Civilinė byla Nr. 2A-2282-611/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-15020-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija.: 11.7.4.; 11.9.8.;

 14.5.;14.7.;18.2.; 25.3. 29.4, 121.14; 121.21,125.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Editos Matuzienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Editos Motuzienės ieškinį atsakovui Nacionaliniam egzaminų centrui dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, neteisėtai panaikintos pareigybės ir paskelbtos prastovos bei neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I.                    Ginčo esmė

ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtais ir panaikinti atsakovo sprendimą, kurio pagrindu 2009-10-01 panaikinta ieškovės pareigybė; 2012-06-06 įsakymą Nr. (1.3)-V1-104 „Dėl prastovos paskelbimo darbuotojai Editai Motuzienei“; 2012-09-11 darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti ieškovės prašymą. Ieškovė taip pat prašo priteisti jai iš atsakovo neišmokėto darbo užmokesčio įsiskolinimą už visą neteisėtai paskelbtos prastovos laikotarpį; 0,06 procentų dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną nuo prastovos paskelbimo dienos (2012-06-07) iki visiško atsiskaitymo dienos; 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2007-09-04 dirbo pas atsakovą Logistikos ir ūkio skyriaus vedėjos pareigose, atlyginimo koeficientas 13 BMA. 2009-09-29 ieškovė buvo informuota apie planuojamą jos pareigybės panaikinimą, pasiūlant jai nuo 2009-10-01 užimti Egzaminų techninio ir technologinio aptarnavimo skyriaus techniko pareigas, atlyginimo koeficientas 9 BMA. Ieškovė nesutiko su pasiūlymu, nurodydama, kad tai pablogina jos padėtį, ir tuo pačiu pranešdama atsakovui apie savo nėštumą. 2009-10-06 atsakovas pakartotinai pasiūlė ieškovei Egzaminų techninio ir technologinio aptarnavimo skyriaus techniko pareigas, koeficientas 9 BMA, o ieškovė pakartotinai šio pasiūlymo atsisakė. 2010-07-13 Nacionalinio egzaminų centro (toliau – NEC) direktoriaus įsakymu ieškovei suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti iki vaikui sukaks dveji metai nuo 2010-07-21 iki 2012-06-03. 2012-06-04 atsakovas pasiūlė ieškovei Mokinių pasiekimų tyrimų ir analizės skyriaus specialisto pareigas, koeficientas 11,1 BMA, ir nurodė, kad ieškovei nesutikus, jai bus skelbiama prastova. Ieškovei šio pasiūlymo atsisakius, 2012-06-06 įsakymu paskelbė ieškovei prastovą ne dėl darbuotojo kaltės ir sumažino darbuotojos darbo užmokestį. 2012-08-31 ieškovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydama išnagrinėti, ar jos pareigų panaikinimas yra teisėtas, ar yra teisėta jai paskelbta prastova, ar teisėtai sumažintas darbo užmokestis ir kt. Darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi jos prašymą, jo netenkino. Ieškovė pateikė atsakovui pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo bendru sutarimu, tačiau atsakovas su pateiktu pasiūlymu nesutiko. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas, sužinojęs apie ieškovės nėštumą, turėjo pareigą išlaikyti jos darbo vietą, kol ji sugrįš iš nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų, tačiau šio įstatymo reikalavimo nesilaikė ir panaikino jos darbo vietą. Prastova ieškovei buvo paskelbta nesilaikant įstatymo nuostatų. Nėra objektyvumo ir laikinumo požymių. Prastova buvo sąlygota tik valinių ir subjektyvių atsakovo kaip darbdavio veiksmų, nes jos darbo vieta buvo panaikinta ir atsakovas negalėjo jai suteikti darbo sutartyje sulygto darbo. Prastova paskelbta darbo vietai, į kurią ieškovei nebėra jokių galimybių sugrįžti. Neterminuotas perkėlimas į kitą darbą laikomas ne prastova, o darbo sutarties sąlygų pakeitimu. Būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimą neteisėtai sulyginęs su prastova, atsakovas neteisėtai sumažino ieškovei mokamą darbo užmokestį.