Administracinė byla Nr. eA-1827-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03386-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos 18.5.3; 18.5.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. 30-2285 „Dėl administracijos direktoriaus 2017-07-05 įsakymo Nr. 30-1697 „Dėl nuosavybės teisių I. K. atkūrimo“ papildymo“ (toliau – ir 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas); 2) įpareigoti Administraciją per 30 dienų nuo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos priimti papildomą sprendimą atkurti nuosavybės teises I. K. į dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plane pažymėto Nr. 1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)  (toliau – ir Gyvenamasis namas) – į kurią nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, priimant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. 30-1697 (toliau – ir 2017 m. liepos 5 d. įsakymas), sudarančią 121,69 kv. m ploto, išmokant kompensaciją pinigais.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. liepos 5 d. įsakymu buvo atkurtos nuosavybės teisės I. K. į 155,28 kv. m ploto dalį Gyvenamojo namo. Prieš priimant 2017 m. liepos 5 d. įsakymą, Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu buvo parengta Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 17/337 NT (toliau – ir Ataskaita), kurios 2 puslapyje nurodytas toks pats kaip ir minėtame įsakyme vertintas plotas – 155,28 kv. m, o Ataskaitos 37 puslapyje Administracijos Turto departamentas taip pat nurodė vertinti dalį Gyvenamojo namo. 2017 m. balandžio 11 d. Vilniaus miesto savivaldybėje vykusio pasitarimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. K. metu nutarta tenkinti I. K. 1991 m. rugpjūčio 14 d. ir 1991 m. spalio 2 d. prašymus ir priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išmokant už jį piniginę kompensaciją, tačiau konkretaus nacionalizuoto ploto nenurodė.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal pateiktus nacionalizavimo dokumentus yra nacionalizuotas visas Gyvenamasis namas, kurio plotas 285,58 kv. m, tačiau buvo vertintas tik 155,28 kv. m plotas. Pareiškėjas manė, kad Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojai neteisingai suformulavo užduotį turto vertintojams, prašydami įvertinti ne visą Gyvenamojo namo plotą, o tik jo dalį, todėl vertinant plotą nebuvo įtrauktos tam tikros patalpos ir nebuvo įvertinta 121,69 kv. m Gyvenamojo namo ploto.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad su 2017 m. rugpjūčio 10 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydamas priimti papildomą sprendimą atkurti nuosavybės teises I. K. į dalį Gyvenamojo namo, į kurią nebuvo atkurtos nuosavybės teisės priimant 2017 m. liepos 5 d. įsakymą, sudarančią 121,69 kv. m ploto. Pareiškėjas teigė, kad ginčijamas 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas yra nemotyvuotas.

5.       Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. liepos 5 d. buvo atkurtos nuosavybės teisės I. K. į 155,28 kv. m Gyvenamojo namo dalį. Ginčijamu 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymu buvo papildytas 2017 m. liepos 5 d. įsakymas, suformuluojant papildomą 4 punktą, kuriuo į likusią (130,30 kv. m) dalį iš bendro Gyvenamojo namo ploto (285,58 kv. m) atsisakyta atkurti nuosavybės teises. Atsakovas pažymėjo, kad toks sprendimas priimtas, nesant teisinio pagrindo dėl nuosavybės teisių į likusią Gyvenamojo namo dalį atkūrimo. 2017 m. liepos 5 d. įsakymas nebuvo apskųstas.

7.       Atsakovas pažymėjo, kad Administracija užduotį turto vertintojams suformulavo, įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes ir išanalizavusi surinktus dokumentus, ir tik dėl tos Gyvenamojo namo dalies, dėl kurios buvo nustatytas teisinis pagrindas nuosavybės teisėms atkurti. 2017 m. sausio 26 d. Administracija raštu Nr. A51- 3874/17(2.13.1.3-TD6) „Dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą dėl informacijos ir dokumentų pateikimo. Šiuo raštu prašė pateikti visus turimus dokumentus ir informaciją apie (duomenys neskelbtini), Vilniuje esantį pastatą (pastatus, jei jų yra ne vienas). 2017 m. kovo 2 d. VĮ Registrų centras raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-5858 informavo, kad atlikus nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje kadastro ir registro duomenų analizę, buvo nustatyta, kad šių statinių kadastriniai matavimai pirmą kartą buvo atlikti 1949 m. vasario 21 d. ir jų metu užfiksuoti šie statiniai: gyvenamasis namas, kurio bendras plotas 250,62 kv. m, su jame esančiais 5 butais; gyvenamasis namas, kurio bendras plotas 114,58 kv. m, su jame esančiais 3 butais ir ūkio pastatai bei išvietė.

8.       Atsakovas pažymėjo, kad vienintelis išlikęs pastatas iš 1941 m. balandžio 7 d. nacionalizavimo akte Nr. 2660 minimų pastatų yra Gyvenamasis namas (statybos metai 1940 m., bendras plotas 285,58 kv. m). Atsižvelgiant į tai, kad pastato plotas yra pakitęs, o 1941 m. balandžio 7 d. Nacionalizavimo akte Nr. 2660 nurodytas nacionalizuoto pastato plotas yra 155,28 kv. m, buvo užsakytas turto vertinimas (duomenys neskelbtini), Vilniuje esančio pastato 155,28 kv. m ploto daliai įvertinti.

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymą ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo, atstovaujamo advokato O. S., 2017 m. rugpjūčio 10 d. prašymą ir priimti motyvuotą sprendimą. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10.       Teismas nustatė, kad I. K. su 1991 m. rugpjūčio 14 d. ir 1991 m. spalio 2 d. prašymais kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. (duomenys neskelbtini) I. K. mirė. Testamentu I. K. visą savo turtą paliko pareiškėjui V. J.. Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 20 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. J. priėmė I. K. palikimą ir pradėjo jį faktiškai valdyti. Vilniaus miesto savivaldybėje 2017 m. balandžio 11 d. vykusiame posėdyje nutarta tenkinti I. K. 1991 m. rugpjūčio 14 d. ir 1991 m. spalio 2 d. prašymus ir priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išmokant už jį piniginę kompensaciją.

11.       Administracijos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) atitinkamais straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) atitinkamais punktais, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5627-171/2016, atsižvelgdamas į Lietuvos valstybinio archyvo 1991 m. gegužės 17 d. pažymėjimą Nr. 115-K, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. sausio 28 d. pažymėjimą Nr. 25-K, Vilniaus regiono valstybės archyvo pateiktą Vilniaus miesto liaudies (iki 1977 m. spalio 6 d. – darbo žmonių) deputatų tarybos Vykdomojo komiteto dokumentų fonde esančios 1941 m. pastatų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nacionalizavimo byloje esančio Vilniaus miesto komunalinio ūkio namų nacionalizavimo komisijos raporto kopiją, 1941 m. balandžio 7 d. namo nacionalizavimo aktą Nr. 2600 ir pridedamas Nacionalizuojamo namo žinias, Lietuvos TSR prokuratūros 1990 m. kovo 13 d. pažymėjimą apie reabilitavimą Nr. 13/1070-90, 1992 m. rugpjūčio 21 d. išduotą Lietuvos Respublikos pasą, I. K. 1991 m. rugpjūčio 14 d. ir 1991 m. spalio 2 d. prašymus Vilniaus miesto valdybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 2017 m. kovo 2 d. valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą bei Raštą, Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarės 1998 m. rugpjūčio 21 d. patvirtintą testamentą, 1999 m. gegužės 28 d. išduotą mirties liudijimą, Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-663-608/07, 2017 m. balandžio 11 d. pasitarimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. K. posėdžio protokolą Nr. A17-639/17(2.13.3-TD6), uždarosios akcinės bendrovės „Apus turtas“ 2017 m. gegužės 30 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 17/337 NT, 2017 m. liepos 5 d. įsakymu I. K. atkūrė nuosavybės teisės į 155,28 kv. m ploto dalį pastato-gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plane pažymėto Nr. 1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

12.       2017 m. rugpjūčio 10 d. V. J., atstovaujamas advokato O. S., kreipėsi į Administracijos Teisės departamentą su prašymu priimti papildomą sprendimą atkurti nuosavybės teises I. K. į 121,69 kv. m Gyvenamojo namo ploto dalį, į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos priimant 2017 m. liepos 5 d. įsakymą.

13.       Administracijos direktorius 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymu papildė 2017 m. liepos 5 d. įsakymą 4 punktu, kuriuo atsisakė atkurti nuosavybės teises I. K. į likusią 130,30 kv. m dalį iš 285,58 kv. m bendro Gyvenamojo namo ploto.

14.       Teismas nurodė, kad Administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas laikytinas minėto 2017 m. liepos 5 d. įsakymo sudėtine dalimi.

15.       Teismas, vertindamas 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl atkurtos nuosavybės teisių dalies į Gyvenamąjį namą, o ginčas kilęs dėl neatkurtos likusios Gyvenamojo namo dalies iš 285,58 kv. m bendro gyvenamojo namo ploto.

16.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą į likusią Gyvenamojo namo dalį, t. y. 121,69 kv. m, kildina iš nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje esančių inventorizacijos duomenų, kurie buvo užfiksuoti 1949 m., ir kurie, remiantis Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Atkūrimo įstatymas) teisės normomis, nėra įtraukti į dokumentų, patvirtinančių buvusio savininko nuosavybės teises sąrašą, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl ploto atmesti.

17.       Byloje buvo pateiktas nacionalizuojamo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio savininke nurodyta I. K., nacionalizavimo aktas Nr. 2660 ir 1941 m. balandžio 7 d. nutarimas apie namo nacionalizavimą. Teismas pažymėjo, kad namo nacionalizavimo akto Nr. 2660 priedo (nacionalizuojamo namo žinios) 5 punkte „kokius turi savininkas nuosavybės dokumentus“ yra įrašas „nėra“. Teismas darė išvadą, kad I. K. asmenims, vykdantiems nacionalizaciją, nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į nacionalizuojamą turtą. Nacionalizuojamo namo žinių 10 punkte visų trijų pastatų, iš kurių du įvardinti kaip vasarnamiai, o trečias neįvardintas, nacionalizuojamas naudingas plotas nurodytas 241,79 kv. m (155,28 kv. m, 26,27 kv. m, 60,24 kv. m), gyventojų skaičius 6. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad Gyvenamojo namo, kurio adresas šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), Vilnius, šiuo metu naudingas plotas yra 279,58 kv. m.

18.       Kadangi buvo nacionalizuota 241,79 kv. m namo naudingo ploto, o nuosavybės teisės pareiškėjui atkurtos į 155,28 kv. m ploto, todėl daryta išvada, kad liko neaptartas klausimas dėl likusio naudingo ploto dalies, kuri buvo nacionalizuota.

19.       Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisės atkuriamos į nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).

20.       Priimant sprendimą atsakovas turi išanalizuoti ir 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvusią situaciją, t. y., ar turtas buvo išlikęs. Pažymėta, kad ginčijamame 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakyme nenurodytas nei faktinis nei teisinis pagrindas priimti sprendimą atsisakyti atkurti nuosavybės teises I. K. į Gyvenamojo namo dalį, o 2017 m. liepos 5 d. įsakyme, kuriuo jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į Gyvenamojo namo dalį, taip pat nenurodyti argumentai ir nepateiktas teisinis vertinimas, iš kurių būtų galima suprasti 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymo priėmimo motyvus.

21.       Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas nėra pakankamai motyvuotas, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų individualaus administracinio akto reikalavimų ir yra pagrindas jį panaikinti.

22.       Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies – skundžiamas Administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas, kuris laikytinas Administracijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymo sudėtine dalimi, naikintinas, o Administracija įpareigotina išnagrinėti pareiškėjo, atstovaujamo advokato O. S., 2017 m. rugpjūčio 10 d. prašymą Administracijos Teisės departamentui iš naujo ir priimti motyvuotą sprendimą.

III.

23.       Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. 30-2285 ir 2) įpareigoti Administraciją per 30 dienų nuo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos priimti papildomą sprendimą atkurti nuosavybės teises I. K. į dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plane pažymėto Nr. 1A1p – į kurią nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, priimant 2017 m. liepos 5 d. įsakymą, sudarančią 121,69 kv. m ploto, išmokant kompensaciją pinigais.

24.       Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimo konstatuojamojoje dalyje išdėstyti motyvai neleidžia tikėtis sėkmingos nuosavybės teisių atkūrimo proceso pabaigos.

25.       Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai suprato jo skundo dalyką – ginčas kilo dėl to, ar buvo pagrindas I. K. atkurti nuosavybės teises į likusią namo dalį. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad nacionalizuotas buvo visas Gyvenamasis namas, o atkurtos nuosavybės teisės tik į dalį šio statinio. Tačiau, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas išplėtė bylos ribas ir pasisakė ne tik dėl Gyvenamojo namo, bet ir dėl kitų statinių, kurie nėra šio ginčo objektas. Todėl pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas išėjo iš bylos nagrinėjimo ribų ir nors padarė teisingą išvadą, ją grindė klaidingomis prielaidomis.

26.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

27.       Atsakovas pažymi, kad vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5627-171/2016, surinko visus reikalingus išlikusius dokumentus ir išanalizavo visas faktines aplinkybes, siekiant išspręsti nuosavybės teisių I. K. atkūrimo klausimus. Todėl teigia, kad priimant 2017 m. liepos 5 d. įsakymą buvo laikomasi visų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui. Atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas laikytinas 2017 m. liepos 5 d. sudėtine dalimi, visi motyvai ir teisiniai pagrindai, kurie nurodyti pirminiame (t. y. 2017 m. liepos 5 d.) įsakyme, yra taikytini ir skundžiamo įsakymo pagrindimui. Atsakovo teigimu, visi nurodyti teisiniai pagrindai patvirtina nuosavybės teisių atkūrimą I. K. tik į dalį (155,28 kv. m) gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

28.       Atsakovas pažymi, kad vykdant pirmosios instancijos teismo sprendimą būtų iš naujo atliekamos procedūros, tai užtruktų, o galutinis rezultatas būtų tas pats, t. y. būtų priimtas sprendimas atsisakyti atkurti nuosavybės teises į likusią Gyvenamojo namo dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

29.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. 30-2285 „Dėl administracijos direktoriaus 2017-07-05 įsakymo Nr. 30-1697 „Dėl nuosavybės teisių I. K. atkūrimo“ papildymo“ teisėtumo ir pagrįstumo. 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 30-1697 buvo atkurtos nuosavybės teises I. K. į 155,28 kv. m. namo dalį, o ginčijamu įsakymu Administracijos direktorius atsisakė atkurti nuosavybės teises I. K. į 130,30 kv. m dalį iš 285,58 kv. m bendro Gyvenamojo namo ploto.

30.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą į likusią Gyvenamojo namo dalį, t. y. 121,69 kv. m, kildina iš nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje esančių inventorizacijos duomenų, kurie buvo užfiksuoti 1949 m., ir kurie, remiantis Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normomis, nėra įtraukti į dokumentų, patvirtinančių buvusio savininko nuosavybės teises sąrašą, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl ploto atmesti. 

31.       Pirmosios instancijos teismas panaikino 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymą, kuriuo buvo papildytas 2017 m. liepos 5 d. įsakymas 4 punktu (dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises I. K. į 130,30 kv. m dalį iš 285,58 kv. m bendro Gyvenamojo namo ploto) remdamasis tuo, kad ginčijamas 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas nėra pakankamai motyvuotas, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų individualaus administracinio akto reikalavimų ir įpareigojo išnagrinėti pareiškėjo, atstovaujamo advokato O. S., 2017 m. rugpjūčio 10 d. prašymą Administracijos Teisės departamentui iš naujo ir priimti motyvuotą sprendimą.

32.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai; tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

33.       Taigi, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika būtina kiekvienu atveju pirmiausia vertinti, ar asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, yra žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Iš ginčijamo 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymo preambulės matyti, kad juo buvo papildytas 2017 m. liepos 5 d. įsakymas (b. l. 7–9). Todėl ginčijamas įsakymas turi būti aiškinamas 2017 m. liepos 5 d. įsakymo kontekste, kuris yra aiškus ir motyvuotas, nes jame aiškiai nurodyta, kodėl I. K. atkurtos nuosavybės teises tik į 155,28 kv. m namo dalį. Šiame 2017 m. liepos 5 d. įsakyme (b. l. 8) expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) Vilniuje yra registruotas vienas pastatas, kurio plotas nacionalizavimo metu buvo 155,28 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamu 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymu aptariamas 2017 m. liepos 5 d. įsakymas buvo papildytas tik vienu 4 punktu, kuriuo buvo atsisakyta I. K. atkurti nuosavybės teises į likusį namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje plotą (gyvenamojo namo visas plotas – 285,58 kv. m.). Šis 2017 m. liepos 5 d. įsakymo naujas 4 punktas nepakeitė pirminės 2017 m. liepos 5 d. įsakymo redakcijos turinio esmės. Teisėjų kolegija prieina išvados, kad, ginčijamas įsakymas aiškinant jį viso šiuo metu galiojančio įsakymo (kartu su pirmine 2017 m. liepos 5 d. įsakymo redakcija) kontekste, yra pakankamai aiškus ir suprantamas. 

34.       Kartu pažymėtina, kad 2017 m. liepos 5 d. įsakymą Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2017 m. liepos 10 d. raštu Nr. A51-44921 išsiuntė pareiškėjui ir jo advokatui (b. l. 6–9). Šis įsakymas buvo papildytas reaguojant į pareiškėją atstovaujančio advokato 2017 m. rugpjūčio 10 d. prašymą dėl papildomo sprendimo atkurti nuosavybės teises I. K. į 121,69 kv. m Gyvenamojo namo ploto dalį, į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos priimant 2017 m. liepos 5 d. įsakymą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjui ginčijamo akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai buvo žinomi.

35.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad 2017 m. liepos 5 d. įsakyme, kuriuo pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į Gyvenamojo namo dalį, nenurodyti argumentai ir nepateiktas teisinis vertinimas, iš kurių būtų galima suprasti ginčijamo 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymo priėmimo motyvus. Priešingai, šis aktas, kaip minėta šios Nutarties 33 punkte, yra aiškus ir motyvuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ginčijamame 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakyme Nr. 30-2285, (kuriuo buvo papildytas 2017 m. liepos 5 d. įsakymas) nenurodytas faktinis, teisinis pagrindas priimti sprendimą atsisakyti atkurti nuosavybės teises I. K. į Gyvenamojo namo dalį, tačiau viso 2017 m. liepos 5 d įsakymo kontekste jis yra visiškai aiškus, jo priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai buvo žinomi. Todėl minėtas formalus trūkumas ginčijamame 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakyme negali būti laikomas esminiu, kuris galėtų sukliudyti šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį.

36.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo naikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. 30-2285 „Dėl administracijos direktoriaus 2017-07-05 įsakymo Nr. 30-1697 „Dėl nuosavybės teisių I. K. atkūrimo“ papildymo“; atitinkamai, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Administraciją per 30 dienų nuo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos priimti papildomą sprendimą atkurti nuosavybės teises I. K. į dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

37.       Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai taikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas bei, panaikindamas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. 30-2285 ir įpareigodamas Administraciją išnagrinėti pareiškėjo, atstovaujamo advokato O. S., 2017 m. rugpjūčio 10 d. prašymą ir priimti motyvuotą sprendimą, aptariamoje dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

38.       Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo dalis, kuria buvo tenkintas pareiškėjo skundas, panaikinama, ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmetamas. 

39.       Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas išplėtė bylos tyrimo ribas pasisakydamas ne tik dėl Gyvenamojo namo, bet ir dėl kitų statinių, kurie nėra šio ginčo objektas, atmetamas kaip nepagrįstas. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 101–102) nurodė, kad išnagrinėjus statinių išdėstymo planą ir nacionalizavimo dokumentus, duomenis iš registro buvo nustatyta, jog vienintelis išlikęs pastatas iš 1941 m. balandžio 17 d. nacionalizavimo akte Nr. 2660 minimų pastatų (duomenys neskelbtini), yra gyvenamasis namas, kuris žymimas 1A1p, jis prieš nacionalizavimą buvo fiksuotas kaip 155,28 kv. m ploto pastatas; statinių matavimai atlikti 1949 m. vasario 21 d., kurių metu fiksuoti du gyvenamieji namai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad nuosavybės teisės pagal įstatymą atkuriamos tik į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir, kad nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje esančių inventorizacijos duomenys, kurie buvo užfiksuoti 1949 m., remiantis Atkūrimo įstatymo teisės normomis, nėra įtraukti į dokumentų, patvirtinančių buvusio savininko nuosavybės teises sąrašą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad negali būti remiamasi 1949 m. ar vėlesnių metų duomenimis apie buvusio savininko namo plotą (kuris padidėjo lyginant su buvusiu namo nacionalizacijos metu).

40.       Atsižvelgiant į pirmiau šioje Nutartyje išdėstytus argumentus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą įpareigoti Administraciją per 30 dienų nuo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos priimti papildomą sprendimą atkurti nuosavybės teises I. K. į pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plane pažymėto Nr. 1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – į kurią nebuvo atkurtos nuosavybės teisės priimant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. 30-1697, dalį, sudarančią 121,69 kv. m ploto, išmokant kompensaciją pinigais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kuriais remiantis apeliacinis skundas dėl šio reikalavimo galėtų būti tenkinamas. 

41.       Kitas pareiškėjo reikalavimas – dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. 30-2285 panaikinimo atmetamas remiantis motyvais, kurie išdėstyti šios Nutarties 32–37 punktuose. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas Nr. 30- 2285 „Dėl administracijos direktoriaus 2017-07-05 įsakymo Nr. 30-1697 „Dėl nuosavybės teisių I. K. atkūrimo“ papildymo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo, atstovaujamo advokato O. S., 2017 m. rugpjūčio 10 d. prašymą ir priimti motyvuotą sprendimą, ir šią pareiškėjo V. J. (V. J.) skundo dalį atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Ramutė Ruškytė

        Skirgailė Žalimienė