Administracinė byla Nr. eA-738-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03301-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Biofuture“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas bankrutuojanti akcinė bendrovė „Biofuture“ (toliau – ir BAB „Biofuture“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA, atsakovas) 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. SKP-24432 „Dėl AB „Biofuture“ paramos sutarties nutraukimo ir išmokėtos paramos susigrąžinimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti Agentūrą teisės aktų nustatyta tvarka atlikti pakartotinį tyrimą ir priimti kitą sprendimą dėl 2012 m. vasario 1 d. sudarytos Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmosios veiklos srities „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ paramos sutarties, taikomos 2011 metų paraiškoms Nr. 1PP-KL-11-2-006948-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis) nutraukimo bei pareiškėjui taikytinos sankcijos dydžio, nustatant taikomą sankcijos dydį, atsižvelgiant į nustatyto pareiškėjo Paramos sutarties pažeidimo sunkumą, jo pobūdį, kitas aplinkybes turėjusias įtakos Paramos sutarties nutraukimui (toliau – ir skundas).

Skunde pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintos Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklės (toliau – ir Administravimo taisyklės) numato tik vieną atvejį, kada paramos gavėjui gali būti taikomas visos paramos sumos susigrąžinimas, t. y. kai paramos gavėjas nepasiekia prioritetinio kriterijaus rezultato, kurį įsipareigojo pasiekti ir dėl šio įsipareigojimo buvo skirta parama (Administravimo taisyklių 197.3.12 punktas). Anot pareiškėjo, tokiu rezultatu, kurį įsipareigojo pasiekti pareiškėjas ir dėl kurio pareiškėjui buvo skirta parama, pagal Paramos sutartį laikytinas Paramos sutarties 1.1 punkte numatytas pareiškėjo įsipareigojimas įgyvendinti projektą „AB „Biofuture“ bioetanolio gamyklos modernizavimas Nr. 1PP-KL-11-2-006948-PR001“ (toliau – ir Projektas). Projektas turėjo būti įgyvendintas iki 2012 m. liepos 2 d. (Paramos sutarties 5.1 punktas). Pareiškėjas nurodė, kad Projektas iki nustatytos datos buvo įgyvendintas, priešingu atveju, Agentūra pagal Paramos sutarties 5 punktą apskritai nebūtų išmokėjusi pareiškėjui paramos, todėl paramos išmokėjimo faktas gali būti laikomas patvirtinimu, kad Projektas buvo tinkamai įgyvendintas. Pareiškėjo manymu, ginčijamame sprendime Agentūra nenurodė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 17.1, 17.3 ir 17.10 punktuose numatytus įsipareigojimus. Pareiškėjas skunde nurodė, kad informavo Agentūrą apie bankroto bylos iškėlimą, todėl toks informavimas gali būti laikomas pagrindžiančiu, kad pareiškėjas informavo Agentūrą apie aplinkybes, numatytas Paramos sutarties 17.3 punkte. Be to, anot pareiškėjo, turi būti vadovaujamasi in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principu ir, kol nėra aiškaus nacionalinio teisinio reguliavimo reglamentuojančio suteiktos paramos susigrąžinimo sankcijų taikymą, negali būti pripažįstama, kad pareiškėjui bet kokio Paramos sutarties pažeidimo kvalifikavimo atveju gali būti taikoma visos paramos susigrąžinimo sankcija. Anot pareiškėjo, nenustačius Administravimo taisyklių 197.3.12 punkto pažeidimo, NMA sprendimai dėl paramos susigrąžinimo visais atvejais turi būti priimami, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį, aplinkybes turėjusias įtakos pažeidimo padarymui, o taikomos konkrečios paramos dalies susigrąžinimo sankcijos dydis turi būti grindžiamas ir turi priklausyti būtent nuo šių aplinkybių (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 patvirtintų Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių (toliau – ir Pažeidimų administravimo taisyklės) 17 p.). Pareiškėjo teigimu, nei viena iš šių aplinkybių (pažeidimo sunkumas, jo pobūdis bei kitos aplinkybės) ginčijamame sprendime nebuvo įvertintos, todėl sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjo nuomone, pažeidimo sunkumą lėmusi aplinkybė – įmonės nemokumas ir bankroto bylos iškėlimas turėtų būti vertinama kaip aplinkybė, susijusi tik su tam tikro verslo rizika, kuri nesusijusi su paties pareiškėjo veiksmais, todėl pažeidimas negali būti laikomas sunkiu, o pagal savo pobūdį, akivaizdu, kad toks pažeidimas buvo nulemtas šalutinių veiksnių rinkoje, todėl pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti taikoma tik dalies suteiktos paramos susigrąžinimo sankcija. Pareiškėjo sankcijos dydis turėtų būti nustatomas, atsižvelgiant į minėtą pažeidimo sunkumą, pobūdį bei bendrą nustatytą Projekto vykdymo kontrolės trukmės laiką (5 metai) ir suteiktos paramos dydį. Pagal ginčijamame sprendime nurodytą 2015 m. sausio 15 d. patikros vietoje ataskaitą nustatyta, kad Projektą nustota vykdyti 2015 m. sausio 15 d., todėl laikytina, kad pareiškėjas Projektą vykdė daugiau kaip pusę viso Projekto laikotarpio (kiek daugiau nei 2 metus ir 6 mėnesius). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui, vadovaujantis Administravimo taisyklių 197.3.2 punktu ir Paramos sutarties 20.1 punktu, turėjo būti taikoma ne daugiau kaip pusės suteikto paramos dydžio (234 420,90 Eur) susigrąžinimo sankcija.

Atsakovas Agentūra atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad įtariamo pažeidimo tyrimas NMA buvo pradėtas 2014 m. gruodžio 16 d. Agentūra 2015 m. sausio 15–16 d. atliko patikrą vietoje ir jos metu, remiantis dokumentais, nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 12 d. nutraukė ūkinę komercinę veiklą ir nebevykdė paraiškoje (verslo plane) nustatytų įsipareigojimų, susijusių su Projekto rezultatais ir pasiekimais. Atsižvelgiant į tai, NMA priėmė ginčijamą sprendimą. Atsakovas nurodė, kad paramos susigrąžinimo sankciją numato ne tik Administravimo taisyklių 197 punktas bei Paramos sutarties 20.1 punktas, tačiau ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 3D-242Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmosios veiklos srities „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų nuo 2011 metų (toliau – Įgyvendinimo taisyklės) 72 punktas. Anot Agentūros, paramos (ar jos dalies) susigrąžinimo sankcija gali būti taikoma bet kuriuo Administravimo taisyklių 197.3.1–197.3.16 punktuose nustatytu atveju. Atsiliepime Agentūra paaiškino, kad 2015 m. sausio 19 d. gavo bankroto administratoriaus raštą, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartimi pareiškėjui buvo iškelta bankroto byla. Agentūra taip pat pažymėjo, kad įmonės nemokumas paprastai neatsiranda staiga, todėl pareiškėjas matydamas, kad jo vykdoma veikla nuostolinga, kad paraiškoje numatyti rodikliai nebus pasiekti, remiantis Paramos sutarties 17.3 ir 17.14 punktais, turėjo raštu informuoti apie tai Agentūrą. Anot Agentūros, ginčijamas sprendimas buvo priimtas ir sankcija pareiškėjui buvo paskirta, vadovaujantis Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punktu, t. y. įvertinus padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį ir aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui. Atsižvelgiant į tai, kad Projektas nėra vykdomas, o turtas, iš dalies įsigytas už paramos lėšas, nėra naudojamas Projekto veikloje ir netarnauja užsibrėžtam tikslui bei Kaimo plėtros programos tikslams, Agentūros sprendimas susigrąžinti išmokėtą paramą, NMA manymu, yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Žemės ūkio ministerija, Ministerija) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad Agentūra nustatė, jog pareiškėjas nustojo vykdyti Projektą ir, neįvykdęs paraiškoje (verslo plane) numatytų įsipareigojimų, pažeidė Paramos sutarties 7.1, 7.3 ir 7.10 punktus. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Ministerija pritarė Agentūros siūlymui dėl sankcijos susigrąžinti paramą, po to, kai įvertino padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį ir aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Agentūros Rizikų vertinimo ir valdymo departamento 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. SKP-243 „Dėl AB „Biofuture“ paramos sutarties nutraukimo ir išmokėtos paramos susigrąžinimo“ ir įpareigojo NMA teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjo BAB „Biofuture“ atžvilgiu priimti naują sprendimą dėl paramos sutarties nutraukimo ir taikytinos sankcijos dydžio (visos ar dalies išmokėtos paramos susigrąžinimo), atsižvelgiant į paramos sutarties 17.10 punkto pažeidimo sunkumą, pobūdį ir aplinkybes turėjusias įtakos minėto pažeidimo padarymui (prireikus, atliekant naują pažeidimo tyrimą).

Teismas nustatė, kad 2011 m. liepos 29 d. pareiškėjas pagal Įgyvendinimo taisykles pateikė NMA paraišką paramai Projekto įgyvendinimui gauti. 2012 m. vasario 1 d. pareiškėjas ir Agentūra pasirašė Paramos sutartį, kurios sudėtinėmis dalimis yra paraiška, verslo planas ir kiti su Projekto įgyvendinimu susiję dokumentai (Paramos sutarties 50 punktas). Pareiškėjas Paramos sutartimi įsipareigojo įvykdyti Projektą iki 2012 m. liepos 2 d., o Agentūra įsipareigojo pareiškėjui kompensuoti iki 40 proc. visų tinkamų kompensuoti Projekto išlaidų. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjas Projektą įvykdė Paramos sutartyje nustatytu terminu, o NMA 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui išmokėjo 468 841,81 Eur dydžio paramos sumą. Agentūra ginčijamu sprendimu nusprendė susigrąžinti iš pareiškėjo šią paramos sumą, nustačiusi, kad yra aplinkybės, įtvirtintos Paramos sutarties 26.5 bei 26.21 punktuose.

Paraiškoje buvo nurodyti šie Projekto uždaviniai – efektyvaus grūdinių kultūrų perdirbimo į bioetanolį užtikrinimas, nuvandeninto bioetanolio gamyba, gamybinių pajėgumų išplėtimas. Iš esmės analogiški Projekto uždaviniai buvo numatyti ir verslo plane. Teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 6 d. raštu bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Avere“ informavo NMA, kad 2014 m. gruodžio 12 d. įsiteisėjo teismo nutartis dėl bankroto bylos pareiškėjui (tuo metu – AB „Biofuture“) iškėlimo ir, kad nuo 2014 m. gruodžio 16 d. yra nutraukta pareiškėjo ūkinė veikla. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, kad nuo šios datos pareiškėjas nebesiekė aukščiau paminėtų Projekto uždavinių, kuriems siekti iš esmės ir buvo skirtos (išmokėtos) paramos lėšos. Be to, paraiškos X skyriuje nustatyti 2011–2015 metų laikotarpiu nuolat didėjantys Projekto priežiūros rodikliai, t. y. pardavimų pajamos, grynasis pelnas ir naujų produktų gamybos pardavimų pajamos. Nuo 2014 m. gruodžio 16 d. pareiškėjui apskritai nebevykdant jokios ūkinės veiklos, akivaizdu, kad minėti Projekto priežiūros rodikliai 2015 m. liko nepasiekti. Vis dėlto, pagal Paramos sutarties 26 ir 26.5 punktus, tam, kad NMA galėtų konstatuoti Paramos sutarties pažeidimą tuo pagrindu, kad paramos gavėjas negali pasiekti paraiškoje nustatytų Projekto uždavinių, būtina ir kita sąlyga, t. y., kad paramos gavėjas apie tai neinformuoja Agentūros. Ginčijamame sprendime nebuvo konstatuota, kad pareiškėjas paraiškoje nustatytų Projekto uždavinių nepasiekė laikotarpiu nuo Paramos sutarties pasirašymo (įsigaliojimo) iki 2014 m. gruodžio 16 d. Priešingai, ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neįvykdė paraiškoje (verslo plane) numatytų įsipareigojimų, susijusių su Projekto rezultatais ir pasiekimais 2015 metais. Be to, 2015 m. sausio 15 d. Agentūros Kontrolės departamentas patikros vietoje metu nustatė, kad už paramos lėšas įsigytos investicijos buvo pareiškėjo gamybinėse patalpose, iki 2015 m. sausio 9 d. įmonėje dirbo 60 darbuotojų, 2014 metais vyko bioetanolio gamyba ir realizavimas. Apie bankroto bylos iškėlimą ir nutrauktą ūkinę veiklą Agentūra buvo nedelsiant informuota po šių įvykių. Šiuo informavimu (2015 m. sausio 6 d. raštu) Agentūrai iš esmės buvo pranešta apie tai, kad pareiškėjas ateityje nebegalės siekti paraiškoje numatytų Projekto uždavinių. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo visuma sąlygų, būtinų Paramos sutarties pažeidimo konstatavimui, remiantis Paramos sutarties 26 ir 26.5 punktais. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pastebėjo, kad pagal Paramos sutarties 26.8 punktą, pareiškėjo bankrotas galėtų būti besąlyginė priežastis Paramos sutarties pažeidimo konstatavimui tik, jeigu jis būtų įvykęs Projekto įgyvendinimo (vykdymo) metu (t. y. iki 2012 m. liepos 2 d.). Nepaisant to, Agentūra, vadovaudamasi Paramos sutarties 20.1 punktu, turi teisę susigrąžinti paramą (ar jos dalį) pagal Paramos sutarties 26.21 punktą, paaiškėjus bet kokiam kitam Paramos sutarties pažeidimui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodė, kad būtina įvertinti visų Paramos sutarties pažeidimų, įvardytų ginčijamame sprendime, konstatavimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Ginčijamame sprendime Agentūra konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 17.1 punktą, numatantį, kad paramos gavėjas privalo įgyvendinti Projektą taip, kaip aprašyta paraiškoje ir verslo plane. Projekto įgyvendinimo pabaigos data pagal Paramos sutartį, kaip minėta, buvo 2012 m. liepos 2 d. Ginčijamame sprendime Agentūra nenurodė objektyvių duomenų (faktų), patvirtinančių, kad Projektas iki minėtos datos nebuvo įgyvendintas taip, kaip jis buvo aprašytas paraiškoje ir verslo plane. Atsižvelgęs į tai, kad bylos duomenimis tokios aplinkybės taip pat nenustatytos, teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas tiek, kiek jame konstatuotas Paramos sutarties 17.1 punkto pažeidimas. Ginčijamame sprendime Agentūra taip pat pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 17.3 punktą, draudžiantį bet kokius iš anksto raštu su Agentūra nesuderintus nukrypimus nuo Projekto. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog Projektas buvo įgyvendintas su kokiais nors Projekto apimčių, investicijų, Projekto dalių išdėstymo ar dydžio, mokėjimo prašymų pateikimo tvarkos pakeitimais, pratęsiančiais Projekto įgyvendinimo laikotarpį ar kitaip keičiančiais Projektą (kaip tai numatyta Paramos sutarties 17.3 punkte), teismas nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas tiek, kiek jame konstatuoti Paramos sutarties 17.3 punkto (atitinkamai ir – Įgyvendinimo taisyklių 27.9 punkto) pažeidimai. Ginčijamame sprendime Agentūra konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 17.10 punktą, numatantį, kad paramos gavėjas privalo įvykdyti paraiškoje (verslo plane) numatytus įsipareigojimus, susijusius su Projekto rezultatais ir pasiekimais. Atsižvelgęs į tai, kad byloje jau buvo nustatyta, jog Projekto uždaviniai (atitinkamai – rezultatai ir pasiekimai) nebuvo pasiekti visa apimtimi, teismas nusprendė, kad Agentūra ginčijamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai konstatavo Paramos sutarties 17.10 punkto pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Paramos sutarties 20.1 punkte numatyta, jog Agentūra turi teisę inicijuoti Paramos sutarties nutraukimą ir paramos ar jos dalies grąžinimą. Taigi, Agentūra turi teisę ir pareigą spręsti dėl to, ar pareiškėjui turi būti taikoma visos, ar dalies paramos susigrąžinimo sankcija. Išimtis iš šios taisyklės yra numatyta Administravimo taisyklių 197.3.12 punkte, t. y. visa paramos suma susigrąžinama, kai paramos gavėjas nepasiekia prioritetinio kriterijaus rezultato, kurį įsipareigojo pasiekti ir dėl šio įsipareigojimo buvo skirta parama. Byloje nebuvo duomenų, kad nagrinėjamu atveju egzistavo minėta išimtis. Be to, iš ginčijamo sprendimo turinio taip pat matyti, kad šiuo Administravimo taisyklių punktu nebuvo vadovaujamasi priimant ginčijamą sprendimą ir pritaikant pareiškėjui sankciją – visos paramos susigrąžinimą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad NMA, priimdama ginčijamą sprendimą, privalėjo vadovautis Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punktu, numatančiu, kad sprendimas dėl sankcijų priimamas atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį, aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad sprendimas buvo priimtas neatsižvelgus į šias aplinkybes, t. y. ginčijamame sprendime nepateikus pažeidimo sunkumo, pobūdžio ir aplinkybių, turėjusių įtakos pažeidimo padarymui, vertinimo. Atsižvelgęs į tai, teismas priėmė išvadą, kad Agentūra ginčijamą sprendimą priėmė, pažeisdama Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punkte įtvirtintą reikalavimą, todėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Teismas įpareigojo NMA teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują sprendimą dėl Paramos sutarties nutraukimo ir pareiškėjui taikytinos sankcijos dydžio (visos ar dalies paramos susigrąžinimo), sprendime, be kita ko, įvertinant bei atsižvelgiant į Paramos sutarties 17.10 punkto pažeidimo sunkumą, pobūdį ir aplinkybes turėjusias įtakos minėto pažeidimo padarymui (prireikus, atliekant naują pažeidimo tyrimą).

III.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad pažeidimas Paramos sutarties 26.5 punkto pagrindu gali būti konstatuojamas ir Projekto priežiūros laikotarpiu. Šiuo atveju patikros vietoje nustatyta, kad pareiškėjas veiklos nevykdė nuo 2014 m. gruodžio 12 d., taip pat nevykdė Paraiškoje (verslo plane) nustatytų įsipareigojimų, susijusių su Projekto rezultatais ir pasiekimais. Teismas sprendime, atsakovo teigimu, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pasiekė Projekto tikslą ir įgyvendino užduotis. Atsakovas teigia, jog pareiškėjui nustojus vykdyti Projekto veiklą jo priežiūros laikotarpiu, jam išmokėta parama nebuvo rezultatyviai naudojama Priemonės ir Projekto tikslams įgyvendinti. Trumpalaikė pareiškėjo įmonės veikla išmokėjus paramą (iki 2014 m. gruodžio 16 d.) neužtikrino Priemonės ir Projekto tikslų bei uždavinių pasiekimo. Todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad vien įsigijęs įrangą ir tokiu būdu „modernizavęs gamybos bazę“, pareiškėjas pasiekė Projekto tikslą ir uždavinius.

Teismas sprendime taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad Paramos sutarties 26 ir 26.5 punktų pažeidimo konstatavimui nebuvo nustatytos privalomos sąlygos: 1) pareiškėjas nebevykdo veiklos; ir 2) neinformavo apie tai NMA. Atsakovas pažymi, kad teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes. Nustatęs, kad pareiškėjas Projekto nebevykdo nuo 2014 m. gruodžio 16 d., o pranešimą apie bankroto bylos pareiškėjo įmonei iškėlimą Agentūra gavo tik 2015 m. sausio 19 d., teismas priėmė visiškai nelogišką ir nepagrįstą išvada, kad NMA „buvo nedelsiant informuota“. teismas taip pat klaidingai teigė, kad tokiu būdu Agentūrai buvo pranešta, kad „pareiškėjas ateityje nebegalės siekti paraiškoje numatytų Projekto uždavinių.“ Atsakovas pabrėžia, kad remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nuo 2014 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas visiškai nevykdė ūkinės komercinės veiklos. Tai, kad jis nepasiekia ir ateityje negalės pasiekti Paraiškoje ir verslo plane užsibrėžtų rodiklių buvo ar turėjo būti aišku dar iki visiško ūkinės komercinės veiklos nutraukimo. Būtent tuo momentu, kai pareiškėjas galėjo protingai numatyti, kad negalės pasiekti tikslų ir uždavinių, jam kilo pareiga informuoti apie tai NMA. Apie Projekto nevykdymą ir bankroto bylos iškėlimą, pareiškėjas informavo NMA post factum ir tokiu būdu neabejotinai pažeidė Paramos sutarties 26.5 punktą. Todėl visos Paramos sutarties 26.5 punkte numatyto pažeidimo sąlygos buvo Agentūros tinkamai nustatytos ir įvertinos.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Agentūros sprendimas, tiek, kiek jame nustatytas Paramos sutarties 17.1 punkto pažeidimas, yra nepagrįstas. Paramos sutarties 17.1 punkte numatyta, kad Paramos gavėjas privalo siekdamas numatytų Projekto rezultatų, tikslų ir uždavinių įgyvendinti Projektą taip, kaip aprašyta Paraiškoje, verslo plane. Paraiškos X dalyje pareiškėjas nusimatė rodiklius 2011–2015 m. 2014 m. pareiškėjo įmonės pardavimų pajamos turėjo siekti 98 908 308 Lt, 2015 m. – 100 045 185 Lt, įmonės grynasis pelnas 2014 m. turėjo siekti 3 285 438 Lt, 2015 m. – 2 720 787 Lt, įmonės naujų produktų gamybos pardavimo pajamos 2014 m. turėjo siekti 98 908 308 Lt, 2015 m. – 100 045 185 Lt. Nei vienas iš šių rodiklių pasiektas nebuvo, atitinkamai, vien šiuo pagrindu Agentūra pagrįstai nustatė, kad Projektas nebuvo įgyvendintas taip, kaip numatyta Paraiškoje.

Skirdama sankciją, Agentūra vadovavosi Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punktu ir, priimdama sprendimą, įvertino padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį, aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui. Tai, kad Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punktas nėra expresis verbis nurodytas sprendime nereiškia, kad priimdama sprendimą, Agentūra nesivadovavo jo nuostatomis. sprendime yra aiškiai nurodytas teisinis taikomos sankcijos pagrindas. Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punktas nelaikytinas pareiškėjui taikomos sankcijos teisiniu pagrindu, jame reglamentuojama sankcijos dydžio nustatymo tvarka, kuria Agentūra šiuo atveju vadovavosi. Atsižvelgiant į tai, kad Projektas nėra vykdomas ir turtas, iš dalies įsigytas už paramos lėšas, nėra naudojamas Projekto veikloje, netarnauja užsibrėžtam tikslui ir Priemonės tikslams, sprendimas susigrąžinti visą išmokėtą paramą yra teisingas ir proporcingas. Tai, kad pareiškėjas naudodamas paramos lėšas įsigijo techniką, nereiškia Projekto tikslų ir uždavinių, o taip pat ir Priemonės tikslų pasiekimo ir negali būti pagrindu susigrąžinti tik dalį išmokėtos paramos. Projekto veikla nuo 2014 m. nėra vykdoma visiškai, atitinkamai ir pareiškėjui išmokėtos paramos lėšos visiškai netarnauja tikslui, kokiu jos buvo išmokėtos. Agentūros nuomone, išdėstytos aplinkybės yra pagrindas pareiškėjui taikyti sankciją – visos paramos susigrąžinimą ir Paramos sutarties nutraukimą.

Pareiškėjas BAB „Biofuture“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiais dėl nepasiektų tikslų ir uždavinių. Pareiškėjas teigia, kad priešingai, nei nurodė atsakovas, teismas sprendime netapatino Projekto tikslo su uždaviniais ir kiekvieną nurodytą aplinkybę analizavo atskirai kaip nustatyto pažeidimo pagal Sutarties 17.1 ir 17.3 punktus kvalifikavimo pagrindą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas visiškai nepagrįstai teigė, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog vien įsigijęs įrangą ir tokiu būdu „modernizavęs gamybos bazę“, pareiškėjas pasiekė Projekto tikslą ir tuo pačiu uždavinius.

Pareiškėjo įsitikinimu, teismas sprendime teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad 2015 m. sausio 6 d. raštu bankroto administratorius UAB „Avere“ informavo NMA, kad 2014 m. gruodžio 12 d. įsiteisėjo teismo nutartis dėl bankroto bylos pareiškėjui ir kad nuo 2014 m. gruodžio 16 d. nutraukta pareiškėjo ūkinė veikla. Pareiškėjo nuomone, teismas pagrįstai sprendė, kad jis 2015 m. sausio 6 d. raštu dėl bankroto bylos iškėlimo, tinkamai informavo apeliantą, kad nuo 2015 metų šis nebevykdo veiklos.

Atsakovo sprendime tebuvo konstatuota, kad pareiškėjas neįvykdė paraiškoje (verslo plane) numatytų įsipareigojimų, susijusių su Projekto rezultatais ir pasiekimais. Paramos Sutarties 17.1 punktas numato, kad paramos gavėjas privalo įgyvendinti Projektą taip, kaip aprašyta paraiškoje ir verslo plane. Pareiškėjas projektą baigė įgyvendinti dar 2012 m. liepos 2 d. Pareiškėjo ginčijamame NMA 2015 m. gegužės 20 d. sprendime Nr. SKP-243, atsakovas nebuvo nurodęs jokių faktinių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog pareiškėjas Projekto nebuvo įgyvendinęs iki 2012 m. liepos 2 d., todėl pareiškėjo nuomone, teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas sprendimas, nėra pagrįstas ir teisėtas.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamame atsakovo sprendime nėra konstatuota jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad atsakovas pagrįstai skyrė pareiškėjui visos paramos dydžio sankciją. Pareiškėjo nuomone, teismas sprendime teisingai įvertino galimą visos paramos sankcijos taikymo atvejį ir pagrįstai konstatavo, kad Paramos sutarties 20.1 punkte, numatyta, kad Agentūra turi teisę inicijuoti Paramos sutarties nutraukimą ir paramos ar jos dalies grąžinimą. Taigi, NMA turi teisę ir pareigą spręsti dėl to, ar pareiškėjui turi būti taikoma visos, ar dalies paramos susigrąžinimo sankcija. Išimtis iš šios taisyklės yra numatyta Administravimo taisyklių 197.3.12 punkte, t. y. visa paramos suma susigrąžinama, kai paramos gavėjas nepasiekia prioritetinio kriterijaus rezultato, kurį įsipareigojo pasiekti ir dėl šio įsipareigojimo buvo skirta parama. Byloje nėra duomenų, kad šiuo atveju egzistavo tokia išimtis. Be to, iš ginčijamo sprendimo turinio taip pat matyti, kad šiuo Administravimo taisyklių punktu nebuvo vadovaujamasi, priimant ginčijamą sprendimą ir pritaikant pareiškėjui sankciją – visos paramos susigrąžinimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. SKP-243 priėmė pažeisdamas Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punkte įtvirtintą reikalavimą ir nepagrįstai taikė pareiškėjui visos paramos susigrąžinimo sankciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują – apeliacinį skundą tenkinti.

Teigia, kad savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 17.1, 17.3 ir 17.10 papunkčius, todėl Agentūra turėjo teisę skirti sankciją pareiškėjui už Paramos sutarties nuostatų nevykdymą. Agentūra atsižvelgė į teisinį reguliavimą ir, Ministerijos teigimu, pagrįstai taikė sankciją – paramos grąžinimą, pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros sprendimo, kuriuo pareiškėjas BAB „Biofuture“ pripažintas pažeidusiu Paramos sutartyje prisiimtus įsipareigojimus bei teisės aktų reikalavimus, ir nuspręsta nutraukti Paramos sutartį bei susigrąžinti iš pareiškėjo išmokėtas paramos lėšas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nesutikdamas su Agentūros sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą, teigdamas, kad sprendime nėra nurodyta jokių duomenų, pagrindžiančių sprendime nurodytus Paramos sutarties pažeidimus, o skirdamas sankciją – visos pareiškėjui išmokėtos paramos sumos susigrąžinimą – atsakovas neatsižvelgė į padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį, aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui, todėl sprendimu pritaikyta sankcija yra nepagrįsta, neteisėta bei neproporcinga. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, konstatavęs, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas tiek, kiek jame konstatuoti Paramos sutarties 26.5 punkto, 17.1 punkto ir 17.3 punkto (atitinkamai ir Įgyvendinimo taisyklių 27.9 punkto) pažeidimai, ir nors Paramos sutarties 17.10 punkto pažeidimą teismas pripažino pagrįstu, tačiau nurodė, jog sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punkto reikalavimus, t. y. ginčijamame sprendime nepateikus pažeidimo sunkumo, pobūdžio ir aplinkybių, turėjusių įtakos pažeidimo padarymui, vertinimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių bylos aplinkybių ir ginčijamame sprendime nurodytų Paramos sutarties pažeidimų pagrįstumo vertinimu bei nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog sprendime nėra nurodytas Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punktas, nereiškia, kad priimdamas sprendimą atsakovas juo nesivadovavo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tik papildo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Agentūra yra viešojo administravimo subjektas, ji privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais Viešojo administravimo įstatyme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑1486/2010, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė justicija“ Nr. 20, 2011 m., P. 474–486). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ginčijamas Agentūros sprendimas yra individualus administracinis aktas, jis turi atitikti tokiam aktui nustatytus reikalavimus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintos nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, publikuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010, P. 192–215, 329–340).

Iš ginčijamo Agentūros sprendimo turinio matyti, jog jis priimtas nustačius Įgyvendinimo taisyklių 27.9 papunkčio ir Paramos sutarties 17.1, 17.3 ir 17.10 papunkčių pažeidimus, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 76.2 papunkčiu, Paramos sutarties 20.1 papunkčiu, Administravimo taisyklių 225 ir 256 punktais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 patvirtintų Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių 7.1.1 papunkčiu.

Įgyvenimo taisyklių 76.2 papunktyje nustatyta, kad paramos susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas nustojo vykdyti projektą, negali pasiekti sutartyje nustatytų projekto uždavinių ir tikslų.

Paramos sutarties 20.1 punkte nurodyta, jog Agentūra turi teisę paramos gavėjui inicijuoti Sutarties nutraukimą ir (arba) paramos ar jos dalies grąžinimą, paramos neskyrimą, paramos sumažinimą, paaiškėjus aplinkybėms, išvardytoms Sutarties 26.1–26.21 punktuose. Nagrinėjamu atveju aktualus yra 26.21 punktas, numatantis, jog Paramos sutarties 20.1 punkte numatytos poveikio priemonės paramos gavėjui gali būti taikomos, kuomet jis pažeidžia kitas (t. y. kitas nei 20.1–26.20 nurodytas) Sutarties, paramos skyrimo ar naudojimo sąlygas.

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo Paramos sutarties 17.10 punkto pažeidimą, t. y. jog pareiškėjas neįvykdė Paraiškoje (verslo plane) numatytų įsipareigojimų, susijusių su Projekto rezultatais ir pasiekimais. Šios aplinkybės iš esmės neginčija ir pats pareiškėjas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik tam tikro pažeidimo konstatavimo faktas ginčijamame sprendime, nėra pakankamas pagrindas taikyti vienokią ar kitokią sankciją pareiškėjui.

Pažymėtina, kad NMA, įgyvendindama jai priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Jie reiškia, kad NMA priimamas sprendimas dėl sankcijų pritaikymo visais atvejais privalo būti pagrįstas pakankamais įrodymais bei teisės normomis, o taikytos poveikio priemonės – motyvuotos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1824/2014).

Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, keliamų individualiems administraciniams teisės aktams. Ginčijamame sprendime iš esmės išvardijamos tik pažeistų teisės aktų ir Paramos sutarties nuostatos, konkrečiai nenurodant faktinių aplinkybių, būtinų pažeidimų konstatavimui.

Pastebėtina, jog Paramos sutartis buvo sudaryta 2012 m. vasario 1 d., o bankroto byla įmonei iškelta 2014 m. gruodžio 12 d., todėl spręstina, jog pareiškėjas iki to laikotarpio veiklą vykdė, to neginčija ir atsakovas. Taigi darytina išvada, kad tam tikra apimtimi projektas buvo įvykdytas ir tam tikri rezultatai buvo pasiekti, tačiau šios aplinkybės, priimant sprendimą, vertinamos nebuvo. Be to, parenkant sankciją pareiškėjui – visos paramos susigrąžinimą – į minėtas aplinkybes, kaip ir į pažeidimo sunkumą, pobūdį bei kitas aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgta nebuvo. Pabrėžtina, kad NMA sprendime sankcijos rūšies parinkimas apskritai neaptartas, t. y. nenurodyta, kodėl skirtas būtent visos paramos susigrąžinimas, o ne pvz., paramos dalies susigrąžinimas. Pažymėtina, jog sistemiškai aiškinant Įgyvendinimo taisyklių 72, 76 punktų nuostatas, negalima daryti išvados, jog tais atvejais, kai neįgyvendinama dalis projekto, turėtų būti skiriamas būtent visos paramos susigrąžinimas.

Dėl paminėtų priežasčių spręstina, jog ginčijamas atsakovo sprendimas šiuo aspektu nemotyvuotas, kas sudaro pakankamą pagrindą pripažinti skundžiamą aktą nepagrįstu, neteisėtu ir jį panaikinti.

Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu argumentu, kad, priimdama skundžiamą sprendimą, NMA nesivadovavo Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punktu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo priimto sprendimo turinį bei atsižvelgdamas į anksčiau nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo klausimu. Pažymėtina, jog Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punkto nenurodymas šiuo atveju nebuvo tik formalus trūkumas. Griežčiausios sankcijos rūšies pritaikymas, visų pirma, reikalauja aiškaus pagrindimo, tokio sprendimo motyvavimo. Tik tokiu būdu asmuo, kuriam skiriama griežčiausio poveikio priemonė, gali tinkamai suvokti tokio sprendimo motyvus ir, tuo pačiu ginti savo galimai pažeistas teises.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pareiškėjas BAB „Biofuture“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo, nurodydamas, kad bylinėjimosi išlaidos sudaro – 601,66 Eur. Tai yra BAB „Biofuture“ faktiškai patirtos išlaidos už 2016 m. kovo 16 d. atsiliepimą į apelianto Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. vasario 25 d. apeliacinį skundą dėl 2016 m. vasario 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-3536-142/2016 (IV t., 55).

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taip pat pažymėtina, jog ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Iš kartu su prašymu pateiktos 2016 m. kovo 31 d. PVM sąskaitos faktūros, serija DBA Nr. 0371, išrašytos BAB „Biofuture“ matyti, kad prie suteiktų paslaugų nurodytos dvi paslaugos: 1.1. 2016 m. kovo 16 BAB „Biofuture“ atsiliepimas LVAT į NMA prie ŽŪM 2016 m. vasario 25 d. apeliacinį skundą dėl 2016 m. vasario 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-3536-142/2016; 1.2. 2016 m. kovo 21-22 d. pasiruošimas ir dalyvavimas Klaipėdos apygardos teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. e2-1645-265/2015/Nr. e-2e755e265/2016 pagal ieškovo UAB „Pramonės energija“ ieškinį BAB „Biofuture“ ir kt. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tačiau PVM sąskaitoje faktūroje nėra detalizuota suma už kiekvieną iš suteiktų paslaugų, nurodant bendrą mokėtiną sumą – 968 Eur (IV t., b. l. 56). Byloje esantis SEB mokėjimo nurodymas Nr. 2259 patvirtina, kad pareiškėjas apmokėjo visą PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą – 968 Eur (IV t., b. l. 57). Teisėjų kolegijos vertinimu, PVM sąskaitoje faktūroje nedetalizavus konkrečių sumų už suteiktas paslaugas, nėra galimybės nustatyti konkrečios sumos, kurią pareiškėjas sumokėjo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, dėl šios priežasties nėra objektyvaus pagrindo pripažinti, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėjas sumokėjo jo nurodytą 601,66 Eur sumą. Todėl pareiškėjo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas paliktinas nenagrinėtas. Tai pareiškėjui neužkerta galimybės per ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą keturiolikos dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo terminą pateikti teismui tinkamo turinio prašymą dėl turėtų išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius