Administracinė byla Nr. A-7-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01035-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21; 37.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2013 m. gruodžio 9 d. atsakymą Nr. 22-2029 ,,Dėl suimtųjų priežiūros“; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 2S-680 ,,Dėl skundo nagrinėjimo“; 3) įpareigoti Lukiškių TI-K ir / ar Kalėjimų departamentą sudaryti sąlygas uždengti miegamosios vietos gulto galą ir šoną iki pusės bei sanitarinį mazgą; 4) priteisti 1 448,10 Eur (5 000 Lt), teismo posėdyje patikslino sumą – 5 000 Eur, neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. spalio 31 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą su prašymu sudaryti sąlygas kameroje uždengti miegamosios vietos gulto galą ir šoną iki pusės bei sanitarinį mazgą, jog galėtų nestebimas kitų asmenų tenkinti savo lytinę aistrą. Šiuo metu kameroje           nėra užtikrinamas privatumas, pareigūnai (tiek vyrai, tiek moterys) jį kameroje stebi, dėl to neužtikrinamas jo privatumas ir patiria dvasinių nepatogumų. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs prašymą, 2013 m. gruodžio 9 d. atsakyme Nr. 22-2029 prašymo nepatenkino ir nurodė, kad jo gyvenamosios kameros įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, galimybė stebėti kalinius ir suimtuosius reikalinga nuolatinei elgesio kontrolei, patikrinimui, skaičiavimui. Pareiškėjas šį atsakymą apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2014 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2S-680 nurodė, kad, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 9 straipsnio 3 dalimi, jam yra draudžiama uždengti miegamosios vietos gulto kampą bei sanitarinį mazgą. Šiame sprendime nurodė, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas yra teisėtas, o pateiktas prašymas yra nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamento sprendimas yra formalus, šališkas, juo prašymas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, nebuvo pasisakyta dėl pateiktų argumentų, todėl turi būti panaikintas. Nurodė, kad įstaigoje nėra sąlygų ilgalaikiams pasimatymams gauti, todėl prašymas suteikti privatumo kameroje yra pagrįstas. Prašymai atmesti remiantis poreikiu vykdyti kalinių ir suimtųjų priežiūrą, tačiau ji turi būti atliekama nepažeidžiant žmogaus teisių ir laisvių bei privatumo. Prašymas uždengti miegamosios vietos gulto galą ir šoną iki pusės bei sanitarinį mazgą yra pagrįstas, jo patenkinimas netrukdytų pareigūnams vykdyti priežiūrą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą (b. l. 14–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra. Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 9 d. atsakyme Nr. 22-2029 teisingai nurodė ginčo santykius reguliuojantį teisinį reglamentavimą, iš esmės pasisakė dėl visų prašymo argumentų. Teigė, kad neturtinės žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teigė, kad nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą sąlygos – žalos.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 21–23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjo statusas yra specifinis, kadangi jis laikomas tardymo izoliatoriuje, jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnį nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. To paties įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra. Pareiškėjo reikalavimas leisti uždengti dalį miegamosios vietos ir sanitarinį mazgą yra nesuderinamas su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6, 7 punktų nuostatomis. Kalėjimų departamentas pareiškėjo 2014 m. sausio 8 d. kreipimąsi išnagrinėjo tinkamai, skundžiamas sprendimas priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, esant CK 6.271 straipsnyje nustatytoms būtinoms sąlygoms. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų ir nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti patirtą neturtinę žalą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 112–116) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas teigė patyręs, ribojant jo teisę uždengti dalį kameros miegamosios vietos ir sanitarinį mazgą. Pažymėjo, jog atsižvelgdamas į šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartyje padarytas išvadas vertins, ar kameroje Nr. 357 tinkamai buvo įrengtas sanitarinis mazgas ir ar naudojimasis sanitariniu mazgu nepažeidė pareiškėjo teisės į privatumą.

Teismas nurodė, kad asmens teisę į privatumą saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) ir tarptautiniai teisės aktai. Teismas vadovavosi Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalimis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimu byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 30566/04, 2000 m. spalio 26 d. sprendimu byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimu byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimu byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95.

Teismas taip pat vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsniu, 9 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į Instrukcijos nuostatas. Pažymėjo, jog viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių   yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Neišvengiami tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs pareiškėjo skundžiamus raštus, konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą uždengti miegamosios vietos gulto galą ir sanitarinį mazgą, t. y. Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 9 d. atsakymas Nr. 22-2029 bei Kalėjimų departamento 2014 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. 2S-680 atitinka tokiems aktams Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartis teismui turi res judicata galią ir joje nustatytos aplinkybės iš naujo nebevertinamos. Pareiškėjas šioms aplinkybėms paneigti naujų argumentų ar duomenų nepateikė. Taigi ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o juose pateikta informacija teismas neturėjo pagrindo abejoti.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2, 21 punktus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą. Nustatė, kad kamera Nr. 357, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atitiko Taisyklėse nustatytus reikalavimus, t. y. šioje kameroje yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri atitverta nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Taigi sanitarinio mazgo vieta atitiko tokiam sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus, kurių Lukiškių TI-K nepažeidė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas vienas, t. y. jo privatumo neribojo kiti kameroje laikomi asmenys. Pareiškėjas nenurodė, jog sanitarinio mazgo patalpa būtų neatitverta nuo likusio kameros ploto pertvara, kaip to reikalauja teisės aktai. Ta aplinkybė, kad prižiūrėtojai, tarp kurių yra ir moterų, atlieka kamerų stebėjimo kontrolę, savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, siekdamas tenkinti lytinę aistrą, prašė jam sudaryti galimybę uždengti miegamosios vietos gulto galą ir sanitarinį mazgą. Tokio prašymo nepatenkinimas, pareiškėjo teigimu, pažeidžia jo teisę į privatumą. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė, kokie teisės aktai įpareigotų atsakovą patenkinti tokį prašymą. Taisyklės nenustato uždangų kamerose įrengimo galimybių. Taigi atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, negali atlikti veiksmų, kurių jam nesuteikia teisės aktai, bei sudaryti išskirtinių galimybių pareiškėjui tenkinti jo lytinę aistrą, neatsižvelgus į Lukiškių TI-K paskirtį, specifiką bei jame laikomų asmenų priežiūrą, kurią sudaro ir nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose (Instrukcijos 7 p.). Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Lukiškių TI-K turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir pareiškėjo prašymas negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus. Atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip žiaurus elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnio prasmę. Teismo vertinimu, pareiškėjo patiriami nepatogumai neriboja jo kaip žmogaus orumo. Pareiškėjui, kaip ir kitiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims, taikomi tie patys elgesio reikalavimai, kad būtų užtikrinta vieninga Lukiškių TI-K laikomų asmenų apsauga. Teismas sutiko su pareiškėjo skundžiamuose aktuose padaryta išvada, jog nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymo uždengti miegamosios vietos gulto galą ir sanitarinį mazgą bei įpareigoti atsakovą patenkinti jo prašymą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kurią siejo su atsakovo neteisėtais veiksmais, nesudarant jam galimybės uždengti kameros dalį. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė     iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, nenustačius nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų. Atsakovai veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, vykdė jiems teisės aktų priskirtas funkcijas. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis patyrė fizinį skausmą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo patenkinti reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 122–123) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas skundą išnagrinėjo šališkai, formaliai, neteisingai ir neobjektyviai. Prašydamas patenkinti prašymą, nurodė, kad yra stebimas pareigūnų pro durų langelį, todėl negalėjo tuštintis, tenkinti lytinę aistrą. Įstaigoje nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai, dėl to patiria kančią. Priežiūra negali pažeisti žmogaus teisių ir laisvių, privatumo. Nuolat stebimas jaučiasi kankinamas, žeminamas, traumuojama psichinė būklė. Tenka lankytis pas psichiatrus ir vartoti vaistus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad jame, be kita ko, pareikšti du atskiri su teise į privatumą sietini reikalavimai: reikalavimas įpareigoti Lukiškių TI-K ir / ar Kalėjimų departamentą sudaryti sąlygas uždengti jo (pareiškėjo) miegamosios vietos gulto galą ir šoną iki pusės bei reikalavimas uždengti jo naudojamą sanitarinį mazgą. Būtent su šių (paminėtų reikalavimų pavidalu išreikštų) laikymo kameros tipo patalpoje sąlygų neužtikrinimu pareiškėjas sieja savo teisės į privatumą pažeidimą ir jo prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą. Todėl nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti paminėtų pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą nacionalinės teisės bei Konvencijos nuostatų, sietinų su asmens teisės į privatumą užtikrinimu, taikymo prasme. Šiame kontekste kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacine tvarka jau buvo nagrinėjama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (apeliacinės bylos Nr. A-412-442/2015), kuris 2015 m. liepos 7 d. nutartyje, aptaręs klausimą dėl antrojo iš paminėtų pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo ir nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neištyrė faktinių bylos aplinkybių dėl pareiškėjo naudojimosi sanitariniu mazgu sąlygų, grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 84-89).

Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymus, ištyrė naujus įrodymus apie pareiškėjo naudojamo (naudoto) sanitarinio mazgo sąlygas kameroje Nr. 357, kurioje jis buvo laikomas vienas, ir nustatė, kad dėl pastarosios priežasties jo privatumo neribojo kiti nuteistieji. Teismas taip pat patikrino pareiškėjo naudojamo sanitarinio mazgo faktinę būklę specialiųjų reikalavimų tokiam įrenginiui, nustatytų nacionalinės teisės normų (Higienos normos HN 76:2010 2 ir 21 p., Taisyklių 14.5 p.), atitikimo prasme. Ištyręs naujai pateiktus įrodymus (Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-08-19 pažymą Nr. 24 5168, paminėtos kameros Nr. 357 ir gretimai esančių kamerų schemas), teismas padarė, kolegijos manymu, teisingą išvadą, kad pareiškėjo naudojamas (naudotas) sanitarinis mazgas atitiko jam (jo įrengimui) keliamus nurodytose teisės normose nustatytus reikalavimus.

Kolegija taip pat pažymi, kad, aiškindamasis nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių (teisės į privatumą) pažeidimais ir ar Konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu jie gali būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad Konvencijos 3 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria šioms teismo išvadoms.

Atskirai kalbant apie pareiškėjo skundo dalį, sietiną su jo teisės į privatumą gynimą Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme, kolegija pažymi, kad, spręsdamas šią ginčo dalį, be Konvencijos 3 straipsnyje nurodytų neleistino elgesio su žmogumi kriterijų (kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė nacionalinės teisės aktų specialiai nustatytus asmens laikymo laisvės atėmimo vietose tinkamumo kriterijus. Pasisakydama dėl nurodytų teisės aktų (jų atskirų normų) tarpusavio sąsajos ir jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, jog Konvencijos ir paminėtos nacionalinės teisės normos negali būti tarpusavyje supriešinamos ta prasme, kad formalus nacionalinių teisės normų laikymasis savaime paneigtų galimybę taikyti Konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, jeigu, teismui įvertinus byloje surinktus įrodymus, būtų prieita prie išvados, kad tam tikras elgesys su žmogumi (šiuo atveju nuteistuoju) turi Konvencijos 3 straipsnio draudžiamo elgesio požymius. Tačiau kartu pažymėtina, kad, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, teismas pirmiausia turi įvertinti tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Tai yra būtina padaryti suponuojant, kad nacionalinės teisės leidėjai, priimdami tam tikrus teisės aktus, laikosi (privalo paisyti) šalyje būtinų taikyti tarptautinės teisės (kartu ir Konvencijos) pagrindinių nuostatų ir reikalavimų. Todėl teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo tinkamai laikomasi tam tikrų (byloje taikytinų) specialiųjų nacionalinės teisės normų, preziumuojama, kad kartu buvo laikomasi ir tą teisės sritį reglamentuojančių tarptautinės teisės (Konvencijos) normų. Ir, priešingai, teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeistos byloje taikytinos specialiosios nacionalinės teisės normos, galima preziumuoti, o, atsižvelgus į tokių pažeidimų mastą ir itin neigiamą pobūdį, – konstatuoti tam tikrų Konvencijos nuostatų pažeidimus.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir taikydama paminėtus Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme reikšmingus neleistino elgesio su žmogumi kriterijus byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvadą, kad Konvencijos 3 straipsnio draudžiamosios nuostatos pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos.    

Pasisakydama dėl pirmojo iš nurodytų pareiškėjo reikalavimo (reikalavimo įpareigoti Lukiškių TI-K ir / ar Kalėjimų departamentą sudaryti sąlygas uždengti jo (pareiškėjo) miegamosios vietos gulto galą ir šoną iki pusės), kolegija pirmiausia pažymi, jog toks pareiškėjo reikalavimas tiesiogiai kertasi su Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto imperatyvia nuostata, kad vienas iš pagrindinių suėmimo vykdymo režimo reikalavimų yra nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra. Jau vien dėl to šis reikalavimas negali būti pripažintas teisėtu nacionalinės teisės taikymo prasme. O, atsižvelgiant į pirmiau aptartą sąsają tarp nacionalinės teisės ir Konvencijos nuostatų, darytina išvada, kad šios pareiškėjo norimos laikymo kameroje sąlygos nebuvimas negali būti pripažintas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimu ir Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme.    

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įsttatymo 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė