Civilinė byla Nr. e2-286-894/2024                                                                             Proceso Nr. 2-56-3-00004-2023-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.2.; 3.1.7.6.; 3.2.6.1.

 

 (S)

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. kovo 20 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Urbanavičiūtė,

sekretoriaujant Ramunei Gudaitei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltpool“ atstovams advokatui K. K. ir E. J., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Foksita“ atstovams advokatams J. S., M. B. ir K. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltpool“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Foksita“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

 

 

Teismas

 

nustatė:

 

I.       Ieškovės procesinių dokumentų esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltpool“ (toliau ir ieškovė) pradiniu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Foksita“ (toliau ir atsakovė) 1 395 709,16 Eur skolą, 86 385,86 Eur palūkanas už pradelstą apmokėti skolą, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       2023 m. balandžio 6 d. ieškovė patikslinusi ieškinio reikalavimus (dokumentas Nr. DOK-9208) iš atsakovės prašė priteisti 1 153 093,21 Eur skolą, 71 365,17 Eur palūkanas už pradelstą apmokėti skolą, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškinyje nurodė, kad ieškovė yra viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) elektros energijos sektoriuje  lėšų administratorius. Ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (EEĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-09-19 nutarimu Nr. 1157 patvirtintu Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energijos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašu (Aprašas) ir kitais VIAP lėšų administravimą reglamentuojančiais teisės aktais surenka VIAP lėšas iš elektros energijos vartotojų ir iš viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių asmenų; išmoka VIAP lėšas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiantiems asmenims, vykdo kitas VIAP lėšų administravimo funkcijas. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (Taryba / VERT) 2013-06-20 nutarimo Nr. O3-238 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5000 kW, laimėtojų patvirtinimo“ 2.4. punktu atsakovė buvo pripažinta Skatinimo kvotų paskirstymo aukciono laimėtoja, jai skiriant 4,99 MW skatinimo kvotos ir taikant 9,702 Eur ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovė yra elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojas ir yra įgijusi teisę pasinaudoti fiksuotu tarifu. 2018-05-22 ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį Nr. BP-180020 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų išmokėjimo“ (toliau - Sutartis). Šia Sutartimi atsakovė įsipareigojo teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis teikti VIAP – gaminti elektros energiją naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, o ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas (VIAP lėšos) už suteiktas VIAP teisės aktuose ir Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Vadovaujantis Sutartimi, VIAP lėšos atsakovei išmokamos už faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energijos kiekį, kuris nustatomas pagal elektros energijos prietaisų, fiksuojančių į elektros tinklus patiektą elektros energijos kiekį, rodmenis, taikant VERT atsakovei nustatytą elektros energijos supirkimo kainą (Sutarties 2.1 p.). Atsakovė Aprašo nustatyta tvarka ir terminais pateikia ieškovei ataskaitą apie faktiškai pagamintą ir atskirai pagal kiekvieną dvišalę sutartį ir (ar) elektros biržoje per ataskaitinį mėnesį parduotą suminį elektros energijos kiekį, taip pat vidutines dvišalėse sutartyse nustatytas elektros energijos kainas pagal kiekvieną sutartį ir elektros energijos pardavimo elektros biržoje per ataskaitinį mėnesį sandorių kainų svertinį vidurkį. Ieškovė, nustačiusi, kad atsakovės pateiktos VIAP apimties ir lėšų pažymos neatitinka VIAP teisinio reguliavimo, vadovaudamasi Aprašu, kaip VIAP lėšų administratorius, kelis kartus kreipėsi į atsakovę dėl į VIAP biudžetą mokėtinų sumų - susidariusio neigiamo skirtumo tarp Tarybos atsakovei nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio (neigiama VIAP kaina) sumokėjimo į VIAP lėšų biudžetą (neigiamos VIAP kainos taikymo): raštais 2021-10-28 Nr. SD-210258, 2021-11-29 Nr. SD-210282, 2021-12-30 Nr. SD-210299, 2022-01-29 Nr. SD-220015, 2022-02-28 Nr. SD-220043, 2022-03-25 Nr. SD-220056, 2022-04-29 Nr. SD-220082, 2022-05-31 raštu Nr. SD-220103. Nepaisant ieškovės teikiamų raštų su prašymais įvykdyti piniginę prievolę, atsakovė iki šiol nepadengė net dalies VIAP lėšų skolos. Priešingai, atsakovė nesutiko su neigiamo VIAP taikymu ir dėl to teikė pretenzijas ieškovei 2021-11-15, 2021-12-03, 2022-02-21 ir 2022-05-11. 2022-06-14 raštu Nr. 2022/06-05 atsakovė informavo, jog nutraukia Sutartį nuo 2022-06-20 00:00 val. 

4.       Atsakovė laikosi pozicijos, jog ieškovė tariamai negali taikyti neigiamo VIAP ir, atitinkamai, dėl to atsakovė neturi pareigos mokėti apskaičiuotos VIAP lėšų skolos. Pasak atsakovės, VIAP administravimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato neigiamo VIAP dydžio taikymo ir / ar energijos gamintojo uždirbtų dalies pajamų grąžinimo į VIAP lėšų biudžetą prievolės. Ieškovė atsakovės poziciją laiko nepagrįsta ir su ja nesutinka, neigiama VIAP kaina gali ir turi būti taikoma, o atsakovė privalo sumokėti susidariusią VIAP lėšų skolą. Neigiama VIAP kaina atsakovės atžvilgiu gali ir privalo būti taikoma, nes:

 VIAP lėšų administravimą reglamentuojantys teisės aktai leidžia spręsti apie galimybę ir poreikį taikyti neigiamą VIAP kainą

4.1.                      Aprašo 23.3 p, nurodyta, kad Aprašo 7.1 p. nurodytas paslaugas ir įgiję teisę pasinaudoti fiksuotu tarifu, pagamintą elektros energiją parduoda Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir sąlygomis pagal dvišales sutartis (ne superkančiajai įmonei) už kainą, didesnę nei einamiesiems kalendoriniams metams nustatyta elektros energijos rinkos kaina, tokiems gamintojams mokėtina už parduotą elektros energiją lėšų suma lygi pagamintam ir į elektros tinklus patiektam elektros energijos kiekiui, padaugintam iš skirtumo tarp VERT atitinkamam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir tarp ginčo šalių sudarytoje Sutartyje (Sutarties 2.5 p.). Aprašo 23.3 p. yra įtvirtintas aiškus VIAP lėšų apskaičiavimo mechanizmas, nenustatant jokių išimčių jo taikymui, t. y. šis mechanizmas taikomas universaliai tiek tose situacijose, kai fiksuotas skatinimo tarifas yra mažesnis už elektros energijos pardavimo kainą, tiek ir tada, kai susiklosto atvirkštinė situacija. Teisės aktai nenustato kada, pavyzdžiui, gamintojams mokėtina už parduotą elektros energiją lėšų suma apskritai nėra apskaičiuojama, nenurodo reikalavimų dėl to, kad ši apskaičiuota suma būtų būtinai sveikasis skaičius ir pan. Tai reiškia, kad neigiamo VIAP taikymas (ir, atitinkamai, ieškovės reikalavimas sugrąžinti VIAP lėšų permoką) yra grindžiamas teisės aktuose įtvirtinta teisinio elgesio taisykle.

4.2.                      Šalys nesutaria, ar Aprašo 23.3 p. minimas „skirtumas“ gali įgyti ir neigiamą reikšmę. Atitinkamai, ar susidarius neigiamam skirtumui atsiranda atsakovės pareiga sugrąžinti gautą VIAP lėšų permoką. Ieškovės vertinimu, Aprašo 23.3 p. būtent tokią pareigą įtvirtina. Aprašo 23.3 p. vartojamas žodis „skirtumas“ išreiškia matematinį veiksmą, kurio metu yra tarpusavyje lyginama „elektros pardavimo pagal dvišalius sandorius kaina“ su „VERT nustatyta vidutine elektros energijos kaina“. Šiuo atveju „skirtumas“ gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas skaičius. Abu šie skaičiai yra sveikieji skaičiai ir turi savarankišką reikšmę. Atitinkamai, mažesni už nulį skaičiai nėra ir negali būti prilyginami nuliui, - jie reiškia tam tikro dydžio neigiamą rezultatą, kuris turi įtaką tolesniems skaičiavimams ir vertinimams.

