Baudžiamoji byla Nr. 2K-151-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00090-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

       1.2.14.2.5;

                                                                                    1.2.17.3;

                                                                                    2.1.15.3.3.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M., R. V., G. S. ir A. K. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu V. M., R. V., G. S. ir A. K. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį ir kiekvienas iš jų nubaustas už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimu ketveriems metams, už BK 1992 straipsnio 1 dalyje  numatyto nusikaltimo padarymą 150 MGL (19 500 Lt, t. y. 5647 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, jiems paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir galutinė bausmė kiekvienam iš jų paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir 150 MGL (19 500 Lt, t. y. 5647 Eur) bauda.

Be to, pagal Klaipėdos teritorinės muitinės pareikštą civilinį ieškinį iš nuteistųjų V. M., R. V., G. S., A. K. kartu su nuteistaisiais M. H., G. Z., V. S. solidariai priteista 1 631 109,62 Lt (472 691 Eur) valstybei.

Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžiu nuteistųjų V. M., R. V., G. S. ir A. K. apeliaciniai skundai atmesti. Be to, šiuo nuosprendžiu pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendis, tačiau padaryti pakeitimai su asmenimis, padavusiais kasacinius skundus, nėra susiję.

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu nuteisti ir M. H., G. Z., V. S., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepriimta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

G. S., V. M., R. V., A. K., taip pat M. H., V. S., G. Z., nuteisti už tai, kad nenustatytu būdu sužinoję, jog 2010 m. spalio 25 d. Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio poste sulaikytas ir laikomas saugomoje teritorijoje – detalaus tikrinimo vietos angare, esančiame Pagėgių sav., Pagėgių sen., (duomenys neskelbtini), kontrabanda iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką gabenęs akcizais apmokestinamas prekes vilkikas „DAF 95ATI430“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (30 123 Lt, t. y. 8724,22 Eur vertės) su puspriekabe „Schwarzmuller SRA3/E“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (25 831 Lt, t. y. 7481,17 Eur vertės), pakrauta 1000 dėžių konditerinės šokolado glazūros (76 166 Lt, t. y. 22 059,2 Eur vertės), taip pat akcizais apmokestinamomis prekėmis 195 940 pakelių cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos mokesčių ženklais ir 89 640 pakelių cigarečių „Sovereign“ su Rusijos Federacijos mokesčių ženklais (1 868 331 Lt, t. y. 541 106,06 Eur vertės), t. y. bendra nurodyto turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 2 000 451 Lt (579 370,66 Eur), 2010 m. spalio 26 d. ryte Tauragėje, (duomenys neskelbtini), kreipėsi dėl turimos informacijos patvirtinimo į Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto pažeidimų prevencijos skyriaus inspektorių G. Z. Šiam pokalbio metu patvirtinus M. H. turimą informaciją apie muitinės sulaikytą kontrabandinį krovinį, M. H. organizavo minėto didelės vertės svetimo turto (vilkiko, puspriekabės, šokolado glazūros ir cigarečių) pagrobimą iš Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto (BK 178 straipsnio 3 dalis) bei neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis pažeidžiant nustatytą tvarką (BK 1992 straipsnio 1 dalis). Šie nusikaltimai padaryti tokiomis aplinkybėmis.

Nuo 2010 m. spalio 29 d. vakaro iki 2010 m. lapkričio 5 d. vakaro (tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) bute, esančiame Tauragėje, (duomenys neskelbtini), M. H. kreipėsi į V. S. ir išdėstė pastarajam nusikalstamą sumanymą pagrobti iš Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto detalaus tikrinimo vietos angaro sulaikytą ir ten laikomą pirmiau  nurodytą didelės vertės svetimą turtą – vilkiką ir puspriekabę su šokolado glazūros bei cigarečių kroviniu, ir paprašė sužinoti iš savo pažįstamų asmenų Kaliningrado srityje, kaip užsiveda planuojamas pagrobti vilkikas ir kur vilkiko kabinoje yra paslėptas apsaugos nuo vagystės pultas – imobilaizeris, kaip jį išjungti. V. S., tiksliai nenustatytu laiku (po M. H. kreipimosi) telefonu susisiekęs su Kaliningrado srityje gyvenančiu nenustatytu asmeniu, sužinojo nusikaltimams padaryti reikalingą informaciją, kad planuojamas pagrobti vilkikas užsiveda atskiru, išvestu iš užvedimo sistemos mygtuku, paslėptu už šilumos reguliavimo svirtelės, ir 2010 m. lapkričio 8 d., apie 17 val., Tauragėje, (duomenys neskelbtini), šią informaciją perdavė M. H. Taip V. S. padėjo įsibraunant į saugomą teritoriją slapta pagrobti didelės vertės svetimą turtą – vilkiką „DAF 95ATI430“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (30 123 Lt, t. y. 8724,22 Eur vertės) su puspriekabe „Schwarzmuller SRA3/E“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) (25 831 Lt, t. y. 7481,17 Eur vertės), pakrauta 1000 dėžių konditerinės šokolado glazūros (76 166 Lt, t. y. 22 059,2 Eur vertės), taip pat akcizais apmokestinamomis prekėmis 195 940 pakelių cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos mokesčių ženklais bei 89 640 pakelių cigarečių „Sovereign“ su Rusijos Federacijos mokesčių ženklais (1 868 331 Lt, t. y. 541 106,06 Eur vertės), ir neteisėtai, pažeidžiant nustatytą tvarką įgyti, gabenti, laikyti ir realizuoti akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

M. H. 2010 m. lapkričio 7 d., apie 8 val., Tauragėje, prie (duomenys neskelbtini) namo, po to 2010 m. lapkričio 7 d. vakare ir 2010 m. lapkričio 8 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini) name, kreipėsi į Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) skyriaus inspektorių G. Z., išdėstė jam nusikalstamą sumanymą pagrobti iš Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto detalaus tikrinimo vietos angaro sulaikytą ir ten laikomą pirmiau paminėtą didelės vertės svetimą turtą bei paprašė suteikti nusikaltimo padarymui reikalingą informaciją apie, priėjimą prie jo planuojamo pagrobti turto ir galimybes pasišalinti su šiuo turtu iš saugomos teritorijos. G. Z. tiksliai nupasakojo M. H., kur Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto detalaus tikrinimo vietoje stovi vilkikas su puspriekabe, nurodė, kad minėtame vilkike yra pakrauta apie 570 dėžių cigarečių „Sovereign“ ir „Jin Ling“, nubraižė ant popieriaus lapo Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto schemą, pažymėdamas vietą, kur stovi vilkikas, taip pat vietą, per kurią galima patekti į patalpas, ir perdavė šią schemą M. H. bei nurodė kelią, kuriuo galima išvažiuoti iš Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto teritorijos. Taip G. Z. padėjo įsibraunant į saugomą teritoriją slapta pagrobti didelės vertės svetimą turtą bei neteisėtai, pažeidžiant nustatytą tvarką įgyti, gabenti, laikyti ir realizuoti akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

M. H. 2010 m. lapkričio 7 d., Tauragėje, (duomenys neskelbtini) patalpose, kreipėsi į T. Ž. ir, neatskleisdamas nusikalstamo sumanymo pagrobti didelės vertės svetimą turtą, paprašė 2010 m. lapkričio 9 d. nakčiai, apie 1 val., Tauragės r., (duomenys neskelbtini), prie grūdų sandėlių surinkti grupę pažįstamų ir patikimų asmenų kontrabanda į Lietuvos Respubliką įvežtoms cigaretėms iškrauti iš vilkiko puspriekabės. T. Ž. pažadėjo M. H. bendrininkauti disponuojant akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, jas įgyjant, laikant, gabenant ir realizuojant, po to 2010 m. lapkričio 7-8 d., tiksliau nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, šį nusikalstamą sumanymą išdėstė E. M., E. Ž., T. Z., Š. L., T. L. bei V. G. ir iš anksto susitarė su jais 2010 m. lapkričio 9 d. Tauragės, (duomenys neskelbtini), neteisėtai disponuoti – įgyti, laikyti, gabenti ir realizuoti – akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, kurių vertė viršija 250 MGL sumą.

M. H. 2010 m. lapkričio 7 d. dienos viduryje, prieš tai telefonu pakvietęs A. K. susitikti, Raseinių r., Nemakščių sen., Kryžkalnio k., susitikęs su A. K. ir G. S., išdėstė šiems planą įsibraunant į Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto teritoriją pagrobti ten laikomą minėtą didelės vertės svetimą turtą – vilkiką bei puspriekabę su šokolado glazūros ir cigarečių kroviniu – ir susitarė, kad A. K. ir G. S. kartu su jų bendrais pažįstamais V. M. ir R. V. suras ir M. H. nurodytu laiku atgabens iki nusikaltimo darymo vietos asmenį, turintį M. H. nurodytu būdu patekti į saugomą (duomenys neskelbtini) kelio posto teritoriją, išvairuoti iš posto teritorijos vilkiką su kroviniu ir nuvairuoti jį į M. H. nurodytą vietą, taip pat lydės pagrobtą vilkiką ir stebės aplinką, kol bus kraunamos pagrobtos cigaretės, po to jų surastas asmuo turės pagrobtą vilkiką nuvairuoti į Šilutę ir ten palikti. A. K. ir G. S. po šio pokalbio su M. H., iki 2010 m. lapkričio 8 d. vakaro, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, šį nusikalstamą sumanymą aptarė su V. M. ir R. V., parinko tyrimo metu nenustatytą asmenį, turėsiantį išvairuoti iš (duomenys neskelbtini) kelio posto teritorijos planuojamą pagrobti vilkiką su puspriekabe ir joje esančiu kroviniu, pasiskirstė vaidmenimis ir užduotimis nusikaltimo darymo metu.

Tęsiant nusikalstamą veiką, 2010 m. lapkričio 8 d. vakare, po 18 val., M. H. telefonu pranešė A. K., kad pasirengimas vagystei iš muitinės teritorijos baigtas, ir pakvietė jį kartu su kitais bendrininkais atvykti į Tauragę. A. K. ir V. M., atvykę automobiliu „Audi A4” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir G. S., R. V. ir nenustatys asmuo, atvykę automobiliu „VW Golf IV” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į Tauragę, 2010 m. lapkričio 8 d., apie 22-23 val., aikštelėje, esančioje Pramonės g. 9a prie degalinės „Lukoil“, susitiko su M. H., kuris jiems išdėstė informaciją apie planuojamą pagrobti svetimą turtą, nurodė patekimo į Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą kelius ir būdus, parodė nubraižytą (duomenys neskelbtini) kelio posto schemą, paaiškino duomenis apie planuojamo pagrobti vilkiko su puspriekabe užvedimo būdą, nurodė, kuriuo keliu bus važiuojama iki iš anksto numatytos pagrobtų cigarečių iškrovimo vietos – Tauragės r., (duomenys neskelbtini), iš pradžių tarp grūdų sandėlių esančios asfaltuotos aikštelės; taip pat kartu su bendrininkais pasiskirstė vaidmenis ir suplanavo, kaip palaikys nuolatinį ryšį tarpusavyje nusikaltimo darymo metu, lydės pagrobtą vilkiką su puspriekabe bei kroviniu ir vykdys aplinkos stebėjimą, o iškrovus cigaretes, nugabenimą bei palikimą Šilutės mieste. Taip M. H. turėjo nuvežti tyrimo metu nenustatytą asmenį iki (duomenys neskelbtini) kelio posto, vėliau jau pagrobtą vilkiką su puspriekabe ir kroviniu, stebint aplinką ir palaikant ryšį telefonu, palydėti iki iš anksto sutartos vietos (duomenys neskelbtini), ten organizuoti cigarečių iškrovimą, nugabenimą į paslėpimo vietą ir jas paslėpus laikyti iki realizavimo; tyrimo metu nenustatytas asmuo turėjo išvairuoti planuojamą pagrobti vilkiką su puspriekabe ir kroviniu iš (duomenys neskelbtini) kelio posto ir nuvairuoti jį į iš anksto sutartą vietą (duomenys neskelbtini), o po cigarečių iškrovimo iš vilkiko puspriekabės nuvairuoti pagrobtą vilkiką su puspriekabe į Šilutės miestą ir palikti; A. K., G. S., V. M. ir R. V. turėjo lydėti pagrobtą vilkiką su puspriekabe ir kroviniu nuo (duomenys neskelbtini) kelio posto iki (duomenys neskelbtini) stebint aplinką ir, esant reikalui, perspėti kitus bendrininkus, po to stebėti aplinką (duomenys neskelbtini). R. V. perdavė nenustatytam asmeniui ryšiui su M. H. palaikyti mobilųjį telefoną su latviška SIM kortele.

Po to, 2010 m. lapkričio 9 d., apie 0.30 val., Pagėgių sav., (duomenys neskelbtini), M. H., A. K., G. S., V. M., R. V. bei tyrimo metu nenustatytas asmuo, veikdami organizuota grupe pagal iš anksto parengtą ir aptartą nusikaltimo padarymo planą, įsibraudami į saugomą teritoriją, iš Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto detalaus tikrinimo angaro slapta pagrobė pirmiau minėtą didelės vertės svetimą turtą – vilkiką ir puspriekabę su šokolado glazūros ir cigarečių kroviniu: M. H. automobiliu „Toyota“ nuvežė tyrimo metu nenustatytą asmenį iki (duomenys neskelbtini) kelio posto, o pastarajam nuėjus į detalaus tikrinimo vietos angarą ir sulaukus, kol šis išvairavo vilkiką su puspriekabe ir kroviniu, toliau stebėjo aplinką ir, su šiuo asmeniu palaikydamas ryšį telefonu, lydėjo jį automobiliu „Toyota“ važiuodamas iš paskos iki iš anksto sutartos vietos Tauragės r., (duomenys neskelbtini). Tuo pat metu A. K., G. S., V. M. ir R. V. Šakininkų k., kelyje iš Tilžės į Tauragę, pasitiko tyrimo metu nenustatyto asmens vairuojamą, M. H. lydimą, pagrobtą vilkiką bei puspriekabę su kroviniu ir važiuodami automobiliais „VW Golf IV” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu G. S., bei „Audi A4” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu V. M., lydėjo jį toliau stebėdami aplinką iki (duomenys neskelbtini). Taip organizuotos grupės nariai pagrobtą vilkiką su puspriekabe ir kroviniu nugabeno į (duomenys neskelbtini), aikštelę prie grūdų sandėlių, po to (duomenys neskelbtini), autobusų stotelėje, vilkiką vairavęs nenustatytas asmuo persėdo į G. S. vairuojamą automobilį „VW Golf IV” ir liko ten laukti. Taip M. H., A. K., G. S., V. M., R. V. bei tyrimo metu nenustatytas asmuo, veikdami organizuota grupe, pagrobę 195 940 pakelių cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos mokesčių ženklais ir 89 640 pakelių cigarečių „Sovereign“ su Rusijos Federacijos mokesčių ženklais, kurių vertė (1 868 331 Lt, t.y. 541 106,06 Eur) viršija 250 MGL dydžio sumą, įgijo ir gabeno akcizais apmokestinamas prekes, pažeidžiant nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1, 2.2 punktų reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. lapkričio 9 d., nuo 1 iki 6 val., M. H. pagal išankstinį susitarimą su organizuotos grupės nariais A. K., G. S., V. M., R. V. bei tyrimo metu nenustatytu asmeniu, veikdamas bendrininkų grupe su T. Ž., E. M., E. Ž., T. Z., T. L., Š. L., V. G. (kurie už šį nusikaltimą jau yra nuteisti įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. baudžiamuoju įsakymu), iškrovė iš pagrobto vilkiko puspriekabės minėtas akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, išskyrus 137 pakelius cigarečių „Jin Ling“, likusių pagrobtame vilkike (puspriekabėje), kurį minėtas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo nuvairavo į Šilutę ir paliko Geležinkelio g., prie namo Nr. 6b, kur jis 2010 m. lapkričio 10 d. buvo surastas policijos pareigūnų. Visas kitas prekes minėti asmenys krovininiais mikroautobusais „Volkswagen LT“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat tyrimo metu nenustatytu „Ford Transit“, nugabeno į (duomenys neskelbtini) esančios daržinės patalpą, M. H. iš anksto parinktą cigaretėms laikyti, kur sukrovę laikė bei dalį jų – 195 002 pakelius cigarečių „Jin Ling“ ir 54 343 pakelius cigarečių „Sovereign“ – realizavo ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims iki 2010 m. lapkričio 22 d., kai kratos metu minėtoje (duomenys neskelbtini), esančios sodybos daržinėje ir joje stovinčiame krovininiame mikroautobuse „Mercedes Benz Sprinter“ (su pritvirtintu kito automobilio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo surasta ir paimta 801 pakelis cigarečių „Jin Ling“ ir 35 297 pakeliai cigarečių „Sovereign“.

Kasaciniu skundu nuteistieji V. M., R. V., G. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo atmestas jų apeliacinis skundas dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, ir grąžinti baudžiamąją bylą dėl jų paduoto apeliacinio skundo iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasaciniame skunde išdėstomos byloje nustatytos faktinės įvykio aplinkybės. Pažymima, kad G. S., V. M., R. V. ir A. K., duodami parodymus pripažino, jog nuteistasis M. H. jiems nuolat siūlė įsigyti kontrabandinių cigarečių, kol vieną dieną jie tokiu pasiūlymu susigundė. Tuomet 2010 m. lapkričio 8 d. nuvyko į M. H. nurodytą vietą, daugiau nei valandą laukė, kol šis jiems atveš žadėtas kelias dėžes cigarečių, bet nesulaukę, apie 24 val. išvyko namo į Mažeikius. Kasatoriai pažymi, kad objektyvūs duomenys leidžia teigti, jog jie (G. S., V. M., R. V.) ir A. K. įvykio naktį galėjo būti apie 30 km spinduliu nuo įvykio vietos, tačiau nuteistojo M. H. parodymų detalės dėl jų dalyvavimo M. H. suorganizuotoje veikoje nesutampa su kitų nuteistųjų parodymais.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnį – ir padarė esminių BPK 20 straipsnio (reglamentuojančio įrodymų vertinimą), 301 straipsnio 1 dalies (nustatančios, kad nuosprendis gali būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje) pažeidimų.

Kasaciniame skunde pateikiamos dvi įvykio versijos. Pirmoji versija yra ta, kad nuteistieji A. K., V. M., G. S., R. V., M. H. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo iš Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto teritorijos pagrobė ten laikomą didelės vertės svetimą turtą – vilkiką ir puspriekabę su šokolado glazūros ir cigarečių kroviniu, kurį tyrimo nenustatytas asmuo nugabeno iki (duomenys neskelbtini), kur krovinys buvo iškrautas nuteistojo M. H. uošviui priklausančioje sodyboje M. H. pasamdytų krovikų. Po to vilkikas buvo nuvairuotas į Šilutę ir ten paliktas. Ši įvykio versija patvirtinta vien nuteistojo M. H. parodymais. Antroji įvykio versija yra ta, kad nuteistieji A. K., V. M., G. S., R. V. nuteistojo M. H. kvietimu dviem lengvaisiais automobiliais 2010 m. lapkričio 9 d. buvo atvykę į Tauragę, turėdami tikslą įsigyti akcizais apmokestinamų prekių, t. y. pažeisdami nustatytą tvarką siekė nusipirkti sąlyginai pigių kontrabandinių cigarečių. Apie valandą palaukę M. H. nurodytoje vietoje, tačiau taip ir nesulaukę žadėtų cigarečių, išvyko į Mažeikius. Ši įvykio versija yra patvirtinta A. K., V. M., G. S. ir R. V. parodymais.

Kasatorių teigimu, jų padaryta veika neturėjo būti kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Jie atkreipia dėmesį, kad šio nusikaltimo (vagystės) objektyviajai pusei būdinga: 1) svetimas turtas slapta arba atvirai paimamas; 2) neatlygintinai pasisavinamas. Pasak kasatorių, byloje nebuvo nustatyta jų tiesioginio kontakto nei su iš muitinės terminalo pagrobtu vilkiku ir puspriekabe, nei su šiame vilkike buvusiu cigarečių kroviniu (tokių aplinkybių nenurodė nei nuteistasis M. H., nei kiti nuteistieji), o tikrasis daikto pasisavinimas galimas tik tada, kai kaltininkas, suteikdamas jam apsaugą, paimtam turtui įtvirtina viešpatavimo galimybę. Dėl to vien ta aplinkybė, kad kasatoriai, pažeisdami nustatytą tvarką, ketino įsigyti akcizais apmokestinamų prekių ir atsitiktinai atsidūrė teritorijoje (apimančioje 30 kilometrų plotą aplink įvykio vietą), negali būti pagrindas tokią veiką kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kaip svetimo turto pagrobimą, taip pat veikų padarymą dalyvaujant organizuotojoje grupėje.

Kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK reikalavimų pažeidimų buvimas argumentuojamas tuo, kad susiklosčiusioje situacijoje, kai viena ir kita įvykių versija pagrįsta bylos baigtimi suinteresuotų asmenų parodymais, loginis įrodymų vertinimas (kaip tai padarė teismai) negali garantuoti objektyvių ir teisingų išvadų, nes teoriškai kiekviena prielaida (tiek teismo, tiek kasatorių) yra galima. Dėl to analizuojant byloje esančius duomenis, ypatingą dėmesį būtina atkreipti į pateiktų detalių loginę seką, nes neatmestina, kad net vienos detalės ar aplinkybės paneigimas gali sugriauti visą loginę konstrukciją. Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pateiktas prašymas leisti pateikti papildomus rašytinius įrodymus – transporto priemonės apžiūros protokolą tam, kad būtų patvirtinta aplinkybė, jog įvykio vietoje buvusio ir su G. S. siejamo automobilio – „VW Golf“ IV klasės, dviejų durų – nei G. S., nei jo tėvai niekada nėra turėję. Apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė nepabaigęs tirti įrodymų ir motyvuodamas tuo, kad tokie įrodymai neatitinka BPK reikalavimų ir negali būti laikomi įrodymais; taip parodė išankstinį nusistatymą (šališkumą) ir pažeidė BPK 10 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 1 ir 5 dalis, 48 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnį ir iš esmės suvaržė kaltinamųjų teisę į gynybą. Kasaciniame skunde pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. apžvalgoje „Dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ pabrėžta, jog BPK yra ne vienintelis įstatymas, pagal kurio nustatytą tvarką gaunami įrodymai. Šioje apžvalgoje nurodytos būtinos taisyklės, kuriomis privalo vadovautis teismai, spręsdami išnagrinėtų duomenų pripažinimo įrodymais klausimą. Taigi, teismas pirmiausia turi patikrinti, ar duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Be to, kasatoriai nurodo, kad minėti dokumentai atitiko BPK 20 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, todėl turėjo būti tiriami ir vertinami kaip ir kiti bylos duomenys, o tik tada sprendžiama, ar jie laikytini įrodymais. Nagrinėjamu atveju buvo iš esmės suvaržyta kaltinamųjų teisė į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107/2005, 2K-138/2005). Kasatoriai nurodo, kad kitame teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė atnaujinti įrodymų tyrimą ir paprašė iš naujo pateikti ankstesniajame posėdyje mėgintą pateikti transporto priemonės apžiūros protokolą, be to, buvo nuspręsta į teismo posėdį iškviesti pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustą liudytoją T. Z. Aptardami automobilio apibūdinimą liečiančias aplinkybes kasatoriai pažymi, kad kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog 2010 m. lapkričio 8 d. vakare G. S. į įvykio vietą buvo atvykęs sidabrinės (pilkos) spalvos automobiliu „VW Golf“ IV klasės, nes tokius automobilio požymius nurodė nuteistasis M. H. Teisme G. S. parodė, kad iš tikrųjų buvo atvykęs sidabrinės (pilkos) spalvos automobiliu „VW Golf“, tačiau ne IV, o III klasės. Šios aplinkybės nustatymas teismui buvo svarbus, nes tokio modelio automobilio buvimą (duomenys neskelbtini) nurodė ne tik nuteistasis M. H., bet ir kaip liudytojas apklaustas nuteistasis T. Z., kuris dalyvavo iškraunant cigaretes. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas G. S. parodymus ir tikėdamas M. H. parodymais, kasatorių manymu, rėmėsi neegzistuojančiais faktais, nes G. S. vardu nėra registruotas pilkos spalvos automobilis „VW Golf“ IV klasės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini).Toks automobilis 2007 m. rugpjūčio 4 d. užregistruotas G. S. tėvo vardu, o G. S. naudojosi tiek šiuo, tiek savo motinos vardu registruotu automobiliu „VW Golf“ III klasės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi teismas, vartodamas ir aiškindamas žodžių „savo automobiliu“ prasmę, klydo, taip pat klaidingai nurodė, kad niekas iš byloje apklaustų asmenų nepatvirtino, jog G. S. būtų atvykęs keturių durų automobiliu „VW Golf“ III klasės. Pateikus transporto priemonės apžiūros protokolą (surašytą 2012 m. birželio 20 d.) ir nuotraukas, A. K., V. M. ir R. V. patvirtino, kad būtent šiuo „VW Golf“ III klasės automobiliu 2010 m. lapkričio 8 d. į Tauragę vyko G. S. Kasatoriai pažymi, kad aptariami „VW Golf“ modeliai yra panašūs, juos atskirti to neišmanančiam žmogui, ypač naktį, sunku. Atsižvelgiant į tai, kad G. S. 2010 m. lapkričio 8 d. į Tauragę atvyko vėlų vakarą (apie 23 val.), lyjant lietui, abejonių kelia nuteistojo M. H. nurodytas tikslus automobilio „VW Golf“ modelis – IV klasė. Be to, M. H. tą vakarą vairavo iš draugo pasiskolintą automobilį „Toyota“, kurio konkretaus modelio nurodyti negalėjo. Kasatoriai pabrėžia, kad aplinkybė dėl automobilio modelio, kuria grindžiamas A. K., G. S., R. V. ir V. M. dalyvavimas vilkiko vagystėje, gana svarbi, nes ją patvirtino vilkiko iškrovime dalyvavęs liudytojas T. Z. Pirmosios instancijos teismas jo parodymus laikė nuosekliais ir nurodė, kad neturi pagrindo jais netikėti (T. Z. parodė, kad priešpaskutiniu reisu jie nuvežė pilną mikroautobusą cigarečių ir iškrovę važiavo M. H. vairuojamu mikroautobusu iki (duomenys neskelbtini) autobusų stotelės, kur už parduotuvės ant pagrindinio kelio stovėjo IV klasės sidabrinės spalvos dviejų durų „VW Golf“, kuriame sėdėjo du žmonės). Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad automobilis „VW Golf” (IV klasės, kaip parodė T. Z.) buvo ne keturių, bet dviejų durų, o tokio dviejų durų automobilio nei G. S., nei jo tėvai niekada nėra turėję. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino T. Z. nurodytų automobilio, kurį jis matė 2010 m. lapkričio 9 ir 21 d., apibūdinančių aplinkybių ir klaidingai manė, kad G. S. tėvo vardu registruotas automobilis IV klasės „VW Golf“ neabejotinai yra dviejų durų. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs apklausti T. Z. dėl naktį jo pastebėto automobilio „VW Golf“ vagystės, privalėjo vadovautis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, iš jų ir BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įpareigojančia įrodymus vertinti remiantis išsamiu aplinkybių ištyrimu. Kadangi T. Z. teismo šaukimas nebuvo įteiktas, teismas nusprendė apsiriboti jo pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kuriais ir rėmėsi, tačiau šiuo atveju rėmėsi aplinkybėmis (T. Z. regėjimo ir sąžinės savybėmis), kurios nebuvo išaiškintos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, o neatitikimus laikė neesminiais ir nurodė, kad vagystės metu buvo tamsu, todėl liudytojas T. Z., parodydamas apie automobilio durelių skaičių ir klasę, galėjo to tiksliai neįžiūrėti, taip pat sąžiningai klysti. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį, kad T. Z. daug metų verčiasi automobilių taisymu, todėl objektyviai atpažinti automobilio klasę jam nebuvo sudėtinga, todėl apeliacinės instancijos teismo pirmiau nurodyti motyvai neturi objektyvaus pagrindo. Kasatoriai pažymi, kad BPK 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, tačiau aptariamu atveju – liudytojo T. Z. parodymų ištyrimo ir vertinimo – gynybos šaliai nebuvo suteikta teisė ir galimybė pateikti kitus įrodymus bei prašymus ar bent pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai iš esmės apribojo BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatytą kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisę, kad jo bylą lygybės sąlygomis teisingai išnagrinėtų nešališkas teismas. Be to, BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendis grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o pasak kasatorių, aptariamoje situacijoje šios nuostatos buvo pažeistos.

Kasaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, kuriuos teismai pažeidė ir kurie suponuoja, kad teismas, spręsdamas dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir darydamas išvadas dėl konkrečių įrodinėtinų aplinkybių, turi įrodymus vertinti kiekvieną atskirai ir jų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus. Nagrinėjamoje byloje tiek vienai, tiek kitai versijai pagrįsti remiamasi vieninteliu įrodymų šaltiniu: iš vienos pusės – nuteistojo M. H. parodymais, iš kitos – nuteistųjų A. K., V. M., G. S., R. V. parodymais. Atsižvelgiant į tai, būtina ypatingą dėmesį skirti pateiktų aplinkybių loginiam pagrįstumui. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nurodė pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo pažeidimus, t. y. tai, kad teismas iš vienintelio įrodymų šaltinio – nuteistojo M. H. parodymų – išrinko tik kaltinančius parodymus, o A. K., G. S., R. V. ir V. M. teisinančius įrodymus atmetė remdamasis ne kitais byloje surinktais objektyviais įrodymais, o išgalvotomis teorinėmis prielaidomis. Kasatorių nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami įrodymus, savo vidinio įsitikinimo neparėmė visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu; buvo įvertinti atskiri duomenys, o ne jų visetas. Šiame kontekste kasatoriai teigia, kad teismai ignoravo labai svarbią (pirmiau skunde akcentuotą) aplinkybę dėl automobilio apibūdinimo (durelių skaičiaus, klasės). Nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo nurodytais argumentais, šio teismo padarytą išvadą kasatoriai laiko prielaida, kurią paneigia įtariamojo Š. L. 2010 m. gruodžio 13 d. duoti parodymai apie tai, kad jį pasitiko ir iki įvykio vietos palydėjo pilkos ar sidabrinės spalvos „VW Golf“ automobilis. Atsižvelgdami į šiuos parodymus, kasatoriai teigia, kad automobilį IV klasės dviejų durų „VW Golf“, kuriuo buvo atvežtas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas vilkiko vairuotojas ir kuris 2010 m. lapkričio 21 d. pastebėtas (duomenys neskelbtini) (šias aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino T. Z.), sieti su G. S. nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pasak kasatorių, teismų padaryti BPK reikalavimų pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažinęs, jog neturi pagrindo besąlygiškai tikėti nei kaltinamojo M. H., nei kitų kaltinamųjų parodymais, rėmėsi M. H. parodymais kaip įrodymu jų kaltei pagrįsti ta apimtimi, kuri akivaizdžiai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, ir kuriais paneigta (neįrodyta), kad jie (G. S., V. M., R. V.) pagrobė didelės vertės svetimą turtą ar siekė jį užvaldyti (BK 178 straipsnio 3 dalis) ir dalyvavo darant šią veiką organizuotoje grupėje. Dėl to teismų padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir už tai jiems paskirta neteisinga bausmė bei nepagrįstai priteistas solidariai atlyginti civilinis ieškinys – 1 631 109,62 Lt (472 691 Eur). Kasatorių nuomone, pagal byloje surinktus įrodymus jų veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis pažeidžiant nustatytą tvarką. Dėl nurodytų pažeidimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius kasatoriai laiko neteisėtais ir mano, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria atmestas jų apeliacinis skundas, turi būti panaikinta.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, ir grąžinti bylą dėl jo apeliacinio skundo iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų. Kasatorius išdėsto BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apeliacinio proceso paskirtį bei BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas ir teigia, kad šių reikalavimų abiejų instancijų teismai neįvykdė. Pasak kasatoriaus, pagrindinės aplinkybės – kad jis, veikdamas su M. H., G. S., V. M., R. V. ir nenustatytu asmeniu, pagrobė vilkiką su kontrabandiniu kroviniu – nustatymas yra grindžiamas vien nuteistojo M. H. parodymais, kuriuos vertinti teismai turėjo itin atidžiai. Kaltinimas jam, taip pat nuteistiesiems G. S., V. M. ir R. V., šiuo vieninteliu įrodymų šaltiniu galėtų būti grindžiamas tik tuo atveju, jei M. H. parodymai būtų visiškai nuoseklūs, savo turiniu neprieštaringi ir pan., tačiau taip nėra ir tai pripažino pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalinęs dalį aplinkybių, kurios buvo paremtos būtent M. H. parodymais. Kasatorius pažymi, kad svarbu ir tai, kad teismo nuosprendyje įvardytas motyvas, dėl kurio M. H. meluoja – siekimas sumenkinti savo paties iniciatyvą ir aktyvų vaidmenį organizuojant nusikaltimą. Be to, pasak kasatoriaus, M. H. turėjo ir daugiau motyvų duoti melagingus parodymus: jis siekė nuslėpti savo nusikalstamu būdu gautų pinigų buvimo vietą ir išvengti jų konfiskavimo, taip pat kartu su juo nusikaltime dalyvavusius bendrininkus – muitinės pareigūnus bei kitus asmenis, kurie jam padėjo įvykdyti nusikaltimą. M. H. parodymus davė ne iš karto po sulaikymo, o praėjus mėnesiui laiko, todėl jis turėjo pakankamai laiko sugalvoti gynybinę versiją ir davė ikiteisminiam tyrimui naudingus parodymus, kad būtų paleistas iš suėmimo. Kasatorius pabrėžia, kad apeliaciniame skunde buvo išdėstęs išsamius argumentus dėl M. H. parodymų nepatikimumo, ir pažymi, jog M. H. parodymais galėtų būti remiamasi tik ta apimtimi, kuri yra neginčytinai patvirtinta kitais byloje surinktais ir abejonių nekeliančiais įrodymais. Šioje situacijoje pirmosios instancijos teismas, nors ir padarė teisingas išvadas dėl M. H. parodymų melagingumo, tačiau kita jo parodymų dalimi apie to paties įvykio aplinkybes besąlygiškai tikėjo. Kasatorius pabrėžia, kad daugiau jokių duomenų apie jo vaidmenį inkriminuotuose nusikaltimuose byloje nėra. Taigi, jo (A. K.), G. S., V. M. ir R. V. nuoseklūs, išsamūs, sutampantys tiek tarpusavyje, tiek su kitais bylos objektyviais įrodymais parodymai galėjo būti atmesti tik tada, jei juos paneigtų kiti bylos įrodymai, tačiau, kasatoriaus manymu, taip nėra, priešingai šiuos įrodymus patvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys, kitų kaltinamųjų parodymai. Šiuo atveju suteikta prioritetinė, išskirtinė reikšmė vieno iš kaltinamųjų parodymams, selektyviai atrinkus M. H. parodymų ištraukas, o tai parodo teismo išvadų nenuoseklumą, prieštaringumą ir nepagrįstumą. Toks įrodymų vertinimas, kasatoriaus įsitikinimu, laikytinas esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu.

Kasatorius A. K. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo daugelio svarbiausių jo apeliacinio skundo argumentų (dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms) ir formaliai atmetė skundo argumentus, motyvuodamas bendro pobūdžio  deklaratyviomis frazėmis. Šiems teiginiams pagrįsti kasatorius cituoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kartu dar kartą atkreipia dėmesį į savo argumentus (nurodytus kasaciniame ir apeliaciniame skunduose), pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nutylėjo bent dvidešimt atvejų, kai M. H. parodymai įvertinti kaip „neatitinkantys tikrovės“, „paneigti kitais įrodymais“, „neišlaikantys loginės kritikos“, „nepasitvirtinę“ ir pan., o tai neleidžia šio asmens parodymų vertinti kaip patikimų.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad teismai, remdamiesi telefoninių pokalbių išklotinių duomenimis kaip kaltę patvirtinančiais įrodymais, sąmoningai nutylėjo apeliaciniuose skunduose pateiktą išsamią telefoninių pokalbių išklotinių analizę, įrodančią, kad jie ne paneigia, o kaip tik pagrindžia jo (A. K.), G. S., V. M. ir R. V. parodymus, kad jie buvo atvykę pirkti kontrabandinių cigarečių ir todėl vagystės metu buvo netoli nuo įvykio vietos, tačiau, kai įsigyti cigarečių nepavyko, jie išvyko namo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo subjektyvią išankstinę nuostatą bet kokiais motyvais atmesti apeliacinius skundus, tiesiogiai įrodo ir nuosprendyje išdėstytos išvados, kuriomis bandyta paneigti faktą, jog įvykio vietoje nakties metu buvo G. S. vairuotas (jis, G. S., V. M. ir R. V. po nepavykusio bandymo įsigyti kontrabandinių cigarečių jau buvo išvykę iš įvykio vietos), o ne kitas panašus automobilis.

Kasaciniame skunde analizuojamos kontrabandinių cigarečių išvežimo aplinkybės, nesutinkama su teismų padarytomis išvadomis dėl faktų įrodytumo. Pasak kasatoriaus, liudytojo T. Z. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai apie tai, kad jis matė VI klasės sidabro spalvos dviejų durų „VW Golf“ automobilį, nekelia abejonių. Tačiau visi kaltinamieji nurodė, kad įvykio naktį G. S. važinėjo ne IV, bet III klasės automobiliu „VW Golf“, o gynyba apeliacinės instancijos teisme pateikė objektyvius įrodymus, jog G. S. tokiu automobiliu, kurį T. Z. matė įvykio vietoje, apskritai nedisponuoja. Nepaisant to, dėl šios aplinkybės teismas padarė nepagrįstas prielaidas, nors, kilus abejonių, ar liudytojas T. Z. galėjo suklysti (dėl automobilio durelių skaičiaus, klasės), privalėjo šį asmenį dėl minėtų aplinkybių apklausti papildomai. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys tik įrodo, kad teismas nesigilino į skundo motyvus ir jo neišnagrinėjo taip, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, o vertindamas įrodymus iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Taigi, apeliacinis skundas liko iš esmės neišnagrinėtas.

Kasaciniame skunde nesutinkama su teismų sprendimais dėl civilinio ieškinio bei teigiama, kad šiuo atveju taip pat buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu padarytų išvadų nepagrindė jokiais teisiniais motyvais, o tiesiog pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio frazes ir deklaratyviai parašė esą jos yra teisingos. Kasatorius pažymi, kad Klaipėdos teritorinė muitinė 2012 m. sausio 4 d. priėmė sprendimą „Dėl skolos įregistravimo už neteisėtai iš muitinės priežiūros paimtas prekes“, kuriuo solidariais skolininkais pripažinti jis (A. K.), M. H., G. S., V. M. ir R. V., T. Ž., E. M., E. Ž., T. Z., Š. L., T. L., V. G., V. S. Pagal šį sprendimą pradėtas priverstinis išieškojimas ir yra išieškotos tam tikros pinigų sumos. Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. priimtu baudžiamuoju įsakymu pagal BK 1992  straipsnio 1 dalį nuteisti T. Ž., E. M., E. Ž., T. Z., Š. L., T. L. ir V. G., t. y. šie asmenys nuteisti už to paties nusikaltimo padarymą, kaip ir nuteistieji šioje byloje. Kasatorius daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje Klaipėdos teritorinės muitinės pateiktas civilinis ieškinys yra dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taigi laikytinas pakartotiniu, nes dubliuoja jau priimtą ir faktiškai vykdomą minėtą Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. spalio 21 d. sprendimą, kuriuo ginčas tarp tų pačių šalių ir to paties fakto jau yra išspręstas. Be to, kasatorius pažymi, šiuo sprendimu skolininkais buvo įregistruoti keturiolika fizinių asmenų, o civiliniame ieškinyje, paduotame baudžiamojoje byloje, nurodyti M. H., G. Z., V. S., A. K., G. S., V. M. ir R. V., t. y. septyni fiziniai asmenys (iš tų pačių keturiolikos). Esant tokiai situacijai, anot kasatoriaus, lieka apskritai neaišku, iš kelių asmenų ir kokia pinigų suma turi būti išieškota: ar iš keturiolikos asmenų Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. spalio 21 d. sprendime nurodyti 1 915 481 Lt (554 761 Eur), ar iš septynių asmenų Klaipėdos apygardos teismo 2013 m gegužės 13 d. nuosprendyje nurodyti 1 631 109,62 Lt (472 691  Eur). Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 105–106 straipsnių nuostatos įtvirtina mokesčių administratoriaus teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, kuri šiuo atveju jau yra realizuojama, o tuo pačiu metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 584, 586–588 straipsnių nuostatomis, įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendžiui, turi būti išduotas vykdomasis raštas. Taip skirtingų teisės aktų pagrindu vykdomi du išieškojimo procesai dėl to paties fakto, o tai prieštarauja teisinio aiškumo ir kitiems bendriesiems teisės principams. Kasatoriaus manymu, ši teisinė situacija gali būti teisingai išspręsta tik kompleksiškai taikant ne tik BPK, bet ir CPK nuostatas. BPK 113 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog tais atvejais, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra įtvirtinta, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. CPK 293 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį, 6 punkte įtvirtinta, jog toks sprendimas priimamas, jeigu yra įsiteisėjęs arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl ieškinys, paduotas CPK tvarka, turėjo būti nepriimtas arba byla turėjo būti nutraukta; atitinkamas sprendimas turėtų būti priimtas ir ieškinį nagrinėjant baudžiamojoje byloje. Dėl minėtų priežasčių šioje byloje pareikštas Klaipėdos apygardos teritorinės muitinės ieškinys turėjo būti atmestas.

Kasatorius nurodo, kad prisipažino rengęsis įvykdyti nusikaltimą – neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Jis rengėsi įsigyti 800 blokų, t. y. 8000 cigarečių pakelių. Pagal byloje esančius dokumentus bei skaičiavimus tokio cigarečių kiekio, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, vertė yra 52 000 Lt (15 060, 24 Eur), t. y. viršija 250 MGL sumą. Šioje byloje muitinė pateikė skaičiavimus, jog buvo sulaikyta iš viso 285 580 cigarečių pakelių, jų bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 1 868 331 Lt (541 106,06 Eur), t. y. vieno pakelio vertė su mokesčiais yra 6,54 Lt (1,89 Eur). Už tokią veiką baudžiamoji atsakomybė nustatyta BK 1992 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius kartu su kitais asmenimis atliko konkrečius pasirengimo veiksmus, todėl jo veika kvalifikuotina kaip rengimasis neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį; šią veiką kvalifikavus kaip baigtą, buvo netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos.

Kasatorius teigia, kad jo skunde nurodyti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų padaryti pažeidimai įrodinėjimo procese bei priimant sprendimą dėl civilinio ieškinio, taip pat apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai, neišnagrinėjant esminių apeliacinio skundo argumentų, turi būti vertinami kaip esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Be to, padaryta materialinės teisės taikymo klaida kvalifikuojant jo veiką kaip baigtą nusikaltimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Padaryti pažeidimai gali būti ištaisyti bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Plioplys atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų V. M., G. S., R. V., A. K. kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorių argumentai dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nesigilinimo į bylos duomenis, jų neteisingo traktavimo, įrodymų vertinimo neatitikimo įstatymo ir teismų praktikos reikalavimams yra nepagrįsti. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis ištyrė, nuosprendyje juos aptarė ir įvertino, išsamiai ir argumentuotai išdėstė jų vertinimo motyvus, o nuteistųjų gynybos versiją motyvuotai atmetė. Išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavo byloje ištirtus įrodymus bei konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, o nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Prokuroro nuomone, kasatorių argumentai dėl nuteistojo M. H. parodymų vertinimo pirmiausia yra susiję ne su teisės taikymu nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, bet su faktinių aplinkybių peržiūrėjimu ir vertinimu taip, kaip to pageidauja kasatoriai. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nepažeidė reikalavimo, kad nė vienas įrodymas neturi iš anksto nustatytos didesnės galios, nes tiek nuteistojo M. H., tiek kitų nuteistųjų parodymus vertino atsižvelgdamas į tai, kaip jie susiję su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis, atitinka kitus bylos duomenis. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas ne tik detaliai aptarė nuteistojo M. H. parodymų, kuriais grindžiama A. K., G. S., V. M., R. V. kaltė, turinį, bet vertino ir kitus bylos įrodymus, juos sugretindamas tiek su M. H. parodymais, tiek ir tarpusavyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas analizavo ir kasatorių nurodytas aplinkybes, kurias vertino kaip reikšmingas tiek vertinant jų pačių, tiek kitų nuteistųjų parodymus bei kitus bylos įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pažymima, kad A. K., G. S., V. M. ir R. V. kaltė dėl vilkiko su kontrabandiniu kroviniu vagystės pagrįsta ne tik M. H. parodymais, bet įrodymų visetu, kurį sudaro visų nuteistųjų, liudytojų parodymai, telefoninių pokalbių išklotinės, tarnybiniai pranešimai, apžiūros, nuteistųjų parodymų patikrinimo vietoje, akistatų, asmens atpažinimo pagal nuotrauką protokolų bei kitų duomenų, kurie išdėstyti ir išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, įvertinimu. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad dauguma iš šių įrodymų tiesiogiai nuteistųjų A. K., V. M., G. S., R. V. kaltės neįrodo, tačiau šie duomenys papildo ir patvirtina vieni kitus, todėl teismas, įvertinęs jų visumą, padarė išvadą dėl kasatorių kaltės. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką įrodymais gali būti ne tik duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti ar paneigti tiriamas versijas. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prie netiesioginius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2005, 2K-589/2006). Dėl to, prokuroro nuomone, bylą nagrinėję teismai BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.

Prokuroras nesutinka su kasatorių argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė gynėjo advokato L. Belevičiaus prašymą leisti pateikti papildomus rašytinius įrodymus – transporto priemonės apžiūros protokolą, kad šis teismas rėmėsi tokiomis liudytojui T. Z. priskirtomis regėjimo ir sąžinės savybėmis, kurios nebuvo patikrintos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, teismas priėmė ir išnagrinėjo gynėjo pateiktą 2012 m. birželio 20 d. transporto priemonės apžiūros protokolą ir jo priedus. Dėl jų teismas dar kartą apklausė G. S. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas detaliai pasisakė dėl šio dokumento, liudytojo T. Z., nuteistojo G. S. parodymų turinio ir išsamiai nurodė, kodėl kasatorių keliama versija, kad jie įvykio vietoje nebuvo ir vilkiko pagrobime nedalyvavo, neatitinka tikrovės, o gynėjo pateiktas transporto priemonės apžiūros protokolas nepaneigia objektyviais įrodymais byloje nustatytų aplinkybių. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu nė vienam proceso dalyviui teisė užduoti klausimus ar prašyti išsamiau ištirti tuos klausimus, kurie, proceso dalyvio nuomone, nebuvo pakankamai aiškiai išspręsti, nebuvo atimta ar suvaržyta. Vien tik tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė kasatoriams nepriimtinas išvadas dėl įrodymų vertinimo, neturėtų būti vertinama kaip aplinkybė, rodanti, jog apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, neišnagrinėjo apeliacinių skundų ir dėl to priėmė neteisingą nuosprendį.

Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl kasatorių veikoje yra ne tik BK 178 straipsnio 3 dalyje, bet ir 1992 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Kasatoriaus A. K. motyvas, kad jo veika turėtų būti kvalifikuota kaip rengimasis neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, apeliacinės instancijos teismo taip pat motyvuotas paneigtas. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad  teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, į visus esminius apeliantų argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Dėl to kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl visų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nepasisakė, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, o byloje nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2, 4 dalių reikalavimus.

Prokuroras nesutinka su kasatorių argumentais, kuriais ginčijama išvada, kad nusikaltimus jie padarė veikdami organizuota grupe. Pagal baudžiamosios teisės teoriją ir teismų praktiką laikoma, kad nusikalstamą veiką padarė organizuota grupė, kai: 1) asmuo bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje susitaria su kitu asmeniu ar asmenimis daryti kelis nusikaltimus ar vieną sunkų nusikaltimą; 2) kiekvienas grupės narys turi tam tikrą užduotį arba turi skirtingus vaidmenis; 3) asmenys veikia tyčia, t. y. kiekvienas bendrininkas supranta, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Pažymėtina, kad, darant išvadą dėl susitarimo tarp bendrininkų buvimo, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Bendrininkavimas yra bendra asmenų veikla, todėl dėl jos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo jų vaidmens, veiksmų pobūdžio ir intensyvumo, jų indelio į nusikalstamos veikos padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2001). Nuosprendžiu nustatyta, kad organizuotą grupę subūrė ir jai vadovavo bei kartu su kitais jos nariais nusikalstamų veikų padaryme dalyvavo M. H., o kiti organizuotos grupės nariai – A. K., V. M., G. S. ir R. V. – atliko įvairius vykdytojų veiksmus. Dėl to teismai nepažeidė BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatų, tinkamai vertino, kad bylos duomenys patvirtina nuteistųjų M. H., A. K., V. M., G. S. bei R. V. susitarimą ir tyčią padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, priežastinį ryšį tarp kiekvienų iš jų įvykdytų veiksmų ir bendros veikos. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė visus būtinus nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, požymius ir tinkamai taikė kasatoriams baudžiamąjį įstatymą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad teismai iš esmės suvaržė įstatymų garantuotas nuteistųjų teises.

Civilinio ieškovo Klaipėdos teritorinės muitinės viršininkė Rita Kunickienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo V. M., G. S., R. V., A. K. kasacinius skundus atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad teismai teisingai įvertino visas bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstus ir teisėtus nuosprendžius. Dėl to tenkinti kasacinius skundus nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad nuteistųjų V. M., R. V., G. S. ir A. K. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo.

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir priimant sprendimą, kuriuo pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl V. M., R. V., G. S. ir A. K. pripažinimo kaltais pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį paliktas galioti

Kasaciniais skundais prašoma panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį (priimtą dėl skundus padavusių nuteistųjų) ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.  Abiejuose skunduose šis prašymas (prašymai) grindžiamas nurodant tuos pačius esminius argumentus, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisakys ne atskirai, o kartu, juolab kad ir kasatorių ginčijamų bylos aplinkybių įrodinėjimas yra susijęs. Be to, kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, nemaža dalis jų argumentų yra apie tai, kad kasatorių (nuteistųjų) kaltė padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas grindžiama įrodymais, kurie, jų manymu, yra nepatikimi ir nepakankami; savo nesutikimą su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis kasatoriai, be kita ko, argumentuoja pateikdami savą įrodymų vertinimo interpretaciją (pvz., nurodydami, kad M. H. parodymai turėjo būti atmesti, o jų pateikta įvykio versija – patikėta). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, bet ne kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis); bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme pagrindai – netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Taigi, kasaciniuose skunduose keliamus klausimus dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek jie susiję su juose nurodytų BPK normų taikymu, patikrindama, ar nebuvo padaryta esminių jų pažeidimų.

Tiek kasatoriai V. M., R. V. ir G. S., tiek kasatorius A. K. skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose ir kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, tačiau šie teiginiai prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamo nuosprendžio turiniui ir atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad nuteistieji (kasatoriai) savo apeliaciniuose skunduose, taip pat kaip ir kasaciniuose skunduose, buvo nurodę argumentus, kuriais ginčijo jų nuteisimą pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir nesutiko su faktinių aplinkybių nustatymu bei įrodymų vertinimu, tačiau dėl visų reikšmingų argumentų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta. Nagrinėjamu atveju nėra būtinybės dar kartą išdėstyti teismo nuosprendyje pateiktas išvadas bei motyvus ir kartu atkreiptinas dėmesys, jog vien tai, kad šios išvados ir motyvai kasatorių netenkina, dar nereiškia jų prieštaravimo įstatymui. Kasatoriai ypač daug dėmesio skiria įrodinėjimui aplinkybės – kokį „VW Golf“ automobilį vairavo G. S., t. y. IV ar III klasės, keturių ar dviejų durų. Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai išanalizavo šią aplinkybę liečiančius bylos duomenis, sugretino juos tarpusavyje ir pateikė išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės. Pažymėtina, kad aiškinantis, ar nusikaltimo metu buvo pasinaudota minėtu automobiliu, apeliacinės instancijos teismas (nors bylos nagrinėjimo pradžioje netenkino nuteistųjų gynėjo prašymo ištirti jų pateiktus papildomus dokumentus) 2014 m. gegužės 16 d. vykusio teismo posėdžio metu tenkino prašymą atlikti įrodymų tyrimą – ištyrė V. M., R. V. ir G. S. gynėjo pateiktą transporto priemonės apžiūros protokolą su nuotraukomis, automobilio registracijos liudijimą (šie įrodymai pridėti prie bylos), be to, papildomai apklausė nuteistąjį G. S. ir šiuos įrodymus įvertino. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasatorių V. M., R. V. ir G. S. teiginiai dėl jų procesinių teisių suvaržymo ar teismo šališkumo neištyrus pirmiau nurodytų ir pateiktų duomenų (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 44 straipsnio 5 dalis, 48 straipsnio 6 dalis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors apeliacinio bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas liudytojas T. Z., apie kurį nurodoma kasaciniuose skunduose, patys nuteistieji ar jų gynėjai šio asmens apklausti neprašė, o teismui ėmusis iniciatyvos iškviesti ir apklausti šį liudytoją, išnaudojus turimas galimybes, to padaryti nepavyko. Šiuo atveju svarbu tai, kad liudytojas T. Z. apie bylą liečiančias jam žinomas aplinkybes buvo apklaustas teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme, o jo parodymus apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Be minėtų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas detaliai išanalizavo ir kitus bylos įrodymus – M. H., G. Z., kasatorių (nuteistųjų) parodymus, duomenis apie telefoninių ryšių palaikymą tarp asmenų, kurie pripažinti kaltais kaip bendrininkai dalyvavę vilkiko su kroviniu pagrobime, šio vilkiko tachografą, kuriame užfiksuotas jo judėjimo maršrutas, ir kt., palygino iš skirtingų šaltinių gautus duomenis. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas, ar apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados pripažįstant V. M., R. V., G. S. ir A. K. kaltais padarius organizuota grupe BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą ir dėl jų veikos kvalifikavimo pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį (kaip baigto nusikaltimo) yra pagrįstos ir teisingos, iš naujo įvertino bylos įrodymus, nurodė motyvus dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo nustatant įrodinėtinas aplinkybes, taip pat motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistųjų (kasatorių) apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų (kiekvieno atskirai ir jų visumos) vertinimas grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių – teisinančių ir kaltinančių – išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų, todėl tenkinti kasacinius skundus nėra pagrindo. Be to, pažymėtina, kad pagal teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes kasatorių veikoms baudžiamasis įstatymas taikytas nustačius atitinkamų veikų sudėtį sudarančių aplinkybių buvimą. Nors kasatoriai V. M., R. V. ir G. S. nurodo apie netinkamą BK 25 straipsnio 3 dalies taikymą, t. y. nesutinka su tuo, kad jiems inkriminuoti nusikaltimai padaryti organizuota grupe, tačiau tai iš esmės argumentuoja pirmiau aptartais, pasak jų – padarytais BPK pažeidimais. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas dėl organizuotos grupės požymio (kaip BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos veiką kvalifikuojančios aplinkybės ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės padarant BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką) nuosprendyje pakankamai išsamiai pasisakė, t. y. nurodė argumentus ir dėl šį požymį atskleidžiančių aplinkybių įrodytumo, ir dėl nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo pagal baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgdama į tai, kad sunkių nusikaltimų padaryme dalyvavo daug asmenų, iš jų – ir kasatoriai, kiekvienas jų, pasiskirstę vaidmenimis, atliko tam tikrą užduotį realizuojant objektyviuosius nusikaltimų požymius, veikė pagal suderintą planą, vieningai, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinųjų BK 25 straipsnio 3 dalies numatytos bendrininkavimo formos – organizuotos grupės – požymių. Taip pat nėra teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl kasatorių veikų kvalifikavimo pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį kaip baigto nusikaltimo. Šiuo atveju kasatoriaus V. K. teiginys, esą jis tik rengėsi (BK 21 straipsnio 1 dalis) neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, iš esmės yra deklaratyvus, šiuo klausimu padarytos apeliacinės instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos bylos medžiaga. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad sprendžiant, ar kasatoriai padarė nusikalstamas veikas, dėl kurių jie nuteisti, esminių BPK pažeidimų nebuvo padaryta, o nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų šios teismų nuosprendžių dalys neperžengiant kasacinių skundų ribų paliktinos nepakeistos.

Dėl civilinio ieškinio

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant civilinio ieškinio klausimą apeliacinės instancijos teismas šios bylos dalies išsamiai nepatikrino (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys, o tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos, padarytos kaltu pripažinto asmens, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Be to, BPK 113 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos teritorinė muitinė pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė jai dėl vagystės (BK 178 straipsnio 3 dalis) priteisti padarytą 1 711 262 Lt (495 615,73 Eur) žalą. Civiliniame ieškinyje nurodyta žala apskaičiuota, t. y. ją sudaro nesumokėti muito, akcizo ir PVM mokesčiai už 195 940 pakelius cigarečių „Jing Ling“ ir 89 640 pakelius cigarečių „Sovereign“. Pirmosios instancijos teismas pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies. Šis teismas padarė išvadą, kad dėl vagystės žalą patyrė ne Klaipėdos teritorinė muitinė, o valstybė, ir žalą apskaičiavo atsižvelgdamas į cigarečių kaip prekių vertę, įskaitydamas ir mokėtinus už jas mokesčius, be to, sumažino jos dydį (netenkindamas civilinio ieškinio dalies dėl 36 260 pakelių pagrobtų cigarečių, kurios buvo rastos ir grąžintos). Dėl to teismas iš nuteistųjų šioje byloje solidariai priteisė valstybei 1 631 109,62 Lt (472 691 Eur) dydžio žalą, kuri atsirado dėl nerastų ir negrąžintų 249 320 pakelių cigarečių. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir nuteistųjų apeliacinių skundų netenkino. Teisėjų kolegija pažymi, kad abiejų instancijų teismai iš esmės nenurodė teisinių argumentų, paaiškinančių, kokiais pagrindais priėmė atitinkamus sprendimus, kokiomis teisės normomis buvo remiamasi nustatant konkrečią priteistiną žalą valstybei. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų galima manyti, kad žala atsirado dėl to, jog buvo pagrobtas ir neatgautas turtas, kuris priklausė valstybei, tačiau šiuo atveju nenurodė, kokiu pagrindu jis tapo valstybės nuosavybe. Sprendžiant, ar kasatorių pavogtos cigaretės gali būti laikomos valstybės nuosavybe ir, savo ruožtu, ar valstybei gali būti priteista dėl cigarečių vagystės padaryta atitinkama žala, be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnį nuosavybės teisė į daiktus (turtą) gali būti įgyjama konfiskavus turtą ar paėmus turtą už kitus teisės pažeidimus bei kitais įstatymo numatytais pagrindais (10, 12 punktai). Antra vertus, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, teismas į turto vertę įskaičiavo valstybės negautas pajamas dėl nesumokėtų mokesčių, atsiradusių neteisėtai įvežus akcizais apmokestinamas prekes, kuriomis nuteistieji neteisėtai disponavo. Pažymėtina, kad šioje byloje asmenys nuteisti pagal nusikaltimų sutaptį (BK 178 straipsnio 3 dalis ir 1992 straipsnio 1 dalis), kurių dalykas skiriasi (atitinkamai svetimas turtas ir akcizais apmokestinamos prekės, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą). Pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentu (EEB) nustatyto Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalį importo skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o to paties straipsnio 3 dalies 3 punkto prasme muitinės skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes, bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo ar gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai; šios skolos atsiradimui neturi reikšmės aplinkybė, kad prekės nepateko į civilinę apyvartą, t. y. nebuvo pradėtos realizuoti rinkoje. Be to, pagal susiklosčiusią teismų praktiką bylose dėl BK 1992 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų, pagal BK 212 straipsnio nuostatas prekių vertė apskaičiuojama pagal jų muitinę vertę, įskaitant privalomus mokėti mokesčius, iš jų ir mokėtinus valstybei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2014). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Klaipėdos teritorinė muitinė yra pareiškusi civilinį ieškinį tik dėl nesumokėtų mokesčių, be to, kaip nurodyta teismų nuosprendžiuose, yra inicijavusi su šia byla susijusių nesumokėtų mokesčių išieškojimą, todėl, tiksliai ir aiškiai nenurodžius konkrečios žalos atlyginimo pagrindo, gali būti apsunkintas civilinio ieškinio vykdymo procesas. Taigi, susidariusioje situacijoje būtina išnagrinėti priežastinio ryšio tarp konkrečios nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos klausimą ir įvardyti, kokie kaltininkų veiksmai yra žalos atsiradimo pagrindas ir kuo remiantis nustatoma, kam padaryta žala, bei jos dydis. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio, neišnagrinėjo aplinkybių, reikšmingų byloje pareikštam civiliniam ieškiniui teisingai išspręsti, nepateikė dėl to argumentuotų išvadų, o tai reiškia esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo naikintina ir ji perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgus į tai, kad padarytas esminis BPK pažeidimas yra susijęs ne tik su kasacinius skundus padavusiais V. M., R. V., G. S. ir A. K., bet ir su skundų nepadavusiais nuteistaisiais, todėl pagal BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatas naikintina priimto apeliacinės instancijos nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir dėl kitų nuteistųjų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5, 6 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendį, panaikinant jo dalį dėl Klaipėdos teritorinės muitinės pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                              Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                            Viktoras Aidukas

                                                                                                                                            Dalia Bajerčiūtė