Administracinė byla Nr. eA-3314-261/2020

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas J. L. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 89-TE-202 „Dėl vyresniojo inspektoriaus J. L. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas), pareiškėjo grąžinimo į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus specialisto pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis iki 2017 m. birželio 9 d. dirbo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) Veiklos skyriaus specialistu. Įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 66 straipsnio 1 dalimi, ir atsižvelgiant į Utenos AVPK vidaus tyrimo grupės tarnybinio patikrinimo 2017 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 89-IS-18 ( toliau – ir Išvada).

3.       Pareiškėjo nuomone, tarnybinis patikrinimas yra neteisėtas, kadangi Išvadoje nustatytos aplinkybės yra grindžiamos pareiškėjo atžvilgiu vykdyto kriminalinės žvalgybos tyrimo medžiaga, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais Nr. 89-2.54 RN ( IDS) G-74-RN ir Nr. 89-2.54 RN ( IDS)G-75-RN. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartimi Nr. S6-513 ir 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi Nr. S6-622 buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka – slapta elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas. Pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 19 straipsnio 3 dalį leidžiama pasinaudoti ne visa kriminalinės žvalgybos informacija, o tik informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką. Kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys negalėjo būti panaudoti tiriant pareiškėjo tarnybinius nusižengimus, nes pareiškėjo atžvilgiu joks ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, nėra jokių duomenų apie pareiškėjo padarytą korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.

4.       Pareiškėjas, nesutikdamas su Išvada, nurodė, jog jis V. L. ginklų laikymo sąlygų patikrinimą atliko 2016 m. lapkričio 25 d., tačiau nesuformavo pažymos Policijos licencijuojamos veiklos informacinėje sistemoje. Apie tai, kad po patikrinimo nebuvo suformavęs pažymos, prisiminė 2017 m. sausio 24 d., po pokalbio su V. L., ir iškart suformavo ir įkėlė pažymą į sistemą. Aplinkybę, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 25 d. atliko ginklų laikymo sąlygų patikrinimą, patvirtina pareiškėjas, V. L. bei Išvadoje pateiktas 2017 m. sausio 24 d. jų pokalbio turinys. Pareiškėjo teigimu, jis atliko savo tarnybines pareigas, t. y. atliko V. L. ginklų laikymo sąlygų patikrinimą, tačiau pažymą suformavo ne iš karto po patikrinimo. Išvadoje nėra nurodyti teisės aktai, kurių nuostatas pareiškėjas būtų pažeidęs įvedęs ginklų laikymo sąlygų patikrinimo rezultatus į Policijos licencijuojamos veiklos informacinėje sistemą (toliau – ir Sistema ) vėliau, nei patikrinimo dieną. Išvadoje nėra pateiktos teisės aktų nuostatos kaip yra vykdomas ginklų ir šaudmenų laikymo sąlygų patikrinimas bei įforminami tokio patikrinimo rezultatai. Pareiškėjas tokius veiksmus vertino kaip formalius procedūrinius vidaus tvarkos pažeidimus, tačiau jokiu būdu ne kaip korupcinio pobūdžio, kurie žemina pareigūno vardą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Išvadoje asmeninės naudos siekis yra išimtinai siejamas su aplinkybe, kad V. L. pakvietė pareiškėją į pirtį, tačiau nei užfiksuotame pareiškėjo ir V. L. pokalbyje, nei kitoje tarnybinio patikrinimo medžiagoje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog V. L. būtų pasikvietęs pareiškėją į pirtį, siekdamas, kad pareiškėjas, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi veiktų neteisėtai ar kad pareiškėjas būtų gavęs kokį nors atlygį. Pareiškėjas ir V. L. yra kaimynai nedideliame miestelyje, todėl palaiko draugiškus santykius, tačiau jokiais veiksmais ar žodžiais nesudarė prielaidos manyti, kad su V. L. pareiškėjas elgsis kitaip t. y. privilegijuotai. Pareiškėjas atliko V. L. ginklų laikymo sąlygų patikrinimą, tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra duomenų, kad V. L. ginklus būtų laikęs netinkamai, todėl pareiškėjas V. L. atžvilgiu elgėsi taip pat, kaip ir su kitais tikrinamaisiais asmenimis.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad tarnybos pareigų atlikimo metu, kartu su kitais pareigūnais V. S., K. Č. ir J. U. atsitiktinai sužinojo apie galimai padarytą administracinį nusižengimą, o būtent, kad vienas iš saugos tarnybos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Argus“ Utenos skyriaus darbuotojų M. C. galimai dirbo apsaugos darbuotoju neturėdamas teisės eiti šias pareigas. Išvadoje konstatuojama, kad pareiškėjas, žinodamas, kad galimai buvo padarytas administracinis nusižengimas, nesiėmė neatidėliotinų priemonių jo išaiškinimui, bet priešingai, ėmėsi neteisėtų veiksmų, kad pažeidimas būtų neatskleistas. Tokia išvada padaryta remiantis kriminalinės žvalgybos tyrimo metu užfiksuotais pareiškėjo pokalbiais su G. A., pareiškėjo paaiškinimais, bei Utenos AVPK vyriausiosios tyrėjos J. U. tarnybiniame pranešime pateikta informacija. Pareiškėjas teigė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolai, kuriuose užfiksuoti pokalbiai tarp pareiškėjo ir G. A. patvirtina priešingai, kad pareiškėjas ėmėsi visų būtinų veiksmų galimo administracinio nusižengimo išaiškinimui. Pokalbių metu pareiškėjas aiškinosi galimo administracinio nusižengimo aplinkybes ir veikė prevenciškai, kad tokie pažeidimai nebūtų ateityje daromi. Objektyvūs ir pagrįsti duomenys apie galimai padarytą administracinį nusižengimą pareiškėjui tapo žinomi 2017 m. kovo 10 d. gavus Utenos AVPK vyriausiosios tyrėjos J. U. vizuotą M. C. paaiškinimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad, remiantis pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.6 punktu, jis turi pareigą kontroliuoti saugos tarnybas ir saugos padalinius. Tarnybinį patikrinimą atlikęs tikrintojas konstatavo, kad pareiškėjas pokalbio metu nurodė G. A. pamokyti M. C., kad nieko nerašytų paaiškinime, ir kad pamokytų kaip „išsukt iš padėties“. Pareiškėjas nurodė, kad tokių „pamokymų“ neteikė. Priešingai, paskambinęs G. A. siekė išsiaiškinti įvykio aplinkybes, pareiškėjas aiškiai nurodė, kad paaiškinime neturi būti nurodoma tikrovės neatitinkanti informacija. G. A. paneigė, jog pareiškėjas būtų jį konsultavęs dėl galimybės išvengti atsakomybės. Pareiškėjas nurodė, kad jis nedelsiant pradėjo administracinio nusižengimo teiseną, kurios metu surinkęs reikiamus duomenis, 2017 m. kovo 30 d. UAB“ Argus“ surašė administracinio nusižengimo protokolą ir išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, paskyrė piniginę baudą. Pareiškėjas nurodė, kad, tikrindamas V. L. ginklų laikymo sąlygas, jokių realių ir žalingų pasekmių visuomenei ir valstybei nepadarė, ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos kontrolė buvo įgyvendinta, visuomenės ir valstybės saugumas užtikrintas, UAB „Argus“ administracinio nusižengimo protokolas surašytas, paskirta nuobauda. Pareiškėjo veiksmų kvalifikavimas kaip pareigūno vardo pažeminimas yra neproporcingas ir prieštaraujantis tiek Vidaus tarnybos statutui, tiek suformuotai teismų praktikai. Nei viena iš tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad pareiškėjas akivaizdžiai žemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė arba kompromitavo pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga. Buvo pritaikyta neproporcinga tarnybinė atsakomybė – atleidimas iš pareigų, tarnybinis patikrinimas galėjo būti atliekamas nebent tarnybinio nusižengimo tyrimo kontekste, todėl pareiškėjas turi būti grąžinamas į pareigas iš kurių buvo atleistas neteisėtai ir jam turi būti atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką.

6.       Atsakovas Utenos AVPK

7.       Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. birželio 8 d. Utenos AVPK viršininkas V. V. patvirtino Išvadą. Tarnybinis patikrinimas buvo atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 1V-885 redakcija), patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Atsižvelgus į Išvadoje išdėstytą medžiagą, Įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos.

8.       Atsakovas pažymėjo, kad tarnyba policijoje grindžiama statutiniais santykiais, kurių specifika apsprendžia didesnius reikalavimus policijos pareigūnams, o statutinis valstybės tarnybos santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę.

9.       Atsakovas nurodė, kad neteisėtas pareiškėjo elgesys kildinamas iš piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekiant sau ir kitam naudos, padarant korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, susijusią su tarnybinių pareigų atlikimu, ir pasinaudojimo tarnybos metu gauta informacija, veikiant taip ir siekiant tokių tikslų, kurie yra priešingi nustatytiems uždaviniams (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 str. 1 d. 5 p.) bei numatytoms pareigoms (Policijos veiklos įstatymo 25 str. 1 d. 2 p.). Tokie kalti policijos pareigūno veiksmai griauna vidaus tarnybos sistemos autoritetą ir pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga, todėl pripažintini kaip pareigūno vardo pažeminimas.

10.       Atsakovas pabrėžė, kad Statutas pareigūnams nustato aukštesnius darbo drausmės, moralės, garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o šiuo atveju minimas pareigūnas yra statutinis valstybės tarnautojas, kurio teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė, tarnyba vidaus reikalų sistemoje grindžiama statutiniais santykiais, o šių santykių pobūdis lemia ypatinga drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę vidaus reikalų sistemos įstaigoje, jų specifika kelia policijos įstaigų pareigūnams ir didesnius reikalavimus. Gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus pareigūnas prisiekė pradėdamas tarnybą vidaus reikalų sistemoje. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo.

11.       Atsakovo nuomone, tarnybinis patikrinimas buvo teisėtai atliktas ir visos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo neteisėta veika, išsamiai išnagrinėtos. Tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus. Išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą, todėl Įsakymas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos – imperatyvi neteisėtų pareiškėjo veiksmų teisinė pasekmė.

II.

12.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo J. L. skundą atmetė.

13.       Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad:

13.1.       Utenos AVPK Imuniteto skyriaus viršininkas 2017 m. gegužės 4 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 89-PR2-2676 informavo Utenos AVPK viršininką, kad Utenos AVPK Imuniteto skyriuje yra gauti iš dalies išslaptinti dokumentų išrašai, reikalingi tarnybiniam patikrinimui atlikti ir prašė pavesti Utenos AVPK Vidaus tyrimų grupės pareigūnams atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Utenos AVPK pareigūno galimai padarytų korupcinio pobūdžio drausmės pažeidimų.

13.2.        Utenos AVPK viršininkas 2017 m. gegužės 4 d. rezoliucija pavedė Utenos AVPK Vidaus tyrimų grupės vyriausiajam tyrėjui M. M. atlikti tarnybinį patikrinimą. Pareiškėjui 2017 m. gegužės 5 d. pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo Nr.89-PR1-13 buvo įteiktas 2017 m. gegužės 5 d., pasiūlyta iki 2017 m. gegužės 12 d. pateikti paaiškinimą dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 11 d. pateikė paaiškinimą atsakovui.

13.3.       Atlikęs tarnybinį patikrinimą, Utenos AVPK Vidaus tyrimų grupės vyriausiasis tyrėjas M. M. 2017 m. birželio 8 d. surašė Išvadą, kurioje pasiūlė pareiškėją už pareigūno vardo pažeminimą atleisti iš vidaus tarnybos. Išvadą 2017 m. birželio 8 d. patvirtino Utenos AVPK viršininkas.

13.4.       Išvadoje konstatuota, kad, atlikus tarnybinį patikrinimą ir įvertinus gautus duomenis bei kitą informaciją, taip pat apibendrinus teisės aktų reglamentavimą, nustatyta, jog pareiškėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas sau naudos, kuri jam buvo aiškiai nurodyta, nenuvykęs ir nepatikrinęs ginklų laikymo sąlygų, Sistemoje parengė pažymą apie tariamą patikrinimą, savo tyčiniu neveikimu sudarė V. L. privilegijuotas sąlygas laikyti ginklus neatlikus ginklų laikymo sąlygų patikrinimo. Be to, Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo 2017 m. vasario 28 d. elgesys buvo priešingas tarnybai ir užimamoms pareigoms, t. y. pareiškėjas pasinaudojo tarnybos metu gauta informacija priešingai įstatymų nustatytiems tikslams, žinodamas, kad galbūt buvo padarytas teisės pažeidimas, nesiėmė neatidėliotinų priemonių jo išaiškinimui, o priešingai – ėmėsi neteisėtų veiksmų, kad jis nebūtų atskleistas. Pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, 9 punktus, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 3 punktą, 4.9 papunktį, 4.12 papunktį, 15 punktą, pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.5 punktus. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo kalti veiksmai griauna vidaus tarnybos sistemos autoritetą ir pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga, todėl jie pripažintini kaip pareigūno vardo pažeminimas.