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad prastova ieškovei paskelbta egzistuojant objektyvioms priežastims, t.y. siekdamas sutaupyti valstybės skiriamas lėšas atsakovas objektyviai nusprendė atlikti struktūrinius pertvarkymus, atsisakyti brangiai kainuojančių specialistų išlaikymo bei panaikinti penkias įstaigos struktūrinių padalinių vedėjų pareigybes. Siekiant optimizuoti įstaigos veiklą buvo nuspręsta įsigyti naują tiražavimo liniją. Dėl riboto finansavimo buvo nuspręsta panaikinti tam tikrus skyrius. Dėl prastovos nėra darbdavio kaltės, nes prastovos paskelbimas nulemtas situacijos objektyvumo. Ieškovė neturi teisės kvestionuoti struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusių atsakovo valinių veiksmų. Šiuo metu ieškovė nebegali dirbti darbo sutartyje numatytose Logistikos ir ūkio skyriaus vedėjos pareigose, nes tokia darbo vieta yra panaikinta dėl objektyvių priežasčių, darbo funkcijos nurodytame skyriuje nėra atliekamos. Ieškovės darbo sutartyje numatyta darbo vieta buvo panaikinta dar iki ieškovei pradedant naudotis tiek DK 132 str., tiek DK 180 str. 4 d. numatytomis garantijomis. Ieškovei pranešus apie nėštumą, atsakovas laikėsi DK 132 str. 1 d. numatyto imperatyvo ir neatleido ieškovės iš darbo. Ieškovės interesai nebuvo pažeisti ir ji nepatyrė jokių neigiamų pasekmių. Atsakovas, siūlydamas ieškovei pakeisti darbo sutarties sąlygas, kartu įgyvendino ir pareigą siūlyti kitą darbą. Atsakovas, siūlydamas ieškovei kitą darbą, atitinkantį jos kvalifikaciją, dėjo visas protingas pastangas, kad sutrumpintų prastovos laikotarpį, tačiau ieškovė nebendradarbiavo su darbdaviu, nedėjo protingų pastangų, kad prastovos laikotarpis sutrumpėtų. Teisės aktai neapibrėžia, kas laikytina ilgalaike prastova. Negalima teigti, kad ieškovės atveju egzistuoja ne ilgalaikė, o neterminuota prastova, nes prastovai tęsiantis ilgą laiką prastova savaime netampa neterminuota. Ieškovė, skųsdama atsakovo 2009-09-08 sprendimą, kurio pagrindu panaikinta jos pareigybė, yra praleidusi 3 mėn. senaties terminą. Kadangi ieškovė nesilaikė DK nustatytos išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti, civilinė byla dalyje dėl ieškovės reikalavimų panaikinti Nacionalinio egzaminų centro sprendimą, kurio pagrindu panaikinta ieškovės pareigybė, turi būti nutraukta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės atsakovui 4076,19 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad ieškovės pareigybė buvo panaikinta priėmus 2009-09-09 NEC direktorės įsakymus, kuriais buvo patvirtinta nauja NEC struktūra ir etatų sąrašas nuo 2009-10-01. Ieškovė apie jos pareigybės panaikinimą buvo informuota 2009-09-29 pranešimu, kuriuo atsakovas pasiūlė ieškovei kitas pareigas bei įspėjo, kad ieškovei nesutinkant su siūlomomis pareigomis, ji bus atleista pagal DK 129 str.. Ieškovei pateikus pažymą apie nėštumą, atsakovas pranešė jai, kad pasibaigus įspėjimo terminui, vietoj atleidimo iš darbo jos atžvilgiu bus taikomos DK 195 str. nuostatos. Teismas konstatavo, jog ieškovei buvo pasiūlyta pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas. Ieškovė, nesutikdama su darbo sutarties sąlygų pakeitimu, per vieną mėnesį nuo atsakovo pranešimo gavimo dienos, t.y. nuo 2009-09-29, turėjo kreiptis tiesiogiai į teismą ir ginčyti tokį darbdavio sprendimą (DK 295 str. 2 d. 1 p.), tačiau to nepadarė ir praleido DK 297 str. įtvirtintą vieno mėnesio senaties terminą. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad ji dirbo Logistikos ir ūkio skyriaus vedėjos pareigose iki tol, kol jai buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, ir tik po šių atostogų grįžusi į darbą 2012-06-04, nebegalėjo dirbti minėtose pareigose.

