Administracinė byla Nr. eA-1724-629/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01997-2024-7
Procesinio sprendimo kategorija 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 2404-LLG-0915
(toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. balandžio 4 d. prašymą Nr. 2404-LLG-0915. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad 2024 m. balandžio 22 d. atvyko į Migracijos departamentą ir pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvoje pagrindu. Kartu su prašymu pareiškėjas per „MIGRIS“ sistemą pateikė Lietuvos Respublikoje 2022 m. liepos 22 d. išduoto užsieniečio paso skaitmeninę kopiją, kuri patvirtina, kad pareiškėjas neturėjo galimybės gauti kelionės dokumento kilmės valstybėje. Pareiškėjo pasas baigė galioti 2023 m. balandžio 22 d. Skundžiamu Sprendimu atsakovas atmetė aptartą prašymą, nurodydamas, kad pareiškėjas vizito metu neturėjo galiojančio kelionės dokumento – paso.
2.2. Pareiškėjas akcentuoja, kad Migracijos departamentas 2024 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 24S39503 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2024 m. balandžio 24 d., remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 22 d. pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo panaikinimo atmetė, tačiau pažymėjo, kad panaikintas leidimas laikinai gyventi konkrečiu, minėtoje byloje nagrinėtu pagrindu, neužkerta kelio pareiškėjui prašyti leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu, ko nagrinėjamu atveju ir siekė pareiškėjas.
2.3. Atsakovas nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas turėjo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kuriuo naudojosi – t. y. galiojantį leidimą gyventi Lietuvoje, todėl pareiškėjo asmens tapatybė yra nustatyta.
3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai nurodė, kad į savo kilmės valstybę kreiptis dėl galiojančio kelionės dokumento – paso gavimo jis negali dėl saugumo priežasčių, nes neturi galimybės kreiptis į kilmės šalies policiją dėl pažymos apie neteistumą gavimo.
4. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
5. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 8.1. punkte nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti galiojančio kelionės dokumento skaitmeninę kopiją, išskyrus atvejus, kai užsienietis galiojančio kelionės dokumento negali pateikti dėl objektyvių priežasčių. Jeigu užsienietis dėl objektyvių priežasčių negali pateikti galiojančio kelionės dokumento skaitmeninės kopijos, jis turi pridėti kito dokumento, patvirtinančio asmens tapatybę, skaitmeninę kopiją (jeigu užsienietis tokį dokumentą turi).
5.2. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė tik negaliojantį užsieniečio pasą, bet nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad galiojančio kelionės dokumento jis negali pateikti dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjo pateiktas leidimas laikinai gyventi nepakeičia Tvarkos aprašo 8.1 punkte nurodyto kelionės dokumento, todėl Migracijos departamentas turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą atmesti pareiškėjo prašymą.
II.
6. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias faktines aplinkybes:
7.1. Migracijos departamentas 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (15/6-13)12PR-150 nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje ir išsiuntė jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (Šri Lanką). Pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos buvo pavestas vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai, sprendimas yra įsiteisėjęs.
7.2. Migracijos departamentas 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. (15/6-2)32PR-1, atsižvelgęs į tai, kad dėl Covid-19 pandemijos ir atšauktų tarptautinių oro linijų reisų buvo neįmanoma organizuoti pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę, nusprendė sustabdyti Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-150 vykdymą.
7.3. 2023 m. gegužės 25 d. Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėjo kilmės valstybės ambasadą dėl kelionės dokumento užsieniečiui išdavimo. 2023 m. lapkričio 14 d. Migracijos departamentas iš pareiškėjo kilmės valstybės gavo pareiškėjo vardu išrašytą kelionės dokumentą.
7.4. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 24S39503 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2024 m. balandžio 24 d., nes išnyko priežastys, dėl kurių jis nebuvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ir jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, pateikė skundą Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. balandžio 22 d. sprendimu jo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausias administracinis teismas minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
7.5. 2024 m. balandžio 4 d. pareiškėjas per „MIGRIS“ sistemą užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. 2024 m. balandžio 22 d. pareiškėjas atvyko į Migracijos departamento prašymui pateikti. Pareiškėjo vizito metu nustatyta, kad jis neturėjo kelionės dokumento, todėl jo prašymas skundžiamu Sprendimu buvo nepriimtas (atmestas).
8. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Įstatymo
(1–2, 28, 37 str.), Užsieniečio paso išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-357 (4–6 p.), Kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos aprašo ir sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministrų 2007 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-101/1V-397 (4.1 p.), ir Tvarkos aprašo (8.1, 59.3 p.), nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo asmens tapatybės nustatymo, todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu nėra reikšmingi. Ginčo kontekste, teismo vertinimu, aktualu nustatyti, ar pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, buvo įvykdęs Tvarkos aprašo 8.1 punkto reikalavimus. Pareiškėjas neneigė, kad Migracijos departamentui nepateikė kelionės dokumento, kaip jis suprantamas aktualių teisės aktų prasme, tačiau nurodė, jog 2022 m. liepos 22 d. išduotas užsieniečio pasas patvirtina, jog jis dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės gauti kelionės dokumento kilmės valstybėje, o tokiu atveju atsakovas turėjo kitą dokumentą laikyti patvirtinantį jo asmens tapatybę – leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Išdėstytus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai ir nurodė, kad byloje minimo užsieniečio paso galiojimas baigėsi 2023 m. balandžio 22 d., o prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas pateikė tik 2024 m. balandžio 4 d. Praėjus ilgam laiko tarpui nuo išdavimo ir baigimo galioti, užsieniečio paso išdavimo priežastys nebeteko aktualumo, todėl neturi teisinės reikšmės, o teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi jokių kitų įrodymų apie objektyvias negalėjimo pateikti kelionės dokumentą priežastis pareiškėjas nepridėjo, teismui taip pat jų nepateikė. Kartu teismas atkreipė dėmesį, kad leidimas laikinai gyventi yra tik asmens dokumentas, patvirtinantis užsieniečiui suteiktą teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką bei negali būti laikomas kelionės dokumentu.
10. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo
2025 m. vasario 27 d. sprendimą, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktinės aplinkybes, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais argumentais:
12.1. Byloje yra pateiktas pareiškėjo kelionės dokumentas, kurį jo kilmės valstybės diplomatinė atstovybė išdavė atsakovo prašymu. Dokumentas galiojo nuo 2023 m. lapkričio 14 d. iki 2024 m. gegužės 12 d., t. y. ir pareiškėjo prašymo pateikimo metu, atsakovui ši informacija buvo žinoma, atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad Sprendimo priėmimo metu disponavo šiuo dokumentu, apie jį įvesta informacija „MIGRIS“ sistemoje. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas taip pat patvirtino, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pats gauti šio kelionės dokumento. Teismas šios aplinkybės nevertinto, todėl nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog neturėjo galimybės pateikti galiojančio kelionės dokumento.
12.2. Pareiškėjas yra užsienietis ir laikytinas silpnesniąja ginčo puse. Atsakovo veiksmai (tai, kad jis neįvertino, jog pareiškėjas disponavo kelionės dokumentu) prieštarauja gero administravimo, viešojo administravimo efektyvumo ir proporcingumo principams, taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 12 straipsnio 2 dalyje suformuotos nuostatos. Pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, įvykdė šiuo aspektu keliamus Įstatymo reikalavimus. Šių argumentų teismas tinkamai neįvertino.
12.3. Reikalavimas pateikti kelionės dokumentą yra nustatytas Tvarkos apraše ir nėra absoliutus. Aplinkybę, kad pareiškėjas negalėjo gauti kelionės dokumento, patvirtina jo užsieniečio pasas, taip pat – prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu galiojęs pareiškėjo kelionės dokumentas. Vadovaudamasis Tvarkos aprašo 8.1 punktu, pareiškėjas kartu su prašymu „MIGRIS“ sistemoje pateikė Lietuvos Respublikoje 2022 m. liepos 22 d. išduoto Užsieniečio paso skaitmeninę kopiją ir leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo asmens tapatybė yra nustatyta. Teismo išvada, kad pareiškėjo nurodyti argumentai šiuo klausimu nėra reikšmingi, yra nepagrįsta.
12.4. Teismas nepagrindė ir nenurodė, kodėl pareiškėjas, dėl kurio tapatybės nėra ginčo, atsakovui privalėjo pateikti pasą, kai dėl objektyvių aplinkybių jis negali kreiptis į kilmės valstybę dėl kelionės dokumento išdavimo. Teismas neįvertino, kad atsakovas disponavo pareiškėjo kelionės dokumentu, netinkamai taikė teismų praktiką, nevertino visos faktinių aplinkybių visumos, sprendimą grindė objektyviai nepagrįstais samprotavimais.
12.5. Pareiškėjui buvo išduoti trys leidimai laikinai gyventi, pareiškėjas Lietuvoje gyveno teisėtai šešerius metus, sukūrė čia socialinius ir ekonominius ryšius, rado darbą ir turėjo teisėtų lūkesčių pateikti prašymą leidimui laikinai gyventi, pateikė visus reikiamus dokumentus ir įgyvendino reikalavimus, keliamus užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Migracijos departamentas neturėjo teisėto pagrindo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą. 2023 m. atsakovas atsisakė pakeisti pasibaigusį pareiškėjo užsieniečio pasą. Pareiškėjas negalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio
5 dalies reikalavimų. Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Sprendimu apribota pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą, pareiškėjas nebegali pasinaudoti teise prašyti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Susiklosčiusi situacija neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikos.
13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
14. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Priešingai, nei nurodė pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.
14.2. Leidimas laikinai gyventi nėra asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas ar kelionės dokumentas. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 14 punktą leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Pareiškėjo prašymo pateikimo metu pateiktas leidimas laikinai gyventi nepakeičia Tvarkos aprašo 8.1 punkte nurodyto kelionės dokumento.
14.3. Pareiškėjo nurodomas jo kilmės valstybės diplomatinės atstovybės laikinas kelionės dokumentas (grįžimo pažymėjimas) yra asmens kelionės dokumentas, išduodamas užsienio valstybėje esantiems asmenims, neturintiems tinkančio kelionėms kelionės dokumento, ir yra skirtas grįžti į kilmės valstybę, o ne teikti prašymus gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, minėtas dokumentas galiojo iki 2024 m. gegužės 12 d., t. y. net jeigu pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktų minėtą laikiną kelionės dokumentą, jo prašymas nebūtų priimtas, nes leidimas laikinai gyventi įforminamas užsieniečiui pateikus galiojantį kelionės dokumentą, kurio galiojimas 3 mėnesiais turi viršyti laikotarpį, kuriam išduodamas ar keičiamas leidimas laikinai gyventi. Jeigu pateikto kelionės dokumento galiojimas neviršija jam išduodamo ar keičiamo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpio arba jį viršija mažiau nei 3 mėnesiais, leidimas laikinai gyventi įforminamas 3 mėnesiais trumpesniam negu kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui ir, užsieniečiui pateikus naują galiojantį kelionės dokumentą, gali būti naujai įformintas likusiam leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui. Taigi, pareiškėjo prašymas bet kuriuo atveju nebūtų priimtas, nes: 1) jis nepateikė galiojančio kelionės dokumento; 2) apeliaciniame skunde nurodomas laikino kelionės dokumento galiojimo laikas nėra pakankamas, kad užsieniečiui būtų išduotas leidimas laikinai gyventi. Atsakovas kartu pažymi, kad paminėti pareiškėjo argumentai dėl laikinojo kelionės dokumento nebuvo nurodyti jo skunde teismui ir posėdžio metu, t. y. atsirado tik po skundžiamo sprendimo.
14.4. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė tik negaliojantį pasą (galiojo iki 2023 m. balandžio 22 d.), bet nei Migracijos departamentui, nei teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis galiojančio kelionės dokumento negali pateikti dėl objektyvių priežasčių (Tvarkos aprašo 8.1 p.).
14.5. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl teisėtų lūkesčių ir teisės į privatų gyvenimą pažeidimo ir pažymi, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė laikinai gyventi Lietuvoje tol, kol neišnyks pagrindai tokį leidimą suteikti, t. y. kol egzistuos objektyvios kliūtys jam grįžti į kilmės valstybę. Todėl pareiškėjas žinojo ir turėjo tikėtis, kad tokios objektyvios kliūtys gali išnykti, o jo teisė gyventi Lietuvoje galės būti vertinama tik kitu pagrindu. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje ir kad ji gali pasikeisti, kai išnyks kliūtys grįžti į kilmės valstybę. Todėl jis nebuvo įgijęs teisėto lūkesčio likti Lietuvoje ilgiau nei išnyks minėtos kliūtys. Taip pat teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo ar Tvarkos aprašo keliamus reikalavimus. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti teisės aktuose numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui.
14.6. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normomis apibrėžtų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tik pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo (įforminto „MIGRIS“ sistemoje įrašu) teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Skundžiamu sprendimu atsakovas nepriėmė pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nustatęs, kad pareiškėjas prie prašymo nepridėjo galiojančio kelionės dokumento.
17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi užsienietis privalo pateikti galiojantį kelionės dokumentą. Nustačius, kad pareiškėjas minėto dokumento nepateikė, taip pat nenurodė to priežasčių, atsakovas privalėjo atsisakyti priimti jo prašymą.
18. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde, be kita ko, pažymi, kad pareiškėjo tapatybė yra nustatyta byloje pateiktais duomenimis, jis neturėjo galimybės gauti galiojančio kelionės dokumento, teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai pripažino, kad Sprendimas yra teisėtas.
19. Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
20. Pastebėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto naujus argumentus, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui – kad atsakovas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjui jo kilmės šalis išdavė grįžimo į kilmės valstybę kelionės dokumentą. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės
23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti nauji argumentai ir naujos aplinkybės, kurių jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos.
21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą „MIGRIS“ užpildė prašymą Nr. 2404-LLG-0915 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, kurį pateikė 2024 m. balandžio 22 d. vizito Migracijos departamente metu. Migracijos departamento darbuotojas, patikrinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, priėmė administracinės procedūros sprendimą, kuriuo prašymą atmetė (nepriėmė) ir nurodė, kad „Užsienietis vizito metu neturėjo galiojančio kelionės dokumento-paso“.
22. Įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas. To paties straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad Vidaus reikalų ministras nustato tvarką, reglamentuojančią prašymų išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimą ir leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimą, keitimą, panaikinimą, vertinimą, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, taip pat vertinimą, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs.
23. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.1 punkte nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti šių dokumentų skaitmenines kopijas: galiojantį kelionės dokumentą, išskyrus atvejus, kai užsienietis galiojančio kelionės dokumento negali pateikti dėl objektyvių priežasčių. Jeigu užsienietis dėl objektyvių priežasčių negali pateikti galiojančio kelionės dokumento skaitmeninės kopijos, jis turi pridėti kito dokumento, patvirtinančio asmens tapatybę, skaitmeninę kopiją (jeigu užsienietis tokį dokumentą turi). Leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui pateikus galiojantį kelionės dokumentą, kurio galiojimas 3 mėnesiais turi viršyti laikotarpį, kuriam išduodamas leidimas laikinai gyventi. Jeigu užsieniečio pateikto kelionės dokumento galiojimas neviršija jam išduodamo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpio arba jį viršija mažiau negu
3 mėnesiais, leidimas laikinai gyventi išduodamas 3 mėnesiais trumpesniam negu kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui. <...>.
24. Pagal Tvarkos aprašo 59.3 punktą prašymas išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą arba prašymas leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį nepriimamas, žodžiu ir (ar) raštu paaiškinus nepriėmimo priežastį ir suteikus reikiamą informaciją, jeigu prie prašymo pateikiami ne visi reikiami duomenys ir (ar) dokumentai arba prie prašymo „MIGRIS“ pridėtos skaitmeninės dokumentų kopijos neatitinka užsieniečio pateiktų dokumentų originalų.
25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartodama, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjas, teikdamas ginčo prašymą, prie jo nepridėjo galiojančio kelionės dokumento (pareiškėjas atsakovui pateikė prašymo metu negaliojusį pasą). Tačiau pareiškėjas tvirtino, kad reikalaujamo dokumento negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių, be to, atsakovui pateikė leidimą laikinai gyventi, todėl atsakovo Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus argumentus bei byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nenurodė objektyvių priežasčių (argumentų), kodėl jis neturėjo galimybės pateikti galiojančio kelionės dokumento. Aplinkybė, kad jo pasas baigėsi, savaime nepaneigia minėtų išvadų. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Tvarkos aprašo 8.1 punkte reikalaujamą dokumentą siekė gauti. Todėl pareiškėjo hipotetinio pobūdžio argumentai, kad jis dėl objektyvių aplinkybių negali kreiptis dėl kelionės dokumento išdavimo, vertintini kritiškai ir atmestini.
28. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas ginčo kontekste neįvertino, kad pareiškėjas pateikė leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 10 dalį kelionės dokumentu laikomas užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. Kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministrų įsakymu Nr. V-101/1V-397 4.1 punkte nustatyta, kad kelionės dokumentu, pripažįstamas suteikiančiu teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, laikomas užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis kelionės dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę, taip pat Lietuvos Respubliką, atitinkantis Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Europos Sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų ir šio tvarkos apraše nustatytus reikalavimus (toliau – nustatyti reikalavimai) ir įtrauktas į sąrašą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal minėtu įsakymu patvirtinto kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo 208 eilutę Šri Lankos (pareiškėjo kilmės valstybės) piliečių kelionės dokumentai yra: piliečio pasas, tarnybinis pasas, diplomatinis pasas, kiti dokumentai (tapatybės pažymėjimas, skubios pagalbos sertifikatas). Taigi, aptartas reguliavimas patvirtina, kad leidimas laikinai gyventi nepakeičia galiojančio kelionės dokumento Tvarkos aprašo 8.1 punkto prasme. Todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai atmestini.
29. Pareiškėjo argumentai, kad šiuo atveju buvo pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, pripažįstami nepagrįstais. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-1571-1047/2024). Pripažinus, kad pareiškėjas neįvykdė Tvarkos aprašo 8.1 papunktyje nustatytos pareigos pateikti galiojantį kelionės dokumentą, aptarti pareiškėjo motyvai vertintini kritiškai ir atmestini. Atsižvelgus į nurodytas išvadas ginčo kontekste teisiškai nereikšmingais taip pat pripažįstami pareiškėjo argumentai dėl jo Lietuvoje sukurtų ryšių.
30. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus (dėl, pareiškėjo teigimu, nustatytos jo tapatybės, nepagrįsto reikalavimo pateikti pasą, dėl to, kad Sprendimas yra nemotyvuotas ir paremtas subjektyvia nuomone ir kt.), pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (ar) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ne tik pavienės nustatytos faktinės aplinkybės, tačiau ir šių aplinkybių visuma pagrindžia išvadą, kad atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė galiojančio kelionės dokumento ir nenurodęs objektyvių priežasčių, kodėl negali įvykdyti šio Tvarkos aprašo 8.1 punkte nustatyto reikalavimo, turėjo teisėtą pagrindą priimti Sprendimą.
31. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė aktualias bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, nekartodama sprendime išdėstytų motyvų iš naujo, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
32. Galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Milda Vainienė