Civilinė byla Nr. 3K-3-397/2013
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02256-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija 50.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų UAB „Altėja“ ir UAB „Baldų simfonija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams UAB „Altėja“ ir UAB „Baldų simfonija“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „SEB lizingas“ dokumentinio proceso tvarka pareikštu ieškiniu prašė priteisti jam solidariai iš atsakovų UAB „Altėja“ ir UAB „Baldų simfonija“ 468 286,73 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų. Ieškinio pagrindu ieškovas nurodė tai, kad, lizingo gavėjui atsakovui UAB „Altėja“ iš esmės pažeidus lizingo sutartį, ieškovas vienašališkai ją nutraukė, tačiau susigrąžinęs ir pardavęs lizingo sutarties dalyką patyrė 468 286,73 Lt nuostolių, kuriuos sudaro likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės (be PVM) ir turto realizavimo kainos (be PVM) skirtumas; už šiuos nuostolius solidariai atsakingi atsakovai (lizingo gavėjas ir laiduotojas), gera valia neįvykdę sutartinių prievolių.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 468 286,73 Lt nuostolių atlyginimo bei 6 proc. metinių procesinių palūkanų. Atsakovai pateikė prieštaravimus ir prašė preliminarų sprendimą panaikinti, o ieškinį atmesti, remdamiesi tuo, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, nesiekė kuo greičiau susigrąžinti turtą ir parduoti jį už kuo didesnę kainą, todėl atsakovai negali būti atsakingi už jo patirtus nuostolius.
Byloje nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 1 d. ieškovas AB „SEB lizingas“ ir atsakovas UAB „Altėja“ sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 2006-110422 dėl nekilnojamojo turto (220,33 kv. m bendro ploto patalpų – baldų salono, esančio (duomenys neskelbtini), finansavimo. Tą pačią dieną ieškovas su atsakovu UAB „Baldų simfonija“ sudarė laidavimo sutartį Nr. LS 2006-110422, kuria atsakovas laidavo ieškovui už UAB „Altėja“ prievoles pagal lizingo sutartį Nr. 2006-110422 iki visiško prievolių įvykdymo. Atsakovui UAB „Altėja“ netinkamai vykdant sutartines prievoles pagal lizingo sutartį, ieškovas 2009 m. vasario 10 d. raštu Nr. 02-533 jį informavo, kad, iki 2009 m. vasario 17 d. nepadengus 40 738,75 Lt skolos, lizingo sutartis bus nutraukta nuo 2009 m. vasario 18 d. Atsakovas savo prievolių iki nurodyto termino neįvykdė ir lizingo sutartis buvo nutraukta. Ieškovas 2009 m. spalio 29 d. susigrąžino lizingo sutarties dalyku buvusį nekilnojamąjį turtą ir 2010 m. gegužės 27 d. jį pardavė, patirdamas 468 286,73 Lt nuostolių.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 17 d. galutiniu sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 468 286,73 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. birželio 17 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad ieškovo (lizingo davėjo) ir atsakovo UAB „Altėja“ (lizingo gavėjo) sudaryta lizingo sutartis buvo nutraukta dėl UAB „Altėja“ kaltės, nes jis nebemokėjo priklausančių mokėti įmokų sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Pagal CK 6.574 straipsnį lizingo davėjas, nutraukęs sutartį, turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Analogiška nuostata įtvirtinta šalių lizingo sutarties 18.6.4 punkte. Iš ieškovo 2010 m. gegužės 31 d. pažymos apie nuostolius teismas nustatė, kad likusi neišmokėta lizingo sutarties dalyku buvusio turto vertė be PVM buvo 1 014 286,73 Lt. Turtas parduotas už 546 000 Lt be PVM, taigi ieškovas, pardavęs turtą, patyrė 468 286,73 Lt nuostolių, kuriuos sudaro neišmokėtos turto likutinės vertės ir pardavus turtą gautų pajamų skirtumas (1 014 286,73 – 546 000).
Teismas nustatė, kad 2006 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovas atsakovui UAB „Altėja“ už baldų salono patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), sumokėjo 1 180 000 Lt ir tikėjosi tą pačią sumą atgauti atsakovui tinkamai vykdant savo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį (sutarties mokėjimų grafike–sąskaitoje buvo nustatyta, kad atsakovas UAB „Altėja“ iš viso turi sumokėti 341 751,62 euro (1 179 999,99 Lt) turto vertės dengimo įmokų). Iš ieškovo atsakovui UAB „Altėja“ pateiktos 2010 m. spalio 27 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros NR. 0919806 teismas nustatė, kad iki lizingo sutarties nutraukimo ieškovui buvo nesumokėta 1 014 286,73 Lt, kuriuos ieškovas išleido įsigydamas lizinguojamą turtą ir perduodamas jį valdyti bei naudotis lizingo gavėjui UAB „Altėja“.
Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad ieškovas vilkino turto susigrąžinimo procedūrą, o atsakovas UAB „Altėja“ buvo priverstas savo lėšomis turtą išlaikyti. Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Altėja“ po sutarties nutraukimo (2009 m. vasario 18 d.) derėjosi su ieškovu dėl tolimesnio ginčo turto lizingo, t. y. siekė atidėti skolos sumokėjimą iki 2009 m. gruodžio 31 d., einamųjų įmokų mokėjimą, susieti sutarties nutraukimo terminą su nurodytu atidėjimo terminu bei sumažinti mėnesines įmokas. Dėl to ieškovas lizingo sutarties dalyką susigrąžino tik 2009 m. spalio 29 d., t. y. po to, kai šalims nepavyko susitarti dėl lizingo sutarties atnaujinimo sąlygų. Kadangi derybų metu atsakovas UAB „Altėja“ ieškovui turto negrąžino, nors sutartis jau buvo nutraukta, tai jam tenka atsakomybė už turto išlaikymą iki jo grąžinimo ieškovui (lizingo sutarties 18, 19 punktai). Teismas nurodė, kad atsakovas UAB „Baldų simfonija“, pasirašydamas su ieškovu laidavimo sutartį, tapo solidariuoju bendraskoliu kartu su UAB „Altėja“ (laidavimo sutarties 1.1–1.2 punktai). Jis 2010 m. birželio 4 d. raštu Nr. 02-3580 buvo informuotas apie lizingo sutarties pažeidimą, tačiau savo prievolių pagal laidavimo sutartį neįvykdė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2012 m. spalio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.
Teisėjų kolegija atsisakė priimti atsakovo UAB „Altėja“ pateiktą naują įrodymą – UAB „Baltijos valda“ turto vertintojo 2012 m. rugsėjo 25 d. pažymą apie turto (prekybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo ir nuomos kainas rinkoje 2009 m. vasario–2010 m. birželio mėnesiais, motyvuodama tuo, kad šis įrodymas teikiamas patvirtinti aplinkybėms, kuriomis atsakovai rėmėsi ir pirmosios instancijos teisme (t. y. kad lizingo sutarties dalyku buvęs turtas galėjo būti parduotas už gerokai didesnę kainą ar išnuomotas), todėl nėra pagrindo pripažinti, jog jo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o atsakovas neįrodė, kad šio dokumento negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas, dėl netinkamo sutarties vykdymo nutraukęs lizingo sutartį ir susigrąžinęs lizingo sutarties dalyką bei jį pardavęs už sumą, kuri kartu su jau gautomis iš lizingo gavėjo įmokomis yra mažesnė už visą lizingo sutartyje nustatytą kainą, patyrė nuostolių, kuriuos turi teisę išieškoti iš lizingo gavėjo ir laiduotojo, kaip solidariųjų bendraskolių. Pažymėjusi, kad susigrąžinto lizingo sutarties dalyko vertė ir pardavimo kaina dėl įvairių rinkos veiksnių gali nesutapti, o nagrinėjamu atveju nekilnojamasis turtas buvo parduotas aukciono būdu didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, teisėjų kolegija nurodė, jog ne lizingo bendrovei tenka turto pardavimo nuostolių rizika dėl kitos šalies netinkamo prievolių vykdymo, todėl atsakovai nepagrįstai teigia, kad nuostolių dydį teismas turėjo nustatyti atsižvelgdamas į įrodymus, pagrindžiančius vidutinę turto rinkos vertę sutarties nutraukimo dieną. Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kad lizingo davėjo nuostolių dydį sudaro skirtumas tarp neišpirktos pagal lizingo sutartį naudoto turto kainos ir pinigų sumos, gautos pardavus lizingo davėjo susigrąžintą lizingo sutarties dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-1/2012).
Teisėjų kolegija atmetė kaip neįrodytus atsakovų teiginius, kad nuostoliai galėjo būti sąmoningai padidinti ieškovui delsiant perimti grąžintiną turtą, o jį perėmus – parduoti. Per laikotarpį nuo lizingo sutarties nutraukimo (2009 m. vasario 18 d.) iki turto susigrąžinimo (2009 m. spalio 29 d.) būtent atsakovo UAB „Altėja“ iniciatyva vyko šalių derybos dėl lizingo sutartinių teisinių santykių tęsimo sąlygų: UAB „Altėja“ 2009 m. vasario 19 d. raštu kreipėsi į ieškovą su prašymu dėl komercinių patalpų (duomenys neskelbtini), lizingo, prašydama apsvarstyti pateiktus pasiūlymus (atidėti 40 738,75 Lt skolos sumokėjimą iki 2009 m. gruodžio 31 d., atidėti einamųjų įmokų mokėjimą iki 2009 m. gegužės 15 d., sutarties nutraukimo terminą susieti su nurodytu mokėjimų atidėjimo terminu, sumažinti mėnesines įmokas iki 5000 Lt ir atitinkamai pratęsti lizingo sutartį), 2009 m. vasario 20 d. pranešimu pasiūlė ieškovui sutarties pakeitimo sąlygas; ieškovas 2009 m. birželio 10 d. informavo UAB „Altėja“, kad priėmė sprendimą atnaujinti sutartį, jeigu atsakovas sutiks su nurodytomis papildomomis sąlygomis (padengti 4151 Lt delspinigių, pateikti UAB „Technolitas“ laidavimą, išnuomoti patalpas atitinkamomis sąlygomis ir pan.); vėliau šalys raštu dar tikslino sutarties atnaujinimo ir pakeitimo sąlygas, tačiau galutinai susitarti nepavyko, o 2009 m. spalio 6 d. UAB „Altėja“ pareikalavo nustatyti patalpų grąžinimo laiką. Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija atmetė atsakovų teiginius, kad ieškovas po sutarties nutraukimo delsė perimti grąžintiną lizingo sutarties dalyku buvusį turtą. Pagal lizingo sutarties 19.1 punktą būtent atsakovui nustatyta pareiga grąžinti turtą per vieną mėnesį nuo sutarties nutraukimo; byloje nėra duomenų, kad UAB „Altėja“ anksčiau nei 2009 m. spalio 6 d. būtų ėmusis veiksmų perduoti turtą ieškovui, o ieškovas būtų tam trukdęs. Priešingai, turto grąžinimas užtruko būtent dėl atsakovo UAB „Altėja“ iniciatyvos siekiant atnaujinti lizingo sutartį ir tęsti sutartinius santykius.