Teismas pažymėjo, jog ieškovei buvo pranešta, kad pasibaigus įspėjimo terminui ir nesutikus su kitomis pareigomis, jai bus taikoma prastova. Teismas pabrėžė, kad ieškovė turėjo suprasti, kad nebegalės dirbti skyriuje, kuris yra panaikintas ir padarė išvadą, jog nėra jokio pagrindo atnaujinti ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, pažymėjo, jog darbo ginčų komisija pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą, remdamasi tuo, kad ieškovė dėl siūlomo darbo sutarties sąlygų pakeitimo 2009 m. į teismą nesikreipė.

Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas paskelbė ieškovei prastovą dėl to, jog įstaigoje atlikus struktūrinius pertvarkymus buvo panaikinta ieškovės pareigybė ir ieškovė atsisakė jai pasiūlytų kitų pareigų. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant dėl prastovos teisėtumo būtina atsižvelgti ne tik į prastovos prasmę, bet ir į susidariusios situacijos specifiką. Atsakovas, informavęs ieškovę apie jos pareigybės panaikinimą, įspėjimo metu siūlė jai užimti kitas pareigas, tačiau ieškovė šių pareigų atsisakė. Ieškovės kaltės dėl prastovos nėra, kadangi ji turi teisę nesutikti dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (DK 120 str. 1 d.). Šalims nepavyko susitarti dėl darbo sutarties nutraukimo DK 125 str. pagrindu, nes ieškovės pasiūlytos sąlygos netenkino atsakovo. Taigi, įstatymo numatytų garantijų taikymas ieškovei bei pačios ieškovės elgesys šioje situacijoje lėmė, kad atsakovas, nebegalėdamas suteikti ieškovei tokio darbo, kuris numatytas šalių sudarytoje darbo sutartyje, buvo priverstas skelbti ieškovei prastovą. Teismas padarė išvadą, jog įstatymų numatytų garantijų taikymas ieškovei bei pačios ieškovės elgesys šioje situacijoje lėmė, kad atsakovas, nebegalėdamas suteikti ieškovei tokio darbo, kuris numatytas šalių sudarytoje darbo sutartyje, buvo priverstas skelbti ieškovei prastovą. Teismas pažymėjo, jog ieškovė nepagrįstai remiasi DK 180 str. 4 d., kadangi ieškovė jau iki atostogų vaikui prižiūrėti buvo informuota apie jos darbo vietos panaikinimą. Teismas atkreipė dėmesį, jog viso įspėjimo laikotarpiu ieškovei buvo siūlomos kitos pareigos, prastova ieškovei buvo paskelbta jau pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms po to, kai ieškovė atsisakė jai siūlomų pareigų. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas elgėsi sąžiningai ir teisėtai, todėl nėra pagrindo panaikinti atsakovo 2012-06-06 įsakymo, kuriuo buvo paskelbta prastova ieškovei.

Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimų priteisti neišmokėto darbo užmokesčio įsiskolinimą, delspinigius ir palūkanas. Teismas iš 2012-06-06 įsakymo nustatė, kad prastova ieškovei paskelbta iki atsiras jos profesiją, specialybę ir kvalifikaciją atitinkančios pareigybės. Teismas padarė išvadą, kad prastovos paskelbimo ieškovei momentu Nacionaliniame egzaminų centre nebuvo jokio kito darbo, atitinkančio jos profesiją, specialybę ir kvalifikaciją. Vėliau atsiradus ieškovės profesiją, specialybę ir kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms, kurios ieškovei buvo pasiūlytos 2012-10-26 pranešimu, ieškovė vis tiek atsisakė šių pareigų. Teismas pabrėžė, jog dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas privalėjo mokėti ieškovei jos 2/3 vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlyginimą.

Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo naikinti ieškovės skundžiamą 2012-09-11 NEC darbo ginčų komisijos sprendimą. Teismas nustatė, kad nei ieškovė, nei jos atstovė darbo ginčų komisijos posėdyje nedalyvavo, nors prašyme darbo ginčų komisijai ieškovė buvo nurodžiusi į posėdį kviesti jos atstovę. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas siuntė pranešimą apie darbo ginčų komisijos posėdį ieškovei paskutiniu žinomu jos adresu. Teismas iš darbo ginčų komisijos protokolo nustatė, kad apie posėdį ieškovė buvo informuota SMS žinute tą pačią dieną, kurią vyko posėdis. Teismas pažymėjo, jog toks pranešimo būdas negali būti laikomas tinkamu pranešimu apie posėdį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismas sutinka su darbo ginčų komisijos priimtu sprendimu, nurodyti procedūriniai pažeidimai nelaikyti esminiais ir šiuo atveju nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo darbo ginčų komisijos sprendimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1.              pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės reikalavimui dėl atsakovo sprendimo, kuriuo panaikinta ieškovės pareigybė, panaikinimo taikė ieškinio senatį. Ieškovė vadovavosi DK nustatytais terminais ir kreipdamasi į teismą nebuvo jų praleidusi. Atsakovas, informavęs ieškovę apie jos pareigybės panaikinimą nuo 2009-10-01 ir gavęs nesutikimą pakeisti darbo sutarties sąlygas, leido ieškovei ir toliau užimti Logistikos ir ūkio skyriaus vedėjos pareigas, kuriose ieškovė dirbo iki pat išėjimo į nėštumo ir gimdymo atostogas. Kadangi ieškovės atžvilgiu pradėjo galioti DK 179 str. 4 d. garantijos, jai nekilo jokių klausimų, kodėl jos darbo vieta nepanaikinta. Jokie kitokie atsakovo įsakymai ar kiti dokumentai, susiję su ieškovės darbo vieta, jai nebuvo įteikti iki pat išėjimo nėštumo ir gimdymo atostogų. 2010-07-13 įsakymu atsakovas, suteikdamas ieškovei vaiko priežiūros atostogas, taip pat nurodė, kad jos yra suteikiamos Logistikos ir ūkio skyriaus vedėjai. Tik grįžus iš vaiko priežiūros atostogų ieškovė sužinojo, kad jos pareigybė yra panaikinta ir ji neturi darbo vietos, į kurią galėtų grįžti. Ieškovei nesutikus su atsakovo pasiūlymu, jis neteisėtai paskelbė ieškovei prastovą. Šio klausimo nagrinėjimas priklausė darbo ginčų komisijos, o ne teismo kompetencijai.

2.              Ieškovės darbo vieta iki pat išėjimo į vaiko priežiūros atostogas nebuvo panaikinta, todėl ieškovė pagrįstai rėmėsi DK 180 str. 4 d. ir joje nustatytomis garantijomis. Ieškovė atsakovui pažymą apie savo nėštumą įteikė 2009-09-30, todėl nuo šios datos atsakovas neturėjo panaikinti ieškovės darbo vietos ir turėjo atšaukti savo sprendimą. Atsakovas, panaikindamas ieškovės darbo vietą, pažeidė DK reikalavimus ir nesilaikė apsaugos normų, skirtų nėščioms ir vaikus auginančioms darbuotojoms.

3.              Teismo motyvai, kad darbdavio sprendimas pertvarkyti įstaigos struktūrą panaikinant dalį etatų, nors pats savaime ir yra subjektyvus valinis veiksmas, tačiau yra sąlygotas objektyvių priežasčių, t.y. sumažinto finansavimo, yra nepagrįsti. Ieškovei paskelbta prastova buvo sąlygota ne objektyvių priežasčių, o subjektyvių valinių atsakovo sprendimų, kas neatitinka prastovos sampratos. Atsakovas jau skelbdamas prastovą pripažino, kad jis neturi galimybių pasibaigus prastovai, grąžinti ieškovę į jos užimamas pareigas. Šiuo atveju neegzistavo esminė sąlyga, t.y. atsakovo galimybė ieškovei po prastovos vėl suteikti darbo sutartimi sulygtą darbą. Taip pat nėra ir jokių galimybių, jog prastovą tariamai sąlygojusios aplinkybės pasibaigs, t.y. ieškovės darbo vieta bus atkurta, ir po laikino kito darbo atlikimo ieškovė galės grįžti į buvusią darbo vietą.

4.              Atsakovas vykdė struktūrinius pertvarkymus, nepaisydamas DK įpareigojimų ne tik ieškovės kaip darbuotojos atžvilgiu, bet taip pat neteikė ir jokios informacijos profesinei sąjungai. Be to, ieškovei būnant vaiko priežiūros atostogose, atsakovas įsteigė keletą naujų etatų, atitinkančių ieškovės kvalifikaciją ir pasirengimą, ir į juos priėmė naujus darbuotojus, tačiau ieškovei nebuvo pasiūlyta pakeisti darbo sutarties sąlygas.

5.              Paskelbdamas neteisėtą prastovą, atsakovas neteisėtai sumažino ieškovei mokamą darbo užmokestį ir taip padarė jai turtinę žalą. Net ir siūlydamas neva laikinai prastovos laikotarpiu kitą darbą, atsakovas nesilaikė įstatymo reikalavimų dėl tokio darbo apmokėjimo. Ir tik ieškovei padavus ieškinį teismui, atsakovas pasiūlė ieškovei kitą darbą, kurio darbo užmokestis toks pat, koks buvo mokamas ieškovei. Atsakovas, nepasiūlęs tokio darbo, kuris atitiktų darbuotojo kvalifikaciją, privalėjo mokėti darbuotojo 2/3 vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos atlyginimą, t.y. negalėjo ieškovei mokėti minimalaus valandinio atlygio už prastovos laiką.

