Civilinė byla Nr. e2A-465-910/2023

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00181-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 3.3.1.18.1

(S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmanto Šulco ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Kurhause“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kurhause“ dėl skolos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovas A. L. kreipėsi (toliau – ir ieškovas) į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kurhause“ (toliau – ir atsakovė) priteisti 37 500 Eur skolą, 2 857,84 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 28 d. su atsakove Klaipėdos miesto 8-ajame notaro biure pasirašė Paprastąjį neprotestuotiną vekselį (toliau – ir vekselis) dėl 50 000 Eur sumos, kurį atsakovė įsipareigojo apmokėti iki 2020 m. lapkričio 28 d. Laikotarpiu nuo 2021 m. rugpjūčio 26 d. iki 2022 m. balandžio 15 d. atsakovė bankiniais pavedimais grąžino ieškovui 12 500 Eur sumą, tačiau kitos skolos dalies (37 500 Eur) negrąžino. Ieškovas per vekselyje nustatytą terminą nerealizavo jo Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nustatyta tvarka, todėl vekselis laikytinas paprastu skolos rašteliu. Remdamasis tuo, kad laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 28 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2022 m. birželio 6 d.) atsakovė piniginę prievolę pradelsė įvykdyti 556 dienas, ieškovas prašė priteisti 2 857,84 Eur kompensuojamų palūkanų, skaičiuojamų nuo negrąžintos 37 500 Eur skolos dalies.

3.       Atsakovė su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 26 d., 2021 m. rugsėjo 9 d., 2022 m. sausio 18 d., 2022 m. sausio 24 d., 2022 m. kovo 18 d., 2022 m. balandžio 15 d. mokėjimo pavedimais ieškovui sumokėjo iš viso 12 500 Eur. Be to, nuo vekselio pasirašymo dienos iki 2021 m. gruodžio 31 d. atsakovė kiekvieną mėnesį ieškovui mokėjo po 1 500 Eur grynaisiais pinigais, per šį laikotarpį buvo grąžinta 24 000 Eur skolos. Laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. birželio 1 d. kiekvieną mėnesį atsakovė ieškovui mokėjo po 1 000 Eur grynaisiais pinigais, per šį laikotarpį grąžinta 6 000 Eur skolos. Atsakovės teigimu, ieškovui yra grąžinta iš viso 42 500 Eur, todėl likusi negrąžinta skolos suma – 7 500 Eur

.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

4.       Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį patenkino: ieškovui A. L. iš atsakovės UAB ,,Kurhause“ priteisė 37 500 Eur skolą, 2 857,84 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 40 357,84 Eur sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. birželio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1 577 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje pateiktas vekselis patvirtina atsakovės prievolę iki 2020 m. lapkričio 28 d. sumokėti ieškovui 50 000 Eur sumą. Teismas pažymėjo, kad, ieškovui reikalavimą dėl skolos pagal vekselį priteisimo grindžiant tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais, o vekselyje esant aiškiai išreikštai atsakovės valiai besąlygiškai įvykdyti prievolę dėl 50 000 Eur sumos ieškovui sumokėjimo, būtent atsakovei teko pareiga įrodyti, jog paskolos teisiniai santykiai tarp šalių nesusiklostė, yra pasibaigę ir (ar) skolos suma yra kitokia, negu nurodo ieškovas.

6.       Iš ieškovo banko sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad ieškovas 2020 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimo pavedimu pervedė atsakovei 50 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodyta ,,pagal Paprastąjį vekselį Nr. BV8-2401“. Atsakovė 2021 m. rugpjūčio 26 d., 2021 m. rugsėjo 9 d., 2022 m. sausio 18 d., 2022 m. sausio 24 d., 2022 m. kovo 18 d. ir 2022 m. balandžio 15 d. mokėjimo pavedimais pervedė atsakovui iš viso 12 500 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama ,,paskolos grąžinimas“.