Atsakovų argumentus dėl per mažos turto pardavimo kainos teisėjų kolegija taip pat atmetė kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija nustatė, kad lizingo sutarties dalyku buvęs turtas 2010 m. gegužės 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas viešą aukcioną laimėjusiam pirkėjui UAB „Litectus“. Aukcioną vykdė UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamasis turtas. Aukcionas vyko 2010 m. balandžio 28 d., taigi turtas buvo parduotas per maždaug šešių mėnesių laikotarpį nuo jo susigrąžinimo. Įvertinusi ieškovo veiksmus, atliktus susigrąžintam turtui realizuoti (sprendimui dėl turto pardavimo būdo priimti, aukciono organizatoriui paskirti, aukcionui paskelbti), teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išvadai, kad šis laikotarpis yra neprotingas ir kad ieškovas prisidėjo prie nuostolių padidėjimo. 2010 m. balandžio 28 d. vykusiame aukcione dalyvavo du dalyviai, o jį laimėjo didžiausią kainą – 660 660 Lt įskaitant PVM – pasiūliusi UAB „Litectus“ (kitas dalyvavęs asmuo siūlė 572 330 Lt su PVM). Byloje nėra duomenų apie tai, kad kuriam nors suinteresuotam asmeniui nebuvo leista dalyvauti aukcione, taip pat kad atsakovai prieštaravo dėl ieškovo pasirinkto turto pardavimo būdo. Teisėjų kolegija nesirėmė atsakovo UAB „Altėja“ pateikta 2009 m. spalio 30 d. UAB „Inreal“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo pažyma Nr. 09/10-1093, kurioje nurodyta, kad turto vidutinė rinkos vertė 2009 m. spalio 30 d. buvo 1 190 000, taip pat Nekilnojamojo turto registre 2010 m. gegužės 3 d. duomenimis užfiksuota 890 000 Lt verte, motyvuodama tuo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog turtą aukciono metu buvo galima parduoti už kur kas didesnę kainą ir kad buvo suinteresuotų asmenų, kurie galėjo šią kainą sumokėti. Nustatyta pradinė turto pardavimo kaina (400 000 Lt) neribojo galimybės turtą parduoti už gerokai aukštesnę kainą, kurią laisva valia galėjo siūlyti aukciono dalyviai, siekiantys įsigyti šį turtą. Vien aplinkybė, kad turtą įsigijusi UAB „Litectus“ ir ieškovas priklauso tai pačiai SEB grupei, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo abejoti ieškovo sąžiningumu, realizuojant iš UAB „Altėja“ susigrąžintą turtą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovo AB ,,SEB lizingas“ pagrindinė veikla nesusijusi su nekilnojamojo turto nuoma, todėl nėra pagrindo teigti, jog jis turėjo užsiimti perimto turto nuoma ir laukti palankesnės situacijos nekilnojamojo turto rinkoje; tokių reikalavimų lizingo bendrovėms nenustatyta ir įstatymuose.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai UAB „Altėja“ ir UAB „Baldų simfonija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. galutinį sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartį ir nauju sprendimu ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl CK 6.574 straipsnio aiškinimo bei taikymo, lizingo davėjo teisių ir pareigų nutraukus lizingo sutartį. Ieškovas, atsakovui pažeidus lizingo sutartį, pasirinko nutraukti sutartį, susigrąžinti daiktą ir reikalauti nuostolių atlyginimo pagal CK 6.574 straipsnį. Šio straipsnio nuostatų prasmė yra suteikti teisines garantijas abiem teisinio santykio šalims. Abi šalys turi savo teisėmis ir pareigomis naudotis sąžiningai ir ekonomiškai, tarpusavyje bendradarbiauti (CK 6.38 straipsnio 1, 2 dalys, 6.200 straipsnis). Lizingo gavėjas CK 6.574 straipsnio normos prasme yra silpnesnioji sutarties šalis, todėl lizingo sutarties sąlygos, kurių teisiniam kvalifikavimui taikytina CK 6.574 straipsnio norma, turi būti aiškinamos silpnesnės šalies – lizingo gavėjo – naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Kasatoriai byloje įrodinėjo, kad ieškovas nesąžiningai naudojosi savo teisėmis ir nesiėmė visų galimų ir būtinų priemonių nuostoliams išvengti: ieškovas galėjo po sutarties nutraukimo turtą išnuomoti (reali tokių patalpų nuomos kaina per mėnesį – 6000 Lt) ir iš nuomos gautomis pajamomis sumažinti nuostolį, taip pat pasiūlyti turtą tiesiogiai parduoti rinkoje, tačiau to nedarė, bet delsė metus ir pardavinėjo turtą viešame aukcione, be to, nepagrįstai sutiko su pernelyg žema pradine pardavimo kaina (400 000 Lt), kuri buvo daugiau kaip du kartus mažesnė už turto rinkos vertę, taip pat sutiko su 530 000 Lt galutine pardavimo kaina ir nesiekė didesnės. Kasatoriai pateikė į bylą įrodymų, kad patalpos galėjo būti parduotos už didesnę kainą nei sutarties nutraukimo dieną likusi neišpirkta turto vertė. Svarbu ir tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog turtą buvo būtina parduoti, nors ir už žemą kainą. Taigi ieškovas, nesiekdamas realizuoti turto už didesnę kainą ir žinodamas, kad net ir nepelningai pardavęs turtą galės išsiieškoti nuostolius iš kasatorių, elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo teise (CK 1.5 straipsnio 1, 2 dalys, 1.137 straipsnio 3 dalis). Nesąžiningo asmens teises teismas turi atsisakyti ginti, be to, tai yra pagrindas atleisti kasatorius nuo atsakomybės arba jos dydį sumažinti (CK 1.137 straipnio 3 dalis, 6.64 straipsnio 3 dalis, 6.258 straipsnio 5 dalis, 6.259 straipsnis). Teismai ieškovo elgesį po sutarties nutraukimo turėjo vertinti ir remdamiesi UNIDROIT Otavos konvencija dėl tarptautinio finansinio lizingo, kurios 13 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad lizingo davėjas negali reikalauti atlyginti nuostolių tiek, kiek jis nesiėmė visų protingų veiksmų nuostoliams, galintiems kilti dėl sutarties nutraukimo, sumažinti.
2. Dėl ieškovo nuostolių dydžio. Ieškovas, susigrąžindamas turtą po lizingo sutarties nutraukimo, 2009 m. spalio 27 d. išrašė atsakovui UAB „Altėja“ 1 014 286,73 Lt (neišpirkto lizingo suma) kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, kurios paskirties ir teisinės reikšmės ieškovo turtinei padėčiai teismai neanalizavo. O tai yra esminė aplinkybė, patvirtinanti, kad ieškovas pakeitė savo turtinę padėtį, iš visos lizingo sumos, kurią jis būtų gavęs pagal lizingo sutartį, atimdamas neišpirkto turto vertę. Tokia išvada išplaukia iš to, kad, pasikeitus lizinguojamo turto fiksavimo ieškovo buhalterinėje apskaitoje duomenims, pasikeičia ir ieškovo turtinė padėtis, buvusi lizingo sutarties sudarymo momentu, taigi jis negali tikėtis būti grąžintas į turtinę padėtį, kurios nėra, nes pats savo valia ją pakeitė; tokia prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo teisė nustatyta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėti aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą.
3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Teismai nenustatė ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių: susigrąžinto turto rinkos vertės lizingo sutarties nutraukimo, taip pat turto susigrąžinimo momentu. Be to, teismai neatliko išsamaus įrodymų vertinimo, nes tik formaliai vertino atsakovų pateiktus įrodymus, patvirtinančius ieškovo netinkamus veiksmus po sutarties nutraukimo ir turto susigrąžinimo, jo prisidėjimą prie nuostolių atsiradimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo UAB „Baldų simfonija“ pateiktus naujus rašytinius įrodymus, patvirtinančius beveik dvigubai didesnes turto pardavimo kainas rinkoje, taip pat nuomos kainas.
4. Dėl netinkamo rėmimosi teismų praktika. Teismai rėmėsi kasacinio teismo nutartimis, priimtomis bylose, kuriose buvo kitokios faktinės aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012, buvo sprendžiama, ar lizingo davėjas turi teisę reikalauti iš lizingo gavėjo nuostolio, kurį sudaro po lizingo sutarties nutraukimo susigrąžinto daikto vertės sumažėjimas, o šioje byloje kasatoriai kelia klausimą, ar tuo atveju, jeigu lizingo davėjas prisideda prie nuostolių savo veiksmais (neveikimu), jo reikalavimo teisė turi būti atitinkamai sumažinama, ar lizingo gavėjas apskritai gali būti atleistas nuo prievolės atlyginti nuostolius.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasatoriai, teigdami, kad teismai neteisingai nagrinėjo ir vertino aplinkybes, susijusias su lizinguoto turto susigrąžinimu ir pardavimu, analizuoja fakto, o ne teisės klausimus, todėl šios faktinės aplinkybės, kurias vertino ir dėl kurių išsamiai pasisakė pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, kasacine tvarka nenagrinėtinos (CPK 353 straipsnis).
2. Dėl CK 6.574 straipsnio aiškinimo bei taikymo, lizingo davėjo teisių ir pareigų nutraukus lizingo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, nors sutartis buvo nutraukta 2009 m. vasario 18 d., tačiau turtas ieškovui grąžintas tik 2009 m. spalio 29 d., nes iki to laiko UAB „Altėja“ vedė derybas dėl lizingo sutartinių teisinių santykių tęsimo sąlygų, todėl turto ieškovui negrąžino. Šių teismo nustatytų aplinkybių kasatoriai neginčija, taigi jų teiginys, kad ieškovas delsė turtą parduoti, taip pat kad galėjo jį išnuomoti, yra nepagrįstas ir prieštarauja nustatytoms aplinkybėms. Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad ieškovas nesiėmė jokių veiksmų nuostoliams sumažinti. Kasatoriai nutyli aplinkybę, kad ieškovas pavedė turtą parduoti profesionaliai nekilnojamojo turto pardavimu užsiimančiai bendrovei ir kad organizavo viešą aukcioną, kuriame kvietė dalyvauti visus norinčius asmenis; aukcione galėjo dalyvauti ir kasatoriai ar jų surastas pirkėjas. Turtas buvo parduotas didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui (CK 4.19 straipsnio i dalis). Taigi ieškovas ėmėsi visų protingų priemonių, kad nuostolis iš susigrąžinto turto pardavimo būtų kuo mažesnis; tokią išvadą padarė ir apeliacinės instancijos teismas. Kasatoriai neįrodė teiginių, kad ieškovas turėjo galimybę sumažinti nuostolius; nepateikė įrodymų, jog buvo asmenų, suinteresuotų pirkti turtą už didesnę kainą (CPK 178 straipsnis). Teigdami, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog turtą buvo būtina parduoti, nors ir už žemą kainą, kasatoriai iškreipia įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles; būtent jiems tenka pareiga įrodymais pagrįsti, kad, atidėjus turto pardavimą ilgesniam laikui, situacija rinkoje būtų pasikeitusi. Kasatoriai taip pat nepagrįstai teigia, kad jie pateikė įrodymų, jog patalpos galėjo būti parduotos už didesnę kainą. Jų pateikti įrodymai – Nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriame 890 000 Lt turto vertė nustatyta masinio vertinimo būdu, UAB „Inreal“ turto vertės pažymos, surašytos 2009 metais, – tokių teiginių nepatvirtina. Be to, turto rinkos vertės negalima tapatinti su pardavimo kaina, nes priklausomai nuo situacijos rinkoje turtas gali būti parduotas ir už jo vertės neatitinkančią kainą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad, pirma, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog turtą aukciono metu buvo galima parduoti už kur kas didesnę kainą ir kad buvo suinteresuotų asmenų, kurie galėjo šią kainą sumokėti; antra, nustatyta pradinė turto pardavimo kaina (400 000 Lt) neribojo galimybės turtą parduoti už kur kas aukštesnę kainą, kurią laisvai galėjo siūlyti aukciono dalyviai. Taigi nepagrįstais laikytini kasacinio skundo argumentai, jog bylą nagrinėję teismai, nenustatę ieškovo kaltės atsiimant bei parduodant turtą, netinkamai taikė CK 6.574 straipsnį.
3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Kasatoriai teigia, kad teismai nesiaiškino lizingo sutarties dalyko vertės sutarties nutraukimo metu ir turto grąžinimo momentu, tačiau nenurodo konkrečios teisės normos, kurioje būtų nustatyta tokia teismo pareiga. Be to, turtas sutarties nutraukimo metu ieškovui nebuvo grąžintas. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismai ieškovo patirtų nuostolių dydį turėjo vertinti sutarties nutraukimo ar turto grąžinimo momentu. Iš bylos aplinkybių matyti, kad lizingo gavėjas turtą grąžino gerokai vėliau nei buvo nutraukta sutartis. Be to, priklausomai nuo turto rūšies ir situacijos rinkoje, jo pardavimas gali užtrukti pakankamai ilgai, per tą laiką turto vertė gali nukristi. Dėl turto vertės pasikeitimo atsiradę nuostoliai turėtų tekti lizingo gavėjui, pažeidusiam sutartį, o ne lizingo davėjui, priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei visiško nuostolių atlyginimo principai (CK 1.5, 6.251 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kasatorių pateiktus naujus įrodymus, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. CPK 314 straipsnyje nurodytų aplinkybių, suteikiančių teisę pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir tai tinkamai motyvavo teismo nutartyje. Kasaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių šiuos teismo motyvus.