6.              Kadangi atsakovo priimti sprendimai nėra teisėti ir yra nesąžiningi – ieškovės darbo vieta panaikinta neteisėtai, neteisėtai paskelbta prastova, neteisėtai neišmokėtas darbo užmokestis – yra pagrindas panaikinti ir darbo ginčų komisijos sprendimą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą, grindžia šiomis aplinkybėmis:

1.              administravimo tikslais įsakyme dėl ieškovės vaiko priežiūros atostogų suteikimo formaliai nurodžius, jog vaiko priežiūros atostogos suteikiamos ieškovei kaip Logistikos ir ūkio skyriaus vedėjai, tai jokiu būdu negali reikšti, kad realiai Logistikos ir ūkio skyrius nebuvo panaikintas, o tuo pačiu ieškovės pareigos liko, juolab, kad tokį argumentą pagrindė tiek skyriaus darbuotojų atleidimas ar perkėlimas į kitą skyrių, tiek pačios ieškovės vykdytas panaikinto Logistikos ir ūkio skyriaus materialinių vertybių perdavimas atsakovo egzaminų techninio ir technologinio aptarnavimo skyriui, tiek naujai patvirtinta atsakovo struktūra. Ieškovės pareigybė - Logistikos ir ūkio skyriaus vedėja - buvo panaikinta koordinavimo tarybos sprendimu (2009 m. rugsėjo 8 d.), o atsakovo struktūra įsakymu galutinai pakeista 2009 m. rugsėjo 9 d.

2.              Pirmosios instancijos teismas teisingai ieškovei paskelbtą prastovą pripažino teisėta. Priešingai nei teigia ieškovė, teisės aktai nustato tik prastovos būtiną objektyvumo, bet ne laikinumo požymį.

3.              Ieškovė neturi teisės spręsti, kurį skyrių atsakovas esant objektyvioms priežastims turėjo naikinti, nes darbdavio struktūrinių pertvarkymų tikslingumas ir pagrįstumas negali būti vertinamas.

4.              Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs, ar po prastovos paskelbimo darbuotojas būtinai turi būti grąžintas į darbo vietą sulygtą darbo sutartyje, todėl atmestini ieškovės argumentai, kad prastovos atveju darbuotojas visais atvejais privalo būti grąžintas į anksčiau darbo sutartyje sulygtas pareigas. Ieškovė šiuo atveju nebendradarbiavo su atsakovu, nepriėmė nei vieno atsakovo darbo pasiūlymo, siekė, kad prastova tęstųsi ir galiausiai ieškovė būtų atleista DK 129 str. pagrindu.

5.              Prastovai esant teisėtai nėra jokio pagrindo ieškovei priteisti vidutinio darbo užmokesčio už prastovos laiką.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų  absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų.

Apeliaciniu skundu ieškovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmesti jos reikalavimai pripažinti neteisėtais ir panaikinti atsakovo sprendimą dėl ieškovės pareigybės panaikinimo, atsakovo įsakymą dėl prastovos ieškovei paskelbimo bei darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriuo netenkinti jos reikalavimai.

