Civilinė byla Nr. 2A-206-186/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00316-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1; 21.4; 42.8; 121.21

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Alfa Limited“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Alfa Limited“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Prospekto vyninė“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarties (jos dalies) negaliojimą bei prejudicinių faktų sampratą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas UAB „Alfa Limited“ kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Prospekto vyninė“ (dabartinis teisinis statusas – bankrutavusi) sutartį. Nurodė, kad tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl 2010 m. balandžio 8 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo. Šalys susitarė, jog dalis atsakovo skolos, susidariusios dėl nuomos sutarties netinkamo vykdymo bus apmokėta atsakovui priklausančiu turtu. Vykdydamos šį susitarimą šalys 2011 m. lapkričio 7 d. sudarė baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutartį, numatydamos, kad atsakovo lėšomis įrengti baldai ir įranga nuosavybės teise perleidžiamai ieškovui, o atsakovas sugrąžins ieškovui patalpas. 2011 m. lapkričio 18 d. šalys priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu sudengė tarpusavio piniginius reikalavimus. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi 2011 m. lapkričio 18 d. šalių patvirtinimas apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pripažintas negaliojančiu. Ieškovo teigimu, įskaitymas tiesiogiai susijęs su 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutartimi, kadangi be įskaitymo nebūtų sudarytas sandoris dėl baldų ir įrangos perleidimo. Sudarytos sutarties esminės sąlygos – nuomos sutartis nutraukiama be papildomų sankcijų nuomininkui, o nuomininkui leista įsiskolinimą už patalpų nuomą apmokėti ne pinigais, o turtu, tai yra šalių suderintą turto vertę įskaityti į skolą nuomotojui ir tokiu būdu ją sumažinti. Šis susitarimas buvo įformintas vėlesniais rašytinės formos dokumentais. Šalys viena kita pasitikėjo, tarp jų nebuvo jokių ginčų dėl suderintų sąlygų ir bendros valios, todėl buvo naudojamos paprastos tipinės pirkimo – pardavimo ir įskaitymo susitarimo formos. Atsakovo atstovas, piktnaudžiaudamas teise, bando gauti tai, dėl ko šalys nesitarė, ir siekia savanaudiškų tikslų – gauti bankrutuojančios įmonės sąskaita pinigų, kurie bus skirti bankroto administratoriaus atlyginimui sumokėti.

Atsakovas B UAB „Prospekto vyninė“ atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti bei solidariai skirti atsakovui ir jo atstovui 2 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla dėl 41 140,00 Lt skolos už įsigytus baldus ir įrangos pagal 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutartį, priteisimo. Ieškovas šios sutarties sudarymo metu dar nežinojo, jog 2011 m. lapkričio 18 d. sudarys sutartį dėl reikalavimo įskaitymo, todėl negalima patvirtinti, kad ieškovas būtų nepirkęs baldų, jeigu nebūtų įskaitymo. Ieškovas veikė nesąžiningai sudarydamas baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutartį bei įskaitymą. Pripažinus sandorį negaliojančiu turėtų būti taikoma restitucija, tačiau atsakovas nėra gavęs apmokėjimo už baldus ir įrangą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas bylą išsprendė priimdamas 2014 m. liepos 7 d. sprendimą. Sprendimo aprašomojoje dalyje - įrašyta „2013 m.“. Kadangi padaryta akivaizdi rašymo klaida, apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje įrašo tikrąją sprendimo priėmimo datą - 2014 m. liepos 7 d.. Teismas iš baldų ir įrangos 2011 m. lapkričio 7 d. pirkimo – pardavimo sutarties 2 straipsnio 3 punkto nustatė, jog turtas pirkėjui nuosavybės teise pereina po pilno atsiskaitymo. Minėtos sutarties 3 straipsnyje nustatyta kaina ir atsikaitymo tvarka, iš kurios matyti, kad pinigai turi būti pervesti mokėjimo pavedimu iki 2011 m. gruodžio 31 d. Jokių sąlygų dėl įskaitymo ar nuorodų dėl priešpriešinių reikalavimų sutartyje nebuvo. Ieškovas įskaitymo sąlygos aplinkybę įrodinėja sutartį sudariusių asmenų paaiškinimais dėl jų valios – pirkti ir parduoti daiktus tik dėl skolos apmokėjimo turtu, kurie buvo išsakyti nagrinėjant kitą bylą dėl 2011 m. lapkričio 18 d. sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas dėl sutarties sąlygų aiškinimo, nes tokios sąlygos dėl įskaitymo apskritai sutartyje nėra, bet įrodinėjama šalių valia, galėjusi tapti sandorio sudarymo pagrindu. Teismas sprendė, kad tokiu atveju svarbu nustatyti ikisutartinių santykių esmę ir tikruosius šalių ketinimus pradėjus derybas. 

Teismas nustatė, kad pirmiausia buvo pasirašytas 2011 m. rugsėjo 30 d. susitarimas dėl Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, kuriame jau buvo susitarta dėl 16 500 Lt dydžio nuomos sutarties nutraukimo mokesčio, mokėtino pagal pareikalavimą; po to 2011 m. lapkričio 7 d. buvo sudaryta Baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje nėra jokių nuorodų į šią sumą; vėliau 2011 m. lapkričio 18 d. pasirašytas patvirtinimas apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kuriame buvo užfiksuoti reikalavimai dėl baudos už sutarties nutraukimą bei dėl skolos už nuomą, bei pastarieji buvo susieti su 2011 m. lapkričio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi. Visos aplinkybės dėl įsipareigojimų pagal nuomos sutartį buvo žinomos iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, todėl protingai mąstant, jei jos sudarymo pagrindas būtų užskaityti skolas, viskas būtų įvykę atvirkščiai (CPK 3 str. 1 d.). Pirmiausia būtų buvę užfiksuoti ieškovo reikalavimai dėl skolos, o po to suderintas baldų ir įrangos perleidimo sandoris, susiejant tarpusavio šalių teises ir pareigas. Šalių veiksmai prieštarauja jų paaiškinimams, nes loginė veiksmų seka parodo, jog tik sudarius pirkimo – pardavimo sutartį buvo nuspręsta padaryti įskaitymo veiksmą kaip naudingesnį šalims, tačiau prieštaraujantį sąžiningumo reikalavimui, pažeidžiantį atsakovo kreditorių interesus (CPK 178 str., 182 str. 2 p., CK 6.162 str.). Byloje nebuvo įrodymų apie šalių derybas ikisutartiniuose santykiuose dėl įskaitymo, o iš 2011 m. lapkričio 7 d. pirkimo – pardavimo sutarties turinio teismas negalėjo padaryti išvados, jog šalys specialiai paliko aptarti sąlygą dėl įskaitymo tolesnių derybų metu ir pan.

Teismas pažymėjo, kad kitoje civilinėje byloje, nagrinėtoje pagal atsakovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2011 m. lapkričio 18 d. Patvirtinimą apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovas buvo nurodęs aplinkybes dėl 2011 m. lapkričio 7 d. Baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir teismai jas analizavo. Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi nutarė, kad baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutartis yra racionali, ekonomiškai naudinga ieškovui ir atsakovui, atitiko įprastą verslo praktiką (CPK 182 str. 2 p.). Taigi teismai nenustatė, kad ji turėtų būti ex officio pripažinta niekine ir negaliojančia, nors pripažino 2011 m. lapkričio 18 d. sandorį dėl įskaitymo negaliojančiu. Dėl šios priežasties teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, jog ginčijama sutartis turi būti pripažinta negaliojančia dėl to, kad įskaitymo sandoris buvo pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normos (CPK 178 str.).

Teismas padarė išvadą, kad baldų ir įrangos perleidimo sutartis buvo naudinga įmonei, nes ieškovo atstovas nurodė, kad sietynas bei baro lentynos negali būti grąžinti atsakovui, nepadarius žalos patalpoms. Teismas sprendė, kad ši aplinkybė įrodo ieškovo suinteresuotumą kiekvienu daiktu, ką konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, nurodydamas, kad sudarius pirkimo – pardavimo sutartį buvo išvengta papildomų išlaidų. Taip pat minėtoje nutartyje teismas sprendė, kad įskaitymo sandoriu šalys pakeitė atsiskaitymo tvarką, numatytą pirkimo – pardavimo sutartyje, kas reiškia, jog minėtoje nutartyje buvo nustatyta, kad baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutartis yra pirmesnė nei pripažintas negaliojančiu įskaitymo sandoris. Teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą bei atsižvelgęs į ankstesnių teismų konstatuotas aplinkybes, ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Teismas atskirai nepasisakė dėl ieškovo atstovo teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad jam nebuvo perduoti daiktai ir įranga, aptarti ginčijamoje sutartyje ir šalių pasirašytoje PVM sąskaitoje – faktūroje, nes klausimai dėl atsiskaitymo už parduotą turtą yra sprendžiami Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-2752-535/2014 (CPK 7 str.). Be to, ši aplinkybė nebuvo nurodyta ieškovo procesiniuose dokumentuose kaip ginčo dalykas (CPK 13 str., 227 str. 2 d.).

Teismas neskyrė baudos ieškovui kaip neatitinkančios proporcingumo principo, nes ieškovas rėmėsi kitos bylos, iškeltos pagal atsakovo ieškinį, medžiaga bei abiejų šalių atstovų paaiškinimais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas UAB „Alfa Limited“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą ir pripažinti negaliojančia 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutartį arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovas išdėsto tokius apeliacinio skundo argumentus:

1. teismas nepagrįstai netaikė teismų praktikoje suformuotų sutarčių aiškinimo taisyklių bei per siaurai aiškino sutarties sampratą. Sutartis neturi būti suprantama vien tik kaip rašytinis dokumentas, todėl teismas be pagrindo nelaikė sutartimi ginčo šalių žodžiu pasiekto susitarimo nuomininko skolą padengti baldų ir įrangos verte (CK 1.71 str.);
2. teismas iš esmės pažeidė proceso normas, nes du kartus netenkino ieškovo prašymo iškviesti liudytojus A. J. (atsakovo atstovą) ir M. S. (ieškovo atstovę), kurie būtų patvirtinę, jog šalių abipuse valia esminis ginčijamos sutarties elementas buvo kitoje byloje panaikintas įskaitymas. Minėti liudytojai kitoje byloje patvirtino, kad dar 2011 m. rugsėjo mėnesį ieškovo siūlymu buvo pasiektas susitarimas atsakovo skolą ieškovui padengti skolininko turtu; dėl pinigų mokėjimo nebuvo tartasi (priešingai nei buvo nustatyta skundžiamame sprendime). Tuo tarpu teismas apsiribojo tik objektyviuoju sutarčių aiškinimo metodu, vertindamas tik šalių veiksmų eiliškumą. Dėl šios priežasties būtina byla grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;
3. teismas nepagrįstai rėmėsi kitoje byloje priimtu teismo sprendimu, nes nagrinėjimo dalykas ir ginčo ribos skiriasi nuo šios bylos. Minėtoje byloje nebuvo keliamas reikalavimas dėl baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Minėtoje byloje buvo pareikštas ieškinys actio Pauliana pagrindu, dėl ko teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimo nuostatomis. Dėl šios priežasties teismas negalėjo vadovautis minėtoje byloje priimto teismo sprendimo motyvais;
4. teismas neatsižvelgė į tai, kad kitoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartyje konstatavo, jog negali būti palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu pritaikyta restitucija, pagal kurią bankrutuojančiai įmonei turėjo būti grąžinti 41 140 Lt. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutartimi parduodamo turto nuosavybės klausimai bus sprendžiami šios sutarties ir Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Taigi minėtoje byloje buvo aiškiai nurodyta, kad ieškovas negali būti verčiamas sumokėti atsakovui 41 140 Lt. Kadangi ieškovas iki šiol atsakovui nėra sumokėjęs už baldus, pastarieji vis dar priklauso atsakovui (pirkimo – pardavimo sutarties 2 str. 3 p.) ir turi būti realizuoti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

Atsakovas B UAB „Prospekto vyninė“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, neparemti įrodymais. Teismas išsamiai paaiškino dėl kokių priežasčių atsisakė kviesti liudytojus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Iš ieškovo UAB „Alfa Limited“ apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą įrodinėja remdamasis iš esmės vieninteliu motyvu, kad 2011 m. lapkričio 18 d. tarp ieškovo ir atsakovo atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandoris (kuris kitoje civilinėje byloje buvo pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu) yra 2011 m. lapkričio 7 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutarties neatskiriama dalis, dėl ko pripažinus negaliojančiu įskaitymo sandorį (įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje) ir pastaroji sutartis turi būti pripažinta negaliojančia (CK 6.226 str.).

Civiliniame procese galioja CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas. Vadovaujantis šiuo principu šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, nuo kurių įrodinėjimo šalys yra atleistos CPK nustatyta tvarka (CPK 178 str.). Vienas iš tokių atvejų, kuomet šaliai nereikia įrodinėti aplinkybių, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimo pagrindu, yra tuomet, kai šalis nurodo egzistuojant aplinkybes (prejudicinius faktus), nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 182 str. 2 p.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civ. byloje Nr.3K-3-180/2009, 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-173/2010, 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-587/2012 ir kt.).

Kaip matyti iš šios bylos ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-4470-845/2013 duomenų, abiejose bylose skirtingais procesiniais statusais dalyvavo tie patys asmenys UAB „Alfa Limited“ (kuris šioje byloje yra ieškovas, o minėtoje kitoje byloje buvo atsakovas) bei B UAB „Prospekto vyninė“ (kuris šioje byloje yra atsakovas, o minėtoje kitoje byloje buvo ieškovas). Iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013, kuris buvo priimtas apeliacine tvarka tikrinant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4470-845/2013 teisėtumą ir pagrįstumą, matyti, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas dalyje dėl ieškovo B UAB „Prospekto vyninė“ ieškinio reikalavimo tenkinimo pripažinti negaliojančiu tarp ieškovo B UAB „Prospekto vyninė“ ir atsakovo UAB „Alfa Limited“ 2011 m. lapkričio 18 d. Patvirtinimą apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Minėtoje byloje apeliantas UAB „Alfa Limited“ apeliaciniame skunde buvo pateikęs argumentus, kad be įskaitymo sąlygos nebūtų buvusi sudaryta ir 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutartis, bei pateikė prašymą dėl šių aplinkybių apklausti liudytojus A. J. (atsakovo atstovą) ir M. S. Minėtoje byloje Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs aukščiau nurodytus byloje dalyvavusio asmens UAB „Alfa Limited“ apeliacinio skundo argumentus, konstatavo, kad 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutartis  atitiko įprastą verslo praktiką, o 2011 m. lapkričio 18 d. atliktu įskaitymo sandoriu šalys pakeitė (modifikavo) sutarties nuostatas dėl atsiskaitymo tvarkos. Be to, minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs sandorio dėl įskaitymo turinį ir jo sukeliamas teisines pasekmes, taip pat baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutarties turinį ir jos šalių elgesį konstatavo, kad 2011 m. lapkričio 18 d. tarp šalių atliktas patvirtinimas apie priešpriešinį reikalavimų įskaitymą gali būti vertinamas kaip atskiras sandoris CK 6.66 straipsnio kontekste tais aspektais, ar jis nepažeidė kitų UAB „Prospekto vyninė“ kreditorių teisių, ar sandorio šalys buvo sąžiningos, ar sandorio šalys privalėjo sudaryti įskaitymo sandorį. Taigi kitoje byloje pateikti apelianto UAB „Alfa Limited“ apeliacinio skundo argumentai bei išnagrinėtos ginčo aplinkybės patvirtina, kad kitos bylos įrodinėjimo dalyko dalis sutampa su šios bylos įrodinėjimo dalyku, tai yra įskaitymo sandorio laikymu/nelaikymu baldų ir įrangos  sutarties dalimi (pakeitimu) bei įskaitymo sandorio kaip baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutarties dalies (pakeitimo) pripažinimo negaliojančiu įtakos likusiai baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutarties daliai. Dėl šios priežasties atmetami kaip nepagrįsti ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad aukščiau įvardinti duomenys, nustatyti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013, negali būti laikomi prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje (CPK 12 str. ir 178 str.).

Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 nustatytos aplinkybės, jog tarp bylos šalių 2011 m. lapkričio 18 d. atliktas įskaitymo sandoris yra tarp bylos šalių 2011 m. lapkričio 7 d. sudarytos baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutarties pakeitimas dėl jos atsiskaitymo tvarkos (sutarties dalis), tačiau tai netrukdo spręsti tik dėl įskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiu, yra prejudiciniai faktai šioje byloje, kurių iš naujo įrodinėti/paneigti nereikia (CPK 182 str. 2 p.). Dėl šios priežasties sutiktina su ieškovo apeliacinio skundo argumentais toje apimtyje, kiek ieškovas teigia, kad įskaitymo sandoris yra baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutarties dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjančiam bylą teismui privalomą reikšmę turi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės, tačiau tai nevaržo teismo kitaip negu ankstesnėje byloje aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ir kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes. Tokią teismo diskrecijos teisę gali nulemti kitokie nagrinėjamos bylos ieškinio pagrindas ar dalykas ar kitokios aplinkybės nei nustatyta nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-501/2014). Teisėjų kolegija vadovaudamasi minėtu kasacinio teismo išaiškinimu, įvertino šios bylos ieškinio dalyką ir pagrindą, iš kurio matyti, kad ieškovas neįrodinėja kokio nors konkretaus CK nuostatuose įtvirtinto savarankiško tarp bylos šalių 2011 m. lapkričio 7 d. sudarytos baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutarties negaliojimo pagrindo, o tik remdamasis CK 6.266 straipsniu prašo kitokia apimtimi pritaikyti sutarties negaliojimo pasekmes (pripažįstant negaliojančia ir visą pirkimo – pardavimo sutartį) negu jos buvo pritaikytos kitoje civilinėje byloje (pripažįstant negaliojančia tik pirkimo – pardavimo sutarties dalį – įskaitymo sandorį, kuriuo buvo modifikuota atsiskaitymo pagal pirkimo – pardavimo sutartį tvarka). Šioje nutartyje jau minėta, kad ieškovo įvardintos aplinkybės apie tai, jog liudytojai gali patvirtinti, kad dėl atsiskaitymo tvarkos piniginėmis lėšomis niekada tarp bylos šalių nebuvo tartasi, taip pat yra išnagrinėtos ir įvertintos Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-4470-845/2013 (apeliacine tvarka nagrinėtos Vilniaus apygardos teisme civilinės bylos Nr. 2A-2337-656/2013). Taigi ieškovo šioje byloje pasirinktas jo nuomone pažeistų teisių gynybos būdas – siekis sutartį pripažinti negaliojančia neįrodinėjant įstatymuose įtvirtinto sandorio negaliojimo pagrindo, o remiantis tik įstatymo norma, įvardinančia sandorio negaliojimo pasekmes (CK 6.266 str., 1.96 str.) nėra pagrindas teisėjų kolegijai kitaip aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ir kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys ir į pareikštu ieškiniu ieškovo siekiamą tikslą (sutarties negaliojimo pasekmes) – išvengti mokėjimo už įsigytus baldus. Šiuo bylos aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai apie baldų perdavimą/neperdavimą ir restitucijos apimties taikymą neturi įtakos šioje byloje nagrinėjamam ginčui. Pastarųjų argumentų pagrįstumas turės būti vertinamas Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1110-535/2015 pagal ieškovo B UAB „Prospekto vyninė“ ieškinį atsakovui UAB „Alfa Limited“ dėl skolos pagal tarp bylos šalių 2011 m. lapkričio 7 d. sudarytą baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutartį priteisimo.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nesudarančius pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ieškovo įvardintus proceso teisės normų pažeidimus, kuomet teismas netenkino ieškovo prašymo iškviesti liudytojus. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tuo tarpu ieškovas neįrodė kokias aplinkybes, paneigiančias pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, būtų patvirtinę liudytojai, kurių neiškvietė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Alfa Limited“ apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pagrindus bei prejudicinių faktų sampratą, dėl ko pagrįstai nepripažino negaliojančia baldų ir įrangos pirkimo – pardavimo sutarties. Nenustačius pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovo UAB „Alfa Limited“ apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimas (kurio įžanginėje dalyje per apsirikimą nurodyti 2013 m., o ne 2014 m.) paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

              n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                     Artūras Driukas

                                                                                                  Konstantinas Gurinas

Egidijus Žironas