4.3.                      Aprašo 23.3 p. yra aprašoma matematinė formuluotė. Todėl neigiamas ar teigiamas „skirtumas“ turi įtaką ir Aprašo 23.3 p. vartojamo termino „mokėtina <...> suma“ aiškinimui. Šiuo atveju žodis „mokėtina“ reiškia matematinių skaičiavimų rezultatą. Jeigu skaičiavimų rezultatas yra neigiamas, „mokėtina <...> suma“ yra neigiama, o ieškovė neigiamas „mokėtinas <...> sumas“ turi surinkti, o ne išmokėti.

4.4.                       Atsakovės pareigą mokėti VIAP skolą, apskaičiuotą pagal neigiamą VIAP, patvirtina ne tik lingvistinis Aprašo 23.3 p. nuostatos aiškinimas, bet taip pat ir sisteminė Aprašo nuostatų analizė. Aprašo 221.4 p. įtvirtintas analogiškas lėšų mažinimo principas, nustatantis, jog jeigu superkančioji įmonė gamintojų, teikiančių Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.1 p. nurodytas paslaugas, pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją parduoda už kainą, didesnę nei VERT paskelbta einamųjų kalendorinių metų elektros energijos rinkos kainas, šių papildomų pajamų, gautų dėl didesnės nei VERT paskelbta einamųjų kalendorinių metų elektros energijos rinkos kaina pardavimo kainos, suma mažinama kompensacija superkančiajai įmonei.

Valstybės politiką atsinaujinančių energijos išteklių srityje formuojančių institucijų pozicija taip pat patvirtina galimybę ir pareigą taikyti neigiamą VIAP kainą

4.5.                      Energetikos ministerija 2021-12-30 raštu Nr. (8.1-26 Mr)-3-2268 „Dėl VIAP lėšų mokėjimo“ (Energetikos ministerijos raštas) atsakyme į ieškovės paklausimą dėl neigiamo VIAP taikymo, nurodė, kad „esant situacijai, kai elektros energijos svertinė rinkos kaina yra didesnė negu fiksuotas tarifas, taikant VIAP administravimo aprašo 23.3 ir 23.5 papunktyje esančią formulę, įvertinus skirtumą tarp fiksuoto tarifo ir parduotos elektros energijos kainos, bus gautas neigiamas skirtumas, kas suponuoja gamintojui išmokamų lėšų grąžinimą VIAP lėšų administratoriui.

4.6.                      Energetikos ministerijos poziciją patvirtino ir VIAP lėšų surinkimo, išmokėjimo bei administravimo priežiūrą ir kontrolę vykdanti VERT, kuri 2021-11-30 rašte Nr. R2-(E)7093 „Dėl neigiamos VIAP kainos taikymo“ nurodė, kad pagal Aprašo 23 punkto nuostatas, Gamintojui išmokama bendra lėšų suma turėtų būti apskaičiuota įvertinus tiek susidariusį teigiamą, tiek neigiamą skirtumą tarp fiksuoto tarifo ir parduotos elektros energijos kainos svertinio vidurkio, todėl skirtumas gautas įvertinus Gamintojo faktiškai pagaminto ir į elektros tinklus patiekto elektros energijos kiekio bei skirtumo tarp fiksuoto tarifo ir parduotos elektros energijos kainos, kuris yra didesnis nei fiksuotas tarifas, sandaugą, turėtų būti grąžintas VIAP lėšų administratoriui, priklausomai nuo elektros energijos prekybos būdo“.

Neigiamos VIAP kainos taikymo reikalauja Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklės

4.7.                      VIAP lėšų mokėjimas AEI EE gamintojams (įskaitant ir atsakovę), kaip atitinkantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 107 str. apibrėžtus valstybės pagalbos požymius, buvo suderintas su Europos Komisija 2019-01-08 sprendimu valstybės pagalbos byloje Nr. SA-45765 (EK Sprendimas). EK Sprendimo 109 paragrafe nurodoma, kad VIAP lėšų mokėjimas yra Lietuvoje veikiantiems AEI EE gamintojams pateisinamas taikant 2008 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gaires (2008 EAG) ir 2014 – 2020 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gaires (2014 EEAG) – specialias Europos Komisijos suformuluotas valstybės pagalbos teikimo taisykles. Siekdama įrodyti VIAP lėšų mokėjimų atitikimą 2014 EEAG numatytoms taisyklėms Lietuva paaiškino Europos Komisijai, kad Lietuvoje galiojantys teisinės kontrolės mechanizmai veiksmingai užtikrina, kad elektros energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių gaminantiems asmenims bus teikiama tik proporcinga pagalba (minimaliai reikalinga valstybės pagalbos suma). VERT nustato maksimalų fiksuotą VIAP tarifą tokiame lygmenyje, kad investuotojas turėtų galimybę tik atgauti įdėtas investicijas bei gauti pagrįstą pelno maržą (EK sprendimo 22-26 p.), tačiau ne daugiau. Jeigu Aprašo 23.3 p. būtų aiškinamas taip, kad AEI EE gamintojai gali gauti VIAP mokėjimus, kai elektros pardavimo kaina yra mažesnė už jiems taikomą tarifą, tačiau gali pasilaikyti visas elektros pardavimo pajamas tokiais atvejais, kai elektros rinkos kaina viršija gamintojui patvirtintą tarifą, būtų pažeistas 2014 EEAG 69-70 paragrafuose reikalaujamas valstybės pagalbos proporcingumas (pagalba nebūtų minimaliai reikalinga). Todėl tokios VIAP lėšų mokėjimo sistemos Europos Komisija nebūtų galėjusi patvirtinti, kaip suderinamos su valstybės pagalbos taisyklėmis.

4.8.                      Jeigu Aprašo 23.3 p. nuostatos būtų aiškinamos taip, kad Lietuvoje veikianti AEI EE gamintojų skatinimo sistema leidžia gamintojams daugiau nei tik gauti investicijų susigrąžinimą ir pagrįstą pelną, tuomet reikėtų konstatuoti, kad VIAP lėšų mokėjimai atsakovei sudaro neteisėtą valstybės pagalbą (pažeidžia SESV 108(3) str. reikalavimus). Atitinkamai, VIAP lėšos negali būti mokamos atsakovei bei kitiems AEI EE gamintojams, atsidūrusiems panašioje situacijoje. Priešingu atveju, aiškinant Aprašo 23.3 p. numatytą VIAP lėšų skaičiavimo formulę taip, kad, elektros kainai viršijant atitinkamam AEI EE gamintojui taikomą fiksuotą skatinimo tarifą, AEI EE gamintojas turi teisę pasilikti papildomą pelną, būtų pagrindas konstatuoti, kad atsakovei ir kitiems analogiškoje situacijoje esantiems AEI EE gamintojams yra teikiama neteisėta valstybės pagalba, t. y. pagalba, kuri nebuvo suderinta su Europos Komisija pagal SESV 108(3) str. procedūras. Dėl to atsakovės gaunamą viršpelnį (kuris peržengia Europos Komisijos nustatytą proporcingumą) valstybė (ieškovė) bet kokiu atveju privalėtų išieškoti iš atsakovės, tik šiuo atveju jau kaip neteisėtą valstybės pagalbą.

5.       Atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovei susidariusią VIAP lėšų 1 153 093,21 Eur skolą ir 71 365,17 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2021 m. liepos mėn. iki 2022 m. birželio mėn. pagal pridedamas skolos ir palūkanų apskaičiavimo detalizacijas. Skola apskaičiuojama taikant Aprašo 23.3 p. mechanizmą, o palūkanos apskaičiuojamos taikant Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą palūkanų normą (8 procentai).

