Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2024-11-27][nuasmeninta nutartis byloje][eAN2-111-953-2024].docx
Bylos nr.: eAN2-111-953/2024
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teismas: Ðiauliø apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 190521648 institucija/pareigūnas, priėmęs nutarimą ATP/AN byloje
Kategorijos:
Bylų dėl apeliacinių skundų nagrinėjimas (ANK 651 str.)
Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
Apeliacinis procesas dėl pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų
Administraciniai nusižengimai, susiję su žemės ūkio, veterinarijos veikla ir gyvūnų globa (ANK 333–348 straipsniai)
Administraciniai nusižengimai, susiję su žemės ūkio, veterinarijos veikla ir gyvūnų globa (ANK 333–348 straipsniai)
Administracinių nusižengimų teisena
Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas (ANK 346 str.)

?Administracinė byla Nr

Administracinio nusižengimo byla Nr. eAN2-111-953/2024

Teisminio proceso Nr. 4-70-3-00160-2024-9                                                   Procesinio sprendimo kategorijos: 15.25.; 22.11.8.; 22.11.10

                                                                                                                                   

 (S)

img1 

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. lapkričio 27 d.

Šiauliai

 

 

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Martynas Galvičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-09-30 nutarties administracinio nusižengimo byloje,

 

n u s t a t ė:

 

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

  

1.       Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus tyrėjas L. N. 2024-06-13 surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. 41-ANR_P-3758-2024 A. L. dėl to, kad jis 2024-05-09, 19.30 val. (duomenys neskelbtini) neužtikrino, jog žemės valdoje laikomas šuo iš žemės valdos neišeis ir nesukels grėsmės turtui, tačiau šuo papjovė dvylika R. M. priklausančių vištų. Tokiais savo veiksmais A. L. pažeidė 2013-07-31 Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-919 (3.1) „Dėl gyvūnų laikymo Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais (2019-06-06, Nr. A-772) 4.3 punktą ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 346 straipsnio 4 dalyje.

2.       Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos D. V. (toliau – ir Institucija) 2024-07-05 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-6920-2024 A. L. pripažintas kaltu pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį ir nubaustas 150 Eur bauda.

3.       Nesutikdamas su priimtu nutarimu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. L. pateikė skundą, prašydamas nutarimą panaikinti ir administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti, kadangi skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir neteisėtas, todėl naikintinas; jame nėra visų bylos aplinkybių analizės, įrodymų vertinimo; asmuo nėra tinkamas nagrinėjamo administracinio nusižengimo subjektas, kadangi šuo nuosavybės teise priklauso jo sutuoktinei; nukentėjusiosios nurodyta jai padaryta žala yra aiškiai per didelė ir bandymas pasipelnyti.

4.        Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-09-30 nutartimi skundas netenkintas, o Institucijos 2024-07-05 nutarimas paliktas nepakeistas, konstatuojant, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. L. yra tinkamas administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 4 dalyje, subjektas, taip pat byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti kompensacijos dydžio teisingumu.

 

II. Apeliacinio skundo argumentai bei prašymai

 

5.       Šiaulių apygardos teismui pateiktu skundu A. L. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-09-30 nutartį ir administracinio nusižengimo bylą jo atžvilgiu nutraukti.

5.1.       Nurodo, jog skundžiamoje teismo nutartyje ir administracinėje byloje nėra tinkamai išnagrinėta viena esminių aplinkybių – kas iš tiesų yra šuns savininkas. Teigia, kad jis nėra šuns savininkas, todėl neturėjo būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už tariamą nusižengimą, kuris įvyko dėl šuns pabėgimo iš užtvertos teritorijos. Teismas neatsakė į esminius jo argumentus, jog šuns savininkė yra jo sutuoktinė V. L., o ne jis. Teismui taip pat buvo pateikti tai įrodantys dokumentai, kur aiškiai nurodyta, jog šuns šeimininkė yra V. L., šuns nuosavybės teisė niekada nebuvo perleista jam, tačiau teismas tai ignoravo. A. L. bendravimo su šunimi faktas ar aplinkybė, kad jis yra draudėjas bei tvarko visus ūkinius, finansinius ir kitus reikalus, negali būti vertinami kaip įrodymai, kad būtent jis yra tinkamas administracinio nusižengimo subjektas.