13.5.       Įsakymu, vadovaujantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 66 straipsnio 1 dalimi ir, atsižvelgiant į Išvadą, nuo 2017 m. birželio 9 d. pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos.

14.       Teismas, atsižvelgęs į Statuto nuostatas, reglamentuojančias pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pareigūnas pažemina pareigūno vardą, ir jas aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad pareigūno atsakomybė pagal tarnybinio ginčo metu galiojusio Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių t. y. 1) pareigūno kaltė dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu; 2) šios veikos sukeltos pasekmės yra akivaizdžiai žeminančios tarnybos sistemos autoritetą, griaunančios pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojančios.

15.       Teismas, įvertinęs nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, nustatė, kad Išvadoje atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas sau naudos, kuri jam buvo aiškiai V. L. nurodyta pokalbio metu, nenuvykęs ir nepatikrinęs ginklų laikymo sąlygų, Sistemoje parengė pažymą apie tariamą patikrinimą, neatliko pareigybinių funkcijų, kurias jis privalėjo atlikti, savo tyčiniu neveikimu sudarė V. L. privilegijuotas sąlygas laikyti ginklus neatlikus ginklų laikymo sąlygų patikrinimo.

16.       Teismas nustatė, kad iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo, iš dalies iš M. C., G. A., J. U. ir K. Č. paaiškinimų (tarnybinių pranešimų), nustatyta, kad 2017 m. vasario 28 d. J. L. bendraudamas su G. A. telefonu pastarajam nurodė tarnybos metu gautą apie M. C. informaciją. J. L. siekė, jog M. C., ir UAB „Argus“ išvengtų administracinės atsakomybės, nurodydamas G. A. konsultuoti M. C. ir pan. Pokalbio su G. A. metu J. L. ne kartą akcentavo, kad negali padėti, nes informacija yra žinoma vadovams. Vertindamas šiuos pareiškėjo veiksmus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo elgesys vertinamas kaip neteisėtas, turint tikslą, kad galimas teisės pažeidimas nebūtų atskleistas, t. y. priešingas tarnybos ir užimamų pareigų interesams, o būtent pareiškėjas, kaip vidaus tarnybos pareigūnas pasinaudojo tarnybos metu gauta informacija, žinodamas, kad galimai buvo padarytas teisės pažeidimas, nesiėmė neatidėliotinų priemonių jo išaiškinimui ir atskleidimui, bet priešingai su artimus santykius palaikančiu G. A., telefoninių pokalbių metu ėmėsi neteisėtų veiksmų, kad pažeidimas būtų neatskleistas. J. L. šiais savo veiksmais pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 9 punktą, Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Etikos kodekso 3 punktą, 4.9 papunktį, 4.12 papunktį, 15 punktą.

17.       Teismas tokius pareiškėjo veiksmus vertino kaip prieštaraujančius visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms bei visuomenės teisėtiems lūkesčiams, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Nurodytas pareiškėjo elgesys akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos pareigūno vardą ir griauna sistemos autoritetą, minėti pareigūno veiksmai neigiamai veikia visuomenės požiūrį į vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir pačios sistemos veiklą, todėl pripažintina, jog yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo veiksmai atitinka pareigūno vardo pažeminimo teisinę sampratą ir sukelia pasekmes, nustatytas Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Teismas pabrėžė, kad iš Išvados matyti, jog tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant šia veika pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, įvardijant kaltę ir aprašant sukeltas pasekmes.

18.       Teismas pažymėjo, kad, susipažinus su kriminalinės žvalgybos tyrimo metu priimtais dokumentais ir surinktais duomenimis, nėra nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš pareiškėją ir kitus susijusius asmenis buvo atliekami neteisėtai. Pagal Utenos AVPK 2016 m. rugsėjo 20 d. prašymą „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka Nr. 89-2.54 RN( IDS)-238-RN ir 2016 m. gruodžio 20 d. prašymą „ Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka termino pratęsimo“ Nr. 89-2.54 RN ( IDS)-326-RN, Panevėžio apygardos prokuratūros 2016 m. rugsėjo 21 d. teikimą „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo“ Nr. S4-288, Panevėžio apygardos prokuratūros 2016 m. gruodžio 20 d. teikimą „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka termino pratęsimo“ Nr. S4-368 RN, Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartimi Nr. S6-513 buvo sankcionuoti KŽĮ 10 straipsnyje numatyti veiksmai pareiškėjui nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d., vėliau Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi Nr. S6-622 pratęsti nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. kovo 22 d.

19.       Teismas nurodė, kad Kriminalinės žvalgybos tyrimo dokumentai ir duomenys buvo teisės aktų nustatyta tvarka išslaptinti ir panaudoti tarnybiniame patikrinime pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį. Įvertinęs pareiškėjo padarytos veikos pobūdį, teismas pripažino, kad tokiu būdu gautų įrodymų panaudojimas buvo būtinas ir proporcingas.

20.       Atsižvelgęs į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas konstatavo, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

III.

21.       Pareiškėjas J. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

22.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas objektyviai neįvertinus byloje esančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas iš esmės tiesiog perrašė Išvadą, pridėdamas argumentus iš atsiliepimo į pareiškėjo skundą, be to, pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl tų pareiškėjo argumentų, kurie buvo nurodyti tarnybinio patikrinimo metu teiktuose paaiškinimuose ir, kuriuos vertino Komisija, tačiau teismas nevertino pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su pažeidimais bei pareiškėjo atstovo posėdžio metu išsakytų motyvų. Toks sprendimas yra formalus ir negali būti pripažįstamas teisingu.

23.       Pareiškėjas pabrėžia, kad vienos iš proceso šalių procesinio dokumento atkartojimas negali būti pripažįstamas įrodymų tyrimu. Administracinėse bylose, ypatingai tarnybinėse bylose dėl pareigūnų ar valstybės tarnautojų atleidimo iš tarnybos, teismo vaidmuo privalo būti aktyvus. Teismas turi aiškintis byloje nagrinėjamas aplinkybes, o ne tik pasirinkti vienos iš proceso šalių poziciją. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, tikisi, jog jo argumentai bei aplinkybės, kuriomis remiamasi, bus įvertintos išsamiai ir objektyviai. Nagrinėjamu atveju, pakartojus Išvados argumentus, kuriuos pareiškėjas skunde paneigė, pirmosios instancijos teismas neįgyvendino jam keliamų įrodymų tyrimo ir vertinimo pareigų, padarytos išvados liko pagrįstos prielaidomis, kurias suformavo atsakovas, todėl nebuvo laikytasi teismų praktikoje vertinamo įrodymų pakankamumo kriterijaus ir buvo pažeisti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje nustatyti reikalavimai.