 

II.       Atsakovės procesinių dokumentų esmė

 

6.       Atsiliepime į ieškinį atsakovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą visa apimtimi ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:

VIAP teikimą reglamentuojantys teisės aktai ir Sutartis nenumato neigiamo VIAP taikymo elektros energijos gamintojams

1.1.                      Ginčui aktualiu laikotarpiu nėra jokio VIAP teikimą reglamentuojančio teisės akto, kuris nustatytų atsakovei prievolę mokėti neigiamą VIAP kainą ieškovei. Tokią atsakovės prievolę, nesant teisės akto aiškiai numatančio tokios prievolės, ieškovė bando pagrįsti tik poįstatyminio teisės akto nuostatų interpretacijomis, aiškiai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatų turiniui.

1.2.                      Ieškovė ieškinio pagrindimui nepagrįstai remiasi elektros energijos superkančiosios įmonės veiklos nuostolių kompensavimo sąlygomis. Kompensacijos mažinimo mechanizmas, taikomas superkančiosioms įmonėms, negali būti pagal analogiją taikomas gamintojų, kuriems taikomas fiksuotas tarifas, parduodančių elektros energiją Apraše nustatyta tvarka, atžvilgiu, reikalaujant gamintojų (atsakovės) grąžinti jų teisėtai gautas lėšas (jų dalį) iš pagamintos elektros energijos pardavimo rinkoje nenaudojant VIAP lėšų paramos.

1.3.                      Aprašo 23.3. p. numato tik gamintojams mokėtinų sumų apskaičiavimą ir nenumato bei neapibrėžia jokių gamintojų mokamų sumų ieškovei. Ieškovė klaidingai interpretuoja Aprašo 23.3 p. pažeisdama lingvistinio aiškinimo principus.

1.4.                      Aprašo 221.4 p., kurio nuostatomis ieškovė papildomai remiasi, reglamentuoja kitą teisinį santykį. Su atsakovės veiklos reguliuojamais santykiais nesusijusios nuostatos negali būti pagrindu jas naudoti įstatymo analogijai taip, kad Aprašo nuostatų aiškinimas sukurtų energijos gamintojui turtinę prievolę ieškovei, kurios teisės aktas tiesiogiai nenumato.

1.5.                      Ieškovė pateikdama Aprašo 23.3 p. interpretacijas, neatsižvelgė į aukštesnės galios teisės aktų nuostatas. AIEĮ 20 str. 2 d. nurodyta, kad skatinimo priemonė fiksuotas tarifas yra taikoma tik sumokant gamintojui skirtumą tarp fiksuoto tarifo einamųjų kalendorinių metų elektros energijos kainos, apskaičiuojamos VERT nustatyta tvarka, arba elektros energijos biržoje parduotos energijos kainos. Įstatymas nenumato atvejų, kada elektros energijos gamintojas (atsakovė) turėtų mokėti kokias nors VIAP lėšas ir/ar rinkos pajamų už parduotą elektros energiją dalį, kuri viršytų fiksuotą tarifą.

1.6.                      Aplinkybę, kad VIAP teikimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato neigiamo VIAP taikymo elektros energijos gamintojams, patvirtina ir šalių sudarytos Sutarties nuostatos. Atsakovei pagal Sutartį nebuvo numatyta jokių prievolių atlikti mokėjimus ieškovei. Jokios netesybos ieškovei Sutartyje nebuvo nustatytos. Ieškovė parengė Sutarties nuostatas, vadovaudamasi VIAP teikimą reglamentuojančiais teisės aktais. Net iškilus abejonėms dėl Sutarties nuostatų aiškinimo, Sutarties nuostatos turėtų būti aiškinamos prie Sutarties prisijungusios atsakovės naudai.

1.7.                      Ieškovės reikalavimo nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad ieškovės reikalavimo patenkinimas paneigtų Skatinimo priemonės fiksuoto tarifo forma esmę ir prasmę. AIEĮ 20 str. bei kiti teisės aktai nenumatė sąlygų dėl neigiamo VIAP dydžio taikymo energijos gamintojams taikant atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimą (fiksuotą tarifą), taip pat nenustatė sąlygų (ar prielaidų) energijos gamintojams „grąžinti“ dalį jų uždirbtų pajamų VIAP lėšų administratoriui (ieškovei), kurios viršytų atsakovei paskirtą garantuojamą fiksuotą tarifą. Energijos gamintojo pajamos iš elektros energijos veiklos nėra reguliuojamos (ribojamos), jos yra ūkio subjekto komercinės veiklos rezultatas.

1.8.                      VIAP biudžetas yra sudaromas tik iš lėšų, surenkamų iš asmenų, kurie naudoja elektros energiją ūkiniams poreikiams. Elektros energetikos įstatyme nėra numatyta galimybė ieškovei reikalauti grąžinti atsakovės (energijos gamintojo) gautas rinkos lėšas (viršijančias fiksuoto tarifo dydį) ir / ar energijos gamintojų lėšas (neigiamą VIAP kainą / rinkos pajamas) naudoti VIAP biudžeto sudarymui.

Dėl tariamo valstybės pagalbos pažeidimo

1.9.                      Ieškovės keliami motyvai dėl valstybės pagalbos nėra susiję su ginčo objektu, nes teismas šioje byloje neturi galimybės vertinti Europos Komisijos kompetencijai priskirtų klausimų dėl valstybės pagalbos teisėtumo / atitikimo.

1.10.                      Nustatant skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją principus, nebuvo siekiama riboti energijos gamintojo rinkos pajamų gavimo. Priešingai, skatinimo priemonėmis yra skatinama energijos gamyba iš atsinaujinančių išteklių (Direktyvos 2018/2001 4 str. 1 d.).

1.11.                      Valstybės pagalba atsinaujinančių energijos išteklių gamintojams fiksuoto tarifo forma buvo suderinta be neigiamos VIAP kainos taikymo mechanizmo, tai patvirtina ir EK Sprendimo turinys.

1.12.                      Ieškovė nepagrįstai remiasi galimu teiktos valstybės pagalbos proporcingumo pažeidimu.

1.13.                      Ieškovė klaidingai aiškina paramos priemonės apskaičiavimo ir taikymo sąlygas, kadangi nevertina, jog pagal teisės aktus yra skirtingai suprantami atsakovei suteiktas fiksuotas tarifas ir Tarybos paskaičiuojamas maksimalus tarifas.

1.14.                      Ieškovė darydama prielaidas dėl valstybės pagalbos proporcingumo galimo pažeidimo neva dėl elektros energijos pardavimo didesne rinkos kaina negu fiksuotas tarifas, nevertina atsakovės veiklos sąnaudų energijai pagaminti padidėjimo ginčo laikotarpiu. Laikotarpiu, už kurį ieškovė kelia reikalavimą dėl neigiamos VIAP kainos priteisimo iš atsakovės, biokuro kaina rinkoje drastiškai padidėjo. Todėl net jeigu vertinti ieškovės teiginius dėl galimai per didelio rinkos pajamų gavimo (nors atsakovės vertinimu šie teiginiai visiškai nepagrįsti), ieškovė turėjo vertinti ne tik atsakovės gaunamas rinkos pajamas, bet ir atsakovės patiriamas sąnaudas, įskaitant biokuro kainos sąnaudas.

1.15.                      Visuomenės ir elektros energijos vartotojų interesas, taikant skatinimo priemonę fiksuotas tarifas, nėra užsitikrinti įmanomai pigiausios elektros gamybą, o skatinti ir plėsti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą elektros energijai gaminti. Taikant neigiamą VIAP, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas elektros energijai gaminti nėra skatinamas, o tampa nekonkurencingas su kitais netvariais elektros energijos gamybos būdais, nes gamintojas parduodantis atsinaujinančių energijos išteklių gaminamą elektros energiją dėl neigiamo VIAP gautų pajamas mažesnes, nei tuo metu visi kiti gamintojai parduodantys elektros energiją rinkos kaina.

