Civilinė byla Nr. e2A-2555-430/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04039-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Insurance Brokers Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei „Insurance Brokers Group“ dėl netesybų priteisimo.
.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. P. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 2 000 Eur netesybas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad:
1.1. Ieškovė A. P. su atsakove UADBB „Insurance Brokers Group“ 2021 m. spalio 18 d. pasirašė Preliminarią automobilio pirkimo - pardavimo sutartį (toliau - Preliminari sutartis), pagal kurios 1.1. punktą atsakovė įsipareigojo iš ieškovės nusipirkti automobilį „Mercedes - Benz C300“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Preliminarios sutarties 2.1 punkte šalys sutarė pagrindinę sutartį sudaryti, kai pirkėjas iš finansų įstaigos gaus finansavimą automobilio įsigijimui (minėtame punkte nurodytas ne pirkėjas, o pardavėjas, tačiau tai yra rašymo apsirikimo klaida). Pagal Preliminarios sutarties 3.2.1 punktą jos pasirašymo dieną atsakovė įsipareigojo ieškovei bankiniu pavedimu sumokėti 2000 Eur avansą, tačiau avansas nebuvo sumokėtas iki šios dienos.
1.2. 2021 m. lapkričio 29 d. atsakovė pateikė ieškovei pasirašyti Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. FN-21-245404, kurios pagrindu AB „Šiaulių bankas” sutiko pirkėjui finansuoti ne visą automobilio kainą, o 15 663,70 Eur. Likusią sumą, t. y. 9 286,30 Eur, iki sutarties pasirašymo ieškovei turėjo sumokėti atsakovė. Atsakovė minėtos sumos 2021 m. lapkričio 29 d. nesumokėjo ir prašė ieškovės pasirašyti 2021 m. lapkričio 29 d. Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. FN-21-245404, įmoką sumokant vėliau. Ieškovė nesutiko su šiuo atsakovės prašymu. 2021 m. lapkričio 30 d. atsakovės atstovas pateikė ieškovei iš anksto parengtą Pinigų priėmimo kvitą 9 286,30 Eur sumai ir prašė pasirašyti, motyvuodamas, kad pinigus sumokės vėliau. Po tokių atsakovės veiksmų ieškovė suprato, kad atsakovė negavo ir negaus visiško finansavimo automobilio įsigijimui, o dalinio apmokėjimo iš savo lėšų taip pat neatliks. Atsakovė tokiais savo neteisėtais tyčiniais veiksmais siekė ieškovę apgauti bei visiškai pažeidė Preliminariosios sutarties sąlygas.
1.3. Šalys Preliminariosios sutarties 5.1 punkte numatė, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki šalys įvykdys visus su ja susijusius įsipareigojimus. Vertinant sutarties šio punkto tikrąją esmę, reiškia, kad Preliminarioji sutartis nustojo galioti 2021 m. lapkričio 29 d., kada paaiškėjo, jog atsakovė neįvykdys savo įsipareigojimų pagal Preliminarią sutartį.
1.4. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nuo pat Preliminarios sutarties sudarymo dienos nevykdė savo įsipareigojimų ir tikslingai pažeidinėjo Preliminarios sutarties sąlygas, ieškovė turi pagrįstą reikalavimą ir prašo teismo priteisti iš atsakovo ieškovės patirtus nuostolius, kuriuos sudaro jos sutartos netesybos, t. y. 2000 Eur avansas, pagal Preliminarios sutarties 3.2.1 punktą.
1.5. Pagrindinė automobilio pirkimo - pardavimo sutartis 2021 m. lapkričio 29 d. nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, kadangi atsakovė vilkino pagrindinės sutarties sudarymo laiką ir neįvertino savo galimybių per protingą terminą iš finansų įstaigos gauti finansavimą automobilio įsigijimui, o savo lėšų – 9 286,30 Eur, automobilio įsigijimui, kaip nurodyta sutartyje, atsakovas neturėjo. Taip pat nuo pat Preliminarios sutarties sudarymo momento pažeidė Preliminarios sutarties 3.2.1 punktą ir tikslingai nevykdė įsipareigojimo sumokėti 2000 Eur avansą. Nepasirašius Pirkimo - pardavimo sutarties atsakovas toliau savo neteisėtais veiksmais reikalavo ieškovės pasirašyti Pinigų priėmimo kvitą, nors pinigų kvito pasirašymo metu ieškovei sumokėti neketino. Iš drauge su ieškiniu teikiamo kvito akivaizdžiai matosi, kad kvitas buvo parengtas atsakovo, įrašytas konkretus pirkėjo atstovas. Taip pat keistai atrodo aplinkybė, kai juridinis asmuo 9 286,30 Eur nori sumokėti grynaisiais pinigais, o ne į pardavėjo banko sąskaitą. Taigi, akivaizdu, kad atsakovas nuo pat Preliminariosios sutarties sudarymo dienos nepagrįstai vengė sudaryti pagrindinę sutartį, todėl yra visos atsakovo civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti būtinos sąlygos.
2. Atsakovė UADBB „Insurance Brokers Group“ atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad:
2.1. Preliminarioji sutartis nėra sudaryta. Atsakovė šios sutarties nepasirašė, t. y. nėra nei įmonės direktoriaus parašo, nei įmonės antspaudo. Nurodė, kad atsakovė buvo įsitikinusi, kad preliminarioji sutartis nebuvo sudaryta, todėl avansas ir nebuvo pervestas.
2.2. Nurodė, kad visos derybos vyko per ieškovės atstovą E. P., atsakovė įdėjo daug pastangų darbo ir laiko, siekiant, kad pagrindinė sutartis būtų parengta, suteiktas finansavimas automobilio įsigijimui.
2.3. Atsakovė nurodė, kad pagrindinė automobilio prikimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, kadangi ieškovė neatsakė į skambučius, el. laiškus, siekdama sudaryti pagrindinę sutartį. Nepavykus surasti ieškovės atstovo, atsakovė buvo įsitikinusi, kad ieškovė parduoti automobilio nebeketina, todėl nei preliminari, nei pagrindinė sutartys nebuvo pasirašytos ir nebuvo pagrindo avansui pervesti.
