Civilinė byla Nr. 3K-3-39/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.10; 121.13

 

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. vasario 7 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. D. ieškinį atsakovei A. Z. D. dėl įpareigojimo nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir atsakovės A. Z. D. priešieškinį ieškovei M. D. dėl pripažinimo neteisėtu atsisakymo duoti sutikimą atlikti pastatų teisinę registraciją; tretieji asmenys: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), Prienų rajono savivaldybės administracija.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Šalių – kaimyninių žemės sklypų savininkių – ginčas kilo dėl atsakovės prie savo namo pastatyto garažo statybos teisėtumo ir ieškovės teisių pažeidimo.

Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovę per tris mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos nugriauti savavališkai pastatytą statinį – garažą, sublokuotą su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini). Atsakovė priešieškiniu prašė teismo: 1) konstatuoti, kad ginčo garažas pastatytas teisėtai; 2) įpareigoti ieškovę duoti sutikimą, kad būtų atlikta atsakovės pastatų teisinė registracija: pastato 1A¹p, garažo l a¹p, pastato 21¹p, priestato l i¹p, priestato 2 i¹p (duomenys neskelbtini).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė yra namų valdos (duomenys neskelbtini) savininkė, o atsakovė – gretimos namų valdos (duomenys neskelbtini)savininkė. Savo sklype atsakovė pasistatė garažą, sublokuotą su gyvenamuoju namu. Atsakovė statė gyvenamąjį namą kartu su ginčo garažu, pagal 1970 metais išduotą statybos leidimą, kuris pratęstas 1989 m. rugpjūčio 25 d. iki 1992 m. gegužės mėn. Nekilnojamojo turto registre nėra duomenų apie nekilnojamuosius daiktus (duomenys neskelbtini). Ieškovė teigia, kad garažas pastatytas per arti jos sklypo ribos ir namo. Atsakovė su tuo nesutinka ir mano, kad ieškovė nepagrįstai atsisako duoti sutikimą įregistruoti garažą ir kitus atsakovės pastatus. Nuo 2004 m. liepos 29 d. atsakovė nevykdo jokių statybos darbų. Kauno apskrities viršininko administracija nenustatė garažo ir stoginės virš jo, sublokuotų su atsakovės gyvenamuoju namu, savavališkos statybos.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Prienų rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį paliko nenagrinėtą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas pripažino, kad ginčo garažas nėra savavališkas statinys, nes nesurašytas savavališkos statybos aktas. Dėl to teismas ieškinį atmetė. Atsakovės priešieškinį teismas paliko nenagrinėtą, nes nustatė, kad ji nesikreipė į VĮ Registrų centrą dėl ginčo objektų įregistravimo teisės aktų nustatyta tvarka ir šia dar galima pasinaudoti.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 23 d. nutartimi ir 2010 m. rugpjūčio 12 d. papildoma nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovės statinys yra savavališka statyba. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2007 m. kovo 9 d. raštu Nr. 2, 2007 m. gegužės 3 d. raštu, Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. spalio 3 d. raštu Nr. 11-D-768-1108, šalių paaiškinimais. Kauno apygardos teismas taip pat padarė išvadą, kad įstatymo nustatyta tvarka atsakovė gavo statybos leidimą garažui, ir byloje nėra įrodymų, jog šis statinys pažeidžia ieškovės teisę naudotis jai priklausančiu žemės sklypu.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutartį ir Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorė neturi reikalavimo teisės prašyti teismą įpareigoti atsakovę nugriauti garažą, nes atsakovė turi statybos leidimą, yra nepagrįsta, nes teismas nenurodė jokio šią išvadą patvirtinančio įrodymo. Tokia teismo argumentacija, kasatorės vertinimu, neatitinka teismo sprendimo turiniui keliamų reikalavimų.

2.     Bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė įrodinėjimo dalyką, nes padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorė neįrodė, jog atsakovė pažeidė jos teises, pastačiusi ginčo garažą. Kasatorė remiasi kasacinio teismo praktika ir teigia, kad ji pareiškė ieškinį CK 4.103 straipsnio pagrindu – prašo įpareigoti atsakovę nugriauti savavališkai pastatytą garažą, kuris yra ties kaimynių sklypų riba ir neatitinka atstumų tarp statinių. Dėl to, kasatorės tvirtinimu, įrodinėjimo dalykas šioje byloje yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo, bet ne jos (kasatorės) teisių pažeidimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje V. O., V. Č. v. V. B., Vilniaus apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-7-230/2010). Kasatorė taip pat teigia, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos.

3.     Teismų išvada, kad atsakovės garažo statyba nesavavališka, nes nesurašytas savavališkos statybos aktas, neatitinka kasacinio teismo praktikos, jog, ieškovui reiškiant ieškinį CK 4.103 straipsnio 2 dalies pagrindu, neprivalu pateikti statybų teisėtumą kontroliuojančių įstaigų oficialių rašytinių išvadų, kad statinys laikytinas savavališka statyba, o neteisėtos statybos faktą gali konstatuoti ir teismas, nustatęs statybos neatitiktį norminiams statybos teisės aktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. O., V. Č. v. V. B., Vilniaus apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-3-240/2009). Taigi šioje byloje teismai turėjo nustatyti, ar garažo statybos metu galiojusiuose norminiuose teisės aktuose buvo nustatyti atstumai nuo sklypų ribos bei kitų statinių ar ne, atsakovės garažas atitinka tokių aktų reikalavimus.

4.     Dėl statybos teisės aktų reikalavimų pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai be pagrindo nepasisakė dėl kasatorės argumentų, kad, statydama garažą, atsakovė pažeidė norminius teisės aktus. Savavališkos statybos faktas konstatuojamas pagal statinio statybos pradžioje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Naujasis centras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-3-492/2008). Kasatorė nurodo, kad ginčo garažas pradėtas statyti 1980 metais, inventorizuotas 1985 metais. Nurodytu laiku galiojusiose projektavimo normose buvo nustatytas šešių metrų atstumas tarp pastatų (Valstybinio statybos reikalų komiteto prie TSRS Ministrų Tarybos patvirtintos projektavimo normos ???? II-60-75 (statybinių normų ir taisyklių) II dalies 60 skyriaus lentelė Nr. 10). Kasatorės namas nuo jos ir atsakovės sklypų ribos nutolęs apie keturis metrus, todėl atsakovės vėliau pastatytas garažas neatitinka imperatyviųjų reikalavimų ir turi būti nugriautas (CK 4.103 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Dėl to paties ginčo kasatorė jau kartą kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuris 2004 m. lapkričio 29 d. nutartimi atmetė jos kasacinį skundą, nekonstatavęs ginčo garažo savavališkų statybų fakto. Garažas yra atsakovės žemės sklype. Atsakovė yra gavusi garažo statybos leidimą, bet kasatorė jo neginčijo ir garažas nepažeidžia jos teisių.

2.     Kasatorė neteisingai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje V. O., V. Č. v. V. B., Vilniaus apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-7-230/2010. Atsiliepime nurodoma, kad pagal šią kasacinio teismo nutartį reikia įrodyti ieškovo teisių pažeidimo faktą.

3.     Kasatorė nenurodo, kokie norminiai statybos teisės aktai pažeisti statant garažą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė, keldama atstumų tarp pastatų klausimą, neatsižvelgia į tai, kad šiuo metu toks pat šalių ginčas išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Be to, atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad yra atlikti geodeziniai matavimai, su kuriais kasatorė sutiko.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tada, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Šioje byloje esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą išnagrinėti visus apeliacinio skundo argumentus ir nustatančių įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, taip pat materialiosios teisės normų, reglamentuojančių normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilinius teisinius padarinius, aiškinimu ir taikymu. Nurodyti teisės klausimai yra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

 

 

Dėl teismo pareigos išnagrinėti visus reikšmingus apeliacinio skundo argumentus ir statybų neteisėtumo bei jų padarinių vertinimo

 

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nurodyto straipsnio 2 dalies norma, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nurodytus atvejus, reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo tirti visus pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimui reikšmingus apeliacinio skundo faktinius bei teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti. Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje ar sprendime turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad motyvuota teismo nutartimi galima pripažinti tik tokią nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek teisiniai apeliacinio skundo argumentai, taip pat nurodyti teismo išvadas pagrindžiantys kiti teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, byla Nr. 3K-3-110/2006; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Penki kontinentai“ skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-574/2008; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fima“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, byla Nr. 3K-3-185/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „Jonviltė“, byla Nr. 3K-3-101/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje R. P. įmonė ,,Alna“ v. Krikščioniškasis labdaros fondas „Tėvo namai“ ir kt., byla Nr. 3K-3-380/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Halsas“ v. Druskininkų savivaldybė, UAB „Easy 2 Invest“, byla Nr. 3K-3-431/2010; kt.).

Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas, neatlikęs teisinio vertinimo dėl garažo statybos atitikties tuo metu galiojusių statybos normų ir taisyklių reikalavimams ir a priori padaręs išvadą, jog, nesant savavališkos statybos akto, ginčo garažas laikytinas pastatytu teisėtai, nors, be kitų apeliacinio skundo argumentų, ieškovė nurodė ir tai, kad garažas pastatytas pažeidžiant norminiuose statybos teisės aktuose nustatytus minimalius atstumus tarp gretimybių, turėjo pareigą įvertinti statybos atitiktį norminiams statybos teisės aktams ir ginčo statinio statybos metu buvusį teisinį reglamentavimą, nes CK 4.103 straipsnyje nustatytų konkrečių neteisėtos statybos teisinių padarinių taikymą lemia ne tik pažeidimo padarymo faktas, bet ir aplinkybės, turinčios reikšmės taikant atitinkamą sankciją. Kurią iš įstatyme nustatytų sankcijų taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių. Teisminiai neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi atsižvelgiant į taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principą. Proporcingumo principas reikalauja surasti ne tik viešojo ir privataus, bet ir privačių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. O., V. Č. v. V. B., Vilniaus apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-3-240/2009). Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija, be kita ko, grindžiama ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d. nutarimas). Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

  Nurodytų teisinių argumentų kontekste kasacinis teismas daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas ginčijamoje nutartyje teisės taikymo klausimais pasisakė ne visais byloje reikšmingais aspektais. Šis trūkumas gali būti pašalintas paties kasacinio teismo, taigi teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo argumentus pateikia teisinį garažo statybos atitikties tuo metu galiojusių statybos normų ir taisyklių reikalavimams vertinimą (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl ginčo garažo statybos atitikties statybos teisės aktų norminiams reikalavimams

 

Tam, kad būtų pagrindas taikyti vienus ar kitus CK 4.103 straipsnyje nustatytus neteisėtų statybų šalinimo padarinius, būtina nustatyti ir įvertinti normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimus bei juos kvalifikuoti pagal pirmiau nurodytus kriterijus ir teisės principus (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad aplinkybė, kuria rėmėsi bylą nagrinėję teismai, jog atsakovei įstatymų nustatyta tvarka nesurašytas garažo savavališkos statybos aktas ir tai yra garažo statybos teisėtumą rodantis faktas, nėra vienintelis ir pakankamas pagrindas garažo statybos teisėtumui konstatuoti. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad įrodinėjimo dalykas byloje dėl neteisėtų statybų padarinių pašalinimo yra statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, bei teigiama, kad ginčo garažas pastatytas ant sklypų ribos, nesilaikant reikalaujamų atstumų tarp statinių.

Iš bylos duomenų matyti, kad 1970 m. gruodžio 17 d. atsakovei išduotas statybos leidimas gyvenamajam namui ir ūkio pastatui statyti pagal statybai taikomą projektą Nr. 5. Garažo statybos jame nenumatyta. Kitoje civilinėje byloje dėl tų pačių šalių ginčo dėl žemės sklypus skiriančios ribos nustatymo, bylą išnagrinėjęs kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ties šalių naudojamų žemės sklypų riba pastatytas atsakovės namų valdai priklausantis garažas, inventorizuotas 1989 metais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje M. D. v. Z. A. D., byla Nr. 3K-3-645/2004). Ši kitoje civilinėje byloje nustatyta aplinkybė yra prejudicinis faktas (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Iš atsakovės pastatų Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenų matyti, kad ginčo garažas pradėtas statyti 1980 metais. Atsakovės namo, ginčo garažo ir kitų statinių teisinės registracijos neatlikta iki šiol. Tokių, kaip atsakovės, gyvenamųjų namų statybą reglamentavo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 patvirtinti Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatai. Šie nuostatai pakeisti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1983 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 213, 1987 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 175, 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 364, kuris neteko galios 1991 m. liepos 12 d. Pagal nurodytų Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatų (toliau – Nuostatai) 2 punktą, be gyvenamojo namo, individualinis statytojas jam suteiktame sklype galėjo statyti: garažą (vieną boksą), iki 25 kv. m ploto (jeigu turi automobilį arba motociklą su priekaba); vieno aukšto ūkinį pastatą su pastoge pašarams (arba be jos), iki 20 kv. m ploto, šiltnamį iki 20 kv. m ploto (1975 m. birželio 25 d. redakcija; Žin. 1975-07-20, Nr. 20-177). Pagal Nuostatų 10 punktą individualiniai gyvenamieji namai ar ūkiniai pastatai buvo statomi pagal Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtintus tipinius, kartotiniam naudojimui Komiteto aprobuotus individualinius arba projektavimo organizacijų parengtus, nustatyta tvarka suderintus ir miesto vyriausiojo architekto arba rajono architekto patvirtintus individualinius projektus (1975 m. birželio 25 d. redakcija). Atsakovė pastatus statė pagal tipinį projektą Nr. 5. Ginčo garažo statybos metu (1980 metais) galiojo TSRS Valstybinio statybos reikalų komiteto 1975 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 147 patvirtintos Statybos normos ir taisyklės „???? II-60-75“ (toliau – Taisyklės). Kasatorė remiasi Taisyklių 2 dalies 60 skyriaus 10 lentelėje nustatytais atstumais, taikytais statant pastatus vienus šalia kitų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Taisyklių 2 dalies 60 skyriaus 5.24 punktą atstumas nuo garažo iki kaimyninio namo turėjo būti ne mažesnis kaip septyni metrai. Tačiau pagal tą patį Taisyklių punktą nurodytas minimalus atstumas tarp pastatų netaikytas, jeigu pristatytas garažo, kaip gyvenamojo namo priestatų, statyba. Tai reiškia, kad jeigu garažas buvo pristatomas prie gyvenamojo namo (buvo namo priestatas), tai atstumas nuo jo iki kaimyninio namo galėjo būti mažesnis negu septyni metrai. Tokiu atveju Taisyklių 2 dalies 60 skyriaus 10 lentelėje nustatyti atstumai tarp pastatų, kuriais vadovaujasi kasatorė, taip pat netaikytini. Pažymėtina ir tai, kad nurodyti reikalavimai dėl atstumų nereglamentavo garažo statybos atstumo iki kaimyninio sklypo ribos. Remdamasi nurodytomis nuostatomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės garažas, kaip namo priestatas, esantis prie jos ir kasatorės sklypų ribos, pastatytas nepažeidžiant jo statybos metu galiojusių norminių statybos aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti šio statinio statybos neteisėtumo dėl jų nesilaikymo, taip pat kasatorės interesų pažeidimo.

Šioje nutartyje išdėstytų išvadų ir jas pagrindžiančių argumentų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, netenkindami kasatorės ieškinio, priėmė teisingus procesinius sprendimus. Apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista remiantis šioje kasacinio teismo nutartyje išdėstytais motyvais (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti kasacinio skundo argumentai yra išvestiniai ir tiesiogiai susiję su pirmiau kasacinio teismo aptartais bei įvertintais argumentais, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 55,58 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatorės.

 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 

nutaria:

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovės M. D. (duomenys neskelbtini) 55,58 Lt (penkiasdešimt penkis litus 58 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai	Dangutė Ambrasienė
	Česlovas Jokūbauskas
	Gintaras Kryževičius