Administracinė byla Nr. A-1075-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02112-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei

dalyvaujant pareiškėjai A. K., jos atstovui advokatui P. M.;

atsakovo atstovėms R. A. ir A. K.;

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja A. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. GT-15(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. K. skyrimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja paaiškino, kad Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. kovo 26 d. gavo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos raštą Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458, kuriame buvo prašoma įvertinti UAB „Sinvita“ turto vertinimo ataskaitos Nr. 37/2044 (Kau):11 (toliau – ir Ataskaita Nr. 1) ir UAB „Bioportus“ turto įvertinimo ataskaitos Nr. 37/2045 (Kau):11 (toliau – ir Ataskaita Nr. 2) atitiktį teisės aktų reikalavimams. Garbės teismas Tarnybos teikimą dėl drausmės bylos pareiškėjai iškėlimo ir Tarnybos išvadą Nr. GT-101(13)-I-3 dėl pareiškėjos veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 2 gavo tik 2013 m. gruodžio 16 d., t. y. po 264 dienų nuo informacijos gavimo, o teikimą dėl drausmės bylos pareiškėjai iškėlimo ir Tarnybos išvadą Nr. GT-13(14)-I dėl jos veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 1 – tik 2014 m. sausio 29 d., t. y. po 339 dienų nuo informacijos gavimo. Taip buvo viršytas Turto ir verslo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas 10 dienų terminas, pažeista pareiškėjos teisė į teisingą procesą, paneigtas teisėtų lūkesčių principas. Pareiškėja pažymėjo, kad Garbės teismas, neatidėjęs posėdžio, šiurkščiai pažeidė tiek Garbės teismo nuostatų 24, 26 straipsnius, tiek gero administravimo principą, tiek pareiškėjos teisę būti išklausytai. Pareiškėjos teigimu, Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 pateikta informacija savo detalumu atitinka Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 81 punkte apibrėžtą glaustos vertinimo ataskaitos sąvoką, todėl Garbės teismas nepagrįstai konstatavo ataskaitų neatitiktį Įstatyme įtvirtintiems reikalavimams. Pareiškėjos manymu, Garbės teismo argumentas, kad Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 pareiškėjos pasirinktas „įmonės turto sudėtinių dalių“ ar „turto požiūrio metodo derinio“ metodas nebuvo įtvirtintas nei Įstatyme, nei Metodikoje, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjos pasirinktų metodų ar jų derinių nedraudžia naudoti aprobuota tarptautinė praktika. Pareiškėja paaiškino, kad, rengdama Ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2, taikė turto požiūrio metodų derinį ir vadovavosi visais Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 7 straipsnyje nurodytais turto vertinimo metodais, t. y. lyginamosios vertės, atkuriamosios vertės, naudojimo pajamų vertės, ypatingosios vertės ir kitais Vyriausybės patvirtintais ir tarptautinėje praktikoje aprobuotais metodais ar jų deriniais. Pareiškėjos manymu, Garbės teismas, vertindamas jos veiksmus rengiant Ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2, neatsižvelgė į jos pasirinktą metodą vertinant abiejų įmonių vertę. Nustatant UAB „Bioportus“ ir UAB „Sinvita“ akcijų rinkos vertes turto požiūrio metodų deriniu buvo remiamasi išlaidų (kaštų) metodu, nustatančiu atkuriamąją turto vertę, kuri atitinka rinkos vertę akcijų paketų vertės nustatymo datą. Pareiškėja, atlikdama UAB „Bioportus“ ir UAB „Sinvita“ vertinimą, vadovavosi tiek pačių įmonių, tiek vertinamoms įmonėms priklausančių įmonių oficialiai pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, t. y. balansais ir pelno (nuostolių) ataskaitomis, kurios yra parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo normomis ir laikomos oficialiais, įmonių tikrąją finansinę padėtį pagrindžiančiais dokumentais. Net hipotetiškai manant, kad Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 nustatyta bendrovių vertė buvo pagrįsta nepakankamai, tai, pareiškėjos manymu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ataskaitos neatitinka Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinto reikalavimo. Pareiškėja pažymėjo, kad Garbės teismas neturi teisės spręsti dėl turto vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo 22 straipsniui ir (ar) Metodikos reikalavimams, nes tokia teisė Įstatymu ir finansų ministro 2012 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1K-116 patvirtintais Turto vertinimo priežiūros tarnybos nuostatais (toliau – ir Tarnybos nuostatai) suteikta ne Garbės teismui, o Tarnybai

Garbės teismas nustatė, kad pareiškėja vertindama UAB „Bioportus“ priklausančio             UAB „Domus altera“ akcijų paketo vertę rėmėsi kitu vertinimu, kurį 2011 m. liepos 28 d. atliko                    UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“. Pareiškėja paaiškino, kad, atlikdama UAB „Bioportus“ priklausančių įmonių turtą, vadovavosi turto požiūrio metodų deriniu, rėmėsi išlaidų (kaštų) metodu, nustatančiu atkuriamąją turto vertę, kuri atitinka rinkos vertę akcijų paketų vertės nustatymo dieną. Pareiškėja pažymėjo, kad, vadovaudamasi UAB „Domus altera“ finansinės atskaitomybės dokumentais, kurie buvo patikslinti pagal vėliausius duomenis, tinkamai atliko UAB „Domus altera“ vertinimą ir vadovavosi anksčiau atliktu turto vertinimu, kurio teisingumas nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Aplinkybė, kad pareiškėja Ataskaitoje Nr. 2 neaptarė galimo rinkos vertės pakitimo per 6 mėnesių laikotarpį, pareiškėjos manymu, negali būti laikoma šiurkščiu Įstatyme įtvirtintų reikalavimų pažeidimu, kadangi 6 mėnesių laikotarpis nėra ir negali būti laikomas esmine aplinkybe, kuri būtinai turėtų turėti įtakos UAB „Domus altera“ turto rinkos vertės pakitimui, juo labiau kad tai buvo ilgalaikis materialusis turtas.

Garbės teismas nurodė, kad nei iš Ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2, nei iš pareiškėjos paaiškinimų neįmanoma nustatyti, kaip buvo apskaičiuotos konkrečios UAB „Sinvita“ ir UAB „Bioportus“ priklausančių įmonių valdomų akcijų paketams taikomų pataisų reikšmės. Pareiškėja paaiškino, kad, nustatant pataisų reikšmes, buvo remtasi Roberto F. Reilly ir Roberto P. Schweihso mokomojoje knygoje „The Handbook of Business Valuation and Intelectual Property Analysis“ pateikiama metodika ir akcijų paketų pataisos dėl kontrolės ir dėl mažumos taikymo formule. Kadangi Lietuvoje nėra priimtos metodikos dėl akcijų paketų pataisų, vertintojai ekspertiškai parenka tinkamiausius metodus. Vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu nėra aišku, kokio detalumo turėtų būti vertinimo ataskaitose pateiktinas nustatytos rinkos vertės pagrindimas, t. y., ar turėtų būti parodytas visas įmonėms priklausančių įmonių turtas, taikytų pataisų koeficientų skaičiavimai ir pan.

Sprendime Garbės teismas konstatavo, kad iš Ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 neįmanoma nustatyti, kaip buvo nustatytos +20 proc. bei –30 proc. pataisos koeficientas, vertinant tiek UAB „Sinvita“, tiek UAB „Bioportus“. Pareiškėja nurodė, kad pateikė Garbės teismui išsamius paaiškinimus, kuriuose pateikė detalius nustatytų pataisų koeficientus. Nei Tarptautiniai vertinimo standartai, nei Europos vertinimo standartai nenustato reikalavimo vertinimo ataskaitoje privalomai nurodyti detaliai apskaičiuotus pataisų koeficientus, todėl UAB „Sinvita“ ir UAB „Bioportus“ nustatytų premijos ir nuolaidos koeficientų apskaičiavimo nepateikimas Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2, pareiškėjos manymu, laikytinas formaliu Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto pažeidimu.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Tarnyba neginčijo ataskaitų teisingumo, o tik konstatavo formalias ataskaitų neatitiktis teisės aktams. Net hipotetiškai preziumuojant, kad šie formalūs pažeidimai ir buvo padaryti, tai, pareiškėjos manymu, nėra pagrindas jai skirti drausminę nuobaudą. Pareiškėja pabrėžė, kad nustatyti trūkumai yra formalaus pobūdžio ir neturi įtakos turto vertinimo rezultatui.