5.2.       Teigia, jog jam inkriminuojamas Šiaulių rajono savivaldybės gyvūnų laikymo taisyklių 4.3 punkto pažeidimas, tačiau teismas neįvertino, jog šuo nebuvo nei vedamas, nei nešamas į viešąją vietą. Jis pabėgo iš privačios teritorijos, todėl šis taisyklių punktas nėra taikytinas. Šuo nebuvo sąmoningai naudojamas taip, kad galėtų kelti grėsmę, todėl šių taisyklių pritaikymas yra netinkamas. Teismas taip pat neįvertino apelianto nurodytų aplinkybių, jog šuo buvo laikomas aptvertoje žemės valdoje, kurioje buvo įrengti reikiami įrenginiai, kad gyvūnas negalėtų pabėgti. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie įrodytų, kad šuo pabėgo dėl apelianto kaltės, tyčios ar neatsargumo. Apelianto vertinimu, teismas netinkamai taikė Gyvūnų laikymo taisykles (4.3 punktą), manydamas, kad jis turėjo užtikrinti, jog šuo negalėtų pabėgti. Tačiau šuo pabėgo iš privačios teritorijos, kuri buvo užtverta, o varteliai trumpam buvo palikti atidaryti. Tai buvo atsitiktinė situacija, kurioje padarytos klaidos negali būti vertinamos kaip sąmoningas veikimas ar neveikimas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas ėmėsi pagrįstų atsargumo priemonių. Apelianto teigimu, teismas ignoravo jo paaiškinimus, jog šuo pabėgo per atsitiktinai atidarytus vartelius, kuriuos bandė nedelsiant uždaryti. Būdamas rūpestingas ir atsakingas, padarė viską, kad atgautų šunį ir išspręstų situaciją. Tyrimo metu nebuvo išsamiai apklausti liudytojai, policijos patruliai, dalyvavę įvykio sūkuryje, o pagrindiniai jo parodymai buvo ignoruoti.

5.3.       Nurodo, kad skundžiama nutartis nepateikė aiškių įrodymų dėl patirtos žalos dydžio. R. M. buvo atlyginta 192 Eur suma draudimo bendrovės, tačiau likusi 60 Eur suma buvo ginčijama dėl netikslaus žalos dydžio pagrindimo. Teismo sprendime neužsimenama apie tai, kad pati nukentėjusioji pripažino, jog tikroji žala buvo 150 Eur, todėl iš jos papildomas 60 Eur reikalavimas buvo nepagrįstas ir nepagrįstai įtrauktas į bylą. Nukentėjusiosios argumentą, kad susitikimu metu „buvo labai susijaudinusi, vėliau suprato, kad nurodė per mažą sumą“, paneigti gali įvykyje dalyvavusių policijos pareigūnų (patrulių) video kamerų filmuota medžiaga, bei jų parodymai, tačiau teismas net nepasistengė į tai pasigilinti. Teismo sprendime nepagrįstai teigiama, kad A. L. neva pripažino savo kaltę dėl šuns padarytos žalos. Teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi draudimo bendrovės „Lietuvos draudimas“ pateikta žalos suma, kuri, kaip pats draudimo agentas liudijo, buvo nustatyta be jokių oficialių metodikų. Toks žalos vertinimas, kaip „ekspertas“, apklausiamas patvirtino, „pasitarus su nukentėjusiąja“, neturi teisinio pagrindo, kadangi šios rūšies kilnojamam turtui vertinti būtina profesionali žalos nustatymo metodika. Apklausiant draudimo bendrovės „žalų ekspertą“, jo kompetencijos ne tik neatitiko tokiam ekspertui keliamų kvalifikacinių reikalavimų, bet jis nežinojo nei vištų veislės, nei amžiaus, kas neabejotinai įtakoja žalos nustatymo dydį ir objektyvumą. Vadovaujantis apelianto turima informacija, tokių produktyvaus amžiaus vištų kaina rinkoje svyruoja nuo 6 iki 10 Eur už vienetą. Taigi, žala, kaip pradžioje nurodė ir pati nukentėjusioji, neturėjo būti didesnė nei 150 Eur, su kuo apeliantas sutiko. Pažymi, jog nebuvo įvertinta aplinkybė, kad papjautos vištos buvo senos, t. y. jų produktyvus amžius buvo besibaigiantis, ką įrodo nuotraukose matomi vištų snapai ir kojos, kurių spalva yra blyški. Jaunų vištų snapai ir kojos yra ryškios spalvos. Apelianto vertinimu, ši aplinkybė rodo, kad nukentėjusioji dėl šio įvykio ne tik nepatyrė žalos, bet ir išlošė, atsinaujindama vištų dedeklių ūkį.

5.4.       Apelianto teigimu, teismas neteisingai vertino administracinio nusižengimo pakartotinumą, t. y. nurodė, kad A. L. jau yra baustas pagal analogišką administracinių nusižengimų kodekso straipsnį 2022 metais. Ankstesnis pažeidimas, jei jis ir buvo padarytas, neturi reikšmės dabartiniam pažeidimui, nes tarp šių įvykių nėra jokio tiesioginio ryšio. Be to, kiekvienas pažeidimas turėtų būti vertinamas individualiai, remiantis šio įvykio faktinėmis aplinkybėmis.

5.5.       Nurodo, jog teismas nesivadovavo teisingumo ir proporcingumo principais, numatytais ANK 34 straipsnyje. Nors teismas apelianto lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis iškarto bendradarbiavo ir neva pripažino padaręs tariamą nusižengimą, ir paskyrė minimalią baudą. Tačiau, remiantis teismų praktika, tokiose situacijose, kai yra tik lengvinančių aplinkybių, turėtų būti skiriama mažesnė nei minimali bauda arba bauda visai neturėtų būti taikoma.

6.       Atsiliepimu į skundą Institucija prašo pareiškėjo A. L. apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-09-30 nutartį administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinio skundo reikalavimai yra nepagrįsti, teismas nustatė visas bylos aplinkybes ir, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, pareiškėjo A. L. skundo netenkino, priimant teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pažymi, jog apeliantas nurodo lygiai tuos pačius motyvus, kuriuos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai jau išnagrinėjo, išanalizavo ir apelianto atliktai veikai davė teisėtą bei pagrįstą teisinį įvertinimą, kurį Institucija palaiko pilna apimtimi.

 

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

 

Skundas atmetamas.

 

7.       Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tuo atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų / nusižengimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022).

8.       Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. L. nesutinka su jo nubaudimu pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį, apeliaciniame skunde pažymėdamas, jog tiek Institucija, tiek apylinkės teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą ir padarė bylos duomenų visuma nepagrįstas išvadas. Pasak apelianto, jo skundą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino byloje esančius įrodymus ir neatsižvelgė į reikšmingas bylos aplinkybes, jog jis nėra tikrasis nukentėjusiosios vištas išpjovusio šuns šeimininkas, jo veiksmuose nėra nustatyta kaltė, tyčia ar neatsargumas, o nukentėjusiajai padaryta žala apskaičiuota be jokių oficialių metodikų, todėl administracinio nusižengimo teisena jam turi būti nutraukta. Aukštesniojo teismo vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

9.       Administracinio nusižengimo tyrimas atliekamas vadovaujantis administracinio nusižengimo teisenos paskirtimi ir principais (ANK 563, 566 straipsniai), administracinio nusižengimo bylos aplinkybės turi būti ištiriamos visapusiškai ir objektyviai (ANK 567 straipsnis), laikantis įrodymų vertinimo taisyklių (ANK 569 straipsnis). ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės ir įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimo esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai teismas ar administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) išvadas padaro nesiėmę įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertina visų bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu surinktų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų; remiasi įrodymais, kurie dėl neatitikties ANK 569 straipsnio 1–3 dalyse nustatytiems reikalavimams negali būti pripažįstami įrodymais, arba atvirkščiai, duomenys nepagrįstai nepripažįstami įrodymais; neišdėsto teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan.

10.       Patikrinus skundžiamus Institucijos ir apylinkės teismo procesinius sprendimus tinkamo teisės normų taikymo aspektu konstatuotina, kad nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje visos aplinkybės visapusiškai ir objektyviai ištirtos, byloje atliktas įrodymų tyrimas ir jų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų šiuos sprendimus naikinti, neturi. Pagal bylos duomenis ir A. L. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (iš esmės analogiškus argumentus A. L. nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde dėl Institucijos nutarimo, kuriuos teismas skundžiamoje nutartyje motyvuotai atmetė) nėra pagrindo pripažinti, kad buvo padaryti apelianto skunde nurodyti esminiai materialiosios teisės normų pažeidimai, kurie galėjo turėti įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui.

11.       Skundžiamos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-09-30 nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. L. skundą dėl Institucijos 2024-07-05 nutarimo, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, laikėsi pirmiau nurodytų ANK reikalavimų, t. y. bylai svarbias aplinkybes nustatė ir savo išvadą, jog įrodyta, kad A. L. neužtikrinus, jog jo žemės valdoje laikomas šuo iš žemės valdos neišeis ir nesukels grėsmės turtui, šuo pabėgo ir papjovė nukentėjusiosios R. M. 12 vištų, pagrindė remdamasis įstatymų nustatyta tvarka surinktų faktinių duomenų, teismo pripažintų įrodymais, visuma.

12.       ANK 346 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Aptariamo straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – ir Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas) ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui. Padariniai – atsiradusi žala asmens sveikatai ar turtui – yra šį administracinį nusižengimą pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį kvalifikuojantis požymis. 

13.       Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, jog gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo reikalavimus pažeidę asmenys atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

14.       Gyvūnų laikymo Šiaulių rajono savivaldybės teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarka numatyta Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. A-772 patvirtintose gyvūnų laikymo Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklėse, kurių 4.3 punkte nurodyta, jog gyvūnų laikytojai, įskaitant Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nustatytas pareigas, turi užtikrinti, kad viešojoje vietoje jų vedami, nešami ar kitaip naudojami gyvūnai nekels grėsmės kitiems asmenims, gyvūnams, jų sveikatai, gyvybei ir asmenų, valstybės ar savivaldybių turtui. Šio įsakymo 48 punkte nurodyta, kad asmenys, pažeidę gyvūnų gerovės ir apsaugos reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

15.       Priešingai nei teigiama apelianto skunde, apylinkės teismas pakankamai išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl nagrinėjamo administracinio nusižengimo subjekto. Apeliantas A. L. nepagrįstai teigia, jog jis nėra tinkamas subjektas, trauktinas administracinėn atsakomybėn, kadangi šuo, papjovęs nukentėjusiosios vištas, nuosavybės teise priklauso jo sutuoktinei V. L., ką rodo byloje esantys šuns dokumentai.

16.       Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad gyvūno laikytojas yra asmuo, kuris yra gyvūno savininkas ar jį laiko atlygintinai ar neatlygintinai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog gyvūno laikytojo sąvoka apima ir gyvūno savininko, ir asmens, kuris laiko gyvūną atlygintinai ar neatlygintinai, teisinį statusą, todėl pagal teisės aktus už gyvūno padarytą žalą administracinė atsakomybė taikoma ne tik asmeniui, kuriam gyvūnas priklauso nuosavybės teise, bet ir tokios teisės formaliai neturinčiam jį laikančiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-60-697/2020, 14 punktas). Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog A. L., kaip žalą padariusio šuns laikytojas, administracinėn atsakomybėn patrauktas pagrįstai. Kaip nurodyta nukentėjusiosios R. M. protokole – pareiškime, interneto svetainėje paskelbus apie pagautą šunį, jo atsiimti atvyko būtent A. L., kuris prisistatė šuns šeimininku ir teigė, jog toks įvykis nėra pirmas ir jo draudimas atlygins nukentėjusiajai padarytą žalą (administracinio nusižengimo b. l. 22). Apeliantas A. L. pats pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog šuo įsigytas santuokos metu kartu su žmona. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į šią aplinkybę pagrįstai pažymėjo, jog apelianto ir V. L. santuoka nėra nutraukta, turtas nėra padalintas kitais teisiniais pagrindais, o šuo įvykio metu buvo laikomas sutuoktinių bendroje namų valdos teritorijoje, todėl nepaisant to, jog šuns dokumentuose savininku įvardijama tik pareiškėjo sutuoktinė V. L., šuo nuosavybės teise priklauso abiem sutuoktiniams. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. L. savo atsakomybės klausimą pradėjo kvestionuoti tik draudimo bendrovei pareiškus dėl jo prievolės nukentėjusiajai sumokėti franšizę ir apskaičiavus didesnę išmokėtiną sumą, nei iškart po įvykio nurodė pati nukentėjusioji, kas leidžia manyti, kad draudimo bendrovei atlyginus visą apskaičiuotą kompensacijos sumą, apeliantas pretenzijų nebūtų turėjęs.

17.       Apeliantas skunde nurodo, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie įrodytų, kad šuo pabėgo dėl jo kaltės, tyčios ar neatsargumo, kadangi šuo buvo laikomas aptvertoje privačioje teritorijoje, kurioje buvo įrengti reikiami įrenginiai, kad gyvūnas negalėtų pabėgti. Aukštesnysis teismas pažymi, jog ir pats apeliantas skunde nurodo, kad šuo pabėgo per atsitiktinai pradarytus vartelius. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šuns laikytojas A. L. nebuvo pakankamai atsakingas ir rūpestingas, nesiėmė visų įmanomų veiksmų, siekiant užkardyti bet kokį įmanomą gyvūno pabėgimą. Juolab, kad ir pats apeliantas neneigė, jog šuo pabėga nebe pirmą kartą, ir už tokį pat nusižengimą asmuo jau buvo baustas anksčiau. Akivaizdu, jog apeliantas po ankstesnio šuns pabėgimo nesiėmė jokių papildomų priemonių, kad užkirstų kelią pakartotiniam gyvūno pabėgimui, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

18.       Skundu nesutinkama su draudimo įmonės paskaičiuota nukentėjusiajai R. M. atlygintina suma, kadangi ji apskaičiuota „pasitarus su nukentėjusiąja“ ir be jokių oficialių metodikų. Aukštesnysis teismas sutikti su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo, kadangi nukentėjusiajai padaryta žala apskaičiuota nesant teisės aktais patvirtintos tokios žalos apskaičiavimo metodikos, tačiau įvertinus ne tik vištų rinkos kainą, bet ir jų transportavimo, užauginimo iki buvusios būklės išlaidas. Apygardos teismo vertinimu, draudimo bendrovės apskaičiuota 252 Eur suma neperžengia protingumo bei teisingumo principų, todėl yra pagrįsta ir atlygintina nukentėjusiajai. Tiek apeliantui A. L., tiek nukentėjusiajai R. M. draudimo bendrovė pranešė, jog draudimas nukentėjusiajai atlygina 192 Eur sumą, o 60 Eur besąlyginę išskaitą atsakingas asmuo (šiuo atveju, A. L.) nukentėjusiajai privalo sumokėti pats (administracinio nusižengimo b. l. 18, 20, 21). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog net jei draudimo bendrovė ir būtų paskaičiavusi apelianto nurodomą žalos sumą, vadovaujantis draudimo sutartimi, sudarytos tarp pareiškėjo bei draudimo bendrovės, A. L. vis tiek tektų sumokėti 60 Eur kompensacijos išskaitą (franšizę).

19.       Apeliantas skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jis šį administracinį nusižengimą padarė pakartotinai, be to, atsižvelgiant į tai, kad yra viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jam turėjo būti skirta mažesnė nei minimali bauda arba bauda visai neturėtų būti taikoma. Nors pareiškėjas ir teigia, jog ankstesnis (2022 m.) baustumas pagal analogišką administracinių nusižengimų kodekso straipsnį neturi reikšmės šiam nagrinėjamam pažeidimui ir tarp įvykių nėra jokio tiesioginio ryšio, pažymėtina, kad šiuo atveju, ankstesnis pažeidimas, po kurio praėjo daugiau nei vieneri metai, nagrinėjamoje byloje A. L. administracinės atsakomybės nesunkina, tačiau leidžia pagrįstai konstatuoti, kad asmuo nepadarė išvadų ir neatliko reikiamų veiksmų, siekiant užtikrinti, jog laikomas šuo nepabėgs ir nekels grėsmės aplinkiniams bei nesukels žalos. Dėl skirtos baudos dydžio pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, jog pusė minimalios baudos gali būti skiriama tik tada, kai visa žala yra atlyginta, o ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas galimas tik išskirtiniais ir išimtiniais atvejais, kurie šioje byloje nėra nustatyti. Su šiais apylinkės teismo argumentais aukštesnysis teismas visiškai sutinka, todėl jų nebekartoja.

20.         Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo Institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. L. skunde nurodytas aplinkybes patikrino tinkamai, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnio 4 dalis) bei A. L. skundo argumentus ir priėmė teisėtą teisingą procesinį sprendimą. Skundžiama nutartis, patikrinus ją neperžengiant apeliacinio skundo ribų, laikytina teisėta ir pagrįsta, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-09-30 nutartį ir Institucijos 2024-07-05 nutarimą A. L. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. L. apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-09-30 nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjas                                                                            Martynas Galvičius


Paminėta tekste:
  • 2AT-35-648/2015
  • 2AT-13-976/2019
  • 2AT-60-697/2020