Administracinė byla Nr. eA-4901-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01609-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-524 (00576) (toliau – ir Sprendimas).
2. Nurodė, jog Departamentas, priimdamas Sprendimą, neteisėtai vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Paaiškino, kad pagal Departamente gautas žodines konsultacijas, dar 2016 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui buvo nurodyta (ir vėliau pakartota), kad, išdavus leidimą laikinai gyventi, ir jei darbuotojai pateikia prašymus išeiti iš darbo savo noru iš pareiškėjo įkurtos įmonės, turi būti įdarbintas bent vienas Lietuvos Respublikos pilietis ir jam mokamas darbo užmokestis už visą darbo laiką. Nurodė, jog Sprendimo priėmimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Įmonė) buvo įdarbinti ne mažiau kaip du asmenys, iš kurių vienas Lietuvos Respublikos pilietis, ir pastarajam išmokėtas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarė ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius – 1 645,60 Eur. Pažymėjo, kad Departamentas, nesikreipęs į pareiškėją ar Įmonę dėl teisingų duomenų nustatymo, išsamios informacijos ir paaiškinimų pateikimo, be išankstinio įspėjimo ar pranešimo, remdamasis nepilnais ir neišsamiais duomenimis, negaliojančia Įstatymo redakcija, priėmė neteisingą ir nepagrįstą Sprendimą. Sprendime nepagrįstai ir nepateikiant jokių faktinių duomenų nurodyta, kad Įmonėje nedirbo nė vienas darbuotojas, tačiau tokie duomenys neatitinka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus duomenų apie įdarbintus asmenis. Paaiškino, kad Įmonės vadovas, 2016 m. liepos 29 d. turėjo įdarbintus ne mažiau kaip tris darbuotojus Lietuvos Respublikos piliečius. Tačiau įdarbinti asmenys pasirinko kitas darbovietes. Pareiškėjas aktyviai siekė įdarbinti naujus darbuotojus. Pareiškėjas nesutiko, kad Įmonės veikla yra fiktyvi. Įmonė reguliariai gauna pajamas, moka mokesčius, sudaro sutartis su klientais, samdo buhalterinių paslaugų įmonę. Taip pat nesutiko su Sprendimo argumentu, kad pareiškėjas, turėdamas iki 2018 m. liepos 29 d. galiojantį Migracijos valdybos 2016 m. liepos 29 d. išduotą leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Leidimas), turėjo, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi. Laikė, kad pasikeitė ne aplinkybės, o Įstatymo reguliavimas. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėją su Lietuva sieja ir kiti ryšiai – yra susiklostę draugiški santykiai, kurie greitu metu turėtų peraugti į šeiminius. Pareiškėjo teigimu, Departamentas pažeidė teisinės valstybės ir gerojo viešojo administravimo principus, be kita ko, objektyvumo principą, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
4. Nurodė, kad Departamento Kontrolės skyrius, esant įtarimų, kad pareiškėjas yra atvykęs kitu negu deklaruota tikslu, patikrino Įmonės duomenis VSDFV informacinėje sistemoje ir nustatė, kad Įmonėje nuo 2016 m. birželio 23 d. nėra nustatyto skaičiaus dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimų. Įvertinęs šias aplinkybes, Departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. balandžio 27 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Buvo nustatyta, kad Įmonėje nuo 2016 m. birželio 23 d. yra įdarbinti tik du asmenys, iš kurių tik vienas yra Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas darbuotojas yra pats pareiškėjas. Pažymėjo, kad visi Įmonės darbuotojai buvo atleisti dar iki Įstatymo 2017 m. sausio 1 d. redakcijos įsigaliojimo. Šie faktai rodo, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas prašė išduoti Leidimą, dėl ko jis privalėjo apie tai pranešti Departamentui, nes Įmonė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų, t. y. neliko pagrindo, kuriuo jis prašė išduoti Leidimą. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms Leidimo išdavimo pagrindą, pareiškėjas privalėjo gauti naują Leidimą. Departamento teigimu, nurodytų aplinkybių jam visiškai pakako konstatuoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytų aplinkybių buvimą. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys, susijusios su darbuotojų išėjimu iš darbo, nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. Taip pat pažymėjo, kad visą panaikinto Leidimo galiojimo laikotarpį Įmonė neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o 10 mėnesių. Pabrėžė, kad nors Sprendime paminėta frazė, jog Įmonė veiklos nevykdo, tačiau Leidimas pareiškėjui buvo panaikintas ne dėl to, kad Įmonė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėjas bei Įmonė nuo 2016 m. birželio 23 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatos nereikalauja atlikti patikrinimo, ar įmonė yra fiktyvi, taip pat nereikalauja apie tikrinamus duomenis įspėti pareiškėją, Departamentas Leidimą panaikinti gali, surinkęs pakankamai duomenų tokiam sprendimui priimti. Teigė, kad Departamentui duomenų Sprendimui priimti visiškai pakako, todėl iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama pateikti papildomų dokumentų arba atvykti apklausai. Atsakovo teigimu, priimdamas ginčijamą sprendimą, Departamentas veikė teisės normų ribose ir jų nepažeidė. Atsakovas nurodė 2016 m. rugsėjo 14 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 2 dalį, būtent todėl Departamentas rėmėsi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pateikė daugiau duomenų, nei turėjo Departamentas, priimdamas Sprendimą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar Įmonė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus. Pabrėžta, jog šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šioje normoje įvirtintų reikalavimų (sąlygų) visumą.
7. Teismas nustatė, jog Juridinių asmenų registre 2014 m. kovo 27 d. įregistruotoje Įmonėje, kurios akcininkas ir vadovas yra pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. buvo įdarbinti du asmenys. Šios aplinkybės nei skunde, nei teismo posėdžio metu neginčijo ir pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuota, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 23 d. iki Sprendimo priėmimo dienos – 2017 m. balandžio 27 d., Įmonėje, kurios dalyvis yra pareiškėjas, nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Todėl nustačius, kad Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, atsakovas pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. liepos 29 d. Pažymėta, jog tokios pozicijos analogiško pobūdžio administracinėse bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
8. Pasisakant dėl pareiškėjo motyvo, kad Departamentas nepagrįstai rėmėsi iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusia Įstatymo 45 straipsnio redakcija, kurios pakeitimas paskelbtas 2016 m. rugsėjo 19 d. Teisės aktų registre Nr. 23714, pažymėta, jog 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalimi buvo pakeistas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Pakeitus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris, vadovaujantis Įstatymo pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d., minėtoje normoje neliko reikalavimo dėl to, kad įmonėje, kurios dalyvis yra užsienietis, prašantis išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tačiau, vadovaujantis Įstatymo pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami, vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad Departamentas skundžiamą sprendimą priėmė, tikrindamas pareiškėjo 2016 m. birželio 1 d. prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, pareiškėjo atžvilgiu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d., netaikytina. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes atsakovas rėmėsi negaliojančia teisės norma, atmestas kaip nepagrįstas.
9. Pareiškėjo ir jo atstovo argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai dėl Įmonės realios veiklos vykdymo (tai, kad Įmonės nėra fiktyvi) ir pareiškėjo socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje turėjimas, ką patvirtino teismo posėdžio metu apklausti liudytojai, nagrinėjamo ginčo kontekste yra teisiškai nereikšmingi, todėl teismas šiais aspektais nepasisakė. Pažymėta, jog nors skundžiamame sprendime atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi kitų socialinių, ekonominių ar šeiminių ryšių, taip pat nurodė, kad Įmonė nevykdo veiklos, tačiau ginčijamas sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Įmonėje nėra įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
10. Teismas nusprendė, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes ir todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

III.

11. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ar bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
12. Akcentuoja, kad šiuo atveju pasikeitė ne aplinkybės, o Įstatymo reguliavimas, tačiau Įstatyme nėra nurodyta, kad tokiais atvejais keičiantis Įstatymo nuostatai, pareiškėjas turi kiekvieną kartą kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
13. Teigia, kad atsižvelgiant į itin dažną Įstatymo keitimą, pareiškėjo atžvilgiu taikytos priemonės buvo neproporcingos. Apie leidimo panaikinimą Departamentas pareiškėjo iš anksto neinformavo, nesudarė sąlygų pateikti išsamią informaciją ir paaiškinti aplinkybes.
14. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog pareiškėjas turėjo dėti dideles pastangas ir investuoti dideles pinigines lėšas steigiant įmonę ir pradedant verslo veiklą.
15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
16. Pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo įmonė imperatyvių Įstatymo reikalavimų neatitiko visą pareiškėjui išduoto Leidimo galiojimo laikotarpį.
17. Nurodo, jog teisės aktai nenustato Departamentui pareigos, sprendžiant Leidimo panaikinimo klausimą, kreiptis į užsienietį ir prašyti pateikti paaiškinimus, kodėl jis neatitinka Įstatymo reikalavimų, todėl Departamentas Leidimą panaikinti gali surinkęs pakankamai duomenų tokiam sprendimui priimti.
18. Teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika patvirtina, kad Departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, pagrįstai panaikina Leidimą, o pirmos instancijos teismas tokio pobūdžio bylose pagrįstai atmeta užsieniečių skundus kaip nepagrįstus, vadovaudamasis iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo nuostatomis.
19. Taip pat nurodo, kad šioje administracinėje byloje nemato galimybės sudaryti taikos sutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (15/5-7) 11U-524 (00576) teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Byloje nustatyta, kad Baltarusijos pilietis A. M. tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. birželio 1 d. pateikė prašymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą, ir kt. Departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu,  2016 m. birželio 20 d. nusprendė pakeisti pareiškėjui Leidimą ir išduoti jam naują Leidimą, galiojantį dvejus metus. Migracijos departamentas, įvertinęs VSDFV informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatęs, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. birželio 23 d. yra įdarbinti tik du asmenys, vienas iš kurių yra Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas – pareiškėjas, konstatavo, kad Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų ir, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.
22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. M. neginčija aplinkybės, jog Sprendimo priėmimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebedirbo ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tačiau pareiškėjas akcentavo, kad jo bendrovė atitiko nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinti du asmenys, iš kurių vienas Lietuvos Respublikos pilietis, ir pastarajam išmokėtas mėnesinis darbo užmokestis sudarė ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.
23. Pažymėtina, jog dalis Įstatymo nuostatų, be kita ko ir Įstatymo 45 straipsnis, buvo pakeisti 2016 m. rugsėjo 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymu Nr. XII-2609 (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas). Įstatymo pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.
24. Nagrinėjamu atveju A. M. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pateikė 2016 m. birželio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas dėl Leidimo išdavimo buvo paduotas iki Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, todėl ginčui aktualios Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).
26. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, tuo tarpu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
27. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
28. Būtent pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, su juo turėjo pateikti dokumentus, įrodančius, kad atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus. Taigi pareiškėjas turėjo žinoti, kokie reikalavimai keliami, norint gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kuriuo remdamasis jis kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Pažymėtina, jog pirmiau minėtas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas dėl bendrovėje visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių yra imperatyvus, tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4059-858/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017).
29. Nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Sprendimo priėmimo metu Įmonėje dirbo mažiau nei Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (II t., b. l. 104–105). Taigi pareiškėjas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju egzistavo pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą.
30. Pareiškėjo teiginiai, kad Įmonė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., reikalavimus, šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi, kaip minėta, atsižvelgiant į pareiškėjo prašymo dėl Leidimo pakeitimo padavimo datą (2016 m. birželio 1 d.), nagrinėjamu atveju aktuali Įstatymo redakcija, galiojusi iki Įstatymo pakeitimo įstatymo.
31. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad šiuo atveju pasikeitė Įstatymo reguliavimas, jis nepagrįstai teigia, kad aplinkybės nepasikeitė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas išduoti jam Leidimą, pateikė duomenis, patvirtinančius, kad Įmonėje dirba 3 Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau šie asmenys po Leidimo išdavimo nustojo dirbti Įmonėje, ir vėliau buvo priimtas tik 1 naujas darbuotojas. Taigi matyti, kad nagrinėjamu atveju pasikeitė aplinkybės, lėmusios Leidimo pareiškėjui išdavimą, kas reiškė pagrindą panaikinti Leidimą. Pažymėtina, jog Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas, manydamas, kad net ir pasikeitus faktinėms aplinkybėms jis ir jo Įmonė atitiko sąlygas Leidimui gauti (pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus), turėjo laikytis nustatytos tvarkos ir kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo.
32. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad Leidimo panaikinimas šiuo atveju buvo neproporcinga priemonė, kadangi, kaip minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus, ir šio reikalavimo pareiškėjo Įmonė neatitiko. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, kurios pareiškėjas ir neginčija, apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jam turėjo būti suteikta galimybė teikti išsamią informaciją ir paaiškinti aplinkybes.
33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog pareiškėjo Įmonė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, Departamentas pagrįstai nusprendė panaikinti veiklos šioje Įmonėje pagrindu pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Departamento 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-524 (00576).
34. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Irmantas Jarukaitis

              Ramutė Ruškytė

              Skirgailė Žalimienė