Administracinė byla Nr. A-2122-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00614-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas M. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovė) 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 m. liepos 18 d. yra kalinamas Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose teko 2,3 kv. m gyvenamojo ploto. Kai pareiškėjas gyveno 18 būryje, buvo 40–50 nuteistųjų, o 12-tame būryje – 60–80 nuteistųjų, todėl jam teko mažiau gyvenamojo ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Sanitariniame mazge, kuriuo naudojosi visas būrys, įrengta 1 pailga praustuvė su 5 kranais, 3 klozetai ir 1 pisuaras. Esant tokiam nuteistųjų skaičiui, yra pažeidžiamos higienos švaros normos. Pareiškėjo teigimu, pastatai nepritaikyti laikyti tokį didelį žmonių skaičių, nepakankama gyvenamųjų patalpų vėdinimo sistema, nėra evakuacijos išėjimo ir įvykus nelaimei visų gyvenamųjų patalpų nuteistieji patektų į spąstus. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos graužikams ir parazitams veistis.

Pareiškėjas nurodė, kad jis dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą – psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas į Marijampolės pataisos namus atvyko 2012 m. liepos 18 d. ir buvo paskirtas į 18 būrį 182 brigadą, miegojimo vieta paskirta 18 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 39,85 kv. m, įrengta 15 gyvenamųjų vietų. 18 būrio gyvenamųjų patalpų plotas 85,54 kv. m. Atsakovė nurodė, kad nuo 2014 m. sausio 13 d. pareiškėjas pervestas į 12 būrį 123 brigadą 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 22,46 kv. m, būrio gyvenamųjų patalpų plotas 190,36 kv. m. Pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo uždarytas į baudos izoliatorių arba išvykęs iš įstaigos.

Atsakovė pažymėjo, kad 12 ir 18 būriai, kuriuose pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš daugybės patalpų ir erdvaus kiemo, kuriame nuteistieji turi teisę vaikščioti gryname ore. Nuteistieji turi galimybę sportuoti, lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, lankyti socialinės reabilitacijos programas ir pan. Pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, po kurias galima laisvai judėti dienos metu. Patalpų atitikimas higienos normoms periodiškai tikrinamas valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su laikymo sąlygų pažeidimais, nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybą. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, t. y. nėra neteisėtų veiksmų.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo M. Ž. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo kalinimo perpildytose patalpose, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, pagal Taisyklių 111.2 punktą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) pateikta gyvenamosios patalpos sąvoka, pagal kurią gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino patalpos.

Kadangi objektyvių duomenų apie Marijampolės pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikrame kambaryje (gyvenamojoje patalpoje, baudos izoliatoriaus kameroje) metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, teismas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkretaus kambario, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalydamas iš miegamųjų vietų skaičiaus. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teismas konstatavo, kad pareiškėjui nuo 2012 m. liepos 18 d. teko 2,65 kv. m (347 paras), t. y. gyvenant 18 būrio 182 brigadoje pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma – 3,1 kv. m.

