Civilinė byla Nr. 2A-464-381/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01402-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.39.2.5.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės „If P& C Insurance AS, veikiančios per filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-442-258/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dumesta“ ir ko ieškinį atsakovei „If P& C Insurance AS“, veikiančiai per filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos ir  žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Dumesta“ ir ko (toliau – ieškovė arba UAB „Dumesta“ ir ko) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei „If P& C Insurance AS“, veikiančiai per filialą Lietuvoje (toliau – atsakovė arba „If P& C Insurance AS“), kuriame prašė priteisti iš atsakovės 57 875,76 Eur (199 830,00 Lt) draudimo išmoką, 1 506,44 Eur (5 201,46 Lt) delspinigių, skaičiuojamų nuo prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimo dienos iki ieškinio pateikimo teismui, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško prievolės įvykdymo, 20 191,27 Eur negautų pajamų, taip pat po 44,77 Eur už kiekvieną dieną, skaičiuojant nuo 2015 m. liepos 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2013 m. birželio 21 d. sudarė su atsakove Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas ieškovei priklausantis pastatas – vėjo jėgainė, unikalus Nr. 4400-1290-7376, esantis Oranų k., Gižų sen., Vilkaviškio r. (toliau – draudimo sutartis). Draudimo suma – 462 000,00 Lt. Draudimo objektas buvo apdraustas nuo ugnies, gamtinių jėgų, vagystės, vandens, trečiųjų asmenų veiklos, įtampos svyravimų. Pagal sudarytą draudimo sutartį naudos gavėjas - akcinė bendrovė Šiaulių bankas (toliau – AB Šiaulių bankas“). Draudimo sutarties galiojimo metu 2014 m. kovo 15 d. dėl kilusio stipraus vėjo jėgainė buvo visiškai sugadinta, apie ką atsakovė nedelsiant buvo informuota. Siekiant nustatyti įvykio kilimo priežastis ir pasekmes, atsakovė kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „Ritvida“ (toliau – UAB „Ritvida“), kuri 2014 m. balandžio 1 d. pateikė išvadas dėl įvykio kilimo priežasčių ir vėjo jėgainės likutinės vertės. Remiantis pateiktomis išvadomis, atsakovė įvykį pripažino draudiminiu, tačiau neginčijama suma pripažino 251 686 Lt. Atsakovė, skaičiuodama žalos dydį, išskaičiavo draudimo sutartyje ir Taisyklėse, kurios yra sudedamoji draudimo sutarties dalis, nenumatytus nusidėvėjimus, taip pat vėjo jėgainės defektus, kurie turėjo lemiamos reikšmės įvykio kilimui. Ieškovės manymu, remiantis UAB „Ritvida“ išvadomis akivaizdu, kad vėjo jėgainės gedimas – kontaktoriaus kontaktų sulipimas (prisivirinimas) darbinėje padėtyje neturėjo jokios įtakos įvykio kilimui, kadangi tuo atveju, jeigu kontaktams sulipus stabdymo metu gondola būtų pasilikusi darbinėje padėtyje arba netgi stabdymo metu gondolai pasisukus į priešingą pusę (bet sumažėjus generuojamai galiai, o tuo pačiu ir vėjo greičiui), avarinis stabdymas būtų vykęs tik su elektrine perkrova ir, tikėtina, kad mechaninių mazgų sugadinimo būtų išvengta. Tai reiškia, kad esminė įvykio priežastis yra tai, jog būtent didelio uraganinio vėjo poveikio pasėkoje buvo sugadinta – nuplėšta vėjarodė, dėl ko valdiklis gavo klaidingą komandą pasukti gondolą į priešingą darbinei padėčiai pusę, t. y. sparnuotė buvo pasukta į priešingą pusę, nei turėtų būti esant tokiai vėjo krypčiai. Toliau valdikliui davus komandą avariniam stabdymui, turėjo būti atjungiamas generatorius nuo elektros tinklo, sparnai pasukti statmenai į aerodinaminio stabdymo padėtį ir po keleto sekundžių prispaustos mechaninio stabdžių disko frikcinės kaladėlės. Tačiau sparnai dėl priešinga puse pučiančio vėjo pasiliko darbinėje padėtyje, sparnuotės apsisukimai momentaliai padidėjo, tuo pačiu padidėjo ir vėjo jėgainės bokšto svyravimai, kas sukėlė gondoloje esančių įrenginių bei mechanizmų pajudėjimą iš savo vietų, kontaktus su gaubto sienelėmis, dėl ko buvo kliudyti ir pažeisti sparnai ir kitos mechaninės jėgainės dalys, taip pat ir elektros įrenginiai. Vėjarodė, kuri buvo nuplėšta ar sugadinta, nėra metalinė, ji pagaminta iš plastiko, todėl nėra ir negalėjo būti paveikta atmosferinio poveikio (saulės, drėgmės), dėl ko galėjo būti apimta korozijos ar kitų ardančių veiksnių. Ieškovės manymu, akivaizdu, kad tik didelis, staigus uraganinio vėjo gūsis galėjo sulaužyti vėjarodę, dėl ko gondola buvo pasukta priešinga kryptimi, nei turėtų būti vėjarodei esant nepažeistai. Dėl vėjarodės lūžimo ieškovės kaltės nėra, todėl pagrindo mažinti draudimo išmokos dydį nėra.

Ginčo objektas buvo apdraustas atkuriamąja verte t. y. suma, kurią reikia išleisti, norint pastatyti naują tos pačios paskirties, konstrukcijų ir kokybės pastatą, įskaitant projektavimo, montavimo, statymo išlaidas. Siekiant nustatyti tikrąją žalos vertę, atsakovė kreipėsi į kvalifikuotą sąmatininką, kuris, atlikęs įrenginių bei statybos darbų paskaičiavimą, nustatė, kad bendra jų kaina yra 689 701,28 Lt, iš jų įrenginių vertė – 250 470,00 Lt, statybos montavimo darbų – 393 251 Lt, projektavimo darbų – 33 880 Lt. Ieškinio reikalavimas teikiamas ne dėl visos naujos atstatomosios vertės kainos, o 199 830 Lt sumai, kurią sudaro neginčijamos sumos (251 686 Lt) ir draudimo sumos (462 000,00 Lt) skirtumas, iš kurio išskaičiuojama likutinė sugadintos vėjo jėgainės vertė (10 104,00 Lt) ir draudimo sutartyje numatyta išskaita (5 000 Lt), bei į kurį įskaičiuojamos liekanų šalinimo išlaidos (4 620,00 Lt).

Draudimo sutartyje šalys susitarė, kad už pavėluotą piniginių prievolių įvykdymą draudikas ir draudėjas turi teisę reikalauti vienas iš kito Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyto dydžio delspinigių. Remiantis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi ieškovė turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės 6 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo 451 516 Lt sumos, nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. birželio 25 d., iš viso 5 201, 46 Lt delspinigių (451 516 Lt x 0,016 proc. x 72 d.).

Iki įvykio ieškovė vėjo jėgainės pagalba gamino elektros energiją, kurią realizuodavo akcinė bendrovė „Lesto“ (toliau – AB „Lesto“). Dėl sugadintos vėjo jėgainės ieškovė patyrė nuostolius, kadangi neturėjo galimybės nedelsiant atstatyti vėjo jėgainės bei toliau realizuoti gaminamą elektros energiją bei gauti iš to pajamų. Nuo 2014 m. balandžio 14 d., kai atsakovė gavo duomenis dėl įvykio įvertinimo, iki patikslinto ieškinio teismui pateikimo dienos, ieškovė negavo 4 377,65 Eur pajamų. Šias negautas pajamas, taip pat po 44,77 Eur už kiekvieną tolimesnę dieną, skaičiuojant nuo 2015 m. liepos 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti, skirti ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį) baudą. Atsiliepime nurodė, kad vėjo jėgainė nuo vėjo ar net nuo audros paprastai nesugenda, o viršijus maksimalius ribinius parametrus turi būti gaunama komanda avariniam vėjo jėgainės stabdymui. Marijampolės automatinės agrometeorologijos stoties duomenimis didžiausias vėjo greitis įvykio dieną buvo 24 m/s, realus vėjo greitis draudiminio įvykio vietoje įvykio dieną siekė apie 33 m/s. Vadovaujantis IEC 61400-1 standartu visi vėjo jėgainės mazgai turėjo atlaikyti dešimties minučių vidutinio 37,5 m/s vėjo apkrovas, todėl akivaizdu, jog 33 m/s vėjo greitį vėjo jėgainė turėjo atlaikyti. Remiantis UAB „Ritvida“ išvadomis, įvykio dieną iki 16.00 val. vėjo jėgainės avarinio stabdymo nebuvo. Specialistų nuomone, įvykę vėjo jėgainės gedimai (darbo režimo sutrikimas) – nesavalaikis avarinis vėjo jėgainės stabdymas, magnetinio kontaktoriaus kontaktų sulipimas (prisivirinimas), gondolos pasisukimas į priešingą darbinei padėčiai pusę, hidraulinio siurblio bloko atsilaisvinimas susiję su ilgu (apie 20-30 metų) vėjo jėgainės naudojimu. Taigi, vėjo jėgainė buvo sugadinta dėl dviejų lygiaverčių priežasčių, t. y. dėl audros ir dėl vėjo jėgainės gedimų, kuriuos įtakojo ilgas vėjo jėgainės naudojimas, todėl draudimo išmoka pagrįstai buvo sumažinta 20 proc. nuo 314 607,00 Lt iki 251 686 Lt bei pervesta tiesiogiai naudos gavėjui. Ieškovės reikalavimas apskaičiuoti nuostolių dydį nauja atkuriamąja verte yra nesąžiningas ir nepagrįstas, kadangi jau draudimo sutarties sudarymo metu pati ieškovė vėjo jėgainę įvertino 462 000,00 Lt, nors preliminari naujos analogiško galingumo vėjo jėgainės kaina yra apie 1 480 600,00 Lt, šią sumą nurodydama tiek kaip draudimo vertę, tiek kaip draudimo sumą. Vėjo jėgainės gamintojas yra olandų įmonė M. W., kuri savo veiklos nebevykdo, todėl atstatymui būtinų dalių (detalių) įsigijimas iš šio gamintojo nėra galimas. Pasisakydama dėl pritaikyto nusidėvėjimo, atsakovė paaiškino, kad atsižvelgiant į maksimalų vėjo jėgainės tarnavimo laiką, kuris siekia apie 30 metų, apskaičiavo, jog per vienerius metus vėjo jėgainė nusidėvi 3,3 proc. Skaičiuojant nusidėvėjimą, atsakovė pasirinko finansiškai ieškovei palankesnį nusidėvėjimo skaičiavimo mechanizmą – nuo vėjo jėgainės renovavimo. Nusidėvėjimas nebuvo skaičiuojamas renovacijos darbams, transportavimui, montavimui bei paleidimo darbams, tuo tarpu projektavimo darbams buvo pritaikytas 50 proc. nusidėvėjimas, įvertinus tai, kad dalis projektinės dokumentacijos galės būti pritaikyta įsigyjant naują (atstatant sugadintą) vėjo jėgainę. Ieškovės pateiktas žalos paskaičiavimas yra neaiškus, neišsamus, nes neaišku, kokią vėjo jėgainę ieškovė ketina įsigyti. Ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės skirtumą tarp draudimo sumos ir išmokėtos draudimo išmokos, todėl pateiktas vėjo jėgainės statybos kainos apskaičiavimas šiuo atveju neturi jokios įrodomosios reikšmės. Ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi draudimo sutartyje nėra nurodyta konkreti delspinigių suma ar jų išraiška procentais, be to, ieškovė nepagrįstai skaičiuoja delspinigius nuo visos draudimo sumos (462 000,00 Lt), atskaičius 10 104,00 Lt likutinę vėjo jėgainės vertę ir 5 000,00 Lt išskaitą, t. y. 451 516,00 Lt bei nepagrįstai juos skaičiuoja nuo 2014 m. balandžio 14 d.

Ieškovės reikalavimas priteisti negautas pajamas taip pat yra nepagrįstas. Atsakovė apdraudė konkretų ieškovės turtą – vėjo jėgainę, tačiau neapdraudė atsakovės netiesioginių nuostolių (negautų pajamų), kuriuos ieškovė galėtų patirti dėl negalėjimo naudotis šiuo turtu bei kurie įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklių Nr. 004 8.12 punkte įvardijami kaip nedraudžiamas pajamų/pelno sumažėjimas ar netekimas. Ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir tariamos žalos (negautų pajamų). Reikalavimas atlyginti nuostolius grindžiamas aplinkybėmis, kad dėl įvykio ir atsakovės sprendimo atlyginti patirtą žalą iš dalies ieškovė neturėjo galimybės nedelsiant atstatyti ir iki šiol nėra atstačiusi vėjo jėgainės, kas apribojo gaminamos elektros energijos tolimesnį realizavimą. Nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, nes vėjo jėgainė atstatyta dar 2014 m. spalio 6 d., o 2015 m. sausio 28 d. buvo parduota kitam juridiniam asmeniui, todėl reikalaudama priteisti negautas pajamas nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki kreipimosi į teismą dienos, ieškovė elgiasi nesąžiningai. Be to, ieškovė neįrodė prašomos atlyginti žalos dydžio. Su ieškiniu pateikti tik dokumentai, pagrindžiantys gautinas pajamas už tam tikrą laikotarpį, tačiau nepateikti dokumentai, pagrindžiantys ieškovės už tą patį laikotarpį turėtas išlaidas bei gautiną grynąjį pelną.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu priėmė ieškovės UAB „Dumesta“ ir ko atsisakymą nuo ieškinio dalies priteisti iš atsakovės „If P& C Insurance AS“ už kiekvieną dieną, skaičiuojant nuo 2015 m. liepos 10 d., po 44,77 Eur negautų pajamų iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, šioje dalyje bylą nutraukė; priteisė iš atsakovės „If P& C Insurance AS“ ieškovei UAB „Dumesta“ ir ko 40 298,48 Eur (139 142,60 Lt) draudimo išmoką, 38,69 Eur delspinigių, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2014 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; likusią ieškinio dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad vadovaujantis Draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 98 straipsnio 8 dalimi, draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką, privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą rašytinį paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis. Remiantis draudimo sutartimi turtas buvo apdraustas nauja atkuriamąja verte, kuri pagal Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklių Nr. 004 10.2.1 punktą apibrėžiama kaip suma, kurios reikia norint įsigyti, pagaminti naują tos pačios specifikacijos, rūšies ir kokybės turtą, įskaitant projektavimo, montavimo ir transportavimo išlaidas. Tais atvejais, kai naujo tos pačios rūšies ir kokybės turto įsigyti ar pagaminti negalima, nauja atkuriamąja verte laikoma suma, kurios reikia norint įsigyti ar pagaminti naują turtą, pagal funkcijas, kokybę ir technines charakteristikas kiek galima artimesnes atkuriamam turtui, įtraukiant projektavimo, montavimo išlaidas. Jei toks turtas yra geresnės kokybės už atkurtiną turtą (atsižvelgiant į jo našumą, energijos, eksploatacijos, priežiūros sąnaudas, produkcijos savikainą ir pan.) kokybės pagerinimo vertė neįskaičiuojama. Paminėtų taisyklių 73 punktas, nustatęs draudimo išmokos mokėjimą, nurodo, kad jeigu turtas buvo apdraustas nauja atkuriamąja verte, draudimo išmoka mokama remiantis turto nauja atkuriamąja verte tik tuomet, kai draudėjas (naudos gavėjas) draudikui įrodo ir dokumentais patvirtina, kad gautą išmoką panaudos sugadinto turto remontui ar analogiškam (arba geresnės kokybės ar geresnių techninių charakteristikų) turtui pastatyti, įsigyti, pagaminti toje pačioje vietoje.