Dėl ieškovės reiškiamų reikalavimų nepagrįstumo

1.16.                      Ieškovės reikalavimo nepagrįstumą patvirtina pačios ieškovės veiksmai nefiksuojant tariamos atsakovės skolos. Ieškovės skelbiamose ataskaitose už 2021 m. nebuvo nustatytas atsakovės įsiskolinimas už 2021 m. Ieškovės 2021 m. ataskaita „Suteiktos ir apskaitytos VIAP“ rodo, kad laikotarpiu, kai atsakovės elektros pardavimo kaina viršijo fiksuotą tarifą, atsakovei išmokama VIAP suma buvo 0. Ieškovės 2021 m. ataskaita „Asmenų skolos VIAP biudžetui“ rodo, kad 2021 m. laikotarpiu ieškovė nėra nustačiusi atsakovės įsiskolinimo VIAP biudžetui.

1.17.                      Ieškovė nepagrįstai skaičiuoja palūkanas dėl pradelsto tariamo atsakovės skolos mokėjimo. Sutartyje nėra numatyta jokių netesybų atsakovės atžvilgiu, taip pat nėra numatyta jokių prievolių atsakovei mokėti neigiamo VIAP sumas ieškovei. Ieškovė skaičiuodama palūkanas nepagrįstai remiasi Vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis. Sutartis nėra komercinė sutartis, nes jos tikslas susitarimas dėl VIAP lėšų išmokėjimo atsakovei. Šios Sutarties pagrindu ieškovė už atlyginimą neperduodavo prekių, neteikė paslaugų ir neatliko darbų. Ieškovė reikalaudama taikyti palūkanas privalo įrodyti ne tik atsakovės prievolės egzistavimą, bet ir įrodyti, kokie yra atsakovės prievolės vykdymo terminai, bei kad atsakovė pažeidė prievolės įvykdymo terminus.

 

konstatuoja

:

 

Ieškinys tenkinamas iš dalies. 

 

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl faktinių aplinkybių

7.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimo Nr. 1338 Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administratoriaus paskyrimo 1 punktu ieškovė nuo 2013 m. sausio 1 d. paskirta viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administratore. Ieškovė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (EEĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 patvirtintu Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energijos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) ir kitais VIAP lėšų administravimą reglamentuojančiais teisės aktais: surenka VIAP lėšas iš elektros energijos vartotojų; išmoka VIAP lėšas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiantiems asmenims, taip pat, teisės aktų nustatytais atvejais, surenka VIAP lėšas iš viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių asmenų; vykdo kitas VIAP lėšų administravimo funkcijas.

8.       Bylos duomenys patvirtina, jog Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – ir VERT) 2013 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. O3-238 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5 000 kW, laimėtojų patvirtinimo“ 2.4. punktu atsakovė buvo pripažinta Skatinimo kvotų paskirstymo aukciono laimėtoja, jai skiriant 4,99 MW skatinimo kvotos ir taikant 9,702 Eur ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka (2 t., b. l. 106).

9.       2018 m. gegužės 22 d. ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį Nr. BP-180020 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų išmokėjimo“ (toliau – ir Sutartis). Šia Sutartimi atsakovė įsipareigojo teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas – gaminti elektros energiją naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, o ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas (toliau – ir VIAP lėšos) už suteiktas VIAP teisės aktuose ir Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.

10.       Pagal Sutarties 2.1. punktą, VIAP lėšos atsakovei išmokamos už faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energijos kiekį, kuris nustatomas pagal elektros energijos prietaisų, fiksuojančių į elektros tinklus patiektą elektros energijos kiekį, rodmenis, taikant VERT atsakovei nustatytą elektros energijos supirkimo kainą. Atsakovė Aprašo nustatyta tvarka ir terminais pateikia ieškovei ataskaitą apie faktiškai pagamintą ir atskirai pagal kiekvieną dvišalę sutartį ir (ar) elektros biržoje per ataskaitinį mėnesį parduotą suminį elektros energijos kiekį, taip pat vidutines dvišalėse sutartyse nustatytas elektros energijos kainas pagal kiekvieną sutartį ir elektros energijos pardavimo elektros biržoje per ataskaitinį mėnesį sandorių kainų svertinį vidurkį.

11.       Ieškovė kaip VIAP lėšų administratorius vadovaudamasi Aprašu 2021 m. spalio 28 d. raštu, 2021 m. lapkričio 29 d. raštu, 2021 m. gruodžio 30 d. raštu, 2022 m. sausio 29 d. raštu, 2022 m. vasario 28 d. raštu, 2022 m. kovo 25 d. raštu, 2022 m. balandžio 29 d. raštu, 2022 m. gegužės 31 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl į VIAP biudžetą mokėtinų sumų (skola už laikotarpį nuo 2021 m. liepos iki 2022 m. balandžio (imtinai) sudaro 866 533,80 Eur be PVM) – susidariusio neigiamo skirtumo tarp VERT atsakovei nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio (neigiama VIAP kaina) sumokėjimo į VIAP lėšų biudžetą.

12.       Atsakovė nesutikdama su neigiamos VIAP kainos taikymu 2021 m. lapkričio 15 d., 2021 m. gruodžio 3 d., 2022 m. vasario 21 d. ir 2022 m. gegužės 11 d. teikė ieškovei pretenzijas. 2022 m. birželio 14 d. raštu „Pranešimas dėl sutarties vienašalio nutraukimo“ Nr. 2022/06-05 atsakovė informavo ieškovę, jog ji nuo 2022 m. birželio 20 d. 00:00 val. nutraukia Sutartį.

13.       Ieškovė 2022 m. birželio 16 d. raštu „Dėl 2018-05-22 sutarties Nr. BP-180020 „Dėl VIAP lėšų išmokėjimo“ nutraukimo vienašaliu UAB „Foksita“ pranešimu“ Nr. SD-220115 pažymėjo, jog Sutarties nutraukimas nepakeičia ir nepanaikina su VIAP lėšų surinkimu ir išmokėjimu susijusių Sutarties šalių teisių ir pareigų, atsiradusių ir taikytinų laikotarpiu nuo atsakovės VIAP teikimo pradžios iki pabaigos, t. y. nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. birželio 20 d. (imtinai) (dokumento numeris CBP-4 priedai).

14.       Atsakovei neapmokėjus VIAP lėšų skolos (atsakovei taikyto fiksuoto tarifo ir elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio skirtumo suma) už laikotarpį nuo 2021 m. liepos iki 2022 m. birželio 20 d. (imtinai), ieškovė dėl šios skolos priteisimo kreipėsi su ieškiniu į teismą.

Dėl reikalavimo priteisti VIAP lėšų skolą

15.       Tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar ieškovė turi teisę pagal Sutartį ir teisės aktų reikalavimus taikyti atsakovei neigiamą VIAP kainą. Atsakovės teigimu, šalių Sutartis nenumatė atsakovės prievolės mokėti neigiamos VIAP kainos/atsakovės pardavimo pajamų dalį ieškovei. Teismas pažymi, kad Sutarties 6.1. punkte nustatyta: „Šios Sutarties sąlygas parengia ir viešai skelbia Administratorius, vadovaudamasis norminių teisės aktų, reglamentuojančių VIAP teikimą ir VIAP lėšų išmokėjimą, reikalavimais. VIAP teikimo ir VIAP lėšų išmokėjimo sąlygos pagal šią Sutartį nėra Šalių tarpusavio derybų objektu. Pasikeitus norminiams teisės aktams, reglamentuojantiems VIAP teikimą ir VIAP lėšų išmokėjimą, tokiu būdu, kad norminiai teisės aktai VIAP teikimą ir VIAP lėšų išmokėjimą reglamentuoja skirtingai, nei ši Sutartis, Šalys susitaria vadovautis šių naujai įsigaliojusių norminių teisės aktų nuostatomis ir šių norminių teisės aktų nuostatos bus privalomos Šalims teikiant VIAP ir išmokant VIAP lėšas“. Teismas sprendžia, jog tokios Sutarties nuostatos leidžia pritarti ieškovės pozicijai, kad minėta Sutartis buvo skirta sureguliuoti techninius klausimus. Tuo tarpu, VIAP lėšų išmokėjimo sąlygos buvo perkeliamos iš šiuos klausimus reglamentuojančių teisės aktų ir atsakovei sudarant Sutartį tai buvo žinoma. Todėl ginčo atveju turėtų būti aiškinami būtent VIAP teikimą ir VIAP lėšų išmokėjimą reglamentavę teisės aktai.