2.4. Atsakovės teigimu, būtent ieškovė nutraukė bendradarbiavimą ir kooperaciją, ir šiuo ieškiniu bando neteisėtai pasipelnyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Insurance Brokers Group“ 2 000 Eur (du tūkstančius Eur) netesybų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (2 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 487 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt septynis Eur) bylinėjimosi išlaidų ieškovės A. P. naudai.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys 2021 m. spalio 18 d. sudarė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20211015, pagal kurią ieškovė (pardavėja) įsipareigojo parduoti automobilį „Mercedes -Benz C300“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), už 24 950 Eur kainą, o atsakovė įsipareigojo už nurodytą kainą automobilį įsigyti. 2 000 Eur avansą pirkėjas (atsakovė) privalėjo sumokėti Sutarties pasirašymo dieną, o likusią dalį sumos – 22 950 Eur, kai pirkėjas gaus finansavimą už automobilio įsigijimą (Sutarties 3.2 punktas).
5. 2021 m. lapkričio 29 d. buvo parengta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis Nr. FN-21-245404 dėl automobilio „Mercedes – Benz“, ID (duomenys neskelbtini) pardavimo už 24 950 Eur kainą. Sutarties šalys: klientas – atsakovė, pardavėjas – ieškovė, pirkėjas (Šiaulių bankas). Nurodytą sutartį pasirašė banko ir kliento atstovas P. J.. Šios sutarties nepasirašė ieškovė.
6. Dėl 2021 m. spalio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nurodė, kad iš šalių atstovų paaiškinimų bei rašytinės bylos medžiagos nustatytina, kad, prieš sudarant nurodytą sutartį dėl automobilio pardavimo, derybas vedė ieškovės atstovas E. P. bei atsakovės darbuotojas draudimo brokeris D. B.. Dėl visų sutarties sąlygų šalys susitarė, ir galiausiai sutartį pasirašė asmeniškai ieškovė bei draudimo brokeris D. B.. Todėl teismas sprendė, kad atsakovės vardu sutartį pasirašė atsakovės atstovas.
7. Teismas nurodė, kad sprendžiant iš D. B. elgesio iki sutarties sudarymo ir ją sudarant ieškovei tikrai negalėjo kilti abejonių, kad D. B. nėra suteikti įgaliojimai veikti įmonės vardu. Tai, kad galima nurodytą sutartį laikyti šalių pasirašyta, patvirtina ir ta aplinkybė, jog pagal sutarties sąlygas ieškovė turėjo automobilį suremontuoti, ką ji ir padarė, o vėliau pati atsakovė kreipėsi į Šiaulių banką dėl finansavimo perkant automobilį gavimo. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad 2021 m. spalio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis nėra sudaryta.
8. Pirmosios instancijos teismas dėl 2021 m. spalio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties kvalifikavimo kaip preliminariosios sutarties darė išvadą, kad 2021 m. spalio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra preliminarioji sutartis. Tokią išvadą teismas padarė dėl šių aplinkybių - šalys ją sudarė raštu, pagal sutarties turinį matyti, kad šia sutartimi atsakovė automobilio neįsigijo, nes turėjo gauti finansavimą iš banko, atitinkamai turėjo sudaryti kitą pagrindinę sutartį dėl automobilio pardavimo. Tai, kad 2021 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį turėjo pasirašyti ir banko atstovas, nepaneigia fakto, kad 2021 m. spalio 18 d. buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas visiškai sutiko su ieškovės argumentu, kad šiuo atveju galioja turinio prieš formą principas.
9. Pirmosios instancijos teismas dėl reikalavimo dėl 2 000 Eur netesybų priteisimo nurodė, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės. Atsakovė ieškovei pateikė pinigų priėmimo kvitą 9286,30 Eur sumai pasirašyti, kai piniginės lėšos nebuvo sumokėtos, todėl akivaizdu, kad ieškovė atsisakė pasirašyti 2021 m. lapkričio 29 d. sutartį, nes sutarties sąlyga buvo tokia, kad atsakovė ieškovei iki 2021 m. lapkričio 29 d. sutarties pasirašymo sumoka 9286,30 Eur.
10. Sprendė, kadangi pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, tai iš atsakovės ieškovei priteistinos 2 000 Eur netesybos (avansas), kuris turėjo būti sumokėtas pagal 2021 m. spalio 18 d. sutarties sąlygas (3.2.1. punktas).
11. Pažymėjo, kad sutartyje šalys susitarė, kad pardavėjas (ieškovė) turi teisę pasilikti sau avansą, kai atsakovė nesudarys pagrindinės sutarties daugiau kaip per 30 dienų. Nagrinėjamu atveju pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, todėl nustatė, kad atsakovė pažeidė šalių sutarties sąlygas ir yra pagrindas iš atsakovės priteisti 2 000 Eur nuostolių, nes dėl tokios sumos šalys pačios susitarė, ir tai laikytina minimaliais nuostoliais (CK 6.71 straipsnio 1 dalis).
12. Nurodė, kad ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą (2 000,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovė UADBB „Insurance Brokers Group“ apeliaciniu skundo prašė panaikinti 2022 m. rugpjūčio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-8388- 868/2022, priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti, iš ieškovės atsakovei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė su atsakove 2021 m. spalio 18 d. pasirašė automobilio „Mercedes-Benz C 300“ (toliau automobilis) preliminarią pirkimo- pardavimo sutartį (toliau - Sutartis).
13.2. Teismas neįvertino to, kad Sutarties tekste yra aiškiai nurodytas atsakovę atstovaujantis asmuo - generalinis direktorius A. V.. Tai nurodyta pirmame Sutarties projekto lape, identifikuojant Sutarties šalis ir jų atstovus bei paskutiniame Sutarties projekto lape, identifikuojant šalių vardu sutartį turinčius pasirašyti asmenis. Nei viename į bylą pateiktos Sutarties kopijos lape nėra A. V. parašo. Taip pat, tik į bylą pateikto Sutarties projekto kopijos paskutinio lapo apačioje yra įrašas „Paruošė: (...) UADBB „Insurance Brokers Group“ Draudimo brokeris D. B. (...)“ ir po juo - D. B. parašas. Taigi D. B. pasirašydamas dokumente aiškiai nurodė savo parašo ir rekvizitų paskirtį („paruošė“).