Teismas pažymėjo, kad nuo 2014 m. sausio 13 d. pareiškėjas buvo kalinamas 12 būrio 123 brigadoje 5 patalpoje, kurios plotas 22,46 kv. m, tačiau nėra duomenų, kiek 5 patalpoje yra miegamųjų vietų, nes atsakovės atstovas tokių duomenų nepateikė. Teismas, vadovaudamasis teismų praktikoje suformuotomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, laikė įrodyta aplinkybę, kad pareiškėjas buvo laikomas perpildytoje 12 būrio 123 brigados 5 patalpoje, nes atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių šį pareiškėjo tvirtinimą. Teismas pažymėjo, kad 12 būrio 123 brigados 5 patalpoje pareiškėjas buvo kalinamas 122 paras. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui iš viso 469 paras kalint 12 ir 18 būrio patalpose nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Teismo vertinimu, baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 15, 18, 21 ir 22 pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 111.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, nes jam teko 4,04–4,11 kv. m ploto. Kadangi objektyvių duomenų apie Marijampolės pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo kameroje Nr. 20 metu buvusį nuteistųjų skaičių atsakovė nepateikė ir nepaneigė pareiškėjo bei Seimo kontrolieriaus 2015 m. kovo 31 d. pažymoje Nr. 4D-2015/1-97 „Dėl M. Ž. skundo prieš Marijampolės pataisos namus“ nurodytų aplinkybių, kad kameroje Nr. 20 buvo laikomi ne 5 nuteistieji, kaip nurodė atsakovė, o buvo įrengtos 6 gyvenamosios vietos, teismas darė išvadą, jog pareiškėjui teko 3,398 kv. m, t. y. pareiškėjas kameroje Nr. 20 118 parų buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 111.2 punkte reglamentuotą vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintais materialinio buitinio aprūpinimo normatyvais, įvertinęs atsakovės pateiktus duomenis apie nuteistųjų skaičių 12 ir 18 būryje bei sanitarinių patalpų įrengimą, darė išvadą, kad sanitarinio mazgo įrenginių skaičius, atsižvelgiant į būryje buvusį nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitiko nustatytas normas. Kita vertus, teismo vertinimu, vien tik abstraktūs teiginiai apie sanitarinių patalpų būklę negali būti laikomi pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Teismas atsižvelgė į atsakovės nurodytas aplinkybes (kad iš nuteistųjų nebuvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, kad reikia laukti eilėje ir pan., nuteistieji gali naudotis kitais sektoriuje esančiais sanitariniais mazgais) ir akcentavo, jog galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų bei konstrukcinių ypatumų, be to, šiuo atveju sanitarinis mazgas yra įrengtas atskirai nuo miegamųjų patalpų. Atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamų sąlygų sanitarinėse patalpose.

Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų dėl graužikų ir kitų parazitų buvimo, nes nustatė, kad atsakovės atstovas yra sudaręs dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo sutartį su įmone, pagal kurią Marijampolės pataisos namų patalpose atliekamos dezinsekcijos ir deratizacijos procedūros. Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja nuteistuosius (įskaitant ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginius apie parazitų buvimą paneigia Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai, o pats pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie parazitų, graužikų buvimą, nepateikė.

Teismo vertinimu, Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai patvirtina, kad Marijampolės pataisos namuose laikomiems asmenims yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (atitinka Higienos normos HN 76:2010 6 p.), gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p.), taip pat nenustatyta Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimų. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose ir apšvietimo kamerose. Vertindamas pareiškėjo teismo posėdyje nurodytą aplinkybę, kad pasivaikščiojimo kiemelio teritorija yra maža, teismas pažymėjo, jog lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai nėra reglamentuoti, o sportuoti nuteistiesiems yra įrengtas sporto aikštynas, ir šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kaip statinio neatitikimas priešgaisriniams reikalavimams, t. y. evakuacinio išėjimo nebuvimas, pažeidė jo teises, visiškai nepagrindė priežastinio ryšio tarp šių pažeidimų ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos. Teismas, nustatęs, kad 2014 m. sausio 28 d. buvo atliktas Marijampolės pataisos namų pastatų, patalpų operatyvinis priešgaisrinis techninis patikrinimas ir patikrinimo metu Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių pažeidimų nenustatyta, taip pat kad Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 4107-40 yra patvirtintas Darbuotojų veiksmų kilus gaisrui planas, atmetė pareiškėjo argumentus dėl statinio neatitikimo priešgaisriniams reikalavimams. Kitus tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau jų neanalizavo.

Vertindamas pareiškėjo dėl ploto trūkumo patirtą neturtinę žalą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko specifinėje pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę pataisos namų teritorijoje gali užsiimti pataisos namuose leistina veikla: dirbti, sportuoti ir kt., o buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę miegoti skirtu laiku. Teismo vertinimu, tai, kad būrių, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas, bendrojo naudojimo patalpos yra didelės, iš dalies kompensuoja vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos pažeidimą, todėl pareiškėjui tekęs nepakankamas gyvenamasis plotas turėjo sąlyginai nedidelį poveikį pareiškėjo teisėms.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija, nes pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas – 469 paras buvo pažeistas plotas bendrabučių gyvenamuosiuose kambariuose ir 118 parų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto kameroje. Nors pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis sąlygomis dėl per mažo gyvenamosios patalpos ploto buvo pažeista ir dėl to pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau teismas, įvertinęs bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas, konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Įvertinęs pažeidimo trukmę, mastą, neteisėtų veiksmų pobūdį, suteiktą judėjimo laisvę, atsižvelgęs į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio sąlygas, į tai, kad byloje nenustatyti jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų, į tai, kad nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad 500 Eur yra pareiškėjo patirtiems praradimams adekvati suma.

III.

Pareiškėjas M. Ž. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą ir priteisti daug didesnį neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnio nuostatoms. Priteista suma nėra adekvati pažeidimo laikui, sunkumui ir sukeltoms pasekmėms.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – nepriteisti neturtinės žalos.

Atsakovė paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino nuteistajam tenkančio minimalaus ploto aspektą, nes patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičius dar nereiškia, jog jos visos yra užpildytos. Atsakovės teigimu, atsižvelgiant į judėjimo laisvę bendrabučio tipo patalpose, net ir minimalaus gyvenamojo ploto normatyvo pažeidimas negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų pasekmių. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui buvo siūlyta eiti į kitą būrį, kuriame jam būtų garantuotas ploto reikalavimas, tačiau jis atsisakė tai padaryti, t. y. pats pareiškėjas inicijavo ploto pažeidimo atsiradimą. Atsakovė pažymi, kad iš dalies sutampa šios administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. I-2966-414/2015 pagrindas, nes abiejose bylose pareiškėjui buvo priteista neturtinė žala, patirta kalint baudos izoliatoriuje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui M. Ž. už kalinimą Marijampolės pataisos namuose nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo skunde nurodytos laikymo Marijampolės pataisos namuose sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas 469 paras buvo kalinamas bendrabučių tipo patalpose, kuriose asmeniui teko mažesnis gyvenamųjų patalpų plotas, nei nustatyta Taisyklių 111.1 punkte, ir 118 parų – kamerų tipo patalpose, kuriose asmeniui teko mažesnis gyvenamųjų patalpų plotas, nei nustatyta Taisyklių 111.2 punkte. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Akcentuotina, kad dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik pareiškėjas, kuris apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jį pakeisti bei, tinkamai vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, priteisti daug didesnį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja dėl nustatyto patalpų perpildymo atsiradusių pasekmių įvertinimą pirmosios instancijos teisme, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su minėto pažeidimo nustatymo aplinkybėmis ar kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (sanitarinio mazgo įrengimu, parazitais, nepakankama vėdinimo sistema ir kt.), kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Nors pareiškėjas skunde prašė priteisti jam iš atsakovės 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau apeliaciniame skunde konkrečios prašomos priteisti sumos nenurodo, prašydamas priteisti didesnę sumą nei 500 Eur. Taigi iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas jame iš esmės nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nustatytu pareiškėjui priteistos neturtinės žalos sumos dydžiu. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo priteista suma nėra adekvati pažeidimo laikui, sunkumui ir sukeltoms pasekmėms. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad dėl pažeidimo pareiškėjas patyrė kančias, nepatogumus, diskomfortą ir įtampą.