16.       Ginčydama ieškovės reikalaujamą sumokėti VIAP lėšų skolą, atsakovė įrodinėjo, kad VIAP administravimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato neigiamo VIAP dydžio taikymo ir / ar pareigos energijos gamintojui grąžinti į VIAP lėšų biudžetą dalį uždirbtų pajamų. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VIAP lėšų teisinio reglamentavimo.

17.       Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, Aprašas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtintas Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašas reglamentuoja skatinimo priemonių suteikimo ir VIAP lėšų mokėjimo sąlygas.

18.       Ginčo Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta: „Elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinama Vyriausybės nustatyta viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo elektros energetikos sektoriuje tvarka sumokant šiam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo Vyriausybės nustatyta tvarka parduotos elektros energijos kainos, kuri turi būti ne mažesnė kaip einamųjų kalendorinių metų elektros energijos rinkos kaina, apskaičiuojama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka, skirtumą“.

19.       Aprašo V skyrius įtvirtina lėšų išmokėjimo tvarką. Nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2023 m. sausio 18 d. galiojusios Aprašo redakcijos 23 punkte nustatyta, kad elektros energijos gamintojams, teikiantiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energijos sektoriuje teikimo ir jų apimčių nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Paslaugų teikimo tvarkos aprašas) 7.1 p. nurodytą paslaugą (t. y. elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius) ir pagamintą elektros energiją parduodantiems ne superkančiajai įmonei ir įgijusiems teisę pasinaudoti fiksuotu tarifu, lėšas išmoka VIAP administratorius, laikantis Apraše nustatytų sąlygų. Jeigu elektros energijos gamintojai, teikiantys Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.1 papunktyje nurodytas paslaugas ir įgiję teisę pasinaudoti fiksuotu tarifu, pagamintą elektros energiją parduoda Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir sąlygomis pagal dvišales sutartis (ne superkančiajai įmonei) už kainą, didesnę nei einamiesiems kalendoriniams metams nustatyta elektros energijos rinkos kaina, tokiems gamintojams mokėtina už parduotą elektros energiją lėšų suma lygi pagamintam ir į elektros tinklus patiektam elektros energijos kiekiui, padaugintam iš skirtumo tarp Tarybos atitinkamam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio (Aprašo 23.3. punktas). Pažymėtina, kad analogiškos nuostatos įtvirtintos ir šalių sudarytoje Sutartyje (Sutarties 2.5. p.).

20.       Tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar tuo atveju, kai Aprašo 23.3. punkte aptariamas skirtumas tarp Tarybos atitinkamam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio tampa neigiamas, atsakovei atsiranda pareiga mokėti neigiamą VIAP kainą.

21.       Atsakovė, pasitelkdama lingvistinį šios normos aiškinimą, įrodinėjo, kad sumos gali būti tik mokamos gamintojams, o ne gamintojų mokamos ieškovei. Teismas pažymi, kad atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį aiškinimo metodą. Teisės teorijoje išskiriami įvairūs teisės aiškinimo metodai – lingvistinis, sisteminis, teleologinis, istorinis, lyginamasis ir kt. Atskleisti atskirų įstatyme pavartotų sąvokų prasmę galima išsiaiškinus įstatymo paskirtį, jo reguliuojamų santykių pobūdį ir apimtį, reguliavimo ypatumus ir pan.

22.       Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarime išaiškino, jog energetikos sistemos saugumas ir patikimumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kuriuo pateisinamas tam tikras diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas šioje srityje; pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, inter alia galimybė gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis.

23.       Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad  tvirtindama viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimtis ateinantiems kalendoriniams metams ir nustatydama įpareigojimus teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, Vyriausybė vadovaujasi viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje ir užtikrina konkurencingą viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teiksiančių asmenų atrankos procedūrą. Energetikos ministerija ne rečiau kaip kartą per 5 metus turi atlikti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų analizę, kuri, be kita ko, apimtų kiekvienos viešuosius interesus atitinkančios paslaugos turinio, aplinkybių, kuriomis energetikos veikla priskiriama šioms paslaugoms, vertinimą, taip pat paslaugų, kurios yra būtinos viešiesiems poreikiams užtikrinti, galimų finansavimo šaltinių vertinimą ir optimalios paslaugų apimties nustatymą, siekiant mažiausios finansinės naštos vartotojams. Aptartas teisinis reguliavimas leidžia spręsti, kad įstatyme įtvirtintas balansas tarp VIAP teikimo apimčių ir siekio sumažinti finansinę naštą vartotojams. Todėl teismas neturi pagrindo pritarti atsakovės teiginiui, kad visuomenės ir elektros energijos vartotojų interesas, taikant skatinimo priemonę fiksuotas tarifas, nėra užsitikrinti įmanomai pigiausios elektros gamybą, o skatinti ir plėsti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą elektros energijai gaminti.

24.       Teismas nagrinėjamo ginčo atveju svarbia aplinkybe pripažįsta tai, kad VIAP elektros energetikos sektoriuje yra skirtos viešajam interesui tenkinti. VIAP teikimui kompensuoti skirtos lėšos yra surenkamos iš elektros energijos vartotojų. Todėl VIAP lėšų administravime turi būti vadovaujamasi lėšų surinkimo mažinimo principu.

25.       Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad VIAP lėšų mokėjimas elektros energijos gamintojams (įskaitant ir atsakovę), kaip atitinkantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 107 straipsnyje apibrėžtus valstybės pagalbos požymius, 2019 m. sausio 8 d. sprendimu valstybės pagalbos byloje Nr. SA-45765 buvo suderintas su Europos Komisija. Šio Sprendimo 109 paragrafe nurodoma, kad VIAP lėšų mokėjimas Lietuvoje veikiantiems AEI EE gamintojams atitinka 2008 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gaires (2008 EAG7) ir 2014 - 2020 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gaires (2014 EEAG8) – specialias Europos Komisijos suformuluotas valstybės pagalbos teikimo taisykles, todėl pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą yra suderinama su vidaus rinka (3 t., b. l. 52-59).

26.       Teismo vertinimu, priešingai, nei atsikirtimuose nurodo atsakovė, siekiant išsiaiškinti tikrąją Aprašo 23.3. punkto prasmę, turi būti vadovaujamasi ir sisteminiu visų Aprašo nuostatų aiškinimu. Todėl ieškovė, įrodinėdama, jog Aprašo 23.3. punktas įtvirtina lėšų mažinimo principą, pagrįstai vadovaujasi Aprašo 221.4. punktu, kuriame tiesiogiai įtvirtintas lėšų mažinimo principas, nustatantis, jog jeigu superkančioji įmonė gamintojų, teikiančių Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.1. p. nurodytas paslaugas, pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją parduoda už kainą, didesnę nei VERT paskelbta einamųjų kalendorinių metų elektros energijos rinkos kaina, šių papildomų pajamų, gautų dėl didesnės nei VERT paskelbta einamųjų kalendorinių metų elektros energijos rinkos kaina pardavimo kainos, suma mažinama kompensacija superkančiajai įmonei.

27.       Teismas pažymi, kad 2023 m. sausio 11 d. priimtoje Aprašo redakcijoje 37 punkte nustatyta: „Elektros energijos gamintojams, teikiantiems Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.1 papunktyje nurodytą paslaugą ir pagamintą elektros energiją parduodantiems ne superkančiajai įmonei elektros energijos prekybą reguliuojančiuose teisės aktuose nustatytais būdais arba pagal atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis ir įgijusiems teisę pasinaudoti fiksuotu tarifu, ir elektros energijos gamintojams, teikiantiems Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.2–7.4 papunkčiuose nurodytas paslaugas, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas išmoka ir (arba) iš šių gamintojų viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas surenka administratorius. Aptariamos redakcijos Aprašo 37.3. punkte nustatyta: „Jeigu elektros energijos gamintojai, teikiantys Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.1 papunktyje nurodytas paslaugas ir įgiję teisę pasinaudoti fiksuotu tarifu, pagamintą elektros energiją parduoda ne superkančiajai įmonei elektros energijos prekybą reguliuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis arba pagal atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis už kainą, kuri yra didesnė nei skelbiama ataskaitinio mėnesio kitos paros prekybos elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje kaina arba jai lygi, tokiems gamintojams mokėtina ir (ar) iš tokių gamintojų surinktina už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją lėšų suma lygi pagamintam ir į elektros tinklus patiektam elektros energijos kiekiui, padaugintam iš skirtumo tarp gamintojui taikomo fiksuoto tarifo ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio.“ Taigi Aprašo nuostatos buvo detalizuotos nustatant, kad apskaičiuotam skirtumui tarp gamintojui taikytino fiksuoto tarifo ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio esant neigiamam, VIAP lėšos turi būti surenkamos ir iš gamintojų. Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2023 m. sausio 2 d. lydraštyje Nr. G-3 dėl Vyriausybės nutarimo, kuriuo keičiamas Aprašas, projekto teikimo, nurodoma, kad „<...> siekiant aiškumo dėl elektros energijos rinkoje susidariusios situacijos, kai skirtumas tarp gamintojui taikytino fiksuoto tarifo ir superkančiosios įmonės parduotos elektros energijos kainos svertinio vidurkio yra neigiamas, detalizuotos Nutarimo projekto Nr. 1 nuostatos“. Teismas vertina, jog toks teisės akto lydimojo dokumento turinys leidžia spręsti, kad pakeitimu nėra sukuriama nauja teisės taisyklė, o tik detalizuojamas galiojančios normos turinys paprastesnio jos taikymo tikslu.

28.       Nagrinėjant šalių ginčą svarbu įvertinti ir tai, kad dėl 2021-2022 m. itin išaugusių elektros energijos kainų (energetinės krizės) 2022 m. spalio 6 d. Europos Sąjungos mastu buvo priimtas Skubiosios intervencijos reglamentas Nr. 2022/1854, apribojęs elektros energijos gamintojų galimybę gauti nepagrįstai didelį pelną. Viena iš tokių priemonių – rinkos pajamų viršutinės ribos taikymas elektros energijos gamintojams.

29.       Skubiosios intervencijos reglamento įgyvendinimui buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Reglamento (ES) 2022/1854 įgyvendinimo (Įgyvendinimo įstatymas). Pagal Įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punktą, į rinkos pajamas neįskaičiuojamos pajamos, nurodytos Skubiosios intervencijos reglamento 7 straipsnio 2 dalyje, t. y. VIAP lėšomis remiamas elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pardavimo pajamos nėra įskaičiuojamos į elektros energijos pardavimo pajamas, kurioms taikoma viršutinė pajamų riba. Pagal VERT 2022 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. O3E-1811 Dėl  rinkos pajamų nustatymo ir pajamų perviršio skaičiavimo metodikos  patvirtinimo 13.4. punktą analogiškai į rinkos pajamas nėra įskaičiuojamos pajamos, kurioms elektros energijos gamybos įrenginiuose pagamintai elektros energijai yra taikomas fiksuotas tarifas. 

30.       Vadinasi, įgyvendindama Skubiosios intervencijos reglamentą Nr. 2022/1854, Lietuva priėmė teisės aktus, kurių pagrindu VIAP paramos sistemoje dalyvaujantiems subjektams nuspręsta Reglamento netaikyti. Teismas sutinka su ieškovės pozicija, kad toks Skubiosios intervencijos reglamento įgyvendinimo nacionalinėje teisėje būdas patvirtina, jog įstatymo leidėjas Aprašu siekė užtikrinti, kad energijos gamintojai negautų nepagrįstai didelio pelno. Todėl Aprašo nuostatos turi būti įgyvendinamos tokiu būdu, kad elektros energijos gamintojų gautos perteklinės pajamos būtų sugrąžinamos į VIAP lėšų biudžetą.

31.       Teismas Aprašo 23.3. punkto nuostatoms aiškinti taikydamas lingvistinį, teleologinį (įstatymo tikslo), sisteminį metodus, o taip pat vadovaudamasis VIAP lėšų mažinimo principu, sprendžia, kad skirtumui tarp Tarybos atitinkamam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio esant neigiamam, gamintojas VIAP lėšų administratoriui turi mokėti neigiamą VIAP kainą. Atitinkamai spręstina, jog tokią pat pareigą atsakovei numatė ir 2018 m. gegužės 22 d. šalių Sutarties 2.5. punktas (dokumento numeris CBP-4 priedas).

32.       Atsakovė atsiliepime nurodė, kad jeigu vertinti ieškovės teiginius dėl galimai per didelio rinkos pajamų gavimo (nors atsakovės vertinimu šie teiginiai nepagrįsti), ieškovė turėjo vertinti ne tik atsakovės gaunamas rinkos pajamas, bet ir sąnaudas, įskaitant biokuro sąnaudas. Teismas su tokiais atsakovės argumentais nesutinka. Visų pirma, pažymėtina, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose VIAP lėšų mokėjimą, nėra nustatyta, kad šių lėšų (ne)mokėjimas priklauso nuo elektros energijos gamintojo finansinių rodiklių.

33.       Kartu teismas sprendžia, kad 2013 m. Skatinimo kvotų paskirstymo aukcione, kaip gamintoja naudojanti biomasę, pasiūlydama 9,702 Eur ct/kWh (be PVM) fiksuoto tarifo dydį atsakovė turėjo įsivertinti galimus kaštus visam būsimam dalyvavimo VIAP paramos fiksuoto tarifo forma schemoje laikotarpiui.

34.       Galiausiai teismas pažymi, kad atsakovės teikiami įrodymai apie dėl augančių biokuro kainų patirtas sąnaudas negali būti vertinami informatyviais įrodymais nagrinėjamo ginčo atveju, kadangi iš pateiktų įrodymų nėra galimybės nustatyti, kokią dalį biokuro atsakovė sunaudojo ginčo laikotarpiu gamindama elektros energiją, įvertinant aplinkybę, kad be elektros energijos atsakovė, kaip kogeneracinė elektrinė gamino ir šilumos energiją. Teismas pažymi, kad 2023 m. spalio 9 d. teismo posėdyje atsakovės advokatas J. S. paaiškino, kad kuras dedamas į tą patį katilą, todėl negalima atskirti, kiek iš to kuro pagaminta elektros, o kiek šilumos.

35.       Atsakovės teigimu, dalyvaudama aukcione ir pasirašydama ginčo Sutartį, susipažinusi su Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo bei Sutarties nuostatomis, ji negalėjo numatyti ir nenumatė, kad VIAP lėšos, išmokamos pagal Skatinimo priemonę Fiksuotas tarifas, kaip garantuojamos pajamos, galėtų būti neigiamos, o atsakovei galėtų kilti pareiga mokėti ieškovei neigiamą VIAP kainą, t. y. mokėti ieškovei atsakovės rinkoje gautų pajamų dalį, kuri viršija fiksuoto tarifo dydį. Teismas, nesutikdamas su tokiu atsakovės argumentu, pažymi, kad atsakovė aukcione pasiūliusi pageidaujamą gauti fiksuoto tarifo dydį, negalėjo turėti teisėto lūkesčio, jog jos pajamoms rinkoje viršijant pajamų lygį, kurį ji aukcione nurodė, kaip pakankamą pagrįstą pelną, tokias fiksuotą tarifą viršijančias pajamas ji galės pasilikti negrąžindama jų į VIAP lėšų biudžetą.

