Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-700-190/2012
TeisėjasValdas Bugelevičius Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01558-2012-9
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.4.5., 2.4.7.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. liepos 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,
teisėjų Reginos Pocienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,
sekretoriaujant Linai Žalaitei,
dalyvaujant prokurorui Benediktui Leišiui,
nuteistojo gynėjui advokatui Viktorui Rutkauskui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d. ir nubaustas keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
S. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 23 d., apie 16 val. 45 min., būdamas parduotuvėje „Peek&Cloppenburg“, esančioje prekybos centre „Ozas“, Ozo g. 18, Vilniuje, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, nuo prekių stendo paėmęs aštuonis vienetus vyriškų marškinėlių ir su jais nuėjęs į persirengimo kabiną, vyriškus marškinėlius (prekės kodas XND5JW7) – 299 litų vertės, vyriškus marškinėlius (prekės kodas XNBM3AQ) – 149 litų vertės ir vyriškus marškinėlius (prekės kodas XJ4BBK3) – 149 litų vertės, įsidėjęs sau už kelnių, išėjo iš persirengimo kabinos ir 5 vienetus marškinėlių pakabinęs ant prekių stendo, išėjo iš parduotuvės nesusimokėjęs už paimtus tris vyriškus marškinėlius 597 litų, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes už apsaugos vartelių jis buvo sulaikytas apsaugos darbuotojų.
Šiais savo veiksmais kaltinamasis S. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje.
Apeliaciniu skundu S. S. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę – baudą ar viešuosius darbus arba bausmės vykdymą atidėti.
Nuteistasis pažymi, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą ir labai gailisi, tačiau teismas tai nepripažino atsakomybę švelninančia aplinkybe. S. S. teigimu, jis turi galimybę nuo š.m. birželio 1 d. įsidarbinti ir gali pateikti tai patvirtinantį dokumentą – sutartį. Prašo atsižvelgti į tai, jog turi padėti savo dukrai ir tėvui, kuris kartu gyvena.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo S. S. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
S. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistojo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).
Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad S. S. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.
Nors S. S. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nurodė, jog dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi, pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010). Tai yra kaltininko prisipažinimas neturi būti deklaratyvus, arba verčiamas byloje esančių neginčijamų įrodymų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, jeigu kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus teisingus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, t. y. ne savo noru, tokiu atveju nelaikoma, jog asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-269/2008).
Šiuo konkrečiu atveju S. S. prisipažinimas nėra nuoširdus ir savanoriškas, kadangi jis savo kaltę pripažino verčiamas neginčijamų įrodymų, kai iškart po vagystės buvo sulaikytas parduotuvės apsaugos darbuotojų.
S. S. apeliaciniame skunde prašo jo atžvilgiu pritaikyti Lietuvos BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymo atidėjimą. Tačiau pažymėtina, jog S. S. asmenybę apibūdinantys duomenys bei bylos aplinkybės rodo, kad jam paskirtos bausmės tikslai nebus pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl taikyti jam Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas, pagrindo nėra.
Kolegija atkreipia dėmesį, jog S. S. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. BK 56 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, S. S. teisingai parinkta Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas.
Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Apylinkės teismas, įvertinęs S. S. asmenybę charakterizuojančius duomenis, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, į tai, jog S. S., būdamas teistas 5 kartus, tame tarpe ir už vagystes, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, padarė naują nusikaltimą nuosavybei, priskirtiną nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.), kas rodo, jog jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, pagrįstai paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę, kuri, savo dydžiu būdama artima Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies minimumui, yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, keisti ją į dar švelnesnę nėra įstatyminio pagrindo.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė:
S. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.
Kolegijos pirmininkas Vladislavas Lenčikas
Teisėjai Regina Pocienė
Daiva Pranytė-Zalieckienė