7.       Iš atsakovės pateiktų banko sąskaitos išrašų, kasos pajamų ir išlaidų orderių teismas nustatė, kad atsakovės direktorė iš įmonės banko sąskaitos paimdavo grynuosius pinigus, tuomet juos įnešdavo į įmonės kasą ir vėliau paimdavo grynuosius pinigus iš įmonės kasos, paėmimo pagrindu nurodydama ,,paskolos dengimui“. Laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2022 m. birželio 16 d. iš atsakovės banko sąskaitos paimta 45 350 Eur grynųjų pinigų. Laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 30 d. iki 2022 m. birželio 16 d. į atsakovės kasą įnešta 44 700 Eur. Laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. iš atsakovės kasos įmonės direktorei R. S. išmokėta 24 000 Eur suma grynaisiais pinigais, išmokėjimo pagrindu nurodant ,,paskolos dengimui“. Laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2022 m. birželio 30 d. iš atsakovės kasos direktorei išmokėta 9 000 Eur suma grynaisiais pinigais, išmokėjimo pagrindu nurodant ,,paskolos dengimui“.

8.       Teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja V. G., kuri buvo atsakinga už atsakovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, parodė, kad pagal atsakovės finansinius dokumentus atsakovės skola ieškovui – 37 500 Eur. Liudytoja paaiškino, kad atsakovės direktorė R. S. iš kasos paimdavo grynuosius pinigus, kasos išlaidų orderiuose nurodydama paskirtį „paskolos dengimas“. Liudytoja prašė direktorės pateikti duomenis, patvirtinančius, kad grynieji pinigai perduodami ieškovui (pateikti pakvitavimus), tačiau direktorė pakvitavimų apie ieškovui perduotus grynuosius pinigus nepateikė.

9.       Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas nusprendė, kad atsakovė bankiniais pavedimais ieškovui yra grąžinusi 12 500 Eur skolos dalį. Nors atsakovė įrodinėjo, kad 30 000 Eur skolos ieškovei sumokėjo grynaisiais pinigais, teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės direktorės iš kasos paimti grynieji pinigai buvo perduoti ieškovui. Be kita ko, teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovo prašoma priteisti suma (37 500 Eur) sutampa su atsakovės finansiniuose dokumentuose nurodoma skolos suma ieškovui. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovės pateikto 2022 m. rugsėjo 26 d. antstolės V. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuriame užfiksuotas ieškovo ir atsakovės direktorės telefoninis pokalbis, įrodomosios reikšmės pažymėjo, kad protokole užfiksuotas pokalbis neįrodo grynųjų pinigų perdavimo ieškovui fakto. Protokole užfiksuota, kad pokalbio metu į atsakovės direktorės klausimą (teiginį) apie grynaisiais pinigais grąžintą skolos dalį (24 000 Eur ir 6 000 Eur) ieškovas atsakė, jog jam negrąžinta skola yra apie 52 500 Eur.

 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

10.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB ,,Kurhause“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl 30 000 Eur skolos ir kompensuojamų palūkanų priteisimo atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šios bylos kontekste teismas privalėjo konstatuoti, ar labiau tikėtina, kad atsakovės direktorė perdavė grynuosius pinigus ieškovui, ar labiau tikėtina, jog jų neperdavė. Atsakovės direktorė kiekvieną mėnesį iš įmonės banko sąskaitos paimdavo grynuosius pinigus, paimtus pinigus įnešdavo į įmonės kasą, tuomet išimdavo iš įmonės kasos, išėmimo pagrindu nurodydama ,,paskolos dengimui“. Aptarti įrodymai sudaro pagrindą išvadai, kad labiau tikėtina, jog atsakovės direktorė grynuosius pinigus perdavė ieškovui. Be kita ko, teismas neįvertino, kad atsakovė dalies paskolos grąžinimo faktą įrodinėjo buhalteriniais dokumentais, kurie turi visus būtinus rekvizitus, yra pasirašyti. Teismo posėdžio metu liudytoja V. G. patvirtino, kad ieškovo suteikta paskola atsakovei buvo vienintelė, kitų paskolų atsakovė neturėjo.

10.2.                      Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovą ir atsakovės direktorę siejo ne tik darbiniai, bet ir asmeniniai santykiai. Byloje yra pateiktas ieškovo ir atsakovės direktorės susirašinėjimas, kuris teismo liko neįvertintas, patvirtina, jog šalys bendravo dažnai bei buvo žodžiu susitarusios dėl paskolos grąžinimo dalimis. Be to, antstolės V. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad telefoninio pokalbio metu ieškovas patvirtino, jog atsakovės direktorė už 2021 metus yra sumokėjusi 24 000 Eur, o klausimo dėl 6 000 Eur skolos dalies ieškovas nesuprato.

10.3.                      Teismas nevertino atsakovės direktorės paaiškinimų, kad ji prašė ieškovo pakvitavimų, tačiau ieškovas tikino, jog tokius pasirašys, kai bus grąžinta visa paskolos suma. Be to, vekselyje, kuris tapo paskolos rašteliu, nėra numatyto reikalavimo, kad, priimdamas prievolės įvykdymą, kreditorius privalo duoti pakvitavimus apie visišką ir (ar) dalinį prievolės įvykdymą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas dėl skolos grąžinimo į teismą kreipėsi tik po daugiau kaip pusantrų metų.

11.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

11.1.                      Atsakovė nepateikė jos teiginius apie paskolos dalies grąžinimą grynaisiais pinigais patvirtinančių įrodymų.

11.2.                      Aplinkybė, kad atsakovė neturėjo kitų paskolų, savaime neįrodo, jog atsakovės direktorės iš kasos paimti grynieji pinigai buvo perduoti ieškovui.

11.3.                      Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai yra atsakovės subjektyvūs byloje nustatytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimai, kurie nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino ir pasisakė dėl kiekvieno įrodymo ir, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

12.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13.       Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

14.       Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys atsakovei dėl skolos pagal vekselį priteisimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

15.       Ieškovas ir atsakovė 2020 m. rugpjūčio 28 d. Klaipėdos miesto 8-ajame notaro biure pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 50 000 Eur sumos, kuriuo atsakovė įsipareigojo iki vekselyje nurodytos datos (2020 m. lapkričio 28 d.) sumokėti vekselyje nurodytą sumą (50 000 Eur).

16.       Ieškovas 2020 m. rugpjūčio 28 d. atsakovei mokėjimo pavedimu pervedė 50 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta – pagal paprastąjį vekselį Nr. BV8-2401.

17.       Iki vekselyje nurodytos datos vekselis nebuvo realizuotas ĮPVĮ nustatyta tvarka, todėl ieškovas neįgyvendino teisės gauti savo reikalavimo patenkinimą supaprastinta tvarka.

18.       Iš ieškovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus sąskaitos išrašų matyti, kad 2021 m. rugpjūčio 26 d. atsakovė pervedė ieškovui 5 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „dalis paskolos grąžinimo“; 2021 m. rugsėjo 9 d. atsakovė ieškovui pervedė 3 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „skolos grąžinimas“; 2022 m. sausio 18 d. atsakovė ieškovui pervedė 1 000 Eur mokėjimo paskirtyje nurodydama „paskolos grąžinimas“; 2022 m. sausio 24 d. atsakovė ieškovui pervedė 1 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „dalis paskolos grąžinimo“; 2022 m. kovo 18 d. atsakovė ieškovui pervedė 1 500 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „grąža“; 2022 m. balandžio 15 d. atsakovė ieškovui pervedė 1 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „dalis paskolos grąžinimo“.

19.       Ieškovas 2022 m. birželio 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovės priteisi 37 500 Eur skolą, 2 857,84 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

20.       Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu ieškinį patenkino.

Dėl įrodinėjimo taisyklių, nustatant paskolos grąžinimo faktą

21.       Nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo dėl to, kokią skolos dalį atsakovė yra grąžinusi ieškovui pagal šalių 2020 m. rugpjūčio 28 d. pasirašytą vekselį, kuris buvo išduotas paskolos teisiniams santykiams įforminti. Ieškovo teigimu, atsakovė bankiniais mokėjimo pavedimais jam yra grąžinusi 12 500 Eur skolos. Tuo tarpu atsakovė tvirtina, kad papildomai ieškovui grynaisiais pinigais yra sumokėjusi 30 000 Eur sumą, taigi skolos likutis – 7 500 Eur.

22.       Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų atsakovės nurodytą aplinkybę, jog išimti iš atsakovės sąskaitos grynieji pinigai buvo perduoti ieškovui; ieškovas nurodė, kad pinigus iš atsakovės gavo tik bankiniais pavedimais; teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja atsakovės buhalterinę apskaitą tvarkanti V. G. patvirtino, jog įmonės buhalteriniuose dokumentuose užfiksuota skola ieškovui yra 37 500 Eur, kad atsakovės direktorė iš atsakovės kasos imdavo grynuosius pinigus, kasos išlaidų orderiuose nurodydama, jog kasos išlaidų orderio paskirtis – „paskolos dengimas“; liudytoja prašė pateikti duomenis apie tai, kad grynieji pinigai yra perduodami paskolai dengti, t. y. paimti iš paskolos davėjo pakvitavimus, tačiau atsakovės direktorė to nepadarė, pakvitavimų apie perduotus grynuosius pinigus atsakovės buhalterei nepateikė; ieškovo nurodoma skolos suma – 37 500 Eur – sutampa su atsakovės buhalteriniuose dokumentuose nurodoma skolos suma ieškovui.

23.       Apeliantė (atsakovė), nesutikdama su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais, apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovės direktorė kiekvieną mėnesį iš įmonės banko sąskaitos paimdavo grynuosius pinigus, įnešdavo juos į įmonės kasą, tuomet paimdavo iš įmonės kasos, paėmimo pagrindu nurodydama ,,paskolos dengimui“. Apeliantės vertinimu, aptarti įrodymai sudaro pagrindą daryti labiau tikėtiną išvadą, kad įmonės direktorė grynuosius pinigus perdavė ieškovui. Be to, anot apeliantės, teismas neįvertino to, kad atsakovė paskolos dalies grąžinimo faktą įrodinėja buhalteriniais dokumentais, kurie turi visus būtinus rekvizitus, yra pasirašyti, o teismo posėdžio metu liudytoja V. G. patvirtino, jog ieškovo suteikta paskola atsakovei buvo vienintelė, kitų paskolų atsakovė neturėjo.

24.       Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

25.       Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialiojo šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę civilinio teisinio ginčo šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Jau nurodyta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose įrodymų pareigos paskirstymo taisyklė yra tokia, jog kreditorius turi įrodyti, kad paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).

26.       Be to, paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir reikalaujamos formos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2006; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 kt.). Kitaip tariant, jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinės formos, tai būtent rašytinės formos turi būti ir kreditoriaus pakvitavimas, kuris patvirtintų paskolos (ar jos dalies) grąžinimo faktą. Šio formai nustatyto reikalavimo nesilaikymas paskolos gavėjui, teigiančiam, kad jis įvykdė savo prievolę grąžinti paskolintus pinigus, sukelia tokias pačias teisines pasekmes, kokios būtų atsiradusios paskolos davėjui, jeigu būtų iškilęs ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ir lėšų perdavimo paskolos gavėjui, o paskolos sutartis nebūtų sudaryta įstatymo reikalaujama forma.

27.       Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 1 dalis). CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šiam faktui įrodyti. Iš esmės analogiškas draudimas yra numatytas ir CK 6.875 straipsnio 2 dalyje.

28.       Vadovaujantis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, paskolos gavėjas, teigiantis, kad jis grąžino paskolos davėjui paskolą grynųjų pinigų sumomis, kurios akivaizdžiai viršija CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribą, tačiau neturintis jokio rašytinės formos kreditoriaus pakvitavimo ar kitokio kreditoriaus surašyto (pasirašyto) dokumento, kuriame būtų patvirtintas paskolos dalies (dalių) grąžinimo faktas, neturi teisės remtis liudytojų parodymais paskolos grąžinimui įrodyti.

29.       Pažymėtina tai, kad prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuoja CK 6.65 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta priėmusio prievolės įvykdymą kreditoriaus pareiga duoti skolininkui pakvitavimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Prievolę įvykdęs skolininkas turi teisę reikalauti, kad kreditorius išduotų jam pakvitavimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, todėl jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės: leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009). Be to, atkreiptinas dėmesys į įstatymo nustatytą prezumpciją – pagal CK 6.65 straipsnį skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta, todėl kreditorius, norėdamas šią prezumpciją nuginčyti, turėtų įrodyti, jog yra priešingai. Tuo atveju, kai skolininkas nepateikia skolos dokumento ar pakvitavimo, skolininkui tenka pareiga įrodyti pinigų grąžinimą (CPK 178 straipsnis).

30.       Byloje nustatyta, kad atsakovė neturi ieškovo išduoto rašytinio dokumento, patvirtinančio, jog ji yra didesne dalimi, nei nurodo ieškovas (12 500 Eur), įvykdžiusi savo piniginę prievolę pagal vekselį, t. y. didesne dalimi atsiskaičiusi su ieškovu. Atsakovė, įrodinėdama skolos dalies (42 500 Eur) grąžinimą ieškovui, remiasi atsakovės banko sąskaitos išrašo duomenimis, kasos pajamų ir išlaidų orderiais, ieškovo ir atsakovės direktorės susirašinėjimu, antstolės V. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, atsakovės direktorės paaiškinimais.

31.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 72 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32.       Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, pažymi apie nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017, 9 punktas).

33.       Iš byloje esančių įrodymų (atsakovės banko sąskaitos išrašo, kasos pajamų ir išlaidų orderių) nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2022 m. birželio 30 d. iš atsakovės atsiskaitomosios banko sąskaitos buvo paimta, įnešta į atsakovės kasą, o vėliau iš kasos, nurodant pagrindą – paskolos dengimui, atsakovės direktorei buvo išmokėta bendra 33 000 Eur suma. Tačiau byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad įvardyta suma (jos dalis – 30 000 Eur), kaip nurodo atsakovė, buvo faktiškai perduota ieškovui, taip grąžinant ieškovui vekseliu įformintos paskolos dalį. Tik ta aplinkybė, kad įvardyta suma iš atsakovės kasos buvo išmokėta atsakovės direktorei, išmokėjimo pagrindu nurodant paskolos dengimą, nepatvirtina, jog ši suma realiai buvo perduota ieškovui (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

34.       Pažymėtina tai, kad į bylą pateiktuose kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nėra nurodyta, jog lėšų išmokėjimo pagrindas yra būtent paskolos ieškovui pagal vekselį padengimas. Be to, laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2022 m. birželio 30 d. iš atsakovės kasos atsakovės direktorei buvo išmokėta 33 000 Eur suma, nurodant kaip pagrindą paskolos dengimą, nors pati atsakovė nurodo, kad iš šių lėšų ieškovui buvo sumokėta tik 30 000 Eur, o kitų paskolų atsakovė neturėjo, iš ieškovo gauta paskola – vienintelė. Apklausta kaip liudytoja atsakovės buhalterinę apskaitą tvarkanti V. G. parodė, kad 33 000 Eur sumos, išmokėtos paskolos dengimo pagrindu, dalis (3 000 Eur) buvo panaudota statybinėms medžiagoms įsigyti (2023 m. vasario 27 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 26 min.). Be to, liudytoja V. G. patvirtino, kad atsakovė turėjo ir kitų skolinių įsipareigojimų kreditoriams (ne tik ieškovui) (teismo posėdžio garso įrašas nuo 30 min.).

35.       Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodo, jog mokėjo ieškovui grynaisiais pinigais laikotarpiu po vekselio pasirašymo dienos iki 2021 m. gruodžio 31 d. kiekvieną mėnesį po 1 500 Eur, o nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 1 d. – kiekvieną mėnesį po 1 000 Eur. Tuo tarpu iš byloje esančių kasos ir pajamų išlaidų orderių matyti, kad atsakovės direktorei laikotarpiu po vekselio pasirašymo dienos iki 2021 m. gruodžio 5 d. buvo išmokėtos „paskolos dengimui“ įvairaus dydžio pinigų sumos (1 000, 1 200, 1 300, 1 500, 2 000, 4 000, 5 000 Eur), o laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 31 d. iki 2022 m. birželio 30 d. – po 1 500 Eur. Taigi iš atsakovės kasos atsakovės direktorei išmokėtų sumų dydžiai nesutampa su atsakovės nurodytomis neva ieškovui kas mėnesį perduotomis paskolai grąžinti sumomis.

36.       Pažymėtina ir tai, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2021 m. rugpjūčio 26 d. iki 2022 m. balandžio 15 d. bankiniais mokėjimo nurodymais pervedė ieškovui 12 500 Eur sumą, nurodydama, kad tai – paskolos grąžinimas. Liudytoja V. G., apklausta teismo posėdyje, nurodė, kad kitiems atsakovės kreditoriams paskolos buvo grąžinamos tik bankiniais pavedimais, įmonė neturėjo jokių kitų įsipareigojimų, kuriuos būtų dengusi grynaisiais pinigais (teismo posėdžio garso įrašas nuo 32:50 min.). Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas, kuriam iš pradžių skola dalimis buvo grąžinama bankiniais pavedimais, būtų reikalavęs, jog atsakovė likusią skolos dalį grąžintų tik grynaisiais pinigais.

37.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės išdėstytos aplinkybės, jog atsakovės direktorė iš bendrovės kasos paėmė 30 000 Eur sumą iš ieškovo gautai paskolai padengti, nėra pakankamos pripažinti, kad šios piniginės lėšos buvo faktiškai perduotos ieškovui, t. y. ieškovui grąžinta 30 000 Eur paskolos dalis (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Jau nurodyta, kad atsakovė teismui nepateikė jokių ieškovo pakvitavimų apie grynaisiais gautą paskolos dalies grąžinimą.

38.       Byloje esantys atsakovės buhalteriniai dokumentai nepatvirtina atsakovės nurodomos ieškovui grąžintos skolos sumos – 42 500 Eur – grąžinimo fakto (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Priešingai, ieškovo įvardyta kaip negrąžinta paskolos suma – 37 500 Eur – sutampa su atsakovės buhalteriniuose dokumentuose užfiksuota skolos ieškovui suma. 2023 m. vasario 27 d. teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja atsakovės buhalterinę apskaitą tvarkanti V. G. patvirtino, kad įmonės buhalteriniuose dokumentuose užfiksuota skola ieškovui yra 37 500 Eur; atsakovės direktorė iš atsakovės kasos paimdavo grynuosius pinigus, kasos išlaidų orderiuose nurodydama, kad paskolai padengti, liudytoja prašė direktorės pateikti duomenis apie tai, jog grynieji pinigai yra perduodami paskolai dengti, nurodyti – kam, t. y. paimti pakvitavimus, tačiau atsakovės direktorė to nepadarė, pakvitavimų apie perduotus grynuosius pinigus atsakovės buhalterei nepateikė.

39.       Pažymėtina tai, kad atsakovė yra komercine veikla užsiimantis ir pelno siekiantis juridinis asmuo, t. y. verslo subjektas, savo teises įgyvendinantis per valdymo organus. Atsakovei, kaip ir kiekvienam verslo subjektui, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, vykdant sutartinius įsipareigojimus. Taigi atsakovė, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pasirūpinti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais grynųjų pinigų perdavimo (sumokėjimo) ieškovui faktą. To nepadariusi, atsakovė prisiėmė prievolės įvykdymo įrodinėjimo riziką.

40.       Atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovės direktorė prašė iš ieškovo pakvitavimų, tačiau ieškovas tikino, jog tokius pasirašys, kai bus grąžinta visa paskolos suma, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip stokojančius pagrįstumo. Pažymėtina tai, kad pagal CK 6.65 straipsnio 3 dalį tuo atveju, jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba pažymėti pakvitavime, jog negali šio dokumento grąžinti, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą tol, kol jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovė, ieškovui atsisakant duoti pakvitavimą, turėjo teisę sustabdyti savo prievolės vykdymą, o to nepadariusi, prisiėmė riziką dėl prievolės įvykdymo fakto įrodinėjimo.

41.       Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jos direktorės ir ieškovo susirašinėjimą SMS žinutėmis, taip pat stokoja pagrįstumo. Iš byloje esančio šalių susirašinėjimo matyti, kad ieškovas ir atsakovės direktorė buvo pažįstami, bendraudavo dėl pavedimų į ieškovo sąskaitą ir derindavo tarpusavio susitikimus, tačiau nepatvirtina aplinkybės, jog šių susitikimų metu atsakovės direktorė perdavė ieškovui grynuosius pinigus skolai pagal vekselį padengti. Priešingai, iš šalių susirašinėjimo matyti, kad ieškovas vis klausdavo atsakovės direktorės, kada bus atliktas bankinis mokėjimo pavedimas, nurodydavo, kad pinigų į sąskaitą dar nėra gavęs, tuo tarpu atsakovės direktorė teigdavo, jog mokėjimą atliko (atliks) ir pan.

42.       Ieškovui perduotų grynųjų pinigų (30 000 Eur) fakto nepatvirtina ir atsakovės į bylą pateiktas 2022 m. rugsėjo 26 d. antstolės V. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuotas ieškovo ir atsakovės direktorės pokalbis telefonu. Priešingai nei nurodo atsakovės direktorė, pokalbio metu į jos klausimą apie grąžintos skolos sumą (24 000 Eur ir 6 000 Eur), ieškovas atsakė, jog apie atliktus mokėjimus (sumas) jis dabar nežino, žino tik tiek, kad jam atsakovė dabar yra skolinga 52 500 Eur plius skola už einamąjį mėnesį.

43.       Atsižvelgdamas į pirmiau nustatytas faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, vadovaujantis CPK 185 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, atsakovė, remdamasi 42 500 Eur paskolos dalies grąžinimo ieškovui aplinkybe, neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai).

44.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytas aplinkybes, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantė (atsakovė), visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino tinkamai taikydamas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–179 straipsniai, 185, 189 straipsniai). Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar kad teismas neįvertino apeliantės pateiktų teisinių argumentų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

45.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

46.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojami paskolos teisiniai santykiai, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

47.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

48.       Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

49.       Ieškovas patyrė 500 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė įrodymus šioms išlaidoms pagrįsti – 2023 m. gegužės 5 d. sąskaitą už teisines paslaugas ir pinigų priėmimo kvitą.

50.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte nurodytais kriterijais, atsižvelgdamas į pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktus apskaičiuotą maksimalų atlygintinų išlaidų už nurodyto pobūdžio procesinio dokumento parengimą dydį, konstatuoja, kad ieškovo prašoma atlyginti 500 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma yra pagrįsta visa apimtimi, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 500 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a  :

 

Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kurhause“ (juridinio asmens kodas 302629379) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.

 

 

Teisėjai                                                                                        Laima Ribokaitė

 

 

                        Irmantas Šulcas

        

 

                        Tomas Venckus