36.       Teismo įsitikinimu, paramos schemoje dalyvaujantys elektros energijos gamintojai gali uždirbti tik tokias pajamas, kurias jiems garantuoja aukcione pasiūlytas elektros energijos tarifas. Tokią išvadą, teismo vertinimu, patvirtina ir Europos Komisijos 2019 m. sausio 8 d. sprendimo valstybės pagalbos byloje Nr. SA-45765 paragrafas 103, kuriame nurodoma, kad kaip išdėstyta ankstesnėje 20 konstatuojamojoje dalyje, Lietuva aukcionuose nustatė ribojimo mechanizmą, kuris atspindi vidutines gamybos sąnaudas, įskaitant vidutinę svertinę kapitalo kainą (VSKK), užtikrinančią normalią kapitalo grąžą. Siekiant išvengti per didelės kompensacijos, nustatyta viršutinė riba, tačiau ji neriboja konkurencinio aukcionų pobūdžio (3 t., b. l. 52-59). Atsižvelgiant į nurodytą, nepagrįstu pripažintinas atsakovės argumentas, jog fiksuoto tarifo taikymas yra skirtas užtikrinti atsakovei garantuojamas minimalias pajamas, tačiau ši skatinimo priemonė negali būti aiškinama, kaip maksimalus leidžiamas pajamų dydis už rinkos sąlygomis parduotą elektros energiją.

37.       Atsakovės teigimu, Europos Komisijos sprendimo turinys patvirtina, kad valstybės pagalba atsinaujinančių energijos išteklių gamintojams fiksuoto tarifo forma buvo suderinta be neigiamos VIAP kainos taikymo mechanizmo. Tenkinus ieškinį atsirastų valstybės pagalbos pažeidimo pagrindas. Teismas tokius argumentus laiko nepagrįstais. Atsakovė teisingai teigia, kad Europos Komisijos sprendime tiesiogiai nėra aptarta situacija, kai taikoma neigiama VIAP kaina. Kita vertus, Europos Komisijos sprendimo turinys, teismo vertinimu, leidžia spręsti, kad Europos Komisija valstybės pagalbą suderino tik nustačiusi, kad tokia pagalba yra proporcinga ir nėra perteklinio kompensavimo. Europos Komisija priimdama sprendimą įvertino Lietuvos taikomą paramos atsinaujinančios energijos gamintojams sistemą, pagal kurią VERT nustatė aukcione dalyvaujantiems paramos gavėjams maksimalaus galimo pelno lygį, o kiekvieno gamintojo konkretų maksimalų pelno lygį nulėmė aukcione jo pasiūlyta mažiausia kaina. Aptariamu Europos Komisijos sprendimu suderinta pagalba užtikrinant gamintojams normalią kapitalo grąžą (25, 86, 88, 102-104 paragrafai) (2023 m. spalio 9 d. dokumento numeris DOK-28416 priedas).

38.       Sprendimo 37 punkte nurodyti argumentai taip pat sudaro pagrindą atmesti kaip nepagrįstą atsakovės teiginį, jog tik tuo atveju, jei atsakovė 12 metų skatinimo laikotarpiu būtų gavusi daugiau paramos priemonės iš valstybės negu VERT apskaičiuotas maksimalus tarifas, būtų prielaida teigti, jog paramos priemonė neatitinka su Europos Komisija suderintos valstybės pagalbos sąlygų. Kartu teismas pažymi, jog toks atsakovės siūlomas valstybės pagalbos sąlygų atitikties Europos Komisijos sprendimui tikrinimo metodas ydingas ir tuo, kad jis negalėtų būti taikomas tol, kol nėra pasibaigęs 12 metų paramos teikimo laikotarpis.

39.       Atsakovai pateikė specialistės L. R. išvadą „Valstybės pagalbos schemos įgyvendinimas, skatinant atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą“. Minėtu įrodymu atsakovė siekė paneigti ieškovės poziciją dėl atsakovės pareigos mokėti neigiamą VIAP. Specialistės L. R. 2 ir 3 išvadose teigiama, kad UAB „Foksita“ kaip valstybės pagalba taikomas fiksuotas tarifas yra supirkimo priemokos modelis (FIP). Taikant FIP yra mokamas skirtumas tarp prognozuojamos kainos ir faktinės rinkos kainos. FIP įprastai nedraudžia gauti didesnes pajamas, palyginti su  supirkimo tarifais, tais atvejais, kai rinkos kainos viršija atitinkamą supirkimo tarifų (FIP) lygį. Įprastai pelno ir (arba) pajamų iš rinkos kainos ribojimai FIP modelyje nėra taikomi. Bet kokie ribojimai gauti pajamas privalo būti įtvirtinti teisės aktais, ir jeigu tokie saugikliai yra valstybės pagalbos schemos dalimi, jie privalo būti suderinti su Europos Komisija jai priimant sprendimą (4 t., b. l. 25-41). Teismas pažymi, jog minėta specialistė nėra pateikusi kategoriškos išvados, kuri leistų vienareikšmiškai spręsti, kad atsakovė turėjo teisę gauti didesnes pajamas, palyginti su supirkimo tarifais, todėl jai nekyla pareiga sumokėti neigiamą VIAP.

40.       Teismo vertinimu, Europos Komisija sprendimu suderinusi valstybės pagalbą, užtikrinančią gamintojams tik normalią kapitalo grąžą, nebuvo suderinusi paramos schemoje dalyvaujančių gamintojų galimo gauti pelno, viršijančio aukciono metu pasiūlytą elektros energijos supirkimo tarifą. Todėl gamintojų gauto didesnio, nei suderinta, pelno susigrąžinimas į VIAP lėšų biudžetą nelaikytinas suderintos valstybės pagalbos pakeitimu, reikalaujančiu atskiro Europos Komisijos suderinimo.

41.        Nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendžia, kad atsakovė turi pareigą sumokėti susidariusį neigiamą skirtumą tarp atsakovei nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio (neigiamą VIAP kainą).

42.       Teismas pažymi, kad ieškovė 2023 m. balandžio 6 d. patikslinusi (sumažinusi) reikalaujamą priteisti sumą pateikė atsakovės įsiskolinimo VIAP lėšų biudžetui už laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2022 m. birželio 19 d. (imtinai) vykdytą VIAP lėšomis remiamą elektros energijos gamybą dydžio apskaičiavimą (dokumento numeris DOK-9208 priedas). Atsakovė šio apskaičiavimo teisingumo neginčijo. Todėl teismas minėtu apskaičiavimu vadovaujasi.

43.       Apibendrindamas šio sprendimo 15-42 punktuose nurodytus argumentus, teismas sprendžia, jog egzistuoja teisinis pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimą dėl 1 153 093,21 Eur įsiskolinimo priteisimo iš atsakovės (Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis, Aprašo 23.3. punktas, Sutarties 2.5. punktas).

Dėl 71 365,17 Eur palūkanų ir 8 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų

44.       2023 m. balandžio 6 d. ieškovė patikslinusi ieškinio reikalavimus (dokumentas numeris DOK-9208) iš atsakovės prašė priteisti 71 365,17 Eur palūkanų už pradelstą apmokėti skolą. Palūkanų dydį ieškovė apskaičiavo taikydama pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – ir Vėlavimo prevencijos įstatymas) nustatytą 8 proc. dydžio metinę palūkanų normą. Ieškovė taip pat prašė priteisti 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. 

45.       Pagal Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 1 dalį palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

46.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-275-248/2015). 

47.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turėtų taikyti šio įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012).

48.       Ieškovė reikšdama reikalavimus priteisti palūkanas pagal Vėlavimo prevencijos įstatymą, be kita ko teigė, kad toks įstatymas Kauno apygardos teismo buvo pritaikytas 2021 m. gegužės 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-947-254/2021. Teismas pažymi, kad ieškovės nurodomos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Civilinėje byloje Nr. e2-947-254/2021 nagrinėtu atveju atsakovė sutartimi buvo įsipareigojusi VIAP lėšų administratoriui „Baltpool“ sumokėti palūkanas, kurių norma lygi Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytai pavėluoto mokėjimo palūkanų normai, apskaičiuojamai tame pačiame įstatyme nustatyta tvarka. Tuo tarpu nagrinėjamo ginčo atveju sutartinės palūkanos nebuvo nustatytos. Todėl aukščiau aptartu teismo sprendimu nėra pagrindo vadovautis nagrinėjamoje byloje. 

49.       Teismas pažymi, jog Vėlavimo prevencijos įstatymo tikslas – nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai (Vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

50.       Vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. To paties įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad komercinė sutartis – ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Teismas akcentuoja, kad minėtas įstatymas reglamentuoja palūkanų mokėjimą subjektui, kuris pagal komercinę sutartį perdavė  prekes, suteikė paslaugas ar atliko darbus ir už tai jam nebuvo laiku sumokėta.

51.       Nagrinėjamu atveju ginčo Sutartimi atsakovė įsipareigojo teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, o ieškovė įsipareigojo už teikiamas paslaugas atlyginti. Todėl atsakovė pagrįstai teigia, kad pagal šalių Sutartį ieškovė už atlyginimą neperdavė  prekių, nesuteikė paslaugų, neatliko darbų. Nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendžia, kad ieškovė nepagrįstai pagal Vėlavimo prevencijos įstatymą prašo iš atsakovės priteisti 8 proc. dydžio metines palūkanas už praleistą prievolės įvykdymo terminą bei to paties dydžio procesines palūkanas. 

52.       2023 m. birželio 7 d. teismo posėdyje ieškovės advokatas nurodė, kad teismui laikant, jog ginčo atveju netaikytinas Vėlavimo prevencijos įstatymas, ieškovė prašo taikyti CK 6.210 straipsnyje nustatyto dydžio palūkanas.

53.       Kaip matyti iš palūkanų paskaičiavimo lentelės, ieškovė prievolės įvykdymo terminą siejo su priešpaskutine kiekvieno mėnesio, einančio po ataskaitinio mėnesio, darbo diena (dokumento numeris DOK-9208 antras priedas). Kaip buvo minėta šio sprendimo 15 punkte, ginčo Sutarties 6.1. punktas aiškintinas tokiu būdu, kad šalių sutartiniuose santykiuose VIAP lėšų išmokėjimo sąlygos buvo perkeliamos iš šiuos klausimus reglamentuojančių teisės aktų ir atsakovei sudarant Sutartį tai buvo žinoma. Aprašo 25 punkte VIAP lėšų pervedimo terminas buvo susietas su priešpaskutine kiekvieno mėnesio, einančio po ataskaitinio mėnesio, darbo diena. Nurodyti argumentai sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovės prievolės mokėti neigiamą VIAP įvykdymo terminui nustatyti ieškovė turėjo pagrindą mutatis mutandis (liet. su tam tikrais pakeitimais) taikyti Aprašo 25 punkte nurodytą VIAP lėšų pervedimo terminą. 

54.       CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju abi sutarties šalys yra juridiniai asmenys. Todėl nustačius, kad atsakovė turėjo pareigą mokėti neigiamą VIAP, už prievolės įvykdymo termino praleidimą iš atsakovės priteistinos šešių procentų dydžio metinės palūkanos – 53 523,87 Eur (71 365,17 Eur x 6)/8). 

55.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Į esminius šalių argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio teismo sprendimo rezultato.

Dėl žyminio mokesčio dalies grąžinimo

56.       Ieškovė už pradinį ieškinį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bendrai  sumokėjo 15 871 Eur žyminį mokestį (dokumento numeris CBP-21 priedas). Už ieškinį sumokėta suma sudaro 15 818 Eur. 2023 m. balandžio 6 d. ieškovė patikslino (sumažino) ieškinio reikalavimus ir vadovaudamasi CPK 87 straipsnio 2 dalimi prašė jai grąžinti 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio sumos, t. y. 4 244,25 Eur.

57.       CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas. Ieškovei nuo 1 482 095, 02 Eur sumažinus ieškinio sumą iki 1 224 458,38 Eur, jos mokėtinas žymis mokestis sudaro 10 159 Eur. Nurodytų argumentų pagrindu ieškovei grąžintina 5 659 Eur (15 818 Eur-10 159 Eur) žyminio mokesčio dalis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

59.       Reikalavimą dėl palūkanų už pradelstą apmokėti skolą patenkinus iš dalies, laikytina, kad ieškinys yra patenkintas 98,54 proc. (1 206 617,08 x 100)/1 224 458,38).

60.       Įvertinus tai, kad ieškovei grąžinama 5 659 Eur žyminio mokesčio dalis iš 15 871 Eur  sumokėto žyminio mokesčio, ieškovė, proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai, turi teisę į 10 062,90 Eur (15 871 Eur -5 659 Eur) x 98,54 proc.)  žyminio mokesčio išlaidų atlyginimą.

61.       Į bylą pateikta atstovavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir advokato K. K.. Ieškovės advokatas 2024 m. vasario 26 d. pateikė prašymą dėl 19 178,30 Eur bylinėjimosi  išlaidų pritesimo  (dokumentas numeris DOK-4872).

62.       Į bylą pateiktos atstovavimo sutartys, sudarytos tarp atsakovės ir advokatų J. S., M. B., K. G.. Atsakovės advokatas 2024 m. vasario 27 d. pateikė prašymą dėl  16 270,95 Eur bylinėjimosi  išlaidų pritesimo   (dokumentas numeris DOK-5073).

63.       Teismas pažymi, kad nė viena šalis neginčijo kitos šalies prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo (suteiktų paslaugų apimties, išlaidų dydžio). Šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos yra panašaus dydžio. Teismas, įvertinęs byloje sprendžiamo teisinio klausimo naujumą, sudėtingumą, didelę bylos apimtį, advokatų suteiktų paslaugų apimtį (procesinių dokumentų parengimas, atstovavimas teismo posėdžiuose), vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, šalių patirtas išlaidas advokatų pagalbai apmokėti pripažįsta pagrįstomis.

64.       Bendra ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 29 241,20 Eur (10 062,90 Eur+19 178,30 Eur). Proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 28 814,28 Eur (29 241,20 Eur x 98,54 proc.).  Proporcingai atmestai ieškinio reikalavimų daliai atsakovei iš ieškovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 237,56 Eur (16 270,95 Eur x 1,46 proc.). Atlikus vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistina 28 576,72 Eur (28 814,28 Eur-237,56 Eur) bylinėjimosi išlaidų (CPK 88, 93 straipsniai).

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu,   270 straipsniu,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Baltpool“ (juridinio asmens kodas 302464881) iš uždarosios akcinės bendrovės „Foksita“ (juridinio asmens kodas 302452612) 1 153 093,21 Eur (vieno milijono šimto penkiasdešimt trijų tūkstančių devyniasdešimt trijų eurų 21 cento) skolą,   53 523,87 Eur (penkiasdešimt tris tūkstančius penkis šimtus dvidešimt tris eurus 87 centus) palūkanų už pradelstą apmokėti skolą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos  1 206 617,08 Eur (vieno milijono dviejų šimtų šešių tūkstančių šešių šimtų septyniolikos eurų 8 centų) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Baltpool“ (juridinio asmens kodas 302464881) iš uždarosios akcinės bendrovės „Foksita“ (juridinio asmens kodas 302452612) 28 576,72 Eur (dvidešimt aštuonis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt šešis eurus 72 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Gražinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltpool“ (juridinio asmens kodas 302464881), 5 659 Eur (penkis tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2022 m. gruodžio 29 d. Luminor banko lėšų pervedimo nurodymu Nr. 2022122824, dalį.

Dėl šio sprendimo per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti teikiamas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apygardos teismą.

 

 

Teisėja      Rasa Urbanavičiūtė