13.3. Teigia, kad byloje turėjo būti nustatyta, kad atsakovės (atstovaujamojo) veiksmai buvo tokie, jog protingas žmogus analogiškomis aplinkybėmis patikėtų esant atstovavimo santykius, t. y. atsakovės veiksmų pagrindu ieškovė galėjo laikyti D. B. atsakovės atstovu pasirašyti Sutartį vietoje joje nurodyto A. V., t. y. patvirtinti atsakovės valią sudaryti Sutartį. Atsakovės manymu, tokios aplinkybės nebuvo nustatytos.
13.4. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų (susirašinėjimų, kt.), kurie pagrįstų, kad atsakovė būtų sudariusi, kokią nors prielaidą ieškovei manyti, kad Sutartį vietoje Sutarties projekto tekste aiškiai nurodyto atstovo - generalinio direktoriaus A. V. yra įgaliotas pasirašyti D. B.. Priešingai, aiškiai nurodyta, kad kaip pasirašantis atstovas yra būtent generalinis direktorius A. V.. Bet kuriam protingam asmeniui turėtų kilti klausimas, kodėl parašo vieta su generalinio direktoriaus A. V. parašo vieta yra tuščia.
13.5. Nurodė, kad D. B. su ieškove bendravo derinant Sutarties sąlygas, tačiau ikisutartiniuose santykiuose atstovaujantis asmuo (-enys) automatiškai nereiškia asmens turinčio teisę sudaryti pasiektą susitarimą (šiuo atveju preliminarią Sutartį). D. B. aiškiai nurodė ieškovės atstovui E. P., kad jis yra atsakingas tik už techninę dalį. Tai, kad ieškovė savo valia vykdė Sutarties projekto tekste nurodytas sąlygas negali įrodyti to, kad rašytinė Sutartis buvo sudaryta, D. B. pasirašė Sutartį kaip atsakovės atstovas. Ieškovė turėjo suprasti, kad rašytinė Sutartis nėra sudaryta, kadangi joje aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodytas ją turintis pasirašyti asmuo - atsakovės generalinis direktorius A. V., o atsakovė ieškovei nebuvo išreiškusi valios įgalioti kitą asmenį Sutarties pasirašymui.
13.6. Teigia, kad atsakovė niekada nesumokėjo Sutarties 3.2.1. p. numatyto 2000 Eur avanso, o ieškovė niekada dėl to nereiškė pretenzijų, kas įrodo, jog ieškovė nelaikė, kad Sutartis sudaryta. Ieškovė iki šiol niekada neišreiškė valios nutraukti Sutartį, kas įrodo, jog ieškovė nelaikė, kad Sutartis sudaryta.
13.7. Teismas, pagal byloje esančius įrodymus ir šalių duotus paaiškinimus, galėjo konstatuoti ikisutartinių santykių buvimą, tačiau negalėjo konstatuoti raštu sudarytos preliminarios sutarties, kadangi preliminari sutartis turi būti sudaroma raštu.
13.8. Civilinio kodekso 6.72 straipsnyje yra imperatyviai įtvirtinta, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Tai reiškia, kad nustačius, jog Sutartis nebuvo sudaryta raštu, nėra pagrindo spręsti, kad šalys susitarė dėl 2000 Eur netesybų, jeigu atsakovė atsisakys sudaryti pagrindinę Automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ar ji nebus sudaryta dėl atsakovės kaltės. Tačiau, net ir laikant, kad Sutartis buvo sudaryta raštu, nebuvo pagrindo ieškovei priteisti 2000 Eur avanso dydžio kaip netesybų, kadangi atsakovė nebuvo sumokėjusi 2000 Eur avanso (Sutarties 3.2.1. p.), o pagal Sutarties 5.6. p. ieškovė „turi teisę nutraukti Sutartį ir pasilieka sau avansu sumokėtą Automobilio kainą Pirkėjui vėluojant įvykdyti savo įsipareigojimus pagal šią Sutartį daugiau kaip 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų.“ Taigi net laikant, kad Sutartis būtų buvusi sudaryta, joje šalys nebuvo sutarę dėl 2000 Eur netesybų, o tik dėl ieškovės teisės pasilikti faktiškai „sumokėtą avansą“..
13.9. Teismas nepagrindė, kodėl nesumokėto avanso dydį laiko netesybomis, nors jokio susitarimo tarp šalių dėl to nebuvo ir Sutarties tekste. Nesant aiškaus rašytinio susitarimo dėl netesybų dydžio, pvz. baudos, delspinigių ir pan. (CK 6.72 straipsnis), teismas negalėjo kvalifikuoti avanso sumos dydžio kaip baudos, kadangi tik sumokėtas avansas pagal Sutarties tekstą galėjo atlikti netesybų funkciją. Byloje nebuvo nustatyta, kad šalys kitais savo veiksmais būtų sutarę avanso dydį, nepriklausomai nuo jo sumokėjimo, laikyti netesybomis. Pagal Sutarties 5.6. punktą sumokėtas avansas galėjo likti ieškovei tik jai nutraukus Sutartį. Kaip jau minėta, ieškovė iki šiol nėra išreiškusi valios nutraukti Sutartį, todėl net ir laikant Sutartį sudaryta bei joje nurodyto avanso sumą netesybomis, ieškovė nėra įgusi teisės į avanso dydžio netesybas.
13.10. Sutarties 5.6. punkte numatyta ieškovės teisė pasilikti „avansu sumokėtą Automobilio kainą“, tai reiškia, kad atsakovė būtų galėjusi avansu sumokėti ir didesnę Automobilio kainą, o galiojant Sutarčiai, bet atsakovei ją pažeidus, ieškovė būtų galėjusi pasilikti visą avansu sumokėtą kainą, net jeigu ji ir nebūtų buvusi 2000 Eur. Tai reiškia, kad šiuo Sutarties punktu šalys nesitarė dėl konkretaus netesybų dydžio, o atsakovės atsakomybę siejo su faktiškai sumokėta Automobilio kainos dalimi.