4. Dėl netinkamo rėmimosi teismų praktika. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012 buvo keliami ir analizuojami kitokie klausimai, todėl toje byloje priimta kasacinio teismo nutartimi nebuvo pagrindo remtis nagrinėjant šią bylą. Nurodytos bylos aplinkybės atitinka nagrinėjamos bylos aplinkybes: abiejose keliamas klausimas dėl lizingo davėjo atsakomybės nuostolingai parduodant lizinguotą turtą. Pirmiau nurodytoje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad, nutraukęs lizingo sutartį dėl to, jog ją iš esmės pažeidė lizingo gavėjas, lizingo davėjas negauna visų numatytų įmokų, o sugrąžinto lizingo sutarties dalyko vertė gali būti pakitusi; ar tokiu sutarties nutraukimo atveju lizingo davėjas patyrė nuostolių, yra fakto klausimas; bylą nagrinėję teismai nustatė ginčui išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes: sumokėtų įmokų dydį, sugrąžinto lizingo dalyko rinkos vertę bei jo pardavimo kainą, taip pat su pardavimo procesu susijusių išlaidų dydį, ir šių aplinkybių pagrindu sprendė, kad lizingo davėjas patyrė nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012). Nagrinėjamoje byloje teismai taip pat išsiaiškino visas aplinkybes, susijusias su lizingo sutarties dalyko susigrąžinimu bei pardavimu, ir nenustatė, kad ieškovas savo veiksmais būtų prisidėjęs prie prašomų priteisti nuostolių atsiradimo, todėl teismai pagrįstai rėmėsi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012 priimta kasacinio teismo nutartimi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl lizingo davėjo sąžiningumo naudojantis CK 6.574 straipsnyje nustatyta teise gauti iš lizingo gavėjo (laiduotojo) nuostolių atlyginimą
Sąžiningumas – bet kurių prievolinių santykių, tarp jų ir kylančių sutarčių pagrindu, dalyvių imperatyvioji pareiga (CK 6.4 straipsnis, 6.158 straipsnis). Sąžiningumo pareigos imperatyvumas pasireiškia tuo, kad šalys savo susitarimu jos negali nei pakeisti, nei panaikinti (CK 6.158 straipsnio 2 dalis). Taigi teismas, byloje nustatęs, kad lizingo davėjas nesąžiningai naudojosi savo teisėmis ir, nutraukęs lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo esminio sutarties pažeidimo, nesiėmė visų galimų ir būtinų priemonių nuostoliams išvengti, turi atsisakyti ginti nesąžiningo asmens teises ir taikyti CK įtvirtintus sąžiningos sutarties šalies (kartu ir laiduotojo) visiško atleidimo nuo sutartinės civilinės atsakomybės ar tokios atsakomybės mažinimo pagrindus (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.259 straipsnis). Pažymėtina, kad tapatūs lizingo davėjo teisių įgyvendinimo apribojimai įtvirtinti ir UNIDROIT Otavos konvencijos dėl tarptautinio finansinio lizingo 13 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad lizingo davėjas negali reikalauti atlyginti nuostolių tiek, kiek jis nesiėmė visų protingų veiksmų nuostoliams, galintiems kilti dėl sutarties nutraukimo, sumažinti.
Dėl lizingo davėjo patirtų nuostolių apskaičiavimo būdo nutraukus lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo esminio sutarties pažeidimo kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-1/2012).
Vertindama ieškovo veiksmus (veikimą ir neveikimą) sąžiningumo aspektu šiai bylai reikšmingame kontekste, kaip dėstoma pirmesnėje pastraipoje, teisėjų kolegija remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Pagrindinės iš jų yra šios:
- Atsakovai neįrodė, kad nuostoliai galėjo būti sąmoningai padidinti ieškovui delsiant perimti grąžintiną turtą, o jį perėmus – parduoti.
Per laikotarpį nuo lizingo sutarties nutraukimo (2009 m. vasario 18 d.) iki turto susigrąžinimo (2009 m. spalio 29 d.) būtent atsakovo UAB „Altėja“ iniciatyva vyko šalių derybos dėl lizingo sutartinių teisinių santykių tęsimo sąlygų: UAB „Altėja“ 2009 m. vasario 19 d. raštu kreipėsi į ieškovą su prašymu dėl komercinių patalpų (duomenys neskelbtini), lizingo, prašydama apsvarstyti pateiktus pasiūlymus (atidėti 40 738,75 Lt skolos sumokėjimą iki 2009 m. gruodžio 31 d., atidėti einamųjų įmokų mokėjimą iki 2009 m. gegužės 15 d., sutarties nutraukimo terminą susieti su nurodytu mokėjimų atidėjimo terminu, sumažinti mėnesines įmokas iki 5000 Lt ir atitinkamai pratęsti lizingo sutartį), 2009 m. vasario 20 d. pranešimu pasiūlė ieškovui sutarties pakeitimo sąlygas; ieškovas 2009 m. birželio 10 d. informavo UAB „Altėja“, kad priėmė sprendimą atnaujinti sutartį, jeigu atsakovas sutiks su nurodytomis papildomomis sąlygomis (padengti 4151 Lt delspinigių, pateikti UAB „Technolitas“ laidavimą, išnuomoti patalpas atitinkamomis sąlygomis ir pan.); vėliau šalys raštu dar tikslino sutarties atnaujinimo ir pakeitimo sąlygas, tačiau galutinai susitarti nepavyko, o 2009 m. spalio 6 d. UAB „Altėja“ pareikalavo nustatyti patalpų grąžinimo laiką. Pagal lizingo sutarties 19.1 punktą būtent atsakovui nustatyta pareiga grąžinti turtą per vieną mėnesį nuo sutarties nutraukimo; byloje nėra duomenų, kad UAB „Altėja“ anksčiau nei 2009 m. spalio 6 d. būtų ėmusis veiksmų perduoti turtą ieškovui, o ieškovas tam būtų trukdęs. Priešingai, turto grąžinimas užtruko būtent dėl atsakovo UAB „Altėja“ iniciatyvos siekiant atnaujinti lizingo sutartį ir tęsti sutartinius santykius.
Lizingo dalyku buvusio turto aukcionas vyko 2010 m. balandžio 28 d. – turtas buvo parduotas po šešių mėnesių nuo jo susigrąžinimo. Tuo laikotarpiu ieškovas sprendė dėl turto pardavimo būdo, priėmė sprendimus dėl aukciono organizatoriaus skyrimo bei aukciono paskelbimo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad turto pardavimo laikotarpis liudija ieškovą veikus nesąžiningai ir prisidėjus prie nuostolių padidėjimo.
- Atsakovai neįrodė, kad ieškovas lizingo dalyku buvusį turtą pardavė už akivaizdžiai per mažą kainą – 660 660 Lt įskaitant PVM sumą, taigi nepagrįsti argumentai, jog ieškovas nesiėmė visų protingų veiksmų nuostoliams, galintiems kilti dėl sutarties nutraukimo, sumažinti.
Lizingo sutarties dalyku buvęs turtas 2010 m. gegužės 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas viešą aukcioną laimėjusiam pirkėjui UAB „Litectus“. Aukcioną vykdė UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamasis turtas. 2010 m. balandžio 28 d. vykusiame aukcione dalyvavo du dalyviai, o jį laimėjo didžiausią kainą – 660 660 Lt įskaitant PVM – pasiūliusi UAB „Litectus“ (kitas dalyvavęs asmuo siūlė 572 330 Lt su PVM). Byloje nenustatyta, kad kuriam nors suinteresuotam asmeniui nebuvo leista dalyvauti aukcione, taip pat kad atsakovai prieštaravo dėl ieškovo pasirinkto turto pardavimo būdo. Apeliacinės instancijos teismas vertino atsakovo UAB „Altėja“ pateiktą 2009 m. spalio 30 d. UAB „Inreal“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo pažymą Nr. 09/10-1093, kurioje nurodyta, kad turto vidutinė rinkos vertė 2009 m. spalio 30 d. buvo 1 190 000, taip pat Nekilnojamojo turto registro 2010 m. gegužės 3 d. duomenis dėl turto vertės (890 000 Lt) ir šiais įrodymais nesirėmė konstatavęs, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog turtą aukciono metu buvo galima parduoti už kur kas didesnę kainą ir kad buvo suinteresuotų asmenų, kurie galėjo šią kainą sumokėti. Nustatyta pradinė turto pardavimo kaina (400 000 Lt) neribojo galimybės turtą parduoti už gerokai aukštesnę kainą, kurią laisva valia galėjo siūlyti aukciono dalyviai, siekiantys įsigyti šį turtą.
Pažymėjusi, kad susigrąžinto lizingo sutarties dalyku buvusio turto vertė ir šio turto pardavimo kaina dėl rinkos veiksnių gali nesutapti, o nagrinėjamu atveju nekilnojamasis turtas buvo parduotas aukciono būdu didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė teisingą išvadą, kad nepagrįsti atsakovų teiginiai, jog ieškovo nuostolių dydis nustatytinas remiantis įrodymais, pagrindžiančiais vidutinę turto rinkos vertę sutarties nutraukimo dieną.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad visos pirmiau nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas kasacinis skundas, yra faktinio pobūdžio, t. y. kasatoriai, teigdami, jog tam tikri ieškovo nesąžiningi veiksmai lėmė ar padidino nuostolius, turėjo tai įrodyti (CPK 178 straipsnis), tačiau byloje tai neįrodyta (CPK 176, 177, 185 straipsniai).
Dėl PVM įstatymo nuostatų ir CK 6.574 straipsnyje įtvirtintos lizingo davėjo teisės gauti iš lizingo gavėjo (laiduotojo) visišką nuostolių atlyginimą santykio
Kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas, susigrąžindamas turtą po lizingo sutarties nutraukimo, 2009 m. spalio 27 d. išrašė atsakovui UAB „Altėja“ 1 014 286,73 Lt (neišpirkto lizingo suma) kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, kurios paskirties ir teisinės reikšmės ieškovo turtinei padėčiai teismai neanalizavo. O tai, kasatorių teigimu, yra esminė aplinkybė, patvirtinanti, kad ieškovas pakeitė savo turtinę padėtį, iš visos lizingo sumos, kurią jis būtų gavęs pagal lizingo sutartį, atimdamas neišpirkto turto vertę. Tokia išvada, kaip teigiama, išplaukia iš to, kad, pasikeitus lizinguojamo turto fiksavimo ieškovo buhalterinėje apskaitoje duomenims, pasikeičia ir ieškovo turtinė padėtis, buvusi lizingo sutarties sudarymo momentu, taigi jis negali tikėtis būti grąžintas į turtinę padėtį, kurios nėra, nes pats savo valia ją pakeitė; tokia prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo teisė nustatyta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje.
Tam, kad būtų paneigtas kasatorių pateikiamas PVM įstatymo aiškinimas dėl šio įstatymo reikalavimų vykdymo įtakos sprendžiant apie tai, ar pasikeitė dėl lizingo sutarties nutraukimo grąžintino lizingo sutarties dalyku esančio turto pradinė vertė, buvusi sutarties sudarymo momentu, būtina paminėti kai kurias šio įstatymo nuostatas.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVM įstatymo 1 straipsnis).
PVM objektas pagal PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalį yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:
prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;
prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje;
prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks.
PVM įstatymo 2 straipsnio 23 punkte pateikiama PVM įstatymo taikymui reikšminga prekės (paslaugos) rinkos kainos sąvoka. Tai kaina, kurią sandorio sudarymo metu sąžiningos konkurencijos sąlygomis, kai prekių pardavėjas arba paslaugų teikėjas ir šių prekių arba paslaugų pirkėjas nėra susiję ir kiekvienas iš jų siekia sau maksimalios ekonominės naudos, mokėtų pirkėjas siekdamas įsigyti prekę arba paslaugą toje valstybėje narėje, kurioje sandoris yra apmokestinamas.
Įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo (išskyrus Lietuvos Respublikos apmokestinamąjį asmenį, kuriam taikomos PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalies nuostatos) privalo įforminti PVM sąskaita faktūra (PVM įstatymo 79 straipsnio 1 dalis)
Jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Šalių susitarimu tokių aplinkybių pasikeitimas gali būti įformintas ne prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo išrašomu kreditiniu dokumentu, o pirkėjo (kliento) išrašomu debetiniu dokumentu, jeigu pirkėjas (klientas) yra PVM mokėtojas (PVM įstatymo 83 straipsnio 1 dalis).
Bet kokie pasikeitimai, įforminti kreditiniais ir (arba) debetiniais dokumentais, privalo būti įtraukiami į prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo, taip pat pirkėjo (kliento) PVM apskaitą (PVM įstatymo 83 straipsnio 2 dalis).
PVM sąskaitos faktūros rekvizitus apibrėžiančio PVM įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad PVM sąskaitoje faktūroje privalo būti nurodytas PVM tarifas ir suma nacionaline valiuta.
Visa tai, kas buvo pacituota iš PVM įstatymo, leidžia tvirtinti, kad pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas asmuo, kai prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, privalo išrašyti kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai. Šios bylos kontekste būtina pažymėti, kad kasatorių nurodytoje kreditinėje PVM sąskaitoje faktūroje serija GR Nr. 0919806 (t. 1, b. l. 127) fiksuojama prekių (turto), kurių vertė pasikeitusi (sumažėjusi) po dalies pagal lizingo sutartį priklausiusių mokėjimų, grąžinimo ūkinė operacija, neišskiriant PVM. Sąskaitoje faktūroje remiamasi PVM įstatymo 32 straipsniu.
Taigi, ieškovas, vykdydamas PVM įstatymo reikalavimus, fiksavo sumažėjusią grąžinamos prekės (turto) vertę šio apskaitos dokumento išrašymo momentu ir to, pagal PVM įstatymą, pakanka PVM apskaitos tvarkymui. O CK 6.574 straipsnio nuostata dėl lizingo davėjo teisės išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, šios bylos kontekste reiškia, kad ieškovo nuostolius sudaro skirtumas tarp toje pačioje kasatorių minimoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės – 1 014 286,73 Lt, ir gautos turto pardavimo kainos – 546 000 Lt, t. y. 468 286,73 Lt.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepagrįstumo
Kasatoriai teigia, kad teismai nesiaiškino lizingo sutarties dalyku buvusio turto vertės sutarties nutraukimo metu ir jo grąžinimo momentu.
Byloje nustatytų aplinkybių, kurios jau išdėstytos pirmiau, kontekste pabrėžtina, kad turto vertė lizingo sutarties nutraukimo metu ir turto grąžinimo momentu būtų reikšminga tik tuo atveju, jei lizingo davėjas pasirinktų kitokį turto naudojimo būdą, o ne imtųsi priemonių jį parduoti. Tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės – 1 014 286,73 Lt, ir gautos turto pardavimo kainos – 546 000 Lt, t. y. 468 286,73 Lt.
Atmestini ir kasatorių argumentai dėl nepagrįsto atsisakymo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kokioms sąlygoms esant nauji įrodymai priimami apeliacinės instancijos teisme. Šioje byloje tokių sąlygų buvimo nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kasatorių pateiktus naujus įrodymus, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.
Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta ir kasatorių argumentus dėl netinkamo kasacinio teismo nutarties – precedento – taikymo šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012 suformuotomis teisės taikymo (aiškinimo) taisyklėmis, kurios turi universalų pobūdį šios kategorijos bylose ir nesiejamos su konkrečios bylos faktinių aplinkybių ypatumais, todėl tai, kad šios ir precedentu tapusios bylos fabulos nėra tapačios, teisiškai nereikšminga.
Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija kasacinį skundą atmeta, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartį palieka nepakeistą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. vasario 6 d. nutartimi, kuria priimtas atsakovų UAB „Altėja“ ir UAB „Baldų simfonija“ kasacinis skundas, nuspręsta atidėti kasatoriams 2341,43 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kasaciniam teismui atmetus kasacinį skundą, atidėta 2341,43 Lt žyminio mokesčio suma priteistina valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. po 1170,71 Lt (CPK 84 straipsnis, 93 straipsnio 1, 3 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Be to, valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinas procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių išlaidų dydis, patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. birželio 28 d. pažyma, yra 26,42 Lt, taigi iš atsakovų priteistina po 13,21 Lt, o sudėjus priteistinas sumas – po 1183,92 Lt iš kiekvieno. Priteistina suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įstaigos kodas 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Altėja“ (juridinio asmens kodas 121331563) 1183,92 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt tris litus 92 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Baldų simfonija“ (juridinio asmens kodas 300092959) 1183,92 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt tris litus 92 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Gintaras Kryževičius
Antanas Simniškis