Nagrinėdama ir vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2015 m. gegužės 4 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt (231,70 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ – 850 Lt (246,18 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d., nuo 2014 m. spalio 1 d. nustatytas 1 035 Lt (299,76 Eur) minimalus darbo užmokestis, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nevienodai yra vertinamas minimalaus ploto neužtikrinimas bendrabučių tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose, nes kalinimo sąlygos šiose patalpose iš esmės skiriasi. Bendrabučių tipo patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendrojo naudojimo patalpų, nuteistieji turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Atsižvelgus į tai, už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčios tekti bendrabučių tipo patalpos ploto norma, asmeniui priteisiama iki 1 Eur arba konstatuojama, jog pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1690-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2495-662/2015; 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2733-575/2016). Tačiau už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016; 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-575/2016; 2016 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-661-442/2016; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2068-502/2016; 2016 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2015-624/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Nors atsakovė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nepriteisti neturtinės žalos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog apeliacinį skundą byloje pateikė tik pareiškėjas, ir vadovaujantis non reformatio in peius (lietuviškai – draudimo keisti į blogąją pusę) principu, pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma (500 Eur) negali būti mažinama ar nusprendžiama iš viso jos nepriteisti dėl atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų motyvų, nes taip būtų pabloginama apeliacinį skundą padavusio pareiškėjo padėtis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į gana ilgą kalinimo perpildytose patalpose trukmę, į vienam asmeniui tekusį patalpos plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti patalpos ploto norma, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginti adekvati priteistina suma yra 700 Eur. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši suma yra skirta būtent pareiškėjo dėl pažeidimo patirtiems nepatogumams ir išgyvenimams, kuriuos jis nurodo apeliaciniame skunde, kompensuoti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar išskirtinių / ypatingų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista jo skunde nurodyto dydžio (30 000 Eur) neturtinė žala.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 700 Eur suma nustatoma atsižvelgus ne tik į pirmiau nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, jog 347 paras, kai pareiškėjas bausmę atliko 18 būryje, ploto norma 0,45 kv. m buvo mažesnė, nei nustato teisės aktai. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 122 paras pareiškėjui kalint 12 būryje ir 118 parų – kameroje Nr. 20 buvo pažeista patalpos ploto norma, nes atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą apie patalpų perpildymą, t. y. nesant įrodymų apie pažeidimą, abejonės buvo įvertintos pareiškėjo naudai. Be to, 469 paras pareiškėjas buvo kalinamas bendrabučių tipo patalpose, todėl santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, gyvenamosiose patalpose kompensavo nemažas patalpų, kuriose pareiškėjas dieną galėjo netrukdomai judėti, plotas. Atkreiptinas dėmesys, kad 118 parų kameroje Nr. 20, kai buvo nustatytas ploto pažeidimas, pareiškėjui teko apytiksliai 3,4 kv. m, t. y. nustatytas nukrypimas nuo Taisyklių 111.2 punkto reikalavimo, kad vienam asmeniui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m, nebuvo labai žymus (tik apytiksliai 0,2 kv. m). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje nenustatyti jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų, be to, nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde prašė priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (30 000 Eur). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, t. y. šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (30 000 Eur). Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą sumą, jo apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 700 Eur.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja CK 1.5 straipsnio nuostatoms, teisėjų kolegija pažymi, jog šiame CK straipsnyje yra įtvirtintas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas. Kaip jau minėta, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra tiesiogiai nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia, be kita ko, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, būtent ir vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas padidina pareiškėjui priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas prieštarauja CK nuostatoms.

Teisėjų kolegija dėl atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumento, kad iš dalies sutampa šios administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. I-2966-414/2015 pagrindas, nes abiejose bylose pareiškėjui buvo priteista neturtinė žala, patirta kalint baudos izoliatoriuje, akcentuoja, jog ši byla iškelta anksčiau, o teismo sprendimas atsakovės nurodomoje byloje nėra įsiteisėjęs, jis yra apskųstas apeliacine tvarka. Iš neįsiteisėjusio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2966-414/2015 matyti, jog byloje buvo vertinamas skundų tapatumo aspektas. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundų (ne)tapatumas yra administracinės bylos Nr. I-2966-414/2015, o ne šios administracinės bylos dalykas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą iš esmės tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui M. Ž. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 700 Eur (septynių šimtų eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė