Civilinė byla Nr. e2-60-881/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00908-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4; 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens T. P. atskirąjį skundą ir suinteresuoto asmens R. Č. pareiškimą dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Farena“ nemokumo administratorės G. J.–V. pareiškimas dėl uždarosios akcinės bendrovės „Farena“ bankroto pripažinimo tyčiniu, buvusių uždarosios akcinės bendrovės „Farena“ vadovų teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo, suinteresuoti asmenys T. P., R. M., R. Č., likviduojama dėl bankroto kredito unija „Vilniaus kreditas“.

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Farena“ nemokumo administratorė G. J.–V.ė pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė BUAB „Farena“ bankrotą pripažinti tyčiniu, 2 metams apriboti T. P., R. M. ir R. Č. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

2.       Pareiškėja nurodė, kad bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais požymiais, o jį nulėmė buvusių vadovų T. P., R. M. ir R. Č. veiksmai. BUAB „Farena“ nemokia tapo 2017 metais. Remiantis įmonės finansiniais dokumentais, nuo 2017 metų įmonė dirbo nuostolingai, o nuo 2018 metų įmonės įsipareigojimai viršijo į balansą įrašyto turto vertę.
2017 metais atsirado įmonės įsiskolinimai darbuotojams. Nuo 2017 m. liepos mėn. nebuvo mokamas darbo užmokestis darbuotojai J. P.. Buvusio įmonės vadovo R. Č. pateikti įmonės finansiniai dokumentai už 2017 metus nesutampa su Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro pateikta informacija, nors buhalterinę apskaitą vedė tas pats asmuo J. B.. 2020 metų ir 2021 metų balansai ir pelno (nuostolio) ataskaitos nebuvo pateiktos. Iš kreditorių finansinių reikalavimų matyti, kad pirmieji pradelsti įsipareigojimai susiformavo kreditoriui kredito unijai (toliau – KU) „Vilniaus kreditas“, kuris suteikė kreditą BUAB „Farena“ (įmonei tuo metu vadovavo T. P.), kurio grąžinimo terminas 2017 m. gruodžio 19 d. Buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai. Labiausiai ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas sandoris buvo įmonei priklausančios transporto priemonės pardavimas susijusiam asmeniui. Šis sandoris yra ginčijamas Vilniaus miesto apylinkės teisme, kuriame ieškiniu siekiama sandorio pripažinimo negaliojančiu. Administratorė nustatė, kad įmonės vadovas R. Č., įmonei vadovavęs nuo 2019 m. rugpjūčio 13 d. iki 2021 m. spalio 7 d., 2020 m. rugpjūčio 7 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. VK 2020-08-07 pagrindu perleido įmonei priklausiusią transporto priemonę Mercedes Benz ML320 už 6 750 Eur S. P., kuri yra įmonės akcininko T. P. motina. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė įmonės vadovo įgaliotas asmuo
T. P.. Atsižvelgiant į T. P. suteiktus įgaliojimus, galima teigti, kad jis galėjo veikti įmonės vardu ir atlikti visus tuos pačius veiksmus kaip ir įmonės vadovas, taigi, T. P. buvo faktinis BUAB „Farena“ vadovas. Automobilio pardavimo dieną įmonės banko sąskaitos buvo areštuotos antstolių, taigi, įmonės vardu užregistravus automobilį, antstoliai šį turtą būtų areštavę. Tikėtina, jog būtent todėl automobilis buvo parduotas iškart, neregistruojant jo įmonės vardu. Remiantis lizingo bendrovės išduotu aktu, nuosavybės teisė perėjo paskolos gavėjai –
BUAB „Farena“. Taip pat, įmonės buhalterijoje šis turtas buvo įtrauktas bei į sąnaudas nurašytos palūkanos mokamos už automobilį bei lizingo davėjo išrašytos sąskaitos įtrauktos į įmonės apskaitą ir sąskaitos uždeklaruotos Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI). Taigi, abejonių, jog šis automobilis buvo BUAB „Farena“ turtas, nėra. Transporto priemonė parduota už 6 750 Eur, nors likutinė vertė buhalterijoje 2020 m. rugpjūčio mėn. buvo 7 225 Eur. Taigi, transporto priemonė parduota ne tik ne rinkos kaina, bet ir pigiau nei jos likutinė vertė. Transporto priemonė po ginčijamo sandorio buvo naudojama ir įmonės reikmėms. Tai įrodo PVM sąskaitos faktūros: 2020 m. spalio 28 d. PVM sąskaita faktūra AAB Nr. 260812 D1SHID6000K; 2020 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaita faktūra RB 0018635. Įmonės vadovas, apmokėdamas PVM sąskaitas faktūras įmonės lėšomis, aiškiai elgėsi priešingai juridinio asmens tikslams, kenkė kreditorių interesams. Ekonomiškai nenaudingi sprendimai buvo nurašyti automobilį Opel Vectra ir kitą įmonės turtą (2019 m. liepos 31 d. įsakymas dėl turto nurašymo). Nei automobilio, nei kito įmonei priklausančio turto nebuvo mėginama parduoti ar priduoti į metalo laužą. Turtas buvo nurašytas ir nežinia kam perduotas ir kaip realizuotas. Svarbu ir tai, kad kito trumpalaikio turto (pagal 2019 m. liepos 31 d. įsakymą) įmonė negalėjo nurašyti, nes jis buvo įkeistas kreditoriui KU „Vilniaus kreditas“. Nepaisant to, įmonės vadovas nurašė turtą savavališkai, neinformuodamas įkaito turėtojo ir negavęs jo sutikimo. Duomenų, kurie patvirtintų jog šis turtas buvo sugedęs / neremontuotinas, nėra. Ne visas įkeistas turtas buvo nurašytas, dalies turto buvimo vieta nėra žinoma. Visi šie sprendimai buvo priimti įmonei esant nemokiai. Tokie buvusių įmonės vadovų veiksmai neatitinka juridinio asmens ir jo kreditorių interesų. Po tokių veiksmų įmonė neteko turto, kuris galėjo būti naudojamas atsiskaitymui su kreditoriais. Transporto priemonė parduota
2020 m. rugpjūčio 7 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. VK 2020-08-07 pagrindu. Pinigai iš pirkėjos gauti grynaisiais (administratorei pateikti kasos pajamų orderiai be parašų, tačiau gauti pinigai apskaityti). Visuose kasos pajamų orderiuose nurodoma paskirtis „pagal dok. Nr. VK 2020-08-07“, nurodomas dokumentas, kuris buvo išrašytas tik 2020 m. rugpjūčio 7 d., todėl kyla abejonių dėl kasos pajamų orderių išrašymo datos. Pinigai, gauti už transporto priemonę, panaudoti padengti įsiskolinimui T. P. ir jo sutuoktinei. Vadovas R. Č. administratorei perdavė debitorių įsiskolinimus. Tačiau PVM sąskaitų faktūrų ar kitų dokumentų, patvirtinančių debitorių skolas, administratorei nebuvo perduota. Be skolą patvirtinančių dokumentų skolų išieškoti administratorė neturi galimybės. Kadangi įmonės vadovas piktybiškai neperduoda įmonės dokumentų, tarp jų ir debitorių skolas pagrindžiančių, akivaizdu, kad siekiama, jog net ir bankroto proceso metu įmonės kreditoriai nuturėtų galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą. Administratorei yra perduotos trys BUAB „Farena“ UAB „Agrodomus“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros: 2019 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra FRN Nr. 2019/002; 2019 m. rugsėjo 31 d. PVM sąskaita faktūra FRN Nr. 2019/003; 2020 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra FRN
Nr. 2020/001. Visos šios sąskaitos suformuotos ir atspausdintos 2021 m. lapkričio 15 d. Iki 2019 m. gruodžio 12 d. BUAB „Farena“ buvo registruota PVM mokėtoja, tačiau 2019 m. birželio 30 d. sąskaita išrašyta be PVM mokesčio. Perduotuose kasos dokumentuose yra šie UAB „Agrodomus“ atsiskaitymai: 2019 m. balandžio 17 d. kasos pajamų orderis FR Nr. 19-01 už 1 200 Eur; 2021 m. sausio 31 d. kasos pajamų orderis FR Nr. 19-01 už 253,12 Eur; 2021 m. sausio 31 d. kasos pajamų orderis FR Nr. 19-02 už 1 280 Eur. 2019 m. balandžio 17 d. ir 2021 m. sausio 31 d. kasos pajamų orderių numeriai sutampa bei orderių paskirtyje nurodomas tas pats dokumentas (suma 1 200 Eur), kuris nėra perduotas administratorei ir nėra galimybės identifikuoti mokėjimo paskirtį. 2019 m. balandžio 17 d. 1 200 Eur kasos pajamų orderį pasirašė R. Č.. Jis patvirtino gavę pinigus, tačiau tuo metu įmonės vadovu buvo T. P., o R. Č. net nedirbo įmonėje. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės ir darbo ministerijos  (toliau –VSDFV) duomenimis R. Č. atleistas 2019 m. vasario 28 d. ir įmonės vadovo pareigose vėl įdarbintas 2019 m. rugpjūčio 7 d. Kasoje gaunami grynieji pinigai tą pačią dieną buvo išmokami susijusiam asmeniui, kasos išlaidų orderyje nenurodant, kokiu pagrindu išmokami, o tai yra aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas. Peržiūrėjus ir palyginus 2018 metų ir 2019 metų bendruosius žurnalus, matyti neatitikimos kasos operacijos. Bankroto byloje yra pateikti antstolių patvarkymai apie skolas UAB „Žalvaris“ ir I. V., tačiau buhalterinėje apskaitoje jos nėra įtrauktos, kreditoriaus UAB „Žalvaris“ atžvilgiu atliktos neaiškios užskaitos. VĮ Registrų centro duomenimis, paskutinė BUAB „Farena“ finansinė atskaitomybė pateikta už 2018 metus. Teismų praktikoje yra suformuota, kad finansinės atskaitomybės neteikimu registro tvarkytojui yra siekiama nuslėpti įmonės finansinę padėtį. Teismui R. Č. pateikė 2018 metų ir 2019 metų balansus ir pelno (nuostolio) ataskaitas. 2020 metų ir 2021 metų finansinių dokumentų nėra pateikta. Buvusio įmonės vadovo R. Č. pateikti įmonės finansiniai dokumentai nesutampa su VĮ Registrų centrui pateikta informacija. Atsižvelgus į įmonės nemokumo momentą, buvę įmonės vadovai
T. P., R. M. bei R. Č. nevykdė pareigos inicijuoti įmonei bankroto bylą, o savo veiksmais didino įmonės skolinius įsipareigojimus. Buvę įmonės vadovai netinkamai vykdė savo, kaip įmonės valdymo organų, pareigas ir tyčiniais veiksmais sukėlė BUAB „Farena“ nemokumą bei pažeidė kreditorių interesus.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi pareiškėjos pareiškimą dėl
BUAB „Farena“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkino, apribojo buvusių juridinio asmens vadovų
T. P., R. M. ir R. Č. teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

4.       Teismas konstatavo, kad nors 2017 metais pradelsti įsipareigojimai neviršijo įmonės turto, tačiau aplinkybė, jog 2017 metais bendrovė buvo nebepajėgi atsiskaityti su darbuotojais, leidžia spręsti apie faktinį bendrovės nemokumą 2017 metais. Vėliausiai BUAB „Farena“ nemokia tapo
2018 metais, kuomet jos turtas sudarė 2 299 Eur (30 772 – 28 473 Eur), o pradelsti įsipareigojimai, įtraukus neišmokėtą darbo užmokestį, sudarė – 8 419,71 Eur (6 911,87 +1 507,84 Eur).

5.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 21 d. nutartimi bankroto iškėlimo metu pareigas ėjusiam BUAB „Farena“ vadovui R. Č. buvo paskirta 200 Eur bauda už netinkamą pareigos perduoti įmonės dokumentus ir turtą nemokumo administratorei vykdymą (perduoti ne visi dokumentai). Nutartis apeliacine tvarka buvo peržiūrėta ir palikta nepakeista. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 4 d. nutartimi R. Č. pakartotinai buvo skirta 50 Eur bauda už kiekvieną pareigos nevykdymo dieną. Šios nutarties R. Č. neskundė, tačiau pareigos pateikti visus įmonės dokumentus taip ir neįvykdė. Taigi, administratorei nėra perduoti dokumentai, kurie leistų įvertinti visas bendrovės grynųjų pinigų operacijas, jų pagrįstumą, atlikti išsamią bendrovės veiklos analizę, įvertinti sandorius, nustatyti įmonės veiklos rezultatus, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų realią apimtį. Be to, VĮ Registrų centrui BUAB „Farena“ nuo 2018 metų nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų, tokiu būdu bendrovei nevykdant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – Akcinių bendrovių įstatymas) 58 straipsnyje nustatytos pareigos. Tesimas sprendė, kad nurodytos aplinkybės pagrindžia ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį dėl įmonės buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo, dėl kurio negalima nustatyti įmonės veiklos rezultatų ar jos nemokumą lėmusių priežasčių.

6.       Pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punkto egzistavimo, teismas nurodė, kad aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, jog buvo sudaryti ekonomiškai bendrovei nenaudingi sandoriai, turtas perleistas su bendrove susijusiam asmeniui mažesne nei rinkos kaina, be pagrindo nurašytas įmonės turtas, dalis turto nenurašyta, tačiau administratorei neperduota, neatskleista jo buvimo vieta, o tai sąmoningi į įmonės padėties bloginimą nukreipti valdymo organų veiksmai. Atsižvelgdamas į tai, kad bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų suma yra 15 922,62 Eur, o minėtais sandoriais įmonės turtinė padėtis pabloginta ne mažiau kaip 5 000 Eur, teismas padarė išvadą, jog tai padaryta tyčiniais vadovų veiksmais.

7.       Taip pat teismas sutiko su administratorės pozicija, kad BUAB „Farena“ vadovai T. P.,
R. M. bei R. Č. nevykdė pareigos laiku inicijuoti įmonei bankroto bylą, įmonei 2017 metų pabaigoje (vėliausiai 2018 metais) tapus nemokia, o savo veiksmais tik didino įmonės skolinius įsipareigojimus. Toks vadovų elgesys įmonės nemokumo atveju reiškia įmonės valdymo organo pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą. Dėl ko teismas pripažino įmonės bankrotą  tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

8.       Teismas konstatavo, kad yra pagrindas tenkinti nemokumo administratorės prašymą apriboti buvusių juridinio asmens vadovų T. P., R. M. ir R. Č. teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu
(JANĮ 13 straipsnio 2 dalis). Kaip nustatyta byloje, nė vienas iš vadovų T. P., R. M. ir R. Č. nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos laiku inicijuoti bendrovei bankroto bylą R. Č. netinkamai vykdė pareigą perduoti įmonės dokumentus ir turtą nemokumo administratorei. R. M. nurašė įmonės turtą, nors to pagal įkeitimo sandorį atlikti neturėjo teisės be kreditoriaus sutikimo.

III.                      Atskirojo skundo, pareiškimo dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

9.       Suinteresuotas asmuo T. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Teismas netinkamai, selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, todėl padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Teismas netinkami įvertino atsakovų veiksmų visumą, valdant juridinį asmenį, hiperbolizavo vadovų atliktų veiksmų reikšmę ir įtaką kreditorių teisėtų lūkesčių įgyvendinimo galimybėms.

9.2.                      Teismo nutartis yra iš esmės ydinga, tiek dėl netinkamo prejudicinės kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2020 vertinimo, tiek dėl teismo iniciatyvos išbraukti  debitorinio reikalavimo sumą iš įmonės gautinų pajamų.

9.3.                      Nagrinėjant klausimą dėl įmonės finansinės padėties, bankroto administratorei neįvykdžius teismo įpareigojimo, duomenis apie įmonės pradelstų įsipareigojimų ir turto santykį pateikė
T. P.. Duomenys buvo gauti iš buvusios įmonės buhalterės, pagal paklausimą, tačiau teismas šiais duomenimis nesivadovavo, jų neanalizavo, pasirėmė tik bankroto administratorės nuomone, išdėstyta jos rašytiniuose paaiškinimuose, nors iš visos bylos duomenų matyti, kad administratorė yra šališka, nuolat dokumentuose reiškianti neobjektyvų požiūrį. Vienas iš negatyvių šio bylos atnaujinimo aspektų buvo tai, jog nors bankroto administratorei buvo nustatytas procesinis terminas iki 2022 m. spalio 21 d. nutartyje nurodytiems įrodymams pateikti, ji po termino pabaigos, t. y. 2022 m. spalio 25 d. pateikė rašytinį įrodymą – 
UAB „Vabana“ 2022 m. spalio 20 d. komercinį pasiūlymą dėl BUAB „Farena“ autoserviso įrangos įsigijimo, kuris buvo parengtas administratorės prašymu.

9.4.                      Teismas akcentavo, kad administratorei buvo perduoti ne visi dokumentai, tačiau dauguma įmonių popierinių sąskaitų nerašo, jos dažniausiai teikiamos elektronine forma ir siunčiamos paštu. Tik retais atvejais, priimat faktiškai vietoje prekes ar parduodant vietoje paslaugas, klientui pageidaujant sąskaita išspausdinama ir tada pasirašoma įmonės darbuotojų parašais. Būtent dėl to teismui visuose teikiamuose atsiliepimuose, rašytiniuose paaiškinimuose buvo akcentuojama, kad BUAB „Farena“ visas operacijas fiksavo ISAF sistemoje, kurią nuo 2016 m. spalio mėn. administruoja VMI. Tokia informacija, po bankroto bylos iškėlimo, yra tiesiogiai pasiekiama nemokumo administratorei. Tik, kaip matyti iš 2022 m. rugpjūčio 4 d. buvusios BUAB „Farena“ buhalterės atsakymo į paklausimą, nemokumo administratorė nuo jos paskyrimo eiti administratorės pareigas nė karto neprisijungė prie VMI sistemos, dėl ko buvusi buhalterė kreipėsi į VMI, kad ją nuo sistemos atjungtų dėl įgaliojimų pabaigos. Administratorė nei karto nesijungė ir prie ISAF sistemos. Vadinasi, bankroto administratorė, nevykdydama jai deleguotų funkcijų, neteisingai ir galimai melagingai nurodė, kad duomenų (PVM sąskaitų faktūrų) jai niekas neperdavė. Visos PVM sąskaitos faktūros buvo keliamos į ISAF sistemą, todėl yra prieinamos administratorei.

9.5.                      Bendrovės turtas buvo nurašomas vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl teiginys, kad tai yra netinkamas veiksmas, kuris galimai įtakojo įmonės nemokumą, yra visiškai nepagrįstas. Įmonės vadovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą tinkamai apskaityti turtą buhalterinėje apskaitoje, tai jis ir atliko.

9.6.                      Teismas nesigilindamas į Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, todėl ydingai nurodė, kad vadovai nepateikė duomenų, jog BUAB „Farena“ (jos vadovai) ėmėsi veiksmų teismine tvarka išieškoti iš I. V. skolą. Ši informacija teismui yra prieinama ir jei tikrintume pagal paiešką BUAB „Farena“ buvusias bylas, galimai matytume, jog 2018 m. vasario 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. eL-2-5941-807/2018 buvo išnagrinėjęs BUAB „Farena“ pareiškimą dėl skolos priteisimo iš I. V., tačiau debitorei pareiškus prieštaravimus, žadant susimokėti, paaiškėjo, kad debitorė vilkino laiką, realizuodama savo dalį turto ir rengdama teismui ieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.  Laukiant žadėto geranoriško skolos padengimo teismo išduotas įsakymas buvo panaikintas, o debitorinio reikalavimo klausimas buvo sprendžiamas nagrinėjant vekselio pripažinimo negaliojančiu klausimą. Tai, kaip juridinis asmuo gina savo teises, pareiškiant priešieškinį, ar atskiru ieškiniu, kada tai atlieka, negali būti pagrindas konstatuoti, jog debitorinis reikalavimas turi būti išbrauktas iš įmonės atskaitomybės. Apskritai byloje nėra įrodymų, kad priešieškinio nepareiškimas (kaip nurodo teismas) galėjo ar gali turėti įtakos debitorinio reikalavimo galiojimui. Nemokumo administratorė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ji yra pateikusi kokį nors procesinį dokumentą dėl debitorinės skolos išieškojimo.

9.7.                      Teismo nutartyje nurodyta, kad 2017 m. liepos mėn. buvo neišmokėtas darbo užmokestis darbuotojai J. P. (2 400 Eur). Tiek T. P., tiek J. M.–Petruitienė buvo pateikę prašymus įmonei dėl darbo užmokesčio deponavimo. Vertinant įmonės peleno nuostolių ataskaitą pateiktą VĮ Registrų centrui matyti, kad įmonė buvo pajėgi mokėti darbo užmokestį, bet darbo užmokestį T. P. ir jo sutuoktinė J. M.–Petruitienė deponavo, nes buvo planuojama šias lėšas investuoti į įmonę, jas kapitalizuojant.

9.8.                      Teismas, darydamas prielaidą, kad įmonė nemokia tapo 2017 metais, nepagrįstai išbraukdamas galiojantį debitorinį reikalavimą, visgi padarė išvadą, jog vėliausiai BUAB „Farena“ nemokia tapo 2018 metais, kuomet jos turtas sudarė 2 299 Eur, o pradelsti įsipareigojimai, įtraukus neišmokėtą darbo užmokestį, sudarė – 8 419,71 Eur. Teismas neįvertino, kad įmonės įstatinis kapitalas buvo 32 000 Eur, kuris T. P. būnant įmonės akcininku mažinamas nebuvo.

9.9.                      Net, jei vertintume teismui pateiktą 2022 m. lapkričio 3 d. konsultaciją dėl automobilio vertės, kurioje nurodoma, kad automobilio pardavimo metu apytikriai automobilis galėjo kainuoti 7 620 Eur, tai skirtumas tarp gautos parduodant sumos už automobilį 6 750 Eur ir konsultacijoje nurodytos kainos sudarytų 870 Eur. Todėl akivaizdu, kad sudarytu sandoriu įmonei nebuvo padaryta tokia žala, kad būtų galima konstatuoti tyčinio bankroto požymį.

9.10.                      2017 m. sausio 3 d. įkeista ir 2019 m. liepos 31 d. nurašyta įranga, kuri buvo perduota į sąvartyną dėl jos nusidėvėjimo, buvusio BUAB „Farena“ vadovo R. M. įsakymu, po to, kai įkaito turėtojas šios įrangos nepriėmė ir 2,5 metų neišieškojo, buvo nurašyta motyvuotai ir objektyviai įvertinus įrangos tolimesnio saugojimo kaštus, kurie būtų viršiję įmonės įrangos vertę. Iš
J. B. 2022 m. spalio 24 d. atsakymo ir bankroto byloje esančių finansinių duomenų lyginamosios analizės matyti, kad 2017 metų pabaigoje ilgalaikio turto įmonė turėjo už
11 207,49 Eur. Trumpalaikį turtą sudarė 34 890,49 Eur. Tai reiškia, kad iš viso įmonė
2017 metais turėjo 46 098 Eur vertės turtą. Įmonės įsipareigojimai sudarė 20 313,01 Eur, o daugiau nei 30 dienų nevykdomi įsipareigojimai (pradelsti įsipareigojimai) – 1 744,70 Eur 
(8,59 proc. visų turimų įmonės įsipareigojimų).

9.11.                      Teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika dėl JANĮ ir ĮBĮ taikymo. Bankroto procesas buvo inicijuotas galiojant JANĮ, T. P. reiškiamos pretenzijos apima ĮBĮ galiojimo laikotarpį, o nemokumo administratorė tyčinio bankroto požymius atitinkančius veiksmus nurodo buvus atliktus galiojant JANĮ. Taigi, šioje byloje įrodinėjamas T. P. tinkamo įmonės valdymo pareigos pažeidimas, kuris, kaip teigiama, buvo atliktas galiojant ĮBĮ, t. y. iki JANĮ įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu turėjo būti nagrinėjamas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas, atlikimo metu, t. y. dalis pagal ĮBĮ normas, dalis pagal JANĮ.

9.12.                      Teismas net kelis kartus pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų: 1) dėl debitorės I. V. prievolės įtvirtintos vekselyje įtraukimo į BUAB Farena“ apskaitos duomenis; 2) dėl S. P., pirkusios Daimler Chrysler ML320, už 6 750 Eur, kas suponuotų teismo procesinio sprendimo absoliutų negaliojimą, tačiau debitorinio reikalavimo įrodymo galiojimo klausimas buvo jau išspręstas 2020 m. spalio 29 d. Lietuvos Aukščiausio Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2020, o automobilio 2008 metų gamybos automobilio (Daimler Chrysler ML320 CDI 4Matic) pardavimo teisėtumas už 6 750 Eur, išnagrinėtas Vilniaus regiono apylinkės teisme priimant sprendimą (kuris dar nėra įsiteisėjęs) civilinėje byloje Nr. e2-3543-1141/2022.

10.       Pareiškėja BUAB „Farena“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Apeliantas remiasi Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti BUAB „Farena“ nemokumo administratorės ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau sprendimas nėra įsiteisėjęs. Šį sprendimą administratorė apskundė. Apelianto teiginys, kad administratorė neginčijo teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybes nėra teisingas ir neatitinka realybės.

10.2.                      Teismas pagrįstai, vadovaudamasis teismų praktika ir bylos duomenimis, nevertino
D. V. debitorinio reikalavimo kaip įmonės turto. Debitorinis reikalavimas gali būti laikomas įmonės turtu tik tokiu atveju, kai jis yra pagrįstas – įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl skolos arba skola išieškoma antstolių. Kadangi, įmonės turte nurodomi debitoriai, kurių skolos nėra nei priteistos nei išieškomos, jie negali būti vertinami kaip įmonės turtas.

10.3.                      Administratorė vykdė nurodymus ir pateikė papildomus dokumentus dėl apelianto teiginių ar įrodymų, kuriais siekiama suklaidinti teismą. Administratorė nepateikė teismui 2022 m.
spalio 6 d. nutartyje nurodyto trūkumo – turto ir įsipareigojimų analizės, nes neturėjo tokios galimybės. Administratorei nebuvo perduota visa įmonės dokumentacija, finansinių ataskaitų rinkiniai, be to, pateikti duomenys nesutampa su VĮ Registrų centro duomenimis. Buhalterija buvo tvarkoma netinkamai, dėl ko negalima nustatyti įmonės veiklos rezultatų ar jos nemokumą lėmusių priežasčių.

10.4.                      Teismo išdėstyti faktai apie turto nurašymą pagrįsti byloje pateiktais įrodymais bei kreditoriaus (įkaito turėtojo) nurodytomis faktinėmis aplinkybės. Byloje nėra pagrįstų duomenų, kad įmonės vadovai būtų stengęsi maksimalia kaina realizuoti įmonės turtą ar perduoti jį įkaito turėtojui. Administratorės pateiktas pasiūlymas dėl turto įsigijimo pagrįstas turto aprašymu, kuris buvo nuodytas įkeitimo sutartyje bei turto nurašymo akte. Duomenų, kad turtas būtų perduotas į sąvartyną ar metalo laužą, nėra.

10.5.                      Apeliantas skunde teigia, kad administratorė neprisijungė prie ISAF sistemos, kur yra pateikiamos visos įmonės PVM sąskaitos faktūros. Nei apeliantas, nei buhalterė negali matyti informacijos, kada ir kas jungėsi prie sistemos, todėl šis teiginys yra tik prielaida. ISAF teikiamos PVM sąskaitos faktūros, kai įmonė yra registruota PVM mokėtoja. BUAB „Farena“ nuo 2019 m. gruodžio 6 d. yra išregistruota iš PVM mokėtojų, todėl ISAF nebuvo naudojamas.  ISAF yra teikiama informacija apie išrašytos ar gautos sąskaitos sumą, kliento duomenis, tačiau neteikiama pati PVM sąskaita faktūra. Todėl, esant teisminiam ginčui, vien duomenų iš ISAF nepakanka, turi būti nurodytas ir sąskaitos pagrindas bei faktas kaip PVM sąskaita faktūra buvo įteikta, o taip pat ir pati PVM sąskaita faktūra.

10.6.                      Apeliantas skunde teigia, kad skolos kreditoriams buvo dengiamos, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Priešingai, byloje yra duomenys, kad gavus pajamų iš nuomoto / parduoto turto buvo dengiamos tik susijusių asmenų skolos – J. M.–Petruitienės ir T. P..

10.7.                      Atskirojo skundo argumentas apie įmonės įstatinį kapitalą, nesusijęs su nagrinėjamu dalyku ir įmonės finansine padėtimi. Įmonės įstatinis kapitalas buvo padidintas 2008 metasi, t. y. ne
T. P. vadovavimo laikotarpiu.

11.       Suinteresuotas asmuo likviduojama dėl bankroto KU „Vilniaus kreditas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Teismas teisingai nustatė, kad įmonė nemokia tapo 2018 metais, tačiau įmonei jau esant nemokiai, jos vadovai elgėsi ekonomiškai nenaudingai ir nurašė įmonės turtą (kuris buvo įkeistas kreditoriui), net nemėgindami jo realizuoti ar priduoti į metalo laužą. Atsakovas visiškai nepagrindžia, kodėl kreditoriaus pateikti rašytiniai paaiškinimai ar nutartis yra nepagrįsti ir kodėl skolininko turtas, įkeistas kreditoriui, neva buvo nurašytas pagrįstai. Turto nurašymą neteisėtu daro vien ta aplinkybė, kad įkeistas turtas buvo nurašytas neinformavus ir negavus įkaito turėtojo, t. y. kreditoriaus, sutikimo. Net jei turtas iš tiesų buvo nusidėvėjęs ir nebenaudotinas pagal paskirtį (šios aplinkybės atsakovo ir kitų atsakovų byloje yra neįrodytos), tai nereiškia, jog turtas buvo bevertis ir kreditorius visiškai nebegali patenkinti savo reikalavimo iš įkeisto turto.

11.2.                      Nėra teisinio pagrindo iš trečiojo asmens – kreditoriaus – priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovui, nes bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš trečiojo asmens galimybės nenumato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK).

12.       Suinteresuotas asmuo R. Č. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo, kuriame nurodo, kad visiškai palaiko T. P. atskirajame skunde nurodytus argumentus, visiškai palaiko pateiktus procesinius prašymus ir prie jų prisideda. Papildomai akcentuoja, kad nemokumo administratorės atžvilgiu, šiuo metu dėl galimo šmeižto ir melagingos informacijos teikimo teismui bei įmonės kreditoriams, yra inicijuotina byla. Esama pagrindo manyti, kad nemokumo administratorė galimai turi sąsajas su T. P. artimo giminaičio užpuolimu kaltinamais asmenimis. Šiuo metu bylą nagrinėja Kauno apygardos teismas (baudžiamoji byla
Nr. 1-122-1109/2022). Nemokumo administratorės nurodyta T. P. valdyta įmonė šioje byloje nėra nei debitorė, nei kreditorė. Jokių bylų su BUAB „Farena“ nurodyta įmonė neturi.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14.       Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

15.       Atskirasis skundas pateiktas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas 
BUAB „Farena“ nemokumo administratorės pareiškimas dėl BUAB „Farena“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios situacijos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinių asmenų tyčinio bankroto institutą.

Dėl pareiškimui pripažinti BUAB „Farena“ bankrotą tyčiniu išnagrinėti taikytinų teisės normų

16.       Kadangi sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio teisės nuostatos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016), nagrinėjamoje byloje taikytinos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios bankroto pripažinimą tyčiniu, galiojusios vertinamų veiksmų atlikimo ir (ar) neveikimo momentu. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausiuose išaiškinimuose dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikytino teisinio reglamentavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje
 Nr. e3K-3-210-313/2021, 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).

17.       Nagrinėjamu atveju suinteresuotų asmenų T. P., R. M. bei R. Č. veiksmai, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl BUAB „Farena“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atlikti galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo taikyti ir taikė (priešingai nei teigia apeliantas) ĮBĮ numatytą teisinį reguliavimą.

Dėl tyčinio bankroto požymių

18.       ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

19.       Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-301-219/2019).

20.       Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-102-219/2019).

21.       Minėta, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl BUAB „Farena“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos prašymą ir pripažino BUAB „Farena“ bankrotą tyčiniu, konstatavęs, kad bendrovės vadovų elgesys, kai nebuvo savalaikiai kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant teisės aktų reikalavimų, buvo sudaryti įmonei nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi sandoriai, turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, atitinka sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo apibrėžimą ir sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi, BUAB „Farena“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu nustačius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje nurodoma, jog bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir
ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, tačiau skundžiamoje nutartyje šis pagrindas nėra analizuojamas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundžiamą nutartį, toliau pasisako tik dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose nustatytų pagrindų.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

22.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

23.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, jie taikomi tik kartu su įstatymo
2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019), t. y. konstatavus sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuriuo įmonei buvo sukelta nemokumo būsena.

24.       Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo nedelsdami pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Aiškindamas
ĮBĮ 8 straipsnio nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta dėl to, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

25.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad nors
2017 metais pradelsti įsipareigojimai neviršijo įmonės turto, tačiau aplinkybė, kad 2017 metais bendrovė buvo nebepajėgi atsiskaityti su darbuotojais, leidžia spręsti apie faktinį bendrovės nemokumą 2017 metais. Taip pat teismas, tiksliai nenustatęs bendrovės nemokumo atsiradimo momento, padarė išvadą, kad vėliausiai BUAB „Farena“ nemokia tapo 2018 metais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas vienareikšmiškai neturi pagrindo sutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

26.       Pagal VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registrui BUAB „Farena“ pateiktą 2017 metų balansą, įmonė turėjo 57 875 Eur vertės turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 23 193 Eur. Pagal BUAB „Farena“ vadovo teiktus balansinius duomenis, BUAB „Farena“ 2017 metais turėjo
46 098 Eur vertės turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 20 313 Eur. 2017 m. pelno (nuostolio) ataskaitos duomenimis įmonė turėjo 894 Eur nuostolį. VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registrui BUAB „Farena“ nuo 2018 metų nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų. Administratorės teiktais duomenimis, BUAB „Farena“ 2018 metais turėjo 30 772 Eur turto ir įsipareigojimų – 16 477 Eur, nuostolis siekė – 11 490 Eur, o 2019 metais turėjo turto už
25 653 Eur, įsipareigojimų – 13 951 Eur, nuostolis sudarė 2 798 Eur.

27.       Iš BUAB „Farena“ bankroto bylos nustatyta, kad vienas didžiausių BUAB „Farena“ kreditorių yra bankrutavusi KU „Vilniaus kreditas“ su 7 474,40 Eur finansiniu reikalavimu (4 690,28 Eur – pirmojo etapo, 2 784,12 Eur – antrojo etapo). Finansinis reikalavimas kildinamas iš KU „Vilniaus kreditas“ ir BUAB „Farena“ 2016 m. gruodžio 28 d. sudarytos kredito linijos sutarties
Nr. S0016469/16, kuria skolininkė įsipareigojo iki 2017 m. gruodžio 19 d. grąžinti jai suteiktą
7 000 Eur kreditą, mokant 9 proc. dydžio metines palūkanas. Kreditorės I. V. finansinis reikalavimas patvirtintas pagal antstolio patvarkymą, iš kurio matyti, kad kreditorė nuo 2020 m. sausio 20 d. atlieka 2 208,26 Eur išieškojimą, o nuo 2021 m. vasario 25 d. išieško 184,80 Eur skolą. VMI 672,94 Eur finansinis reikalavimas susidarė už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2021 m. spalio 18 d. Byloje taip pat patvirtintas ir VSDFV 98,41 Eur finansinis reikalavimas, tačiau nenurodoma, nuo kurio laikotarpio ši skola yra susidariusi. Kreditorės

28.       Įvertinus pirmiau minėtus duomenis, matyti, kad sprendžiant dėl bendrovės nemokumo momento nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, ar atsakovė pagrįstai į savo finansinės atskaitomybės duomenis įtraukė I. V. 28 000 Eur debitorinį įsiskolinimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tiek 2017 metais, tiek vėlesniuose balansuose į turto masę I. V. debitorinis įsiskolinimas buvo įtrauktas nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia teismo išvada padaryta formaliai ir neįvertinus visų bylos faktinių aplinkybių.

29.       Kaip nurodo ir teismas skundžiamoje nutartyje, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nesant duomenų apie realias debitorinių įsiskolinimų išieškojimo galimybes, tokie įsiskolinimai nelaikytini realiu įmonės turtu (nėra įrodyta, kad toks debitorinis įsiskolinimas apskritai egzistuoja) ir į jį neatsižvelgtina vertinant atsakovės turtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1117-241/2017).

30.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad buvę vadovai nepateikė duomenų, kad BUAB „Farena“ (jos vadovai) ėmėsi veiksmų teismine tvarka išieškoti iš I. V. skolą BUAB „Farena“ naudai, tačiau, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinė sistemos Liteko duomenų UAB „Farena“ 2018 m. sausio 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl teismo įsakymo išdavimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 17 d. išdavė teismo įsakymą, tačiau 2018 m. vasario 15 d. įsakymas buvo panaikintas, I. V. pareiškus prieštaravimą ir ieškovei nepateikus ieškinio. I. V. 2018 m. birželio 7 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu. Kaip matyti, ginčas tarp šalių vyko iki 2020 m. spalio 29 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovei UAB „Farena“ dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu nutraukė. Taigi, iš esmės iki 2020 m. spalio 29 d., kol vyko ginčas dėl vekselio galiojimo, ieškovė neturėjo galimybės vekselį realizuoti. Nors šiuo atveju nėra aišku, dėl kokių priežasčių ieškovė nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo po to, kai minėta civilinė byla dėl vekselio negaliojimo buvo nutraukta, tačiau vien tai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovė neturėjo pagrįsto lūkesčio dėl turimo debitorinio reikalavimo ir negalėjo jo įtraukti į savo balansą 2017–2020 metais. Pažymėtina, kad nors skolos egzistavimo klausimas taip ir liko neišspręstas, tačiau suinteresuoti asmenys objektyviai neturėjo galimybės žinoti, jog UAB „Farena“ dar
2018–2020 metais galimai egzistuojanti skola bus neieškota, ir jos, kaip beviltiškos, neįtraukti į turimo turto masę. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismas, vertindamas įmonės finansinius duomenis, nepagrįstai sprendė, jog į balansą įtrauktas debitorinis reikalavimas turi būti išbrauktas, kas lėmė nepagrįstą nemokumo momento nustatymą 2017 metais ar 2018 metais. Pirmosios instancijos teismo išvada, vadovaujantis šiai dienai žinomais duomenimis, tačiau neatsižvelgus į tai, ar iš tiesų suinteresuoti asmenys 2017–2020 metais galėjo žinoti, kad bendrovė neturi debitorinio reikalavimo, ar, kad jis yra beviltiškas, kas atitinkamai lemtų bendrovės nemokumą ir pareigą kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, yra nepagrįsta.

31.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad bendrovė 2017 metais ar 2018 metais nebuvo nemoki ĮBĮ prasme. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad suinteresuoti asmenys netinkamai ir nesavalaikiai vykdė įstatyme jiems numatytą pareigą kreiptis į teismą dėl BUAB „Farena“ bankroto bylos iškėlimo, tokiu būdu, siekdami išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šiuo atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių

32.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Pagal to paties ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas įmonės bankroto pripažįsta tyčiniu, jeigu turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis.

33.       Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

34.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad įmonės vadovas
R. Č., įmonei vadovavęs nuo 2019 m. rugpjūčio 13 d. iki 2021 m. spalio 7 d., įmonei jau esant nemokiai, 2020 m. rugpjūčio 7 d. perleido įmonei priklausiusią transporto priemonę Mercedes Benz ML320 (apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad parduota buvo ne ši teismo ir šalių procesiniuose dokumentuose minima transporto priemonė, o transporto priemonė Daimler Chrysler ML320) už 6 750 Eur sumą S. P., kuri yra įmonės akcininko T. P. motina, nors pagal administratorei perduotus įmonės dokumentus, transporto priemonės likutinė vertė buhalterijoje 2020 m. rugpjūčio mėn. datai buvo 7 225 Eur. Administratorės tvirtinimu, ekonomiškai nenaudingi sprendimai buvo nurašyti automobilį Opel Vectra ir kitą įmonės turtą – autoserviso įrangą (2018 m. gruodžio 31 d. įsakymas ir 2019 m. liepos 31 d. įsakymas dėl turto nurašymo). Pažymėjo ir tai, kad kito trumpalaikio turto (pagal 2019 m. liepos 31 d. įsakymą) įmonė negalėjo nurašyti, nes jis buvo įkeistas kreditoriui KU „Vilniaus kreditas“.

35.       Teismas, įvertinęs aptartus sandorius bei įmonės vadovų veiksmus, įmonei jau esant nemokiai, juos pripažino ekonomiškai nuostolingais, ženkliai bloginančiais įmonės turtinę padėtį, o įmonės valdymo organų veiklą neatitinkančia įmonės interesų.

36.       Viena vertus, kaip jau nustatyta, 2020 m. rugpjūčio 7 d. automobilio pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu BUAB „Farena“, taip pat 2019 m. liepos 31 d. ir 2018 m. gruodžio 31 d. turto nurašymo metu nebuvo nemoki, todėl vien tai leidžia teigti, kad nurodyti sandoriai negalėjo lemti įmonės bankroto. Kita vertus, šie sandoriai vertintini kaip mažareikšmiai ir neturintys esminės ekonominės reikšmės įmonės finansinei padėčiai. Kaip matyti, transporto priemonė Daimler Chrysler ML320 buvo parduota už panašią kainą, kuri buvo nurodyta kaip likutinė turto vertė, todėl teigti, kad tai yra ekonomiškai įmonei nenaudingas sandoris nėra pagrindo. Taip pat, kaip matyti iš 2017 m. sausio 3 d. sutartinio įkeitimo sandorio, atsakovė įkeitė BUAB „Farena“ turtą (autoserviso įrangą), nustatydama draudimą šį turtą perkelti į kitą vietą, iškomplektuoti bei realizuoti be kreditoriaus sutikimo. Įkeitimo sandorio priede nurodyta, kad įkeičiama įranga tinkama naudoti pagal paskirtį, o balansinė įkeičiamo turto vertė – 1 566,47 Eur. Įvertinus tai, kad įranga per 2 metus nusidėvėjo, nelaikytina, jog buvo nurašytas turtas, kurio nurašymas galėjo iš esmės pabloginti įmonės finansinę būklę bei privesti ją prie nemokumo. Taip pat pažymėtina, kad šiuo atveju aplinkybė dėl nurašymo neteisėtumo bylos kontekste nėra aktuali, nes sprendžiamas tik šio sandorio ekonominis reikšmingumas. Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad nėra transporto priemonės Opel Vectra utilizavimo ar kitų duomenų, neleidžia daryti išvados, jog buvo nurašytas turtas, turintis esminės ekonominės reikšmės bendrovei, nes transporto priemonė buvo 1996 metų, neturėjo techninės priežiūros dokumentų ir buvo neeksploatuojama.

37.       Be kita ko, skundžiamoje nutartyje pažymėta, kad transporto priemonė po 2020 m. rugpjūčio 7 d. perleidimo sandorio buvo naudojama ir įmonės reikmėms, o įmonės vadovas, apmokėdamas PVM sąskaitas faktūras įmonės lėšomis, aiškiai elgėsi priešingai juridinio asmens tikslams, kenkė kreditorių interesams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, kuriais grindžiama ši aplinkybė, nustatė, kad byloje nėra nemokumo administratorės nurodomos 2020 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. RB 0018635, o pagal 2020 m. spalio 28 d. UAB „Eoltas“ PVM sąskaitą faktūrą AAB Nr. 260812 buvo pirkta lemputė D1SHID6000K už 19,97 Eur. Viena vertus, iš šios sąskaitos nėra pakankamai duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, kad lemputė buvo skirta būtent parduotai transporto priemonei Daimler Chrysler ML320, kita vertus, vien lemputės už 19,97 Eur įgijimas neleidžia konstatuoti sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto.

38.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos sandorių sudarymo aplinkybės patvirtina, kad bankrutavusios įmonės sudaryti sandoriai, jai dar nesant nemokiai, ir nesant duomenų, jog tokiais sprendimais buvo kryptingai siekiama pabloginti bendrovės padėtį (priversti ją prie bankroto), išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir panašiai, nevertintinas įrodančiu tyčinio bankroto sukėlimą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 3 punkte nurodytiems tyčinio bankroto požymiams.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

39.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

40.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019). Tačiau kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

41.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad administratorei nėra perduoti dokumentai, kurie leistų įvertinti visas grynųjų pinigų operacijas, jų pagrįstumą, atlikti išsamią bendrovės veiklos analizę, įvertinti buvusius sandorius, nustatyti įmonės veiklos rezultatus, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų realią apimtį. Be to, VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registrui BUAB „Farena“ nuo 2018 metų nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų, tokiu būdu bendrovei nevykdant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnyje nustatytos pareigos. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės pagrindžia esant byloje nustatytą
ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį dėl įmonės buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo, dėl kurio negalima nustatyti įmonės veiklos rezultatų ar jos nemokumą lėmusių priežasčių.

42.       Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, aplinkybė, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, teismas konstatavo iš esmės vadovaudamasis tik tuo, jog Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 21 d. nutartimi bankroto iškėlimo metu pareigas ėjusiam UAB „Farena“ vadovui
R. Č. buvo paskirta 200 Eur bauda už netinkamą pareigos perduoti įmonės dokumentus ir turtą nemokumo administratorei vykdymą (perduoti ne visi dokumentai). Nutartis apeliacine tvarka buvo peržiūrėta ir palikta nepakeista. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 4 d. nutartimi
R. Č. pakartotinai buvo skirta 50 Eur bauda už kiekvieną pareigos nevykdymo dieną. Iš 2022 m. kovo 7 d. nemokumo administratorės prašymo buvusiam vadovui skirti baudą matyti, kad 2021 m. lapkričio 26 d. ir 2021 m. gruodžio 1 d. elektroniniais laiškais direktorius perdavė dalį BUAB „Farena“ buhalterinių dokumentų (kreditorių, debitorių sąrašus, nurašyto–parduoto turto sąrašą, avansines apyskaitas ir kt.). 2022 m. sausio 6 d. direktoriui R. Č. buvo elektroniniu laišku išsiųstas pranešimas perduoti įmonės dokumentus. Po šio prašymo, 2022 m. sausio 12 d. direktorius perdavė du segtuvus su įmonės dokumentais (darbo užmokestis, kasa, gautos–išrašytos PVM sąskaitos faktūros, dalis banko išrašų) ir įmonės antspaudą. 2022 m. sausio 17 d. buvo pareikalauta pateikti papildomus dokumentus. Teikdamas atsiliepimą į administratorės prašymą, suinteresuotas asmuo dar pateikė dokumentų (turto nurašymo aktus, 2018 m. ir 2019 m. balansus ir pelno (nuostolio) ataskaitas), tačiau ne visus. Administratorei nebuvo pateikti 2020 m. ir 2021 m. spalio 6 d. finansinės atskaitomybės dokumentai, įstatų originalas, paskolos sutartys ir kt. Administratorė teigė, kad nesant pateiktų minėtų dokumentų, nėra galimybės tinkamai vykdyti savo funkcijas, įvertinti finansinę įmonės padėtį bei buvusių vadovų veiksmus.

43.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nemokumo administratorės nurodytas aplinkybes, taip pat argumentus dėl atsakovės vadovų buhalterinės apskaitos vedimo, padarė išvadą, kad iš esmės šiuo atveju nėra aišku, kokių konkrečių duomenų nemokumo administratorei trūksta tinkamų bankroto procedūrų vykdymui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įmonė jokio turto neturi, o kreditorių finansiniai reikalavimai bankroto byloje yra patvirtinti įsiteisėjusiomis teismo nutartimis. Taigi, darytina išvada, kad perduoti dokumentai (jų kiekis) nesutrukdė nemokumo administratorei nustatyti įmonės turto masės, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, įmonės nemokumą sukėlusių priežasčių. Kartu pastebėtina, kad pavieniai buhalterinės apskaitos trūkumai nereiškia, jog negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto masės, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tyčinių ir sąmoningų suinteresuotų asmenų veiksmų, kuriais buvo siekiama paslėpti ar sunaikinti įmonės buhalterinius dokumentus, tam, jog nebūtų įmanoma visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto masės, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, nenustatyta, todėl nėra pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio
2 dalies 5 punkte aptariamu atveju. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimo.

Dėl teisės eiti juridinių asmenų valdymo organų pareigas apribojimo

44.       JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

45.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatęs, kad tyčinis bankrotas sukeltas suinteresuotų asmenų T. P., R. M. ir R. Č. veiksmais, ta pačia nutartimi apribojo jiems teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu 3 metus. Nutartyje yra konstatuotas tiek suinteresuotų asmenų pareigos inicijuoti bendrovės nemokumo procesą nevykdymas, tiek jų veikomis sukeltas tyčinis bendrovės bankrotas.

46.       Apeliantas atskirajame skunde prašo panaikinti visą skundžiamą nutartį. Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatė suinteresuotų asmenų kaltę dėl tyčinio bendrovės bankroto, yra pagrindas naikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria jiems pritaikytas apribojimas eiti juridinių asmenų valdymo organų pareigas.

47.       Pažymėtina, kad apeliantas gali skųsti teismo nutarties dalį tik dėl jam pritaikyto ribojimo, jis neturi įgaliojimų ginti kitų asmenų teises. Suinteresuotas asmuo R. M. atskirojo skundo nepateikė, o suinteresuotas asmuo R. Č. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie
T. P. atskirojo skundo, todėl laikytina, kad apelianto atskirojo skundo dalis, kuria skundžiama teismo nutarties dalis dėl suinteresuotam asmeniui R. M. pritaikyto apribojimo eiti juridinių asmenų valdymo organų pareigas, paduota neturinčio teisės jį paduoti asmens (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad apelianto atskirasis skundas negalėjo būti priimtas visa apimtimi, apeliacinis procesas pagal šio skundo dalį dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria suinteresuotam asmeniui R. M. taikytas apribojimas eiti juridinių asmenų valdymo organų pareigas, nutraukiamas (CPK 315 straipsnio
5 dalis, 338 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

48.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, jog įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-297-915/2018).

49.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai taikė tyčinį įmonės bankrotą reglamentuojančias teisės normas ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl nepagrįstai pripažino BUAB „Farena“ bankrotą tyčiniu. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – prašymas pripažinti BUAB „Farena“ bankrotą tyčiniu atmetamas.

50.       Duomenų apie bylos nagrinėjimo metu patirtas atstovavimo išlaidas apeliantas T. P. nepateikė, už atskirojo skundo pateikimą jis sumokėjo 53 Eur dydžio žyminį mokestį. Kadangi apelianto atskirasis skundas tenkinamas, jam grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio
1 dalies 8 punktas, 5 dalis), išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, vadovaudamasi šia nutartimi (CPK 87 straipsnio
3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties dalies, kuria apribota R. M. teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu 3 metus, nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Farena“ bankrotą tyčiniu atmesti.

Grąžinti suinteresuotam asmeniui T. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 53 Eur (penkiasdešimt trijų eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2023 m. sausio 6 d. akcinės bendrovės Šiaulių banko mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini).

Teisėja                                 Vilija Mikuckienė