Teismas nustatė, kad atsakovės 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškovė buvo informuota apie žalos bylos tyrimo pabaigą bei priskaičiuotą 314 607,00 Lt dydžio draudimo išmoką, atskaičius draudimo sutartyje numatytą 5 000,00 Lt dydžio išskaitą, taip pat apie sprendimą sumažinti mokėtiną draudimo išmoką 20 proc. bei išmokėti ieškovei 251 686,00 Lt draudimo išmoką. Gavus naudos gavėjo AB „Šiaulių bankas“ sutikimą, nurodyto dydžio draudimo išmoka buvo nukreipta visos paskolos grąžinimui.

Teismas ieškovės veiksmus, kai bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, jog norima vėjo jėgainę atstatyti bei toliau vykdyti tą pačią veiklą, tačiau faktiškai vėjo jėgainė jau buvo atstatyta įsigijus naują vėjo jėgainę Vestas V44 už 60 000,00 Eur (1 t., b. l. 165), kai ieškinio pateikimo metu sudaryta (1 t., b. l. 52) vėjo jėgainės Vestas 44 renovacijos, montavimo, derinimo ir paleidimo darbų sutartis (60 000,00 Eur), tačiau ieškinyje nurodomos suvestinės statybos kainų sąmatos (statybos montavimo darbai – 393 251,00 Lt; projektavimo darbai – 33 880,00 Lt), kuriomis faktiškai nebuvo naudojamasi, vertino kaip nesąžiningus.

Teismas nurodė, kad Draudimo įstatymo 98 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, jog draudėjas, naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad ieškovė tiek 2014 m. birželio 25 d. (1 t., b. l. 2) ieškinyje, tiek 2015 m. liepos 13 d. ieškinio patikslinime, kuris buvo pateiktas jau vėjo jėgainę faktiškai atstačius, draudikui turimų dokumentų neteikė. Todėl šioje dalyje, atsižvelgęs į draudiko pareigą tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas, pripažino, kad atsakovė, remdamasi turimais dokumentais bei atsižvelgdama į draudimo 462 000,00 Lt sumą, kuri susideda iš vėjo jėgainės įsigijimo kainos (198 536,00 Lt), vėjo jėgainės renovacijos (96 678,00Lt), vėjo jėgainės transportavimo, montavimo (36 779,00 Lt), vėjo jėgainės montavimo, paleidimo darbų (24 502,00 Lt), vėjo jėgainės projektavimo darbų (32 272,00 Lt), prijungimo prie elektros energijos operatoriaus (73 232,00 Lt), taip pat į elektrinės Aerotech 23 PI 250 trisdešimties metų eksploatavimo laiką, apdrausto turto vertės nusidėvėjimą draudžiamojo įvykio dienai apskaičiavo teisingai, nustatydama 21,45 procento nusidėvėjimą įvykio dienai bei 242 190,00 Lt likutinę vertę.

Teismas nustatė, kad naujos jėgainės montavimo, paleidimo atliktų darbų vertė buvo 60 000,00 Eur (2 t., b. l., 52-60). Kadangi duomenų apie ieškovės turėtas projektavimo darbų išlaidas byloje nėra, todėl teismas pripažino, kad šios išlaidos buvo įskaičiuotos į rangos sutarties bendrą kainą (60 000,00 Eur). Teismas sprendė, kad atsakovė, atlikdama žalos apskaičiavimą turėjo teisę atskaityti 5000,00 Lt išskaitą, nurodytą draudimo liudijime (1 t., b. l. 9), taip pat 10 104,00 Lt sumą, kuri buvo gauta pridavus į metalo laužą sugadintos jėgainės liekanas.

Teismas nesutiko su atsakovės sprendimu sumažinti 20 procentų draudimo išmokos sumą. Teismas pritarė atsakovės pozicijai, kad nagrinėjamu atveju vėjo jėgainės avarijos priežastis buvo kompleksinė ir susidedanti iš smarkaus vėjo poveikio ir jėgainės mechanizmo mazgo gedimo (kontaktų sulipimas). Teismas, įvertinęs byloje apklausto UAB „Ritvida“ specialisto, atlikusio draudiminio įvykio priežasties tyrimą, paaiškinimą, padarė išvadą, kad dėl jėgainės mechanizmo mazgo gedimo (kontaktų sulipimas), kuris specialisto įvertintas kaip gedimas ir kurio rizika nebuvo apdrausta, atsakovė turėjo teisę mažinti draudimo išmoką ne 20 proc., bet 10 proc., išmokant ieškovei 390 828,60 Lt ( 242 190,00 Lt +60 000,00 Eur) – 5000,00 Lt – 10 104,00 Lt = 434 254,00 Lt minus 10 proc. (kas sudaro 43 425,40 Lt).

Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų priteisti delspinigius ir palūkanas, nurodė, kad DĮ 98 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, jog draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Teismas nustatė, kad ieškovė delspinigius skaičiuoja nuo 2014 m. balandžio 14 d. (1 t. b. l. 4, 127), kai buvo pateiktos UAB „Ritvida“ įvykio priežasties nustatymo tyrimo išvados (1 tomas, b.l.11-15), tačiau 30 dienų vėliausias mokėjimo terminas sueina ne ieškovės nurodytą dieną, o 2014 m. gegužės 14 d. Atsakovė sprendimą priėmė 2014 m. gegužės 20 d. ir nurodė, jog paskaičiuota draudimo išmoka bus išmokėta gavus naudos gavėjo AB „Šiaulių bankas“ sutikimą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad delspinigiai nuo 40 298,48 Eur sumos turi būti skaičiuojami už 6 dienas, kas sudaro 38,69 Eur. Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 6 procentų dydžio metinių palūkanų iš atsakovės priteisimo.

Teismas nurodė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu atsisakė reikalavimo priteisti iš atsakovės  už kiekvieną dieną, skaičiuojant nuo 2015 m. liepos 10 d., po 44,77 Eur negautų pajamų iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas ieškovės atsisakymą dėl šio reikalavimo priėmė ir šioje dalyje bylą nutraukė.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė iki 2015 m. rugsėjo 15 d. neteikė atsakovei visų turimų dokumentų ir informacijos apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, vietoj turėtos 250 kw nominalios galios atstatė dvigubai didesnės – 500 kw galios jėgainę ir ją 2015 m. sausio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė, padarė išvadą, jog ieškovės prašomi priteisti nuostoliai įskaitytini į ieškovės gautą naudą, todėl ieškinio reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo netenkinamas.

Teismas atmetė atsakovės prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį). Teismas nustatė, kad ieškovė byloje teikė ne tas atkuriamosios vertės sąmatas, taip pat prašė priteisti negautas pajamas už realizuotą elektros energiją ir už tą laikotarpį, kai ji jau nebeturėjo vėjo jėgainės. Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė turėjo teisę reikšti ieškinį ir toks jos teisės realizavimas nelaikytinas piktnaudžiavimu procesine teise.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė „If P& C Insurance AS“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nei atskira nutartimi, nei skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl baudos ieškovei skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Ieškovė, žinodama, kad pajamų netekimas draudimo sutartimi nėra apdraustas, kad dar 2015 m. sausio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi vėjo jėgainė buvo parduota kitam juridiniam asmeniui, todėl nuo to momento ieškovė negalėjo tikėtis jokių nuostolių atlyginimo, nepagrįstai pateikė teismui ieškinį, ko pasėkoje atsakovė turėjo gintis nuo akivaizdžiai nepagrįstų reikalavimų.

2. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas draudimo išmoką, nepagrįstai sudubliavo vėjo jėgainės renovacijos kaštus bei sprendė, kad dėl vėjo jėgainės gedimo pripažintina atsakovės teisė draudimo išmoką mažinti tik 10 proc., o ne 20 proc., kaip buvo padaręs draudikas.

3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 462 000,00 Lt draudimo suma susideda iš vėjo jėgainės įsigijimo kainos ir renovacijos darbų, vėjo jėgainės transportavimo, montavimo, paleidimo darbų, vėjo jėgainės projektavimo darbų, prijungimo prie elektros energijos operatoriaus. Vėjo jėgainei bei jos renovacijai panaudotoms medžiagoms pritaikius 21,45 proc. nusidėvėjimą, vėjo jėgainės vertė įvykio dieną sudarė 155 950,00 Lt, renovacijos darbai – 86 240,00 Lt, iš viso 242 190,00 Lt. Šią sumą pagrįsta pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Teismas tokią išvadą padarė, kadangi ieškovės naujai įsigyta vėjo jėgainė buvo naujesnė bei daugiau nei dvigubai galingesnė bei iš esmės skyrėsi nuo įvykio metu apgadintos vėjo jėgainės. Tuo tarpu kitas vėjo jėgainei į pradinę padėtį atstatyti reikalingas sumas, teismas skaičiavo pagal ieškovės pateiktus naujos vėjo jėgainės įrengimą pagrindžiančius dokumentus. Atlikdamas tokius skaičiavimus ir priteisdamas iš atsakovės 2014 m. rugsėjo 10 d. atliktų darbų akte nurodytą 60 000 Eur sumą, teismas iš esmės suklydo vertindamas įrodymus, nes į priteistiną draudimo išmokos sumą antrą kartą įtraukė vėjo jėgainės renovacijos kaštus. Kadangi teismas vėjo jėgainės renovavimo darbus jau buvo įtraukęs į skundžiamame teismo sprendime nurodytą 242 190 Lt sumą, nebuvo jokio teisinio pagrindo į draudimo išmokos sumą pakartotinai įtraukti vėjo jėgainės renovavimo darbus, nurodytus 2014 m. rugsėjo 10 d. atliktų darbų akte.

4. Skundžiamame teismo sprendime teismas sutiko su atsakovės teise mažinti draudimo išmoką tuo pagrindu, kad draudžiamąjį įvykį taip pat lėmė ir vėjo jėgainės gedimas, t. y. rizika, kuri atsakovės nebuvo apdrausta. Nuspręsdamas pripažinti atsakovės teisę mažinti draudimo išmoką tik 10 proc., tokios savo išvados pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, nevertino UAB „Ritvida“ išvadų dėl įvykio priežasčių ir aplinkybių, tik nurodė, kad remiasi UAB „Ritvida“ specialisto parodymais.

Ieškovė UAB „Dumesta“ ir ko atsiliepime į atsakovės „If P& C Insurance AS“ apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Ieškovės atsiliepimas į atsakovės apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino draudimo išmoką 10 proc., kadangi tik tiek žalos dydžiui turėjo įtakos vėjo jėgainės gedimas.

2. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad į žalos sumą pirmosios instancijos teismas neturėjo įskaičiuoti ieškovės įgytos vėjo jėgainės renovavimo darbų, kadangi renovavimo darbų kaina yra įtraukta į likutinę įvykio metu sugadintos jėgainės vertę sugadinimo metu. Vertinant šiuo argumentus, ieškovė, nors ir būdama apsidraudusi turtą pilna atstatomąja verte, patirtų žymių nuostolių. Likutinės vertės 242 190 Lt suma pagrįstai įtraukta į išmokėtinos kompensacijos sumą. Įsigijus dėvėtą vėjo jėgainę, tam, kad ją paruošti ilgalaikiam darbui, buvo būtina atlikti renovacijos darbus. Renovacijos darbai sudarė didesniąją dalį lėšų iš 60 000,00 Eur sumos, sumokėtos pagal 2014 m. birželio 11 d. rangos sutartį. Todėl šios lėšos pagrįstai teismo buvo įtrauktos į kompensacijos sumą ir priteistos iš atsakovės. Priešingu atveju, šias išlaidas turėtų dengti ieškovė, o tai iš esmės pažeistų tiek jos teisę į teisingą žalos atlyginimą, tiek ir į patį draudimo santykių principą – grąžinti draudėją į iki įvykio buvusią padėtį.

3. Reikalavimas skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis visiškai pagrįstai buvo atmestas pirmosios instancijos teismo. Ieškinio reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo ieškovas laikė pagrįstu vien tuo pagrindu, kad negautos pajamos buvo sąlygotos įvykio, o tai turi tiesioginį ryšį su iškeltu reikalavimu. Ieškinio parengimo metu ieškovės vadovui nebuvo žinomos aplinkybės apie naujai įsigytos vėjo jėgainės pardavimą kitam juridiniam asmeniui, nes dėl nuolatinių kelionių į V. E. vadovas neturėjo galimybės susipažinti su ieškinio ir jo patikslinimo parengtais dokumentais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Dumesta“ ir ko ir atsakovė „If P& C Insurance AS“ 2013 m. birželio 21 d. sudarė Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdraustas ieškovei nuosavybės teise priklausantis pastatas – vėjo jėgainė, unikalus Nr. 4400-1290-7376, esanti Oranų k., Gižų sen., Vilkaviškio r. sav., statybos metai – 1990 m., iš dalies renovuota – 2007 m., plotas – 10 m2; pastato draudimo suma – 462 000,00 Lt draudžiama nauja atkuriamąja verte; pastato išskaita – 5 000 Lt; sutarties galiojimo laikotarpis – nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2014 m. liepos 10 d.; objektas draudžiamas nuo šių rizikų – ugnies, gamtinių jėgų, vagystės, vandens, trečiųjų asmenų neteisėtos veiklos bei įtampos svyravimų; Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklės Nr. 004 (toliau – Taisyklės) – sudedamoji draudimo sutarties dalis (t. 1, b. l. 9 – 10). Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, 2014 m. kovo 15 d. įvykio metu apdrausta vėjo jėgainė buvo sugadinta, apie ką buvo informuotas draudikas. Dėl šio įvykio draudikas pradėjo žalos atlyginimo reguliavimo procedūrą ir atliko būtinus žalos administravimo veiksmus. Siekiant nustatyti įvykio priežastis, draudikas kreipėsi į UAB „Ritvida“, kurios specialistai, atlikę vėjo elektrinės apžiūrą ir bandymo darbus, pateikė išvadas ir jų išaiškinimą, kad avarijos priežastis yra kompleksinė ir susidedanti iš smarkaus vėjo (20 m/s ir daugiau) poveikyje atsiradusių vėjo elektrinės gamintojo nenumatytų, retai galinčių nutikti, netipinių darbo režimų, viršijusių normaliam darbui apskaičiuotus mechaninius ir elektrinius vėjo jėgainės detalių ir atskirų mazgų atsparumo ribas, kompleksas, t. y. kontaktoriaus kontaktų sulipimas ir gondolos su sparnų rotoriumi nusisukimas į priešingą darbinei padėčiai pusę. Remiantis specialistų išaiškinimais, kontaktų sulipimas laikomas gedimu, kuris gali nutikti tekant per juos srovei artimai maksimaliai leidžiamai vertei, kai generuojama galia, o tuo pačiu ir pučiantis vėjas yra maksimalus (t. 1, b. l. 11 – 15, 49). Žalos atlyginimo administravimo procedūros metu ieškovė draudikui įrodinėjo, kad gautą draudimo išmoką panaudos sugadinto turto remontui, kuris nėra atliktas. Draudikas, remdamasis UAB „Ritvida“ padarytomis išvadomis, konstatavo, kad apdrausta vėjo jėgainė buvo sugadinta dėl dviejų lygiaverčių priežasčių, t. y. dėl audros (draudžiamojo įvykio, numatyto Taisyklių 203.1. punkte, kadangi vėjo greitis draudimo vietoje įvykio dieną siekė apie 33 m/s) ir dėl vėjo jėgainės gedimų, kuriuos įtakojo ilgas vėjo jėgainės naudojimas. Įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, pagrindžiančius sugadintos vėjo jėgainės remonto (atstatymo) išlaidas, draudikas nusprendė skaičiuoti draudimo išmoką remiantis likutine turto verte įvykio dienai, išskaičiuojant iš mokėtinos 314 607,00 Lt dydžio draudimo išmokos 20 proc. (57 921,00 Lt), kadangi žalos atsiradimui turėjo įtakos ne tik gamtinės jėgos (vėjas), kurių rizika buvo draudžiama, bet ir vėjo jėgainės gedimas (kontaktų sulipimas) (t. 1, b. l. 50 –52, 83 – 85, 87). Ieškovė, nesutikdama su draudiko sprendimu sumažinti draudimo išmoką 20 proc., kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš draudiko skirtumą tarp neginčijamos 251 686,00 Lt sumos ir draudimo 462 000,00 Lt sumos, t. y. 210 314,00 Lt, taip pat delspinigius ir palūkanas nuo šios sumos, negautas pajamas, kurias būtų gavusi realizuojant vėjo jėgainės gaminamą elektros energiją. Pirmosios instancijos teismas pritarė draudiko pozicijai, kad nagrinėjamu atveju vėjo jėgainės avarijos priežastis buvo kompleksinė ir susidedanti iš smarkaus vėjo poveikio ir jėgainės mechanizmo mazgo gedimo (kontaktų sulipimas), tačiau nesutiko su draudiko sprendimu, kad dėl šių priežasčių draudimo išmoka ieškovei turėjo būti mažinama 20 proc. Taip pat pirmosios instancijos teismas nesutiko su draudiko atliktu vėjo jėgainės montavimo ir paleidimo darbų kainos apskaičiavimu. Nagrinėjamu atveju šalys neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad vėjo jėgainės avarijos priežastis buvo kompleksinė, taip pat neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo. Atsakovė nesutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada dėl likusios neišmokėtos draudimo išmokos dalies dydžio ir jos pagrįstumo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad draudžiamojo įvykio metu nustatytas vėjo jėgainės mechanizmo mazgo gedimas (kontaktų sulipimas), kurio rizika nebuvo apdrausta, turėjo tiesioginės įtakos vėjo jėgainės sugadinimui ir žalos atsiradimui, teisingai aiškino ir taikė draudimo sutarties nuostatas, pagrįstai nustatė draudimo išmokos procentinę išraišką, kuria mažintina bendra draudimo išmokos suma, bei apskaičiavo likusios ieškovei neišmokėtos draudimo išmokos dalies dydį.

Dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo

Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi įvykio metu) 102 straipsnį, reglamentuojantį draudimo išmoką turto draudimo atveju, draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Draudimo išmokos dydį nustato draudikas, atsižvelgdamas į dėl draudžiamojo įvykio atsiradusius nuostolius, draudimo sutartyje nustatytą draudimo sumą, draudimo vertę, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Nustatydamas draudimo išmokos dydį, draudikas remiasi draudėjo pateiktais duomenimis, paties surinkta informacija, ekspertų, tarp jų ir nepriklausomų, išvadomis. Pažymėtina ir tai, kad turto draudimo tikslas – apsaugoti draudėjo interesus, greitai ir efektyviai grąžinant jį į iki draudžiamojo įvykio buvusią padėtį, kompensuojant jo praradimus. Kol negauna draudimo išmokos, draudėjas gali neturėti lėšų dėl draudžiamojo įvykio sugadintam turtui atkurti, taigi tokiais atvejais, tik gavęs draudimo išmoką, gali realiai pradėti sugadinto turto remonto darbus. Kita vertus, draudimo išmoka paprastai apskaičiuojama ir išmokama draudėjui nepaisant to, ketina jis atkurti dėl draudžiamojo įvykio sugadintą turtą ar ne, jeigu kitaip nenumatyta draudimo sutartyje. Tokiais atvejais, draudimo išmoką draudėjas gali naudoti savo nuožiūra, t. y. draudėjas gali draudimo išmoką panaudoti dėl draudžiamojo įvykio sugadintam turtui atkurti, tačiau taip pat turi teisę panaudoti gautus pinigus ir kitoms reikmėms (pvz., naujam daiktui įsigyti, turimoms skoloms grąžinti ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3-12/2009).

Nagrinėjamu atveju turtas buvo apdraustas nauja atkuriamąja verte. Pagal Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklių Nr. 004 (toliau – Draudimo taisyklės), kurios yra ieškovės ir atsakovės sudarytos turto draudimo sutarties sudėtinė dalis, 10.1.1. punktą, draudžiant pastatus nauja atkuriamoji vertė – tai suma, kurios reikia norint pastatyti naują tos pačios paskirties, konstrukcijų ir kokybės pastatą, įskaitant projektavimo, montavimo, statymo išlaidas. Nauja atkuriamoji vertė prilyginama statybinei vertei. Tais atvejais, kai naujo tos pačios paskirties, konstrukcijų ir kokybės pastato pastatyti negalima, nauja atkuriamąja verte laikoma suma, kurios reikia norint pastatyti naują pastatą, pagal funkcijas, kokybę ir technines charakteristikas kiek galima artimesnį iki įvykio buvusiam pastatui, įtraukiant projektavimo, montavimo, statymo išlaidas. Jei toks pastatas yra geresnės kokybės už iki įvykio buvusį pastatą (atsižvelgiant į jo energijos, eksploatacijos, priežiūros sąnaudas ir pan.), kokybės pagerinimo vertė į naują atkuriamąją vertę neįskaičiuojama. Remiantis Draudimo taisyklių 64.1. punktu, kai turtas apdraustas nauja atkuriamąja verte ir dėl draudžiamojo įvykio sugadintas, nuostoliu laikoma turto remonto kaina, bet ne daugiau kaip turto nauja atkuriamoji vertė nuostolio skaičiavimo dieną. Draudimo taisyklių 73 punkte numatyta, kad jeigu turtas buvo apdraustas nauja atkuriamąja verte, draudimo išmoka mokama remiantis turto nauja atkuriamąja verte tik tuomet, kai draudėjas (naudos gavėjas) draudikui įrodo ir dokumentais patvirtina, kad gautą išmoką panaudos sugadinto turto remontui ar analogiškam (arba geresnės kokybės ar geresnių techninių charakteristikų) turtui pastatyti, įsigyti, pagaminti toje pačioje vietoje, arba gauna iš draudiko raštišką sutikimą, kuriuo leidžiama vietoje per draudžiamąjį įvykį sugadinto, sunaikinto, prarasto turto pastatyti, įsigyti, pagaminti kitos rūšies ir kokybės turtą toje pačioje ar kitoje vietoje. Neįvykdžius šios sąlygos, nuostolis apskaičiuojamas ir draudimo išmoka mokama remiantis turto likutine verte, kaip nurodyta draudimo taisyklių bendrosios dalies 64.3–64.5 punktuose.

Sistemiškai aiškinant nurodytas Draudimo taisyklių nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste, matyti, kad šalys susitarė dėl dviejų skirtingų turto, apdrausto nauja atkuriamąja verte bei sugadinto draudžiamojo įvykio metu, nuostolių apskaičiavimo metodų. Pirma, tuo atveju, jeigu draudėjas įrodo ir dokumentais patvirtina, kad gautą išmoką panaudos sugadinto turto remontui ar analogiškam (arba geresnės kokybės ar geresnių techninių charakteristikų) turtui pastatyti, įsigyti, pagaminti toje pačioje vietoje arba gauna draudiko leidimą pagaminti kitos rūšies ir kokybės turtą toje pačioje ar kitoje vietoje – draudimo išmoka mokama remiantis turto nauja atkuriamąja verte, kuri prilyginama naujo turto atkūrimo statybinei vertei, neatėmus turto nusidėvėjimo vertės. Tuo tarpu, jeigu ši sąlyga neįvykdoma – nuostolis apskaičiuojamas ir draudimo išmoka mokama remiantis turto likutine verte pagal draudimo taisyklių bendrosios dalies 64.3–64.5 punktų nuostatas. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl nuostolių apskaičiavimo turtui, apdraustam nauja atkuriamąja verte, draudėjas turi pareigą pateikti draudikui įrodymus, patvirtinančius gautos draudimo išmokos panaudojimo tikslą, o draudikas, įvertinęs šiuos įrodymus, spręsti klausimą, kokį nuostolių apskaičiavimo metodą taikyti (CK 6.193 straipsnis).

Ieškovė ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje bei kreipdamasi į teismą su pirminiu ieškiniu dėl neišmokėtos draudimo išmokos priteisimo, laikėsi pozicijos, kad gautą draudimo išmoką panaudos sugadinto turto remontui (atstatymui) ateityje. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė kartu su ieškiniu pateikė pirmosios instancijos teismui vėjo jėgainės objektinę sąmatą bendrai 643 721,28 Lt sumai, į kurią įtraukė išlaidas už sugadintos vėjo jėgainės demontavimo darbus – 60 500,28 Lt, montavimo darbus – 389 621,00 Lt, įrenginių ir mazgų patikrų atlikimo darbus – 18 150,00 Lt, vėjo jėgainės transportavimo darbus – 72 600,00 Lt, renovacijos darbus – 84 700,00 Lt, autokrano nuomą – 18 150,00 Lt (t. 1, b. l. 56 – 62), taip pat pateikė 2014 m. birželio 23 d. PVM sąskaitą – faktūrą, patvirtinančią, kad už sugadintos vėjo jėgainės metalo laužą gavo 12 225,84 Lt (t. 1, b. l. 63). Duomenų apie tai, kad draudimo išmokos administravimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu sugadinta vėjo jėgainė jau buvo atstatyta, ieškovė nei draudikui, nei pirmosios instancijos teismui savo pirminiuose procesiniuose dokumentuose nepateikė. Duomenis apie tai, kad sugadinta vėjo jėgainė faktiškai yra atstatyta, ieškovė pateikė pirmosios instancijos teismui tik po to, kai apie šias aplinkybes teismą informavo atsakovė.

Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, draudikas, atlikęs draudžiamojo įvykio tyrimą, draudimo išmoką apskaičiavo remiantis sugadinto turto (pastato) likutine verte (Draudimo taisyklių 10.1.2. punktas). Draudikas sprendė, kad ieškovės apdraustam turtui padaryta 314 607,00 Lt bendra žala, kurią sudaro apdraustos vėjo jėgainės įsigijimo išlaidos –57 500,00 Eur (198 536,00 Lt), vėjo jėgainės renovacijos darbų išlaidos – 28 000,00 Eur (96 678,00 Lt), taip pat vėjo jėgainės transportavimo, montavimo darbų išlaidos – 36 779,00 Lt, vėjo jėgainės montavimo, paleidimo darbų išlaidos – 24 502,00 Lt, vėjo jėgainės projektavimo darbų išlaidos – 32 272,00 Lt bei prijungimo prie elektros energijos operatoriaus darbų išlaidos – 73 232,00 Lt (t. 1, b. l. 51 – 52). Taikydamas likutinės sugadinto turto vertės apskaičiavimo metodą, draudikas iš vėjo jėgainės įsigijimo kainos 57 500,00 Eur (198 536,00 Lt) ir vėjo jėgainės renovacijos darbų kainos 14 000,00 Eur išskaičiavo 21,45 proc. turto nusidėvėjimą bei laikė, kad vėjo jėgainės vertė įvykio dieną sudarė 155 950,00 Lt, renovacijos darbų – 86 240,00 Lt, iš viso 242 190,00 Lt. Iš bendros 314 607,00 Lt dydžio draudimo išmokos sumos draudikas atėmė 5 000,00 Lt dydžio privalomąja išskaitą bei likusią draudimo išmokos sumą sumažino 20 proc., kadangi, kaip jau buvo minėta, žalos atsiradimui turėjo įtakos ne tik gamtinės jėgos (vėjas), kurių rizika buvo draudžiama, bet ir vėjo jėgainės gedimas (kontaktų sulipimas) (t. 1, b. l. 50 –52, 83 – 85, 87).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė ikiteisminio tyrimo stadijoje bei teikdama teismui pirminį ieškinį ir jo patikslinimo dokumentus, nepateikė draudikui duomenų apie tai, kad faktiškai sugadinta vėjo jėgainė yra atstatyta, pritarė draudiko pozicijai bei sprendė, kad susidariusioje situacijoje nuostolis turi būti apskaičiuojamas ir draudimo išmoka mokama remiantis turto likutine verte (242 190,00 Lt), kurios ieškovė neginčijo. Kaip teisingai teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, sutikęs su draudiko apskaičiuota 242 190,00 Lt dydžio likutine turto verte, kurią sudaro vėjo jėgainės ir jos renovacijos darbų išlaidos, kitas vėjo jėgainei į pradinę padėtį atkurti reikalingas sumas skaičiavo ne pagal draudiko nustatytą apdraustos vėjo jėgainės vertę (už vėjo jėgainės montavimo, projektavimo, prijungimo prie elektros energijos operatoriaus ir kitus darbus), o pagal ieškovės pateiktus naujos vėjo jėgainės įrengimą pagrindžiančius dokumentus, t. y. pagal 2014 m. birželio 11 d. rangos sutartį dėl naujai įsigytos vėjo jėgainės renovacijos darbų (60 000,00 Eur), 2014 m. rugsėjo 10 d. atliktų rangos darbų (suteiktų paslaugų) aktą ir mokėjimo dokumentus, patvirtinančius 60 000,00 Eur dydžio sumos sumokėjimą (t. 2, b. l. 52 – 64). Skaičiuodamas bendrą draudimo išmokos sumą, pirmosios instancijos teismas prie likutinės 242 190,00 Lt turto vertės pridėjo 60 000 Eur (207 168,00 Lt) dydžio naujos vėjo jėgainės Vestas V44 renovacijos darbų kainą, kurią, kaip jau buvo minėta, sudaro vėjo jėgainės renovavimo, montavimo, derinimo ir įrenginio paleidimo darbai, kurie jau buvo įtraukti į turto likutinės vertės bendrą kainą (t. 1, b. l. 166). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas draudimo išmokai apskaičiuoti tuo pačiu metu taikė du skirtingus Draudimo taisyklėse nustatytus metodus – turto naujos atkuriamosios vertės ir likutinės vertės, kurie susidariusioje situacijos kartu taikomi negalėjo būti. Tinkamai neįvertinęs ieškovės pateiktų įrodymų, patvirtinančių vėjo jėgainės įsigijimą ir renovavimą toje pačioje vietoje, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju draudimo išmoka negali būti mokama remiantis turto nauja atkuriamąja verte bei turi būti skaičiuojama pagal likutinę turto vertę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovei pateikus įrodymus, patvirtinančius, kad gauta išmoka bus panaudota analogiškos sugadintos vėjo jėgainės (geresnių techninių charakteristikų) įsigijimui ir renovavimui toje pačioje vietoje, bei pirmosios instancijos teismui šiuos įrodymus priėmus, nuostolių ir draudimo išmokos apskaičiavimas turėjo būti atliekamas remiantis turto nauja atkuriamąja verte, t. y. apskaičiuojant sumą, kurios prireikė pastatyti naują tos pačios paskirties, konstrukcijų ir kokybės pastatą, įskaitant naujo pastato projektavimo, montavimo ir statymo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas aplinkybių, ar ieškovės pastatyta nauja vėjo jėgainė yra tos pačios paskirties, konstrukcijų ir kokybės netyrė, tačiau atsakovė šių aplinkybių ir neginčijo.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėjus, kad faktiškai ieškovė jau yra įsigijusi ir renovavusi analogišką ir net geresnių techninių charakteristikų vėjo jėgainę toje pačioje vietoje, ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius šios vėjo jėgainės įsigijimo ir renovavimo išlaidas. Ieškovės teigimu (šiems teiginiams pagrįsti ieškovė pateikė sąskaitas – faktūras, mokėjimo pavedimus, atliktų darbų aktą, rangos sutartį ir kitus dokumentus), naujos vėjo jėgainės atstatymui buvo išleista 514 994,08 Lt (149 152,59 Eur), iš jų 60 000,00 Eur už naujos vėjo jėgainės Vestas V 44 įsigijimą bei jos pakrovimą (t. 1, b. l. 49 – 50, 51), 60 000,00 Eur už įsigytos vėjo jėgainės Vestas V 44 renovaciją, t. y. montavimo, derinimo ir paleidimo darbus, bei 29 152,59 Eur už medžiagų įsigijimą ir technikos nuomą, kurių, ieškovės teigimu, prireikė rekonstruojant ir paleidžiant vėjo jėgainę (t. 2, b. l. 5 – 48). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ieškovės deklaruotos 29 152,59 Eur dydžio sumos, pažymi, kad objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ši pinigų suma buvo papildomai išleista statant naują vėjo jėgainę bei nėra įskaičiuota į bendrą 60 000,00 Eur vėjo jėgainės renovacijos kainą, byloje nėra pateikta. Kaip matyti iš ieškovės ir rangovo RAB „B. G.“ 2014 m. birželio 11 d. sudarytos rangos sutarties, rangovas šia sutartimi įsipareigojo atlikti vėjo jėgainės Vestas 44 renovaciją, t. y. montavimo, derinimo ir paleidimo darbus už bendrą 60 000,00 Eur kainą. Sudarant rangos sutartį vėjo jėgainės renovacijos darbų sąmata nebuvo sudaryta, taip pat pačioje sutartyje nebuvo numatyta, kad joje numatytiems rangos darbams atlikti statybinės medžiagos ir techninė įranga bus perkami ir apmokami atskirai. Kaip matyti iš byloje esančių ieškovės pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų ir mokėjimo nurodymų, negalima išvada, jog visos šiuose dokumentuose deklaruotos perkamos statybinės paskirties prekės ir paslaugos yra tiesiogiai susijusios su vėjo jėgainės montavimo, derinimo ir paleidimo darbais. Todėl šios išlaidos įskaičiuojamos į rangos sutartyje numatytą bendrą 60 000,00 Eur kainą bei papildomai neįtraukiamos į bendrą naujos vėjo jėgainės įsigijimo ir renovavimo išlaidų sumą. Tokiu būdu, naujos atkuriamosios vertės metodu apskaičiuota nuostolių dėl turto sugadinimo suma yra 120 000 Eur (414 336 Lt).

Remiantis Draudimo taisyklių 72 punktu, draudimo išmoka yra nuostolio, apskaičiuoto šiose Draudimo taisyklėse ar draudimo sutartyje nurodyta tvarka, suma, įvertinant dvigubą draudimą, draudimą padidintomis sumomis arba (ir) nevisišką draudimą ir kitus draudimo išmokos mažinimo pagrindus, nustatytus šiose Draudimo taisyklėse arba (ir) draudimo sutartyje, ir atėmus išskaitą. Bylos nagrinėjimo metu šalys neginčijo, kad iš bendros mokėtinos draudimo išmokos sumos turi būti atlikta 5 000,00 Lt dydžio išskaita (franšizė) (Draudimo taisyklių 18 punktas), taip pat neginčijo, kad iš likusios mokėtinos draudimo išmokos sumos turi būti išskaičiuota 10 104,00 Lt (12 225,84 Lt su PVM) dydžio suma, gauta už sugadintos vėjo jėgainės metalo laužo pridavimą. Atlikus išskaitą bei atėmus sugadintos vėjo jėgainės metalo laužo vertę, likusią draudimo išmokos sumą sudaro 397 110,16 Lt (414 336 – 5000 – 12225,84) Remiantis Draudimo taisyklių 85 punktu, draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti, jeigu draudėjas tyčia pateikė klaidingą informaciją, kuri galėjo nulemti draudiko apsisprendimą sudaryti draudimo sutartį ar nustatyti draudimo sąlygas (85.5. punktas), taip pat, jeigu draudžiamojo įvykio metu netinkamai veikė arba neveikė draudimo sutartyje ar prašyme dėl draudimo sutarties sudarymo nurodytos konkrečios apsaugos priemonės, jeigu draudėjas apie šias aplinkybes žinojo ar privalėjo žinoti (85.12. punktas). Pirmosios instancijos teismas pritarė draudiko pozicijai, kad nagrinėjamu atveju apdrausta vėjo jėgainė buvo sugadinta dėl dviejų lygiaverčių priežasčių, t. y. ne tik dėl gamtinės jėgos (vėjas), kurios rizika buvo draudžiama, bet ir vėjo jėgainės gedimo (kontaktų sulipimas), kurį įtakojo ilgas vėjo jėgainės naudojimas. Ieškovė pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundžia bei atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą iš esmės sutinka su skundžiamame teismo sprendime padaryta išvada dėl kompleksinės (draudžiamos ir nedraudžiamos rizikos) žalos atsiradimo priežasties. Kaip matyti iš ieškovės 2012 m. liepos 3 d. prašymo – anketos turto draudimo sutarčiai sudaryti, šiame dokumente ieškovė nurodė, kad draudžiamas turtas (vėjo jėgainė) pastatytas 2007 metais (t. 1, b. l. 88). Kaip jau buvo minėta, draudžiamojo įvykio tyrimo metu UAB „Ritvida“ specialistai nustatė, kad sugadinta vėjo jėgainė buvo pastatyta 1990 metais, o 2007 metais rekonstruota. Šių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu ieškovė taip pat neginčijo. Taigi, teikdama draudikui informaciją apie draudžiamą turtą ieškovė nurodė klaidingus duomenis apie tai, kad vėjo jėgainė buvo pastatyta 2007 metais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios klaidingos informacijos pateikimas galėjo nulemti draudiko apsisprendimą sudaryti draudimo sutartį konkrečiomis individualiomis draudimo sąlygomis. Be to, kaip jau buvo minėta, draudžiamojo įvykio metu ieškovė pakankamai nebendradarbiavo su draudiku, neteikė jam realios informacijos apie įvykio metu sugadintos vėjo jėgainės atstatymą, patirtas išlaidas, kas apsunkino draudimo išmokos administravimo procedūrą, vietoj turėtos 250 kw nominalios galios atstatė dvigubai didesnės – 500 kw galios jėgainę. Pagal draudiminio įvykio tyrimo metu turėtus duomenis draudikas turėjo pagrindą mažinti draudimo išmoką, įvertinęs kompleksines įvykio kilimo priežastis, vėjo jėgainės defektus, kurie galėjo turėti reikšmės įvykio kilimui dėl ilgo jėgainės naudojimo, juo labiau bylos nagrinėjimo teisme metu konstatavus draudėjo nesąžiningumą bei nebendradarbiavimą su draudiku, administruojant draudiminį įvykį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad turto sugadinimas ne vien dėl draudiminės rizikos, bet ir dėl vėjo jėgainės gedimo, ieškovės nesąžiningas elgesys draudimo sutarties sudarymo metu bei draudžiamojo įvykio tyrimo metu sudarė pakankamą pagrindą mažinti jai mokėtinos draudimo išmokos sumą ne 10 proc., kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o 20 proc., kaip nustatė draudikas. Sumažinus 397 110,16 Lt šią draudimo išmokos sumą 20 proc. (79 422,03 Lt), ieškovei mokėtina 317 688,13 Lt dydžio draudimo išmoka, kuri neviršija draudimo sutartyje nustatytos maksimalios sumos. Bylos duomenys patvirtina, kad 251 686,00 Lt draudimo išmokos dalis sumokėta naudos gavėjui AB Šiaulių bankui (t. 1, b. l. 53), todėl ieškovei priteistina likusi 66 002,13 Lt (19 115,54 Eur) draudimo išmokos dalis. Tuo remdamasi teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, sumažinant ieškovei iš atsakovės priteistą draudimo išmokos sumą nuo 40 298,48 Eur iki 19 115,54 Eur.

Draudimo taisyklių 78 punkte numatyta, kad draudimo išmoka turi būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 (trisdešimt) dienų nuo paskutinio draudžiamojo įvykio faktui, aplinkybėms, pasekmėms bei nuostolio dydžiui reikšmingo dokumento gavimo; 86 punkte, kad už pavėluotą piniginių prievolių įvykdymą draudikas ir draudėjas turi teisę reikalauti vienas iš kito Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų delspinigių. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ta aplinkybė, kad šalių ginčas dėl draudimo išmokos dydžio sprendžiamas teismo, savaime neatleidžia draudiko nuo draudimo sutartyje nustatytų netesybų (delspinigių) mokėjimo pareigos, jeigu teismas nustato, jog draudikas apskaičiavo ir išmokėjo mažesnę, negu turėjo sumokėti, draudimo išmoką. Teismo sprendimas, kuriuo nustatomas didesnis už draudiko išmokėtą draudimo išmokos dydis, patvirtina faktą, kad draudikas netinkamai įvykdė sutartinę prievolę išmokėti draudimo išmoką per sutartyje nustatytą terminą. Apeliaciniame skunde atsakovė neginčija delspinigių dydžio, todėl, sumažinus priteisiamą ieškovei draudimo išmokos sumą, atitinkamai mažintina iš atsakovės ieškovei priteistina delspinigių suma nuo 38,69 Eur iki 18,35 Eur (19 115,54Eur*0,016/100*6) delspinigių.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Atsakovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsprendė klausimo dėl baudos ieškovei skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, t. y. už nepagrįsto ieškinio ir jo patikslinimo dokumentų pateikimą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo klausimu, pažymi, kad CPK 95 straipsnio 1 dalyje piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis apibūdinamas kaip nesąžiningas nepagrįsto ieškinio (apeliacinio, kasacinio skundo) pareiškimas ar sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovė sąmoningai ar tyčia buvo nesąžininga teikdama ieškinį ir jo patikslinimo dokumentus dėl neišmokėtos draudimo išmokos priteisimo ir nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje vien ieškovės naudojimasis jai suteiktomis teisėmis, negali būti prilyginamas piktnaudžiavimui. Aplinkybės dėl ieškovės netinkamo elgesio ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme buvo įvertintos, sprendžiant klausimą dėl ieškovei mokėtinos draudimo išmokos sumažinimo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra CPK 95 straipsnyje nustatytų būtinųjų sąlygų, sudarančių pakankamą pagrindą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teikiant nepagrįstą ieškinį. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, klausimas dėl baudos ieškovei skyrimo tinkamai išspręstas skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, tinkamai argumentuojant išvadą dėl baudos netaikymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog yra pagrindas patenkinti tik 33 proc. ieškinio reikalavimų, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai perskirstytinos ginčo šalių procese pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovė, teikdama ieškinį pirmosios instancijos teismui sumokėjo 4 903,00 Lt (1 420,00 Eur) žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 8), todėl proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovės ieškovei priteistina 468,60 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ieškovė taip pat turėjo 1 000,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro išlaidos už ieškinio procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose (t. 2, b. l. 99 – 100).

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Ieškovės deklaruotos atstovavimo išlaidos neviršija nurodytose rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (330,00 Eur) taip pat priteistinos iš atsakovės (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo

Apeliacinės instancijos teismui patenkinus 47,5 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ieškovės atsakovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovė teikdama apeliacinį skundą sumokėjo 821,00 Eur žyminio mokesčio (t. 2, b. l. 140), todėl proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai iš ieškovės atsakovei priteistina 400 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovė taip pat turėjo 800,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro išlaidos už apeliacinio skundo parengimą (t. 2, b. l. 144). Atsakovės deklaruotos atstovavimo išlaidos neviršija nurodytose rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai (380 Eur) taip pat priteistinos iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovė turėjo 300,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios atstovavimo išlaidos neviršija nurodytose rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl proporcingai atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai (157,5 Eur) priteistinos iš atsakovės.

Atlikus visų apeliacinės instancijos teisme priteistinų išlaidų vienai šaliai iš kitos įskaitymą, galutinė priteistina bylinėjimosi išlaidų suma atsakovei iš ieškovės yra 622,50 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

           n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovės „If P& C Insurance AS vykdančios savo veiklą per If P& C Insurance AS filialą Lietuvoje (juridinio asmens kodas 302279548) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dumesta“ ir Ko (juridinio asmens kodas 300028305) 19 115,54 Eur (devyniolika tūkstančių vieną šimtą penkiolika eurų 54 ct) draudimo išmoką, 18,35 Eur (aštuoniolika eurų 35 ct) delspinigių, 6 procentus metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2014 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusią dalį ieškinio atmesti.

Priteisti iš atsakovės „If P& C Insurance AS vykdančios savo veiklą per If P& C Insurance AS filialą Lietuvoje (juridinio asmens kodas 302279548) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dumesta“ ir Ko (juridinio asmens kodas 300028305) 468,60 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 60 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, ir 15,00 Eur (penkiolika eurų) specialisto iškvietimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovės „If P& C Insurance AS vykdančios savo veiklą per If P& C Insurance AS filialą Lietuvoje (juridinio asmens kodas 302279548) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dumesta“ ir Ko (juridinio asmens kodas 300028305) 330,00 Eur (tris šimtus trisdešimt eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme“.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dumesta“ ir Ko (juridinio asmens kodas 300028305) atsakovei „If P& C Insurance AS vykdančiai savo veiklą per If P& C Insurance AS filialą Lietuvoje (juridinio asmens kodas 302279548) 622,50 Eur (šešis šimtus dvidešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                            Artūras Driukas

                                                                      Romualda Janovičienė

`                            Nijolė Piškinaitė