13.11. Teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus. Atsakovė gavo finansavimą automobilio pirkimui iš AB „Šiaulių bankas“ ir pateikė ieškovei pasirašyti Automobilio pirkimo - pardavimo sutartį, jokių duomenų, kad atsakovė būtų atsisakiusi sudaryti šią sutartį ar delsusi ją pasirašyti ilgiau kaip 30 dienų - nėra. Atsakovė ketino sudaryti Automobilio pirkimo- pardavimo sutartį, tam gavo finansavimą ir ieškovei pateikė pasirašyti sutartį, tačiau būtent ieškovė atsisakė ją sudaryti, todėl nesant priešingų įrodymų, teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovė pažeidė kokius nors sutartinius įsipareigojimus, o jai tenka pareiga sumokėti 2000 Eur netesybas.
13.12. Nurodė, kad sutarties 6.1. punktas nustatė ieškovės, kaip pardavėjos patvirtinimą, kad „Pasirašydamas šią Sutartį Pardavėjas patvirtina, kad iš Pirkėjo yra gavęs 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) avansą ir ateityje jokių priekaištų dėl avanso neturės. “ Jeigu teismas laikė, kad Sutartis vis dėlto laikytina kaip sudaryta ir tinkamai pasirašyta, tuomet turėjo vadovautis ir šia Sutarties nuostata, kuri akivaizdžiai expressis verbis patvirtina, kad 2000 Eur avansas Pardavėjui buvo apmokėtas ir kad dėl jo priekaištų Pardavėjas ateityje neturės. Ši sutarties nuostata nebuvo nuginčyta, todėl turėjo būti taikoma ir ja turėjo būti vadovaujamasi.
13.13. Jeigu būtų laikoma, kad Sutartis buvo sudaryta (su kuo atsakovė nesutinka) ir Sutarties sąlygos dėl faktiškai apmokėto avanso palikimo Pardavėjui (Sutarties 4.3. p., 5.6. p.) butų laikomos susitarimu dėl netesybų (su kuo atsakovė taip pat nesutinka), tuomet pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti tokių netesybų neprotingą dydį.
13.14. Byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl tariamo pažeidimo ieškovė realiai patyrė kokio nors dydžio nuostolius.
14. Ieškovė A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, prijungti prie bylos medžiagos rašytinį įrodymą – 2022 m. sausio 11 d. transporto priemonės pirkimo- pardavimo sutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Nurodė, kad apeliantė ignoruoja pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytus faktus bei juos interpretuodamas savitai juos dėsto ir subjektyviai vertina, tačiau teismo sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad „sprendžiant iš D. B. elgesio iki sutarties sudarymo ir ją sudarant ieškovei tikrai negalėjo kilti abejonių, kad D. B. nėra suteikti įgaliojimai veikti įmonės vardu (CK 2.133 straipsnio 1 dalis)“ nėra net ginčijama. Apeliantas subjektyviais ir formaliais argumentais, neatsižvelgdamas į teismo įvertintų aplinkybių visumą (CPK 185 straipsnis).
14.2. Nurodė, kad byloje iš eilės D. B. atliktų aktyvių veiksmų yra nustatyta visiškai priešingai, nes nagrinėjant bylą nekilo ginčo, kad D. B.: ikisutartiniuose santykiuose prisistatė kaip veikiantis uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Insurance Brokers Group“ vardu darbuotojas (faktiškai taip ir yra, nes D. B. bendrovėje dirbo ir proceso metu), siekiu įsigyti automobilį, apžiūrėjo automobilį, susitarė dėl jo remonto, parengė tarp atsakovės uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Insurance Brokers Group“ ir ieškovės pasirašytos sutarties turinį, ją pasirašė, su savo parašu pateikė pasirašyti ieškovei, palaikė ryšius su ieškovės atstovu SMS žinutėmis, ieškovės pasirašytos Preliminarios sutarties pagrindu, kreipėsi į AB „Šiaulių banką (šioje vietoje, pažymėtina, kad atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog AB „Šiaulių banke“ visus klausimus taip pat tvarkė D. B., o ne bendrovės vadovas), 2021 m. lapkričio 29 d. atsakovas pateikė ieškovei pasirašyti Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. FN-21-245404, kurios pagrindu AB „Šiaulių bankas” sutiko pirkėjui finansuoti ne visą automobilio kainą, t. y. 15 663,70 Eur, o likusią sumą 9 286,30 Eur iki sutarties pasirašymo ieškovei turėjo sumokėti pats atsakovas, prašė pasirašyti iš anksto parengtame 2021 m. lapkričio 30 d. Pinigų priėmimo kvite serija A Nr.1 - 9286,30 Eur sumai, nesumokant pinigų.
14.3. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovės buvo pagrįstai išdėstyta abejonė dėl dokumentų klastojimo su apeliaciniu skundu liko nepaneigta, nes apeliantės darbuotojo D. B., kuris generalinio direktoriaus teigimu „niekada“ neturėjo „suteiktų įgaliojimų veikti įmonės vardu“, pateiktais pasirašymui kalendorinių metų pabaigoje, t. y. 2021 m. lapkričio 30 d. pinigų priėmimo kvitas, kurio metų pabaigoje didelėje bendrovėje eilės Nr. yra 1, yra išrašytas būtent apeliantės vardu.
14.4. Apeliantė ginasi, kad D. B. aiškiai nurodė ieškovės atstovui E. P., kad jis yra atsakingas tik už techninę dalį, tačiau iš atsakovo atstovės paaiškinimų teismo posėdyje ir paties apeliacinio skundo argumentų, akivaizdu, kad tai nėra tiesa, nes kaip jau buvo minėta D. B. ne tik apžiūrėjo automobilį ar sprendė techninius klausimus, jis derino visą pirkimo-pardavimo procedūrą, parengė 2021 m. spalio 18 d. sutarties sąlygas, pasirašė sutartį, ją pateikė pasirašyti ieškovei, veikė bendrovės vardu, gaunant kreditą AB „Šiaulių bankas“, t. y. sprendė finansinius klausimus tiek su banku, tiek su ieškove, prašydamas/reikalaudamas pasirašyti 2021 m. lapkričio 30 d. d. Pinigų priėmimo kvitą. Nr.1- 9286,30 Eur sumai, bendrovei nesumokant pinigų.