24.       Pareiškėjas, pasisakydamas dėl ginklų laikymo sąlygų patikrinimo, nurodo, kad:

24.1.       Pirmosios instancijos teismo padarytos pokalbio tarp pareiškėjo ir V. L. interpretacijos visiškai neatitinka užfiksuoto pareiškėjo ir V. L. pokalbio turinį bei tiesiogiai prieštarauja byloje esančiai medžiagai. Pirmosios instancijos padarė savo subjektyvias prielaidas, netgi labiau nukrypstančias nuo faktinių aplinkybių, nei Išvadoje.

24.2.       Pareiškėjas su V. L. kalbėjo ne apie tai, kad reikia patikrinti V. L. ginklų laikymo sąlygas, o apie jo sūnų A. ir E. L. ginklų laikymo sąlygas. Iš šio pokalbio stenogramos matyti, kad visas pokalbis klostosi apie tai, jog V. L. ginklai tikrai patikrinti, tačiau V. L. nurodo kur gyvena jo sūnūs, taip pat tai, jog reikės tikrinti jų ginklų laikymo sąlygas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. L. ginklai nebuvo tikrinti ir neva pareiškėjas tarėsi, kad juos reikės tikrinti, klaidinga. Be to, kitoje sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas jau nurodo, jog pareiškėjas 2016 m. lapkričio 25 d. tikrino, tačiau turėjo patikrinti antrą kartą ir 2019 m. sausio 24 d. formuodamas pažymą. Todėl byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas buvo atlikęs V. L. ginklų laikymo sąlygų patikrinimą.

24.3.       Pirmosios instancijos teismas padarė klaidinančią išvadą, jog neva iš pokalbio galima spręsti, jog V. L. gyvena vienu adresu, o ginklus laiko galimai kitu. Iš pareiškėjo ir V. L. pokalbio matyti, jog V. L. manė, jog jo gatvės pavadinimas yra (duomenys neskelbtini) g., o paaiškėjo, jog (duomenys neskelbtini) g. Pareiškėjas pabrėžė, kad, kaip nurodė pareiškėjo atstovas teismo posėdyje ir ką pripažino atsakovo atstovas, jog po pareiškėjo atleidimo iš naujo patikrintos tiek V. L., tiek sūnaus E. L. ginklų laikymo sąlygos ir jokių pažeidimų nenustatyta. A. L. ginklų laikymo sąlygas tikrino kitas inspektorius. Lieka neaišku kaip teismas padarė išvadą, neva V. L. galbūt laikė ginklus kitoje vietoje. Toks ginklų laikymo sąlygų pažeidimas, kaip laikymas kitu adresu, būtų buvęs atsakovo nustatytas, tačiau posėdžio metu atsakovo atstovas pripažino, kad jokių ginklų laikymo pažeidimų nei pas V. L., nei pas E. L. niekada nebuvo nustatyta, nei prieš pareiškėjo atleidimą, nei po to.

24.4.       Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, jog pareiškėjas neatliko ginklų laikymo sąlygų patikrinimo. Priešingai, kaip nurodė pareiškėjas tiek tarnybinio patikrinimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu, V. L. ginklus jis patikrino 2016 m. lapkričio 25 d., tačiau nesuformavo Sistemos pažymos. Tai, kad 2016 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas atliko patikrinimą, tačiau pažyma tai dienai nesuformuota pripažįsta ir atsakovas, sprendime su tuo sutiko ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas apie tai, jog patikrinęs ginklų laikymo sąlygas nesuformavo pažymos prisiminė, kai jam paskambino pats V. L., todėl supratęs, kad uždelsė įvesti duomenis į sistemą, nedelsiant tai padarė. Visas ginčas yra iš esmės dėl to, ar pareiškėjas turėjo vykti iš naujo patikrinti ginklų laikymo sąlygas, kurias tikrino prieš 2 mėnesius. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad pareiškėjas privalėjo iš naujo patikrinti V. L. ginklų laikymo sąlygas, kadangi per 2 mėnesius jos galėjo pasikeisti, tačiau, darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas nesiremia jokiais teisės aktais, o nurodo, jog pareiškėjas pažeidė visas savo pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (12 str. 3 d., 32 str. 2 d.), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintu Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas) (69 ir 70 p.), pareigybės aprašymu (7.2 ir 7.8 p.), pareiškėjas nurodo, kad niekur nėra reglamentuojama per kiek laiko vėliausiai po atlikto patikrinimo pareiškėjas turi suvesti duomenis.

24.5.       Iš pokalbio tarp pareiškėjo ir V. L. turinio matyti, jog pokalbio metu V. L. kelis kartus kvietė pareiškėją į savo pirtį, siūlė pavaišinti žuvimi. Pareiškėjas, baigdamas pokalbį pasakė „gerai“. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas šiuos pokalbio fragmentus interpretavo kaip aiškų ir nedviprasmišką pasiūlymą pareiškėjui už savo pareigų (ne)atlikimą pasiūlytą atlygį – žuvį ir kvietimą į pirtį. Pareiškėjas su pačiu V. L. bendravo kaimyniškai, jie nebuvo artimi, bet nebuvo ir nepažįstami, todėl V. L. bendro pobūdžio pasiūlymų, kuriuos pareiškėjas suvokė kaip įprastą kaimynišką svetingumą, interpretavimas neva kaip asmeninės naudos siekimo, prieštarauja byloje esančiai medžiagai.

24.6.       Sprendžiant iš pokalbio tarp V. L. ir pareiškėjo turinio, nėra net užsimenama, kad V. L. siūlo pareiškėjui atvykti pas jį už jo veikimą ar neveikimą atliekant pareigas. Jis siūlo atvykti pasisvečiuoti kaip kaimynui, jei pareiškėjas norėtų, net nekonkretizuojant nei laiko, nei vietos. Pasiūlymas yra bendro pobūdžio, kuris taip ir nebuvo realizuotas. Siekiant įrodyti tokio rimtumo pažeidimą, kaip piktnaudžiavimą tarnyba siekiant asmeninės naudos nepakanka pasiremti vieno pokalbio fragmentais netikrinant faktų, t. y. ar pasiūlymas buvo realus, ar pareiškėjas ten vyko, koks pasiūlymo tikslas. Tarnybinio patikrinimo tikrintojas apklausė V. L. telefonu, nenurodydamas dėl ko skambina ir pasiteiravo tik apie santykius su pareiškėju, neklausiant ar V. L. turėjo pasiūlymų, ar bandė paveikti pareiškėją. Pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus (iškviesti V. L. į posėdį ir jį apklausti kaip liudytoją), aiškintis aplinkybes, o ne pripažinti sunkų tarnybinį pažeidimą, susijusį su piktnaudžiavimu tarnyba siekiant asmeninės naudos, remiantis prielaida, kuri daroma iš vieno pokalbio fragmento, kurią dar teko gana plačiai interpretuoti siekiant konstatuoti jame pažeidimą.

