Administracinė byla Nr. A-9-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02663-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28; 81

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko, Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. P., A. L., A. L., A. V., D. R., D. R., G. K., K. V., L. G., R. S., R. Ž., S. Š., V. L. (V. L.), V. R., V. S., V. L., V. Š., individualios įmonės „Natūrali tekstilė“, mažosios bendrijos „Aimijus“, mažosios bendrijos „Giesole“, mažosios bendrijos „Nastelga“, uždarosios akcinės bendrovės „AEC Baltic“, uždarosios akcinės bendrovės „Animpeksas“, uždarosios akcinės bendrovės „Anviga“, uždarosios akcinės bendrovės „Dynamic solar“, uždarosios akcinės bendrovės „DS10“, uždarosios akcinės bendrovės „DS11“, uždarosios akcinės bendrovės „DS2“, uždarosios akcinės bendrovės „DS3“, uždarosios akcinės bendrovės „DS6“, uždarosios akcinės bendrovės „DS7“, uždarosios akcinės bendrovės „DS8“, uždarosios akcinės bendrovės „DS9“, uždarosios akcinės bendrovės „Energija-saulė“, uždarosios akcinės bendrovės „Engera“, uždarosios akcinės bendrovės „Etipas“, uždarosios akcinės bendrovės „Genera“, uždarosios akcinės bendrovės „Grindukas“, uždarosios akcinės bendrovės „Henora“, uždarosios akcinės bendrovės „Hensira“, uždarosios akcinės bendrovės „Infinity power“, KLI LT, uždarosios akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės „LumaHell“, uždarosios akcinės bendrovės „Ostira“, uždarosios akcinės bendrovės Sandita“, uždarosios akcinės bendrovės „Sanesetas“, uždarosios akcinės bendrovės „Sauleda“, uždarosios akcinės bendrovės „Saulės misija“, uždarosios akcinės bendrovės „Saulės šviesa“, uždarosios akcinės bendrovės „Sigerta“, uždarosios akcinės bendrovės „Stogvyda“, uždarosios akcinės bendrovės „Tanvira“, uždarosios akcinės bendrovės „Virtualios sistemos“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį tikslindami ir galutinai formuluodami skundo reikalavimus, prašė:

1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės atitinkamai: 248 027,57 Lt žalos atlyginimo A. P. naudai; 200 471,54 Lt – A. L. naudai; 195 121,44 Lt – A. L. naudai; 55 865,19 Lt – A. V. naudai; 204 774,17 Lt – D. R. naudai; 252 869,40 Lt – D. R. naudai; 252 734,04 Lt – G. K. naudai; 61 724,16 Lt – K. V. naudai; 252 023,40 Lt – L. G. naudai; 314 712,00 Lt – R. S. naudai; 60 695,42 Lt – R. Ž. naudai; 308 417,76 Lt – S. Š. naudai; 116 951,04 Lt – V. L. naudai; 167 888,70 Lt – V. R. naudai; 252 869,40 Lt – V. S. naudai; 252 869,40 Lt – V. L. naudai; 129 336,48 Lt – V. Š. naudai; 252 869,40 Lt – individualios įmonės „Natūrali tekstilė“ naudai; 238 064,40 Lt – mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „Aimijus“ naudai; 238 064,40 Lt – MB „Giesole“ naudai; 238 064,40 Lt – MB „Nastelga“ naudai; 252 023,40 Lt – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „AEC Baltic“ naudai; 238 064,40 Lt – UAB „ANIMPEKSAS“ naudai; 238 064,40 Lt – UAB „ANVIGA“ naudai; 63 845,93 Lt – UAB „Dynamic Solar’’ naudai; 252 023,40 Lt – UAB „DS10“ naudai; 252 023,40 Lt – UAB „DS11” naudai; 315 869,33 Lt – UAB „DS2“ naudai; 315 869,33 Lt – UAB „DS3“ naudai; 63 845,93 Lt – UAB „DS6“ naudai; 504 046,80 Lt – UAB „DS7“ naudai; 252 023,40 Lt – UAB „DS8“ naudai; 252 023,40Lt – UAB „DS9“ naudai; 252 869,40 Lt – UAB „ENERGIJA-SAULĖ“ naudai; 63 845,93 Lt žalos atlyginimo UAB „Engera“ naudai; 238 064,40 Lt – UAB „Etipas“ naudai; 63 845,93 Lt – UAB „Gerena“ naudai; 252 023,40 Lt – UAB „Grindukas“ naudai; 250 500,60 Lt – UAB „Henora“ naudai; 250 500,60 Lt – UAB „Hensira“ naudai; 252 023,40 Lt – UAB „Infinity Power“ naudai; 207 709,92 Lt – UAB KLI LT naudai; 251 161,50 Lt žalos atlyginimo UAB „LumaHell“ naudai; 250 500,60 Lt – UAB „Ostira“ naudai; 250 500,60 Lt – UAB „Sandita“ naudai; 250 500,60 Lt – UAB „Sanesetas“ naudai; 250 500,60 Lt – UAB „Sauleda“ naudai; 61 717,73 Lt – UAB „Saulės misija“ naudai; 218 597,94 Lt – UAB „Saulės šviesa“ naudai; 252 869,40 Lt – UAB „Sigerta“ naudai; 312 509,02 Lt – UAB „Stogvyga“ naudai; 250 500,60 Lt – UAB „Tanvira“ naudai; 64 296,00 Lt – UAB „Virtualios sistemos“ naudai;

2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

3) bylą stabdyti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą;

4) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Skunde nurodė, kad leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (išskyrus pareiškėją G. K.) gavo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. tuo metu, kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) pakeitimai, susiję su mažųjų saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifais, kuriais nustatyta, kad taikomas Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojantis fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas. Pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą, mažųjų saulės jėgainių, kurioms leidimai gaminti elektros energiją buvo išduoti nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d., pagaminta elektros energija turėjo būti prekiaujama tokiais fiksuotais tarifais: 1,25 Lt/kWh elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, ir 1,60 Lt/kWh elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą, o saulės jėgainių, kurioms leidimai gaminti elektros energiją išduoti nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.: 0,69 Lt/kWh elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, ir 0,87 Lt/kWh elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą. Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ir nustatytų mažesnių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų pareiškėjai patyrė žalą, kurią pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas turi atlyginti valstybė.

3. Pažymėjo, kad keičiant AIEĮ nustatytą teisinį reglamentavimą, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, bendrasis teisės principas lex retro non agit, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai. Įstatymų leidėjas tik išimtiniais atvejais gali nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą. Keičiant AIEĮ, buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, nes, pagal iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusią AIEĮ redakciją, elektros energija turėjo būti superkama pagal leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu patvirtintus fiksuotus tarifus. Reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra pasibaigę, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pagrįsdami savo reikalavimą, pareiškėjai taip pat rėmėsi Didžiosios Britanijos apeliacinio teismo sprendimu byloje Nr. C1/2012/0023, kur buvo sprendžiamas klausimas, ar išmokų tarifų koregavimas, keičiant teisinį reglamentavimą, nepažeidžia elektros jėgainių savininkų teisių. Nurodė, kad pakeitus teisinį reguliavimą, buvo pažeistas pareiškėjų teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nes, manydami, kad bus taikomi leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu nustatyti tarifai, pareiškėjai, prieš pradėdami elektros energijos gamybos veiklą, galėjo įvertinti būsimas investicijas ir pelną. Priimdamas AIEĮ pakeitimo įstatymą, įstatymų leidėjas pažeidė ir proporcingumo principą, nes nebuvo poreikio apsaugoti ar užtikrinti kitų teisinių vertybių, Lietuvoje nebuvo susiklosčiusi ypatinga (sunki ekonominė, finansinė ar kt.) padėtis. Be to, teisinis reguliavimas pakeistas ne laikinai dėl tam tikros ypatingos teisinės situacijos.

4. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. 13-64-01 teisės aktų projektų informacinėje sistemoje buvo įregistruotas 2013 m. sausio 7 d., Lietuvos Respublikos Seime svarstytas ypatingos skubos tvarka, parengtas nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių, kurios yra privalomos, reikalavimų ir nesuderintas su kitomis valstybės institucijomis bei visuomene. Tvirtinant AIEĮ pakeitimo įstatymą, nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Seimo Ekonomikos komiteto Papildomo komiteto raštuose pateiktus argumentus dėl galimo asmenų, kuriems išduoti Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo, taip pat investicinių projektų plėtros stabdymo.

5. Pareiškėjai nurodė, kad jų patirta žala, kurios sumos yra detalizuojamos teismui pateiktuose apskaičiavimuose, yra nuostoliai, kurie susidarys dėl to, kad 12 metų pagaminta elektros energija bus prekiaujama taikant ne leidimų plėtrai išdavimo metu galiojusiais tarifais. Iki šios dienos pareiškėjai jau yra patyrę nuostolių dėl to, jog už parduotą elektros energiją buvo mokama sumažintu tarifu. Pareiškėjų nuomone, tarp nurodytų neteisėtų veiksmų ir jų patirtos žalos egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys, nes nuostoliai atsirado būtent dėl pakeisto teisinio reguliavimo, kuris pažeidžia anksčiau nurodytus teisės aktus ir konstitucinius principus.

6. Pareiškėjų teigimu, ginčo atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio nuostata, ta apimti, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime (VI t., b. l. 64–83) prašė skundą atmesti.

8. Paaiškino, jog leidimai verstis veikla elektros energetikos sektoriuje buvo išduodami vadovaujantis dabar jau panaikintomis Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“. Pareiškėjams išduotuose leidimuose plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Ministerija nurodė leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas; elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjai, pradėdami veiklą energetikos sektoriuje ir gavę leidimus, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y. ir su tuo, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjai laisva valia atliko daugelį veiksmų, ir tik po to, apskaičiavę neva kilsiančią žalą, kreipėsi į teismą.

9. Atkreipė dėmesį, kad kai kurie pareiškėjai yra praleidę įstatymo nustatytus terminus kreiptis į teismą su skundais dėl leidimų gaminti elektros energiją. Pirminis pareiškėjų skundas yra 2013 m. liepos 15 d., todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus, galima būtų skųsti leidimus, išduotus 2013 m. birželio 15 d. ir vėliau. Todėl pareiškėjų leidimai, t. y. 2013 m. birželio 10 d. UAB „Grindukas“ Nr. LG-1836, 2013 m. kovo 27 d. UAB „Gerena“ Nr. LG-1266, 2013 m. kovo 27 d. UAB „Engera“ Nr. LG-1265, 2013 m. kovo 27 d. UAB „Virtualiosios sistemos“ Nr. LG-1123, 2013 m. kovo 26 d. leidimas A. V. Nr. LG-1035, 2013 m. birželio 6 d. D. R. Nr. LG-1694, 2013 m. kovo 27 d. K. V. Nr. LG-1188, 2013 m. birželio 10 d. L. G. Nr. LG-1823, 2013 m. kovo 27 d. R. Ž. Nr. LG-1187, 2013 m. birželio 10 d. V. L. Nr. LG-1825, 2013 m. birželio 11 d. V. Š. Nr. LG-1845, 2013 m. birželio 7 d. MB „Aimijus“ Nr. LG-1810, 2013 m. birželio 7 d. leidimas MB „Giesole“ Nr. LG-1809, 2013 m. birželio 7 d. MB „Nastelga“ Nr. LG-1808, 2013 m. birželio 7 d. UAB „Animpeksas“ Nr. LG-1811, 2013 m. birželio 7 d. leidimas UAB „ANVIGA“ Nr. LG-1812, 2013 m. kovo 29 d. leidimas UAB „Dynamic Solar“ Nr. LG-1598, 2013 m. kovo 29 d. UAB „DS2“ Nr. LG-1585, 2013 m. birželio 7 d. leidimas UAB „DS2“ Nr. LG-1800, 2013 m. kovo 29 d. UAB „DS3“ Nr. LG-1854, 2013 m. birželio 7 d. leidimas UAB „DS3“ Nr. LG-1819, 2013 m. kovo 29 d. leidimas UAB „DS6“ Nr. LG-1583, 2013 m. birželio 7 d. leidimas UAB „Etipas“ Nr. LG-1813, 2013 m. birželio 10 d. UAB „Infinity Power“ Nr. LG-1831, 2013 m. kovo 28 d. leidimas UAB „Saulės misija“ Nr. LG-1502, 2013 m. birželio 7 d. leidimas UAB „Saulės šviesa“ Nr. LG-1814, 2013 m. birželio 10 d. UAB „Stogvyga“ Nr. LG-1827 yra skundžiami praleidus įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą, todėl, neprašant atnaujinti praleisto termino, atsakovas prašė taikyti senatį ir atmesti šių pareiškėjų prašymą.

10. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) buvo parengtas siekiant užtikrinti sklandų Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) nuostatų įgyvendinimą. Dėl įstatymo įgyvendinimo, jo rengėjų nuomone, buvo būtina imtis priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis numato, kad energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimas būtų taikomas atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus. Įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad po AIEĮ įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu – saulės šviesos energijos elektrinės. Ministerijai buvo pateikiami tūkstančiai prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios elektrines. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai paveiktų ne tik fizinius asmenis, vartojančius elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmones, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai (o taip pat ir konkurencingumui) didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Dėl 2012 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais pateiktų atsakovui apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, susidarė situacija, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant atsakovui pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW, tokiu būdu, viršijant suminę įrengtąją galia, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 17 d.) apie 50 kartų. Iki Pakeitimo įstatymo priėmimo atsakovas turėjo apie 10 000 neišnagrinėtų prašymų išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį viršijantį 400 mln. Lt., kuris, remiantis teisės aktais, būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų.

11. Teigė, jog reikia įvertinti ir tai, jog šioje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant VIAP lėšas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje pažymėjo, kad toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07). Atkreipė dėmesį, kad ESTT atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų. Aptartu teisiniu reguliavimu teisinio apibrėžtumo, lex retro non agit, proporcingumo bei kiti principai nebuvo pažeisti.

12. Nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės. Nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad jie patyrė žalą, kurią sudaro pagrįstai tikėtos, bet negautos pajamos, už parduodamą elektros energiją. Pareiškėjai, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimą preziumuoja, kad jų saulės elektrinėse jau yra pagaminta visa elektros energija, kuri turėjo būti pagaminta per 12 metų, parduota bei pareiškėjai palygino gautas pajamas su pajamomis, paskaičiuotomis pagal kainą, nustatytą Komisijos. Tačiau tikslaus nuostolių dydžio apskaičiuoti objektyviai neįmanoma, kadangi jis priklauso nuo faktiškai pagamintos ir parduotos elektros energijos kiekio. Faktiškai pagamintos elektros energijos kiekis taip pat priklauso nuo objektyvių priežasčių (meteorologinių sąlygų, elektrinės techninės būklės ir pan.). Pareiškėjai neinformuoja apie su AB Lesto sudarytas elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis (toliau –Sutartis), jų nepateikia, byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jų valdomos saulės šviesos elektrinės gamina ir parduoda elektros energiją.

13. Pridūrė, jog Konstitucijos straipsniai ir teisinės valstybės principas nėra pažeisti, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pozicija grindė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir Energetikos ministerija.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu (VI t., b. l. 110–118) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas nustatė, kad Ministerija 2013 m. kovo-gegužės mėn. išdavė pareiškėjams leidimus gaminti elektros energiją saulės elektrinėse, kuriose įrengtoji galia neviršija 0,03 MW (I t., b. l. 43–98). Visuose leidimuose buvo pažymėta, kad elektrinėse pagaminta energija bus prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

17. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.).

18. Taip pat pabrėžė, kad reikšdami reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo, pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

19. Sprendė, jog atsižvelgiant į tai, negali būti konstatuota, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą yra paneigiama, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Priešingai, kartu su patikslintu skundu pareiškėjai pateikė PVM sąskaitas faktūras (III t., b. l. 105–200; IV t., 1–194; V t., 1–183), patvirtinančias, kad jie vykdo prekybą saulės elektrinėse pagaminta elektros energija ir iš šios veiklos gauna realių pajamų.

20. Taip pat nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėta, AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai. Priminta, jog visiems pareiškėjams leidimai gaminti elektros energiją buvo išduoti iki AIEĮ įstatymo nuostatų pakeitimų, įsigaliojusių 2013 m. vasario 1 d. Todėl kaip nepagrįsti atmesti pareiškėjų argumentai, kad taikant nuo 2013 m. vasario 1 d. pasikeitusį teisinį reglamentavimą, buvo įsiterpta į jau susiklosčiusius teisinius santykius.

21. Tuo pačiu teismas pažymėjo, jog aplinkybių, ar priimant Pakeitimo įstatymą buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų teisėkūros reikalavimų, vertinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, tai susiję su teisės akto atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatoms vertinimu, todėl šiuo aspektu nepasisakė.

22. Pasisakydamas dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas rėmėsi Konstitucijos 110 straipsniu, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, LVAT 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, bei pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl Pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo, analogiškai aptarta teisinė situacija buvo vertinama ir vėlesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose, kuriose esminės faktinės ir teisinės aplinkybės yra tokios pačios kaip ir nagrinėjamoje byloje (2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014).

23. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad dėl pasikeitusio AIEĮ nuostatų taikymo nebuvo pažeisti pareiškėjų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju nenustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo analizuoti, ar egzistuoja kitos civilinės atsakomybės sąlygos, o pareiškėjų skundo reikalavimai dėl žalos priteisimo atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 p.). Taip pat atmestini ir išvestiniai reikalavimai dėl procesinių palūkanų priteisimo.

III.

