Civilinė byla Nr. e3K-3-8-695/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02190-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.3.3; 2.2.3.4.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stateta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stateta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tele2“ dėl kompensacijos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių komercinio atstovavimo ir į juos panašius teisinius santykius bei kompensaciją, nutraukus sutartį, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Stateta“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Tele2“ 614 735,85 Eur dydžio kompensaciją, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nesąžiningais veiksmais pradėjo žlugdyti ieškovės veiklą jos valdomuose prekybos salonuose, siekdama priversti ieškovę savo iniciatyva nutraukti 2008 m. vasario 1 d. sudarytą „Tele2“ paslaugų platinimo sutartį, uždaryti likusius prekybos salonus ir išvengti kompensacijos ieškovei mokėjimo. 2010 m. sausio 20 d. buvo įsteigta UAB „Personalo valdymas“ (dabar – UAB „Tele2“ prekyba), kuriai atsakovė suteikė teisę platinti „Tele2“ paslaugas ir prekes iš kitų prekybos agentų (taip pat ir UAB „Stateta“) perimtuose prekybos salonuose bei atidaryti konkuruojančius prekybos salonus šalia esamų ieškovės prekybos salonų. 2010 m. kovo 29 d. atsakovė vienašališkai pakeitė prekių užsakymo tvarką, nustatydama, kad prekių paskirstymas iš sandėlio į salonus bus atliekamas centralizuotai. Tokiu būdu nuo 2010 m. atsakovė pradėjo riboti prekių tiekimą į ieškovės UAB „Stateta“ prekybos salonus ir, pasitelkdama UAB „Personalo valdymas“, greta ieškovės prekybos salonų steigti konkuruojančius UAB „Tele2“ salonus, kuriuos aprūpindavo plataus asortimento ir kiekio prekėmis (mobiliaisiais telefonais ir kt.). Nurodyti nesąžiningi atsakovės veiksmai tęsėsi iki pat 2014 m. spalio 15 d., kol pagal 2014 m. birželio 11 d. pranešimą atsakovės iniciatyva 2008 m. vasario 1 d. sutartis buvo nutraukta ir UAB „Stateta“ privalėjo uždaryti visus likusius prekybos salonus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 29 664,32 Eur dydžio kompensaciją, 6 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Teismas iš ieškovės taip pat priteisė atsakovei 15 085,84 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
5. Teismas nustatė, kad 2008 m. vasario 1 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė UAB „Tele2“ paslaugų platinimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo sudaryti atsakovės vardu paslaugų teikimo sutartis su klientais ir parduoti mobiliuosius telefonus, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas. Sutartimi buvo nustatytos detalios paslaugų platinimo sąlygos: ieškovė atsakovės paslaugas platino specialiai tam skirtose patalpose – prekybos salonuose, kurie turėjo atitikti sutartyje nurodytus reikalavimus; atitinkami reikalavimai buvo keliami ir prekybos salonų darbuotojams. Iki 2009 metų balandžio mėn. ieškovės prekybos salonų tinklas apėmė 18 prekybos salonų įvairiuose Lietuvos miestuose. Atsakovės reikalavimu ieškovė 2009 m. balandžio–birželio mėn. buvo priversta nutraukti veiklą pagal sutartį trijuose pelningiausiuose prekybos salonuose. Atsakovei netenkinus ieškovės reikalavimo, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.167 straipsniu, sumokėti ieškovei kompensaciją už 2008 m. vasario 1 d. sutarties nutraukimą minėtuose trijuose prekybos salonuose, ieškovė kreipėsi į teismą dėl 334 005,64 Eur dydžio kompensacijos priteisimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016 pripažino ieškovės teisę į kompensaciją ir priteisė jai 66 767,09 Eur dydžio kompensaciją. Pagal 2014 m. birželio 11 d. atsakovės pranešimą atsakovės iniciatyva 2008 m. vasario 1 d. sutartis buvo nutraukta ir ieškovė privalėjo uždaryti visus likusius prekybos salonus. Ginčas kilo dėl kompensacijos už šios sutarties nutraukimą priteisimo ir kompensacijos dydžio.
6. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas prašymo priteisti kompensaciją pagrįstumą, visų pirma sprendė, ar sutartis buvo nutraukta dėl ieškovės kaltės. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes teismas nustatė, kad esminių ieškovės padarytų sutarties pažeidimų atsakovė neįrodė, todėl nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja teisinis pagrindas priteisti ieškovei kompensaciją pagal analogiją taikant CK 2.167 straipsnį, kaip nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016.
7. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo yra grindžiamas UAB „Civitta“ ekonomine išvada, kurioje pateikiami 2008 m. vasario – 2009 m. rugsėjo mėnesio duomenys, nors įvertinus faktą, jog sutartis buvo sudaryta 2008 m., o nutraukta 2014 m., kompensacija, laikantis CK 2.167 straipsnio reikalavimų, turėjo būti skaičiuojama remiantis 2009–2014 m. laikotarpio duomenimis. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, teismas, spręsdamas dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vadovavosi atsakovės pateikta ekspertės išvada.
8. Teismas pritarė ekspertės vertinimui, kad teisingas kompensacijos dydis būtų UAB „Stateta“ vidutinis atlyginimas už sudarytas naujas bei pratęstas sutartis su klientais, remiantis laikotarpio nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2014 m. spalio 15 d. duomenimis, kuris sudaro 148 321,60 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių susiklostę santykiai nėra išimtinai komercinio atstovavimo ir teisės normos, reglamentuojančios kompensacijos, priklausančios prekybos agentui pasibaigus sutarčiai, priteisimą, taikomos šiuo atveju pagal analogiją, nusprendė, kad pirmajame etape teismų apskaičiuota kompensacijos suma – 148 321,60 Eur antrajame kompensacijos apskaičiavimo etape yra mažintina iki 20 proc. t. y. iki 29 664,32 Eur, ir šią sumą priteisė ieškovei.
9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.
10. Kolegija, atsakydama į ieškovės argumentus, kuriais ji nesutiko su kasacinio teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu dėl šalis siejančių santykių kvalifikavimo, kad 2008 m. vasario 1 d. sutartis yra mišri ir visa apimtimi neatitinka komercinio atstovavimo požymių, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016, nustatyti faktai laikytini prejudiciniais, nes abiejose bylose dalyvauja tos pačios šalys, ginčas kilo dėl tos pačios sutarties ir kompensacijos dėl ieškovės veiklos apribojimo priteisimo. Pagrindinis šių dviejų bylų skirtumas yra tas, kad ankstesnėje byloje buvo sprendžiamas kompensacijos priteisimo uždarius tris ieškovės prekybos salonus klausimas, o šiuo atveju – dėl likusių prekybos salonų uždarymo ir sutarties nutraukimo. Kolegija nurodė, kad kasacinis teismas įvertino 2008 m. vasario 1 d. sutarties tikslą, šalims nustatytų funkcijų esmę bei pobūdį ir šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip mišrią sutartį, kurioje dominuoja komercinio atstovavimo sutarties, turinčios frančizės, elementai, todėl, spręsdama kompensacijos pagrįstumo klausimą, ji turi vadovautis kasacinio teismo nustatytais faktais ir pateiktais išaiškinimais.
11. Kolegija nurodė, kad nepaisant to, jog bylos šalys 2008 m. vasario 1 d. sutartimi neaptarė sutarties nutraukimo teisinių pasekmių, ši aplinkybė neeliminuoja ieškovės teisės prašyti priteisti kompensaciją. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės kaltės, lėmusios vienašalį sutarties nutraukimą, nenustatyta, nes atsakovei nustačius, kad ieškovė nesilaiko prekybos reikalavimų, ką savo pranešime apie sutarties nutraukimą įvardijo kaip vieną iš priežasčių, lėmusių sutarties nutraukimą dėl ieškovės kaltės, atsakovė galėjo skirti baudas ar mažinti atlyginimą už neįvykdytus reikalavimus, tačiau priešingai – už tinkamą sutartinių sąlygų vykdymą ieškovė gaudavo papildomus komisinius.
12. Spręsdama dėl kompensacijos dydžio nustatymo pagrindo, kolegija nurodė, kad tai, jog teismas nesivadovavo ieškovės pateikta UAB „Civitta“ parengta ekonomine išvada, o pritarė atsakovės pateiktai J. B. parengtai konsultacinei išvadai ir, priimdamas sprendimą, rėmėsi joje pateiktais duomenimis, nereiškia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai vadovavosi vienos iš bylos šalių pateiktais įrodymais. UAB „Civitta“ ekonominė išvada parengta remiantis netinkamo laikotarpio duomenimis, išvada grindžiama ne tiksliais statistiniais duomenimis, o prielaidomis, dėl to ja vadovautis atsisakyta pagrįstai.
13. Pasisakydama dėl ieškovės argumentų, kad paskutinių dvylikos mėnesių, prieš nutraukiant sutartį, gautų komisinių atlyginimų duomenys neatspindi realių duomenų, todėl ne jais turėtų būtų remiamasi nustatant kompensacijos dydį, kolegija nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad jai buvo sudaromos nepalankios sąlygos prekybai vystyti: atsakovė nebuvo suteikusi ieškovei išimtinių teisių prekiauti jos teikiamomis paslaugomis ir sutartimi neįsipareigojo dėl konkretaus prekių kiekio tiekimo; ieškovė atsakovės paslaugomis prekiavo 19 salonų, todėl mažai tikėtina, kad šalia aštuonių iš jų UAB „Personalo valdymas“ pradėjus veiklą, tai lėmė ieškovės veiklos masto sumažėjimą; tai, kad ieškovė nesiėmė priemonių savo galimai pažeistoms teisėms ar teisėtiems interesams apginti, pavyzdžiui, pagal sutartį reikalauti pašalinti trūkumus ar vienašališkai nutraukti sutartį, rodo, kad jai buvo priimtinos sutarties sąlygos ir jų vykdymas.
14. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismui pateiktam kompensacijos dydžio skaičiavimui, vadovaujantis atsakovės pateiktos ekspertės J. B. konsultacinės išvados duomenims, ir sumažino ją iki 20 proc., kaip nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartyje.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 2.167 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas kompensacijos apskaičiavimo taisykles. Visų pirma teismai netinkamai aiškino kompensacijos apskaičiavimo pirmajame etape metodiką, kaip įpareigojančią vertinti tik per paskutinius 12 mėnesių agento gautą atlyginimą. Šiuo atveju atsakovei pradėjus steigti konkuruojančius prekybos salonus ir ribojant prekių ieškovei pristatymą, turėtų būti atsižvelgiama į tęstinio laikotarpio vidutinį metinį atlyginimą.
15.2. Taikydami teisingumo principą teismai vadovavosi kitoje byloje nustatytomis ir kasacinio teismo įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis, nepagrįstai atsisakydami atsižvelgti į aplinkybę, kad atsakovė nuo 2010 m. iki pat sutarties nutraukimo 2014 m. ribojo ieškovės veiklą ir atitinkamai gaunamas pajamas. Būtent šios aplinkybės buvo pagrindas priteisti pirmajame etape apskaičiuotą kompensaciją jos nemažinant, kompensaciją apskaičiuojant vadovaujantis ieškovės gautais komisiniais iki atsakovės pradėtų taikyti prekybos ribojimų. Be to, ieškovė sutarties galiojimo laikotarpiu neatstovavo jokiems kitiems mobiliojo ryšio operatoriams, o tai, kad klientų skaičių lemdavo atsakovės produkto kokybė ir reputacija, yra komercinio atstovavimo esmė, bet ne pagrindas mažinti priteistiną kompensaciją. Teismai taip pat neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovė nepagrįstai taikė ieškovei baudas už klientų netinkamą sutarties vykdymą, nors ieškovė visas klientų mokumo patikrinimo procedūras būdavo atlikusi tinkamai.
15.3. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė proceso teisės normas, nepripažindami ieškovės pateiktos ekspertės išvados būtinomis ir pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis. Nagrinėjamu atveju abi šalys į bylą pateikė ekspertines išvadas, kurių objektas buvo ieškovei mokėtinos kompensacijos dydžio apskaičiavimas. Ieškovė už ekspertės pateiktą išvadą sumokėjo 4000,01 Eur, o atsakovė – 10 000 Eur. Teismas atsisakė įtraukti ieškovės patirtas išlaidas į bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, kad ieškovės pateikta ekspertės išvada yra nepagrįsta. Tačiau šiuo atveju turėjo būti vertinamas ne išvados pagrįstumas, o patirtų išlaidų būtinumas ir pagrįstumas.
16. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
16.1. Argumentas, kuriuo ieškovė įrodinėja kasaciniam teismui, kad tariamai nereikia vadovautis ankstesnėje kasacinio teismo byloje pateiktais išaiškinimais, yra paremtas tik ieškovės subjektyviu įsivaizdavimu, esą atsakovė atliko nesąžiningus veiksmus, dėl kurių buvo apribota ieškovės veikla ir sumažėjo jos pagal sutartį gaunamos pajamos, o tai tariamai lemia ir kitokį kompensacijos apskaičiavimo mechanizmą. Tačiau ieškovei nebuvo sudaromos nepalankios sąlygos prekybai vystyti: atsakovė niekada nebuvo įsipareigojusi dirbti išimtinai tik su tam tikrais platintojais ir niekada nebuvo įsipareigojusi savo platintojams tiekti neribotą kiekį produkcijos (beje, pigesne nei savikaina kaina), niekada neribojo platintojų galimybės tiekti savo pačių prekes (pvz., tuos pačius telefonus, jeigu būtų poreikis). Atsakovė procesų automatizaciją ir centralizaciją taikė visų jos pasitelktų platintojų atžvilgiu ir pan. Ieškovė nepateikė jokių argumentų, kodėl pirmajame etape nustatant kompensacijos dydį turi būti vadovaujamasi duomenimis apie paskutinių penkerių metų vidutinį metinį atlyginimą.
16.2. Taikant teisingumo principą turėtų būti atsižvelgiama ir į pačios ieškovės elgesį su atsakove, į jos sistemingai platintus tikrovės neatitinkančius pareiškimus, reguliarius grasinimus pradėti platinti kitų mobiliojo ryšio operatorių prekes ar paslaugas ir ketinimą nutraukti sutartį, kas iš esmės yra nesuderinama su fiduciarinėmis atstovo pareigomis. Ieškovė kasaciniame skunde nesuformulavo vienodam teisės aiškinimui ir taikymui esminę reikšmę turinčios teisės problemos ir remiasi tik fakto klausimų vertinimu.
16.3. Sprendžiant klausimą dėl patirtų išlaidų atlyginimo priteisimo, turi būti įvertinta, ar tos išlaidos yra susijusios su bylos nagrinėjimu. Ieškovė savo samdytai ekspertei pati suformulavo klaidingą užduotį dėl kompensacijos apskaičiavimo remiantis 2008–2009 m. komisiniu atlyginimu, todėl turėjo prisiimti riziką, kad jos patirtos išlaidos už tokios paslaugos suteikimą nebus atlygintos. Tai, kad atsakovės patirtos išlaidos už jos pateiktą ekspertės išvadą yra dvigubai didesnės nei ieškovės, lemia atsakovės pasamdytos ekspertės kvalifikacija ir atliktos išvados kokybė. Todėl teismo priteistas šių išlaidų atlyginimas yra teisingas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl faktų pripažinimo prejudiciniais ir jų teisinės reikšmės
17. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti kompensaciją CK 2.167 straipsnio pagrindu, motyvuodama tuo, kad ji teikė atsakovei komercinio atstovavimo paslaugas, todėl, atsakovei nutraukus sutartį, ji patyrė nuostolius. Ieškovė reikalavimą grindė 2008 m. vasario 1 d. paslaugų platinimo sutartimi. Ši sutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016 buvo įvertina kaip turinti ne vien tik komercinį atstovavimą, bet ir kitas sutartis (komiso, frančizės, distribucijos) kvalifikuojančių požymių.
18. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016 nustatytomis aplinkybėmis, nevertino atsakovės veiksmų, kuriais ji ribojo ieškovės pardavimo apimtį. Atsižvelgdama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pasisako dėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių vertinimo, jų pripažinimo prejudiciniais faktais ir teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.
19. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 279 straipsnio 4 dalis nustato, jog sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas.
20. CPK 182 straipsnio 2 punktas nurodo, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Tai reiškia, kad tokios aplinkybės, kurios atitinka prejudicinio fakto sąlygas, laikomos nustatytomis ir kitame civiliniame procese nėra aiškinamos ar tiriamos.
21. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos teismo nustatytų faktų pripažinimo prejudiciniais sąlygos: 1) abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 2) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis; 3) įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017 31 punktą); 4) pripažįstamas tik baigiamųjų teismo aktų, t. y. tik tų teismo procesinių sprendimų, kuriais galutinai išsprendžiamas šalių ginčas, prejudicialumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-383-219/2019, 27 punktas).
22. Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016, kaip ir nagrinėjamoje byloje, ginčas kilo tarp tų pačių šalių, ir pagrindinis įrodinėjimo dalykas buvo 2008 m. vasario 1 d. paslaugų platinimo sutartis ir jos pagrindu susiformavusių šalių teisinių santykių vertinimas. Pirmesnėje byloje ginčas kilo dėl kompensacijos priteisimo uždarius tris ieškovės prekybos salonus, o nagrinėjamoje byloje yra ginčas dėl pačios paslaugų platinimo sutarties nutraukimo, t. y. veiklos visuose objektuose pasibaigimo. Šiame ieškinyje dėl kompensacijos už visų objektų veiklos nutraukimą buvo remiamasi paslaugų teikimo apimčių mažėjimu uždaromuose objektuose, tačiau nenurodoma, kad keitėsi atstovaujamojo ir atstovo sutartimi nustatytos bendradarbiavimo sąlygos. Jos gali turėti reikšmės atstovo indėliui į pardavimų sėkmę, apimtį ir būtų svarbios nustatant kompensacijos dydį. Tačiau vien paslaugų teikimo apimčių sumažėjimo aplinkybė neteikia pagrindo daryti išvadą, kad yra skirtingas ginčo sutarties vykdymas, ir civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016 nustatyti faktai, susiję su 2008 m. vasario 1 d. paslaugų platinimo sutartimi ir jos vykdymu, nelaikytini prejudiciniais.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje reikšmės turi šie pirmesnėje byloje nustatyti prejudiciniai faktai: 1) 2008 m. vasario 1 d. paslaugų platinimo sutartis yra mišri sutartis, kurioje, be dominuojančių komercinio atstovavimo elementų, yra ir kitų sutarčių (komiso, frančizės, distribucijos) požymių; 2) tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai nėra visa apimtimi komercinio atstovavimo, todėl CK 2.167 straipsnis dėl kompensacijos taikomas pagal analogiją į komercinį atstovavimą savo esme panašiems teisiniams santykiams tais atvejais, kai atstovo teisinė padėtis yra funkciniu ir ekonominiu aspektais palyginama su prekybos agento teisine padėtimi; 3) įvertinus ieškovės teiktų paslaugų pobūdį ir jos santykį su atsakove, nustatyta, kad ieškovė turi teisę į kompensaciją; 4) vertinant kompensacijos dydį į komercinį atstovavimą panašiuose teisiniuose santykiuose svarbios ne tik komerciniam atstovavimui būdingos aplinkybės, tokios kaip nauda, kurią atstovaujamasis įgis pasibaigus sutarčiai ir kuri iš esmės yra lygi komisiniams, kurių atstovaujamasis pasibaigus sutarčiai nebemokės prekybos agentui už klientus, kuriuos pastarasis surado arba su kuriais padidino verslo apimtį, bet ir kitos aplinkybės, tokios kaip pardavimo galios pasiskirstymas tarp šalių.
24. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytos aplinkybės nereikalauja atskiro įrodinėjimo, šioje byloje šalys neturėjo teisės jų ginčyti ir teismai pagrįstai jomis vadovavosi kaip prejudiciniais faktais.
Dėl kompensacijos, nutraukus į komercinio atstovavimo panašius teisinius santykius, dydžio
25. Vadovaujantis CK 2.167 straipsnio 2 dalimi, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją, jeigu: 1) po sutarties nutraukimo atstovaujamasis turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado prekybos agentas ar su kuriais dėl prekybos agento žymiai padidėjo atstovaujamojo verslo mastas; ir 2) atsižvelgiant į visas aplinkybes, kompensacijos mokėjimas atitiktų teisingumo principą.
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016 sprendė, kad egzistuoja teisinis pagrindas priteisti UAB „Stateta“ kompensaciją pagal analogiją taikant CK 2.167 straipsnį. Kaip pažymėta pirmiau, ši aplinkybė laikytina prejudiciniu faktu nagrinėjamoje byloje.
27. Ieškovė, nesutikdama su teismų nustatytu kompensacijos dydžiu, kelia dvi pagrindines teisines problemas: 1) už kokį laikotarpį turi būti apskaičiuojama prekybos agento gauta nauda; 2) į kokias aplinkybes turi būti atsižvelgiama koreguojant kompensacijos dydį.
28. Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės normos komercinio atstovavimo teisinių santykių srityje (CK 2.152–2.168 straipsniai) 2004 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. IX-2172 buvo suderintos su 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos Direktyva Nr. 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (toliau – Direktyva). Direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta kompensacijos už klientus sistema sudaryta iš trijų etapų.
29. Pirmajame etape kiekybiškai įvertinama nauda, kurią atstovaujamasis gavo iš verslo su prekybos agento surastais klientais. Pagal Europos Komisijos 1996 m. liepos 23 d. ataskaitoje dėl Direktyvos 17 straipsnio taikymo pateiktas rekomendacijas, nustačius naujų klientų skaičių ir padidėjusią verslo su senaisiais klientais apimtį, atstovaujamojo gauta nauda prilyginama prekybos agentui išmokėtam komisiniam atlyginimui, gautam už sandorius per paskutinius dvylika mėnesių iki sutarties nutraukimo.
30. Nagrinėjamoje byloje 2008 m. vasario 1 d. paslaugų platinimo sutartis buvo nutraukta 2014 m. spalio 15 d., tačiau ieškovė reikalavo, kad kompensacijos dydis būtų apskaičiuojamas pagal 2008–2009 m. laikotarpį, nes nuo 2010 m., ieškovės teigimu, atsakovė pradėjo riboti ieškovės veiklą, todėl jos gaunamos pajamos palaipsniui mažėjo.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės argumentus, konstatuoja, kad veikla, atsirandanti iš komercinio atstovavimo ar į jį panašių teisinių santykių, yra sudėtinė rinkos dalis. Rinkos dalyviai rinkos santykiuose vadovaujasi savo asmeniniais interesais ir daro ekonominius sprendimus, atsiliepdami į rinkos signalus. Kompensacijos mokėjimas nutraukus komercinio atstovavimo ar į juos panašius teisinius santykius yra viena iš valstybės garantuojamų prekybos agento apsaugos formų, kuri turi būti taikoma siekiant išlaikyti tinkamą rinkos dalyvių interesų pusiausvyrą. Būtent todėl, atsižvelgiant į rinkos tendencijas ir galimus svyravimus, maksimalus kompensacijos dydis yra apskaičiuojamas pagal vidutinį metinį prekybos agento gautą komisinį atlyginimą už paskutinius penkerius metus iki komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo (Direktyvos 17 straipsnio 2 dalies b punktas, CK 2.167 straipsnio 3 dalis).
32. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė taikyti jai ankstesnį nei penkerių metų laikotarpį, motyvuodama atsakovės veiksmais, ribojančiais jos veiklą ir atitinkamai sumažinusiais jos prekybos apimtį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykiai buvo ilgalaikiai, abi šalys siekė naudos ir ieškovė, nepaisydama pasikeitusių prekybos sąlygų, nekėlė klausimo dėl sutarties vykdymo, išskyrus pirmiau minėtą civilinę bylą dėl kompensacijos priteisimo uždarius tris prekybos salonus. Byloje nenustatyta, kad atsakovė, pasirinkdama kitą prekybos modelį, pagal kurį buvo palaipsniui mažinamos prekybos agentų ar į juos panašias paslaugas teikiančių asmenų veiklos ir pardavimų apimtis, būtų veikusi priešingai imperatyvioms teisės normoms. Atitinkamai nėra pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad, apskaičiuojant kompensacijos dydį pirmajame etape, turi būti naudojamas paskutinių dvylikos mėnesių ieškovės gautas komisinis atlyginimas, nes būtent ši ieškovės gauta nauda realiausiai atspindi jos tikėtinai prarastą ir atstovaujamosios, t. y. atsakovės, gautiną naudą iš ieškovės surastų ar turimų klientų ateityje. Priešingi kasacinio skundo argumentai nesiremia jokia teisine nuostata, todėl yra teisiškai nepagrįsti.
33. Antrajame kompensacijos dydžio apskaičiavimo etape siekiama patikrinti, ar suma, kuri buvo apskaičiuota, yra teisinga, atsižvelgiant į visas konkrečiam atvejui būdingas aplinkybes. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs, kad valstybių narių diskrecija, kuria valstybės narės naudojasi siekdamos prireikus patikslinti, kokia teisinga kompensacija turi būti sumokėta prekybos agentui nutraukus sutartį (pasibaigus jos galiojimui), neturi būti aiškinama kaip reiškianti, jog nuostolių atlyginimo suma gali būti tik mažinama (šiuo klausimu žr. ESTT 2009 m. kovo 26 d. sprendimo Turgay Semen prieš Deutsche Tamoil GmbH, C-348/07, 23 punktą).
34. Kompensacija suprantama ne kaip sankcija atstovaujamajam už sutarties nutraukimą, o kaip jo gauta nauda, kurią jis turi pasidalyti su prekybos agentu. Prekybos agento teisė į nuostolių atlyginimą negali būti apribojama tik komisiniais, kurių jis neteko dėl to, jog pasibaigė komercinio atstovavimo sutarties galiojimas, jeigu atstovaujamojo toliau gaunamą naudą reikia laikyti didesne.
35. Sprendžiant, ar yra būtinas koregavimas, paprastai vertinami tokie veiksniai: prekybos agento veiklos įtakos sandorių sudarymui svarba (t. y. kiek daug sandorio sudarymui ir kliento apsisprendimui turėjo reikšmės prekybos agentas), aplinkybės (priežastys), lėmusios komercinio atstovavimo sutarties pabaigą, komercinio atstovavimo sutarties galiojimo laikotarpis, taip pat socialinė ir ekonominė šalių padėtis, (t. y. ar prekybos agentas atstovauja kitiems atstovaujamiesiems, prekybos agento gauto komisinio atlyginimo dydis, atstovaujamojo apyvartos dydžio sumažėjimas, ar šalys yra sudariusios nekonkuravimo susitarimą) (Mizaras, V., et al. Civilinė teisė. Bendroji dalis: vadovėlis. Vilnius: Justitia, 2009, p. 431). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios nuostatos skirtos komercinio atstovavimo teisiniams santykiams, t. y. tais atvejais, kai šalių tarpusavio santykiai kvalifikuojami vien kaip komercinis atstovavimas. Kitais atvejais, kai tarp šalių susiklosto mišrūs, ne vien komercinio atstovavimo, bet ir kitų sutarčių bruožų turintys teisiniai santykiai, pirmiau nurodyti koregavimo kriterijai gali būti netaikomi arba taikomi kartu su kitiems teisiniams santykiams būdingais kriterijais, priklausomai nuo konkretaus atvejo aplinkybių.
36. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovė nuo 2010 m. iki pat sutarties nutraukimo ribojo ieškovės veiklą ir atitinkamai gaunamas pajamas. Ieškovės teigimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016 nustatytais kompensacijos mažinimo kriterijais.
37. Teisėjų kolegija pirmiau nurodytus ieškovės argumentus laiko nepagrįstais, nes nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalykas, kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016, yra ta pati 2008 m. vasario 1 d. paslaugų platinimo sutartis, pagal kurią šalis siejo ne komercinio atstovavimo, o tik į juos savo esme panašūs teisiniai santykiai, kuriuose ieškovė, nors ir vykdė atstovo funkciją ir atsakovės vardu sudarinėjo sutartis su klientais, gavo už tai komisinį atlyginimą, buvo priklausoma nuo atstovaujamosios, atsakovės, kontroliavusios ieškovės turimus prekybos salonus ir jų veiklą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016 55 punktą). Pagal ginčo sutartį atsakovė nebuvo įsipareigojusi ieškovei tiekti atitinkamos produkcijos ar jos kiekio, taip pat nebuvo įsipareigojusi nesudaryti paslaugų platinimo sutarčių su kitais asmenimis ar pati neužsiimti paslaugų platinimo veikla. Įstatymas nedraudžia atstovaujamajam turėti keletą su tais pačiais produktais dirbančių atstovų toje pačioje geografinėje teritorijoje, tačiau sprendžiant dėl kompensacijos dydžio gali būti atsižvelgta į tai, ar visiems atstovams buvo sudarytos vienodos veiklos sąlygos, ar pagal vienodus kriterijus buvo vertinama atstovų veikla ir už tai jiems mokamas atlyginimas ir pan.
38. Nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovė su ja elgėsi pažeisdama sutartį ar sąžiningo verslo principus. Vien deklaratyvus pasakymas, kad atsakovė, savo nesąžiningais veiksmais apribodama telefonų tiekimą į ieškovės prekybos salonus, siekė sumažinti ieškovės gaunamą komisinį atlyginimą, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė veikė ne pagal šalių sudarytą paslaugų platinimo sutartį. Tai, kad atsakovė, kurios pagrindinis veiklos tikslas yra klientų skaičius ir jų teikiama nauda, pasirinko kitokį būdą didesniam rezultatui pasiekti (kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovės pajamos, priešingai nei ieškovės, nuolat augo, vadinasi, atsakovės pasirinktas prekybos modelis jai buvo naudingas), nereiškia, kad ji pažeidė verslo etiką ir dėl to turi kompensuoti ieškovės įsivaizduojamą naudą, kurią ieškovė gavo jai palankiausiu veiklos laikotarpiu daugiau nei prieš penkerius metus iki nutraukiant sutartį.
39. Byloje nustatyta, kad ieškovės pajamos, t. y. iš atsakovės gaunamas komisinis atlyginimas, kuris yra proporcingas ieškovės atsakovei teikiamai naudai, nuolat mažėjo, paskutinius dvejus metus iki nutraukiant sutartį kasmet sumažėdavo apie 20–30 proc., o tai leidžia spręsti, kad ieškovės atsakovei teikiama nauda ir ateityje būtų buvusi mažesnė nei per paskutinius dvylika mėnesių iki nutraukiant sutartį, pagal ką buvo apskaičiuotas kompensacijos dydis pirmajame etape (žr. šios nutarties 32 punktą). Be to, kaip pažymėta pirmiau (žr. šios nutarties 23, 35 punktus), šiuo atveju yra vertinamas kompensacijos dydis tik į komercinį atstovavimą panašiuose teisiniuose santykiuose, kuriuose gali būti svarbūs ir kiti kriterijai, tokie kaip pardavimo galios tarp šalių pasiskirstymas.
40. Pardavimo galia šiuo atveju priklauso daugiausia nuo atsakovės siūlomų paslaugų kokybės ir produktų konkurencingumo, jos reputacijos, paslaugų pardavimo ir reklamos strategijos. Ieškovė prie didesnio atsakovės paslaugų pardavimo prisideda tiesiogiai bendraudama su klientais, tačiau pagal ginčo sutartį ieškovės darbuotojai turi atitikti atsakovės reikalaujamą kvalifikaciją ir dirbti pagal atsakovės siūlomus darbo metodus. Taigi šis ieškovės priklausomumas nuo atsakovės ir mažina jos indėlį parduodant atsakovės paslaugas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016 nustatytu faktu dėl atsakovės 80 proc. ir ieškovės 20 proc. santykio atsakovės paslaugų pardavimo galios atžvilgiu. Pažymėtina, kad byloje ieškovė neįrodinėjo ir nenustatyta, kad atsakovės prekybos apimties mažėjimas keitė pardavimo galios tarp šalių pasiskirstymą. Vien prekybos apimties mažėjimas šio rodiklio nekeičia. Todėl bylą nagrinėję teismai kompensacijos dydį, nustatytą pirmajame etape, pagrįstai mažino iki 20 proc., vadovaudamiesi dėl prekybinės galios pasiskirstymo nustatytu prejudiciniu faktu pirmesnėje byloje.
41. Trečiajame etape po pirmųjų dviejų etapų gauta kompensacijos suma yra lyginama su maksimalia galima suma, kuri apskaičiuojama pagal CK 2.167 straipsnio 3 dalį (atitinkamai Direktyvos 17 straipsnio 2 dalies b punktą). Skaičiuojant maksimalią sumą yra atsižvelgiama ne tik į metinius gautus komisinius, bet ir visomis formomis gautą metinį atlyginimą per pastaruosius penkerius metus.
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų nustatytą kompensacijos dydį, konstatuoja, kad jis apskaičiuotas laikantis trijų etapų sistemos, pagal paskutinių dvylikos mėnesių iki nutraukiant ginčo paslaugų platinimo sutartį laikotarpį, gautą kompensacijos dydį sumažinus iki 20 proc. dėl ieškovės indėlio į atsakovės paslaugų pardavimą. Gauta suma neviršija maksimaliai leistino kompensacijos dydžio. Atitinkami ši dalis kasacinio skundo argumentų laikytina teisiškai nepagrįsta..
Dėl išlaidų už eksperto išvadą paskirstymo
43. Kasaciniame skunde ieškovė ginčija bylą nagrinėjusių teismų išvadas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktas ekspertų išvadas, nesutiko su kai kuriomis ieškovės pateiktomis eksperto išvadomis, nusprendė vadovautis atsakovės pateikta eksperto išvada ir atsisakė paskirstyti ieškovės rengtos eksperto išvados išlaidas, nes ja nebuvo remtasi.
44. Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, reglamentuoja CPK 88 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes šio straipsnio dešimtajame punkte įtvirtinta teismo diskrecija su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis pripažinti ir kitas išlaidas, atitinkančias minėtame punkte įtvirtintus kriterijus. Aiškindamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam, jog įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte (tuo metu galiojusios CPK redakcijos 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte) nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).
45. Vienas iš patirtų išlaidų būtinumo vertinimo kriterijų yra tai, ar jos buvo reikalingos ieškinio reikalavimui pagrįsti. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio pagrindą (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537-690/2015).
46. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, grįsdama ieškinio reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, pateikė UAB „Civitta“ ekonominę išvadą dėl kompensacijos dydžio apskaičiavimo. Vėliau atsakovė, nesutikdama su ieškovės pateiktomis eksperto išvadomis, pateikė nepriklausomo eksperto konsultacinę išvadą, pastarąją bylą nagrinėję teismai laikė labiau pagrįsta. Vis dėlto nors bylą nagrinėję teismai nesutiko su ieškovės reikalavimu skaičiuoti kompensaciją už ankstesnį nei paskutinių metų ir penkerių metų iki nutraukiant ginčo paslaugų platinimo sutartį laikotarpį, ieškovė, grįsdama savo reikalavimą, turėjo pateikti atitinkamus įrodymus ir juos teikė. Juos sudarė ne vien faktiniai duomenys, kurie šioje byloje nebuvo reikšmingi. Bylinėjimosi išlaidų būtinumo kriterijų atitinka išlaidos, kurios skirtos, grindžiant ieškinio reikalavimą, reikalingiems įrodymams gauti ir bent iš dalies juos patvirtina. Tai, ar vėliau teismais pasinaudoja visu pateiktų įrodymų turiniu, yra bylos nagrinėjimo ir tolesnio įrodinėjimo proceso rezultatas. Ta aplinkybė, kad ieškovo pateiktas įrodymas turi bent dalį faktinių duomenų, kuriais paremtas teismo sprendimas jo naudai, sudaro pagrindą šio įrodymo gavimo išlaidas įtraukti į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pagal CPK 93 straipsnį.
47. Nagrinėjamu atveju ieškovės pateiktoje eksperto išvadoje buvo duomenys apie paskutinių dvylikos mėnesių paslaugų teikimo apimtį. Šie įrodymai yra reikšmingi nustatant kompensaciją, nes teismai jos dydį turėjo nustatyti būtent pagal paskutinių dvylikos mėnesių paslaugų teikimo apimtį. Nors teismas nesutiko su ieškovės pasiūlyta kompensacijos nustatymo tvarka ir dydžiu, tačiau visiškai nepaneigė ieškovės eksperto išvadoje pateiktų faktinių duomenų apie teisiškai reikšmingo laikotarpio apyvartą. Ši aplinkybė patvirtina pakankamą įrodymo sąsają su byla, kad jo gavimo išlaidos būtų pripažintos būtinomis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai netinkamai taikė CPK 93 straipsnį. Šį procesinį pažeidimą kasacinis teismas gali pats ištaisyti (CPK 359 straipsnio 4 dalis), atitinkamai pakeisdamas teismų procesinius sprendimus.
48. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje buvo tenkinta 4,82 proc. ieškinio reikalavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei turi būti atlyginta atitinkama eksperto išlaidų dalis, t. y. ieškovė už UAB „Civitta“ asocijuotos partnerės J. Gulbinės ekonominės išvados parengimą patyrė 4000,01 Eur išlaidų, todėl jai iš atsakovės turi būti priteista 192,80 Eur.
49. Kitus kasacinio skundo argumentus dėl per didelės atsakovės pateiktos eksperto išvados parengimo kainos teisėjų kolegija laiko nepagrįstais, nes ieškovė juos grindė tik atsakovės pateiktos eksperto išvados ir savo pateiktos eksperto išvados parengimo kainų lyginimu, tačiau nedetalizavo, kad, pavyzdžiui, atsakovės pateiktos eksperto išvados parengimo kaina gerokai viršija vidutinę eksperto išvados parengimo kainą, kad atsakovės eksperto išvada perteklinė, nebūtina ir pan. Priešingai, byloje nustatyta, kad, siekdama atsikirsti į ieškovės pateiktus reikalavimus ir kompensacijos dydžio skaičiavimus, atsakovė pateikė kitą eksperto išvadą, todėl, patenkinus tik nedidelę dalį ieškinio reikalavimo, ieškovė turi atlyginti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat ir eksperto išvados parengimo išlaidas (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
50. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl kompensacijos dydžio skaičiavimo nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šią skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, tačiau yra keičiama nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodant, kad ieškovės naudai iš atsakovės priteisiama 192,80 Eur už eksperto išvados parengimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Iš dalies patenkinus ieškovės kasacinį skundą, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos turi būti proporcingai paskirstytos: ieškovei – patenkintų, o atsakovei – atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė nurodo patyrusi 3025 Eur atstovavimo išlaidas kasaciniame procese, pateikė tai pagrindžiančius dokumentus. Atsakovė nurodo patyrusi 2674,10 Eur atstovavimo išlaidas, pateikė tai pagrindžiančius dokumentus. Ieškovė kasaciniame skunde kėlė 4 pagrindinius reikalavimus: 1) kompensacijos dydį skaičiuoti už kitą nei paskutinių dvylikos mėnesių iki nutraukiant paslaugų platinimo sutartį laikotarpį; 2) koreguoti priskaičiuotos kompensacijos dydį; 3) priteisti jos pateiktos eksperto išvados parengimo išlaidų atlyginimą; 4) sumažinti atsakovės pateiktos eksperto išvados parengimo atlyginimo išlaidas. Kaip nurodyta pirmiau, iš šių keturių reikalavimų buvo patenkintas vienas dėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Vadinasi, atitinkamai turi būti atlyginama 1/4 ieškovės ir 3/4 atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese dalis.
52. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovei atlygintina atstovavimo išlaidų suma – 756,25 Eur (3025 Eur x 1/4), o atsakovei atlygintina atstovavimo išlaidų suma – 2005,57 Eur (2674,10 Eur x 3/4) neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.13, 8.14 punktuose nustatytų rekomenduojamų maksimalių atstovavimo išlaidų kasaciniame procese dydžių. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei atlyginama 756,25 Eur atstovavimo išlaidų kasaciniame procese, o atsakovei – 2005,57 Eur. Atlikus įskaitymą, atsakovės naudai iš ieškovės priteistinas 1249,32 Eur atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme atlyginimas.
53. Pagal CPK 80 straipsnį žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose priklauso nuo ieškinio sumos, todėl, sprendžiant jo paskirstymo klausimą, svarbu įvertinti, kokia reikalavimų suma buvo patenkinta. Kasaciniu skundu ieškovė ginčijo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų netenkintą ieškinio reikalavimo sumos dalį, nuo kurios buvo sumokėtas 5363 Eur žyminis mokestis. Teisėjų kolegijai skundžiamą procesinio sprendimo dalį dėl kompensacijos dydžio palikus nepakeistą, ieškovės kasaciniame skunde keltas turtinis reikalavimas liko atmestas, todėl ieškovės sumokėta žyminio mokesčio suma nepaskirstytina.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, papildomai nurodant priteisti iš atsakovės UAB „Tele2“ (į. k. 111471645) ieškovės UAB „Stateta“ (į. k. 150040692) naudai 192,80 Eur už eksperto išvados parengimą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Stateta“ (į. k. 150040692) atsakovės UAB „Tele2“ (į. k. 111471645) naudai 1249,32 Eur (vieną tūkstantį du šimtus keturiasdešimt devynis Eur 32 ct) atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Algis Norkūnas