25.       Pasisakydamas dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo, pareiškėjas nurodo, kad:

25.1.       Pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas dėl pareiškėjo kaltės bei interpretavo pokalbį tarp pareiškėjo ir G. A. kitaip, nei nustatyta pagal faktines aplinkybes.

25.2.       Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad M. C. nuvykus į Utenos AVPK, jis su galbūt padarytų administraciniu nusižengimu susijusias aplinkybes nurodė kitam pareigūnui K. Č., kuris ir bendravo su M. C. bei nustatė administracinio nusižengimo požymius. Taip pat bylos medžiagoje užfiksuota, kad K. Č., gavęs tiesiogiai duomenis iš M. C. apie tai, jog galimai padarytas administracinis nusižengimas, nusprendė nepradėti administracinio nusižengimo teisenos. M. C. visas aplinkybes paaiškino K. Č., šis jam iškart atsakė, jog M. C. negalėjo dirbti be pažymėjo. Taigi akivaizdu, kad jau šiuo metu tiek K. Č., tiek J. U. tapo žinomos administracinio nusižengimo aplinkybės, tačiau nei vienas iš jų nepradėjo administracinio nusižengimo teisenos ir tik po to, kai pats K. Č. tiesiogiai ir aiškiai M. C. pasakė, jog dirbti jis negalėjo be pažymėjimo, pareigūnai nusprendė, jog reikia gauti paaiškinimą iš M. C., o kadangi jo jau nebuvo, išsikviesti. Pareiškėjas su šiomis aplinkybėmis, t. y. pareigūnų neveikimu aiškiai nustačius administracinio nusižengimo požymius, nebuvo susijęs.

25.3.       Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pokalbio tarp pareiškėjo ir G. A. metu pareiškėjas „pakonsultavo“ kaip elgtis, jog būtų išvengta administracinės atsakomybės, tačiau iš pokalbio matyti, jog pareiškėjas iš tiesų paskambino G. A., tačiau jokių konsultacijų neteikė, o nurodė, jog UAB „Argus“ darbuotojas nurodė duomenis, iš kurių galima manyti, jog tam tikrą laiką dirbo neturėdamas tam teisės. Iš užfiksuotos stenogramos matyti, jog pareiškėjas pirma išsiaiškino aplinkybes, tuomet rekomendavo G. A. išsiaiškinti situaciją, galiausiai paskutinio pokalbio metu, priešingai nei nustatė teismas, pareiškėjas akcentavo, jog kaip tik M. C. nerašytų, ko nebuvo. Atsakovo ir pirmosios instancijos teismo prielaida, jog pareiškėjas nurodė G. A. ką turi parašyti M. C. paaiškinime niekuo nepagrįsta, nes pokalbio stenogramoje ir nėra užfiksuotos aplinkybės, jog pareiškėjas teikia konsultaciją ar bent vieną frazę, kurią turėtų parašyti.

25.4.       Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi vos sužinojęs apie galimą administracinį nusižengimą, t. y. 2017 m. vasario 28 d., nepradėjo administracinio nusižengimo teisenos. Tą pačią dieną šias aplinkybes pirmieji sužinojo K. Č. ir J. U., kurie tiesiogiai bendravo su M. C., tačiau nusprendė administracinio nusižengimo teisenos nepradėti, todėl lieka neaišku kodėl pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, jog iš trijų pareigūnų tik pareiškėjas turėjo nedelsiant pradėti administracinio nusižengimo teiseną.

25.5.       Objektyvūs ir pagrįsti duomenys apie galbūt padarytą administracinį nusižengimą pareiškėjui tapo žinomi 2017 m. kovo 10 d., gavus Utenos AVPK vyriausiosios tyrėjos J. U. vizuotą M. C. paaiškinimą. Iki to laiko pareiškėjas nebuvo įpareigotas spręsti šio klausimo, kadangi, jo įsitikinimu, paaiškinimus priėmę pareigūnai, su kuriais bendravo M. C. turėjo pradėti administracinio nusižengimo teiseną, o ne jis. Pareiškėjas, oficialiai gavęs papildomus duomenis iš J. U., nedelsiant, tą pačią dieną, pradėjo administracinio nusižengimo teiseną, kurios metu surinkus reikiamus duomenis 2017 m. kovo 30 d. UAB „Argus“ surašė administracinio nusižengimo protokolą bei išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą ir paskyrė piniginę baudą. Visi šie pareiškėjo veiksmai rodo, kad jis nesiekė, jog UAB „Argus“ išvengtų administracinės atsakomybės, o priešingai, išsiaiškino visas su galimu administraciniu nusižengimu susijusias aplinkybes ir objektyviai ir nešališkai jas išnagrinėjęs, išaiškino padarytą administracinį nusižengimą ir paskyrė administracinę nuobaudą.

25.6.       Išvadoje konstatuota, kad nėra nustatyta objektyvių duomenų, kad M. C. paaiškinimo turinys skyrėsi nuo žodinės pirminės informacijos būtent dėl pareiškėjo ir G. A. veiksmų. G. A. paneigė, jog pareiškėjas būtų jį konsultavęs dėl galimybės išvengti atsakomybės dėl administracinio pažeidimo, tą patį nurodė ir M. C. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad pareiškėjas „pakonsultavo“ G. A., vertinant pareiškėjo veiksmus kaip priešingus tarnybos interesams, jam inkriminuota nepagrįstai.

26.       Pasisakydamas dėl pareigūno vardo pažeminimo, pareiškėjas nurodo, kad:

26.1.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016 ir joje pateiktais išaiškinimais, kadangi nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos.

26.2.       Pareiškėjo veiksmuose dėl V. L. ginklų patikrinimo ne tik, kad neįrodytas asmeninės naudos siekimas ar veikimas piktnaudžiaujant tarnyba, bet ir kaltė. Byloje nėra paneigta, kad pareiškėjas nedelsiant duomenų į sistemą neįrašė ne tyčia siekdamas taip veikti, o dėl neatsargumo. Tai akivaizdžiai patvirtina tai, jog byloje nėra ginčo, kad 2016 m. lapkričio 25 d. buvo atliktas ginklų patikrinimas, tačiau Sistemoje pažyma nebuvo suformuota.