Pareiškėjos manymu, teismui nenustačius nė vieno Etikos kodekse įtvirtinto principo pažeidimo, jai skirti drausminę nuobaudą nebuvo teisinio pagrindo, kadangi ji tinkamai vykdė savo, kaip vertintojos, pareigas. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Garbės teismas neatsižvelgė į tai, jog nustatyti pažeidimai yra tik formalaus pobūdžio, todėl paskirta nuobauda turi būti švelninama. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Garbės teismas, nagrinėdamas vertintojų drausmės bylas ir skirdamas drausmines nuobaudas, taiko skirtingus kriterijus ir nesilaiko savo paties praktikos, t. y. už tapačius pažeidimus taiko skirtingas drausmines nuobaudas. Pareiškėja pateikė Garbės teismo sprendimų pavyzdžių, kuriais, be kita ko, grindžia jai paskirtos drausminės nuobaudos neproporcingumą. Pareiškėja pažymėjo, kad jai drausminė nuobauda buvo paskirta ir Garbės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. GT-14(12)-S už pažeidimus, padarytus rengiant kitų įmonių turto ir verslo vertinimo ataskaitas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-565/2014), o tai, pareiškėjos nuomone, reiškia, kad jai už tuos pačius pažeidimus drausminė nuobauda taikoma du kartus, tai pažeidžia Garbės teismo nuostatų 37 punkte įtvirtintą principą, jog už tą patį pažeidimą vertintojas drausmine nuobauda gali būti baudžiamas tik vieną kartą ir jam gali būti skiriama tik viena drausminė nuobauda.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pareiškėjos argumentą dėl tariamo 10 darbo dienų termino pažeidimo laikė teisiškai nepagrįstu, nes šis terminas skaičiuojamas nuo pažeidimų paaiškėjimo dienos, o ne nuo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos paklausimo gavimo ar pareiškėjos paaiškinimų gavimo dienos. Atsakovas rėmėsi Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-565/2014 ir pažymėjo, kad galimus pažeidimus Tarnyba išvadose dėl vertintojų veiksmų aprašo tik atlikusi išsamią vertinimo ataskaitų atitikties teisės aktų reikalavimams analizę, o tai yra laikui imlus procesas. Atsakovas nurodė, kad Tarnybos 2013 m. gruodžio 16 d. išvados Nr. GT-101(13)-I-1, Nr. GT-101(13)-I-2 Nr. GT-101(13)-I-3 ir teikimas Nr. GT-101(13)-T Garbės teisme buvo gauti šių išvadų ir teikimo surašymo dieną, todėl darė išvadą, kad 10 darbo dienų terminas nebuvo praleistas. Tarnybos 2014 m. sausio 29 d. išvada Nr. GT-13(14)-I ir teikimas Nr. GT-13(14)-T Garbės teisme buvo gauti šios išvados ir teikimo surašymo dieną, todėl 10 darbo dienų terminas taip pat nebuvo praleistas.

Pareiškėjos argumentą dėl tariamo jos teisės būti išklausytai pažeidimo atsakovas laikė nepagrįstu, nes ji buvo nuolatos informuojama apie drausmės bylos nagrinėjimo eigą, gavo drausmės bylos dokumentų kopijas ir Garbės teismo posėdžių garso įrašus, turėjo teisę (ir ja aktyviai naudojosi) teikti rašytinius paaiškinimus, pareiškėjos prašymu drausmės bylos nagrinėjimas atidėtas net du kartus. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-565/2014. Atsakovas pabrėžė, kad tenkinus pareiškėjos prašymą trečią kartą atidėti drausmės bylos nagrinėjimą, būtų pažeistas Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatytas 60 dienų terminas, per kurį turi būti išnagrinėta drausmės byla, todėl toks prašymas, atsakovo manymu, vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Pareiškėjos argumentą, kad iš visos advokatų kontoros jai atstovauti galėjo vienintelis advokato padėjėjas, laikė nepagrįstu, kadangi teisinių paslaugų teikimo sutartyje nurodyta, jog pareiškėjai gali atstovauti ne vienas asmuo, be to, 2013 m. vasario 6 d. numatytas drausmės bylos nagrinėjimas buvo atidėtas savaitei.

Dėl pareiškėjos teiginių, kad vertinamų įmonių balansuose nurodytos tikrosios vertės, kurios, neatlikus jokių vertinimo veiksmų, Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 prilyginamos rinkos vertėms, atsakovas pažymėjo, kad teisinio pagrindo tokiam prilyginimui nebuvo. Situacija, kai neatliekant jokių vertinimo veiksmų rinkos vertė „nustatoma“ nukopijuojant skaičius nuo vertinamos įmonės balanso, atsakovo teigimu, nesuderinama su nešališko vertinimo esme. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-565/2014.

Atsakovas pažymėjo, kad drausminė nuobauda pareiškėjai paskirta ne dėl teisės aktais nereglamentuotų vertinimo metodų taikymo, o dėl Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu nustatytos fundamentalios pareigos vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę pažeidimo. Atsakovas nurodė, kad iš Ataskaitoje Nr. 2 pateiktos informacijos ir pareiškėjos atliktų veiksmų nėra pagrindo teigti, jog nustatant UAB „Domus altera“ akcijų paketo rinkos vertę buvo taikytas išlaidų (kaštų) metodas, be to, Ataskaitos Nr. 2 rengimo metu galioję teisės aktai nenustatė galimybės atkuriamąją vertę prilyginti rinkos vertei. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 7 straipsnio 2 punktu, Metodikos 34 punktu, pažymėjo, kad įmonės balanse nurodytų duomenų perrašymas į ataskaitą, balansinės vertės prilyginimas rinkos vertei, anksčiau atlikto vertinimo metu gautų rezultatų panaudojimas, neatliekant jokių vertės korekcijų, nelaikytinas išlaidų (kaštų) metodo taikymu Įstatymo ir Metodikos prasme. Pareiškėjos argumentas, kad atliekant vertinimą naudoti naujausi finansinės atskaitomybės duomenys, atsakovo teigimu, nepaneigia fakto, jog ji nepagrįstai minėtų dokumentų duomenis prilygino vertinamo akcijų paketo rinkos vertei. Pareiškėjos argumentas, kad ataskaita, kuria remtasi atliekant vertinimą, nėra nuginčyta, atsakovo teigimu, nepaneigia fakto, jog, rengdama Ataskaitą Nr. 2, pareiškėja neatliko vertinimo veiksmų, o tik perrašė kito vertintojo parengtos vertinimo ataskaitos rezultatus. Aplinkybė, kad ataskaita, kuria rėmėsi pareiškėja, nebuvo pripažinta negaliojančia ar neteisinga, atsakovo vertinimu, nereiškia, jog joje nurodytais duomenimis galima vadovautis besąlygiškai, taip pat kad tokioje ataskaitoje nustatyta objekto rinkos vertė galioja neribotą laiką. Kadangi rinkos vertė yra kintantis dydis, galimas rinkos vertės pakitimas per laikotarpį nuo ataskaitoje, kuria remiasi vertintoja, nustatytos rinkos vertės iki vertinimo dienos negali būti laikomas nereikšminga aplinkybe, neturinčia įtakos rinkos vertei. Vertinamo objekto (ypatingai akcijų) rinkos vertė yra kintamas dydis, kuriam įtakos turi įvairūs veiksniai, taip pat ir laikas, kurį būtina įvertinti ir analizuoti. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-660/2008 ir pažymėjo, kad rengiant Ataskaitą Nr. 2 galiojusiuose teisės aktuose nebuvo apibrėžta, jog vertinimo metu nustatyta vertė galioja tam tikrą laikotarpį, o Įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje kalbama apie objekto vertę vertinimo dieną, o ne vertinimo laikotarpį.

Atsakovas nurodė, kad iš Ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 turinio nėra jokios galimybės nustatyti, kaip apskaičiuotos konkrečios pataisų koeficientų reikšmės, todėl nėra galimybės įsitikinti galutinės rinkos vertės pagrįstumu. Vertės nustatymas tokiu būdu, kai jos neįmanoma patikrinti, atsakovo teigimu, laikytinas nepagrįstu, todėl pažeidžiančiu Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu nustatytą fundamentalią pareigą vertinimo atskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Pareiškėjos argumentas, kad Lietuvos teisės aktai nenustato nei kaip detaliai pataisų apskaičiavimas turėtų būti pateikiamas vertinimo ataskaitose, nei kaip konkrečiai jos turėtų būti apskaičiuotos, atsakovo manymu, nepanaikina Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu nustatytos pareigos vertinimo atskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Vertintojams suteikta laisvė savo nuožiūra pasirinkti vertės skaičiavimo būdus, tačiau nustatyta fundamentali pareiga vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Pareiškėjos argumentas, kad įvairūs vertės skaičiavimuose naudojami koeficientai nustatyti ekspertiniu būdu, atsakovo teigimu, neatleidžia nuo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu nustatytos fundamentalios pareigos vertinimo atskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Ekspertinis vertinimo metodas nepaneigia pareigos pagrįsti konkrečias koeficientų reikšmes, kurių pagrindu apskaičiuota vertė, t. y. nepanaikina Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimo vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę.

Atsakovas rėmėsi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir pažymėjo, kad tai, jog dalį nustatytų reikšmių pareiškėja pagrindė pateikdama paaiškinimus, nepaneigia to, jog ji nesilaikė Įstatyme nustatyto reikalavimo. Pareiškėjos argumentą, kad nei Tarptautiniai vertinimo standartai, nei Europos vertinimo standartai nenustato reikalavimo vertinimo ataskaitoje pateikti pataisų skaičiavimus, atsakovas laikė teisiškai nereikšmingu, kadangi minėti dokumentai nėra teisės aktai, todėl nėra teisiškai privalomi taikyti atliekant turto ir verslo vertinimą. Aukščiausią juridinę galią turintis teisės aktas atliekant vertinimą yra Įstatymas, nustatantis imperatyvius reikalavimus vertintojams rengiant ataskaitas. Pareiškėjos teiginys, kad glausta ataskaitos forma atleidžia nuo pareigos vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę, atsakovo vertinimu, yra nepagrįstas – Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 nenurodyta, kad jos parengtos glausta forma, be to, net ir glaustos apimties vertinimo atskaitoje turi būti pateikiamas nustatytos vertės pagrindimas. Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 neužsimenama apie glaustą Ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 formą, nėra jokių nuorodų į Metodikos 80 ir 81 punktus. Pareiškėjos Garbės teismui pateiktas techninės užduoties nuorašas Ataskaitose  Nr. 1 ir Nr. 2 nepateiktas ir Ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 priedų sąraše nenurodytas, todėl atsakovas darė išvadą, kad Ataskaitos Nr. 1 ir Nr. 2 yra normalios (ne glaustos) apimties.

Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-807/2014. Pareiškėjos argumentas, kad Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu nustatyto fundamentalaus reikalavimo pažeidimai neturi įtakos vertinimo rezultatui, atsakovo teigimu, yra nepagrįstas – vertinimo ataskaitose nesant nustatytos vertės pagrindimo, jos objektyviai neįmanoma patikrinti, todėl įsitikinti vertės teisingumu ar neteisingumu neįmanoma. Atsakovas pabrėžė, kad reikalavimas vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą savo prasme yra fundamentalus – tik esant vertės nustatymo pagrindimui įmanoma įsitikinti vertinimo rezultato (nustatytos vertės) teisingumu ar neteisingumu. Pareiškėjos argumentas, kad drausminė atsakomybė galima tik už Etikos kodekso pažeidimus, atsakovo manymu, yra nepagrįstas, nes Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog drausminė atsakomybė taikoma ne tik už Etikos kodekso pažeidimus, bet ir už Įstatymo bei Metodikos reikalavimų pažeidimus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Garbės teismas konstatavo, jog pareiškėja pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą, nes Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 nepagrindė vertės nustatymo, o ne šią vertę pagrindė nepakankamai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Įstatymo 25 straipsniu, 26 straipsnio 2 dalies 2-4 punktais, 28 straipsnio 5 dalies 1-3 punktais, 29 straipsnio 1-4, 7, 9 dalimis ir konstatavo, kad tai, jog pareiškėja, rengdama Ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2 pažeidė šios ataskaitos rengimo metu galiojusio Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimą ataskaitose pagrįsti nustatytą vertę paaiškėjo ne nuo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašto Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458 gavimo dienos, o Tarnybai atlikus tyrimą ir atitinkamai 2013 m. gruodžio 16 d. surašius išvadą Nr. GT-101(13)-I-3 dėl pareiškėjos veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 2 bei 2014 m. sausio 29 d. surašius išvadą Nr. GT-13(14)-I dėl pareiškėjos veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 1. Tokią išvadą teismas darė įvertinęs Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašto Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458 turinį, kuriame tik suabejota Ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 pagrįstumu, taip pat Tarnybos veiksmus, atliktus iki teikimo surašymo. Teismo nuomone, Tarnyba be tyrimo vien pagal Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašte išdėstytą informaciją negalėjo parengti ir pateikti Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti pareiškėjai drausmės bylą, tam reikėjo atlikti išsamų jos veiklos, rengiant Ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2, patikrinimą, t. y. surinkti reikiamus dokumentus, pareiškėjos paaiškinimus, juos įvertinti ir apibendrinti. Teismas nustatė, kad Tarnyba, atlikdama tokį patikrinimą, buvo aktyvi (t. y. tą pačią dieną, kai gavo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos raštą Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458, raštu kreipėsi į UAB „Auditas ir konsultacijos“ dėl Ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 kopijų pateikimo; Tarnyba su 2013 m. gruodžio 6 d. raštais kreipėsi į pareiškėją, kad pateiktų paaiškinimus, susijusius su Ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 rengimu. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos veiklos, rengiant Ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2, patikrinimas užsitęsė ir dėl jos delsimo teikti informaciją ir paaiškinimus. Teismas pažymėjo, kad Tarnybos teikimas Nr. GT-101(13)-T ir Tarnybos išvada Nr. GT-101(13)-I-3 dėl pareiškėjos veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 2, taip pat Tarnybos teikimas Nr. GT-13(14)-T ir Tarnybos išvada Nr. GT-13(14)-I dėl pareiškėjos veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 1 Garbės teisme gauti tą pačią dieną, kai buvo surašyti. Teismas darė išvadą, kad Tarnyba nepažeidė Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto 10 darbo dienų termino, o pareiškėja nepagrįstai teigė, kad toks terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašto Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458 gavimo dienos. Nepagrįstu teismas laikė pareiškėjos teiginį, kad dėl to, jog Garbės teismas Tarnybos teikimą dėl drausmės bylos pareiškėjai iškėlimo ir Tarnybos išvadą Nr. GT-101(13)-I-3 dėl pareiškėjos veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 2 gavo 2013 m. gruodžio 16 d. (t. y. po 264 dienų nuo informacijos gavimo), o teikimą dėl drausmės bylos pareiškėjai iškėlimo ir Tarnybos išvadą Nr. GT-13(14)-I dėl pareiškėjos veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 1 – tik 2014 m. sausio 29 d., buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisingą procesą, paneigtas teisėtų lūkesčių principas.

Teismas nustatė, kad parengiamasis Garbės teismo posėdis, kuriame nuspręsta pareiškėjai iškelti drausmės bylą, be kita ko, dėl veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 2, įvyko 2013 m. gruodžio 17 d., parengiamasis Garbės teismo posėdis, kuriame nuspręsta pareiškėjai iškelti drausmės bylą dėl veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 1, įvyko 2014 m. sausio 30 d., o skundžiamą Sprendimą Nr. GT-15(14)-S Garbės teismas priėmė 2014 m. vasario 13 d., ir darė išvadą, kad Garbės teismas sprendimą pareiškėjos drausmės byloje dėl padarytų pažeidimų rengiant Ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2 priėmė nepažeisdamas Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyto 60 dienų termino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti tiek Tarnybai atliekant Ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 atitikties teisės aktų reikalavimams vertinimą, tiek drausmės bylą nagrinėjant Garbės teisme, taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja ir advokatų kontora „Kručkauskas ir partneriai „ConsulTax“ 2013 m. gruodžio 12 d. sudarė neterminuotą teisinių paslaugų sutartį, iš kurios turinio matyti, kad santykiams su pareiškėja įgalioti trys šios kontoros advokatai ir advokato padėjėjas. Teismas rėmėsi Įstatymo 29 straipsnio 7 dalimi, nustatė, kad parengiamasis Garbės teismo posėdis, kuriame nuspręsta pareiškėjai iškelti drausmės bylą, be kita ko, dėl veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 2, įvyko 2013 m. gruodžio 17 d., o skundžiamą Sprendimą Nr. GT-15(14)-S Garbės teismas priėmė 2014 m. vasario 13 d.; taigi praėjus 58 dienoms nuo drausmės bylos pareiškėjai iškėlimo dienos. Teismas darė išvadą, kad, nusprendus Garbės teismo posėdį atidėti trečią kartą, būtų iškilusi reali grėsmė pažeisti Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatytą drausmės bylai išnagrinėti skirtą 60 dienų terminą. Teismas konstatavo, kad Garbės teismas ginčijamame Sprendime Nr. GT-15(14)-S pagrįstai nusprendė drausmės bylą nagrinėti pareiškėjai nedalyvaujant.

Teismas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 8, 11, 13 dalimis, 7, 12 straipsniais, 21 straipsnio 3, 5 dalimis, 22 straipsnio 1, 2 dalimis, 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu, Metodikos 1, 2.7, 2.9, 2.11, 9, 20.4, 20.5, 21.1-21.4, 22 punktais ir darė išvadą, kad pareiškėja, atlikdama UAB „Sinvita“ ir UAB „Bioportus“ turto vertės nustatymą ir rengdama Ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2, atsižvelgdama į vertinimo atvejį, vertinamo turto specifiką bei naudojimo paskirtį, galėjo parinkti lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų), atkuriamosios vertės (kaštų), naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto), ypatingosios vertės, taip pat kitus turto vertinimo metodus ar jų derinius; pareiškėja galėjo taikyti ir tarptautinėje praktikoje pripažintus turto vertinimo metodus ar jų derinius, tačiau tik tuos, kurie tuo metu buvo aprobuoti Vyriausybės. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos parengtos UAB „Sinvita“ ir UAB „Bioportus“ turto vertės nustatymo Ataskaitos Nr. 1 ir Nr. 2 turėjo būti motyvuotos, t. y. jose turėjo būti aiškiai pagrįstas vertinimo metodų parinkimas, pasirinktų metodų taikymo technologijų ir modelių pasirinkimas, taip pat šiose turto vertinimo ataskaitose turėjo būti aiškus turto vertės nustatymo pagrindimas, t. y. suformuluota ir fiksuota turto vertė. Teismas darė išvadą, kad Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 nustatyta rinkos vertė turėjo atspindėti pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų.

Įvertinęs Ataskaitos Nr. 1 turinį jos parengimo metu galiojusio teisinio reguliavimo, taip pat byloje surinktų rašytinių įrodymų kontekste, teismas konstatavo, kad iš Ataskaitoje Nr. 1 pateikiamos informacijos nėra galimybės nustatyti, kaip buvo apskaičiuotos konkrečios taikytų pataisų reikšmės, kurių pagrindu nustatyta galutinė vertinamos įmonės UAB „Sinvita“ akcijų paketo rinkos vertė, kaip apskaičiuoti įmonių akcijų paketų rinkos vertei taikomos konkrečios pataisos ir koeficientai, +25 proc. premija, taikyta vertinamos įmonės akcijų paketo rinkos vertei apskaičiuoti, ir –30 proc. nuolaida, taikyta likvidacinei vertei apskaičiuoti, kokiu būdu įmonių balansuose įrašyti skaičiai transformuojami į rinkos vertę. Įvertinęs Ataskaitos Nr. 2 parengimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, taip pat byloje surinktus rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad iš Ataskaitoje Nr. 2 pateikiamos informacijos nėra galimybės nustatyti, kaip buvo apskaičiuotos konkrečios taikytų pataisų reikšmės, kurių pagrindu nustatyta galutinė vertinamos įmonės UAB „Bioportus“ akcijų paketo rinkos vertė, kaip apskaičiuotas –30 proc. koeficientas, kurio pagrindu nustatyta likvidacinė vertė; iš Ataskaitos Nr. 2 neaišku, kokiu būdu įmonių balansuose įrašyti skaičiai transformuojami į rinkos vertę. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja Ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2 parengė pažeisdama Įstatymo 12 straipsnio 1, 2 punktuose, 21 straipsnio 5 dalyje, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir Metodikos 20.5, 22 punktuose nustatytus imperatyvus, pagal kuriuos šios ataskaitos turėjo būti motyvuotos, t. y. jose turėjo būti aiškiai pagrįstas vertinimo metodų parinkimas, pasirinktų metodų taikymo technologijų ir modelių pasirinkimas, taip pat šiose turto vertinimo ataskaitose turėjo būti aiškus turto vertės nustatymo pagrindimas, t. y. suformuluota ir fiksuota turto vertė. Iš Ataskaitos Nr. 2 ir prie jos pridėtų dokumentų analizės teismas darė išvadą, kad, nustatydama vertinamos įmonės UAB „Bioportus“ valdomos įmonės UAB „Domus altera“ rinkos vertę, pareiškėja iš esmės neatliko jokių vertinimo veiksmų, o perrašė duomenis iš Baltijos vertinimo agentūros dar 2011 m. liepos 11 d. paruoštos UAB „Domus altera“ akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitos Nr. 05:2011 (V). Teismas konstatavo, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje ir Metodikos 2.11 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį UAB „Domus altera“ akcijų paketo rinkos vertė turėjo atspindėti pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną (t. y. 2011 m. rugsėjo 30 d., o ne 2011 m. liepos 11 d.), sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų.