24. Advokatas L. J. pareiškėjų vardu padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo (VII t., b. l. 22–38), kuriame prašė:

1) Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją;

3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti:

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjų naudai visas bylinėjimosi išlaidas;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 248 027,57 Lt žalos atlyginimo A. P. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 200 471,54 Lt žalos atlyginimo A. L. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 195 121,44 Lt žalos atlyginimo A. L. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 55 865,19 Lt žalos atlyginimo A. V. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 204 774,17 Lt žalos atlyginimo D. R. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 869,40 Lt žalos atlyginimo D. R. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 734,04 Lt žalos atlyginimo G. K. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 61 724,16 Lt žalos atlyginimo K. V. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 023,40 Lt žalos atlyginimo L. G. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 314 712,00 Lt žalos atlyginimo R. S. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 60 695,42 Lt žalos atlyginimo R. Ž. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 308 417,76 Lt žalos atlyginimo S. Š. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 116 951,04 Lt žalos atlyginimo V. L. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 167 888,70 Lt žalos atlyginimo V. R. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 869,40 Lt žalos atlyginimo V. S. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 869,40 Lt žalos atlyginimo V. L. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 129 336,48 Lt žalos atlyginimo V. Š. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 869,40 Lt žalos atlyginimo IĮ „Natūrali tekstilė“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 238 064,40 Lt žalos atlyginimo MB „Aimijus“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 238 064,40 Lt žalos atlyginimo MB „Giesole“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 238 064,40 Lt žalos atlyginimo MB „Nastelga“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 023,40 Lt žalos atlyginimo UAB „AEC Baltic“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 238 064,40 Lt žalos atlyginimo UAB „ANIMPEKSAS“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 238 064,40 Lt žalos atlyginimo UAB „ANVIGA“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 63 845,93 Lt žalos atlyginimo UAB „Dynamic Solar“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 023,40 Lt žalos atlyginimo UAB „DS10“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 023,40 Lt žalos atlyginimo UAB „DS11“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 315 869,33 Lt žalos atlyginimo UAB „DS2“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 315 869,33 Lt žalos atlyginimo UAB „DS3“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 63 845,93 Lt žalos atlyginimo UAB „DS6“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 504 046,80 Lt žalos atlyginimo UAB „DS7“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 023,40 Lt žalos atlyginimo UAB „DS8“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 023,40 Lt žalos atlyginimo UAB „DS9“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 869,40 Lt žalos atlyginimo UAB „ENERGIJA- SAULĖ“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 63 845,93 Lt žalos atlyginimo UAB „Engera“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 238 064,40 Lt žalos atlyginimo UAB „Etipas“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 63 845,93 Lt žalos atlyginimo UAB „Gerena“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 023,40 Lt žalos atlyginimo UAB „Grindukas“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 250 500,60 Lt žalos atlyginimo UAB „Henora“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 250 500,60 Lt žalos atlyginimo UAB „Hensira“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 023,40 Lt žalos atlyginimo UAB „Infinity Power“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 207 709,92 Lt žalos atlyginimo UAB „KLI LT“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 251 161,50 Lt žalos atlyginimo UAB „LumaHell“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 250 500,60 Lt žalos atlyginimo UAB „Ostira“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 250 500,60 Lt žalos atlyginimo UAB „Sandita“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 250 500,60 Lt žalos atlyginimo UAB „Sanesetas“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 250 500,60 Lt žalos atlyginimo UAB „Sauleda“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 61 717,73 Lt žalos atlyginimo UAB „Saulės misija“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 218 597,94 Lt žalos atlyginimo UAB „Saulės šviesa“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 869,40 Lt žalos atlyginimo UAB „Sigerta“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 312 509,02 Lt žalos atlyginimo UAB „Stogvyga“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 250 500,60 Lt žalos atlyginimo UAB „Tanvira“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 64 296,00 Lt žalos atlyginimo UAB „Virtualios sistemos“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

25. Apeliaciniame skunde dėl teisės į teismą apribojimo nurodė, pirma, kad teismas viršijo administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė išimtinius Konstitucinio Teismo įgaliojimus, todėl priėmė nepagrįstą bei naikintiną sprendimą. Šiuo aspektu pažymėjo, jog valdžios institucija, kurios veiksmų teisėtumas ginčijamas šioje byloje – Seimas. Pareiškėjai žalą kildina iš Seimo priimtų Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimo, nes minėtų nuostatų galiojimas pareiškėjų atžvilgiu galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bylas dėl žalos, esant poreikiui taikyti CK 6.271 straipsnyje numatytą teisinį reguliavimą, nagrinėja administraciniai teismai. Taigi, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje pareikštus reikalavimus, privalo tinkamai įvertinti civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą, kitaip pareiškėjų teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per se būtų paneigta. Reikalavimo priteisti žalą neįmanoma išnagrinėti neįvertinus skundžiamo subjekto veiksmų teisėtumo. Seimo veiksmų teisėtumą įvertinti šioje byloje privalo nebūtinai bylą nagrinėjantis teismas, pareiškėjai prašė perduoti šį klausimą nagrinėti kompetentingam Konstituciniam Teismui, tačiau teismas šio prašymo netenkino, nurodydamas, jog pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Darydamas tokią išvadą, teismas pats įvertino Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą. Antra, teismas neįvertino bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymą teisėtumo vertinimu. Nurodydamas, kad „aplinkybių, ar priimant Pakeitimo įstatymą buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų teisėkūros reikalavimų, vertinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tai susiję su atitikimo Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatoms vertinimu, todėl teismas šiuo aspektu nepasisako“, teismas atsisakė įvertinti aplinkybes, kurios yra esminės ir turi įtakos bylos baigčiai.

26. Teismas netinkamai įgyvendino Konvencijoje įtvirtintą pareiškėjų teisę į teismą, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos. Nors bylą nagrinėjančio teismo nesaisto įstatyminė pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas negali ginčo spręsti netirdamas ir nesikreipdamas į kompetentingą teismą dėl civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės įvertinimo vadovaujantis vien formaliais pagrindais (jog tokia teismo pareiga tiesiogiai nenustatyta įstatymu), nes tokiu atveju, priimdamas sprendimą, teismas tik imituotų teisingumo vykdymą.

27. Dėl Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo netinkamo aiškinimo, nurodė, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjus ir valstybę siejančius teisinius santykius bei teisinio reguliavimo įtaką šių santykių turiniui. Teigė, kad pareiškėjus ir valstybę sieja trijų rūšių teisiniai santykiai, susiję su: Leidimo plėtrai išdavimu; Fiksuoto tarifo nustatymu; Leidimo gaminti elektros energiją išdavimu. 2013 m. sausio 17 d. priėmus Pakeitimo įstatymą, ir jam įsigaliojus 2013 m. vasario 1 d., fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą Seimas susiejo ne su Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o su Leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėjus ir valstybę siejantį turtinio teisinio pobūdžio santykį, susiklosčiusį Leidimo plėtrai išdavimo dieną AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2096 redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.) pagrindu pakeitė, t. y. vienašališkai pakeitė susiformavusių ir galiojančių turtinio pobūdžio teisinių santykių turinį, dėl ko įsiterpė į jau nustatytus ir galiojančius teisinius santykius. Tai įrodo, jog atsakovas, priėmęs Pakeitimo įstatymą taip, kad būtų įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius, pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Nežiūrint į tai, jog Leidimus gamybai pareiškėjai gavo įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Leidimų gamybai išdavimo juridinis faktas pakeitė su Fiksuotu tarifu susijusius ir šiai dienai galiojančius turtinio pobūdžio teisinius santykius, valstybę ir pareiškėjus siejančius Leidimų plėtrai išdavimo pagrindu. Pakeitimo įstatymas nustatė reguliavimą, kuris taikomas jau įvykusiems juridiniams faktams ir tų faktų pagrindu susiformavusiems teisiniams turtinio pobūdžio santykiams. Be to, teismas neįvertino, kaip Pakeitimo įstatymu pareiškėjų teisinė padėtis buvo palengvinta, nors Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams.

28. Pasisakydamas dėl byloje taikytų 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 motyvų, pažymėjo, kad atsakovas privalėjo įrodyti, kad kainų vartotojams padidėjimas yra pernelyg didelis, t. y. pažeidžiantis vartotojų interesus, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjų elektrinėje pagamintos elektros energijos gamybos skatinimas Leidimo plėtrai išdavimo sąlygomis lemtų tokį elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą, jog jis būtų laikomas ženkliu ir pažeidžiančiu vartotojų ilgalaikius interesus, numatytus ilgalaikės valstybės raidos strategijoje. Byloje nesant įrodymų apie elektros energijos kainos vartotojams nepagrįstumą nėra pagrindo prieiti prie išvados, jog elektros energijos kaina vartotojams tapo per didelė, jog 2011 m. galiojančiu teisiniu reguliavimu nustatytas skatinimo mechanizmas paneigia tautos gerovės turinį, jog atsirado poreikis ginti elektros energijos vartotojus papildomai.

29. Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), teigia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui bylos aplinkybių kontekste kyla pareiga kreiptis į ESTT prašant priimti prejudicinį sprendimą.

30. Atsakovo atstovas Energetikos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (VII t., b. l. 41–51), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

31. Atsiliepime nurodė, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Rėmėsi AIEĮ 1 straipsnio 1 dalimi, AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Informavo, kad 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Akivaizdu, kad taip (nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP) būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – t. y. priimti įstatymo pakeitimus. Be to, fiksuoti tarifai nustatomi vadovaujantis Komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinta Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika. Šios metodikos 9 punktas nustato, kad Komisija nustato supirkimo tarifą, maksimalų tarifą, užtikrinantį skatinimo laikotarpiu elektros energijos jėgainės būsimųjų pinigų srautų grynąją dabartinę vertę (NPV), lygią nuliui, t. y. diskontuoto neigiamo pinigų srauto (investicijų ir būsimų pinigų išlaidų grynosios dabartinės vertės) atitikimą diskontuotam teigiamam pinigų srautui (būsimų piniginių pajamų grynajai dabartinei vertei). Ši nuostata įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

32. Pareiškėjų argumentai dėl teisinio reguliavimo ir iš to kilusių pasekmių, priėmus Pakeitimo įstatymą, Įgyvendinimo įstatymą yra panašūs į tuos, dėl kurių pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, todėl šioje byloje taikytinas minėtoje nutartyje suformuotas precedentas. Nagrinėjamoje byloje, kaip ir minėtoje, jau išnagrinėtoje, byloje, nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjams nebuvo visiškai panaikintas. Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjai neakcentavo, kad jų pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jie siekė įgydami leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

33. Dėl kreipimosi į ESTT, remdamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad jam nekyla klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo, apeliantai taip pat nenurodė jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Atsakovui taip pat nėra įžvelgiamas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantai, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Apeliantų cituojama Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta. Taip pat atkreipia dėmesį į ESTT bylas, kuriose pasisakyta dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo.

34. Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (VII t., b. l. 54–56) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

35. Atsiliepime nurodė, jog Teisingumo ministerija nėra tinkamas atsakovo Lietuvos valstybės atstovas šioje byloje. Taip pat pažymėjo, jog apeliantai turi įrodyti visas tris civilinės atsakomybės sąlygas. Negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Pridūrė, jog pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties teismo pagrįstas manymas (abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai.

IV.

              36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 15 d. nutartimi apeliacinį procesą nutraukė.

              37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog advokatas L. J., 2014 m. rugsėjo 8 d. pasirašydamas ir teikdamas teismui pareiškėjų vardu apeliacinį skundą, nebuvo įgaliotas atlikti tokius procesinius veiksmus, t. y. apeliacinį skundą teismui padavė įgaliojimų neturintis atstovas. Esant tokioms aplinkybėms ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 3 dalies 3 punktu bei 7 dalimi, teismas apeliacinį procesą byloje nutraukė.

              38. Taip pat pažymėta, jog ta byloje nustatyta aplinkybė, kad advokatas L. J., šalindamas skundo trūkumus, teismui 2014 m. gruodžio 2 d. pateikė patikslintą apeliacinį skundą, reikšmės neturi, nes, viena vertus, tikslinti galima tik tokį apeliacinį skundą, kuris pateiktas atitinkamus įgaliojimus turinčio asmens, kita vertus, net vertinant apeliacinio skundo patikslinimą kaip savarankišką apeliacinį skundą, tokiam apeliaciniam skundui pateikti jau buvo pasibaigęs įstatymo nustatytas apeliacinio skundo padavimo terminas ir šio termino nebuvo prašoma atnaujinti (ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 dalis).

V.

              39. Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1273-525/2015. Prašymą grindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

              40. Prašyme nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1273-525/2015, nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos analogiškose bylose (rėmėsi nutartimis administracinėse bylose Nr. A-151-525/2015; A143-1712/2014; A492-1475/2014; A-765-525/2015; Nr. 270-525/2015; Nr. A-381-525/2015; Nr. A-766-525/2015; Nr. A-449-525/2015; Nr. A-271-525/2015 ir kt.), kuriose pareiškėjams identiškų igaliojimų pagrindu atstovavo tas pats advokatas. Pažymėjo, kad nurodytose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jokių advokatui L. J. suteiktų įgaliojimų trūkumų nenustatė.

              41. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad administracinę bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjo dalis tos pačios sudėties teismo, kaip ir suformavusio priešingą administracinių teismų praktiką.

              42. Pažymėjo, jog 2015 m. liepos 15 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne tik nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos formavimo, bet ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista teisė arba įstatymų saugomas interesas, konstitucinius teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įgytų teisių apsaugos reikalavimus. Jeigu Lietuvos vyriausiajame administraciniam teismui kilo abejonių dėl advokato L. J. įgaliojimų, teismas galėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti, o ne iš karto nutraukti apeliacinį procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-236/2013 ir kt.)

              43. Išdėstė, jog apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. A-1273-525/2015 pareiškėjai patikslino 2014 m. gruodžio 1 d., vykdydami 2014 m. lapkričio 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, todėl 2014 m. gruodžio 1 d. pateiktas patikslintas apeliacinis skundas nėra laikytinas savarankišku apeliaciniu skundu, kuriam taikomi apeliacinio skundo pateikimo terminai, nurodyti ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje. 2014 m. gruodžio 1 d. patikslintas apeliacinis skundas buvo pareikštas per teismo nustatytą papildomą trūkumų šalinimo terminą, todėl skundas laikytinas paduotu tinkamai.

VI.

              44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. nutartimi pareiškėjų prašymą tenkino ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A-1273-525/2015 bei perdavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui šią bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

              45. Teisėjų kolegija, be kita ko, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutarime suformuluotu išaiškinimu, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, o iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų (bei kitų konstitucinių principų) kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Pridūrė, jog aptartos nuostatos atsispindi ir Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, kurio 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

              46. Pažymėjo, jog nustatęs, kad administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261–59/2011).

              47. Taip pat vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimu, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo Brumarescu prieš Rumuniją, § 61). Kita vertus, nuolatinis prieštaringų teismo sprendimų buvimas gali sukurti teisinį netikrumą, galintį sumažinti visuomenės pasitikėjimą teisine sistema, nors toks pasitikėjimas, akivaizdu, yra vienas iš esminių teisinės valstybės komponentų (žr. EŽTT 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimo Paduraru prieš Rumuniją, § 98, 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimo Vinčic ir kiti prieš Serbiją, § 56; 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo Stefanica ir kiti prieš Rumuniją, § 38).

              48. Konstatavo, jog pareiškėjai nagrinėtu atveju prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1273-525/2015 nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A-151-525/2015; A143-1712/2014; A492-1475/2014; A-765-525/2015; Nr. 270-525/2015; Nr. A-381-525/2015; Nr. A-766-525/2015; Nr. A-449-525/2015; Nr. A-271-525/2015 ir kt.), kuriuose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas advokatui L. J. suteiktų įgaliojimų trūkumų nelaikė kliūtimi nagrinėti apeliacinį skundą iš esmės ir priimti procesinį sprendimą. Tuo tarpu 2015 m. liepos 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1273-525/2015 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija laikė, jog advokatui L. J. suteiktų įgaliojimų trūkumai yra pagrindas nutraukti apeliacinį procesą, nepasisakant dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų. Minėta situacija susiklostė iš esmės dėl to, kad skirtingai buvo vertinami atstovavimo dokumentų trūkumai. Vienu atveju teismas traktavo, jog vėliau nei apeliacinis skundas pateiktas patvirtinimas apie atstovui suteiktą įgaliojimą pateikti apeliacinį skundą bylos šalies vardu yra netinkamas ir tai yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti remiantis ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nes apeliacinį skundą teismui padavė įgaliojimų neturintis atstovas. Kitu atveju laikė, jog tai nėra kliūtis priimti procesinį sprendimą, išnagrinėjus pateiktą apeliacinį skundą.

49. Todėl sprendė, jog teismo nukrypimas nuo administracinių teismų praktikos nagrinėjamu atveju galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, nes pareiškėjams byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir kitose nurodytose bylose kilo visiškai skirtingos teisinės pasekmės – apeliacinis procesas pareiškėjų byloje buvo nutrauktas neišnagrinėjus jų pateikto apeliacinio skundo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII.

50. Šioje byloje, kuri apeliacine tvarka buvo perduota Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, ginčas kilo dėl turtinės žalos priteisimo pareiškėjams, kurią jie kildino iš Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimų, kuriais sumažinti mažųjų saulės elektrinių pagamintai elektros energijai taikomi supirkimo tarifai.

51. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą, pareiškėjų reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą ir kitus su tuo susijusius reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

52. Nesutinkant su pareiškėjams nepalankiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjų vardu advokatas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė apeliacinį skundą. Šis apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartimi nustačius, jog jį padavė įgaliojimų neturintis asmuo ir apeliacinį procesą atitinkamai nutraukus.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartimi procesas pareiškėjų byloje buvo atnaujintas nustačius, jog iškilo poreikis suvienodinti išsiskiriančią administracinių teismų praktiką dėl atstovavimo dokumentų trūkumų vertinimo. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, iš naujo nagrinėjamoje byloje pirmiausia būtina aptarti nurodytąjį ginčo procesinį aspektą.

Procesinės ginčo aplinkybės

54. Iš bylos procesinės eigos matyti, jog pareiškėjų vardu advokatas L. J. apeliacinį skundą pateikė 2014 m. rugsėjo 8 d. (VI t., b. l. 120–136). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartimi (VI t., b. l. 137–138) pateiktąjį apeliacinį skundą priimti atsisakė, motyvuodamas tuo, jog teismui nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad advokatas yra įgaliotas apskųsti teismo priimtus sprendimus bei nutartis. Įvertinus teismui pateiktus su pareiškėjais sudarytų teisinių paslaugų teikimo sutarčių išrašus, nustatyta, jog advokato L. J. teisė apskųsti teismo sprendimus šiose sutartyse nebuvo aptarta. Todėl prieita prie išvados, jog pareiškėjų vardu apeliacinį skundą pateikė neįgaliotas asmuo, kas vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teismo vertinimu, sudarė pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjų vardu advokato pateiktą apeliacinį skundą.

55. Advokatas L. J. pareiškėjų vardu dėl šios teismo nutarties pateikė Lietuvos vyriausiajam teismui atskirąjį skundą, kuriame, be kita ko, išdėstė, jog nustatęs pirmiau įvardytus apeliacinio skundo trūkumus, teismas turėjo pareigą suteikti galimybę juos pašalinti, o ne iš karto atsisakyti priimti pateiktąjį apeliacinį skundą.

56. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi pareiškėjų vardu pateiktą atskirąjį skundą tenkino iš dalies ir perdavė apeliacinio skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Grįsdamas savo procesinį sprendimą, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika panašiose bylose: „apeliacinį skundą turi būti atsisakoma priimti ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu tuo atveju, kai iš bylos duomenų yra aišku, jog apeliacinį skundą paduodantis atstovas neturi atitinkamų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-56/2009). Vis dėlto, jei iš bylos medžiagos nėra akivaizdu, kad skundas paduotas neturint įgaliojimų (pvz., byloje yra orderis, kuris nesuteikia teisės apskųsti teismo sprendimą), teismas turėtų nustatyti terminą trūkumams pašalinti ar pasiūlyti atstovui pateikti papildomus duomenis apie jam suteiktus įgalinimus, o ne iš karto atsisakyti priimti atskirąjį skundą ar nutraukti apeliacinį procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-382/2006)“.

57. Remdamasis pirmiau nurodyta teismine praktika ir įvertinęs byloje esančių tarp pareiškėjų ir jų atstovo sudarytų teisinių paslaugų teikimo sutarčių išrašų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, jog, pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nutartį, nebuvo akivaizdu, kad skundas paduotas neturint įgaliojimų, todėl daryti vienareikšmę išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjų vardu apeliacinį skundą teismui pateikė neįgaliotas asmuo, pakankamo pagrindo nebuvo. Todėl, apeliacinio teismo nuomone, remdamasis ABTĮ 134 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti ar pasiūlyti atstovui pateikti papildomus duomenis apie jam suteiktus įgalinimus (įskaitant ir kitus teismo išvardytus apeliacinio skundo trūkumus), o ne iš karto atsisakyti priimti apeliacinį skundą.

58. Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo spręsdamas pareiškėjų vardu pateikto apeliacinio skundo priėmimo klausimą, 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi (VI t., b. l. 160–161) be kita ko, nustatė jį padavusiam advokatui terminą trūkumams pašalinti – pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad jam buvo suteikti įgaliojimai pareiškėjų vardu pateikti teismui apeliacinį skundą.

59. Pareiškėjų vardu apeliacinį skundą padavęs advokatas 2014 m. gruodžio 1 d., be kita ko, pateikė teismui atstovavimo sutartis, sudarytas su pareiškėjais (VI t., b. l. 169–200; VII t., b. l. 1–21). Šios atstovavimo sutartys buvo sudarytos 2014 m. rugsėjo 15 d. ir expressis verbis (lot. – aiškiais žodžiais) suteikė advokatui L. J. teisę pareiškėjų vardu parengti, pasirašyti bei pateikti apeliacinį skundą. Tuo pačiu advokatas pareiškėjų vardu patikslino apeliacinį skundo reikalavimą.

60. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi (VII t., b. l. 39) priėmė advokato L. J. pareiškėjo vardu pateiktą apeliacinį skundą ir perdavė jį nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

61. Minėta, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartimi (VII t., b. l. 63–75) apeliacinis procesas pareiškėjų byloje buvo nutrauktas, remiantis aplinkybe, jog visos pareiškėjų advokato pateiktos atstovavimo sutartys yra sudarytos ir pasirašytos 2014 m. rugsėjo 15 d., t. y. jau po apeliacinio skundo pateikimo. Todėl advokatas L. J., 2014 m. rugsėjo 8 d. pasirašydamas ir teikdamas teismui pareiškėjų vardu apeliacinį skundą neturėjo įgaliojimų tokių veiksmų atlikti, t. y. apeliacinį skundą teismui padavė įgaliojimų neturintis atstovas, kas sudarė pagrindą apeliacinį procesą, remiantis ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 7 dalimi, nutraukti.

62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartimi procesas pareiškėjų byloje buvo atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. nustačius, jog administracinių teismų praktika, formuojama dėl atstovavimo dokumentų trūkumų vertinimo, yra prieštaringa. Būtent – nustatyta aplinkybė, jog panašiose bylose advokatui L. J. suteiktų įgaliojimų trūkumo teismas nelaikė kliūtimi nagrinėti apeliacinį skundą iš esmės ir priimti procesinį sprendimą, o pareiškėjų byloje tai laikyta pagrindu nutraukti apeliacinį procesą.

63. Pridurtina, jog kartu su prašymu atnaujinti procesą, kuris buvo patenkintas minėtąja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, pareiškėjų advokatas pateikė teismui 2015 m. liepos 23 d. pareiškėjų pasirašytų patvirtinimų apie šiam advokatui aktualioje byloje suteiktų įgaliojimų apimtį nuorašus (VIII t., b. l. 37–92). Be kita ko, šiuose dokumentuose pareiškėjai patvirtino, jog „2014 m. rugsėjo 15 d. su advokatu L. J. pasirašyta atstovavimo sutartimi jokie papildomi įgaliojimai advokatui L. J. nustatomi nebuvo. 2014 m. rugsėjo 15 d. atstovavimo sutartimi įgaliojimai advokatui L. J. buvo detalizuojami neplečiant teisinių paslaugų sutartimi jau suteiktų įgaliojimų apimties. 2014 m. rugsėjo 15 d. atstovavimo sutartimi buvo siekiama apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžiančiam teismui pateikti patvirtinimą, kad advokatas L. J. turi visus reikiamus įgaliojimus apskundžiant teismų sprendimus ir nutartis bei atliekant bet kokius kitus advokato L. J. manymu būtinus veiksmus“.

Dėl pareiškėjų teisės į apeliaciją, kaip veiksmingos jų teisės į teisminę gynybą dalies, atstovui pagal pavedimą šios teisės įgyvendinimo metu neturėjus įgaliojimų, užtikrinimo konkrečioje byloje

64. Taigi, iš naujo išplėstinei teisėjų kolegijai perduotai nagrinėti byloje, be kita ko, būtina pasisakyti dėl atstovavimo pagal pavedimą įgyvendinimo ribų, t. y. konkrečios bylos aplinkybių plotmėje pateikti atstovo įgaliojimo paduoti atstovaujamųjų vardu apeliacinį skundą, kuris buvo pateiktas jau po šio procesinio veiksmo atlikimo, vertinimą.

65. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 49 straipsnis taip pat inter alia įtvirtina proceso šalių teisę ginti savo interesus teisme per atstovus. Šio straipsnio 3 dalis savo ruožtu inter alia numato, jog įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai. Advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi.

66. Įgaliojimų suteikimas atstovui paduoti skundą administraciniam teismui (taip pat ir apeliacinį skundą) ir tokiu būdu ginti atstovaujamojo subjektines teises turi būti išreikštas administracinio proceso tvarka. Pagal ABTĮ 130 straipsnio 4 dalį apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo, advokatas arba atstovas pagal įstatymą <...>. Kai apeliacinį skundą paduoda advokatas, atstovas pagal įstatymą, įmonių ar institucijų vadovų įgalioti asmenys, prie jo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis jį paduodančio asmens įgaliojimus.

67. ABTĮ 50 straipsnio 2 dalis įtvirtina bendrąją taisyklę, jog atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus. Tačiau tuo pačiu šis straipsnis numato minėtosios taisyklės apribojimą: išvardija baigtinį sąrašą procesinių veiksmų, kurių be specialaus aptarimo atstovo įgaliojime, atstovui atstovaujamųjų vardu atlikti administraciniame procese nėra leidžiama (ABTĮ 50 str. 2 d. 1–8 p., 50 str. 3 d.).

68. Prie išimtinių atstovo pagal pavedimą teisių, kurios turi būti specialiai aptartos atstovo įgaliojime, priskirta ir teisė atstovui apskųsti teismo sprendimą ar nutartį (ABTĮ 50 str. 2 d. 6 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje formuoja poziciją, jog tokios teisės išskyrimas nėra savitikslis, kadangi bet koks sprendimo ar nutarties apskundimas yra susijęs su skundžiančio asmens diskrecija, pasveriant tai, ar apskundimas yra tikslingas, kokios gali būti skundo teisinės pasekmės, ar racionalu skųsti teismo sprendimą ar nutartį, kurie iš esmės tenkina asmenį. Todėl teisę apskųsti teismo sprendimą ar nutartį turinčio asmens ir jo atstovo požiūris dėl būtinybės skųsti teismo sprendimą ar nutartį gali skirtis. Dėl nurodytų priežasčių įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti asmens teises bei apriboti atstovo pagal pavedimą diskreciją, teismo sprendimų ir nutarčių apskundimo teisę atstovui pagal pavedimą priskyrė prie specialiai aptartinų įgaliojime (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-530/2010, 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-814/2012, 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-926/2013 ir kt).

69. Tai, ar egzistuoja minėta procesinė aplinkybė – specialios atstovo teisės aptarimas ABTĮ 50 straipsnio 2 dalies 6 punkto prasme įgaliojime, tokiu būdu nubrėžiant advokatui suteiktų įgalinimų apimtį – kas procesinio įstatymo yra laikoma conditio sine qua non (lot. – būtinoji sąlyga) tinkamam atstovavimui pagal pavedimą teikiant apeliacinį skundą, turi būti aiškinamasi sprendžiant tokio skundo priėmimo klausimą. Tuo tarpu paaiškėjus, jog atstovo įgalinimas apskųsti teismo sprendimą atstovaujamojo vardu minėtos normos prasme specialiai nėra aptartas, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas turi būti nutraukiamas (ABTĮ 134 str. 7 d.).

70. Minėta, jog konkrečiu atveju faktiškai dėl advokato L. J. įgaliojimų apimties buvo išsiaiškinta dar apeliacinio skundo priėmimo stadijoje – Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi nustačius terminą trūkumams pašalinti, šis advokatas pateikė 2014 m. rugsėjo 15 d. su pareiškėjais sudarytas atstovavimo sutartis, įgalinančias jį pareiškėjų vardu teikti apeliacinį skundą nagrinėjamoje byloje ir Vilniaus apygardos administracinis teismas nematė kliūčių apeliacinio skundo nepriimti. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. atstovavimo sutartys, specialiai aptariančios atstovo teisę atlikti šį procesinį veiksmą, laiko požiūriu buvo sudarytos vėliau negu buvo atliktas pats procesinis veiksmas, t. y. jos buvo sudarytos jau po apeliacinio skundo pareiškėjų vardu pateikimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 15 d. nutartimi laikė, jog ši aplinkybė prilygo situacijai, kai apeliacinį skundą teismui paduoda įgaliojimų neturintis atstovas, ir remdamasis tuo apeliacinį procesą byloje nutraukė.

71. Išplėstinė teisėjų kolegija, kuriai bylos nagrinėjimas perduotas iš naujo, pirmiau nurodytajai pozicijai konkrečių bylos aplinkybių plotmėje pritarti negali. Atkreiptinas dėmesys, jog nors pirminės teisinių paslaugų teikimo sutartys, įgalinančios advokatą pareiškėjų vardu pradėti teisminį procesą konkrečioje byloje, ir specialiai neaptarė atstovo teisės apskųsti teismo sprendimus ar nutartis (priešingai nei, pvz., teisės sudaryti taikos sutartį, kuri pagal ABTĮ 50 str. 2 d. 5 p. taip pat yra viena iš atstovo pagal pavedimą įgaliojime specialiai aptartinų teisių), iš šių sutarčių matyti, jog jos pavedė atstovui „visapusišką atstovavimą santykiuose dėl nuostolių, sąlygotų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisų, atlyginimo“ (žr., pvz., išrašą iš sutarties tarp pareiškėjo A. P. ir advokatų (duomenys neskelbtini), I t., b. l. 135). Sutartys taip pat numatė, jog: „a) į šių sutarčių pagrindu teiktinų paslaugų apimtį įeina klientų (pareiškėjų) interesų atstovavimas <...> visuose Lietuvos Respublikos teismuose civilinėse ir/ar administracinėse bylose su visomis teisėmis, įstatyme suteiktomis pareiškėjui, ieškovui, atsakovui ir trečiajam asmeniui <...>; b) kitos teisinės paslaugos, dėl kurių sutarties šalys turi susitarti atskiru susitarimu“.

72. Taigi, iš minėtų sutarčių tekstinės formuluotės matyti, jog jos yra itin bendro (plataus) pobūdžio, t. y. pavedančios advokatui pareiškėjų interesus teisme konkrečios bylos kontekste atstovauti visapusiškai. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai sudarė prielaidą apeliacinio skundo priėmimo stadijoje ne iš karto, remiantis ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 3 punktu, atsisakyti priimti apeliacinį skundą kaip paduotą įgaliojimų neturinčio atstovo, bet pasitelkus ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies įtvirtinamą trūkumų šalinimo institutą, pasitikslinti pareiškėjų valią – sudaryti jiems galimybę pagrįsti procesinės aplinkybės, suponuojančios tinkamą atstovavimą ABTĮ 50 straipsnio 2 dalies 6 punkto prasme, buvimą. Tas nagrinėjamame ginče, sprendžiant apeliacinio skundo priėmimo klausimą pakartotinai, buvo padaryta. Taigi, galima teigti, jog pareiškėjų valia, susijusi su konkrečių įgalinimų suteikimu atstovui apimtimi, procese prieš pradedant nagrinėti apeliacinį skundą iš esmės buvo išgryninta – jie 2014 m. rugsėjo 15 d. sudarytomis sutartimis pagrindė įgalioję advokatą jų vardu teikti apeliacinį skundą aktualioje byloje. Iš to darytina išvada, jog advokato L. J. pareiškėjų vardu administraciniam teismui paduotas apeliacinis skundas atitiko jų tikrąją valią.

73. Minėta, jog šios advokatą procesinį veiksmą įgalinančios atlikti sutartys buvo sudarytos vėliau už patį procesinio veiksmo atlikimą – apeliacinio skundo pateikimą. Būtent ši aplinkybė sudarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutarties, kuria buvo nutrauktas apeliacinis procesas pareiškėjų byloje, ratio decidendi (lot. – sprendimo esmė; tai, kas buvo pasakyta). Nors sutiktina, kad vertinant atstovavimo santykius formaliai (dokumentaliai), konkretaus procesinio veiksmo atlikimo metu – paduodant apeliacinį skundą – advokatas pareiškėjų iš tikrųjų nebuvo įgaliotas jį atlikti, nagrinėjamu atveju, iš naujo bylą nagrinėjančios išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės nevertėtų suabsoliutinti, t. y. ji negali nusverti teisės principų, kuriems konkrečioje byloje turi būti suteikiamas prioritetas, t. y. teisės į teisminę gynybą, teisingumo ir protingumo bei lygiateisiškumo principų, reikšmės.

74. Šiuo aspektu primintina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Teisė į teisminę gynybą sprendžiant administracinius ginčus įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Neatskiriama asmens teisės į teisminę gynybą dalimi laikytina ir teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. teisė į apeliaciją.

75. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisė kreiptis į administracinį teismą aiškinama plačiai. Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturėtų trukdyti įgyvendinti teisę į teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-841/2013, 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1250-552/2015 ir kt.). Perdėtai formalus laikymasis teisės normų, reglamentuojančių skundo (prašymo) priėmimą (atitinkamai – ir suponuojančių bylos nutraukimą), neįvertinus iš to kylančių pasekmių, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas, nes asmens teisės turi būti ginamos realiai.  

76. Ligšiolinėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokiais formalaus pobūdžio trūkumais (procesinėmis kliūtimis), neturinčiais trukdyti įgyvendinti teisės į teismą, pripažinti: netikslus atsakovo įvardijimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-342/2014) arba atsakovo buveinės neįvardijimas skunde (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-232-13), skundžiamo teismo sprendimo priėmimo datos nenurodymas apeliaciniame skunde (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-744/2013), trečiųjų suinteresuotųjų šalių nenurodymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-233-261/2015) arba netinkamas jų nurodymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014), skundo priedų originalų nepateikimas, o jų pateiktų kopijų – netinkamas patvirtinimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-453-492/2015), neteisingas teismo, kuriam paduotas skundas, įvardijimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-479-492/2015), pažodinis skunde formuluojamo reikalavimo neatitikimas ABTĮ 88 straipsnio, reglamentuojančio galimas sprendimų rūšis, nuostatoms (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-771-492/2015), aiškus atstovo nenurodymas, jog skundas yra teikiamas tam tikros proceso šalies vardu, kai tai yra aišku iš ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje stadijoje aplinkybių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1009-492/2015) ir kt.

77. Minėtasis išaiškinimas, jog perdėtai formalus teisės aktų taikymas neturėtų užkirsti asmenų teisės į teisminę gynybą, sutampa ir su principine Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama pozicija. Šis teismas yra pažymėjęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įtvirtinanti teisę į teisminę gynybą, demokratinėje visuomenėje turi tokią svarbią reikšmę, jog siaurinamasis jos aiškinimas nėra galimas (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. vasario 12 d. sprendimą Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99), §. 64). Perdėtai formalistinis nacionalinių teismų procesinių taisyklių aiškinimas šio teismo jurisprudencijoje yra tam tikrais atvejais pripažįstamas kaip galintis paneigti pareiškėjų teisę į teisminę gynybą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. spalio 28 d. sprendimą Perez de Rada Cavanilles prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 116/1997/900/1112), §. 49; 2000 m. sausio 25 d. sprendimą Miragall Escolano ir kt. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 38366/97 ir kt.), §. 38; 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimą Société anonyme Sotiris ir Nikos Koutras ATTEE prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 39442/98), § 20; 2000 m. lapkričio 12 d. sprendimą Beles ir kt. prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo Nr. 47273/99), § 50).

78. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismas ir pripažįsta, kad bylininkai, įgyvendindami teisę kreiptis į teismą, be kita ko, teikdami apeliacinius skundus, turi tikėtis egzistuojančių formalių proceso taisyklių taikymo (žr. cituotą Sotiris prieš Graikiją sprendimą, Ibid), tai leidžiama tiek, kiek nėra pažeidžiamas veiksmingos teisminės gynybos principas. Tam tikrais atvejais formalistinį teismo procesą reglamentuojančių normų taikymą gali suponuoti būtinybė užtikrinti teisinį tikrumą tiek procesinio tikrumo (tai, jog procesiniai reikalavimai yra taikomi iš anksto, numatyti galima ir nuoseklia tvarka) prasme, tiek res judicata prasme (Ola Johan Settem. Applications of the 'Fair Hearing' Norm in ECHR Article 6(1) to Civil Proceedings. Springer International Publishing Switzerland: 2016, p. 208). Tačiau bet kuriuo atveju minėtos teisės ribojimai neturi suvaržyti ar atimti teismo prieinamumo teisės tiek, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Be to, jais turi būti siekiama teisėto tikslo bei tarp naudotų priemonių ir siekiamo tikslo privalo egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1995 m. liepos 13 d. sprendimą Tolstoy-Miloslavsky prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 18139/91), § 59–67 ir 2001 m. birželio 19 d. sprendimą Kreuz prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 28249/95), § 54–55).

79. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, jog konkrečioje byloje nustatyta aplinkybė, kad sutartys, specialiai aptariančios pareiškėjų atstovo įgalinimą apskųsti jiems nepalankų teismo sprendimą, buvo sudarytos vėliau už šio procesinio veiksmo atlikimą, neturėjo būti vertinama pernelyg formalistiškai, idant nebūtų nepagrįstai suvaržyta pareiškėjų teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Nors pareiškėjų atstovo apeliacinio skundo pateikimui pareiškėjai formaliąja prasme ir pritarė pavėluotai, tai ipso facto atitiko tikrąją jų procesinę valią, ką dar labiau pagrindžia pirmiau aptartų pirminių su atstovu sudarytų sutarčių itin bendras (platus) pobūdis. Todėl minėta aplinkybė nesuteikė pakankamo pagrindo prieiti prie išvados, jog apeliacinį skundą pareiškėjų vardu padavė įgaliojimų neturintis atstovas ABTĮ 50 straipsnio 2 dalies 6 punkto prasme bei nesudarė kliūties bylą apeliacine tvarka išnagrinėti iš esmės.

80. Minėtąją išvadą sustiprina ir bendrieji administraciniame procese taikytini teisingumo bei protingumo kriterijai. Atsižvelgiant į juos, perdėtai formalistinis situacijos vertinimas būtų neteisingas pareiškėjų, kaip silpnesnės (mažiau kvalifikuotos) atstovavimo santykių šalies, atžvilgiu ir keltų abejonę, ar tokiu būdu jie nėra nepagrįstai baudžiami už savo atstovo netinkamai atliktą atstovavimo santykių įforminimą, specialiai neaptariant procesinio įstatymo numatytų ir su atstovaujamųjų valia sutampančių atstovo teisių (šiuo aspektu žr. mutatis mutandis, cituotą Europos Žmogaus Teisių Teismo Sotiris prieš Graikiją sprendimą, kuriame pripažinta, jog atsisakant priimti skundą pareiškėjai nacionalinio teismo buvo nepagrįstai baudžiami už ne jų padarytą kanceliarinę klaidą, § 21).

81. Be to, kaip savo prašyme atnaujinti procesą pažymėjo pareiškėjai, panašiose bylose, susijusiose su turtinės žalos kildinamos iš Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimų priteisimu saulės energetikos plėtotojams, kuriems atstovavo tas pats advokatas, jam suteiktų įgaliojimų trūkumų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nelaikė kliūtimis apeliaciniams skundams išnagrinėti iš esmės. Pažymėtina, jog su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusi ir jų iš jų kylanti maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimus). Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog konkrečiu atveju, paisant konstitucinio lygiateisiškumo principo, ir pareiškėjams turėtų būti užtikrinama teisė į veiksmingą teisminę gynybą (teisę į apeliaciją), nepaisant pirmiau detaliai aptartų atstovavimo dokumentų trūkumų byloje buvimo.

82. Vadovaujantis pirmiau nurodytų aplinkybių visetu, išplėstinė teisėjų kolegija, kuriai buvo perduota bylą nagrinėti iš naujo, aptarusi procesinius ginčo aspektus ir siekdama užtikrinti pareiškėjų teisę į veiksmingą teisminę gynybą, pereina prie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka iš esmės, t. y. pasisako dėl materialiųjų pareiškėjų argumentų, remiantis kuriais jie grindžia skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo neteisėtumą.

Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti turtinę žalą esmės

83. Minėta, jog išplėstinei teisėjų kolegijai iš naujo perduotos nagrinėti bylos dalyką sudaro pareiškėjų, plėtojančių saulės energetiką, reikalavimo atlyginti žalą dėl atitinkamomis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisomis sumažintų elektros energijos supirkimo tarifų, pagrįstumas.

84. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pareiškėjams (išskyrus G. K.) leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. tuo metu, kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Tuo tarpu leidimai pareiškėjams gaminti elektros energiją saulės elektrinėse, kuriose įrengtoji galia neviršija 0,03 MW buvo išduoti 2013 m. kovo-gegužės mėn. (I t., b. l. 43–98). Leidimuose buvo nurodyta, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ginčo dėl šių faktinių bylos aplinkybių nėra.

85. Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2013 vasario 1 d. Šiuo Pakeitimo įstatymu, be kita ko, buvo pakeistas fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas (Pakeitimo įstatymo 6 str. pakeisto AIEĮ 20 str. 6 ir 7 d.). Būtent – iki 2013 m. vasario 1 d. jis buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybą išdavimo diena, o įsigaliojus Pakeitimo įstatymui jis susietas su leidimo gaminti elektros energiją momentu. Konkrečius fiksuotus tarifus kas ketvirtį pavesta peržiūrėti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai. Jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, priimdamas Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai), neįtvirtino.

86. Teisinio reguliavimo pataisomis sumažinti fiksuoti elektros energijos supirkimo tarifai, konkretizuoti pareiškėjų skunde, lėmė, jų vertinimu, jiems kilusius nuostolius ir sudaro pareiškėjų prašomos priteisti turtinės žalos pagrindą bei, kaip teigia pareiškėjai, šiais pakeitimais buvo pažeistos jų teisės – be kita ko, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai. Pareiškėjai byloje laikosi kertinės pozicijos, jog teisinio reguliavimo pataisomis nepagrįstai buvo pakeista jų teisių apimtis, nes, kaip ūkinės veiklos subjektai, jie didžiąją dalį investicijų (į kurias įeina energetikos objektą sudarančios įrangos įsigijimas, žemės sklypų nuoma ir pan.) atliko žinodami būsimą fiksuotą tarifą leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo, o ne leidimo gaminti elektros energiją išdavimo, momentu.

87. Įvertinusi bylos duomenų visetą, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra panaši į administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. priėmė nutartį ir kitas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas, kuriose kilo panašūs teisės aiškinimo ir taikymo klausimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014 ir kt.).

88. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis savo ruožtu numato, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

89. Pažymėtina ir tai, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais, juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96).

90. Atsižvelgdama į tai, jog išplėstinė teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo, kuris bylą išnagrinėjo išsamiai, visapusiškai, įstatymų normas taikė teisingai, sprendimo motyvais, bei remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 ratio decidendi, apeliacinės instancijos teismas detaliai nekartos nepalankų pareiškėjams sprendimą nulėmusių argumentų, bet išryškins konkrečiai bylos stadijai (apeliacijai) esminiais laikytinus motyvus. 

91. Primintina, jog administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 konstatuota, kad ginčo teisinis reguliavimas patenka į specifinę valstybės sritį –  skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimą. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07).

92. Visa tai lemia, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą.

93. Remiantis minėtuoju išaiškinimu, išplėstinė teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjai konkrečiu atveju neįrodė, kad pasikeitusiu valstybės reglamentavimu (fiksuotų supirkimo tarifų koregavimu į mažesnę pusę) buvo pažeista jų įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog net pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau buvo taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.), o pareiškėjai neįrodė, jog tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jie siekė įgydami leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Vertintina, jog pareiškėjai vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjai iš jos gauna pajamas (žr. PVM sąskaitas faktūras (III t., b. l. 105–200; IV t. 1–194; V t., b. l. 1–183).

94. Taip pat nesutiktina su apeliantų motyvais, esą teisinio reguliavimo pokyčiai pradėti taikyti retrospektyviai, tokiu būdu įsiterpiant į susiformavusius teisinius santykius ir pažeidžiant konstitucinį lex retro non agit principą. Supirkimo tarifų pakeitimą įtvirtinęs Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjams faktiškai pradėtas taikyti tik gavus leidimus gaminti elektros energiją. Šie leidimai, kaip minėta, pareiškėjams išduoti 2013 m. kovo-gegužės mėn., taigi jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjų pateiktu kitokiu Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo ir pareiškėjus bei valstybę siejančių santykių aiškinimu, jis laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsta teigti, jog pasikeitusiu teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius, t. y. leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavimo metu nustatytus fiksuotus supirkimo tarifus dar ir dėl to, jog, kaip minėta pirmiau, tuose pačiuose leidimuose buvo įtvirtinta, jog elektrinėse pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

95. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo nustatyta, kad konkrečiu atveju teisinio reguliavimo pakeitimais buvo pažeista pareiškėjų įgytų teisių esmė, t. y. nenustatyta neteisėtų valstybės veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priteisti turtinę žalą pareiškėjams, nes pagal viešąją atsakomybę reglamentuojančias normas tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.). Primintina, jog nesant kurios nors iš civilinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų, ji kilti negali.

96. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog atsakovas neįrodė, kad pareiškėjų elektrinėje pagamintos elektros energijos gamybos skatinimas leidimų plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo sąlygomis lemtų tokį elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą, jog jis būtų laikomas ženkliu ir pažeidžiančiu vartotojų ilgalaikius interesus, numatytus ilgalaikės valstybės raidos strategijoje. Pareiškėjų manymu, byloje nesant įrodymų apie elektros energijos kainos vartotojams nepagrįstumą, nebuvo pagrindo prieiti prie išvados, jog elektros energijos kaina jiems tapo per didelė ir atsirado poreikis ginti elektros energijos vartotojus keičiant teisinį reguliavimą.

97. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, pirma, atsakovas teikė pakankamai duomenų apie teisinio reguliavimo pakeitimus lėmusius veiksnius, t. y. kertinį siekį užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui, pateikdamas atitinkamus duomenis (įskaitant ir duomenis apie tai, kiek papildomų VIAP lėšų reikėtų minėtųjų pataisų nepriėmus) tiek procesiniuose dokumentuose, tiek darydamas nuorodas į Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo travaux préparatoires, todėl pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog tokių duomenų byloje nebuvo pateikta. Antra, pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį administracinis teismas nevertina ginčijamo adminis­tracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tačiau tiria, ar viešojo administravimo institucija nepa­žeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimą. Administracinė jurisprudencija. 2012, 23, p. 542-877). Nagrinėjamoje byloje įstatymų leidėjas, kaip minėta pirmiau, turėdamas itin plačią diskreciją reguliuoti skatinimo priemonių energetikos sektoriuje skyrimą ir priimdamas teisinio reguliavimo pakeitimus, atliepiančius viešųjų interesų pokyčius, minėtos diskrecijos išorinių ribų nepažeidė.

98. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas viršijo administracinių teismų kompetenciją, nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą dėl nagrinėjamai bylai aktualių teisinio reguliavimo pakeitimų teisėtumo tyrimo, tokiu būdu prisiimdamas Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Pareiškėjų nuomone, nors bylą nagrinėjančio teismo ir nesaisto įstatyminė pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas negali ginčo spręsti netirdamas ir nesikreipdamas į kompetentingą teismą dėl civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės įvertinimo vadovaujantis vien formaliais pagrindais (jog tokia teismo pareiga tiesiogiai nenustatyta įstatymu), nes tokiu atveju priimdamas sprendimą teismas tik imituotų teisingumo vykdymą.

99. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų pozicija, jog konkrečiu atveju administracinis teismas negalėjo ginčo išnagrinėti ir nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje – Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje.

100. Paminėtos teisės normos suponuoja, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Viena vertus, tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju – pareiškėjai) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjų) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai. Kita vertus, aptarta teismo diskrecija kreiptis į Konstitucinį Teismą suponuoja teismo pareigą pateikti tam tikrus argumentus, reaguojant į proceso dalyvio prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytus argumentus. Pateikdamas tokius argumentus, bylą nagrinėjantis teismas paprastai pasisako dėl tam tikrų Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų supratimo ir aiškinimo (dažniausiai remdamasis Konstitucinio Teismo jau suformuotomis Konstitucijos aiškinimo taisyklėmis). Tačiau tai negali būti laikoma bylą nagrinėjančio teismo įsiterpimu į išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl konkrečios teisės normos atitikimo Konstitucijai jau vien dėl to, kad individualią bylą nagrinėjančio teismo teikiama (pirmiau aptarta) argumentacija neturi jokios prejudicinės reikšmės kitiems teismams sprendžiant panašaus pobūdžio klausimus.

101. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kodėl jam nekilo abejonių dėl ginčui aktualaus teisinio reguliavimo teisėtumo, t. y. kodėl konkrečiu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti išplėstinė teisėjų kolegija tokio pagrindo taip pat nenustatė. Taigi, kaip ir minėta, atmestini yra pareiškėjų argumentai dėl to, jog teismas, vertindamas pareiškėjų prašymą, įstatymo normas taikė formaliai ir bylos be kreipimosi dėl kilusiam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo konstitucingumo tyrimo pradėjimo išnagrinėti negalėjo.

102. Atitinkamai išplėstinė teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti ir su pareiškėjų argumentais dėl būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Šiuo aspektu nurodytina, jog remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

103. Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamiesi šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), pareiškėjai teigia, kad šiam ginčui aktualus Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

104. Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

105. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (AIEĮ) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė, net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui, nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjų ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

106. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjai prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų direktyvų nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

107. Nors pareiškėjai teigia, kad Seimas, priimdamas jų atžvilgiu galiojantį Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; Pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimu ir galiojimu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; jis panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

108. Todėl nagrinėjamoje byloje išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, o pareiškėjų prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

109. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

110. Atsižvelgiant į tai, jog byla išplėstinei teisėjų kolegijai nagrinėti buvo perduota iš naujo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2015 m. liepos 15 d. nutartimi administracinėje byloje pagal pareiškėjų skundą apeliacinį procesą nutraukus, darytina išvada, jog yra pagrindas šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį naikinti priimant naują nutartį – pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija :

n u t a r i a :

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį.

Pareiškėjų A. P., A. L., A. L., A. V., D. R., D. R., G. K., K. V., L. G., R. S., R. Ž., S. Š., V. L. (V. L.), V. R., V. S., V. L., V. Š., individualios įmonės „Natūrali tekstilė“, mažosios bendrijos „Aimijus“, mažosios bendrijos „Giesole“, mažosios bendrijos „Nastelga“, uždarosios akcinės bendrovės „AEC Baltic“, uždarosios akcinės bendrovės „Animpeksas“, uždarosios akcinės bendrovės „Anviga“, uždarosios akcinės bendrovės „Dynamic solar“, uždarosios akcinės bendrovės „DS10“, uždarosios akcinės bendrovės „DS11“, uždarosios akcinės bendrovės „DS2“, uždarosios akcinės bendrovės „DS3“, uždarosios akcinės bendrovės „DS6“, uždarosios akcinės bendrovės „DS7“, uždarosios akcinės bendrovės „DS8“, uždarosios akcinės bendrovės „DS9“, uždarosios akcinės bendrovės „Energija-saulė“, uždarosios akcinės bendrovės „Engera“, uždarosios akcinės bendrovės „Etipas“, uždarosios akcinės bendrovės „Genera“, uždarosios akcinės bendrovės „Grindukas“, uždarosios akcinės bendrovės „Henora“, uždarosios akcinės bendrovės „Hensira“, uždarosios akcinės bendrovės „Infinity power“, KLI LT, uždarosios akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės „LumaHell“, uždarosios akcinės bendrovės „Ostira“, uždarosios akcinės bendrovės Sandita“, uždarosios akcinės bendrovės „Sanesetas“, uždarosios akcinės bendrovės „Sauleda“, uždarosios akcinės bendrovės „Saulės misija“, uždarosios akcinės bendrovės „Saulės šviesa“, uždarosios akcinės bendrovės „Sigerta“, uždarosios akcinės bendrovės „Stogvyda“, uždarosios akcinės bendrovės „Tanvira“, uždarosios akcinės bendrovės „Virtualios sistemos“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                      Anatolijus Baranovas

                                                                      Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Dainius Raižys

                                                                      Virginija Volskienė