Civilinė byla Nr. e2A-818-1120/2022

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01139-2021-4

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.37; 

                                                                                    2.6.7; 2.6.9.2; 3.3.1.18.3

                                                                                  (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Neringos Švedienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis“, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parkai“ dėl restitucijos taikymo arba nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje – Vilniaus miesto savivaldybė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Liumeksis“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB ,,Vilniaus parkai“ 1 066 080,92 Eur dydžio sumą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė 2022 m. vasario 18 d. pareiškimu patikslino ieškinio dalyką ir prašė iš atsakovės priteisti 922 094,38  Eur sumą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad šalys 1993 m. gruodžio 27 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, kuria atsakovė ieškovei išnuomojo vasaros kavinę ir prekybinį kioską, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovės nuomojami pastatai sudegė 2002 m. sausio 20 d. kilusio gaisro metu.

3.       Ieškovė ir atsakovė 2008 m. kovo 26 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį (toliau – jungtinės veiklos sutartis), kuria susitarė bendrai veikdamos ne vėliau kaip iki gauto statybos leidimo galiojimo pabaigos suprojektuoti bei rekonstruoti sudegusius pastatus pagal sutarties priede pateiktus projektinius pasiūlymus. Nors šalys jungtinės veiklos sutarties nepatvirtino notarine tvarka, faktiškai ši sutartis buvo vykdoma.

4.       Vykdydamos jungtinės veiklos sutartį, 2010 m. balandžio 1 d. šalys sudarė pastatų nuomos sutartį (toliau – pastatų nuomos sutartis), kuria atsakovė ieškovei išnuomojo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini)..

5.       Šalys 2010 m. birželio 9 d. sudarė valstybinės žemės sklypo subnuomos sutartį (toliau – žemės sklypo subnuomos sutartis), kuria atsakovė ieškovei subnuomojo 860 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 8 296 kv. m ploto žemės sklype, (duomenys neskelbtini).

6.       Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. lapkričio 28 d. suteikė statybos leidimą, galiojantį iki 2023 m. lapkričio 28 d., sudegusiems pastatams rekonstruoti į vieną pastatą (toliau – ginčo pastatas).

7.       Šalys 2015 m. balandžio 8 d. jungtinės veiklos sutarties papildymu susitarė dėl kiekvienai iš šalių nuosavybės teise atitenkančių pastatų dalių ir kitų su pastatų įregistravimu, jų valdymu, naudojimu, disponavimu po pastatų rekonstrukcijos (atstatymo) darbų užbaigimo susijusių veiksmų bei sąlygų. Šalys susitarė, kad, atsižvelgiant į šalių įnašą į jungtinę veiklą ir parengtus projektinius sprendinius, ieškovė nuosavybės teise valdys 658,58 kv. m ploto jungtinės veiklos sutarties pagrindu rekonstruoto pastato dalį, o atsakovė – 89,80 kv. m ploto pastato dalį.

8.       Ieškovė 2015 m. gruodžio 1 d. statybvietėje pradėjo vykdyti statybos darbus. Ginčo pastato kadastriniai matavimai, atlikti 2016 m. rugpjūčio 22 d., pagrindžia, kad dėl atliktų rekonstrukcijos darbų ginčo pastato baigtumas tą dieną buvo 51 proc.

9.       Nepaisant tarp šalių susiklosčiusių santykių, atsakovė pakeitė nuomonę dėl jungtinės veiklos vykdymo, prieš tai neinformavusi ieškovės, ieškovei vykdant ginčo pastato rekonstrukcijos (atstatymo) darbus, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jungtinės veiklos sutartį su papildymais negaliojančiomis. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2‑15720-864/2016 ieškinį tenkino. Teismas nurodė, kad šalys, sudarydamos jungtinės veiklos sutartį ir jos papildymą, nesilaikė įstatyme nustatytos privalomos daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandorių notarinės formos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.74 straipsnis), todėl minėtos sutartys prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) bei CK 1.93 straipsnio 3 dalies pagrindu laikomos negaliojančiomis. Teismo sprendimas už akių įsiteisėjo 2016 m. birželio 20 d.

10.       Atsakovė 2016 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikalaudama pripažinti negaliojančiomis pastatų nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutartis bei iškeldinti ieškovę iš pastatų ir žemės sklypo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant ieškovei įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atsakovės nuosavybės teisę ir (arba) kokias nors kitas teises į žemės sklype esančius arba būsimus nekilnojamuosius daiktus, vykdyti bet kokius statybos ir rekonstrukcijos darbus žemės sklype.

11.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 16 d. sprendime civilinėje byloje Nr.  e2‑137‑608/2019 ir Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-480-565/2020 pripažino, kad pastatų nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutartys yra išvestinės iš jungtinės veiklos sutarties. Teismai, atsižvelgdami į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu už akių jungtinės veiklos sutartis ir ją papildanti sutartis buvo pripažintos negaliojančiomis, tenkino atsakovės reikalavimus ir pripažino pastatų nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutartis negaliojančiomis. Byloje taip pat buvo taikyta vienašalė restitucija – teismas grąžino atsakovei pastatus ir žemės sklypo dalį. Nuomos mokesčio grąžinimo klausimas nebuvo išspręstas, nes, kaip nurodė teismas, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad yra perdavusi ką nors atsakovei pagal pastatų nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutartis.

12.       Ieškovė, sužinojusi apie atsakovės veiksmus, pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.  e3K‑3‑31‑611/2018 sprendė, kad pagrindo proceso atnaujinimui nėra. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 14 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėja (UAB ,,Liumeksis“) gali apginti savo teises kitu būdu, inicijuodama savarankišką procesą prieš atsakovę dėl restitucijos taikymo ir jos investuotų lėšų į atsakovės turtą atlyginimo, pagrindusi šių lėšų dydį. Ieškovės teisę reikalauti restitucijos pripažino ir Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-618-431/2020.

13.       Ieškovė nurodė, kad 2017 m. liepos 7 d. buvo atliktas faktinių aplinkybių konstatavimas, kurio metu buvo užfiksuota, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) statė ginčo pastatą (viešojo maitinimo įstaigą – restoraną), tačiau, teismo sprendimu pritaikius laikiną apribojimą, statybos buvo sustabdytos ir užkonservuotos. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas pagrindžia, kad pastato konstrukcinė dalis yra visiškai baigta, tačiau liko neatlikti lauko ir vidaus apdailos darbai. Protokole pažymėta ir tai, kad dėl priverstinai atlikto statybos darbų konservavimo ir neatliktų darbų, susijusių su stogo uždengimu bei langų montavimu, pastato konstrukcijos jau yra pažeistos aplinkos poveikio. Atlikus 2017 m. spalio 2 d. pastato kadastrinius matavimus, nustatyta, kad pastato baigtumas tą dieną buvo 64 proc., o vidutinė jo rinkos vertė – 719 000 Eur.

14.       Ieškovė teigė, kad jai turi būti grąžintinas jos į jungtinės veiklos sutartį įneštas įnašas, t. y. pinigine išraiška įvertintas darbas ir išlaidos, patirtos vykdant jungtinės veiklos sutartyje ieškovei numatytus įsipareigojimus.

15.       Ieškovė, siekdama nustatyti jos atliktų darbų piniginę išraišką ir jos patirtų išlaidų, vykdant jungtinės veiklos sutartį, dydį, užsakė ekspertizę ir ekspertui Leonui Ustinovičiui pateikė užduotis nustatyti pastatų statybos darbų rinkos kainą darbų atlikimo metu bei ekspertizės akto pateikimo metu, taip pat išlaidas, susijusias su pastato statyba. Ekspertizės akte nurodyta, kad ieškovės atliktų darbų rinkos kaina darbų atlikimo metu (2016 m. kovo mėn.) 583 383,53 Eur be PVM, o ieškinio pateikimo metu – 685 650,19 Eur be PVM. Ši darbų kaina buvo nustatyta vadovaujantis UAB „Sistela“ duomenimis.

16.       Ieškovė papildomai nurodė, kad įnašo į jungtinę veiklą dalį taip pat sudaro 87 500 Eur atlyginimas už projekto administravimą, kurį ieškovė liko skolinga projektą administravusiam ieškovės vadovui R. A.

17.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės ieškovės į jungtinę veiklą įnešto įnašo piniginę išraišką ir priteisti išlaidas, patirtas vykdant jungtinės veiklos sutartyje numatytas pareigas (922 094,38 Eur) taikant restituciją. Tuo atveju, jei teismas nutartų netaikyti restitucijos, priteisti iš atsakovės minėtą sumą nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu.

18.       Kadangi atsakovė, neinformuodama ieškovės apie jungtinės veiklos sutarties ir papildomo susitarimo trūkumus bei kreipdamasi į teismą dėl šių sandorių negaliojimo, elgėsi nesąžiningai, ieškovė turi teisę į didžiausios darbų kainos atlyginimą (CK 6.147 straipsnio 2 dalis).

19.       Atsakovė nurodė, kad ieškovė negali reikšti reikalavimo taikyti restituciją, nes toks reikalavimas negali būti savarankišku bylos dalyku. Teismas restitucijos klausimą privalo spręsti byloje, kurioje sandoriai pripažinti negaliojančiais. Ši norma imperatyvi, kadangi restitucijos taikymo klausimas yra neatsiejamai susijęs su bylos aplinkybėmis. Be to, restitucijos klausimas nagrinėjamu atveju jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kuriais ginčo sandoriai pripažinti negaliojančiais.

20.       Atsakovė teigė, kad teisme galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl žalos ieškovei atlyginimo, tačiau pabrėžė, jog reikalavimui dėl žalos atlyginimo praleistas ieškinio senaties terminas.

21.       Be kita ko, atsakovės vertinimu, restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju negalimas, kadangi yra neproporcingas. Ieškovė natūra negali grąžinti to, ką gavo iš atsakovės, kadangi pastatai sunaikinti. Naujai pastatyta kavinė buvo statoma pagal ieškovės poreikius, ieškovė yra jos statytoja. Dėl šios priežasties niekas kitas negali baigti statybos darbų, turtas yra bevertis ir itin nuostolingas. Atsakovė prarado du didelės vertės statinius ir turės atlikti griovimo darbus, užsisakyti naują statybos projektą. Atsakovė yra blogesnėje padėtyje, kadangi ginčo sandorius pripažinus negaliojančiais, atsakovė ne tik neatgavo to, ką buvo perdavusi, bet patyrė ir patirs didžiulius nuostolius dėl ieškovės neteisėtai vykdytų statybų.

22.       Nurodė, kad ieškovė vykdė statybos darbus, nepaisydama priimto teismo sprendimo pripažinti jungtinės veiklos, pastatų nuomos ir žemės sklypo subnuomos sandorius negaliojančiais. Vėliau taikius laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudus statybos darbus, ieškovė toliau vykdė statybos darbus neteisėtai.

23.       Teigė, kad ieškovės pasisakymai dėl atsakovės tariamo nesąžiningumo yra deklaratyvūs. Asmens nesąžiningumas nepreziumuojamas, todėl pareiga įrodyti bylos šalies nesąžiningumą tenka ieškovei. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėjęs tarp šalių civilinę bylą Nr. e2‑18437-925/2019, 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pripažino, jog atsakovė ikisutartiniuose santykiuose elgėsi sąžiningai.

24.       Atsakovė pažymėjo, kad sprendimo, kuriuo jungtinės veiklos sutartis ir su ja susijęs susitarimas pripažinti negaliojančiais, priėmimo metu ginčo statinio baigtumas daugiausia buvo 3 proc. Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad registruotas pastato baigtumas 2016 m. kovo 28 d. buvo 3 proc., o 2016 m. rugpjūčio 11 d. antstolio Valdo Čegliko faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 116-16-1298 aiškiai fiksuojami tik ginčo pastato pamatai.

25.       Atkreipė dėmesį į tai, kad net ir tuo atveju, kai restitucija natūra netaikoma, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (CK 6.147 straipsnio 1 dalis). Nors nagrinėjamu atveju restitucija negali būti taikoma, jeigu teismas manytų priešingai, momentas, kai atsakovė tariamai gavo kavinę, buvo 2016 m. gegužės 18 d., kai buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas. Tokiu atveju statybos kainos turi būti skaičiuojamos pagal tuo metu galiojusias kainas, taip pat turi būti nustatytas ir tuo metu buvęs ginčo statinio baigtumo procentas.

26.       Atsakovė nesutiko su ieškovės jungtinės veiklos įnašo išreikšto pinigų ekvivalentu paskaičiavimais, nes: pirma, ieškovė neįrodė, kad faktiškai patyrė kokių nors išlaidų vykdant ginčo sandorius; antra, į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė mokėjo už statybos darbus ar patyrė kitas išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ekspertizės aktas yra rekomendacinio pobūdžio, yra subjektyvus, nepagrįstas faktinėmis išlaidomis, skaičiavimai paremti vizualine pastato apžiūra. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai prašo priteisti išlaidas, susijusias su pastatų eksploatacija ir nuoma. Pabrėžė, kad šios išlaidos nėra susijusios su jungtinės veiklos sutarties vykdymu. Nurodė, kad ieškovė taip pat nepateikė duomenų, kad sumokėjo R. A. 87 500 Eur sumą už projekto administravimą.

27.       Atsakovė su argumentais dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo nesutiko. Nurodė, kad neegzistuoja nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina sąlyga – nėra nustatytas atsakovės praturtėjimą atitinkantis ieškovės turto sumažėjimas.

28.       Vilniaus miesto savivaldybė procesiniuose dokumentuose prašė ieškinį atmesti. Pabrėžė, kad ieškovė klaidina teismą ir restitucijos dydį skaičiuoja nesąžiningai, nuslėpdama savo pačios neteisėtus veiksmus, vykdant statybas ginčo pastate.

29.       Pagal pačios ieškovės į bylą pateiktus aktualius Nekilnojamojo turto registro išrašus, registruotas pastato baigtumas yra vos 3 proc. Ieškovė po sutarčių pripažinimo negaliojančiomis toliau vykdė pastato rekonstrukcijos darbus, nors jos atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir ieškovė dėl jų pažeidimo netgi buvo nubausta bauda. Nepaisant 2016 m. gegužės 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo už akių, ieškovė tęsė statybų darbo projekto rengimą.

30.       Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pradžioje (2016 m. rugpjūčio mėn.) fiksuota tik pastato rekonstrukcijos pradžia, t. y. pradėti statyti pamatai, kas teoriškai atitiktų Nekilnojamojo turto registre užfiksuotą 3 proc. pastato baigtumą. Visi vėliau ieškovės vykdyti statybos darbai, jeigu tokie buvo, buvo neteisėti ir atlikti pažeidžiant teismo nustatytus draudimus.

31.       Ieškovė byloje nepateikė duomenų apie faktiškai patirtas išlaidas statybinėms medžiagoms įsigyti, todėl restitucija natūra net teoriškai yra neįmanoma dėl to, kad ieškovė negali įrodyti tokių išlaidų patyrimo fakto ir teisėtumo.

32.       Ieškinio nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad ieškovė nepateikė jokių finansinės atskaitomybės dokumentų, patvirtinančių, kad ji gavo tam tikras statybų paslaugas ir (ar) prekes ir už jas atsiskaitė. Tokie dokumentai nebuvo pateikti ir ekspertui – ekspertizės akte nurodyta tik tai, kad ekspertui buvo pateiktas 2016 m. liepos mėn. darbo projektas, o statybos darbai buvo vertinami ne pagal konkrečius dokumentus, liudijančius jų įsigijimą ir apmokėjimą, bet vizualiai.

33.       Pažymėjo, kad sutartyse projekto administravimo išlaidos aptartos nebuvo. Ieškovė su savo vadovu susitarimą projekto administravimo sudarė dvišališkai (2015 m. ir 2021 m.), t. y. be atsakovės pritarimo. Atlygis ieškovės vadovui taip pat buvo nustatytas tik ieškovės ir jos vadovo sutarimu. Iš esmės ieškovės vadovas pasirašė susitarimus dėl projekto administravimo su pačiu savimi. Nėra aišku, kodėl buvo nustatytas 87 000 Eur mokestis, kas kelia rimtų abejonių dėl ieškovės sąžiningumo, sudarant šiuos susitarimus.