14.5. Nurodė, kad D. B. parengta ir pasirašyta sutartis – 2021 m. spalio 18 d. „Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis“ Nr. 20211015 yra byloje pateikta kaip neginčijamas rašytinis įrodymas (CPK 177 str.), jos vykdymas patvirtintas ne tik iš ieškovės, bet ir atsakovės pusės - gautas AB „Šiaulių bankas“ kreditas transporto priemonei įsigyti, patvirtina, kad preliminari sutartis buvo sudaryta ir vykdoma abiejų šalių
14.6. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad „iš D. B. elgesio iki sutarties sudarymo ir ją sudarant ieškovei tikrai negalėjo kilti abejonių, kad D. B. nėra suteikti įgaliojimai veikti įmonės vardu“.
14.7. Apeliantas apeliacinio skundo dalyje „Dėl šalių sutartinių santykių“ neigdamas sutarties sudarymo faktą, negali paneigti nei ieškovės, nei savo konkliudentinių veiksmų, jog šalys vykdė Preliminarią sutartį - ieškovė suremontavo transporto priemonę, po ko, ieškovė ir bendrovė kreipėsi į AB „Šiaulių bankas“, kuri 2021 m. lapkričio 29 d. iš savo pusės netgi šalių pasirašymui pateikė parengtą Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. FN-21-245404, tačiau bendrovė nevykdė sutartimi prisiimtų 3.2p. finansinių įsipareigojimų.
14.8. Nurodė, kad apeliacinio skundo dalyje „Dėl nepagrįsto netesybų priteisimo“ 5 punkte yra aiškiai apeliantės pripažįstama, kad preliminari sutartis buvo sudaryta ir vykdoma: „byloje nustatyta, kad atsakovė gavo finansavimą automobilio pirkimui iš AB „Šiaulių bankas“ ir pateikė ieškovei pasirašyti automobilio pirkimo - pardavimo sutartį (ieškinio priedas Nr. 5), jokių duomenų, kad atsakovė būtu atsisakiusi sudaryti šią sutarti ar delsusi ją pasirašyti ilgiau kaip 30 dienų - nėra“. Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl neva nesudarytos sutarties, išdėstyti apeliacinio skundo pradžioje, ginantis nuo priteistų netesybų sumokėjimo, yra paneigti paties Apelianto apeliacinio skundo pabaigoje, pripažįstant, kad preliminari sutartis buvo sudaryta.
14.9. Nurodė, kad pasak apeliantės, aiškinant sutartį pažodžiui, tik „sumokėtas avansas galėjo atlikti netesybų funkciją“, o jei avansas nebuvo sumokėtas, teismas jo negalėjo kvalifikuoti kaip netesybų. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ne tik pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, bet tikraisiais sutarties šalių ketinimais, atsižvelgdamas į prasmę bei tai, kad vadovaujantis protingumo kriterijais, neįmanoma net suvokti kaip tose pačiose sutarties sąlygose tas pats avansas, aptartas kaip negrąžintinas, esant atsakovės kaltei dėl nesudarytos sutarties, vienu atveju gali būti pripažintas „netesybomis“, o kitu atveju, jau turi kitokią (net neaišku pagal Apelianto aiškinimus kokią) teisinę reikšmę. Ypač atsižvelgiant į tai, kad avanso sumokėjimo faktas išimtinai priklauso nuo paties atsakovės sąžiningo veikimo, t. y. tinkamo sutarties vykdymo.
14.10. Mano, kad abi šalys įvykdė sutartimi prisiimtus 1.2 p. ir 2.1 p. įsipareigojimus, taigi, nuo jų įvykdymo, vėliausiai per 30 kalendorinių dienų pagal 5.5 p. ir 5.6 p. sąlygas, privalėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis. Apeliantės teiginiai, kad „nėra jokių duomenų, kad atsakovė būtų atsisakiusi sudaryti šią sutartį ar delsusi ją pasirašyti ilgiau kaip 30 dienų - nėra“ yra absoliučiai alogiški kitiems jos teiginiams tiek dėl sutarties nesudarymo, tiek dėl avanso nesumokėjimo. Atsakovė ieškovei pateikė pinigų priėmimo kvitą 9286,30 Eur sumai pasirašyti, kai piniginės lėšos faktiškai nebuvo sumokėtos, todėl akivaizdu, kodėl ieškovė nesutiko pasirašyti 2021 m. lapkričio 29 sutartį, nes atsakovė antrą kartą tinkamai neįvykdė 2021 m. lapkričio 29 d. sutartyje numatytos turto kainos apmokėjimo tvarkos, t. y. nesumokėjo 9286,30 Eur iki sutarties pasirašymo. Apeliantė, kaip juridinis asmuo, vykdantis buhalterinę apskaitą, neįrodė, kad būtų tinkamai įvykdęs nei 2021 m. spalio 18d. sutartį jos pasirašymo dieną (nepervedė 2000 Eur avanso mokėjimo pavedimu (Sutarties 3.2.1.p.), nei 2021 m. lapkričio 29d. AB „Šiaulių bankas“ sutarties specialiojoje dalyje nustatytą mokėjimo tvarką, nes nesumokėjo Pardavėjui iki sutarties pasirašymo 9236,36 Eur turto kainos, kas patvirtina, kad tik dėl atsakovės netinkamo ikisutartinių įsipareigojimų, prisiimtų Preliminarioje sutartyje, vykdymo - nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas.
Dėl ieškovės naujai pateiktų įrodymų (ne)priėmimo
18. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2022 m. sausio 11 d. transporto priemonės pirkimo- pardavimo sutartį, kurią prašo prijungti.
19. Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent šioje proceso stadijoje turi būti įvertinti visi dalyvaujančių byloje asmenų pateikti įrodymai ir nustatytos visos ginčui išnagrinėti reikšmingos aplinkybės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba net apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatyme yra nustatytas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-469/2021).
20. Pažymėtina, kad draudimas apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra nurodyta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
21. Ieškovė atsiliepime nenurodo, kodėl teikiami įrodymai nebuvo teikti pirmosios instancijos teisme, tačiau teigia, kad jų pateikimo būtinybė kilo, susipažinus su atsakovės apeliaciniu skundu.
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su naujai pateikiamo įrodymo turiniu, sprendžia, kad jis neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl atsisako jį priimti.
Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo
23. Civilinėje byloje kilo ginčas, ar 2021 m. spalio 18 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 20211015 kvalifikavimo, sudarymo ir jos nevykdymo teisinių pasekmių.
24. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog preliminarioji sutartis buvo sudaryta, kadangi atsakovės atstovas direktorius sutarties nepasirašė, nepagrįstai nesumokėtą 2000 Eur avansą vertino kaip netesybas ir priteisė iš atsakovės bei nustatė, jog atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus.
25. Civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. spalio 18 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20211015 pasirašė A. P. ir UADBB „Insurance Brokers Group“ draudimo brokeris D. B., kuris yra atsakovės UADBB „Insurance Brokers Group“ darbuotojas. Nurodyta sutartimi buvo susitarta, kad pirkėjas (atsakovė) įsipareigoja iš pardavėjos (ieškovės) nusipirkti automobilį „Mercedes-Benz C300“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (2021 m. spalio 18 d. sutarties 1.1. punktas). Šios sutarties 1.2. punkte jo ir jo papunkčiuose šalys susitarė, kad ieškovė savo lėšomis iki automobilio perdavimo momento atsakovei atliks konkrečius išvardintus automobilio remonto darbus. Sutarties 2.1. punkte nurodytas toks sutartyje nurodytų įsipareigojimų įvykdymo terminas – „iki kol pardavėjas gaus iš finansų įstaigos gaus finansavimą automobilio įsigijimui“. Toliau sutarties 3.1. punkte šalys susitarė dėl automobilio kainos, papildomai nurodydami, jog kaina gali būti keičiama tik atsižvelgiant į 1.12.11 punktą“, kas leidžia manyti, kad ieškovei neįvykdžius ar netinkami įvykdžius sutarties 1.12.11 punktą, kaina gali būti keičiama, todėl nėra galutinė. Sutarties 3.2. punkte šalys susitarė dėl 3.1. nurodytos kainos mokėjimo tvarkos, numatydami, jog 2000 Eur avansas mokamas pavedimu šios sutarties pasirašymo dieną (3.2.1. punktas) ir 22 950 Eur likutis sumokamas pavedimu automobilio perdavimo-priėmimo metu ir pirkėjui gavus finansavimą automobilio įsigijimui.
26. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas).
27. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika, aiškinanti materialiosios teisės normas, reglamentuojančias preliminariosios sutarties institutą, yra pakankamai išplėtota. Joje konstatuota, kad preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2020, 19 punktas; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021, 26 punktas).
28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo sutarties punktų formuluotes ir turinį daro išvadą, kad 2021 m. spalio 18 d. sutartimi šalys siekė sudaryti ne pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, o aptarė šalių ikisutartinius santykius, t. y. susitarė dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, kuriomis bus sudaryta pagrindė sutartis. Įvertinus išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2021 m. spalio 18 d. sutartis savo esme laikytina preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartimi.
29. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2021 m. spalio 18 d. sutartis buvo sudaryta ir pasirašyta abiejų sandorio šalių.
30. CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kasacinis teismas, aiškindamas sandorio sampratą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra nurodęs, jog esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalį rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. CK 2.132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra nurodęs, kad kai sandorį atstovaujamojo vardu sudaro atstovas, laikydamasis prieš tai nurodytų sąlygų (atskleisdamas atstovavimo faktą ir veikdamas neišeinant už suteiktų teisių ribų), atstovaujamajam atsiranda tokių pačių padarinių, kaip ir tuo atveju, jeigu sandorį jis sudarytų pats asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).
31. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju atsakovė yra juridinis asmuo, kuris veikia pagal įstatus per savo valdymo organą – generalinį direktorių. Kiti asmenys veikti ir pasirašyti juridinio asmens vardu turi teisę tik tais atvejais, kai juridinio asmens vadovas jį įgalioja. CK 2.140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens duodamą įgaliojimą pasirašo jo vadovas. Ant įgaliojimo, kuris sudaromas ne informacinių technologijų priemonėmis, dedamas to juridinio asmens antspaudas, jeigu jis antspaudą privalo turėti. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pelno siekiančių (komercinių) juridinių asmenų įgaliojimams taikomi šio kodekso 2.176–2.185 straipsniai. Duomenų byloje, kad draudimo brokeriui D. B. buvo išduotas įgaliojimas nėra.
32. CK 2.143 straipsnyje įtvirtina, kad trečiasis asmuo, su kuriuo atstovaujamasis sudaro sandorį, turi teisę reikalauti, kad atstovas pateiktų jam duotą įgaliojimą ir jo kopiją, o kai įgaliojimas sudarytas informacinių technologijų priemonėmis ir duotas jį įregistruojant Įgaliojimų registre, – įgaliojimą identifikuojančius duomenis. Šiuo atveju, ieškovė šia savo teise nepasinaudojo.
33. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartį atsakovės vardu pasirašė atsakovės atstovas. Visų pirma, sutartyje D. B. nenurodytas ir neįvardintas kaip sandorio šalis ar jos atstovas. Sutarties preambulėje kaip sandorio šalis – pirkėja nurodyta atsakovė ir aiškiai įvardinta, kad atsakovė atstovaujama generalinio direktoriaus A. V., veikiančio pagal bendrovės įstatus. Grafoje „šalių parašai ir rekvizitai“ taip pat nurodyta, jog atsakovę atstovauja ir jos vardu sandorį pasirašo generalinis direktorius A. V.. Duomenų, kad atsakovės atstovas A. V. būtų pasirašęs nurodytą sutartį, ją patvirtinęs ar kitu būdu patvirtinęs, jog sutinka sudaryti 2021 m. spalio 18 d. sutartį nėra. Tai, kad po šalių rekvizitais ir parašais yra UADBB „Insurance Brokers Group“ draudimo brokerio D. B. parašas ir antspaudas nepatvirtina, kad šis asmuo turėjo atsakovės pavedimą pasirašyti sutartį atsakovės vardu. Šis asmuo nepasirašė ir neįvardijo savęs kaip atsakovės atstovas, o taip pat nepasirašė sutarties grafoje „šalių parašai“ kaip sutartį sudarantis asmuo. Sutartyje, virš šio asmens antspaudo, aiškiai ranka įrašyta „paruošė“, kas vienareikšmiai leidžia daryti išvadą, kad pasirašantis asmuo tik savo parašu patvirtina, kad yra sutarties rengėjas, o ne vienos iš sutarties šalių atstovas. Ieškovė įrodymų, pagrindžiančių, kad D. B. turėjo įgaliojimus veikti ir pasirašyti, o taip pat sudaryti sandorius atsakovės vardu ir, kad tokios formos jo parašas sutartyje atitinka atsakovės sutikimą su sutartimi ir jos pasirašymą nepateikė (CPK 178 straipsnis).
34. Nustatant aplinkybę, ar 2021 m. spalio 18 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta, svarbus aspektas avanso mokėjimo tikslas. Įprastai avanso sumokėjimo paskirtis yra užtikrinti, jog ateityje bus sudaroma pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis. Šiuo atveju sutarties 3.2.1. punkte aiškiai buvo nurodyta, jog avansas mokamas sutarties pasirašymo dieną bankiniu pavedimu. Ginčo byloje, kad avansas nebuvo sumokėtas, nėra. Todėl atsakovės apeliacinio skundo motyvas, kad sutarties 6.1. punktas patvirtina, kad ieškovė buvo gavusi avansą šiuo atveju paneigtas pačios atsakovės procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais. Atsakovei ar jo atstovui, neįvykdžius sutarties 3.2.1. punkto ir neatlikus kainos dalies mokėjimo, kuris šalių susitarimu yra avansas, teisinei išvadai pagrindo, kad faktiškai 2021 m. spalio 18 d. sutartis buvo sudaryta nėra. Ieškovei, esant aplinkybėms - sutartyje atlikta žyma „paruošė“, sutartyje nurodytas atsakovės atstovas A. V., kurio parašo sutartyje nėra, nesumokėtas 2000 Eur avansas sutarties pasirašymo dieną turėjo pagrįstai sukelti abejones dėl sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovės atstovė advokatė teismui patvirtino, kad ieškovė, gavusi 2021 m. lapkričio 30 d. pinigų priėmimo kvitą, konsultavosi su advokate. Taigi, jai buvo suteikta profesionali teisinė pagalba.
35. Aplinkybė, kad vėliau kitomis sąlygomis, ieškovei buvo pateikta nauja pirkimo-pradavimo sutartis nesudaro pagrindo išvadai, jog 2021 m. spalio 18 d. preliminarioji automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta. Esminis momentas vertinat sutarties sudarymą yra sandorių šalių suderinta valia, kuri patvirtinama šalių parašais. Šiuo atveju, 2021 m. spalio 18 d. sutarties nepasirašė atsakovė, atstovaujama generalinio direktoriaus. Be to, sutartyje nėra įtraukta sąlyga, jog yra išduotas kitam asmeniui atsakovės įgaliojimas sudaryti atsakovės vardu sandorius, todėl pagrindo sutikti su ieškove, jog sutartis faktiškai buvo sudaryta ir galiojanti nėra. Ieškovės atstovo ir D. B. pateiktas į bylą susirašinėjimas patvirtina, kad ieškovei buvo atskleista aplinkybė, jog šis asmuo nėra įgaliotas asmuo veikti atsakovės vardu.
36. Pastebėtina, kad byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, be pozicijos išdėstytos ieškinyje ir ieškovės paaiškinimų duotų teismo posėdžio metu, kad ieškovė realiai buvo pradėjusi vykdyti 2021 m. spalio 18 d. sutartį. Vien tai, kad ieškovei buvo pateikta 2021 m. lapkričio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. FN-21-245404, nepatvirtina, kad ieškovė vykdė 2021 m. spalio 18 d. sutartį. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kokiomis aplinkybėmis ir, kas konkrečiai ieškovei pateikė 2021 m. lapkričio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir 2021 m. lapkričio 30 d. pinigų priėmimo kvitą. Byloje nesant duomenų, kad 2021 m. spalio 18 d. sutartį vykdė ir nurodytus dokumentus teikė ieškovei įgaliotas atsakovės atstovas, pagrindo išvadai, jog sutartį pradėjo vykdyti atsakovė, nėra.
37. 2021 m. spalio 18 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nesant atsakovės atstovo parašo, draudimo brokeriui nepasirašius sutartyje pažymėtoje vietoje, skirtoje būtent pirkėjo parašui, o nurodžius, kad jis yra tik rengėjas, taip pat nesant pateiktam D. B. įgaliojimui sandorio sudarymo metu atstovauti atsakovę, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog sutartis buvo sudaryta ir pasirašyta atsakovės atstovo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino rašytinius įrodymus ir neteisingai nustatė, jog šiuo atveju buvo sudaryta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis.
38. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2000,00 Eur nesumokėtą avansą, kurį laiko ieškovės patirtais minimaliais ir neginčytinais nuostoliais, kuriuos patyrė ieškovė, dėl to, kad atsakovė neįvykdė šalių 2021 m. spalio 18 d. automobilio pirkimo-paradavimo sutarties. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad sutartį pažeidė atsakovė ir ieškovės ieškinį tenkino.
39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas teismų praktiką dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę preliminariosios sutarties šaliai nesąžiningai nesudarius pagrindinės sutarties, taip pat nesąžiningos šalies gautos naudos (restitucinių nuostolių) atlyginimą nukentėjusiai šaliai bei teismo pareigą kvalifikuoti tarp ginčo šalių kilusius teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022 išaiškino, kad CK 6.163 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta culpa in contrahendo doktrinos išraiška, t. y. pareiga elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose. Kita vertus, šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Tai yra sutarties laisvės principo negatyviojo elemento dalis, kuri apima ir šalies laisvę nesudaryti sutarties. Aiškindamas šias nuostatas kasacinis teismas yra nurodęs, kad šalys turi teisę laisvai nuspręsti, su kuo pradėti derėtis dėl sutarties sudarymo, su kuo ir kokiomis sąlygomis sudaryti sutartį. Derybų pradėjimas nereiškia, kad sutartis bus sudaryta, nes šalys gali nesusitarti dėl tam tikrų sutarties sąlygų ir dėl to nepasiekti numatomo rezultato – sutarties sudarymo. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti. Taip pat pažymėta, kad, pirma, šaliai draudžiama vesti derybas, jeigu ji apskritai neketina sudaryti sutarties. Antra, nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2009).