Dėl senaties termino

Įstatymas ieškinio senatį apibrėžia kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.). Bendrasis ieškinio senaties terminas darbo santykiams yra treji metai, tačiau ginčams dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva ir atleidimo iš darbo atveju yra nustatytas sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo atitinkamo dokumento gavimo dienos (DK 297 str. 1 d. (redakcija nuo 2005-05-28 iki 2013-01-01), 27 str. 2 d.). Pažymėtina, kad DK 95 str. 1 d. numato būtinąsias darbo sutarties sąlygas: darbuotojo darbovietę (įmonė, įstaiga, organizacija, struktūrinis padalinys ir kt.) ir darbo funkcijas, t.y. tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba tam tikros pareigos. Byloje nustatyta, kad 2009-09-29 pranešimu atsakovas ieškovei pasiūlė kitas pareigas – Egzaminų techninio ir technologinio aptarnavimo skyriaus techniko – bei įspėjo, kad jai nesutinkant, ji bus atleista remiantis DK 129 str., o ieškovei pateikus pažymą apie nėštumą, atsakovas informavo, kad jai nesutikus su siūlomomis pareigomis, vietoje atleidimo bus taikomos DK 195 str. nuostatos (I t., b.l. 42; 44). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiu būdu atsakovas informavo apie sprendimą panaikinti ieškovės pareigybę ir pasiūlė ieškovei pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas ir to, kaip matyti iš apeliacinio skundo, ieškovė neginčija. Atkreiptinas dėmesys, kad DK 297 str. 1 d. taikymui yra reikšmingas ne subjektyvusis, o objektyvusis ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijus, t.y. atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo diena (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-39/2007). Taigi, remiantis DK 297 str. 1 d. darbuotojui, nesutinkančiam su būtinųjų darbo sąlygų pakeitimu, sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo nurodytą pranešimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pranešimą apie pareigybės panaikinimą ir siūlomas kitas pareigas ieškovė gavo 2009-09-29, todėl ieškovei nesutinkant su minėtu pasiūlymu, per mėnesį nuo šios datos ji turėjo kreiptis į teismą ir tokį sprendimą ginčyti, tačiau to nepadarė (I t., b.l. 42). Atmestini apeliantės argumentai, jog ji ir toliau ėjo skyriaus vedėjos pareigas bei pagrįstai tikėjosi, kad jos pareigos nebus panaikintos. Nei atsakovo elgesys, nei jo atliekamų veiksmų pobūdis nesudarė ieškovei pagrindo manyti, kad ji ir toliau liks dirbti Logistikos ir ūkio skyriaus vedėja – atsakovas nei sprendimo dėl naujos NEC struktūros, kuria panaikintas ieškovės skyrius ir nustatytas naujas etatų sąrašas, nei pranešimo apie siūlomas naujas pareigas bei informavimą, kad ieškovei nesutikus, jai bus taikoma prastova, neatšaukė, be to, visi Logistikos ir ūkio skyriaus darbuotojai buvo perkelti į kitas pareigas, nesutikę su perkėlimu – atleisti, o ieškovė ir pati dalyvavo panaikinto Logistikos ir ūkio skyriaus materialinių vertybių perdavime kitam skyriui (II t., b.l.22-27). Aplinkybė, kad ieškovė ir toliau faktiškai dirbo minėtose pareigose iki pat motinystės ir gimdymo atostogų nėra pagrįsta, kadangi realiai skyrius, kuriam ieškovė vadovavo, nebeegzistavo. Be to, tai, kad atsakovo 2010-07-13 įsakyme dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo ieškovei yra nurodyta, kad atostogos suteikiamos logistikos ir ūkio skyriaus vedėjai, yra tik formali aplinkybė, nepaneigianti fakto, kad jos pareigybė jau buvo realiai panaikinta ir logistikos ir ūkio skyriaus nebebuvo. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė 2009 m. į teismą per DK 297 str. 1 d. numatytą terminą nesikreipė, pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimui panaikinti atsakovo sprendimą, kuriuo panaikinta jos pareigybė, yra suėjęs ir pagrindo jam atnaujinti nėra.