34.       Trečiasis asmuo abejoja, ar nagrinėjamu atveju restitucija yra galima. Nurodo, kad ieškovė šioje byloje siekia nepagrįsto praturtėjimo atsakovės sąskaita ir tai įrodo ieškinio dalykas – ieškovė savo neva patirtus nuostolius dėl sutarčių vykdymo skaičiuoja aptakiai, remdamasi savo pačios neteisėtais veiksmais, skaičiuodama jokiais finansinės atskaitomybės dokumentais nepagrindžiamas sumas. Pastato rekonstrukcija atlikta nebuvo, t. y. atsakovė negavo nebegaliojančių sutarčių tikėtino rezultato. Pastatas yra nebaigtas, apleistas ir nepanaudojamas pagal paskirtį.

35.       Trečiasis asmuo teigė, kad nagrinėjamu atveju spręstina, ar neturėtų būti taikoma CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis dėl restitucijos netaikymo, nes atsakovės padėtis, pritaikius restituciją, nepagrįstai pablogėtų – atsakovė ne tik negavo sutarčių tikslus atitikusio rezultato, bet dar ir turėtų atlyginti ieškovei už sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą. 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

36.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei UAB ,,Liumeksis“ iš atsakovės UAB ,,Vilniaus parkai“ 314 203,85 Eur sumą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. spalio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 950,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

37.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo galimumo nagrinėjamoje byloje, pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018 nurodė, jog ieškovė UAB „Liumeksis“ gali apginti savo teises inicijuodama savarankišką procesą prieš atsakovę UAB „Vilniaus parkai“ dėl restitucijos taikymo ir jos investuotų lėšų į ieškovės turtą atlyginimo, pagrindusi šių lėšų dydį. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad restitucija nagrinėjamu atveju galima.

38.       Vertindamas ieškovės įnašo į jungtinės veiklos sutartį dalį, teismas nurodė, kad ieškovės į jungtinę veiklą įneštas darbas, lėšos, laikas, medžiagos, atlikti veiksmai, yra sunaudoti statybų procese, egzistuoja tik šio darbo, medžiagų ir veiksmų rezultatas – atitinkamo procentinio baigtumo ginčo pastatas, todėl nagrinėjamu atveju ieškovei turi būti atlyginama jos įnašo vertė pinigais.

39.       Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl atsakovės nesąžiningumo, motyvuodamas tuo, kad nei šiame, nei kituose teismo procesuose tarp tų pačių šalių dėl to paties statybos objekto ir sutarčių nebuvo nustatytas atsakovės nesąžiningumas ikisutartiniuose, sutartiniuose santykiuose, taip pat tikslo sudaryti jungtinės veiklos sutartį nebuvimas. Teismo vertinimu, atsakovė neturėjo pareigos siūlyti ieškovei jungtinės veiklos sutartį patvirtinti notariškai, kadangi ieškovė nebuvo silpnesnioji santykių šalis, abi šalys yra juridiniai asmenys. Atsakovės veiksmai kreipiantis į teismą dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais savaime nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo, nes šalys neatsako už tai, kad derybų būdu nebuvo pasiektas susitarimas (CK 6.163 straipsnio 2 dalis). Nenustačius atsakovės nesąžiningumo, teismas nenustatė pagrindo taikant restituciją ieškovės įnašo skaičiuoti didžiausia kaina.

40.       Spręsdamas dėl atsakovės ir trečiojo asmens argumentų, kad ieškovė statybas vykdė neteisėtai, teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad po atsakovės 2016 m. gegužės 19 d. pranešimo ieškovei dėl sutarčių negaliojimo, taip pat po 2016 m. gegužės 18 d. priimto sprendimo už akių, kuriuo jungtinės veiklos sutartis buvo pripažinta negaliojančia, ieškovė tęsė statybos darbus, nereiškia jų neteisėtumo, kadangi nei atsakovės pranešimo, nei sprendimo už akių ieškovė negavo ir apie šiuos faktus nežinojo. Tai patvirtina ieškovės prašymai atnaujinti procesą byloje.

41.       Teismo vertinimu momentas, nuo kada ieškovė laikytina sužinojusi apie tai, kad nebegali toliau vykdyti statybų ir iki kurio teismas sprendė skaičiuoti ieškovės įnašą į jungtinę veiklą, yra teismo 2016 m.  rugpjūčio 10 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2‑35459-728/2016 išviešinimas valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre – 2016 m. rugpjūčio 11 d. 

42.       Momentas, nuo kada teismas skaičiavo ieškovės įnašo dalį – jungtinės veiklos sutarties pasirašymo diena. Tokią išvadą teismas darė, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-480-565/2020 nustatytas ir konstatuotas faktines aplinkybes, turinčias prejudiciją nagrinėjamoje byloje. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, kad per gaisrą žuvus 1993 m. nuomos sutarties objektui, ieškovė ir atsakovė, sudarydamos jungtinės veiklos sutartį, pastatų nuomos sutartį, žemės sklypo dalies subnuomos sutartį bei 2015 m. balandžio 8 d. sutartį prie jungtinės veiklos sutarties, susitarė dėl kitos rūšies teisių ir pareigų, nei nustatyta 1993 m. nuomos sutartyje, t. y. ne dėl iki gaisro buvusių ir (ar) po gaisro sudegusių pastatų tolesnės nuomos, o dėl jungtinės veiklos, vietoje sudegusių pastatų atstatant, rekonstruojant tik vieną iš pastatų kavinę – šašlykinę, rekonstrukcijos metu žymiai išplečiant kavinės – šašlykinės plotą, buvusį iki gaisro. Teismas, atsižvelgdamas į šiuos išaiškinimus, spendė, kad jungtinės veiklos ir su ja susijusių sutarčių negalima laikyti 1993 m. nuomos sutarties tąsa, todėl restitucija yra galima tik dėl įnašo į jungtinės veiklos sutartį.

43.       Teismas nevertino ieškovės įnašo dydžio pagal 2016 m. rugpjūčio 11 d. buvusį pastato baigtumo procentą, nes nurodytą dieną jis nebuvo tiksliai žinomas.

44.       Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog jungtinės veiklos sutartyje šalys susitarė dėl kiekvienos iš jų įnašo piniginio įvertinimo konkrečia pinigų suma, nereiškia, jog nurodytą įnašo sumą šalys yra realiai įnešusios ar patyrusios tokio dydžio nuostolius, vykdant sutartinius įsipareigojimus.

45.       Teismas nevertino ieškovės įnašo pagal eksperto pateiktus apskaičiavimus, nes: pirma, jie atlikti vizualiai apžiūrėjus esamą situaciją 2020 m. rugpjūčio mėnesį, statybos darbus vertinant ne pagal konkrečius buhalterinius dokumentus, patvirtinančius statybos darbų (medžiagų) įsigijimą ir apmokėjimą už juos; antra, ekspertas, atlikdamas apskaičiavimus, įvertino pastato baigtumą 64 proc. ir pagal tokį baigtumo procentą atliko apskaičiavimus.

46.       Teismas nustatė, kad už 2015–2016 m. byloje pagal išrašytas ir apmokėtas sąskaitas ieškovės patirtų išlaidų suma 292 314,23 Eur.

47.       Teismas nevertino ieškovės į bylą pateiktų 2015 m. spalio (data neįskaitoma) kasos išlaidų orderio (numeris neįskaitomas), taip pat dviejų 2016 m. (data ir numeriais neįskaitomi) kasos išlaidų orderių, kadangi dokumentų turinys yra neįskaitomas ir nėra aišku, kam, kuo remiantis šios sumos išmokėtos.

48.       Skundžiamame sprendime nepritarta atsakovės pozicijai, kad ieškovė nepagrįstai prašo priteisti išlaidas, susijusias su pastatų eksploatacija ir nuoma. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė neprašė taikyti restitucijos dėl nuomos santykių, o prašė priteisti nuomos ir kitus su pastatų ir žemės nuoma susijusius mokesčius, kaip sąnaudas, patirtas vykdant jungtinės veiklos sutartį. Priešingai nei nurodo atsakovė, nuomos ir su ja susiję mokesčiai pateko į ieškovės įnašo pagal jungtinės veiklos sutartį turinį, kadangi žemės sklypo subnuoma ir nekilnojamųjų daiktų nuoma buvo reikalinga išskirtinai jungtinės veiklos sandoriui vykdyti. Teismas iš atsakovės ieškovei priteisė nuomos mokestį be PVM – 1 803,84 Eur, taip pat nekilnojamojo turto mokesčio kompensavimą pagal pateiktas 2012 m., 2014 m., dvi 2015 m. ir 2016 m. PVM sąskaitas faktūras bendrai už 1 584,02 Eur sumą bei žemės nuomos mokestį pagal pateiktas 2008–2016 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijas, bendrai už 18 501,76 Eur.

49.       Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą priteisti ieškovės vadovui atlyginimą už projekto administravimą, kurį sudaro 87 500 Eur, kadangi į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kokias konkrečiai paslaugas, kada, kokiu pagrindu ieškovės vadovas teikė.

50.       Skundžiamame sprendime atsakovės pozicija dėl taikomos restitucijos neproporcingumo atmesta. Teismas pažymėjo, kad ginčo pastatas nėra sunaikintas, o ieškovei priteista jos įnašo į jungtinės veiklos sutartį įrodymais pagrįsta suma. Naujo statybos projekto užsakymas ir esamų ieškovės atliktų statybos darbų nugriovimas yra atsakovės teisė, bet ne pareiga. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog šią dieną pastato baigtumas yra 64 proc., atsakovės valia pasirinkti, ar kreiptis dėl naujo statybos leidimo atsakovės vardu išdavimo tam, kad pastato statybos būtų užbaigtos, ar pastatą griauti. Atsakovės atžvilgiu teismo sprendimu jau buvo taikyta restitucija ir grąžintas jos įnašas į jungtinės veiklos sutartį. Ieškovės atliktų darbų bei nuomos išlaidų kompensavimo klausimai iki šio teismo sprendimo išspręsti nebuvo. Todėl, teismo vertinimu, ieškovei netaikius restitucijos, būtent jos padėtis būtų neproporcinga ir blogesnė nei atsakovės.

51.       Kadangi tarp šalių egzistavo ginčo sandoriai, teismas nenustatė pagrindo nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti. Ieškovės teisės buvo apgintos taikant restitucijos institutą ir jai grąžinta viskas, kas buvo jos įnešta pagal teismo niekiniais pripažintus sandorius.

52.       Atsižvelgiant į tai, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje, ekspertizės aktu nesirėmė, už šio dokumento parengimą patirtos išlaidos ieškovei nepriteistos.

53.       Teismas nesutiko su atsakovės vertinimu, kad ieškovės 2022 m. vasario 18 d. pareiškimas, kuriuo ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 922 094,38 Eur dydžio sumą, yra ieškinio dalies dėl 143 986,54 Eur sumos atsisakymas. Teismo vertinimu, ieškovė pasinaudojo ieškinio tikslinimo teise, pažymėjo, kad ieškinio atsisakymas (CPK 140 straipsnis) ir ieškinio dalyko pakeitimas (CPK 141 straipsnis) yra skirtingi procesiniai veiksmai. Nepateikus prašymo dėl atsisakymo nuo reikalavimų (jų dalies), teismas negalėjo savo iniciatyva nutraukti bylos dalies.

54.       Apibendrindamas teismas ieškovei iš atsakovės priteisė bendrą 314 203,85 Eur ieškovės įnašo į jungtinę veiklos sutartį sumą (29 729,34 Eur + 262 584,89 Eur + 1 803,84 Eur + 1 584,02 Eur + 18 501,76 Eur).

55.       Teismas nustatė, kad ieškinys patenkintas 34 proc., atitinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai

56.       Atsakovė UAB ,,Vilniaus parkai“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą ir ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

56.1.                      Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje galima taikyti restituciją. Pagal sistemingai formuojamą Lietuvos teismų praktiką restitucija kaip visiškai atskiras reikalavimas byloje negali būti pareikštas, todėl skundžiamas sprendimas privalo būti panaikintas. Apeliantė pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju restitucijos klausimas dėl ginčo sandorių jau buvo išspręstas 2016 m. gegužės 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kuriuo jungtinės veiklos sutartis buvo pripažinta negaliojančia. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės naudai restitucijos klausimas pagal jungtinės veiklos sutartį buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-137-608/2019, kuriuo atsakovei buvo grąžinti pastatai ir žemės sklypo dalis, nes ieškovė valdė ir naudojo ginčo pastatus ne jungtinės veiklos sutarties pagrindu, o pagal pastatų nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutartis, kurios buvo pripažintos negaliojančiomis. Dėl to pareiga grąžinti ginčo statinius ieškovei dėl jungtinės veiklos sutarties negaliojimo nekilo ir negalėjo kilti, kadangi šalis siejo visai kiti – nuomos ir subnuomos santykiai. Be to, pripažinus jungtinės veiklos sutartį negaliojančia, atsakovei turėjo būti grąžinti dar 2008 m. buvę statiniai, bet jie ieškovės savavališkai buvo nugriauti, todėl atsakovė negali atgauti to, ką įnešė į jungtinės veiklos sutarties vykdymą. Atsakovei grąžintas kitas, nebaigtos statybos pastatas, kuris atsakovei nėra reikalingas ir kurio statybos atsakovė negali pabaigti. Dėl šių priežasčių spręstina, kad atsakovė prarado žymią dalį turto, tačiau negali gauti tinkamos ir proporcingos restitucijos taikymo jos atžvilgiu.

56.2.                      Pirmosios instancijos teismas darė nepagrįstą išvadą, kad ieškovei ginčo sutarčių negaliojimo pagrindas paaiškėjo tik 2016 m. rugpjūčio 11 d. Apeliantės vertinimu, apie Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ieškovei buvo žinoma jau 2016 m. gegužės 18 d., todėl ieškovė, prisiimdama riziką, tęsė statybos darbus, nors ginčo sutartys buvo negaliojančios. Iš to darytina išvada, kad skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai skaičiavo ieškovės įnašą į jungtinę veiklą iki 2016 m. rugpjūčio 11 d.

56.3.                      Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju vertintinas ir pačios ieškovės elgesys jungtinės veiklos sutarties vykdymo metu, kuris buvo nesąžiningas. Atsižvelgiant į ieškovės atliktus neteisėtus veiksmus, CK 6.259 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovė turėtų būti atleista nuo prievolės atlyginti ieškovės patirtas investicijas.

56.4.                      Apeliantė nesutinka, kad ji ieškovei turi grąžinti gautus nuomos, subnuomos mokesčius ir nekilnojamojo turto mokestį. Ieškovė beveik trisdešimt metų valdė ir naudojo ginčo žemės sklypą su statiniais, iš to gavo pajamas, todėl turėdama valdymo ir naudojimo teisę gavo naudą visus metus. Skundžiamas sprendimas šioje dalyje visiškai neproporcingas, prieštaraujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams, o aptartų lėšų grąžinimas ieškovei reikštų jos nepagrįstą praturtėjimą.

56.5.                      Apeliantė pažymėjo, kad įstatyme nustatyta galimybė teismui restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo pritaikyta restitucija neatitinka proporcingumo principo. Apeliantė akcentavo, kad restitucija nagrinėjamu atveju yra negalima, nes iš esmės neliko pastatų, kuriuos atsakovė perdavė ieškovei laikinai naudoti ir valdyti. Naujai statytas ginčo pastatas rekonstruotas pagal ieškovės poreikius, ieškovė yra ginčo pastato statytoja, todėl niekas kitas negali baigti statybos darbų. Atsakovė prarado du didelės vertės statinius ir turės atlikti griovimo darbus, užsisakyti naują statybos projektą. Dėl to atsakovė yra blogesnėje padėtyje nei ieškovė.

56.6.                      Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Nurodo, kad teismas dalyje bylą nutraukė ieškovei atsisakius ieškinio, todėl minėtoje dalyje atsakovei turėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos visa apimtimi. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai apskaičiavo kiekvienai šaliai atlygintinas bylinėjimosi išlaidas pagal galutinį bylos rezultatą.

57.       Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

57.1.                      Apeliantės vertinimu, nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikoma restitucija, o ieškovė šioje byloje siekia nepagrįsto praturtėjimo atsakovės sąskaita. Atsakovės padėtis, pritaikius restituciją pagal ieškovės reikalavimus, nepagrįstai pablogėtų – atsakovė net tik negavo sutarčių tikslus atitikusio rezultato, bet dar ir turėtų atlyginti ieškovei nuostolius už sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą. Dėl skundžiamo sprendimo išvados, kad ankstesnėse bylose priimtų sprendimų rezoliucinėse dalyse nėra kalbama apie restituciją ieškovės naudai, apeliantė nurodo, jog teismai to ir negalėjo padaryti, kadangi nebuvo nustatyta, ką atsakovė turėtų grąžinti ieškovei. Pagrįsta teigti, kad šiuo atveju ieškovė, prašydama taikyti restituciją visiškai naujai inicijuotoje civilinėje byloje, pasirinko netinkamą teisių gynybos būdą ir negali reikšti savarankiško reikalavimo taikyti restituciją – tokiu atveju ieškovės reikalavimas vertintinas kaip prašymas dėl žalos atlyginimo taikant civilinės atsakomybės institutą, tačiau akivaizdu, jog ieškovė tokiam reikalavimui pareikšti praleido ieškinio senaties terminą.

57.2.                      Net ir laikant, kad restitucija byloje galėjo būti taikoma, apeliantė nesutinka su sprendimo dalimi, kuria ieškovei priteistos nuomos, nekilnojamojo turto, subnuomos mokesčių išlaidos. Pažymėjo, kad minėti mokesčiai ieškovės buvo mokami dėl sudarytų pastato nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutarčių, o ne kaip jungtinės veiklos įsipareigojimas. Pastato nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutartys teismų buvo pripažintos negaliojančiomis kaip išvestinės iš jungtinės veiklos sutarties, tačiau jungtinės veiklos sutarties pripažinimas negaliojančia savaime nenutraukė minėtų sutarčių galiojimo ir neatleido ieškovės nuo aptariamų mokesčių mokėjimo.

57.3.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad tai, jog po 2016 m. gegužės 18 d. priimto sprendimo už akių, kuriuo jungtinė veiklos sutartis buvo pripažinta negaliojančia, ieškovė tęsė statybos darbus, nereiškia jų neteisėtumo. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, daugkartinis proceso neatnaujinimas byloje dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia įrodo ne tai, kad ieškovė nežinojo apie minėtą procesą, bet tai, jog apie jį turėjo žinoti ir nežinojo tik dėl savo kaltės. Ieškovė prašymus dėl proceso atnaujinimo grindė tuo, kad dokumentai buvo įteikinėjami netinkamu adresu, tačiau teismai atsisakė atnaujinti procesą byloje, kas iš esmės reiškia, jog ieškovė apie priimtą sprendimą turėjo žinoti nuo pat sprendimo priėmimo.

57.4.                      Apeliantės vertinimu, iš atsakovės ieškovei restitucijos pagrindu priteista neproporcingai didelė suma, apskaičiuodamas priteistiną sumą teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pagal aktualius Nekilnojamojo turto registro išrašus, registruotas ginčo pastato baigtumas yra vos 3 proc. Toks jis buvo ir priimant sprendimą dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia. Vien ši aplinkybė sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovei buvo priteista objektyviai nepagrįsta suma, kuri niekaip negalėjo susidaryti atlikus tik 3 proc. rekonstrukcijos darbų. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės pateiktas sąskaitas, visiškai neatsižvelgė į tai, už kokias paslaugas ar prekes atsiskaitinėjo ieškovė. Byloje pateikti įrodymai – faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, Nekilnojamojo turto registro duomenys, statybos darbų grafikas patvirtina, kad jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia metu ginčo pastato rekonstrukcija buvo tik pradinėje stadijoje, o iki 2016 m. rugpjūčio 11 d. (teismo pasirinkto atskaitos taškas) buvo įrengti tik ginčo pastato pamatai. Galiausiai, pirmosios instancijos teismas nevertino, ar 2015 m. rugsėjo mėn. – 2016 m. rugpjūčio 11 d. išrašytos sąskaitos apskritai buvo susijusios su ginčo pastato rekonstrukcijos darbais šiuo laikotarpiu.

58.       Ieškovė UAB ,,Liumeksis“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

58.1.                      Pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės nesąžiningumo nebuvimo yra akivaizdžiai nepagrįstos ir neteisėtos, nes teismas neteisingai aiškino šalies pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose, toli pažengusiuose santykiuose bei nepagrįstai suabsoliutino šalies teisę pradėti derybas ir jas nutraukti, o tai lėmė neteisingas išvadas dėl restitucijos taikymo apimties. Visų pirma, atsakovės sąžiningumas ir priežasčių, dėl kurių ji atsisakė įforminti ikisutartinius santykius, pagrįstumas nebuvo vertinamas nei viename iš tarp tų pačių šalių kilusiame teisminiame ginče. Antra, tiek teisės aktai, tiek teismų praktika nustato, kad toli pažengusių ikisutartinių santykių nutraukimas yra ribojamas sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose pareiga – toli pažengę ikisutartiniai santykiai gali būti nutraukti tik esant svarbioms priežastims, o šių nesant – jų nutraukimas yra laikytinas neteisėtu, kas reiškia ir šalies, neteisėtai nutraukusios pažengusius ikisutartinius santykius, nesąžiningumą. Šiuo atveju, nors šalys jungtinės veiklos sutarties ir nepatvirtino notarine tvarka, tačiau ji buvo rašytinė ir net faktiškai vykdoma – ginčo pastatas buvo faktiškai rekonstruojamas. Šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti, priešingai nei nepagrįstai nurodo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nėra absoliuti – šią teisę šalis gali įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo. Šiuo atveju, egzistuojant toli pažengusiems ikisutartiniams santykiams, atsakovė iš pradžių neabejotinai turėjo pasiūlyti patvirtinti sandorį notarine tvarka, o ne jį be svarbios priežasties, net nepranešus apie tai iš anksto kitai šaliai, ginčyti, remiantis tik sandorio formos trūkumais. Tačiau atsakovė elgėsi priešingai, o toks elgesys neabejotinai pagrindžia, kad atsakovė buvo nesąžininga. Tai reiškia, kad taikant restituciją, priešingai nei nurodoma skundžiame sprendime, apeliantei turėjo būti priteista didžiausia įnašo į jungtinę veiklą vertė (CK 6.147 straipsnio 1–2 dalys).

58.2.                      Nagrinėjamu atveju apeliantės įnašą į jungtinę veiklą sudaro ne tik piniginės išlaidos, kaip nepagrįstai nurodo pirmosios instancijos teismas, tačiau ir nematerialus įnašas – darbas – pastato rekonstrukcijos techninio projekto derinimas, projekto paruošimas, statybos valdytojo funkcijų atlikimas, projekto techninė priežiūra, o taip pat ir žinios, kurios šalių jungtinės veiklos sutartyje buvo įvertintos 2 344 763,67 Eur. Atitinkamai apeliantei, taikant restituciją, turėjo būti grąžinta visa jos atsakovei suteikta nauda. Šiuo atveju, atsakovei yra grąžintas 64 proc. baigtumo pastatas. Toks pastato baigtumas pasiektas apeliantės įnašų ir investicijų dėka. Atitinkamai apeliantei turėjo būti gražintas visos jos investicijos. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime to visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nevertino ir restituciją taikė siaurinamai tik buhalteriškai pagrįstų išlaidų, kurios buvo patirtos iki 2016 m. rugpjūčio 11 d., atžvilgiu.

58.3.                      Net ir siaurai (tik per išlaidas, nežiūrint tikrųjų šalių ketinimų ir ignoruojant susitarimus bei CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles) aiškinant restituciją, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu apeliantei buvo priteista per mažai. Iš kartu su ieškiniu pateiktos 2016 m. rugpjūčio 22 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos aiškiai matyti, kad rekonstruojamo pastato baigtumas 2016 m. rugpjūčio  22  d. sudarė net 51 proc., todėl 2016 m. rugpjūčio 11 d. (momentas, iki kurio pirmosios instancijos teismas skaičiavo apeliantės įnašo į jungtinę veiklą vertę) rekonstruojamo pastato baigtumas buvo pasiekęs ne mažiau kaip 49 – 50 proc. Pažymėtina, kad jungtinės veiklos sutarties 3 straipsnyje šalys, be kita ko, aiškiai susitarė, kad ieškovės įnašas į bendrą veiklą vertinamas 2 344 763,67 Eur (8 096 000 Lt) suma. Visapusiškai ir sistemiškai įvertinus išdėstytas aplinkybes akivaizdu, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. viduryje apeliantės įnašo į jungtinę veiklą dydis sudarė ne mažiau kaip 1,1 mln. Eur. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ignoravo ir nepriteisė ieškovės įrodymais (išrašytomis sąskaitomis bei jų apmokėjimą patvirtinančiais pavedimais) pagrįstų sumų (apeliantės 2022 m. vasario 11 d. prašymo priedai Nr. 2-4).

58.4.                      Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad momentas, nuo kada teismas taiko restituciją ieškovės atžvilgiu, yra jungtinės veiklos sutarties pasirašymas. Iš jungtinės veiklos sutarties turinio matyti, kad šalys aiškiai susitarė, jog apeliantės įnašą į jungtinę veiklą, be kita ko, sudarys ne tik pastato rekonstrukcijos (statybos), tačiau ir paruošiamieji darbai. Apeliantė dar iki jungtinės veiklos sutarties pasirašymo organizavo parengiamųjų darbų atlikimą. Visi iki jungtinės veiklos sutarties sudarymo apeliantės atlikti paruošiamieji darbai pastato rekonstrukcijai ir tam patirtos išlaidos, atsižvelgiant į šalių valią, laikytinos įnašo į jungtinę veiklą dalimi.

58.5.                      Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas ieškovės pateiktų kasos išlaidų orderių dėl prastos jų kokybės, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, bendradarbiavimo su bylos šalims principą. Nagrinėjamu atveju, jeigu pasibaigus įrodymų tyrimui pirmosios instancijos teismui pasirodė neįskaitomi keli apeliantės pateikti įrodymai, teismas privalėjo grįžti į įrodymų tyrimo etapą ir patikslinti šalių naštą įrodinėti, pasiūlydamas pateikti tinkamos kokybės įrodymus.

58.6.                      Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ieškovės pateiktos ekspertizės vertinimu. Pirma, vien aplinkybė, kad ekspertas visų darbų ir medžiagų nevertino remiantis buhalterinės apskaitos dokumentais, negali paneigti ir nepaneigia pastato, kurio baigtumas yra pasiekęs 64 proc., egzistavimo, atitinkamai apeliantės įnašo į jungtinę veiklą. Antra, ekspertas yra laisvas savarankiškai pasirinkti atliekamo tyrimo būdus ir metodus. Šiuo atveju, ekspertas vertinimą, be kita ko, atliko iš vizualinės medžiagos, t. y. įvertinęs faktiškai stovintį pastatą ir jo darbų rinkos vertę pagal UAB „Sistela“ duomenis. Trečia, CPK 13 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Apeliantė, būdama laisva pasirinkti savo teisių gynybos būdą, yra laisva pasirinkti ir tai, kokiais įrodymais grįsti savo reikalavimus. Inicijuota byla yra dėl restitucijos taikymo, grąžinant įnašo vertę, o ne žalos atlyginimo, todėl byloje turi būti sugražinami partnerių įnašai, kuriuos sudaro ne tik piniginės lėšos, bet ir kitas turtas, darbas, žinios, patirtis, dalykiniai ryšiai, laiko sąnaudos ir kt. Ketvirta, priešingai nei nepagrįstai nurodo pirmosios instancijos teismas, ekspertas vadovavosi ne tik išimtinai vizualine medžiaga, tačiau ir pirminiais dokumentais, kurių jokiu būdu nebuvo galima ignoruoti taikant restituciją – visų šių aplinkybių visuma patvirtina ieškinio sumos pagrįstumą. Penkta, atsakovei yra grąžintas 64 proc. baigtumo pastatas. Toks pastato baigtumas pasiektas apeliantės įnašų ir investicijų dėka. Todėl apeliantei turi būti grąžinta visa į jungtinę veiklą įnešto įnašo vertė pagal eksperto atliktą vertinimą, remiantis tuo, kad pastato baigtumas 64 proc. Be to, atsižvelgiant į tai, kad apeliantės ieškinys grindžiamas ekspertizės aktu, kuriuo pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis, apeliantei turi būti priteistos ir 4 000 Eur išlaidos už ekspertizės atlikimą.

58.7.                      Apeliantė teigia, kad jai turėtų būti priteistos ir 87 500 Eur išlaidos už projekto administravimą. Pažymi, kad R. A. vykdė susitarimą ir jo pagrindu administravo projektą. Vadinasi, apeliantei kilo pareiga su R. A. atsiskaityti. Nepaisant minėtos pareigos, faktiškai apeliantė iki šiol nėra atsiskaičiusi su R. A. – dėl eilės inicijuotų teisminių procesų ir juose patiriamų didelių išlaidų apeliantė tam neturėjo finansinių galimybių. Atkreiptinas dėmesys, kad administruodamas projektą R. A. veikė vykdydamas ne savo kaip įmonės vadovo tiesiogines funkcijas, o papildomas funkcijas, kurias atlikti įsipareigojo civilinio susitarimo pagrindu.

58.8.                      Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas. Nagrinėjamu atveju apeliantė ieškiniu prašė priteisti jos įnašą į jungtinę veiklą, sudarantį 922 094,38 Eur, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė tik 314 203,85 Eur. Vadinasi, apeliantės teisės taikant restitucijos institutą, priešingai nei nepagrįstai nurodo pirmosios instancijos teismas, buvo apgintos tik dalinai, t. y. ne visa apimti. Atsižvelgiant į tai, kita dalis turi būti apginta pagal subsidiarų teisių gynybos būdą – nepagrįsto praturtėjimo institutą. Apeliantė pažymi, kad tiek jungtinės veiklos sutartis ir ją papildančios sutartys, tiek išvestinės iš jos sutartys yra pripažintos negaliojančiomis, todėl atsakovės disponavimas pagerintu pastatu negali būti pateisintas sandoriu, juolab įstatymu.

58.9.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, padarė skaičiavimo klaidų.

59.       Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į UAB ,,Vilniaus parkai“ ir UAB ,,Liumeksis“ apeliacinius skundus, kuriame nurodo, kad sutinka su UAB ,,Vilniaus parkai“ apeliaciniu skundu, prašo jį tenkinti, todėl papildomų argumentų nenurodo.

60.       Vilniaus miesto savivaldybė su UAB ,,Liumeksis“ apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su UAB ,,Liumeksis“ apeliaciniu skundu argumentai:

60.1.                      Trečiasis asmuo pažymi, kad esant ikisutartiniams santykiams, šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties sudarymo; jų derybose prisiimti įsipareigojimai kitai šaliai nesuteikia reikalavimo teisės. Be to, civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Priešingai nei nurodo ieškovė, notarinės formos nesilaikymas nebuvo vienintelis ieškinio pripažinti jungtinės veiklos sutartį negaliojančia pagrindas. Atsakovės veiksmai, kreipiantis į teismą, laikytini rūpestingais ir apdairiais, įvertinant ginčo faktinę situaciją. Tai, kad atsakovė ir po sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nesutiko patvirtinti negaliojančius sandorius notarine tvarka taip pat savaime nereiškia atsakovės nesąžiningumo, kadangi, minėta, šalys gali laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Be to, pati ieškovė buvo nesąžininga, pažeisdama teismo taikytus draudimus vykdyti pastato rekonstrukcijos darbus ir reikalaudama atlyginti tokio neteisėto veiksmo metu patirtas išlaidas.

60.2.                      Skaičiuodama savo įnašo piniginę vertę ieškovė nepagrįstai remiasi ekspertizės aktu. Minėtame akte darbų rinkos kaina buvo nustatyta pagal UAB „Sistela“ sistemos duomenis, t. y. buvo įvertinta ne dokumentacija, kokie darbai buvo užsakyti, atlikti ir apmokėti, bet teorinė darbų kaina, galėjusi būti tam tikru metu, įvertinus pastatą vizualiai. Be to, eksperto atlikti paskaičiavimai netikslūs, nes paskaičiuoti pagal 64 proc. ginčo pastato baigtumą. Klausimų kelia ir ieškovės nurodyta aplinkybė, kad statybos kaštai buvo skaičiuojami pagal 2016 m. kovo mėn. rinkos kainas, nors pastato rekonstrukcijos darbo projektas buvo rengiamas dar 2016 m. liepos mėn.

60.3.                      Vilniaus miesto savivaldybė nesutinka, kad ieškovei turi būti atlyginamos lėšos už projekto administravimą. Ieškovė su savo vadovu projekto administravimo išlaidas sudarė dvišališkai, t. y. be atsakovės pritarimo. Atlygis ieškovės vadovui taip pat buvo nustatytas dvišališkai. Iš esmės net negalima teigti, kad susitarimai buvo dvišaliai, nes faktiškai ieškovės vadovas pasirašė susitarimus dėl projekto administravimo su pačiu savimi. Ieškovė neįrodė, kad ji savo vadovui išmokėjo 87 000 Eur sumą, todėl reikalavimas šią sumą priteisti iš atsakovės yra nepagrįstas.

60.4.                      Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teisme turėjo būti vertinama, kad vos po 11 dienų nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pradžios 2016 m. rugpjūčio 22 d. buvo parengta ginčo pastato kadastrinių matavimų byla, fiksuojanti 51 proc. pastato baigtumą. Įrodymai civiliniame procese turi būti leistini – 2016 m. rugpjūčio 22 d. kadastrinių matavimų byla tokio reikalavimo neatitinka ir negali atitikti, kadangi ji buvo parengta jau negaliojant tiek jungtinės veiklos sutarčiai, tiek galiojant teismo pritaikytiems draudimas vykdyti pastato rekonstrukcijos darbus.

60.5.                      Vilniaus miesto savivaldybė nesutinka su ieškovės pozicija, kad jungtinės veiklos sutarties pagrindu paruošiamieji darbai yra įnašo į jungtinę veiklą dalimi. Jungtinės veiklos sutarties šalys prisiėmė įsipareigojimus į ateitį ir iki jungtinės veiklos sudarymo ieškovės patirtos išlaidos nepateko į ginčo ribas.

60.6.                      Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad šalis siejo sutartiniai santykiai, ir vien dėl to atsakovė negali būti laikoma nepagrįstai praturtėjusia.

61.       Atsakovė UAB ,,Vilniaus parkai“ pateikė atsiliepimą į UAB ,,Liumeksis“ apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:

61.1.                      Atsakovė elgėsi sąžiningai ir jos nesąžiningumo skundžiamame sprendime teismas pagrįstai nenustatė. Atsakovė ragino ieškovę vykdyti sutartį, įspėjo apie ketinimą nutraukti sutartis, ieškovė žinojo apie atsakovės akcininkės Vilniaus miesto savivaldybės inicijuotą bylą dėl UAB „Vilniaus parkai“ valdybos sprendimo panaikinimo. Be to, atsakovė nuolat lankėsi ginčo objekte, bet statybos darbai nebuvo vykdomi. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė atsakovės nesąžiningumą sieja su ikisutartiniais santykiais, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškovė įrodžiusi atsakovės tariamą nesąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose galėtų kelti žalos atlyginimo klausimą atskiroje byloje. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovės veiksmai kreipiantis į teismą dėl sandorių negaliojimo negali būti laikomi netikėtais, nesąžiningais veiksmais ir patys savaime nereiškia atsakovės nesąžiningumo.

61.2.                      Atsakovė nenurodė kitų argumentų, kodėl teismas turėtų vertinti ieškovės įnašą į jungtinę veiklą ne pagal faktiškai patirtas išlaidas, atsispindinčias buhalterines apskaitos dokumentuose. Aplinkybė, kad jungtinės veiklos sutartyje šalys susitarė dėl kiekvienos iš jų įnašo piniginio įvertinimo konkrečia pinigų suma, nereiškia, jog nurodytą įnašo sumą šalys yra realiai įnešusios ar patyrusios tokio dydžio nuostolius, vykdant sutartinius įsipareigojimus. Priešingas skaičiavimas lemtų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų pažeidimą. Be to, ieškovei apie ginčo sutarčių negaliojimą buvo žinoma nuo 2016 m. gegužės 18 d., todėl nuo šio momento turėtų būti skaičiuojamas restitucijos pagrindu priteisiamas įnašas.

61.3.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovės nurodomos 17 882,79 Eur sumos pagal ieškovės pateiktas sąskaitas, nes neaišku, ar mokėjimai buvo atlikti, pavedimuose jie neatsispindi.

61.4.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ieškovės tariamų išlaidų iki jungtinės veiklos sutarties sudarymo. Ieškovė valdė ir naudojo statinius nuomos ir subnuomos pagrindais nuo 1993 m., todėl akivaizdu, kad skyrė lėšų turto išlaikymui ir savo vykdomai komercinei veiklai. Ieškovės atlikti darbai iki jungtinės veiklos sutarties sudarymo negali būti laikomi įnašu į jungtinę veiklą, toks vertinimas prieštarautų protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams.

61.5.                      Kadangi ieškovė nepaisė teismo įpareigojimų ir tinkamų kokybės dokumentų (kasos išlaidų orderių) nepateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pirmos instancijos teismas pagrįstai nevertino ieškovės netinkamos kokybės įrodymų.

61.6.                      Dėl ekspertizės akto vertinimo atsakovė nurodė, kad ekspertizės aktu ekspertas vertino ne faktines išlaidas, kadangi tokie dokumentai ekspertui nebuvo pateikti, tačiau numanomas. Be to, ekspertas vertino 64 proc. pastato baigtumą, kai ieškovė atliko neteisėtus statybos darbus. Pažymėtina, kad ekspertizės aktas yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui jis neturi iš anksto nustatytos galios, nėra privalomas bei vertinamas laikantis bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių.

61.7.                      Dėl projekto administravimo lėšų atsakovė pažymi, kad ieškovės susitarimas su R. A. galimai yra niekinis, kadangi įmonė savo darbuotojui už atliekamas einamas pareigas negali mokėti kitų lėšų. Be to, byloje nėra pateikta įrodymų, kokiu pagrindu R. A. teikė tokias paslaugas, ar buvo įregistravęs tokią veiklą. Mano, kad faktiškai tokių išlaidų ieškovė nepatyrė, į bylą nepateikė apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, neaišku už kokį laikotarpį šios lėšos turi būti mokamos, kokiu tiesiniu pagrindu turi būti mokamos, todėl teismas pagrįstai šioje dalyje ieškovės ieškinio netenkino.

61.8.                      Atsakovė pažymi, kad tarp šalių egzistavo jungtinė veiklos sutartis, susitarimas prie jungtinės veiklos sutarties, patalpų nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutartys, todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas.

62.       UAB ,,Liumeksis“ pateikė atsiliepimą į UAB ,,Vilniaus parkai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus, kuriuo prašo apeliacinių skundų netenkinti. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:

62.1.                      Apeliančių veiksmai civiliniuose santykiuose pažeidžia viešąją tvarką, nes pakerta privačių asmenų pasitikėjimą viešuoju sektoriumi. Šiuo atveju UAB ,,Vilniaus parkai“, būdama Vilniaus miesto savivaldybės kontroliuojama įmone, ne tik elgėsi nesąžiningai toli pažengusiuose tarp šalių susiklosčiusiuose ikisutartiniuose santykiuose, tačiau jos elgesys šios civilinės bylos nagrinėjimo metu bei pasirinkta gynybinė taktika parodo ir tai, kad UAB ,,Vilniaus parkai“ siekia nesąžiningai pasisavinti svetimą turtą – ieškovės investicijas, kuriomis buvo iš esmės ir kokybiškai atkurtas sudegęs ginčo pastatas.

62.2.                      Apeliančių spekuliacijas dėl neva neegzistuojančios galimybės ieškovei inicijuoti savarankišką civilinę bylą dėl restitucijos taikymo, remiantis pateiktais teismų išaiškinimais kitose civilinėse bylose, vienareikšmiškai paneigia procesinis faktas – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑31‑611/2018, kurioje dalyvavo abi šalys, pateiktas išaiškinimas, kad ieškovė gali ginti savo pažeistas teises reiškiant ieškinį dėl restitucijos taikymo savarankiškoje byloje. Priešingai nei teigia apeliantės, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendime už akių, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016, kuriuo jungtinės veiklos sutartis pripažinta negaliojančia, teismas nepasisakė dėl restitucijos taikymo.

62.3.                      Ieškovė pažymi, kad ji neprašo taikyti restitucijos dėl nuomos santykių. Priešingai, tiek nuompinigių, tiek nekilnojamojo turto, subnuomos mokesčių ieškovė prašo kaip įnašo dalimi esančių sąnaudų, patirtų vykdant jungtinės veiklos sutartį, gražinimo. Šias sąnaudas buvo būtina patirti tam, kad ieškovė galėtų pradėti vykdyti jungtinės veiklos sutartį.

62.4.                      Ieškovė nesutinka su UAB ,,Vilniaus parkai“ teiginiu, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-137-608/2019 restitucija UAB ,,Vilniaus parkai“ atžvilgiu buvo taikoma neva ne pagal jungtinės veiklos sutartį, o pagal nuomos ir subnuomos sutartis. Ieškovė pažymi, kad nuomos ir subnuomos sutartys yra glaudžiai susijusios su jungtinės veiklos sutartimi, kadangi jos buvo sudarytos su tikslu įgyvendinti jungtinės veiklos sutartį. Kaip matyti iš jungtinės veiklos sutarties 3 straipsnio, UAB ,,Vilniaus parkai“ įnašą, be kita ko, sudaro pastatų ir žemės sklypo nuomos teisė. Atitinkamai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-137-608/2019 UAB ,,Vilniaus parkai“ atžvilgiu taikius vienašalę restituciją, jai buvo grąžinti pastatai bei žemės sklypo nuomos teisė.

62.5.                      Ieškovė nesutinka su apeliančių teiginiu, kad ieškovei apie jungtinės veiklos sutarties ir susitarimo prie jos pripažinimą negaliojančiais turėjo būti žinoma nuo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo už akių priėmimo dienos. Šiuo atveju sprendimas už akių, teismui jį išsiuntus, ieškovei faktiškai įteiktas nebuvo, atitinkamai ieškovė apie jį tą pačią dieną nesužinojo.

62.6.                      Ieškovė nesutinka, kad UAB ,,Vilniaus parkai“ turėtų būti atleista nuo investicijų ieškovei grąžinimo CK 6.259 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovė pareiškė ieškinį dėl restitucijos taikymo, o ne nuostolių atlyginimo. CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų. Šiuo atveju CK 6.259 straipsnio 1 dalies teisės norma yra speciali ir taikytina tik šalies kaltei, taikant civilinę atsakomybę, reglamentuoti, todėl jos taikymas pagal analogiją nėra galimas.

62.7.                      Priešingai nei nurodo apeliantės, restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju yra proporcingas. Pirma, UAB ,,Vilniaus parkai“ jau yra grąžinti jos į jungtinę veiklą įnešti įnašai. Antra, apeliančių nurodomi ieškovės atlikti pastatų griovimo darbai buvo vykdomi siekiant rekonstruoti ir remontuoti sudegusius pastatus į ginčo pastatą, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė sunaikino sutarties dalyką. Trečia, dar iki tol, kol pastatai nebuvo sudegę, jų paskirtis buvo kavinių veiklos. Todėl ir rekonstruotas pastatas statytas ta pačia paskirtimi pagal jungtinės veiklos sutartį. Tai šalių buvo suderinta, patvirtinta, pastato paskirties ieškovė nenustatė savavališkai, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčo pastatas rekonstruotas ieškovės naudai. Ketvirta, ieškovei statybos leidimas buvo išduotas 2013 m. lapkričio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, su tuo sutiko visos šalys ir joms tai buvo žinoma. Penkta, ginčo pastatas yra neabejotinai naudingas UAB ,,Vilniaus parkai“ – ši disponuoja vertingu nekilnojamuoju turtu be jokių asmeninių investicijų.

62.8.                      Ieškovė nesutinka su apeliančių pozicija, kad vykdydama jungtinės veiklos sutartį ieškovė buvo nesąžininga. Ieškovė visus statybos darbus atliko teisėtai, pagal galiojančius teisės aktus, su apeliančių žinia ir pritarimu.

63.       UAB ,,Vilniaus parkai“ pateikė atsiliepimą į Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės kartojami UAB ,,Vilniaus parkai“ apeliaciniame skunde ir atsiliepime į UAB ,,Liumeksis“ apeliacinį skundą nurodomi argumentai, todėl jie papildomai nenurodomi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų ne(priėmimo)

64.       Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus, pagrindžiančius 7 000 Eur, 9 000 Eur ir 9 000 Eur sumų išmokėjimą, kuriuos prašo priimti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės į bylą pateiktų 2015 m. spalio (data neįskaitoma) kasos išlaidų orderio (numeris neįskaitomas) dėl 7 000 Eur išmokėjimo, taip pat dviejų 2016 m. (data ir numeriais neįskaitomi) kasos išlaidų orderių dėl 9 000 Eur sumų išmokėjimo, nes nustatė, kad minėti dokumentai yra neįskaitomi. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas elgėsi formaliai ir atmetė apeliantės reikalavimus neįskaitomų dokumentų apimtyje, nors tuo atveju, jeigu pasibaigus įrodymų tyrimui pirmosios instancijos teismui pasirodė neįskaitomi keli apeliantės pateikti įrodymai, teismas privalėjo grįžti į įrodymų tyrimo etapą ir patikslinti šalių naštą įrodinėti, pasiūlydamas pateikti tinkamos kokybės įrodymus. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismas nepagrįstai nepatikslino šalių naštos įrodinėti, nepasiūlydamas pateikti geresnės kokybės išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl apeliantė tokių dokumentų neturėjo objektyvių galimybių pateikti. Atsižvelgiant į tai, ieškovės manymu, tokių dokumentų pateikimo būtinumas iškilo tik po skundžiamo sprendimo priėmimo. Ieškovė pažymėjo, kad teikiami ne geresnės kokybės kasos išlaidų orderiai, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, o pinigų priėmimo kvitai, kurie pagrindžia tas pačias apeliantės įrodinėtas aplinkybes.

65.       Vilniaus miesto savivaldybė prašo nepriimti ieškovės naujai teikiamų įrodymų. Nurodo, kad ieškovė nutyli, kad pirmosios instancijos teismas buvo suteikęs ieškovei papildomą terminą surinkti (susisteminti) buhalterinės apskaitos dokumentus, galinčius pagrįsti ieškovės patirtas išlaidas (dėl to atidėtas 2022 m. sausio 12 d. posėdis) – ieškovė iš pradžių apskritai tokių dokumentų neteikė ir laikėsi pozicijos, kad jų nereikia tinkamam ir teisingam bylos išsprendimui. Tai, kad ieškovė teikė neįskaitomus dokumentus ir netikrino, kokios kokybės dokumentai yra teikiami, yra ne teismo, o pačios ieškovės atliktas procesinių pareigų pažeidimas.

66.       Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba jeigu šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

67.       Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 314 straipsnio normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑217‑690/2016, kt.).

68.       Teisėjų kolegija pažymi, kad draudimas apeliacinės instancijos teismui teikti naujus įrodymus – tai ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba net apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra nustatytas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus, be to dalyvaujantys byloje asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus procesinis sprendimas.

69.       Pažymėtina, kad proceso koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai įpareigoja šalis proceso įstatymo nustatytomis sąlygomis ir terminais įvykdyti įrodinėjimo pareigą. Dispozityvumo principas lemia, kad pati šalis turi teisę apibrėžti, kokia apimtimi ji vykdys įrodinėjimo naštą, ir įvertinti galimų neigiamų procesinių pasekmių riziką.

70.       Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. sausio 12 d. posėdžio metu ieškovei suteikė vieno mėnesio terminą finansiniams dokumentams, kuriais ieškovė grindžia savo reikalavimą, pateikti ir susisteminti, dėl šios priežasties atidėjo teismo posėdį. Iki 2022 m. sausio 12 d. teismo posėdžio ieškovė tokių dokumentų nei su ieškiniu, nei su kitais procesiniais dokumentais nebuvo pateikusi. Ieškovė, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo įvertinti pateikiamų dokumentų kokybę. Be to, kaip nurodo pati ieškovė, apeliacinės instancijos teismui teikiami ne geresnės kokybės kasos išlaidų orderiai, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, o pinigų priėmimo kvitai, kurie jos teigimu pagrindžia tas pačias apeliantės įrodinėtas aplinkybes. Taigi, ieškovė pati pripažįsta, kad turėjo galimybę pirmosios instancijos teismui pateikti ne tik prastos kokybės kasos išlaidų orderius, bet ir pinigų priėmimo kvitus.

71.       Įvertinusi aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas suteikė mėnesio terminą ieškovei finansiniams dokumentams pateikti bei aplinkybę, jog pati ieškovė pasirinko įrodinėti savo reikalavimą šioje dalyje tik kasos išlaidų orderiais, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė nepagrindė būtinybės priimti kartu su apeliaciniu skundu naujai teikiamus pinigų priėmimo kvitus. Sutiktina su atsakove, kad ieškovės neįskaitomus dokumentų pateikimas teismui yra ne teismo, o pačios ieškovės atliktas procesinių pareigų pažeidimas.

72.       UAB ,,Vilniaus parkai“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2016 m. birželio 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Apeliaciniame skunde apeliantė nesuformavo prašymo priimti naujai teikiamą įrodymą, nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių įrodymų priėmimo būtinybės, įrodymas galėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, naujai teikiamas įrodymas neturi reikšmės ginčo išsprendimui, todėl 2016 m. birželio 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą atsisakoma priimti.

73.       Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia nepriimti apeliančių UAB ,,Vilniaus parkai“ ir UAB ,,Liumeksis“ su apeliaciniais skundais pateiktų įrodymų.

Dėl ieškovės teisės reikšti reikalavimą dėl restitucijos taikymo savarankiškame procese

74.       Apeliantės Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB ,,Vilniaus parkai“ teigia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė negalėjo reikšti savarankiško reikalavimo dėl restitucijos taikymo, todėl sprendimas dėl minėto reikalavimo patenkinimo turi būti panaikintas. Apeliančių manymu, ieškovė pasirinko netinkamą gynybos būdą, o ieškovės reikalavimas turėtų būti vertinamas kaip prašymas dėl žalos atlyginimo.

75.       UAB ,,Liumeksis“ savo teisę reikšti atskirą reikalavimą dėl restitucijos taikymo grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018 pateiktu išaiškinimu.

76.       CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad,  kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

77.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, pripažinęs sandorį negaliojančiu, teismas ex officio (pagal pareigas) privalo išspręsti restitucijos taikymo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m.  lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627-686/2015).

78.       Nagrinėjamu atveju Vilniaus apylinkės teismas 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu už akių, kuriuo negaliojančia pripažinta jungtinės veiklos sutartis, civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016 nesprendė restitucijos taikymo klausimo. 

79.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑31‑611/2018 išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Liumeksis“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. eA2‑43430-808/2016, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos nutartis atsisakyti atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016. Lietuvos Aukščiausias Teismas nurodė, kad priimant 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą už akių byloje nebuvo duomenų apie tai, jog UAB ,,Liumeksis“ bent iš dalies buvo įvykdžiusi jungtinės veiklos sutartį, todėl šis klausimas liko neišspręstas. Kasacinis teismas nurodė, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo atnaujinti proceso UAB ,,Liumeksis“ nurodomu proceso atnaujinimo pagrindu, nes UAB ,,Liumeksis“ gali apginti savo teises kitu būdu, inicijuodama savarankišką procesą prieš ieškovę dėl restitucijos taikymo ir jos investuotų lėšų į atsakovės turtą atlyginimo, pagrindusi šių lėšų dydį.

80.       Taigi, nors sutiktina su apeliantėmis, kad pagal bendrąją taisyklę savarankiškas reikalavimas dėl restitucijos taikymo paprastai negali būti reiškiamas, tačiau nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet teismas, pripažinęs jungtinės veiklos sutartį negaliojančia, neišsprendė restitucijos taikymo klausimo, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 14 d. nutartyje eksplicitiškai nurodė, jog UAB ,,Liumeksis“ gali inicijuoti savarankišką procesą dėl restitucijos taikymo ir jos investuotų lėšų į ieškovės turtą atlyginimo. Todėl šiuo konkrečiu atveju ieškovės pasirinktas teisių gynybos būdas, pareiškiant savarankišką reikalavimą dėl restitucijos taikymo, leistinas kasacinio teismo išaiškinimo konkrečioje byloje pagrindu. Dispozityvumo ir rungtyniškumo principai suteikia ieškovei prerogatyvą nuspręsti, kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, todėl nustačius, kad ieškovės pasirinktas gynybos būdas yra leistinas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus.

81.       Atsakovė UAB ,,Vilniaus parkai“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei restitucijos pagrindu jau grąžintas jos įnašas į jungtinę veiklą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-137-608/2019, kuriuo atsakovei buvo grąžinti pastatai ir žemės sklypo dalis. Nurodo, kad ieškovė valdė ir naudojo ginčo pastatus ne jungtinės veiklos sutarties pagrindu, o pagal pastatų nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutartis, kurios buvo pripažintos negaliojančiomis.

82.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2‑137‑608/2019 pripažinęs patalpų nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutartis negaliojančiomis, taikė vienašališką restituciją ir grąžino UAB ,,Vilniaus parkai“ patalpas ir žemės sklypą. Teismas nurodė, kad UAB ,,Liumeksis“ nepateikė įrodymų, patvirtinančių jog yra perdavusi ką nors ieškovei, vykdydama patalpų nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutartis, o UAB ,,Liumeksis“ investicijos į UAB ,,Vilniaus parkai“ turtą buvo atliktos jungtinės veiklos sutarties pagrindu.

83.       Teisėjų kolegija sutinka su UAB ,,Vilniaus parkai“ argumentu, kad 2019 m. liepos 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-137-608/2019 restitucija UAB ,,Vilniaus parkai“ atžvilgiu buvo taikoma pagal nuomos ir subnuomos sutartis. Tačiau, kaip teisingai nurodo UAB ,,Liumeksis“, patalpų nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutartys yra glaudžiai susijusios su jungtinės veiklos sutartimi. Jungtinės veiklos sutarties 3 straipsnyje numatyta, kad UAB ,,Vilniaus parkai“ įnašą į jungtinę veiklą, be kita ko, sudarė pastatų ir žemės sklypo nuomos teisė, dėl ko ir buvo sudarytos aptariamos nuomos ir subnuomos sutartys. Kadangi atsakovės įnašą į jungtinę veiklą sudarė patalpų nuomos ir žemės sklypo subnuomos teisės, Vilniaus miesto apylinkės teismui taikant vienašalę restituciją ir UAB „Vilniaus parkai“ grąžinus patalpas ir dalį žemės sklypo, kartu atsakovei buvo grąžintas ir jos įnašas pagal jungtinės veiklos sutartį, kitaip tariant, išspręstas restitucijos klausimas UAB ,,Vilniaus parkai“ atžvilgiu pagal jungtinės veiklos sutartį.

84.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes spręstina, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovė galėjo savo teises ginti reikšdama atskirą reikalavimą dėl restitucijos taikymo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė bylą pagal ieškovės pasirinktą leistiną jos teisių gynybos būdą.

Dėl ieškovės įnašo į jungtinę veiklą paskaičiavimo būdo

85.       Pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, ieškovės įnašo pagal jungtinės veiklos sutartį sumą paskaičiavo remdamasis ieškovės pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais, pagrindžiančiais išlaidas, patirtas vykdant jungtinės veiklos sutartį, o ne pagal pastato baigtumo procentą ir (ar) ieškovės pateiktame ekspertizės akte nurodytus skaičiavimus. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo, todėl, taikydamas restituciją, ieškovei nepriteisė didžiausio įnašo į jungtinę veiklą vertės (CK 6.147 straipsnio 1–2 dalys).

86.       UAB ,,Liumeksis“ nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai restituciją taikė siaurai – tik buhalteriškai pagrįstų išlaidų pagrindu. Pažymėjo, kad jos įnašas šalių jungtinės veiklos sutartyje buvo įvertintas 2 344 763,67 Eur suma, atsakovei yra grąžintas 64 proc. baigtumo pastatas, atitinkamai jai turėjo būti grąžinta visa jos atsakovei suteikta nauda. Ieškovės vertinimu, jos įnašo į jungtinę veikla suma turi būti apskaičiuojama pagal eksperto Leono Ustinovičiaus išvadas. Ieškovė, be kita ko, teigia, kad bylos aplinkybės patvirtina atsakovės nesąžiningumą, todėl ieškovei, priešingai nei nurodoma skundžiame sprendime, ieškovei restitucijos pagrindu turėjo būti priteista didžiausio įnašo į jungtinę veiklą vertė.

87.       Atsakovės ir trečiojo asmens teigimu, nagrinėjamu atveju vertintinas ir pačios ieškovės elgesys jungtinės veiklos sutarties vykdymo metu, kuris buvo nesąžiningas. Atsižvelgiant į ieškovės atliktus neteisėtus veiksmus, CK 6.259 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovė turėtų būti atleista nuo prievolės atlyginti ieškovės patirtas investicijas. Atsakovė ir trečiasis asmuo nurodo, kad taikant restituciją turėjo būti atsižvelgta į tai, jog priimant sprendimą dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia, pastato baigtumas buvo 3 proc., ginčo pastato rekonstrukcija buvo tik pradinėje stadijoje. Aplinkybė, kad jungtinės veiklos sutartyje šalys susitarė dėl kiekvienos iš jų įnašo piniginio įvertinimo konkrečia pinigų suma, nereiškia, jog nurodytą įnašo sumą šalys yra realiai įnešusios ar patyrusios tokio dydžio nuostolius. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė ieškovės pateiktu ekspertizės aktu, nes jame nurodyta ne reali darbų kaina pagal faktinę dokumentacija, bet hipotetinė darbų kaina, galėjusi būti tam tikru metu, įvertinus pastatą vizualiai. Be to, eksperto atlikti paskaičiavimai netikslūs, nes paskaičiuoti pagal 64 proc. ginčo pastato baigtumą.

88.       Teisėjų kolegija nustatė, kad jungtinės veiklos sutarties 3 straipsnyje šalys susitarė, jog siekdamos sutartyje numatyto tikslo (iki statybos leidimo galiojimo pabaigos suprojektuoti bei rekonstruoti sudegusius pastatus pagal sutarties priede pateiktus projektinius pasiūlymus) įneša į bendrą veiklą tokius įnašus: a) ieškovės įnašą sudaro pinigine išraiška įvertintas darbas ir išlaidos, reikalingos suprojektuoti ir rekonstruoti Pastatus pagal techninį projektą atliekant visus reikalingus tyrimus, parengiant ir nustatyta tvarka suderinant pastato rekonstrukcijos techninį projektą bei atliekant jo techninę ekspertizę; išlaidos darbo projekto parengimui; išlaidos pastato rekonstrukcijos (atstatymo) projekto statinio statybos valdytojo funkcijų atlikimui bei pastato rekonstrukcijos projekto techninei priežiūrai; pastato rekonstrukcijos (atstatymo) medžiagų įsigijimo ir statybos darbų vykdymo išlaidos; visi kiti pinigine išraiška įvertinti darbai ir su jais susijusios išlaidos, taip pat žinios, atliekant šios sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus, išskyrus tas išlaidas, kurias pagal Sutartį įsipareigoja padengti atsakovė (ieškovės įnašas į jungtinę veiklą yra įvertinamas 8 096 000 Lt); b) atsakovės įnašą sudaro: pinigine išraiška įvertintas darbas ir išlaidos, reikalingos gaunant leidimą pastato rekonstrukcijai (atstatymui); visi kiti pinigine išraiška įvertinti darbai ir su jais susijusios išlaidos, atliekant šios Sutarties 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus įsipareigojimus, išskyrus tas išlaidas, kurias pagal šią Sutartį įsipareigoja padengti atsakovė; pastatas; žemės sklypo nuomos teisė (atsakovės įnašas į jungtinę veiklą įvertinamas 1 104 000 Lt).

89.       Nagrinėjamu atveju pagal jungtinės veiklos sutartį ieškovės įnašą sudarė ieškovės darbas, lėšos, laikas, medžiagos, kiti atlikti veiksmai. CK 6.146 straipsnis numato, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Kadangi ieškovė vykdė sutartį ne tik piniginiais įnašais, bet ir darbais, kurie negali ieškovei būti priteisti natūra, todėl ieškovei toje dalyje turi būti atlyginama jos įnašo vertė pinigais. Papildomai pažymėtina, kad specialioji norma, reglamentuojanti jungtinės veiklos pasibaigimo pasekmes, numato, kad pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai visiems partneriams bendrai naudoti perduoti daiktai grąžinami juos perdavusiems partneriams be atlyginimo, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas (CK 6.978 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju jokio šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos sutarties pasibaigimo nėra.

90.       Ieškovė, siekdama nustatyti jos atliktų darbų piniginę išraišką ir jos patirtų išlaidų, vykdant jungtinės veiklos sutartį, dydį, užsakė ekspertizę ir ekspertui Leonui Ustinovičiui pateikė užduotis nustatyti pastatų statybos darbų rinkos kainą darbų atlikimo metu ir ekspertizės akto pateikimo metu, taip pat išlaidas, susijusias su pastato statyba. Ekspertizės akte nurodyta, kad ieškovės atliktų darbų rinkos kaina darbų atlikimo metu (2016 m. kovo mėn.) 583 383,53 Eur be PVM, o ieškinio pateikimo metu  685 650,19 Eur be PVM. Ši darbų kaina buvo nustatyta vadovaujantis UAB „Sistela“ duomenimis. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad, vykdydama jungtinės veiklos sutartį, pastatų nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutartis, ieškovė patyrė 148 944,19 Eur be PVM išlaidų, kurias sudaro: 1 771,07 Eur pastatų nuomos išlaidų; 1 616,83 Eur nekilnojamojo turto mokesčio išlaidų; 18 501,76 Eur žemės sklypo subnuomos išlaidų; 2 330,61 Eur elektros energijos ir elektrinio bloko įsigijimo išlaidos; 1 463,74 Eur pastato ardymo ir teritorijos tvarkymo išlaidų; 50 381,55 Eur archeologinių tyrimų išlaidų; 56 591,77 Eur projektavimo darbų išlaidų; 430 Eur pastatomo informacinio stendo išlaidų; 14 607,56 Eur elektrinės spintos valdymo bloko įsigijimo išlaidų; 1 250 Eur statybos valdytojo paslaugų apmokėjimo išlaidų.

91.       CK 6.147 straipsnio 1 dalis numato, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia; jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę.

92.       Ieškovė prašo atlyginti didžiausią turto vertę, teigdama, kad atsakovė buvo nesąžininga. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės nesąžiningumo nebuvimo yra nepagrįstos ir neteisėtos, nes teismas neteisingai aiškino šalies pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose ir nepagrįstai suabsoliutino šalies teisę pradėti derybas ir jas nutraukti, o tai, atitinkamai, lėmė ir neteisingas išvadas dėl restitucijos taikymo apimties. Šiuo atveju atsakovė iš dalies įvykdytą sandorį turėjo pasiūlyti patvirtinti notarine tvarka, o ne, net nepranešus iš anksto kitai šaliai, ginčyti jį teisme, remiantis tik sandorio formos trūkumais.

93.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė neturėjo pareigos kreiptis į ieškovę ir pasiūlyti jai patvirtinti sandorį notarine tvarka, abi sandorio šalys yra juridiniai asmenys, o aplinkybės, kad šalių sudarytos sutartys neatitinka įstatymų nustatytos formos, ieškovei turėjo būti žinoma iš 2016 m. gegužės 18 d. VĮ Registrų centro sprendimo atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre, kuriame ši aplinkybė nurodyta tiesiogiai. Ieškovės argumentai dėl atsakovės veiksmų ikisutartiniuose santykiuose nesąžiningumo yra nepagrįsti, nes, kaip minėta, abi jungtinės sutarties šalys žinojo apie įstatymų reikalaujamą formą jungtinės veiklos sutarčiai, tačiau dėl nenustatytų priežasčių nesiėmė veiksmų patvirtinti ją notarine tvarka, o savo rizika ją vykdė.

94.       Taigi, nenustačius atsakovės nesąžiningumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė, taikant restituciją, neturi atlyginti didžiausios turto vertės.

95.       Atsakovės argumentas, kad ji turėtų būti atleista nuo investicijų ieškovei grąžinimo CK 6.259 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. dėl ieškovės kaltės, taip pat atmetamas, nes šiuo atveju ieškovė reiškia ieškinį dėl restitucijos taikymo, o ne dėl sutartinės atsakomybės taikymo pažeidus sutartį, todėl CK 6.259 straipsnio 1 dalis netaikoma.

96.       Pasisakydama dėl ieškovės pateiktos eksperto išvados, kurioje nustatyta ieškovės atliktų darbų rinkos kaina darbų atlikimo metu, vertinimo teisėjų kolegija pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu kaip įrodymai gali būti naudojami ir rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias. Tačiau jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo – mokslinio pobūdžio, gauta išvada laikoma ne ekspertiniu aktu, o rašytiniu įrodymu, kuriame yra žinių apie reikšmės bylai turinčias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑130/2009; kt.). Taigi, ieškovės pateikta eksperto išvada yra rašytinis įrodymas, kurio objektyvumą, patikimumą ir pagrįstumą, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir vidiniu savo įsitikinimu, įvertina teismas.

97.       Pirmosios instancijos teismas nesirėmė ieškovės pateikta eksperto išvada, nustatęs, kad eksperto apskaičiavimai atlikti vizualiai apžiūrėjus ginčo pastatą 2020 m. rugpjūčio mėn., statybos darbus vertinant ne pagal konkrečius buhalterinius dokumentus, patvirtinančius statybos darbų įsigijimą ir apmokėjimą už juos, bet vizualiai, o apskaičiavimai atlikti pagal 64 proc. ginčo pastato baigtumą.

98.       Apeliantė UAB ,,Liumeksis“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ieškovės pateiktos ekspertizės vertinimu, nurodydama, kad vien aplinkybė, jog ekspertas visų darbų ir medžiagų nevertino remiantis buhalterinės apskaitos dokumentais, negali paneigti ir nepaneigia pastato, kurio baigtumas yra pasiekęs 64 proc., egzistavimo, atitinkamai apeliantės įnašų į jungtinę veiklą. Pažymi, kad ekspertas yra laisvas savarankiškai pasirinkti atliekamo tyrimo būdus ir metodus. Šiuo atveju ekspertas vertinimą, be kita ko, atliko iš vizualinės medžiagos, t. y. įvertinęs faktiškai stovintį pastatą ir jo darbų rinkos vertę pagal UAB „Sistela“ duomenis. Be to, priešingai nei nepagrįstai nurodo pirmosios instancijos teismas, ekspertas vadovavosi ne tik išimtinai vizualine medžiaga, tačiau ir pirminiais dokumentais. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės ieškinys grindžiamas ekspertizės aktu, kuriuo pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis, apeliantei turi būti priteistos ir patirtos 4 000 Eur ekspertizės išlaidos.

99.       Įvertinęs ieškovės pateiktą eksperto išvadą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ekspertas pateikė išvadas dėl darbų piniginės vertės, vykdant jungtinės veiklos sutartį, dydžio, 2020 m. rugpjūčio mėn. apžiūrėjęs 64 proc. baigtumo ginčo pastatą ir jo darbų rinkos vertę apskaičiavęs pagal UAB „Sistela“ duomenis, nustatė darbų kainas pagal ginčui aktualiu laikotarpiu buvusias darbų kainas. Dalis ieškovės išlaidų ekspertizėje apskaičiuota pagal pirminius apskaitos dokumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ekspertizės aktas nepagrindžia ieškovės patirtų išlaidų, vykdant jungtinės veiklos sutartį, nes ekspertizės akte remiamasi teorinėmis išlaidomis, kurias ieškovė galėjo patirti pagal to meto buvusias rinkos kainos, o ne faktiškai ieškovės sumokėtomis sumomis vykdant sutartį. Taikant restituciją ieškovei turi būti grąžintas jos įnašo ekvivalentas pinigais, o ne teoriniais apskaičiavimais grindžiama įnašo vertė. Priešingas aiškinimas lemtų, kad ieškovė atgautų daugiau, nei faktiškai įnešė į jungtinę veiklą. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliaciniame skunde nurodomu argumentu, kad jos įnašą sudarė ne tik statybos darbai, tačiau ir ryšiai, žinios, kiti atlikti darbai, kurių ekvivalentą, išreikštą pinigais, ji turi teisę susigrąžinti, tačiau pažymi, jog aptarta ieškovės įnašo dalis taip pat turi būti pagrįsta realiais įrodymais. Įvertinus aptartus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovės įnašo į jungtinę veiklą ekvivalentą pinigais, pagrįstai nesivadovavo eksperto išvada.

100.       Teisėjų kolegija pažymi, kad jei įstatymas nenumato būtinųjų įrodinėjimo priemonių, šalys laisvai renkasi, kokiais įrodymais remtis. Nagrinėjamu atveju ieškovė, būdama laisva pasirinkti savo reikalavimo įrodinėjimo priemones, pasirinko eksperto išvadą, kuria nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nesirėmė ir neprivalėjo remtis, todėl ieškovės reikalavimas dėl ekspertizės išlaidų priteisimo iš atsakovės pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.

101.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta ieškovės argumentą dėl ieškovės įnašo apskaičiavimo pagal jungtinės veiklos sutartyje nurodytą ieškovės įnašo vertę, taip pat šalių argumentus dėl įnašo apskaičiavimo pagal ginčo pastato baigtumo procentą. Aplinkybė, kad jungtinės veiklos sutartyje šalys susitarė dėl kiekvienos iš jų įnašo piniginio įvertinimo konkrečia pinigų suma, nereiškia, jog nurodytą įnašo sumą šalys yra realiai įnešusios ar patyrusios tokio dydžio nuostolius, vykdant sutartinius įsipareigojimus. Tuo tarpu procentinis pastato baigtumas taip pat nepagrindžia realiai šalių patirtų išlaidų.

102.       Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ieškovės įnašo į jungtinę veiklą ekvivalentą skaičiuoti remiantis buhalterinės apskaitos dokumentais, pagrindžiančiais faktiškai atliktus darbus ir patirtas išlaidas, vykdant jungtinę veiklą.

Dėl laikotarpio, už kurį restitucijos pagrindu priteisiamos ieškovės į turtą investuotos lėšos

103.       Pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės pateiktus duomenis apie patirtas išlaidas nuo jungtinės veiklos sutarties pasirašymo dienos 2008 m. kovo 26 d. iki dienos, kuomet pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė laikytina sužinojusi apie tai, kad nebegali toliau vykdyti ginčo pastato statybų –  2016 m. rugpjūčio 11 d. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-35459-728/2016 išviešinimas VĮ Registrų centre).

104.       Apeliantė UAB ,,Liumeksis“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad momentas, nuo kada teismas taiko restituciją ieškovės atžvilgiu, yra jungtinės veiklos sutarties pasirašymas. Iš jungtinės veiklos sutarties turinio matyti, kad šalys aiškiai susitarė, jog apeliantės įnašą į jungtinė veiklą, be kita ko, sudarys ne tik pastato rekonstrukcijos (statybos), tačiau ir paruošiamieji darbai, todėl visi iki jungtinės veiklos sutarties sudarymo apeliantės atlikti paruošiamieji darbai pastato rekonstrukcijai ir tam patirtos išlaidos, atsižvelgiant į šalių valią, laikytinos įnašo į jungtinę veiklą dalimi.

105.       Apeliacinės instancijos teismas su ieškovės pozicija nesutinka. Vilniaus apygardos teismo 2020 m.  balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-480-565/2020 konstatuota, kad per gaisrą žuvus 1993 m. nuomos sutarties objektui, ieškovė ir atsakovė, sudarydamos jungtinės veiklos sutartį, 2010 m. nuomos sutartį, 2010 m. subnuomos sutartį ir 2015 m. balandžio 8 d. sutartį, susitarė dėl kitos rūšies teisių ir pareigų, nei nustatyta 1993 m. nuomos sutartyje, t. y. ne dėl iki gaisro buvusių ir (ar) po gaisro sudegusių pastatų tolesnės nuomos, o dėl jungtinės veiklos, vietoje sudegusių pastatų rekonstruojant tik vieną iš pastatų (kavinę – šašlykinę), rekonstrukcijos metu žymiai išplečiant kavinės – šašlykinės plotą, buvusį iki gaisro, ir dėl nuomos. Atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo konstatuotas aplinkybes, kurios laikytinos prejudicinėmis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jungtinės veiklos ir su ja susijusių sutarčių negalima laikyti 1993 m. nuomos sutarties tąsa, todėl restitucija yra galima tik dėl įnašo į jungtinės veiklos sutartį. Dėl šalių įnašų susitarta jungtinės veiklos pasirašymo dieną, atitinkamai šalys teises ir pareigas pagal jungtinės veiklos sutartį įgijo nuo jos pasirašymo dienos, todėl laikytina, kad ieškovė, atlikusi parengiamuosius darbus nesant šalių rašytinio susitarimo dėl jungtinės veiklos, veikė savo rizika ir turi prisiimti su tuo susijusias pasekmes.

106.       Apeliantė UAB ,,Vilniaus parkai“ nurodo, kad pirmosios instancijos teismas darė nepagrįstą išvadą, kad ieškovei ginčo sutarčių negaliojimo pagrindas paaiškėjo tik 2016 m. rugpjūčio 11 d. Apeliantės vertinimu, apie Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ieškovei buvo žinoma jau 2016 m. gegužės  18 d., todėl ieškovė, prisiimdama riziką, tęsė statybos darbus, nors ginčo sutartys buvo negaliojančios. UAB ,,Vilniaus parkai“ teigia, kad daugkartinis proceso neatnaujinimas byloje dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia įrodo ne tai, jog ieškovė nežinojo apie minėtą procesą, bet tai, kad apie jį turėjo žinoti ir nežinojo tik dėl savo kaltės (ieškovė prašymus dėl proceso atnaujinimo grindė tuo, kad dokumentai buvo įteikinėjami netinkamu adresu, tačiau teismai atsisakė atnaujinti procesą byloje, kas iš esmės reiškia, jog ieškovė apie priimtą sprendimą turėjo žinoti nuo pat sprendimo priėmimo).

107.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad 2016 m.  gegužės  18 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016 priimtas UAB ,,Liumeksis“ procesinius dokumentus įteikus CPK 123 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka, dokumentus laikant įteiktais praėjus dešimt dienų nuo jų išsiuntimo UAB ,,Liumeksis“ buveinės adresu, nurodytu Juridinių asmenų registre. Sprendimas už akių UAB ,,Liumeksis“ įteiktas taip pat pagal CPK 123 straipsnio 4 dalį.

108.       Iš UAB ,,Liumeksis“ prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016 nustatyta, kad ieškovė sprendimo už akių, taip pat atsakovės 2016 m. gegužės 19 d. pranešimo dėl sutarčių negaliojimo negavo, nes Juridinių asmenų registre buvo nurodytas neteisingas UAB ,,Liumeksis“ buveinės adresas.

109.       CPK 123 straipsnis reglamentuoja procesinių dokumentų įteikimo tvarką. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui; kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo. Pastaroji teisės norma nustato procesinių dokumentų įteikimą pagal įstatymą, netikrinant, ar dokumentas faktiškai buvo asmeniui įteiktas.

110.       Pažymėtina, kad procesinių dokumentų, išsiųstų juridinio asmens buveinės adresu, laikymas įteiktais pagal įstatymą praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo, nepaisant to, kad asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui, savo esme yra įteikimo fikcija, kuri nereiškia realaus ieškovės sužinojimo apie jungtinės veikos sutarties pripažinimą negaliojančia momento. Nesutiktina su atsakove, kad ieškovė apie jungtinės veiklos sutarties pripažinimą negaliojančia turėjo sužinoti sprendimo už akių priėmimo dieną, nes ieškovė apie procesą faktiškai informuota nebuvo. Aplinkybė, kad ieškovė Juridinių asmenų registre buvo nurodžiusi neteisingą buveinės adresą, reiškia, kad ji prisiėmė riziką būti neišklausytai vykusiame procese dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl teismai atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016, tačiau nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovė, nežinodama apie priimtą sprendimą už akių, prisėmė riziką po sprendimo už akių priėmimo vykdyti darbus savo sąskaita. Toks aiškinimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams, nes šalių sudaryta jungtinė veiklos sutartis jų abiejų buvo faktiškai vykdoma, atsakovė neinformavo ieškovės prieš kreipiantis į teismą dėl sutarties nutraukimo, todėl ieškovė, nežinodama apie vyksiantį teismo procesą, toliau tęsė pradėtus darbus.

111.       Lietuvos apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad momentas, nuo kada ieškovė laikytina sužinojusi apie tai, kad nebegali toliau vykdyti ginčo pastato, yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-35459-728/2016 išviešinimas VĮ Registrų centre – 2016 m. rugpjūčio 11 d. Byloje nėra duomenų, kad iki minėtos datos ieškovė būtų informuota apie jungtinės veiklos sutarties nutraukimą ir (ir) draudimą vykdyti ginčo pastato statybos darbus, o nuo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarties išviešinimo ieškovei turėjo būti žinoma, jog ieškovei uždrausta vykdyti bet kokius statybos, rekonstrukcijos darbus žemės sklype (duomenys neskelbtini) bei įregistruoti Nekilnojamojo turto registre UAB „Liumeksis“ nuosavybės ar kitas teises į šiame žemės sklype esančius ar būsimus nekilnojamuosius daiktus.

112.       Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė laikotarpį, už kurį ieškovei taikant restituciją grąžintinos į atsakovės turtą investuotos lėšos.

Dėl iš atsakovės ieškovei priteistos įnašo į jungtinę veiklą sumos

113.       Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 314 203,85 Eur dydžio ieškovės įnašo į jungtinę veiklos sutartį sumą, iš kurių 292 314,23 Eur pagal ieškovės pateiktus buhalterinius dokumentus, 1 803,84 Eur už patalpų nuomą, 1 584,02 Eur nekilnojamojo turto mokesčio kompensavimą, 18 501,76 Eur už žemės nuomos mokestį.

114.       Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad nuomos ir su ja susiję mokesčiai patenka į ieškovės įnašo pagal jungtinės veiklos sutartį turinį, nes žemės sklypo subnuoma ir nekilnojamųjų daiktų nuoma buvo reikalinga išskirtinai jungtinės veiklos sandoriui vykdyti.

115.       UAB ,,Vilniaus parkai“ nesutinka, kad ji ieškovei turi grąžinti gautus nuomos, subnuomos mokesčius ir nekilnojamojo turto mokestį. Nurodo, kad ieškovė beveik trisdešimt metų valdė ir naudojo ginčo žemės sklypą su statiniais, iš to gavo pajamas, todėl turėdama valdymo ir naudojimo teisę gavo naudą visus metus. Skundžiamas sprendimas šioje dalyje neproporcingas, prieštaraujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams, o aptartų lėšų grąžinimas ieškovei reikštų jos nepagrįstą praturtėjimą.

116.       UAB ,,Liumeksis“ atsikirtimų pagrindu nurodo tai, kad pagal jungtinės veiklos sutartį UAB ,,Vilniaus parkai“ įnašą, be kita ko, sudarė pastatų ir žemės sklypo nuomos teisė. Tiek nuompinigių, tiek nekilnojamojo turto, subnuomos mokesčių ieškovė prašo kaip įnašo dalimi esančių sąnaudų, patirtų vykdant jungtinės veiklos sutartį, gražinimo. Šias sąnaudas buvo būtina patirti tam, kad ieškovė galėtų pradėti vykdyti jungtinės veiklos sutartį.

117.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovės investuotų lėšų grąžinimo pagal jungtinės veiklos sutartį. Jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsakovės įnašą sudarė pastato nuomos ir subnuomos teisės, bet sutartyje nesusitarta dėl pastato ir žemės sklypo perdavimo ieškovei naudotis neatlygintai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės nurodomu argumentu, kad pastato nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutarčių pagrindu ieškovė gavo naudą – pastato ir žemės sklypo valdymo ir naudojimo teisę, kuria galėjo naudotis savo nuožiūra, t. y. ne tik jungtinės veiklos sutarties vykdymui. Jungtinės veiklos sutarties tikslas – ginčo pastato rekonstrukcija būtų pasiektas ir be atsakovės nuosavybės teise valdomų ginčo pastato ir nuomos pagrindu valdomo žemės sklypo perdavimo ieškovei atitinkamai nuomos ir subnuomos sutarčių pagrindais. Iš byloje pateiktų šalių paaiškinimų ir procesinių dokumentų turinio matyti, kad ieškovė siekė rekonstruotą pastatą valdyti nuomos teise, jame vykdyti veiklą ir gauti iš to pajamas, todėl pasiekus jungtinės veiklos sutarties tikslą, žemės sklypo subnuomos ir pastato nuomos sutarčių pagrindu suteikta pastato ir žemės sklypo valdymo ir naudojimo teisė ir toliau būtų aktuali, todėl nors jungtinės veiklos, žemės sklypo subnuomos ir pastato nuomos sutartys yra tarpusavyje susijusios, tačiau, teismo manymu, ieškovės sumokėti nuompinigiai ir nekilnojamojo turto mokesčiai nesudaro ieškovės įnašo į jungtinę veiklą. Aplinkybė, kad dar iki pastato rekonstrukcijos pabaigos jungtinės veiklos sutartis pripažinta negaliojančia, nepaneigia fakto, kad ieškovė iš nuomos ir subnuomos sutarčių gavo naudą (naudojimosi ir valdymo teisę), kuri nelaikytina ieškovės įnašo į jungtinę veiklą dalimi, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 1 803,84 Eur už patalpų nuomą, 1 584,02 Eur už nekilnojamojo turto mokesčio kompensavimą ir 18 501,76 Eur už žemės nuomos mokestį, neteisėta.

118.       Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti 87 500 Eur išlaidas už projekto administravimą, nes ieškovė nepateikė įrodymų apie minėtų išlaidų apmokėjimą.

119.       UAB ,,Liumeksis“ nurodė, kad R. A. vykdė susitarimą ir jo pagrindu administravo projektą. Vadinasi, apeliantei kilo pareiga su R. A. atsiskaityti. Nepaisant minėtos pareigos, faktiškai apeliantė iki šiol nėra atsiskaičiusi su R. A. dėl eilės inicijuotų teisminių procesų ir juose patiriamų didelių išlaidų apeliantė tam neturėjo finansinių galimybių.

120.       Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo priteisti ieškovei 87 500 Eur išlaidų už projekto administravimą, nesant įrodymų ne tik apie tokių išlaidų apmokėjimą, bet ir įrodymų apie konkrečias R. A. suteiktas paslaugas.

121.       Ieškovei priteistina suma be PVM už šias 2015 m. išrašytas ir apmokėtas PVM sąskaitas faktūras: 2015 m. rugsėjo 15 d. Nr. BOC0222038 ir Nr. BOC0222307 – 2 833,85 Eur suma be PVM, 2015 m. rugsėjo 7 d. Nr. RIE0006323 – 1 208,88 Eur suma, 2015 m. rugsėjo 8 d. sąskaita Nr. 15106 – 15 000 Eur suma, 2015 m. rugsėjo 30 d. sąskaita Nr. RIE 0006400 – 1 274,80 Eur suma, 2015 m.  spalio 31 d. sąskaita Nr. 15140 – 5 000 Eur suma, 2015 m. spalio 30 d. sąskaita BOC0222461 – 392,07 Eur suma, 2015 m. gruodžio 1 d. sąskaita Nr. LEG0671 – 3 966 Eur suma, 2015 m. gruodžio 29 d. sąskaita Nr. GTC00014825 – 53,74 Eur suma. Iš viso 29 729,34 Eur.

122.       Už 2015–2016 m. iki 2016 m. rugpjūčio 11 d. imtinai įrodymais pagrįstos yra šios išrašytos ir apmokėtos sąskaitos faktūros: 2016 m. sausio 6 d. Nr. AC039 – 650 Eur suma, vasario 2 d. sąskaita Nr. AC040 – 650 Eur suma, 2015 m. gruodžio 30 d. sąskaita AB 1/151230M2 – 1 250 Eur suma, 2016 m. sausio 29 d. sąskaita Nr. AB 2/160129M2 – 1 250 Eur suma, 2015 m. lapkričio 30 d. sąskaita Nr. 15149 – 5 000 Eur suma, 2016 m. vasario 10 d. sąskaita Nr. AC043 – 700 Eur suma, 2016 m.  vasario 18 d. sąskaita Nr. KVP 16-11 – 3 500 Eur suma, 2016 m. vasario 25 d. sąskaita Nr. SF-V08 021765 – 1 640 Eur suma, 2016 m. vasario 17 d. sąskaita Nr. GEOC00000129 – 70 000  Eur suma, 2016 m. vasario 29 d. sąskaita Nr. VŽI 004580 – 333 Eur suma, 2016 m. vasario  26 d. sąskaita Nr. FK 708 – 170 Eur suma, 2016 m. vasario 29 d. sąskaita Nr. SS 19211234649 – 180,99 Eur suma, 2016 m. vasario 29 d. sąskaita Nr. BOC0230121 – 154,33 Eur suma ir Nr. BOC0230122 – 80,70 Eur suma, 2016 m. kovo 3 d. sąskaita Nr. GTC 00015619 – 195,50 Eur suma, 2016 m. vasario 29 d. sąskaita Nr. LEG 0686 – 3 530,97 Eur suma, 2016 m. vasario 29 d. sąskaita Nr. RSM014960 – 37,89 Eur suma, 2016 m. vasario 29 d. sąskaita Nr. GEOC00000133 – 7 820 Eur suma, 2016 m. vasario 29 d. sąskaita Nr. AB 3/160229M2 – 1 250 Eur suma, 2016 m. kovo 14 d. sąskaita Nr. L-2016 011 – 413,22 Eur suma, 2016 m. kovo 23 d. sąskaita Nr. KVP 16-31 – 1 000 Eur, 2016 m. kovo 2 d. sąskaita Nr. BOC0230346 – 32,23 Eur suma, 2016 m. kovo 31 d. sąskaita Nr. LEG 0690 – 970 Eur suma, 2016 m. kovo 29 d. sąskaita Nr. AB 4/160329M2 – 1 250 Eur suma, 2016 m. balandžio 4 d. sąskaitos faktūros Nr. AC 046 ir AC 045 – 1 170 Eur suma, 2016 m. kovo 21 d. sąskaita Nr. GEOC00000137 – 13 834,67 Eur suma, 2016 m. kovo 30 d. sąskaita Nr. RSM 025926 – 410,79 Eur suma, 2016 m. kovo 22 d. sąskaita Nr. AAA000004342 – 9 732,50 Eur suma, 2016 m. balandžio 20 d. sąskaita Nr. GEOC00000145 – 19 450 Eur suma, 2016 m. balandžio 29 d. sąskaita Nr. AAA000004378 – 4 509,60 Eur, 2016 m. balandžio 29 d. sąskaita Nr. AB 5-160429M2 – 1 250 Eur suma, 2016 m. balandžio 21 d. sąskaita Nr. AE 17-13 – 1 225 Eur suma, 2016 m. balandžio 30 d. – 1 011 Eur suma, 2016 m. gegužės 16 d. sąskaita Nr. VŽI 004725 – 180 Eur suma, 2016 m. gegužės 2 d. sąskaita Nr. AC 047 – 650 Eur suma, 2016 m. gegužės 9 d. sąskaita Nr. BS 002064 – 406,61 Eur suma, 2016 m. gegužės 16 d. sąskaita Nr. LVA 10977 – 675,21 Eur suma, 2016 m. gegužės 16 d. sąskaita Nr. L-2016 Nr. 017 – 1 086,78 Eur suma, 2016 m. gegužės 10 d. sąskaita Nr. NBG00930 – 300 Eur suma, 2016 m. gegužės 21 d. sąskaita Nr. 131000038 – 1 033,06 Eur suma, 2016 m. balandžio 19 d. sąskaita Nr. BOC0233618 – 96,69 Eur suma, 2016 m. gegužės 27 d. sąskaita Nr. 16071 – 5 000 Eur suma, 2016 m. gegužės 31 d. sąskaita Nr. GTC 00016591 – 311,01 Eur suma, 2016 m. gegužės 27 d. sąskaita Nr. RSM 051208 – 276,26 Eur suma, 2016 m. birželio 3 d. sąskaita Nr. AC 049 – 650 Eur suma, 2016 m. gegužės 31 d. sąskaita Nr. AB 6/160531M2 – 1 250 Eur suma, 2016 m. gegužės 31 d. sąskaita Nr. LEG 0697 – 1 440 Eur suma, 2016 m. spalio 31 d. išrašyta sąskaita Nr. PM 028813 – 1 923,74 Eur suma, kuri apmokėta pagal išankstinę sąskaitą 2016 m. birželio 8 d., 2016 m. birželio 27  d. sąskaita Nr. CON 0038944 – 388,33 Eur suma, 2016 m. birželio 6 d. sąskaita Nr. GEOC00000156 – 45 977,85 Eur suma, 2016 m. gegužės 3 d. sąskaita Nr. AAA000004418 – 384 Eur suma, 2016 m. birželio 6 d. sąskaita Nr. KVP 16-75 – 2 500 Eur suma, 2016 m. birželio 29 d. sąskaita Nr. 4349 – 13 002,15 Eur suma, 2016 m. sąskaita Nr. AB 7/160630M2 – 1 250 Eur suma, 2016 m. birželio 28 d. sąskaita Nr. RSM 064055 – 55,55 Eur suma, 2016 m. liepos 4 d. sąskaita Nr. AC 050 – 650 Eur suma, 2016 m. kovo 4 d. sąskaita Nr. AC 042 – 650 Eur suma, kovo 8 d. sąskaita Nr. AC 044 – 520 Eur suma, liepos 4 d. sąskaita Nr. 050 – 650 Eur suma, 2016 m. birželio 30 d. sąskaita Nr. LEG 0701 – 600 Eur suma, 2016 m. liepos 8 d. sąskaita Nr. 0704 – 8 000 Eur suma, 2016 m. birželio 30 d. sąskaita Nr. AAA000004464 – 1 010,35 Eur suma, 2016 m. liepos 12 d. sąskaita Nr. GTF 00019711 – 55,34 Eur suma, 2016 m. liepos 31 d. sąskaita Nr. AB 8/160731M2 – 1 250 Eur suma, 2016 m. rugpjūčio 2 d. sąskaita Nr. AC 052 – 650 Eur suma, 2016 m. liepos 19 d. sąskaita Nr. GEOC00000163 – 15 015,49 Eur suma, 2016 m. liepos 28 d. sąskaita Nr. RSM 077388 – 44,08 Eur suma. Iš viso 262 584,89 Eur.

123.       UAB ,,Liumeksis“ taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepriteisė ieškovės įrodymais (išrašytomis sąskaitomis bei jų apmokėjimą patvirtinančiais pavedimais) pagrįstų sumų (apeliantės 2022 m. vasario 11 d. prašymo priedai Nr. 2-4).

124.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos skundžiame sprendime nepasisakė dėl šių sumų: 1 500 Eur pagal 2015 m. rugsėjo 11 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą – apmokėta 2015 m. rugsėjo 1 d. (850 Eur) ir 2015 m. rugsėjo 17 d. (965 Eur) bankiniais pavedimais; 650 Eur pagal 2015 m. gruodžio 1 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. AC038 – apmokėta 2015 m. gruodžio 4 d. bankiniu pavedimu; 8 777 Eur pagal 2015 m. liepos 14 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. AC030 – apmokėta 2015 m. rugpjūčio 3 d. bankiniu pavedimu; 430 Eur pagal 2015 m. gruodžio 9 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. RK2298 – apmokėta 2015 m. gruodžio 10 d. bankiniu pavedimu; 913,22 Eur pagal 2015 m. rugpjūčio 10 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF‑VP08 – apmokėjimo kvitas prisegtas prie sąskaitos; 429,75 Eur pagal 2015 m. rugsėjo 7 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF-VP08 – apmokėjimo kvitas prisegtas prie sąskaitos; 33,69 Eur pagal 2015 m. gruodžio 9 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF-VP08 – apmokėjimo kvitas prisegtas prie sąskaitos; 50,79 Eur pagal 2015 m. rugsėjo 23 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. VU‑000013369 – apmokėjimo kvitas prisegtas prie sąskaitos; 123,90 Eur pagal 2015 m. spalio 5 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. VU-000013671 – apmokėjimo kvitas prisegtas prie sąskaitos; 14,05 Eur pagal 2015 m. gruodžio 10 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. VU‑000015407 – apmokėjimo kvitas prisegtas prie sąskaitos; 13,59 Eur pagal 2015 m. rugsėjo 7 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SS0395563959 – apmokėjimo kvitas prisegtas prie sąskaitos; 13,87 Eur pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SS03203922217 – apmokėjimo kvitas prisegtas prie sąskaitos; 64,59 Eur pagal 2015 m. rugpjūčio 14 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SS0321074607 – apmokėjimo kvitas prisegtas prie sąskaitos; 25,69 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. SS03210740606 – apmokėjimo kvitas prisegtas prie sąskaitos; 347,17 Eur pagal 2015 m. rugpjūčio 19 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. AAA939 – apmokėta pateiktu kasos pajamų orderio kvitu; 434,01 Eur pagal 2015 m. rugpjūčio 25 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. AAA12002 – apmokėta pateiktu kasos pajamų orderio kvitu; 369,46 Eur pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. AAA12014 – apmokėta pateiktu kasos pajamų orderio kvitu; 195,06 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. AAA12147 – apmokėta pateiktu pajamų orderio kvitu; 115,98 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. AAA12156 – apmokėta pateiktu kasos pajamų orderio kvitu; 107,44 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. AAA12171 – apmokėta pateiktu kasos pajamų orderio kvitu; 252,48 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. AAA12422 – apmokėta pateiktu kasos pajamų orderio kvitu; 1941,08 Eur pagal 2015 m. rugpjūčio 31 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. RIE0006301 – apmokėta pateiktu kasos pajamų orderio kvitu; 49,95 Eur pagal 2015 m. spalio 2 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. GRN15 13429 – apmokėjimo kvitas prisegtas prie sąskaitos; 260,24 Eur pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. GPG449 – apmokėta pateiktu kasos pajamų orderio kvitu; (25) 559,02 Eur pagal 2016 m. balandžio 30 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. GTC00016259 – apmokėta 2016 m. gegužės 3 d. bankiniu pavedimu; 210,76 Eur pagal 2016 m. rugpjūčio 2 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. AAA5763 – apmokėjimo kvitas prisegtas prie sąskaitos. Bendra nurodytų apmokėtų sąskaitų sumą – 17 882,79 Eur.

125.       Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime dėl šių sąskaitų nepasisakė, jų nevertino, tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 17 882,79 Eur išlaidų suma pagrįsta ieškovės pateiktomis sąskaitomis ir mokėjimo dokumentais, todėl priteisia iš atsakovės ieškovės naudai 17 882,79 Eur sumą.

126.       Atsakovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar 2015 m. rugsėjo mėn. – 2016 m. rugpjūčio 11 d. išrašytos sąskaitos susijusios su ginčo pastato rekonstrukcijos darbais atmetamas. Dalyje sąskaitų nurodytas ginčo pastato adresas, kuriame teiktos paslaugos ir (ar) vykdyti darbai (duomenys neskelbtini), dalyje sąskaitų nurodyti darbai, medžiagos, reikalingi statybos procese, duomenų, kad atsakovė ginčui aktualiu laikotarpiu būtų vykdžiusi kitų objektų statybą (rekonstrukciją) nėra.

127.       Teisėjų kolegija nepriėmė ieškovės į bylą pateiktų naujų įrodymų dėl 7 000 Eur, 9 000 Eur ir 9 000 Eur sumų išmokėjimo, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertinto minėtų ieškovės dokumentų, todėl plačiau šiuo klausimus nepasisako.

128.       Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 1 803,84 Eur už patalpų nuomą, 1 584,02 Eur už sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį ir 18 501,76 Eur už sumokėtą žemės nuomos mokestį, nes šios sumos nelaikytinos ieškovės įnašo į jungtinę veiklą dalimi. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei nepriteisė 17 882,79 Eur sumos, kurios dydį pagrindžia byloje esantys finansiniai dokumentai. Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismas ieškovės įnašo į jungtinę veiklą ekvivalentą pinigais apskaičiavo tinkamai. Nurodytų motyvų pagrindu iš atsakovės ieškovės naudai priteistina suma sumažinama iki 310 197,02 Eur (314 203,85 Eur – 1 803,84 Eur – 1 584,02 Eur – 18 501,76 Eur + 17 882,79 Eur).

Dėl restitucijos proporcingumo

129.       Atsakovė UAB ,,Vilniaus parkai“ ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad pirmosios instancijos teismo pritaikyta restitucija neatitinka proporcingumo principo. Pažymėjo, kad iš esmės neliko pastatų, kuriuos atsakovė perdavė ieškovei laikinai naudoti ir valdyti. Naujai statytas ginčo pastatas rekonstruotas pagal ieškovės poreikius, ieškovė yra ginčo pastato statytoja, todėl niekas kitas negali baigti statybos darbų. Atsakovė prarado du didelės vertės statinius ir turės atlikti griovimo darbus, užsisakyti naują statybos projektą. Dėl to atsakovė yra blogesnėje padėtyje nei ieškovė.

130.       UAB ,,Liumeksis“ nurodo, kad restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju yra proporcingas. Apeliančių nurodomi ieškovės atlikti pastatų griovimo darbai buvo vykdomi siekiant rekonstruoti ir remontuoti sudegusius pastatus į ginčo pastatą, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė sunaikino sutarties dalyką. Be to, iki tol, kol pastatai nebuvo sudegę, jų paskirtis buvo kavinių veiklos. Todėl ir rekonstruotas pastatas statytas ta pačia paskirtimi pagal jungtinės veiklos sutartį. Tai šalių buvo suderinta, patvirtinta, pastato paskirties ieškovė nenustatė savavališkai.

131.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės ir trečiojo asmens pozicija dėl pritaikytos restitucijos neproporcingumo. Pripažinus jungtinės veiklos sutartį negaliojančia, abiem šalims buvo grąžinti jų įnašai į jungtinę veiklą – atsakovei atitinkamo baigtumo ginčo pastas ir žemės sklypo dalis, o ieškovei atitinkamai jos investuotos lėšos į atsakovės turtą. Atsakovei jos įnašas grąžintas 2019 m. liepos 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-137-608/2019, o ieškovei iš dalies patenkinus jos reikalavimą nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad atsakovė statinius, buvusius vietoje rekonstruojamo ginčo statinio, prarado ne dėl ieškovės veiksmų, o dėl kilusio gaisro. Jungtinės veiklos sutartis, kuria siekta suprojektuoti bei rekonstruoti sudegusius kavinės pastatus, sudaryta ir faktiškai buvo vykdoma abiejų šalių valia, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. lapkričio 28 d. suteikė statybos leidimą sudegusiems pastatams rekonstruoti į vieną ginčo pastatą, kurio paskirtis taip pat kavinių veikla, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ginčo pastatas rekonstruotas tik pagal ieškovės poreikius. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime pagrįstai nurodė, kad naujo statybos projekto užsakymas, esamų ieškovės atliktų statybos darbų nugriovimas ar nugriovimas yra atsakovės teisė, bet ne pareiga. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad restitucijos taikymas ieškovės atžvilgiu nagrinėjamu atveju yra proporcinga civilinių teisių gynimo priemonė.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo

132.       Ieškovė UAB ,,Liumeksis“ nagrinėjamoje byloje reikalavimą priteisti į atsakovės UAB ,,Vilniaus parkai“ turtą investuotas lėšas taikant restituciją ir (arba) nepagrįsto praturtėjimo institutą.

133.       Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės reikalavimą iš dalies restitucijos pagrindu. Teismas nenustatė pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, nes tarp šalių egzistavo prievoliniai teisiniai santykiai, o ieškovės teisės buvo apgintos taikant restitucijos institutą ir jai grąžinta viskas, kas buvo jos įnešta pagal jungtinės veiklos sutartį.

134.       Ieškovė UAB ,,Liumeksis“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto. Nurodo, kad teismas ieškovės reikalavimą patenkino tik iš dalies, todėl jos teisės taikant restitucijos institutą , t. y. ne visa apimti, todėl jos teisės nebuvo apgintos visiškai, likusi dalis turi būti apginta taikant subsidiarų teisių gynybos būdą – nepagrįsto praturtėjimo institutą.

135.       Atsakovė UAB ,,Vilniaus parkai“ ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė su ieškovės pozicija nesutinka, nes tarp šalių egzistavo jungtinė veiklos sutartis, susitarimas prie jungtinės veiklos sutarties, patalpų nuomos ir žemės sklypo subnuomos sutartys, todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas.

136.       Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

137.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017, 42 punktas). Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos šiame punkte nurodytos prielaidos.

138.       Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑90/2010).

139.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo galimybės nagrinėjamoje byloje kitaip nei pirmosios instancijos teismas. Viena vertus, priešingai nei nurodo ieškovė, aplinkybė, kad jos reikalavimas patenkintas iš dalies, nereiškia, jog jos teisės buvo apgintos nevisiškai. Ieškovei priteista jos investuotų lėšų į atsakovės turtą suma, kuri pagrįsta byloje esančiais įrodymais.

140.       Kita vertus, šiuo atveju nenustatytos nepagrįsto praturtėjimo, kaip subsidiaraus gynimo būdo  taikymo sąlygos, kadangi atsakovei teigiant, kad ginčo pastatas yra nuostolingas ir turės būti nugriautas, ieškovė neįrodė priešingos aplinkybės, jog atsakovė faktiškai praturtėjo šio pastato verte (pastatas sukūrė atsakovei ekonominę vertę), ir ši vertė didesnė, nei padengia restitucijos pagrindu ieškovei priteista suma, taip pat, jog nepagrįsto praturtėjimo aplinkybė egzistavo ieškinio pateikimo metu bei ieškovė savo veiksmais nebuvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. 

141.       Įvertinus, kad ieškovė neįrodė nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų, spręstina, kad ieškovės reikalavimas likusioje dalyje atmestinas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

142.       Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje galėjo savo teises ginti reikšdama atskirą reikalavimą dėl restitucijos taikymo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė bylą pagal ieškovės pasirinktą jos teisių gynybos būdą. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai pasirinko ieškovės įnašo į jungtinę veiklą ekvivalentą skaičiuoti remiantis buhalterinės apskaitos dokumentais, pagrindžiančiais faktiškai atliktus darbus ir patirtas išlaidas, vykdant jungtinę veiklą, taip pat tinkamai nustatė laikotarpį, už kurį ieškovei taikant restituciją grąžintinos į atsakovės turtą investuotos lėšos.

143.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atlikdamas ieškovės įnašo į jungtinę veiklą ekvivalento pinigais skaičiavimus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog 1 803,84 Eur suma, ieškovės sumokėta už patalpų nuomą, ir 1 584,02 Eur suma, sumokėta už nekilnojamojo turto mokesčius ir 18 501,76 Eur suma, sumokėta už žemės nuomos mokesčius, yra ieškovės įnašo į jungtinę veiklą dalimi, todėl be pagrindo jas priteisė iš atsakovės ieškovės naudai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai ieškovei nepriteisė 17 882,79 Eur sumos, kurios dydį pagrindžia byloje esantys finansiniai dokumentai ir kuri laikytina ieškovės įnašo į jungtinę veiklą dalimi. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, sumažinant iš atsakovės ieškovės naudai priteistą sumą iki 310 197,02 Eur (329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

144.       Pakeitus pirmosios instancijos sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

145.       Apeliantė UAB ,,Vilniaus parkai“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nes teismas dalyje bylą turėjo nutraukti ieškovei atsisakius ieškinio, todėl minėtoje dalyje atsakovei turėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos visa apimtimi.

146.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad ieškovė 2021 m. spalio 11 d. kreipėsi į teismą su pradiniu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 1 066 080,92 Eur dydžio sumą. Ieškovė 2022 m. vasario 18 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškovės buhalterei patikslinus duomenis, ieškovė buvo informuota, jog įmonė turėjo teisę į PVM atskaitą, dėl ko atsirado faktinis pagrindas patikslinti ieškinio sumą, todėl ieškovė sumažino 1 066 080,92 Eur reikalavimą 143 986,54 Eur suma iki 922 094,38 Eur.

147.       Taigi, UAB ,,Vilniaus parkai“ nuomone patikslinto ieškinio pateikimas turi būti vertinamas kaip ieškinio dalies dėl 143 986,54 Eur sumos atsisakymas, todėl atsakovė prašė nutraukti civilinę bylą dalyje dėl 143 986,54 Eur sumos priteisimo iš atsakovės.

148.       Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą; vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.

149.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė nepateikė prašymo dėl dalies ieškinio atsisakymo, todėl pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva negalėjo nutraukti bylos dalies. Teismas, gavęs patikslintą ieškinį, privalėjo spręsti patikslinto ieškinio priėmimo klausimą. Nagrinėjamu atveju teismas patikslintą ieškinį priėmė, nes vertino, kad būtinybė patikslinti ieškinį iškilo vėliau, o reikalavimo patikslinimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Apeliantė UAB ,,Vilniaus parkai“, skųsdama šią teismo sprendimo dalį, nurodo, kad teismas turėjo nutraukti bylos dalį dėl ieškovės reikalavimo priteisti 143 986,54 Eur sumą iš atsakovės, tačiau argumentų dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, priimant patikslintą ieškinį, nenurodo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė pasinaudojo savo procesine teise patikslinti ieškinį keičiant (sumažinant) jo reikalavimą, o pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad ieškinio tikslinimas atitinka CPK 141 straipsnio 1 dalies sąlygas, sudarė galimybę ieškovei galutinai suformuoti ieškinio reikalavimą ir priėmė ieškovės patikslintą ieškinį laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos. Pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas patikslinto ieškinio priėmimo klausimą išsprendė pažeidęs proceso teisės normas, nėra. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenutraukė bylos dalies ir tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

150.       Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėjo 9 012 Eur dydžio žyminį mokestį, taip pat patyrė 116,77 Eur išlaidas už paskolos sutarties vertimą ir 30 Eur išlaidas už banko atsakymo, patvirtinančio ieškovės atliktų mokėjimų tikrumą, parengimą, o iš viso 9 158,77 Eur bylinėjimosi išlaidų.

151.       Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad patyrė 3 283,53 Eur ir 1 781,25 Eur atstovavimo išlaidų, iš viso – 5 064,78 Eur.

152.       Pagal galutinį bylos rezultatą, pirmosios instancijos teisme ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai ieškinio patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai ieškinio atmestų reikalavimų daliai. Ieškinių reikalavimų patenkinta dalis – 34 proc. Atitinkamai ieškovei priklauso 3 113,98 Eur, o atsakovei 3 342,75 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus minėtų sumų įskaitymą, iš ieškovės atsakovės naudai priteisiama 228,77 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

153.       Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos).

154.       Ieškovė UAB ,,Liumeksis“ pateikė duomenis, kad sumokėjo 5 534 Eur žyminį mokestį ir patyrė 5 678 Eur išlaidų už teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš kurių  3 509 Eur už apeliacinio skundo parengimą bei 2 178 Eur už atsiliepimo į atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus parengimą. Apeliantės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.

155.       Ieškovė skundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 607 890,53 Eur sumos priteisimo iš atsakovės. Iš dalies patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei priteista 17 882,79 Eur didesnė suma, apeliacinio skundo reikalavimų patenkinta dalis – 3 proc.

156.       Atsakovė ir trečiasis asmuo skundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovės naudai priteista 314 203,85 Eur suma. Iš dalies patenkinus atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, iš atsakovės ieškovės naudai nepriteista 21 889,62 Eur suma, atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinių skundų reikalavimų patenkinta dalis – 7 proc.

157.       Proporcingai UAB ,,Liumeksis“ apeliacinio skundo patenkintų reikalavimų daliai ieškovei nuo 9 043 Eur sumos (5 534 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 3 509 Eur už apeliacinio skundo parengimą) priteisiama 3 proc. – 271,29 Eur bylinėjimosi išlaidų. 

158.       Proporcingai UAB ,,Vilniaus parkai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinių skundų atmestų reikalavimų daliai (93 proc.) nuo 2 178 Eur sumos ieškovės naudai priteisiama 2 025,54 Eur.

159.       Iš viso ieškovė įgijo teisę į 2 296,83 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

160.       UAB ,,Vilniaus parkai“ pateikė duomenis, kad sumokėjo 3 332 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, patyrė 7 515 Eur išlaidų už teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš kurių 1 672,63 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 5 843,35 Eur už atsiliepimų į ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus parengimą.

161.       Proporcingai UAB ,,Vilniaus parkai“ apeliacinio skundo patenkintų reikalavimų daliai atsakovei nuo 5 004,63 Eur sumos (3 332 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 1 672,63 Eur už apeliacinio skundo parengimą) priteisiama 7 proc. – 350,32 Eur bylinėjimosi išlaidų.

162.       Atsakovė nepatikslino, kiek atskirai bylinėjimosi išlaidų patyrė už atsiliepimo į UAB ,,Liumeksis“ apeliacinį skundą rengimą ir atsiliepimo į Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo rengimą – nurodė bendrą 5 843,35 Eur sumą už abiejų atsiliepimų rengimą, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko, kad už kiekvieno atsiliepimo parengimą atsakovė patyrė po 2 921,68 Eur bylinėjimosi išlaidų.

163.       Kadangi UAB ,,Vilniaus parkai“ tiek savo apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą laikėsi tapačios pozicijos kaip ir Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde, jos patirtos 2 921,68 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą parengimą neatlyginamos.

164.       Nors atsakovė prašo už atsiliepimo į ieškovės UAB ,,Liumeksis“ apeliacinį skundą parengimą priteisti 2 921,68 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad tokia suma viršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 papunkčiu, apskaičiuojant didžiausią priteistiną atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, yra taikomas 1,3 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi mokėjimas už suteiktą atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo teisinę paslaugą atliktas 2022 m. birželio 13 d., taikytinas 2021 m. IV ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudaro 1 679,30 Eur. Pritaikius minėtą koeficientą didžiausia už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina suma pagal Rekomendacijas sudaro 2 183,09 Eur (1 679,3 Eur x 1,3).

165.       Proporcingai UAB ,,Liumeksis“ apeliacinio skundo atmestų reikalavimų daliai (97 proc.), atsakovės naudai priteisiama 2 117,60 Eur.

166.       Iš viso atsakovė įgijo teisę į 2 467,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

167.       Atlikus įskaitymą, iš ieškovės atsakovės naudai priteisiama 171,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Liumeksis“, juridinio asmens kodas 122209854, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus parkai“, juridinio asmens kodas 120185194, 310 197,02 Eur (tris šimtus dešimt tūkstančių vieną šimtą devyniasdešimt septynis eurus 2 ct), 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 310 197,02 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. spalio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilniaus parkai“, juridinio asmens kodas 120185194, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis“, juridinio asmens kodas 122209854,  228,77 Eur (du šimtus dvidešimt aštuonis eurus 77 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.“

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilniaus parkai“, juridinio asmens kodas 120185194, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis“, juridinio asmens kodas 122209854, 171,09 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt vieną eurą 9 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Teisėjos                                                                                Dalia Kačinskienė

                                                                                        Neringa Švedienė

                                                                                        Agnė Tikniūtė