40. Preliminarioji sutartis yra sudaroma ikisutartinių santykių stadijoje. Viena vertus, ja sukuriamas tvirtesnis teisinis santykis negu derybos, kurios nėra forminamos tokia sutartimi, kita vertus, jos sukuriamas teisinis santykis yra trapesnis už sutartinius santykius, nes jos objektas yra pagrindinės sutarties sudarymas, todėl ribojami jos pažeidimo atveju taikomi gynybos būdai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 25 punktas).
41. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai dėl sutarties nesudarymo padarytus nuostolius. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra nurodęs, kad teisinis pagrindas civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams santykiams kilti yra nesąžiningas šalies elgesys (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (elgiasi nesąžiningai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 33–34 punktai).
42. Apibendrinant pabrėžtina, kad būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį.
43. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl preliminariosios sutarties nevykdymo pasekmių, neabejotinai pripažįstama nukentėjusios šalies teisė ginti tikrumo interesą ir reikalauti iš nesąžiningos šalies dalyvavimo ikisutartiniuose santykiuose ir pasirengimui sudaryti pagrindinę sutartį realiai patirtų išlaidų, kitaip tariant, derybų išlaidų atlyginimo (pvz., kelionės išlaidų, advokato honoraro, dokumentų parengimo išlaidų ir pan.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021 42 punktą). Kasacinis teismas išaiškino, kad būtent tokie teisiniai šalių lūkesčiai ginami preliminariosios sutarties atveju. Taip apibrėžiamas ir preliminariosios sutarties sukuriamas teisinis tikrumas, nes šalys žino, kad nebus verčiamos sudaryti pagrindinės sutarties (CK 6.165 straipsnio 5 dalis), ir žino galimų nuostolių atlyginimo ribas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Todėl CK 6.165 straipsnio 5 dalis nustato bendrąją taisyklę, apibrėžiančią preliminariosios sutarties šalių teisėtus lūkesčius ir teisinį tikrumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021, 42 punktas).
44. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kasacinio teismo išaiškinimus sprendžia, jog tam, kad galima būti spręsti netesybų priteisimo klausimą, esant šalių ikisutartiniams santykiams visų pirma turi būti nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė, ar pasirašyta sandorio šalių preliminarioji sutartis. Tik nustačius šį teisiškai reikšmingą faktą gali būti sprendžiamas šalių netesybų ir nuostolių priteisimo klausimas, šalių kaltė dėl pagrindinės sutarties nesudarymo.
45. Pažymėtina, kad civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, kad kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Kasacinio teismo pabrėžiama, kad civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-378/2021, kt.).
46. Sistemiškai ir lingvistiškai aiškinat 2021 m. spalio 18 d. sutarties nevykdymą, galimus nuostolius (netesybas) sudarytų tik šalių realiai patirti nuostoliai vykdant šią sutartį, t. y. šalių derybų metu patirtos realios išlaidos. Kas reiškia, jog ieškovės pagal 2021 m. spalio 18 d. sutartį patirtus nuostolius galėtų sudaryti dėl sutarties 1.2. punkto papunkčiuose nurodytų darbų atlikimo patirtos išlaidos ir kitos susijusios išlaidos. Šiuo atveju, nors ieškovė teigė, kad patyrė nuostolius, vykdydama sutartį, tačiau patirtų realiai nuostolių neįrodinėjo, jų nevardijo, nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, nors teismo posėdžio metu teigė, jog ieškovė patyrė nuostolius, kadangi ieškovė vykdydama sutartį, automobilį remontavo ir atliko sutartyje įvardintus automobilio remonto darbus. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose, o taip pat jos atstovė teismo posėdžio metu, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad 2000 Eur yra ieškovės patirti nuostoliai, kurie lygūs atsakovės nesumokėto avanso dydžiui ir įvirtinti sutarties 3.2.1 ir 5.6. punktuose. Sistemiškai įvertinus 2021 m. spalio 18 d. sutartį nustatyta, kad sutartyje nėra numatyta atsakovės atsakomybė neįvykdžius 3.2.1. punkto, t. y. nepervedus sutartyje nustatyto dydžio avanso. Sutarties 4 punkte ir jo punktuose bei 5.6 punkte aptarta šalių atsakomybė ir galimų baudų dydis, kai sutartis yra faktiškai sudaryta, t. y. numatyta atvejai, kam atiteks atsakovės sumokėtas 2000 Eur avansas tuo atveju, jeigu, kuri nors iš šalių neįvykdys sutarties. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad 2021 m. spalio 18 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo sudaryta, kadangi jos nepasirašė atsakovė, kas reiškia, jog nebuvo suderintos šalių valios dėl sutarties sudarymo, 4 punkte ir 5.6 punkte aptarti atsakomybės ir 2000 Eur avanso kaip baudos nuostoliai nėra taikytini.
47. Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias šaliu ikisutartinius santykius, preliminarios sutarties sudarymą, dėl ko nepagrįstai ir netesėtai ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė 2000 Eur netesybas.
48. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog buvo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, ji buvo pasirašyta atsakovės atstovo, atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovei netesybas lygias nesumokėtam avansui. Esant išdėstytiems argumentams, yra teisinis pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
49. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamą teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Esant išdėstytam pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmetamas (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai perskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
51. Atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė įrodymus, pagrindžiančius, jog patyrė 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme valstybė patyrė 8,96 Eur pašto išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys atmestas, atsakovės patirtos 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidos priteisintos iš ieškovės atsakovei, 8,96 Eur pašto išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės valstybei (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 5 dalis, 96 straipsnis).
52. Tenkinus atsakovės apeliacinį skundą, apeliantės apeliacinės instancijos teisme atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės. Atsakovės bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas 45,00 Eur žyminis mokestis valstybei, todėl jis priteistinas iš ieškovės atsakovei.
Vilniaus apygardos teismo teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
tenkinti atsakovės uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Insurance Brokers Group“ apeliacinį skundą .
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei „Insurance Brokers Group“, juridinio asmens kodas 301507333, iš ieškovės A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 210,00 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų dešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas patirtas pirmosios instancijos teisme ir 45,00 Eur (keturiasdešimt penkių eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme
Priteisti iš ieškovės A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8,96 Eur (aštuonis eurus 96 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Išlaidos valstybei mokamos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklalapyje, įmokos kodas 5662.
Teisėja Loreta Braždienė