Teismo nuomone, nustatyti pareiškėjos pažeidimai, rengiant Ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2, yra esminiai ir negali būti vertinami kaip formalūs, nes iš Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad tik tokia turto vertinimo ataskaita, kurioje yra pagrįstas turto vertės nustatymas, laikoma atitinkančia šio įstatymo nuostatas, inter alia, dėl to turto vertinimą gali atlikti tik licencijuoti turto vertintojai. Todėl pareiškėjos teiginius, kad nustatyti trūkumai yra formalaus pobūdžio ir neturintys įtakos turto vertinimo rezultatui, taip pat kad vien hipotetiškai, Garbės teismo nuomone, nepakankamas nustatytos rinkos vertės pagrindimo nepateikimas nesuponuoja nustatytos vertės neteisingumo, teismas vertino kritiškai.

Pareiškėjos teiginius, kad Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 pateikta informacija savo detalumu atitinka Metodikos 81 punkte apibrėžtą glaustos vertinimo ataskaitos sąvoką, todėl Garbės teismas nepagrįstai konstatavo šių ataskaitų neatitiktį Įstatyme įtvirtintiems reikalavimams, teismas vertino kritiškai, kadangi išanalizavus Ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 turinį, buvo konstatuota, jog jos nėra glaustos formos. Teismas pabrėžė, kad Metodikos 81 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas atsietai nuo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Įstatymo 12 straipsnio 1, 2 punktuose, 21 straipsnio 5 dalyje, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir Metodikos 20.5, 22 punktuose, pagal kurį visos turto vertės nustatymo ataskaitos, tiek glaustos, tiek normalios apimties, tiek išplėstinės formos turi būti motyvuotos, t. y. jos negali būti grindžiamos vien informacijos iš vertinamų įmonių buhalterinės apskaitos balanso paimto turto verčių perrašymu, jose vertinamo turto rinkos vertė negali būti nustatinėjama perrašant anksčiau (t. y. ne vertinimo dieną) atliktose turto vertinimo ataskaitose nustatyta vertes ir pan.

Vertindamas pareiškėjos teiginius, kad, rengdama Ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2, ji taikė turto požiūrio metodų derinį ir vadovavosi visais Įstatymo 7 straipsnyje nurodytais turto vertinimo metodais, taikė turto požiūrio metodų derinį, rėmėsi išlaidų (kaštų) metodu, teismas pažymėjo, kad pagal šiame sprendime nurodytą Įstatyme ir Metodikoje įtvirtintą teisinį reguliavimą pareiškėja, atlikdama UAB „Bioportus“ ir UAB „Sinvita“ turto vertės nustatymą ir rengdama Ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2, atsižvelgdama į vertinimo atvejį, vertinamo turto specifiką bei naudojimo paskirtį, galėjo parinkti turto vertinimo metodus ar jų derinius, tačiau nepaisant to Ataskaitos Nr. 1 ir Nr. 2 turėjo būti motyvuotos, t. y. jose turėjo būti aiškiai pagrįstas vertinimo metodų parinkimas, pasirinktų metodų taikymo technologijų ir modelių pasirinkimas, taip pat šiose turto vertinimo ataskaitose turėjo būti aiškus turto vertės nustatymo pagrindimas, t. y. suformuluota ir fiksuota turto vertė. Teismas pabrėžė, kad Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 nėra pagrindimo, t. y. detalių apskaičiavimų, pagrindžiančių UAB „Sinvita“ ir UAB „Bioportus“ turto vertes.

Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjos teiginį, kad į Garbės teismo kompetenciją neįeina klausimo, ar Ataskaitos Nr. 1 ir Nr. 2 yra teisingos, ar neteisingos, sprendimas, todėl nagrinėdamas jį ginčijamame Sprendime Nr. GT-15(14)-S Garbės teismas viršijo savo kompetenciją. Teismas pažymėjo, kad Garbės teismas skundžiamu sprendimu nenaikino Ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2. Teismas rėmėsi Įstatymo 28 straipsnio 5 dalimi, 29 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad Garbės teismas pagal teisės aktus turi galimybę skirti vertintojams drausmines nuobaudas, be kita ko, vertinti vertintojų elgesį, sudarant tokio pobūdžio ataskaitas. Garbės teismas, vertindamas vertintojų drausmę, turi įvertinti turto arba verslo vertinimo kokybę, be kita ko, ir ataskaitų pagrįstumą. Teismas pažymėjo, kad Garbės teismas, vertindamas vertintojų drausmę, privalo patikrinti, ar ataskaitos atitinka ir Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimą, t. y. patikrinti ne ataskaitoje nurodytos turto vertės dydį, bet šio dydžio pagrindimą.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-565/2014 ir darė išvadą, kad Garbės teismo paskirta drausminė nuobauda pareiškėjai yra adekvati padarytam pažeidimui, kadangi ji, Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 nepagrindusi vertinamo turto vertės, iš esmės neatliko įmonių UAB „Sinvita“ ir UAB „Bioportus“ priklausančio turto vertinimo, nepagrįstai nustatytos įmonių rinkos vertės yra itin didelės. Teismas konstatavo, kad tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė viešąjį interesą, nes vertinimas atliktas siekiant įkeisti turtą bankui, o kreditavimo paslaugos susijusios su visais Lietuvos gyventojais, nes neatsakingas paskolų finansavimas gali padaryti neigiamą įtaką visai Lietuvos finansinei sistemai. Tai, kad faktiškai žala nepadaryta, teismo vertinimu, nereiškia, jog pareiškėja nepadarė šiurkštaus Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto pažeidimo. Todėl teismas kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, kad dėl to, jog Garbės teismas nekonstatavo Etikos kodekso pažeidimų, jai nebuvo teisinio pagrindo skirti drausminę, o Garbės teismas, parinkdamas drausminę nuobaudą, neatsižvelgė į tai, kad nustatyti pažeidimai yra tik formalaus pobūdžio, todėl paskirta nuobauda turi būti švelninama. Taip pat, teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai teigė, kad tai, jog drausminė nuobauda buvo paskirta ir Garbės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. GT-14(12)-S už pažeidimus, padarytus rengiant kitų įmonių turto ir verslo vertinimo ataskaitas, reiškia, kad jai už tuos pačius pažeidimus drausminė nuobauda taikoma du kartus, o tai pažeidžia Garbės teismo nuostatų 37 punkte įtvirtintą principą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos nurodyta faktinė aplinkybė tik patvirtina pareiškėjos padaryto pažeidimo šiurkštumą. Teismas darė išvadą, kad Garbės teismo Sprendime Nr. GT-15(14)-S pareiškėjai paskirta nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui.

Teismas pažymėjo, kad byloje vertinama, ar proporcinga drausminė nuobauda skirta pareiškėjai už tai, kad jos parengtose Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 nepateiktas vertintų įmonių UAB „Sinvita“ ir UAB „Bioportus“ priklausančio turto vertinimo pagrindimas. Įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, Sprendime Nr. GT-15(14)-S išdėstytus motyvus, šiame sprendime teismas konstatavo, kad Garbės teismo Sprendime Nr. GT-15(14)-S pareiškėjai paskirta nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui. Tai konstatavęs teismas nevertino pareiškėjos pateiktuose sprendimuose išdėstytų motyvų ir kitiems turto vertintojams esant kitoms faktinėms aplinkybėms paskirtų drausminių nuobaudų proporcingumo, nes tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

III.

Pareiškėja A. K. apeliaciniu skundu (t. VIII, b. l. 22-37) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Garbės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. GT-15(14)-S pareiškėjai paskirtą drausminę nuobaudą arba ją sušvelninti bei priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeista jos teisė būti išklausytai. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad antrą kartą atidėti posėdį ji prašė dėl objektyvių ir nuo jos nepriklausančių aplinkybių. Pareiškėja nurodo, kad posėdis galėjo būti atidėtas 2014 m. vasario 14 ar 17 d. Kiti advokatų kontoros nariai objektyviai neturėjo galimybės atstovauti pareiškėją. Pareiškėja nesutinka su teismo pozicija dėl Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 nustatytų turto verčių pagrindimo nepakankamumo. 2014 m. vasario 4 d. Tarnyba gavo pareiškėjos paaiškinimus, kuriuose išsamiai nurodė, kokius konkrečiai metodus taikė vertindama UAB „Bioportus“ ir UAB „Sinvita“ akcijų rinkos vertę, taip pat kaip buvo apskaičiuotos taikytų pataisų reikšmės, kaip apskaičiuoti įmonių akcijų paketų rinkos vertei taikomos konkrečios pataisos ir koeficientai, +25 proc. premija, -30 proc. nuolaida. Pareiškėjos manymu, teismas, vertindamas jos veiksmus rengiant Atskaitas Nr. 1 ir Nr. 2, neatsižvelgė į jos pasirinktą metodą vertinant abiejų įmonių vertę. Pareiškėja paaiškina, kokią turto vertinimo tvarką taikė vertindama įmonių turtą, ir daro išvadą, kad teismas ignoravo jos rašte Nr. 012 nurodytus argumentus, jog vertinamoms įmonėms priklausančių įmonių finansinėse ataskaitose nurodytos vertės atitinka rinkos vertę. Pareiškėja pažymi, kad, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, nėra aišku, kokio detalumo turėtų būti vertinimo ataskaitose pateiktinas nustatytos rinkos vertės pagrindimas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nei Lietuvos teisės aktai, nei Lietuvos teismų ir Garbės teismo formuojama praktika nedetalizuoja, kokiu tikslumu ataskaitoje turi būti aprašyti apskaičiuoti premijos ir nuolaidos koeficientai. Pareiškėja pažymi, kad teisės aktai detaliai nereglamentavo ataskaitos formos ir turinio, todėl vertintojai, užpildydami teisines spragas, vadovavosi savo patirtimi. Pareiškėjos manymu, situacija, kai pareiškėjai nustatyti pažeidimai atlikti dėl nepakankamai išsamaus teisinio reglamentavimo, turėtų būti vertinama vertintojo naudai, nes pažeidimai atlikti nesant jos kaltės. Pareiškėjos teigimu, Ataskaitose Nr. 1 ir Nr. 2 pateikta informacija savo detalumu atitinka Metodikos 81 punkte apibrėžtą glaustos vertinimo ataskaitos sąvoką. Pareiškėja pažymi, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jos pateiktus paaiškinimus, nes iš Garbės teismo praktikos matyti, jog vertintojui raštu ir žodžiu paaiškinus, kaip buvo nustatyta vertinto turto vertė, Garbės teismas atsižvelgdavo į minėtus paaiškinimus ir skirdavo švelnesnę nuobaudą ar apskritai nutraukdavo drausminės bylos nagrinėjimą. Pareiškėja remiasi Garbės teismo nuostatų 3, 36 punktais ir pabrėžia, kad vienas iš svarbiausių kriterijų, į kuriuos Garbės teismas atsižvelgia motyvuodamas sprendimus, yra vertintojų teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai, kaip vertintojas apskaičiavo nustatytą turto vertę. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai atsisakė atsižvelgti į teismui pateiktus Garbės teismo sprendimus, nes teismų praktikoje pateikti teisės aktų išaiškinimai yra vienas iš teisės šaltinių, kuriais vadovaujantis turėtų būti nagrinėjamos drausminės vertintojų bylos. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Garbės teismas už tapačius pažeidimus vieniems vertintojams nutraukia drausmės bylą, turto vertės nepateikimą ataskaitoje vertindami kaip techninį ar formos trūkumą, o kitiems skiria griežčiausią nuobaudą. Pareiškėja pabrėžia, kad Garbės teismas nesuteikė jai galimybės posėdžio metu atsakyti į Garbės teismo klausimus, nes bylą išnagrinėjo jai nedalyvaujant. Pareiškėja paaiškina, kad su AB „Ūkio bankas“ nei ji, nei UAB „Auditas ir konsultacijos“ neturėjo jokių sutartinių ryšių, nebuvo sudarę jokių bendradarbiavimo sutarčių dėl turto / verslo vertinimo paslaugos teikimo. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-296/2014 ir pažymi, kad vertintojas kaip specialistas pateikia nuomonę dėl akcijų vertės, kuria bankas pasirinktinai, atlikęs savo analizes ir skaičiavimus, gali vadovautis arba ne, todėl laikė nepagrįstu argumentą, kad jai skiriama griežčiausia bausmė dėl to, jog vertinimas buvo atliktas įkeitimo bankui tikslu. Pareiškėja pažymi, kad Garbės teismas už tapačius pažeidimus kitose bylose skyrė švelniausią nuobaudą. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-565/2014 ir daro išvadą, kad Garbės teismas negalėjo pakartotinai laikyti, jog jos atsakomybė yra didesnė dėl to, kad ji užsiima turto ir verslo vertinimo profesine veikla. Pareiškėja pažymi, kad Garbės teismas neatsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, jog ji aktyviai dalyvavo tiriant pažeidimus, teikė paaiškinimus bei dokumentus, nevilkino bylos nagrinėjimo. Pareiškėja paaiškina, kad turto ar verslo vertintojai vertinimo ataskaitas rengia pagal nacionalinėje praktikoje nusistovėjusią vertinimo ataskaitos formą, todėl, pareiškėjos teigimu, Garbės teismas jau patikrino jos praktikoje naudojamos ataskaitos formą, kurios buvo parengtos vėliau nei Ataskaita Nr. 1 ir Nr. 2, bei nustatė, kokiu būdu ji neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėja nurodo, kad atitinkamai pakeitė savo ataskaitų turinį, kurios buvo patobulintos ir naudojamos ateityje. Pareiškėja pažymi, kad neturėjo objektyvios galimybės Ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 parengti atsižvelgiant į Garbės teismo nustatytus neatitikimus, nes jos buvo parengtos dar prieš Garbės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. GT-14(12)-S nurodytas ataskaitas. Pareiškėja daro išvadą, kad jai už tuos pačius pažeidimus drausminė nuobauda neteisėtai taikoma du kartus. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Tarnyba nėra parengusi pavyzdinės vieningos ataskaitos formos, neteikė jokių išaiškinimų turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų, tik nuo 2014 m. liepos 1 d. suteikė leidimą susipažinti su Garbės teismo praktika.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. VIII, b. l. 44-62) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, profesionalia vertintojo veikla besiverčiantis asmuo negali teisintis padaręs pažeidimus dėl teisės aktų reikalavimų nežinojimo ar neapdairumo. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-565/2014, kurioje pasisakyta dėl analogiško pareiškėjos akcijų rinkos vertės vertinimo. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja buvo informuota, jog Garbės teismo posėdžio metu bus nagrinėjami jos veiksmai rengiant keturias vertinimo ataskaitas, todėl pareiškėja turėjo ir galėjo suprasti, jog dėl didelės apimties ir sudėtingumo drausmės bylos nagrinėjimas truks ilgiau nei 45 minutes. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėja elgėsi nerūpestingai, nesirūpino savo pačios teisių gynimu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja reikalavo posėdį atidėti 2014 m. vasario 20 dienai, t. y. pažeisti 60 dienų terminą, per kurį drausmės byla turi būti išnagrinėta. Atsakovo manymu, pareiškėjos atstovo negalėjimas dalyvauti Garbės teismo posėdyje dėl užimtumo kitose bylose nelaikytinas svarbia priežastimi, objektyviai užkirtusia kelią pareiškėjai pasinaudoti jai suteikta teise būti išklausytai. Tarnyba pažymi, kad Garbės teismo posėdyje nagrinėjant drausmės bylą yra svarbus ataskaitas parengusio vertintojo dalyvavimas, o ne jo atstovo, kuris nėra kompetentingas teikti paaiškinimus dėl vertintojo parengtų ataskaitų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja buvo įgaliojusi jos interesams atstovauti advokatų kontorą, o ne konkretų advokato padėjėją. Atsakovas laiko nepagrįstu pareiškėjos teiginį, kad jai griežtesnė drausminė nuobauda paskirta dėl nedalyvavimo Garbės teismo posėdyje. Tarnyba pažymi, kad pareiškėja buvo nuolat informuojama apie jos drausmės bylos nagrinėjimo eigą, gavo drausmės bylos dokumentų kopijas ir Garbės teismo posėdžių garso įrašus, turėjo teisę teikti rašytinius paaiškinimus, jos prašymu drausmės bylos nagrinėjimas atidėtas du kartus. Atsakovas remiasi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir pažymi, kad pareiškėjos paaiškinimuose pateikto pobūdžio informacija turėjo būti pateikta vertinimo ataskaitoje. Pareiškėjos argumentą, jog nei Tarptautiniai vertinimo standartai, nei Europos vertinimo standartai nenumato reikalavimo vertinimo ataskaitoje pateikti pataisų skaičiavimus, atsakovas laikė teisiškai nereikšmingu, nes aukščiausią juridinę galią turintis teisės aktas atliekant vertinimą yra Įstatymas, o Tarptautiniai vertinimo standartai ir Europos vertinimo standartai taikomi ribota apimtimi. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos argumentas, kad vertinamų įmonių balansuose nurodyta tikroji vertė buvo prilyginta rinkos vertei, yra teisiškai nepagrįstas, nes teisės aktai nenumato teisinės galimybės neatliekant jokių vertinimo veiksmų tikrąją vertę prilyginti rinkos vertei, be to, analogišką pareiškėjos vertinimą, kai neatliekant jokių vertinimo veiksmų vertinamos įmonės balanse nurodyta vertė buvo prilyginta rinkos vertei, administraciniai teismai pripažino netinkamu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-565/2014). Atsakovas pabrėžia, kad, skirtingai nei nurodo pareiškėja, iš Ataskaitoje Nr. 37/2045(Kau):11 pateiktos informacijos ir vertintojos atliktų veiksmų nėra pagrindo teigti, kad nustatant UAB „Domus altera“ akcijų paketo rinkos vertę buvo taikytas išlaidų (kaštų) metodas. Be to, šios ataskaitos rengimo metu galioję teisės aktai nenumatė galimybės atkuriamąją vertę prilyginti rinkos vertei. Pareiškėjos argumentas, kad atliekant vertinimą naudoti naujausi finansinės atskaitomybės duomenys, atsakovo manymu, nepaneigia fakto, jog vertintoja nepagrįstai finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytus skaičius prilygino vertinamo akcijų paketo rinkos vertei. Atsakovo teigimu, pareiškėjos argumentas, kad vertinimo ataskaita, kuria remtasi atliekant vertinimą, nėra nuginčyta, nepaneigia fakto, kad, rengdama Ataskaitą Nr. 37/2045(Kau):11, vertintoja neatliko vertinimo veiksmų, o tik perrašė kito vertintojo parengtos vertinimo ataskaitos rezultatus. Atsakovas pažymi, kad galimas rinkos vertės pakitimas per laikotarpį nuo ataskaitoje, kuria remiasi vertintoja, nustatytos rinkos vertės iki vertinimo dienos yra reikšminga aplinkybė, turinti įtakos rinkos vertei. Vertinamo objekto (ypatingai akcijų) rinkos vertė yra kintantis dydis, kuriam įtakos turi įvairūs veiksniai, taip pat ir laikas, kurį būtina įvertinti ir analizuoti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nei pareiškėjos apeliaciniame skunde cituojamų užsienio autorių literatūros, nei iš Ataskaitų turinio neįmanoma nustatyti, kokie matematiniai ar kiti veiksmai atlikti nustatant konkrečias akcijų paketų pataisų reikšmes, darančias tiesioginę įtaką vertinamų įmonių rinkos vertei. Atsakovo teigimu, pareiškėjos argumentas, jog Lietuvos teisės aktai nenumato nei kaip detaliai pataisų apskaičiavimas turėtų būti pateikiamas vertinimo ataskaitose, nei kaip konkrečiai jos turėtų būti apskaičiuotos, nepanaikina Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu nustatytos pareigos vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Vertintojams suteikta laisvė savo nuožiūra pasirinkti vertės skaičiavimo būdus, tačiau numatyta fundamentali pareiga vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Garbės teismo sprendime neužsimenama, jog vertintoja pagrindė Ataskaitose nustatytą vertę, bet ne kartą pakartota, jog net ir iš pareiškėjos paaiškinimų neįmanoma nustatyti, kaip apskaičiuota vertė. Atsakovas nurodo, kad kitų vertintojų drausmės bylos nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl daugiau nei 40 Garbės teismo sprendimų turinio palyginamoji analizė yra teisiškai nereikšminga ir bereikalingai apsunkinanti bylos nagrinėjimą. Tarnybos nuomone, kiti Garbės teismo sprendimai nėra tarpusavyje lygintini, nes itin skiriasi vertinamas turtas, nustatytos vertės pagrindimo konkrečiose vertinimo ataskaitose išsamumas, vertintojų paaiškinimų išsamumas ir kitos svarbios aplinkybės. Atsakovo manymu, teismas vertinimą įkeitimo bankui tikslu pagrįstai sieja su viešuoju interesu, nes negalima ignoruoti aplinkybės, jog vertinimas įkeitimo bankui tikslu šiuo tikslu ir bus panaudotas, nes vertinimo pagrindu bus išduodamos paskolos, o įvertintas turtas bus panaudotas banko indėlininkų interesų apsaugai. Atsakovas pabrėžia, kad įkeitimo bankui tikslu atliekami vertinimai, kurių metu nustatomos itin didelės, tačiau nepagrįstos rinkos vertės, yra grėsmė Lietuvos finansinei sistemai. Atsakovas akcentuoja, kad vertintojai, žinodami, jog atlieka vertinimą įkeitimo bankui tikslu, t. y. žinodami, kad vertinimas susijęs su viešuoju interesu, turi atsakingai atlikti savo pareigas. Atsakovas pažymi, kad kitiems vertintojams, atlikusiems vertinimą įkeitimo bankui tikslu ir vertinimo ataskaitose nustačiusiems itin dideles, tačiau nepagrįstas turto vertes, Garbės teismas taip pat skyrė griežčiausias drausmines nuobaudas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Garbės teismo sprendime nėra konstatuota, jog griežtesnė drausminė atsakomybė skirta dėl to, jog pareiškėja pažeidimus padarė vykdydama profesinę veiklą. Motyvai, kuriais remiantis jai paskirta griežčiausia drausminė atsakomybė, yra itin detaliai aprašyti Garbės teismo sprendimo 23-24 puslapiuose, motyvų sąrašas yra baigtinis, tarp jų nėra motyvo, kad griežtesnė drausminė atsakomybė taikoma už tai, jog pažeidimai padaryti vykdant profesinę veiklą. Atsakovo manymu, švelnesnės drausminės nuobaudos skyrimas nepasiektų nubaudimo tikslų, nes nebūtų adekvatus pareiškėjos padarytiems pažeidimams. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėja nebuvo nubausta už tą patį veiksmą du kartus, nes skundžiamame Garbės teismo sprendime ir 2012 m. gruodžio 20 d. Garbės teismo sprendime nagrinėjami ne tie patys pareiškėjos veiksmai, nagrinėjamos ne tos pačios vertinimo ataskaitos, kuriose įvertintas ne tas pats turtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. GT- 15(14)-S, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta drausminė nuobauda – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas - teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2011 m. gruodžio 30 d. parengė UAB ,,Sinvita“ turto vertinimo ataskaitą Nr. 37/2044(Kau):11 bei UAB ,,Bioportus“ turto vertinimo ataskaitą Nr. 37/2045(Kau):11. Tarnyba 2013 m. kovo 26 d. gavo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos raštą, kuriuo buvo prašoma įvertinti minėtas ataskaitas jų atitikimo Įstatymo 23 straipsnio reikalavimams aspektu. Atlikusi tyrimą, 2013 m. gruodžio 16 d. Tarnyba perdavė Garbės teismui išvadą dėl Ataskaitos Nr. Nr. 37/2044(Kau):11 ir teikimą iškelti drausmės bylą. Iškelta drausmės byla buvo numatyta nagrinėti 2013 m. gruodžio 30 d. Garbės teismo posėdyje, bet dėl pareiškėjos ligos drausmės bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2014 m. vasario 6 d.  Po to Tarnyba 2014 sausio 29 d. perdavė Garbės teismui išvadą dėl Ataskaitos Nr. Nr. 37/2045(Kau):11 ir teikimą iškelti drausmės bylą. Garbės teismo 2014 m. vasario 6 d. posėdyje abi pareiškėjai iškeltos drausmės bylos nebuvo išnagrinėtos, nes posėdžio pradžia vėlavo, o pareiškėjos atstovas dėl užimtumo kitose bylose negalėjo daugiau laukti. Minėtos drausmės bylos buvo išnagrinėtos ir drausminė nuobauda paskirta 2014 m. vasario 13 d. Garbės teismo posėdyje, apie kurį pareiškėja buvo iš anksto  informuota, tačiau jame nei pati, nei jos atstovas nedalyvavo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad  Garbės teismas išnagrinėjo pareiškėjos drausmės bylas, nepažeisdamas teisės aktuose numatytų terminų, t.y. nuo pažeidimų paaiškėjimo (Tarnybos išvadų dėl pareiškėjos veiksmų rengiant Ataskaitas Nr. 37/2044(Kau):11 ir Nr.37/2045(Kau):11 surašymo) iki Tarnybos teikimų dėl drausmės bylų iškėlimo pateikimo dienos nebuvo pasibaigęs Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas 10 darbo dienų terminas, o iki Garbės teismo sprendimo priėmimo nebuvo suėjęs pagal teismų praktiką ir analogiją taikytinas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų terminas nuo pažeidimų padarymo, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda, ir Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatytas 60 dienų terminas drausmės bylai išnagrinėti.

Pati apeliantė yra pripažinusi, kad šioje byloje ginčijamu Garbės teismo Sprendimu ji yra nubausta už pažeidimus, padarytus rengiant kitas ataskaitas nei aptartos 2012 m. gruodžio 20 d. Garbės teismo sprendime Nr.GT-14(12)-S , 2013 m. birželio 18 d. Garbės teismo sprendime Nr. GT-44(13)-S ar 2013 m. rugpjūčio 29 d. Garbės teismo sprendime Nr.  GT-56(13)-S , todėl jos tvirtinimas, kad yra nubausta du kartus už tą patį pažeidimą, nėra pagrįstas. Teisės aktai imperatyviai nereikalauja, kad turto vertintojas, per tam tikrą laiką padaręs vienodus ar panašius pažeidimus ir parengęs kelias ar keliolika neatitinkančių Įstatymo reikalavimų turto vertinimo ataskaitų, būtų traukiamas drausminėn atsakomybėn tik vieną kartą, o jam tokiu atveju iškeltos kelios drausmės bylos turėtų būti sujungiamos. Šis klausimas yra paliktas Tarnybos ir Garbės teismo diskrecijai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo iškeltos kelios atskiros drausmės bylos, kurios buvo teisėtai nagrinėjamos tiek atskirai, tiek ir dalį jų sujungus. Pažeidimų panašumas ar tapatumas, jų daugetas ir padarymo laikotarpis gali turėti įtakos skiriamos nuobaudos griežtumui, tačiau atskirų nuobaudų už atskirus pažeidimus taikymas nelaikytinas principo non bis in idem pažeidimu.

Atsakydama į apeliantės argumentus, susijusius su jos teisės į teisingą procesą, teisės būti išklausytai ir teisėtų lūkesčių pažeidimus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo teisę (ir ja naudojosi) pateikti rašytinius paaiškinimus, susijusius su Ataskaitų rengimu. Pareiškėjos prašymu tokių paaiškinimų Tarnybai ir Garbės teismui teikimui jai buvo pratęstas terminas, be to A. K. buvo išklausyta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, todėl manytina, kad jai viso proceso metu buvo suteikta pakankamai galimybių išdėstyti savo poziciją ir teikti reikalingus įrodymus. Pareiškėja taip pat aktyviai naudojosi savo teise susipažinti su drausmės bylos medžiaga. Garbės teismo posėdžiai buvo atidėti tiek dėl pareiškėjos ligos, tiek dėl jos atstovo užimtumo. Trečiasis drausmės bylos nagrinėjimo atidėjimas būtų suponavęs Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje numatyto naikinamojo termino pažeidimą, sudaręs formalų pagrindą nutraukti drausmės bylą ir pažeistų atsakomybės už padarytus pažeidimus neišvengiamumo principą. Be to, teisėjų kolegija palaiko atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išsakytą poziciją, kad A. K. 2013 m. gruodžio 12 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatų kontora, kurioje dirbo keli kvalifikuoti teisininkai ir todėl, sąžiningai naudodamasi procesinėmis teisėmis, galėjo tinkamai apginti savo interesus. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija mano, kad pareiškėjos drausmės bylų nagrinėjimo Garbės teisme procedūros metu nebuvo padaryta tokių esminių pažeidimų, kurie ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme  leistų pripažinti skundžiamą Garbės teismo sprendimą neteisėtu.

Pasisakydama dėl Garbės teismo Sprendime išdėstytų ir pirmosios instancijos teismo patvirtintų Įstatymo ir Metodikos nuostatų pažeidimų, kuriais kaltinama pareiškėja, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad teisinis reguliavimas, liečiantis turto vertintojo pagrindines pareigas bei reikalavimus turto vertinimo ataskaitos turiniui, ginčui aktualiu laikotarpiu iš esmės nesikeitė.

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 12 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad savo veikloje turtą vertinanti įmonė ir vertintojas privalo sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą. Įstatymo 23 straipsnio, reglamentuojančio turto vertinimo ataskaitos turiniui keliamus reikalavimus, 2 dalyje buvo nustatyta, kad turto vertinimo ataskaitoje, be kita ko, turi būti: sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta (7 p.); turto vertės nustatymo pagrindimas (10 p.). 

Nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojančios Įstatymo redakcijos 15 straipsnio 4 punktas įtvirtino vertintojo  prievolę  vadovautis Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodeksu; sąžiningai atlikti pareigas; profesionaliai atlikti vertinimą ir kt. Naujos redakcijos Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 10 punktas numatė, kad Turto arba verslo vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytos sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta, nurodant motyvus, o tos pačios dalies 13 punktas reikalavo nurodyti turto ar verslo vertės nustatymo pagrindimą, pateikiant turto ar verslo vertės skaičiavimus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 20.5 punkte buvo numatyta, kad vertintojas parengia turto įvertinimo dokumentus, kuriuose aiškiai motyvuoja ir argumentuoja turto vertės nustatymo metodų parinkimą ir taikymą, aprašo vertinamą objektą, suformuluoja ir fiksuoja nustatytą turto vertę. Metodikos 22 punktas nurodė, kad vertinimo metodas pasirenkamas priklausomai nuo vertinimo paskirties ir turto tipo. Vertintojas turto vertės skaičiavimus paprastai atlieka keliais metodais. Galimos įvairių metodų kombinacijos. Vertinimo metodų parinkimas turi būti pagrindžiamas. Vertintojas motyvuodamas gali savo nuožiūra pasirinkti metodo taikymo technologijas ir modelius. Galimi įvairūs pasirinkto pagrindinio metodo variantai pagal šiuolaikines darbo technologijas, matematinius – statistinius duomenų bazių apdorojimo metodus. Metodikos 33 punkte buvo nustatyta, kad vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdinti. Taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto įvertinimo ataskaitoje. Metodikos 79 punkte  buvo nustatyta, kad Turto įvertinimo ataskaitoje paaiškinamas ir argumentuojamas vertinimo metodo (metodų) pasirinkimas, paaiškinami ir pagrindžiami pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys turto vertę.

Lietuvos Respublikos Finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtinta Turto ir verslo vertinimo metodika dar detaliau išdėstė reikalavimus ataskaitos turiniui, turto ar verslo vertės skaičiavimams, vertės nustatymo metodų pagrindimui.

Visas šis teisinis reguliavimas (tiek Ataskaitų Nr.1 ir Nr.2 parengimo metu, tiek pareiškėjos drausmės bylos nagrinėjimo metu) iš esmės imperatyviai reikalavo, kad turto vertintojas, laisva valia pasirinkęs konkrečiam atvejui reikalingą vertinimo metodą ar jų kombinaciją, šį pasirinkimą argumentuotų, be to,  pagrįstų nustatytą turto ar verslo vertę, t.y. ataskaitos tekste turi būti nurodomi  ir paaiškinami taikomi pataisų koeficientai, korekcijos ar kitokie skaičiavimai taip, kad iš ataskaitos galima būtų aiškiai suprasti, kuo grindžiamos turto vertintojo išvados.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ataskaitoje turi būti pateikti tikslūs ir aiškūs skaičiavimai, kad siekiant nustatyti, ar teisingai buvo apskaičiuotas pataisos koeficientas, būtų galima patikrinti duomenis, kurių pagrindu skaičiavimai atlikti. Išsamaus turto vertės nustatymo pagrindimo nepateikimas leidžia abejoti pateiktų duomenų pagrįstumu ir objektyvumu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1876/2014).

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 2011 m. lapkričio 30 d. parengė UAB ,,Sinvita“ turto vertinimo ataskaitą Nr. 37/2044 (Kau):11 ir UAB „Bioportus“ turto vertinimo ataskaitą Nr. 37/2045 (Kau):11  (t. II, b. l. 90– b.t.V. b. l. 124), kurių trūkumus Garbės teismas nurodė savo sprendime Nr. GT- 15(14)-S, konstatuodamas kokių konkrečių turto vertintojų veiklai minėtuose teisės aktuose keliamų reikalavimų nesilaikė A. K.. (t. I, b. l. 14-38). Pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai ir detaliai išnagrinėjo Garbės teismo sprendime nurodytus Ataskaitų  trūkumus ir padarė atitinkamas, Ataskaitų surašymo metu galiojusių, anksčiau paminėtų teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka, todėl jų nekartoja.

Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą, kad šiuo atveju ji parengė glaustą turto įvertinimo ataskaitą, kurios parengimo galimybė bei reikalavimai jos turiniui buvo numatyti Turto vertinimo metodikos 81 punkte, teisėjų kolegija pabrėžia, kad ir tokios formos turto įvertinimo ataskaitai buvo taikomi jų parengimo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 23 straipsnyje nustatyti privalomi reikalavimai.

Pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pateiktoje  eksperto G. Č. tyrimo išvadoje į klausimą, ar deramai tiriamose Ataskaitose pateiktas turto vertės pagrindimas, atsakyta vertinimo metodų specifikos paaiškinimu bei pažymėjimu, kad turi būti daromos turto vertės korekcijos, koreguojant  vertę kontrolės priemoka ar nekontroliuojamos dalies nuolaida. Tačiau ekspertas nepagrindė savo nuomonės, kad vien šių korekcijų pritaikymas, nenurodant ir nepaaiškinant Ataskaitoje, kodėl taikomos būtent tokio dydžio korekcijos, yra pakankamas turto vertei pagrįsti. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija mano, kad eksperto G. Č. tyrimo išvada nepaneigia Garbės teismo sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų teiginių apie apeliantės parengtų Ataskaitų neatitikimą Įstatymo reikalavimams.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti pareiškėjos argumentai, susiję su Ataskaitose naudotų turto vertinimo metodų pasirinkimu ir nustatytos vertintų bendrovių turto vertės teisingumu, nėra teisiškai reikšmingi, nes skundžiamame Garbės teismo sprendime pareiškėja nėra kaltinama tuo, kad pasirinko netinkamą vertinimo metodą ar nustatė neteisingą turto vertę.

Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino lex retro non agit principą, ir jai už 2011 m. gruodžio 30 d. sudarytas Ataskaitas  negalėjo būti taikyta atsakomybė pagal nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją. Savo pozicijai pagrįsti ji nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1063-261/2015

Vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-565/2014, 2014 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-1328/2014, 2015 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015) laikomasi pozicijos, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcija turto vertintoją, be kita ko, įpareigojo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksu; sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą (Įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktai). Pagal tuo metu galiojusį Įstatymo 27 straipsnį turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliko Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas, kuris pagal Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 3 punktą turėjo teisę išduoti, panaikinti, pratęsti, sustabdyti turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimus ir panaikinti jų sustabdymą.  Įstatymo 1 straipsnis, apibrėžiantis įstatymo paskirtį, nurodė, jog įstatymas skirtas, be kita ko, nustatyti turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindus, teises, pareigas bei atsakomybę.

Darytina išvada, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymas  tiesiogiai numatė turto vertintojo atsakomybę, tame tarpe ir drausminę, už tam tikrus šio  įstatymo reikalavimų pažeidimus.

Vien ta aplinkybė, jog iki 2012 m. gegužės 1 d. turto vertintojų drausminės atsakomybės detali taikymo tvarka buvo numatyta tik Finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. Įsakymu Nr.IK-114 patvirtintose Taisyklėse, nėra pakankama teigti, jog turto vertintojo drausminė atsakomybė iki 2012 m. gegužės 1 d. nebuvo galima. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesivadovauja apeliantės nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A-1063-261/2015 išdėstytu teisės aiškinimu.

Pagal nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios redakcijos Turto ir verslo pagrindų įstatymą buvo numatyta daugiau drausminės atsakomybės rūšių, t.y. vietoj iki 2012 m. gegužės 1 d. numatytų  dviejų atsakomybės rūšių (kvalifikacijos pažymėjimo panaikinimo ar galiojimo sustabdymo) buvo numatytos keturios drausminės atsakomybės rūšys: pastaba; papeikimas; kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas ir kvalifikacijos patikrinimas; kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas (Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1-4 punktai). Taigi vertinant vien tik pagal galimas taikyti drausminės atsakomybės rūšis nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojantis Įstatymas turto arba verslo vertintojams yra palankesnis. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad nors įsigaliojusiame nuo 2012 m. gegužės 1 d. Įstatyme nenumatyta atgalinio veikimo galia, tačiau sprendžiant klausimą, ar vėliau įsigaliojęs teisinis reguliavimas yra palankesnis pareiškėjai ir jos teisinei padėčiai, lyginant su galima turto arba verslo vertintojo atsakomybe už ataskaitą, kuri buvo parengta pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją, yra būtina įvertinti ne tik tai, ar objektyviai vėliau įsigaliojęs reguliavimas numatė švelnesnį reguliavimą, bet šiuo atveju būtina atsižvelgti į individualiai susiklosčiusią pareiškėjos situaciją ir įvertinti, ar nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi Įstatymo redakcija, kurioje buvo numatyta daugiau atsakomybės formų, švelnino pareiškėjos padėtį. Siekiant įsitikinti, ar nebuvo pažeistas lex retro non agit principas, t. y. ar pareiškėjai buvo pritaikytas švelnesnis įstatymas, svarbu įvertinti ne tik taikytinas sankcijas, tačiau ir aplinkybę, ar už šiuo atveju nustatytus pažeidimus pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą pareiškėjai apskritai kiltų kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. ar už tokio pobūdžio ir sunkumo pažeidimus, kurie buvo nustatyti pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą pareiškėjai būtų taikyta atsakomybė ir panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-1328/2014).

Kaip jau minėta,  pareiškėja kaltinama pažeidimų padarymo metu galiojusio Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 20.5 ir 22 punktų pažeidimu. Tokie pažeidimai ir pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį drausminės atsakomybės teisinį reglamentavimą galėjo būti laikomi pakankamu pagrindu sustabdyti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą ar jį panaikinti.

Atsižvelgdama į tai, kad dabar galiojantis teisinis reguliavimas yra palankesnis pareiškėjai, ir jos teisinės padėties, lyginant su galima turto arba verslo vertintojo atsakomybe pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusią  Įstatymo redakciją, nepablogino, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis lex retro non agit principo taikymo aspektu.

Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad jai negalėjo būti taikyta drausminė atsakomybė už Ataskaitas , kurios buvo parengtos iki 2012 m. gegužės 1 d., nepagrįstas ir atmestinas.

Jau minėta, kad pagal Įstatymo 29 straipsnio 4 dalį už pažeidimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, turto arba verslo vertintojui gali būti skiriamos drausminės nuobaudos:

1) pastaba;

2) papeikimas;

3) turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla laikinas apribojimas ir kvalifikacijos patikrinimas;

4) turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla panaikinimas.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai už padarytus pažeidimus Garbės teismas skyrė pačią griežčiausią drausminę nuobaudą – turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla panaikinimą.

Parinkdamas pačią griežčiausią drausminę nuobaudą, Sprendime Garbės teismas nurodė keturius pagrindinius argumentus: pareiškėja realiai neatliko vertinamų įmonių priklausančio turto vertinimo, nustatyta įmonių rinkos vertė nėra pagrįsta, nepagrįstai nustatytos įmonių rinkos vertės yra itin didelės (bendra 153 541 000 lt suma), vertinimas atliktas įkeitimo bankui tikslu. Papildomai Garbės teismas akcentavo, kad pareiškėjos parengtose ataskaitose buvo padaryti grubūs pažeidimai, nustatytos itin didelės nepagrįstos įmonių turto rinkos vertės sukėlė grėsmę rinkos saugumui, šios ataskaitos buvo panaudotos atliekant paskolų stebėseną, esminiai jų turinio trūkumai lėmė nekokybiškų turto vertinimo paslaugų užsakovams suteikimą, sukėlė neigiamų pasekmių valstybės ekonominei sistemai bei diskreditavo turto vertintojo vardą.

Teisėjų kolegija, pritardama, kad  pareiškėjos padarytų pažeidimų gausa ir sistemiškumas (pasikartojimas) neleidžia šių pažeidimų laikyti neatsargiais arba vien formaliais, o Sprendime aptartos aplinkybės buvo pakankamos taikyti turto vertintojai griežtą drausminę atsakomybę, atkreipia dėmesį į tai, kad  Garbės teismui priimant Sprendimą, pareiškėja nominaliai turėjo dvi paskirtas drausmines nuobaudas:  Garbės teismo 2012 gruodžio 20 d. sprendimu Nr. GT-14(12)-S už panašius pažeidimus jai buvo paskirtas  papeikimas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (įsiteisėjo po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties Nr. A-756-565/2014 priėmimo) ši nuobauda buvo pakeista į pastabą. Garbės teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. GT-44(13)-S A. K. buvo paskirta drausminė nuobauda - pareiškėjos kvalifikacijos pažymėjimų galiojimo sustabdymas ir kvalifikacijos patikrinimas. Ši nuobauda LVAT 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A-490-822/2015 buvo iš viso panaikinta kaip neproporcinga. Konstatuotina, kad A. K. dėl savo profesinės veiklos turi vieną galiojančią drausminę nuobaudą – pastabą.

Kartu teisėjų kolegija mano, kad pareiškėjos drausminės atsakomybės mastui turi turėti įtakos ir tai, kad jos parengtos ir skundžiamame Sprendime minimos Ataskaitos tiesioginių realių neigiamų pasekmių rinkai nesukėlė, jos nustatytos vertintų įmonių turto rinkos vertės buvo didelės ir nepakankamai pagrįstos, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, jog šios vertės yra akivaizdžiai neatitinkančios tikrovės ar jų nustatymui įtakos turėjo pareiškėjos siekis suklaidinti vertinimo užsakovus ar trečuosius asmenis. Natūralu, kad vertinant didelių ūkio subjektų, kontroliuojančių kitus juridinius asmenis, turtą ir verslą, jų rinkos vertė yra didelė, ypač lyginant su mažomis įmonėmis, tačiau vien tai savaime negali lemti griežtesnės nuobaudos parinkimo. Pažymėtina, kad nors Garbės teismas Sprendime nurodė nevertinantis pareiškėjos veiksmų, rengiant kitas dvi ataskaitas (Nr.12/1887(Vil):10 ir Nr.12/1888(Vil):10), dėl kurių drausminė atsakomybė nėra galima dėl naikinamojo atsakomybės termino pasibaigimo, tačiau motyvuodamas parenkamos nuobaudos griežtumą ir skaičiuodamas nepagrįstai nustatytą įmonių rinkos vertę, į ją įtraukė visose keturiose ataskaitose vertintas įmones, taip dvigubai padidindamas šį dydį. Be to, Garbės teismo 2012 gruodžio 20 d. sprendime Nr. GT-14(12)-S ir 2013 m. birželio 18 d. sprendime Nr. GT-44(13)-S įvertinti pareiškėjos neteisėti veiksmai buvo labai panašūs, tačiau buvo pasirinktos žymiai švelnesnės poveikio priemonės. Pažymėtina ir tai, kad nuo padarytų pažeidimų yra praėjęs gana nemažas laikotarpis, duomenų, kad A. K. nuo naujos redakcijos Metodikos patvirtinimo bei jos svarstymo Garbės teismo posėdžiuose toliau daro panašius pažeidimus, nėra, kas rodo, kad tokių teisės pažeidimų prevencija jau yra užtikrinta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1004-502/2015 yra nurodęs, jog turto arba verslo vertintojų drausminės atsakomybės klausimai nėra detaliau reglamentuoti Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas) ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose, todėl teisėjų kolegija, pasisakydama pareiškėjui skirtos drausminės nuobaudos individualizavimo aspektu be kita ko vadovausis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir administracinių teismų praktika panašiose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-11-319/2007, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-1838/2012). Teismas švelnina paskirtą tarnybinę nuobaudą, jei paskirtoji nuobauda pareiškėjui yra aiškiai per griežta bei bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę nuobaudą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-649/2013). Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga poveikio priemonė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-360/2013).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, jog Sprendimu pareiškėjai skirta drausminė nuobauda  laikytina neproporcinga padarytam pažeidimui, t. y. aiškiai per griežta., A. K. paskirta Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte numatyta drausminė nuobauda keistina vienu laipsniu švelnesne poveikio priemone – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymu ir kvalifikacijos patikrinimu (Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai nurodė ir kvalifikavo pareiškėjos profesinėje veikloje padarytus pažeidimus, užtraukiančius drausminės atsakomybės taikymą, tačiau netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), reglamentuojančias drausminės nuobaudos turto vertintojui parinkimą, jų kontekste netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes bei pareiškėjos asmenybę, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip :

„ Pareiškėjos A. K. skundą patenkinti iš dalies.

Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. GT-15(14)-S A. K. paskirtą drausminę nuobaudą – 2006-06-02 išduoto turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr.A000367 (verslo vertinimo sritis) galiojimo panaikinimą  - pakeisti 2006-06-02 išduoto turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr.A000367 (verslo vertinimo sritis) galiojimo sustabdymu ir kvalifikacijos patikrinimu   (Turto ir verslo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Likusią A. K. skundo reikalavimų dalį atmesti. „

Nutartis neskundžiama.