Dėl prastovos teisėtumo, piniginių ir kitų reikalavimų

DK 122 str. įtvirtina, kad prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.). Prastovai būdinga tai, kad darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui sulygtą darbą, o darbuotojas būtent dėl šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatytų savo įsipareigojimų. Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovei paskelbė prastovą dėl to, kad įstaigoje, sumažinus finansavimą ir dėl to atlikus struktūrinius pertvarkymus, ieškovės skyrius bei jos pareigybė buvo panaikinti. Nagrinėjamu atveju visiškai neturi reikšmės atsakovo struktūrinių pertvarkymų tikslingumas ir pagrįstumas, todėl jis byloje nėra vertinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis Nr.3K-3-204/2007). Byloje nustatyta, kad atsakovo struktūriniai pertvarkymai buvo atlikti realiai, logistikos ir ūkio skyrius buvo faktiškai panaikintas iki nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų ieškovei suteikimo, į ieškovės dirbtą darbo vietą (pareigas) nebuvo priimta jokių naujų darbuotojų, Logistikos ir ūkio skyrius ir jo vedėjo etatas atkurti nebuvo, visi minėto skyriaus darbuotojai buvo atleisti arba perkelti į kitas pareigas, todėl dėl atliktų darbo organizavimo pertvarkymų, panaikinus Logistikos ir ūkio skyrių, ieškovės, kaip skyriaus vedėjos funkcijos, tapo nereikalingos, o atsakovas objektyviai nebegalėjo ieškovei suteikti sulygto darbo (I t., b.l.156-162; 169-176; 93-94; 100-110). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo nurodytais motyvais, jog teisės aktai nustato tik būtiną prastovos objektyvumo, tačiau ne laikinumo, kriterijų. Pripažintina, kad galima situacija, kai padėtis įmonėje, darbdaviui nesuteikiant darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių, gali tęstis netgi iki sprendimo tokį darbuotoją atleisti iš pareigų, esant ilgalaikei prastovai, arba iki tol, kol darbuotojas sutinka eiti kitas pareigas. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas kelis kartus ieškovei siūlė kitas pareigas, atitinkančias jos kvalifikaciją, tačiau ji šių darbų atsisakė, su atsakovu nebendradarbiavo, pažeisdama DK 35 str. 1 d. įtvirtintus principus (I t., b.l. 46; 61-62; 67). Susiklosčius išskirtinei situacijai, kai ieškovės atžvilgiu yra taikomos DK 132 str. 2 d. numatytos garantijos (darbuotoja, auginanti vaiką iki trejų metų), jos darbo sutartimi sulygtoms darbo funkcijoms ir darbo vietai realiai nebeegzistuojant, tačiau jai nesutinkant su kitomis atsakovo siūlomomis užimti pareigomis, ieškovė yra faktinėje prastovoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisingai įvertino ne tik prastovos sampratą, bet ir dėl ginčo šalių veiksmų susidariusią situacijos specifiką. Nagrinėjamu atveju būtent prastovos paskelbimu atsakovas ir siekė suderinti abiejų darbo subjektų interesus. Vien tik ta aplinkybė, kad įstaigos struktūriniame padalinyje ar skyriuje, kurį siekiama panaikinti ir kuris yra nebereikalingas, dirba darbuotojas, kuriam taikomos DK 132 str. numatytos garantijos, nereiškia, kad toks padalinys ar skyrius turėtų ir toliau veikti ar egzistuoti vien tik dėl to, kad tokiam darbuotojui būtų suteiktos konkrečios darbo pareigos. Tokia situacija prieštarautų sąžiningumo, teisingumo, protingumo bei darbo subjektų lygybės principams (DK 2 str.). Pažymėtina, kad atsakovui (darbdaviui) ekonominė būtinybė ir jo tiesioginis interesas yra siekis išvengti nepagrįstų darbo užmokesčio išlaidų tiems darbuotojams, kurie nepateisina darbuotojo buvimo darbe, todėl esant tokiai situacijai, kai ieškovė savo įnašu neprisideda prie atsakovo veiklos rezultatų, neatlieka jokio realaus darbo, tačiau jos atžvilgiu galiojant DK 132 str. įtvirtintoms draudimo atleisti garantijoms ir jai nesutinkant su atsakovo pasiūlymais užimti kitas pareigas, atsakovui nelieka nieko kito, kaip tik ieškovės atžvilgiu paskelbti prastovą (DK 122 str.).

Be to, DK normos turi būti aiškinamos sistemiškai ir negali būti taikomos formaliai ar izoliuotai nuo nagrinėjos situacijos, o įstatymo nustatytų garantijų taikymas darbuotojui negali paneigti visos įstaigos efektyvaus funkcionavimo, o tiek darbdavys, tiek darbuotojas (ieškovė) turi elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti savo teisėmis. Apeliantė nurodo, kad remiantis DK 180 str. 4 d. (buvusia DK 180 str. 3 d.) nuostata, per atostogų vaikui prižiūrėti laikotarpį, atsakovas turėjo užtikrinti jos darbo vietą, tačiau šios garantijos nepaisė. Su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad DK 180 str. 3 d. (redakcija, galiojusi ieškovės vaiko priežiūros atostogų metu) įtvirtina, kad per atostogas vaikui prižiūrėti paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama. Tuo tarpu DK 179 str. 4 d. įtvirtina, kad po nėštumo ir gimdymo atostogų, darbuotojui užtikrinama teisė grįžti į tą pačią ar lygiavertę darbo vietą (pareigas), ne mažiau palankiomis sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtų nelogiška ir neteisinga situacija, kai po ilgesnių darbuotojo tikslinių atostogų, t.y. po atostogų vaikui prižiūrėti, darbuotojui privalomai būtų išsaugomos būtent tos pačios darbo pareigos (vieta), tuo tarpu jam grįžus į darbą po trumpesnių, t.y. nėštumo ir gimdymo, atostogų, galėtų būti suteikiamos ne tos pačios, tačiau ir lygiavertės darbo pareigos (vieta). DK normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į kodekso sistemą, jo struktūrą, užtikrinant kodekso vientisumą ir atskirų jo sudedamųjų dalių suderinamumą (DK 10 str. 1 d.), todėl sistemiškai įvertinus aukščiau minėtą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog per atostogų vaikui prižiūrėti laikotarpį, gali būti išsaugoma tiek ta pati, tiek ir lygiavertė darbo vieta (pareigos). Tokiu būdu nebūtų paneigiamos įstatymo numatytos garantijos, siekiant apsaugoti nėščias moteris bei vaikus prižiūrinčius darbuotojus. Be to, atkreiptinas dėmesys, nagrinėjamos bylos atveju ieškovės darbo pareigos buvo panaikintos ne jos vaiko priežiūros atostogų metu, o prieš ieškovės nėštumo ir gimdymo atostogas. Nagrinėjamu atveju atsakovas ieškovės iš darbo neatleido, siūlė jai įvairias pareigas, atitinkančias jos kvalifikaciją, atlyginimo kategoriją, užtikrino ieškovės teisę po tikslinių atostogų grįžti į lygiavertes pareigas (I t., b.l. 46; 61-62). Ieškovei šių pareigų atsisakius ir objektyviai nebegalint suteikti jai anksčiau dirbto darbo, konstatuotina, kad atsakovas teisėtai priėmė sprendimą paskelbti ieškovei prastovą.

Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog atsakovas struktūrinius pertvarkymus priėmė, nesilaikydamas DK reikalavimų ir neinformuodamas profesinės sąjungos, yra nepagrįsti - byloje esantis 2009-10-10 pranešimas apie atsakovo darbuotojų profesinės sąjungos įkūrimą patvirtina, kad atsakovas apie profesinės sąjungos įkūrimą buvo informuotas jau po priimtų sprendimų pertvarkyti savo struktūrą (II t., b.l.28), todėl nežinodamas apie tokios sąjungos veikimą, neturėjo pareigos tokiai  profesinei sąjungai teikti informaciją ir (ar) konsultuotis. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad sprendimus dėl atsakovo struktūrinių pertvarkymų priėmė atsakovo koordinavimo tarybos nariai, kurie buvo patvirtinti 2006-06-16 LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymu „Dėl Nacionalinio egzaminų centro koordinavimo tarybos” bei 2006-12-06 įsakymu, pakeičiančiu 2006-06-16 įsakymą (II t., b.l. 31-32), todėl priešingi apeliantės argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.

Pripažinus, kad atsakovas teisėtai paskelbė ieškovei prastovą, ieškovės reikalavimai priteisti neišmokėto darbo užmokesčio įsiskolinimą, delspinigius ir palūkanas taip pat yra atmetami. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų dėl ieškovės kitų piniginių reikalavimų bei sutinka, kad atsakovas, paskelbęs ieškovei prastovą iki atsiras jos kvalifikaciją, profesiją ir specialybę atitinkančios pareigos, 2012-10-26 pranešimu pasiūlė ieškovei kitą darbą, t.y. mokinių pasiekimų tyrimų ir analizės skyriaus specialisto pareigas, kurios, kaip matyti iš pareigybės aprašymo, atitinka ieškovės profesiją, specialybę ir kvalifikaciją (I t., b.l. 47; 49). Ieškovei šių pareigų atsisakius, nėra pagrindo atsakovui mokėti 2/3 jos vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlyginimą (DK 195 str.). Pažymėtina, kad atmetus apeliantės reikalavimus dėl atsakovo sprendimų dėl pareigybės panaikinimo ir prastovos paskelbimo, taip pat nėra pagrindo naikinti ir ieškovės skundžiamo darbo ginčų komisijos sprendimo, todėl reikalavimai šioje dalyje taip pat atmetami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 98 str. 1 d. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Tačiau bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pažymėtina, kad nors atsakovas priteisti bylinėjimosi išlaidas prašė teismui pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą, tačiau tokių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų nustatytu laiku iki bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka nepateikė, svarbių priežasčių, dėl kurių patirtas išlaidas patvirtinančių įrodymų negalėjo pateikti anksčiau, taip pat nenurodė. Kadangi atsakovo išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo teismui pateikti tik po rašytinio teismo posėdžio, konstatuotina, kad pagrindo priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra. Dėl nurodytų motyvų atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atmetamas. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Teisėjai                                                                                  Andrutė Kalinauskienė

                                                                                                            Loreta Lipnickienė

                                                                                                Andžej Maciejevski