26.3.       Vertinant epizodą dėl UAB „Argus“ patraukimo administracinėn atsakomybėn privalėjo būti įvertinta, kad duomenis apie galimą administracinį nusižengimą gavo ne tik pareiškėjas, o ir dar du pareigūnai, kurie irgi nepradėjo administracinio nusižengimo teisenos. Kai kiti pareigūnai surinko duomenis ir pateikė pareiškėjui paaiškinimus, jis pradėjo administracinio nusižengimo teiseną ir skyrė nuobaudą. Tai, kad pareiškėjas buvo visiškai objektyvus patvirtina faktas, kad pareiškėjui pateiktame paaiškinime nurodoma, jog M. C. buvo stažuotojas, tačiau pareiškėjas iš G. A. žinojo, jog nebuvo, būtent todėl užkirto kelią išvengti atsakomybės.

26.4.       Nei vienu atveju pareiškėjo veiksmais nebuvo padaryta žala valstybei, kadangi ginklų laikymo sąlygos buvo patikrintos, vėliau pakartotinai patikrinus tik patvirtinta, kad ginklai laikomi tinkamai, asmeniui, padariusiam administracinį nusižengimą, pradėta administracinio nusižengimo teisena ir pritaikyta administracinė atsakomybė.

27.       Pasisakydamas dėl tarnybinio patikrinimo objektyvumo, pareiškėjas nurodo, kad tarnybinis patikrinimas buvo šališkas. Byloje esanti Utenos AVPK viršininkės D. S. pateikta 2017 m. birželio 5 d. pareiškėjo tarnybinė charakteristika yra akivaizdžiai klaidinanti. Tarnybinėje charakteristikoje pareiškėjo pareigų atlikimas visose srityse vertinamas „patenkinamai“, darbo rezultatai „palyginti su kitais darbuotojais atliekančiais tą patį darbą yra prasčiausi“. Be to, charakteristikoje pateikta informacija apie dar 2006 m. buvusią negaliojančią tarnybinę nuobaudą, t. y. charakteristika pateikta tendencingai neigiamai. Charakteristikoje nepateikta jokios informacijos apie tai, kad pareiškėjas skatintas net 27 kartus, o paskutinį kartą dar 2017 m. sausio mėn. Pareiškėjas daugybę kartų kėlė kvalifikaciją, tačiau charakteristikoje jo tarnyba ir darbo išmanymas vertinamas tik „patenkinamai“. Dauguma paskatinimų yra skirti Utenos AVPK, todėl tarnybinėje charakteristikoje daug kartų skatinto pareigūno tarnybos vertinimas tik patenkinamai ir prastai, nepateikiant informacijos apie skatinimus, bet nurodant tik jau seniai nebegaliojantį tarnybinį nusižengimą, yra ne tik nelogiškas, bet ir rodo galimą šališkumą ir išankstinį nusistatymą tarnybinio patikrinimo metu.

28.       Pasisakydamas dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo metu užfiksuotų duomenų teisėtumo, pareiškėjas nurodo, kad:

28.1.       Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimu pažymėdamas, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo duomenys gali būti naudojami sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pateikė ir svarbius išaiškinimus (nurodyto nutarimo 86.3 p., 86.3.1 p.) dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo duomenų naudojimo teisėtumo, proporcingumo, į kuriuos pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė visiškai.

28.2.       Pareiškėjas, remdamasis minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2019 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5209-968/2019), pažymi, kad yra suformuoti aiškūs kriminalinės žvalgybos informacijos, kaip įrodymo, vertinimo tarnybinėse bylose kriterijai: 1) priimtinumas (ar tokie duomenys galėjo būti pateikti tarnybinės atsakomybės klausimui spręsti, išslaptinti ir pateikti laikantis procedūros), teisėtumas (ar buvo kriminalinės žvalgybos priemonių panaudojimo sankcijos, ar buvo laikomasi sankcijos reikalavimų įgyvendinant kriminalinės žvalgybos priemones, ar laikytasi KŽĮ nuostatų), autentiškumas (ar užfiksuoti pokalbiai yra asmens, kurio atžvilgiu buvo sankcionuoti veiksmai), tokio naudojimo būtinumas ir proporcingumas (ar kriminalinės žvalgybos priemonių panaudojimas buvo proporcingas lyginant su nustatytais pažeidimais, ar nebuvo galima pasiekti duomenų surinkti kitomis priemonėmis).

28.3.       Pareiškėjas ginčija surinktų ir tarnybinės atsakomybės klausimui perduotų kriminalinės žvalgybos duomenų būtinumą ir proporcingumą. Kriminalinės žvalgybos tyrimo specifika ta, kad asmenys, kurių atžvilgiu taikomos kriminalinės žvalgybos priemonės, negali ginčyti jų taikymo būtinumo ir proporcingumo kriminalinės žvalgybos tyrimo metu, t. y. ginčyti teismo nutarčių, kuriomis jos sankcionuojamos. Dėl to, asmuo iš esmės ginti savo pažeistas teises asmuo gali tik retrospektyviai tais atvejais, kai kriminalinės žvalgybos tyrimo duomenys yra panaudojami. KŽĮ 5 straipsnio 9 dalis numato galimybe asmeniui kreiptis į kriminalinės žvalgybos institucijos vadovą ar prokurorą ir teismą dėl kriminalinės žvalgybos subjektų galimų asmens teisių ir laisvių pažeidimų. Tačiau, tais atvejais, kai kriminalinės žvalgybos duomenys tiesiogiai naudojami konkrečioje byloje, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimu, asmuo turi teisę ginčyti kriminalinės žvalgybos tyrimo proporcingumą inter alia (be kita ko) dėl asmens teisių pažeidimo neproporcingai jas ribojant konkrečioje byloje. Tokia nuosekliai susiformavusi praktika ilgą laiką taikoma baudžiamosiose bylose, o Konstituciniam Teismui 2019 m. balandžio 18 d. priėmus nutarimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos naudojimo tarnybinėse bylose, taikytina ir administracinėse bylose.

28.4.       Pareiškėjo buvo slapta klausomasi nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. kovo 22 d. Pirmasis epizodas, kuris inkriminuojamas pareiškėjui (ginklų sąlygų patikrinimo pažymos įvedimas į Sistemą) įvyko 2017 m. sausio 24 d., antrasis (duomenys apie UAB „Argus“ galimą administracinį nusižengimą) gauti 2017 m. vasario 28 d. Taigi nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d. nepasitvirtino jokia informacija apie tariamą pareiškėjo korupcinę nusikalstamą veiką, dėl kurios gali būti vykdomas kriminalinės žvalgybos tyrimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui buvo bandoma inkriminuoti neva jis buvo nemokamai G. A. įleidžiamas į sporto varžybas, nors pareiškėjas iškart pateikė metinį abonementą, kurį turėjo įsigijęs, dėl ko akivaizdu, jog į jokį renginį nemokamai nebuvo įleidžiamas. Iš kriminalinės žvalgybos protokolo matyti, jog pareigūnai bando pateikti duomenis neva sudarančius pagrindą įtarti, jog pareiškėjui bandoma atsilyginti už jo veiksmus, tačiau iš pokalbio stenogramos jokių frazių, kurios leistų daryti tokią prielaidą, nebuvo. Kriminalinės žvalgybos tyrimą vykdė tie patys Utenos AVPK pareigūnai, gerai išmanantys koks pareigūno veikimas yra teisėtas, o koks ne. Išvadoje aiškiai konstatuota, kad pareiškėjo tarnybinių funkcijų vykdymas ir po darbo nėra tarnybinis nusižengimas, todėl profesionalūs pareigūnai neturėjo jokio faktinio pagrindo toliau slapta klausytis pareiškėjo pokalbių įtariant neva nusikalstamą veiką.

28.5.       Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką neliečiamumą ribojimų yra konstatavęs, kad įgaliojimai slapta sekti savo piliečius pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) toleruojami tik tada, kai yra griežtai (neišvengiamai) būtini siekiant apsaugoti demokratines institucijas. Sprendžiant dėl slaptų sekimo priemonių taikymo konkrečiais atvejais bei jas įgyvendinant, turi būti laikomasi teisėtumo reikalavimo ir užtikrinama, kad, apribojant asmens teisę į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimą, nebūtų peržengtos būtinumo demokratinėje visuomenėje ribos. Slaptos sekimo priemonės turėtų būti taikomos tik tais atvejais, kai yra faktinis pagrindas įtarti asmenį rengiant, darant ar padarius tam tikras rimtas nusikalstamas veikas ir nėra galimybės sėkmingai nustatyti faktus kitais būdais, arba jei tai atlikti būtų daug sudėtingiau. Institucijos, sankcionuojančios tokių priemonių taikymą, sprendimas turi būti motyvuojamas pagal nacionalinės teisės reikalavimus taip, kad būtų galima įsitikinti, jog institucija patikrino, ar šios sąlygos yra įvykdytos (2012 m. liepos 31 d. sprendimas Drakšas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 36662/04; 2015 m. sausio 15 d. sprendimas Dragojevič prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 68955/11).

28.6.        Net ir tuo atveju jei kriminalinė žvalgyba pradėta vykdyti teisėtai, tačiau visą vykdymo laikotarpį nepasitvirtinus jokiai informacijai apie padarytą nusikalstamą veiką, tęsti šios priemonės taikymą neproporcinga ir taip pažeidžiamos ir asmens privatumo ribojimo sąlygos, ir atitinkamai KŽĮ 5 straipsnio 7 dalies bei 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos.

28.7.       Nenustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika, negali būti tęsiami kriminalinės žvalgybos veiksmai, tuo labiau negalima naudoti KŽĮ numatytų priemonių aiškinantis, ar asmuo nepadarė tarnybinio nusižengimo, nes tokio teisės pažeidimo tyrimui taikyti kriminalinės žvalgybos priemones KŽĮ nenumato galimybės. Tokie veiksmai nesuderinami ir su KŽĮ 4 straipsnyje numatytais kriminalinės žvalgybos uždaviniais. Atsižvelgiant į KŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą imperatyvą, kad kriminalinės žvalgybos subjektai privalo užtikrinti, kad visa kriminalinės žvalgybos informacija būtų renkama tik siekiant įgyvendinti kriminalinės žvalgybos uždavinius, o gauta informacija būtų naudojama pagal paskirtį KŽĮ nustatyta tvarka, informacijos rinkimas, kai nepasitvirtina informacija dėl padarytos nusikalstamos veikos, turi būti nutraukiamas. Šiuo atveju toliau renkant informaciją ir vėliau perduodant ją tyrimui dėl tarnybinio nusižengimo laikytina, kad informacija buvo rinkta ir panaudota ne pagal įstatymo paskirtį.

28.8.       Netoleruotinos tokios teisinės situacijos, kai per protingą laiką nepasitvirtinus įtarimui dėl nusikalstamos veikos toliau nepagrįstai ilgai atliekama (sankcionuojama) slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė iš esmės tikintis (bet nesant tam rimto pagrindo) gauti informacijos dėl kokios nors kitos nusikalstamos veikos ir taip siekiant pateisinti šios priemonės taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015).

28.9.       Visuma pirmiau nurodytų aplinkybių patvirtina, jog kriminalinės žvalgybos tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo proporcingas ir būtinas, kadangi remiantis administracinėje byloje pateiktais duomenis, nesant realaus ir pagrįsto pagrindo pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą, jis vis vien buvo pradėtas. Per pirmuosius mėnesius negauta visiškai jokios informacijos apie pareiškėją, tačiau kriminalinės žvalgybos priemonių taikymas nenutrauktas, vėliau netgi pratęstas, nors jokių objektyvių duomenų, kaip galima spręsti iš pokalbių stenogramų, nebuvo. Kriminalinės žvalgybos tyrimas vykdytas išimtinai siekiant nustatyti pareiškėjo galimus tarnybinius nusižengimus, kadangi buvo klausomasi tik jo, joks ikiteisminis tyrimas nepradėtas, o iš pokalbių turinio matyti, jog net ir tarnybiniams nusižengimams pagrįsti nebuvo surinkta pakankamai duomenų. Kriminalinės žvalgybos subjektai protokoluose, kuriuose pateikė pokalbių stenogramas, pateikia perfrazuotus pokalbius su savo interpretacijomis, kuriomis bando pagrįsti neva įtariamą korupcinę nusikalstamą veiką, tačiau viso kriminalinės žvalgybos tyrimo metu objektyvių aplinkybių, pagrindžiančių minėtas prielaidas taip ir nebuvo nustatyta. Kriminalinės žvalgybos tyrimo vykdamas 6 mėnesius asmeniui, visą laiką ribojant jo teisę į privatumą, klausantis elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos, kitų asmenų teisės privatumą ribojimas, kai vykdant tyrimą akivaizdu, jog nepasitvirtina informacija apie nusikalstamas veikas, yra visiškai neproporcinga priemonė, kurios taikymas nebuvo būtinas pareiškėjo atžvilgiu.

29.       Atsakovas Utenos AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30.       Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindė atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

31.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrįstumo ir teisėtumo.

32.       Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimo argumentais dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo, kad teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika, nustatančią įrodymų vertinimą, priėmė formalų sprendimą.

33.       Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo bei sprendimo motyvavimo pakankamumo pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d., atitinkanti bylos nagrinėjimo metu galiojančią 56 str. 6 d. redakciją). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).

34.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio (galiojanti 56 straipsnio redakcija) taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr. pvz. 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

35.       EŽTT yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)). EŽTT, plėtodamas doktriną vėliau nagrinėtose bylose, papildomai nurodė, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. EŽTT pažymėjo, kad teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į, inter alia (be kita ko), pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisine doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant bylos aplinkybes (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 2003 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97)

36.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo ištirtas bylos aplinkybes bei jų apimtį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai ištyrė reikšmingas bylai aplinkybes, įrodymų vertinimo taisyklių patvirtintų teismų praktikoje nepažeidė, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir išdėstyti argumentai yra pakankami teismo sprendimui pagrįsti. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, jų nekeičia, o tik jas papildo, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

37.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės metu užfiksuotą pokalbio turinį tarp pareiškėjo ir V. L. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutiktina, kadangi iš pokalbio turinio seka, kad V. L. ginklų laikymo sąlygos buvo tikrintos. Tačiau šio pokalbio turinio vertinimo neatitikimai ta apimtimi ar buvo tikrintos V. L. ginklų laikymo sąlygos, nėra reikšmingi kitų įrodymų kontekste, nes nepaneigia teismo padarytos išvados kad pareiškėjas šioje situacijoje piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas sau naudos.

38.       Iš 2017 m. sausio 24 d. pokalbio tarp pareiškėjo ir V. L. seka, kad pareiškėjas atliko V. L. ginklų laikymo sąlygų patikrą, tačiau neišsiaiškino adreso kur yra laikomi ginklai. Nors Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtinti Reikalavimai, keliami patalpoms, kuriose vykdoma ginklų, šaudmenų, jų dalių apyvarta numato, kad ginklai ir jų šaudmenys turi būti laikomi gyvenamojoje vietoje (35.1.1.p., 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 5-V-655 redakcija). Todėl ginklų laikymo vietos ir adreso nustatymas yra vienas iš esminių reikalavimų, užtikrinančių ginklų laikymo kontrolę. Kilus pokalbio metu su V. L. abejonėms dėl V. L. ginklų laikymo gyvenamosios vietovės adreso pareiškėjas, vykdydamas jam pavestas funkcijas ginklų kontrolės srityje, privalėjo nuvykti ir patikrinti ar tikrai ginklai yra laikomi V. L. gyvenamojoje vietoje ir kokiu adresu. Neatlikęs šio veiksmo pareiškėjas negalėjo remtis keliančiais abejonę ankstesnio patikrinimo rezultatais ir 2017 m. sausio 24 d. suformuoti pažymą Sistemoje apie teigiamus patikrinimo rezultatus, todėl šios aplinkybės pagrįstai pareiškėjui buvo inkriminuotos kaip tarnybinis nusižengimas.

39.       Pareiškėjo 2017 m. sausio 24 d. pokalbis su V. L. apie tarnybinių funkcijų atlikimą kartu siejamas su tam tikros formos atlygintinumu, todėl toks pareiškėjo elgesys žemina pareigūno vardą kaip tai apibrėžta Statuto 2 straipsnio 5 dalyje.

40.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 28 d. atliko veiksmus, kuriais siekė, kad M. C. ir UAB „Argus“ išvengtų administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnį, kuriuo nustatyta atsakomybė už saugos tarnybų ar saugos padalinių padarytus asmens ir turto saugos teisės aktų pažeidimus. Pareiškėjo padaryto nusižengimo kvalifikavimui neturi įtakos kitų policijos pareigūnų veiksmai tiriant minėtą administracinį pažeidimą, taip pat pasekmes dėl minėtų asmenų atsakomybės už padarytą pažeidimą nėra privalomos šio tarnybinio nusižengimo kvalifikavimui ir reikšminga tai, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 28 d. veikė savo nuožiūra priešingai tarnybos ir užimamų pareigų interesams, tikėdamasis gauti privilegijų (pokalbis su G. A.), todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytus pareiškėjo veiksmus, pagrįstai kvalifikavo juos kaip akivaizdžiai žeminančius vidaus tarnybos pareigūno vardą ir atitinkančius Statuto 2 straipsnio 5 dalyje numatyta pareigūno vardo pažeminimo sąvoką.

41.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarime pažymėjo, kad pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija galėjo (gali) būti panaudojama ne tik tiriant VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodytą konkretų tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, bet ir tiriant kitus tarnybinius nusižengimus, turinčius korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, inter alia VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje numatytą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar kitiems (2 punktas), arba bet kurį kitą tarnybinį nusižengimą, padarytą dėl savanaudiškų paskatų, už kuriuos galėjo būti paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos (Nutarimo 38.6 p.).

42.       Remdamasis šiomis nuostatomis pirmosios instancijos teismas pagrįstai surinktus įrodymus tarnybinio patikrinimo metu pripažino tinkamais įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą.

43.       Dėl pareiškėjo teisės suvaržymų proporcingumo vykdant pokalbių kontrolę Kriminalinės žvalgybos metu ir surinktų duomenų panaudojimo tarnybinio nusižengimo tyrimui pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis proporcingumo principas reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr. Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

44.       Įrodymų, paneigiančių Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo teisėtumą byloje nėra, todėl daroma išvada, kad įrodymai surinkti teisėtai ir jie pasitvirtino tarnybinio patikrinimo metu. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi veikos turi korupcinio pobūdžio požymių (Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 2 str. 2 d.), todėl, įvertinus tai, kad tarnybinis nusižengimas padarytas policijos įstaigoje, kurios kaip policijos sistemos dalies uždaviniai yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga, asmens, visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimas, todėl policijos pareigūnui yra keliami aukšti elgesio standartai, nes tai lemia visuomenės pasitikėjimą policijos pareigūnais ir visa policijos sistema. Įvertinus policijos pareigūnų reikšmę visuomenėje jų padarytų tarnybos metu veikų, turinčių korupcinių požymių, tyrimas, panaudojant Kriminalinės žvalgybos metodus, yra pateisinama ir proporcinga priemonė.

45.       Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius