Civilinė byla Nr. 3K-3-138-686/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00569-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.4; 42.8. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kredo“ ir atsakovų S. J., E. D. B., S. N., I. S. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kredo“ ieškinį atsakovams S. J., E. D. B. (S. T. teisių perėmėjai), S. N., I. S. dėl sumokėto avanso grąžinimo ir atsakovų S. J., E. D. B. (S. T. teisių perėmėjos), S. N., I. S. priešieškinį dėl sumokėto avanso įskaitymo į netesybas, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Jugnė“, J. S., J. Š.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami teisės klausimai dėl netesybų pagal preliminariąją sutartį, būsimo pirkėjo (juridinio asmens) sumokėto gyventojų pajamų mokesčio už būsimus pardavėjus (fizinius asmens) įskaitymo į avansą, grąžintiną nesudarius pagrindinės sutarties.

Ieškovas UAB „Kredo“ prašė iš atsakovės S. J. priteisti 1 094 117,65 Lt avansą, iš atsakovės S. T. – 1 100 000 Lt avansą, iš atsakovo S. N. – 550 000 Lt avansą, iš atsakovės I. S. – 550 000 Lt avansą, taip pat 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad UAB „Kredo“, kaip pirkėjas, ir S. J., S. T., P. N. (kurio įpėdiniai yra atsakovai S. N. ir I. S.), kaip pardavėjai, 2004 m. lapkričio 12 d. sudarė preliminariąją sutartį, kuria įsipareigojo ateityje sudaryti 0,86 ha ir 1,04 ha žemės sklypų, esančių Vilniuje, pirkimo–pardavimo sutartį ne vėliau, kaip per 30 dienų nuo tada, kai Vilniaus apskrities viršininko administracija priims sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus. Vykdydamas sutartį, UAB „Kredo“ 2004 m. ir 2005 m. pervedė atsakovams avansą, įskaitant sumokėtą gyventojų pajamų mokestį: S. J. 1 094 117, 65 Lt, S. T. 1 100 000 Lt, P. N. 1 100 000 Lt. Atsakovai 2009 m. balandžio 21 d. pranešimu informavo UAB „Kredo“, kad nuosavybės teisės į žemės sklypus atkurtos 2009 m. balandžio 16 d., kad žemės sklypų bendraturčiais tapo dar 2 asmenys – J. S. ir J. Š., su kuriais jokių susitarimų dėl jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų dalių pirkimo–pardavimo UAB „Kredo“ nesudarė. UAB „Kredo“ 2009 m. birželio 4 d. informavo atsakovus, kad neketina pirkti iš J. S. ir J. Š. jiems priklausančių žemės sklypų dalių, tačiau pasiūlė kitus variantus; į juos atsakovai nereagavo. Ieškovo nuomone, 2009 m. balandžio 16 d. laikytina 30 dienų termino sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį pradžia. Šalims nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties per nustatytą terminą, prievolė ją sudaryti pasibaigė ir atsakovai privalo grąžinti avansą, įskaitant ir UAB „Kredo“ už juos sumokėtą gyventojų pajamų mokestį.

Atsakovai S. J., S. T., S. N. ir I. S. priešieškiniais prašė sumokėtą avansą įskaityti į netesybas jų naudai. Atsakovai teigė, kad jiems sumokėti pinigai atlieka ne tik mokėjimo ir atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją. Preliminariąja sutartimi atsakovams buvo nustatytos netesybos, todėl ir ieškovui tokia pati sutarties nuostata turi galioti. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo (pirkėjo) kaltės. Apie tai, kad sklypas suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, UAB „Kredo“ buvo informuotas 2008 m. rugsėjo 5 d. pranešimu, kuriame buvo išdėstyta paaiškėjusi situacija ir patvirtinta, kad pardavėjai yra pasiruošę vykdyti savo įsipareigojimus. Pirkėjas UAB „Kredo“ laikėsi pozicijos, kad negauna objekto, kurio tikėjosi, objektas su bendraturčiais jam nereikalingas, su kitais pardavėjais preliminarioji sutartis nepasirašyta ir su jais neketina sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, be to, sklypai priskirti rekreaciniams, kas taip pat jo netenkina. Atsakovai, baigę įvairias administracines procedūras ir nebematydami prasmės vykdyti UAB „Kredo“ reikalavimų neatsiimti sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kol neišsispręs klausimas dėl žemės paskirties pakeitimo, juos atsiėmė ir 2009 m. gegužės 6 d. pakartotinai informavo pirkėją, kad visas preliminariojoje sutartyje aptartas žemės sklypas bus parduodamas už sutartą kainą. Iš ieškovo 2009 m. birželio 5 d. buvo gautas atsakymas, kad jis neketina pirkti žemės sklypo dalies iš pardavėjų J. Š. ir J. S.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė: priteisė UAB „Kredo“ iš S. J. 930 000 Lt, iš S. T. 935 000 Lt, iš S. N. 467 500 Lt, iš I. S. 467 500 Lt skolos, 5 proc. metines palūkanas už priteistas sumas nuo 2010 m. kovo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad UAB „Kredo“ ir S. J., S. T. ir P. N. (kurio įpėdiniai yra atsakovai S. N. ir I. S.) 2004 m. lapkričio 12 d. sudarė preliminariąją sutartį, kuria įsipareigojo ateityje sudaryti 0,86 ha ir 1,04 ha žemės sklypų, esančių Vilniuje, pirkimo–pardavimo sutartį, ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tada, kai Vilniaus apskrities viršininko administracija priims sprendimą atkurti nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus. UAB „Kredo“ sumokėjo S. J. 930 000 Lt, S. T. 935 000 Lt, P. N. 935 000 Lt avansą ir Valstybinei mokesčių inspekcijai 15 proc. gyventojų pajamų mokestį nuo atsakovų gautų pajamų, t. y. 494 117,65 Lt. Pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo. Ieškovas prašo grąžinti sumokėtą avansą, o atsakovai prašo šią sumą įskaityti į jiems mokėtinas netesybas. Teismas nurodė, kad šalys susitarė perleisti žemės sklypus, kurie preliminariosios sutarties sudarymo dieną nebuvo būsimų pardavėjų nuosavybė, jie tik pretendavo atkurti nuosavybės teises į sklypus. Teismo nuomone, preliminariojoje sutartyje nurodyta 2003 m. sausio 24 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažyma leido šalims pagrįstai tikėtis, kad ginčo žemės sklypai taps atsakovų nuosavybe. Nuosavybės teisės į preliminariojoje sutartyje nurodytus žemės sklypus buvo atkurtos ne tik atsakovams, bet ir tretiesiems asmenims J. S. bei J. Š. Atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,3709 ha žemės sklypų dalį, o tretiesiems asmenims – į 0,5291 ha, kurių bendras plotas (1,90 ha) atitiko preliminariojoje sutartyje nurodytą sklypų plotą, o trečiųjų asmenų ieškovui siūloma jiems priklausančių sklypų dalių pardavimo kaina atitiko preliminariojoje sutartyje nustatytą 1 aro kainą. Teismo vertinimu, ieškovui nebuvo kliūčių įsigyti preliminariojoje sutartyje nurodytus žemės sklypus už sutartą kainą. Ieškovas, reaguodamas į atsakovų pranešimą apie nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimą ir jų bei trečiųjų asmenų pasirengimą sudaryti pagrindinę sutartį, pareiškė, kad neketina sudaryti pagrindinės sutarties, nes neketina pirkti iš trečiųjų asmenų J. S. ir J. Š. jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų. Teismas sprendė, kad nors su trečiaisiais asmenimis nebuvo sudaryta preliminarioji sutartis, bet ieškovo tikslas pasirašant preliminariąją sutartį buvo ne sutartiniai santykiai su atsakovais, o siekis įsigyti sutartyje apibrėžtus žemės sklypus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas nebeturėjo intereso įsigyti preliminariojoje sutartyje nurodytų žemės sklypų. Ieškovas atsakovams teikė pasiūlymą iš jų nupirkti tik tokią žemės sklypo dalį, už kurią jau buvo sumokėta avansiniu mokėjimu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovui buvo sudarytos sąlygos įsigyti preliminariojoje sutartyje apibrėžtą žemės sklypą už sutartą kainą, tačiau ieškovas be pagrindo atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Teismas ieškovą pripažino kaltu dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Teismas nurodė, kad apskrities viršininko sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypus buvo priimti 2007 m. spalio 31 d., o pagal preliminariosios sutarties 1 punkto sąlygą šalys buvo įsipareigojusios pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tada, kai Vilniaus apskrities viršininko administracija priims sprendimą atkurti nuosavybės teises į minėtus žemės sklypus. Nuosavybės teisės į žemės sklypus registre atsakovų įregistruotos 2009 m. balandžio 28 d., trečiųjų asmenų – 2007 m. gruodžio 21 d. Bylos nagrinėjimo metu šalys skirtingai vertino pagrindinės sutarties pasirašymo terminus: ieškovas, nurodęs, kad pranešimą apie nuosavybės teisių įgyvendinimą 2009 m. balandžio 16 d. iš atsakovų gavo 2009 m. balandžio 21 d., teigė, jog pagrindinė sutartis turėjo būti pasirašyta ne vėliau kaip iki 2009 m. gegužės 16 d., o atsakovai, nurodę, kad ieškovą apie sklypo suformavimą ir įregistravimą registre informavo 2008 m. rugsėjo 5 d. pranešimu, jame išdėstė paaiškėjusią situaciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo dar dviem savininkams bei visų savininkų pasiruošimą vykdyti įsipareigojimus, vėliau vėl informavo ieškovą 2009 m. balandžio 21 d. pranešimu, vertino, kad 30 dienų terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti baigėsi 2008 m. spalio 5 d., o skaičiuojant nuo 2009 m. balandžio 24 d. – 2009 m. gegužės 24 d. Teismas nurodė, kad ieškovas neketino sudaryti pagrindinės sutarties ne dėl aplinkybių, susijusių su terminu, todėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti laikymasis ar nesilaikymas nagrinėjamu atveju nesukėlė šalims pasekmių. Teismas, nustatęs, kad ieškovas atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį ir jo veiksmai pripažintini kaltais, sprendė ieškovo atsakomybės klausimą. Teismas nurodė, kad šalys nesusitarė preliminariojoje sutartyje dėl netesybų dydžio, mokėtino atsakovams tuo atveju, jeigu pagrindinė sutartis nebus sudaryta dėl ieškovo kaltės, t.y. nesusitarė dėl būsimų atsakovų nuostolių dydžio, o atsakovai neįrodinėjo nuostolių buvimo ir dydžio. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovų priešieškinio dėl netesybų jiems priteisimo. Teismas nurodė, kad ieškovui iš atsakovų priteistinas sumokėtas avansas, o reikalavimas priteisti 494 117,65 Lt sumokėto gyventojų pajamų mokesčio atmestinas. Ieškovas, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, deklaravo išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas. Atsakovams grąžinus ieškovui avansu gautas išmokas, laikoma, kad gyventojai pajamų negavo, o į biudžetą sumokėtas pajamų mokestis laikomas mokesčio permoka. Jeigu pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje apskaičiuojama pajamų mokesčio permoka, ji gali būti įskaityta arba grąžinta Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Ieškovas turėtų patikslinti pajamų mokesčio, išskaičiuoto iš A klasės pajamų, deklaraciją, ir klausimą dėl susidariusios mokesčio permokos grąžinimo jam, kaip įmonei, sumokėjusiai gyventojų pajamų mokestį iš savo lėšų, spręs mokesčių administratorius Gyventojų pajamų mokesčio ir Mokesčių administravimo įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovai nėra atsakingi už mokesčio permokos sugrąžinimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniais skundais ieškovas UAB „Kredo“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš S. J. 164 117,65 Lt, iš S. T. teisių perėmėjos E. D. B. 165 000 Lt, iš S. N. ir I. S. – po 82 500 Lt dydžio avanso dalis, ir priimti naują sprendimą šiuos ieškinio reikalavimus tenkinti, priteisti 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat iš teismų procesinių sprendimų motyvuojamųjų dalių pašalinti dalį motyvų: kad termino pagrindinei sutarčiai sudaryti laikymasis ar nesilaikymas nagrinėjamu atveju nesukėlė šalims pasekmių ir tai, kad ieškovas yra kaltas dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, kasacinio teismo nutartyje nurodant, kad dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo kalti atsakovai. Kasaciniai skundai grindžiami tokiais argumentais:

1. Dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti teisinės reikšmės. Teismai nepagrįstai sprendė, kad termino pagrindinei sutarčiai sudaryti laikymasis ar nesilaikymas nagrinėjamu atveju nesukėlė šalims pasekmių. Pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Doktrinoje pažymima, kad šis terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti yra naikinamasis. Atsižvelgiant į tai, kad apskrities viršininko sprendimai buvo priimti 2007 m. spalio 31 d., pagal preliminariosios sutarties 4 straipsnį pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2007 m. lapkričio 30 d. (imtinai). Atsakovai per 30 dienų laikotarpį nuo sprendimų priėmimo neinformavo apie tai UAB „Kredo“ ir nesiūlė sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą. Per nustatytą terminą šalims nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti sutartį pasibaigė. Kasatoriaus įsitikinimu, visi kiti po preliminariosios sutarties pasibaigimo šalis sieję santykiai vertintini kaip šalių vykusios derybos dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tačiau ne kaip preliminariosios sutarties vykdymas ar nevykdymas. Taigi teismai turėjo aiškintis, dėl kurios šalies kaltės per šalių preliminariojoje sutartyje sutartą terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti (nagrinėjamoje byloje nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d.) pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. UAB „PVP“, bylos Nr. 3K-3-522/2006). Teismai nepagrįstai vertino šalių santykius preliminariajai sutarčiai jau pasibaigus (t. y. po 2007 m. lapkričio 30 d.) ir šie motyvai šalintini iš teismų procesinių sprendimų motyvuojamųjų dalių. Kasatoriaus nuomone, teismų išvada, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo yra kaltas ieškovas, nepagrįsta, nes dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo yra kalti atsakovai.

2. Dėl gyventojų pajamų mokestį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Ieškovas pagal sudarytą preliminariąją sutartį sumokėjo pardavėjams iš viso 2 800 000 Lt avansą, todėl, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, privalėjo už šiuos fizinius asmenis taip pat apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokestį – 494 117,65 Lt. Nors gyventojų pajamų mokestį sumokėjo UAB „Kredo“, bet ieškovas įvykdė fiziniam asmeniui priklausančią prievolę mokėti gyventojų pajamų mokestį nuo jo (fizinio asmens) gautų pajamų, kas laikytina privalomu prievolės įvykdymu už trečiąjį asmenį (CK 6.50 straipsnis). Teismai visiškai nevertino aplinkybės, kad visa 3 294 117,65 Lt (2 800 000 Lt + 494 117,65 Lt) suma yra laikytina atsakovams sumokėtu avansu. Kasatoriaus vertinimu, teismai nepagrįstai sprendė, kad atsakovai privalo grąžinti tik tai, ką gavo, o šiuo atveju laikytina, kad 494 117,65 Lt sumos atsakovai nėra gavę. Vadovaujantis šia logika, jeigu teisės aktai nustatytų atsakovų prievolę jiems patiems tiesiogiai apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokestį, kasatorius galėtų pretenduoti į visą 3  294 117,65 Lt avansą. Tačiau juridinis asmuo (šiuo atveju kasatorius) nėra ir negali būti laikomas atsakingu už tai, kad įstatymų leidėjas nustatė jam prievolę sumokėti gyventojų pajamų mokestį už fizinį asmenį. Pažymėtina, kad GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies komentaro 6 dalyje nustatyta, jog nuo skirtingais mokestiniais laikotarpiais pagal preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį gautų ir grąžintų sumų išskaičiuotą pajamų mokestį (kaip yra šiuo nagrinėjamu atveju) gyventojas gali susigrąžinti pateikdamas patikslintą atitinkamo mokestinio laikotarpio Metinę pajamų mokesčio deklaraciją, o mokestį išskaičiuojantis asmuo privalo patikslinti Pajamų mokesčio, išskaičiuoto iš A klasės pajamų, deklaraciją. Pagal 2011 m. rugpjūčio 26 d. ir 2010 m. spalio 4 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išaiškinimus permoka susidaro būtent gyventojams (atsakovams), o ne mokestį išskaičiavusiam asmeniui (ieškovui), ir būtent gyventojai (atsakovai) gali permoką susigrąžinti. Atitinkamai ir Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad mokesčio permoka – mokesčių mokėtojo (mokesčių mokėtojas, remiantis GPMĮ 3 straipsniu, yra gyventojai) sumokėta per didelė mokesčio suma; 36 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti laiku grąžinti (įskaityti) mokesčio permokas; 87 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Atsakovams nepageidaujant susigrąžinti permokos iš Valstybinės mokesčių inspekcijos arba atsakovų permokos sumą įskaičius kitoms atsakovų mokestinės nepriemokoms padengti (Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 dalis), ieškovas taip niekuomet ir neįgytų teisės atgauti beveik pusės milijono litų. Kasatoriaus nuomone, juridiniam asmeniui (kasatoriui) prievolę įvykdžius už trečiąjį asmenį (atsakovus) Valstybinei mokesčių inspekcijai ir pasibaigus šalių ikisutartiniams santykiams, ieškovui lieka reikalavimo teisė iš atsakovų atgauti tai, kas buvo sumokėta jų naudai. Klausimas, ar patys atsakovai pasinaudos jiems suteikta teise susigrąžinti gyventojų pajamų mokesčio permoką iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, ar šia teise nesinaudos, laikytina teisinės reikšmės neturinčia aplinkybe sprendžiant ieškinio reikalavimus. Teismai privalėjo vertinti tai, ką ieškovas sumokėjo (tiek tiesiogiai atsakovams, tiek į biudžetą, vykdydamas atsakovų prievolę) pagal sutartį vykdydamas teisės aktuose įtvirtintus imperatyviuosius reikalavimus, o ne tik tai, ką atsakovai tiesiogiai gavo iš ieškovo.

Atsiliepimais į ieškovo UAB „Kredo“ kasacinius skundus atsakovai S. J., E. D. B. (S. T. teisių perėmėja), S. N., I. S. prašo kasacinius skundus atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimai į kasacinius skundus grindžiami tokiais argumentais:

1. Ieškinyje ieškovas pagrindinės sutarties sudarymo terminą skaičiavo nuo 2009 m. balandžio 16 d., o apeliaciniame skunde ir kasaciniame skunde nurodė kitokią termino skaičiavimo pradžią. Atsakovų nuomone, tai reiškia, kad tiek apeliaciniu, tiek kasaciniu skundu ieškovas keičia ieškinio pagrindą, o tai prieštarauja CPK 347 straipsnio 2 daliai, 306 straipsnio 2 daliai, CPK 141 straipsniui.

2. Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėtas gyventojų pajamų mokestis nėra ir negali būti laikomas sumokėtu avansu, todėl reikalavimas grąžinti šias sumas kaip avansą negali būti tenkinamas. Atsakovai šių sumų negavo ir pagrindo jas susigrąžinti iki šios dienos nėra. Tam, kad atsirastų gyventojų pajamų mokesčio permoka bei atsirastų teisė į šios permokos susigrąžinimą specialia, GPMĮ nustatyta tvarka: 1) atsakovai pirmiausia turi sugrąžinti 2 800 000 Lt avansą ieškovui. Kol avansas negrąžintas, Valstybinė mokesčių inspekcija laiko, kad yra gautos pajamos, už kurias turi būti sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, o tokia pareiga kyla kasatoriui (ginčo dėl to nėra); 2) tik sugrąžinus avansą, atsiranda teisė pateikti patikslintą Metinę pajamų mokesčio deklaraciją su įrodymais, kad avansas grąžintas, kas reikštų, kad nėra gautų pajamų ir kad yra susidariusi gyventojų pajamų mokesčio permoka (tai esminė, privaloma, sąlyga, kol ji neįvykdyta, nėra pagrindo kalbėti apie gyventojų pajamų mokesčio permoką ir jos grąžinimą); 3) kasatorius, mokestį išskaičiuojantis asmuo, savo ruožtu (tą ir pats nurodo kasaciniame skunde) taip pat privalo Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti patikslintą Pajamų mokesčio, išskaičiuoto iš A klasės pajamų, deklaraciją. Tik esant išvardytų sąlygų visumai, Valstybinei mokesčių inspekcijai patikrinus duomenis ir įsitikinus jų teisingumu, gyventojų pajamų mokestis gali būti sugrąžintas. Atsakovų galėjimas susigrąžinti gyventojų pajamų mokesčio permoką ir ją sugrąžinti ieškovui priklauso ne tik nuo jų, bet ir nuo ieškovo veiksmų bei nuo Valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvumo šį mokestį sugrąžinant. Tuo atveju, jei atsakovai, grąžinę gautą avansą, nesikreiptų į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl gyventojų pajamų mokesčio permokos grąžinimo ir nepateiktų patikslintos Metinės pajamų mokesčio deklaracijos (tik nuo pajamų grąžinimo momento atsiranda gyventojų pajamų mokesčio permoka ir teisė ją susigrąžinti) arba  permoka būtų įskaityta mokestinėms nepriemokoms padengti, ieškovui atsirastų teisė reikalauti priteisti šią sumą iš atsakovų ar atlikti už atsakovus veiksmus, kurių jie neatlieka, ir tik nuo šio momento atsirastų teisė į procesines palūkanas už šią sumą.

Kasaciniu skundu atsakovai S. J., E. D. B. (S. T. teisių perėmėja), S. N., I. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimo dalis, kuriomis iš atsakovų priteista 2 800 000 Lt, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti arba perduoti nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 

Teismas privalo nustatyti pagal preliminariąją sutartį sumokėto avanso paskirtį. Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. ir kt. v. E. P., Nr. 3K-3-949/2000; 2001 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. T. v. E. B., Nr. 3K-3-998/2001; 2002 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. V. v. A. T., Nr. 3K-3-868/2002; kt.). Kasatorių nuomone, šalys buvo susitarę dėl abiem kryptimis veikiančios netesybų sąlygos. Teismai, spręsdami, kad atsakovams netesybos  sutartyje nenustatytos, rėmėsi tik pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Teismas, aiškindamas sutartį, privalo vadovautis ne tik pažodiniu sutarties tekstu, bet ir sutarties sąlygų visuma, šalių teisių ir pareigų pusiausvyra. Aiškinant preliminariąją žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį pagal sutarčių aiškinimo taisykles, sutarties 5 punkte numatyta sąlyga, kad jei pirkimo–pardavimo sutartis nepasirašoma dėl pardavėjų kaltės, jie privalo grąžinti visa, ką yra gavę pagal sutartį, ir dar sumokėti 2 800 000 Lt netesybų, turi būti vertinama kaip abiem kryptimis veikianti sąlyga, kuria siekiama kompensuoti atsakovų prarastą galimybę sutarties nesudarymo atveju. Atsižvelgiant į ieškovo atliktus 83 stambius nekilnojamojo turto sandorius ir už juos gautas pajamas, kad ieškovo įstatinis kapitalas yra daugiau kaip 6 mln. litų, sutartyje nustatytos 2 800 000 Lt netesybos negali būti vertinamos kaip per didelės. Teismai nepagrįstai sprendė, kad atsakovai, nesudarę pagrindinės sutarties, faktiškai nieko nepraranda, nes žemės sklypai lieka jų nuosavybė. Teismai neįvertino, kad nuo preliminariosios sutarties sudarymo momento nukrito žemės sklypų kainos, kas objektyviai ir lėmė ieškovo atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį. Šiuo metu vieno sklypo vertė 1 897 000 Lt, o kito – 1 609 000 Lt. Tai neabejotinai patvirtina, kad atsakovai patyrė nuostolių, ieškovui atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį.

Atsiliepimu į atsakovų S. J., E. D. B. (S. T. teisių perėmėjos), S. N., I. S. kasacinį skundą ieškovas UAB „Kredo“ prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad preliminariosios sutarties 5 straipsnyje nustatyta sąlyga, kad jei pirkimo–pardavimo sutartis nepasirašoma dėl pardavėjų kaltės, jie privalo grąžinti visa, ką yra gavę pagal sutartį, ir dar sumokėti 2 800 000 Lt netesybų, turi būti vertinama kaip abiem kryptimis veikianti sąlyga. Kasatorių kvestionuojama nuostata yra aiški, suprantama, nedviprasmiška. Šalys sutartyje susitarė tik dėl vienintelio galimo pardavėjų teisių gynimo mechanizmo – pardavėjams atsiradusių nuostolių atlyginimas, įrodant jų (nuostolių) konkretų dydį (preliminariosios sutarties 5 straipsnis), tačiau ne dėl netesybų mokėjimo. Taip šalių buvo sutarta dėl to, kad jeigu ieškovas ir pažeistų preliminariąją sutartį, tačiau žemės sklypai visgi liktų pardavėjų nuosavybė. Atsakovai, sudarydami preliminariąją sutartį, buvo atstovaujami advokato. Pažymėtina, kad atsakovai nė karto nekėlė nuostolių atlyginimo klausimo ir neįrodinėjo patirtų nuostolių dėl ieškovo neva pažeistos preliminariosios sutarties. Tik kasaciniame skunde atsakovai nurodė, kad patyrė nuostolių negautų pajamų, prarastos galimybės piniginės vertės forma. Kai kasatorius nesiremia tam tikromis aplinkybėmis, kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu žemesnės instancijos teismuose, jo nurodomos naujos aplinkybės negali būti kasacinio nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Z. v. UAB „Statela“, bylos Nr. 3K-3-281/2011).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl preliminariosios sutarties sąlygų, nustatančių netesybas, aiškinimo

Atsakovai (žemės sklypų pardavėjai) priešieškiniu prašo priteisti 2 800 000 Lt netesybų pagal preliminariąją sutartį iš ieškovo (žemės sklypų pirkėjo), teigdami, kad pagrindinė sutartis dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo buvo nesudaryta dėl žemės sklypų pirkėjo kaltės. Atsakovų nuomone, nors pagal preliminariosios sutarties 5 straipsnį šalys susitarė dėl 2 800 000 Lt netesybų žemės sklypų pirkėjo naudai, jei pirkimo–pardavimo sutartis nepasirašoma dėl pardavėjų kaltės, tačiau ši preliminariosios sutarties sąlyga turi būti aiškinama taip, kad tokio pat dydžio netesybos turi būti taikomos ir žemės sklypų pardavėjų naudai, jei pirkimo–pardavimo sutartis nepasirašoma dėl žemės sklypų pirkėjo kaltės. 

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad preliminariosios sutarties 5 straipsnyje nustatyta, kad jeigu viena iš šios sutarties šalių nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti žemės sklypų A ir B pirkimo–pardavimo sutartį, ji įsipareigoja atlyginti kitai šaliai dėl to padarytus nuostolius; tokiu atveju, jeigu pirkimo–pardavimo sutartis nepasirašoma dėl S. J., S. T., P. N. kaltės, jie privalo grąžinti UAB „Kredo“ visa, ką yra gavę šia sutartimi, ir dar sumokėti 2 800 000 Lt netesybų. Siekiant išspręsti šalių ginčą būtina nustatyti, ar nurodytomis sutarties nuostatomis šalys susitarė dėl 2 800 000 Lt netesybų taikymo žemės sklypų pardavėjų S. J., S. T., P. N. naudai, jei pirkimo–pardavimo sutartis nepasirašoma dėl pirkėjo UAB „Kredo“  kaltės.

CK. 6.154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 6, 7 dalys), pagal kurį atsiranda prievoliniai teisiniai šalių tarpusavio santykiai, teisės ir pareigos. Taigi sutartis reiškia laisvą dviejų ar daugiau asmenų valios suderinimą, kurio tikslas – sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Vienas pagrindinių civilinės teisės principų yra sutarties laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, kokią konkrečią sutartį sudaryti su pasirinktu asmeniu arba jos nesudaryti. Tai reiškia, kad negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus CK 6.156 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus.

Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“, bylos Nr. 3K-3-349/2010; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG reklamos dovanos“, bylos Nr. 3K-3-378/2013; kt.). Pažymėtina, kad aplinkybė, jog įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas gali būti absoliutinamas, ypač tada, kai šalys skirtingai argumentuoja savo tikruosius ketinimus dėl sutarties ar atskiros jos sąlygos. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Peata“ v. UAB „Virginijus ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-36/2014).

Taigi aiškinant ginčo sutarties sąlygas dėl netesybų būtina atsižvelgti į tai, koks yra netesybų tikslas. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos tarp šalių nustatomos siekiant kelių tikslų. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Netesybų prigimtis yra dvilypė. Vadovaujantis CK 6.70 straipsnio 1 dalimi netesybos, minėta, yra vienas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, o pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį ir 6.258 straipsnį, – viena civilinės atsakomybės formų. Netesyboms, kaip prievolių užtikrinimo būdui, taip pat būdinga tai, kad šalys: a) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį; b) turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; c) savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo tvarką ir pan. Netesybos kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma atlieka nuostolių kompensuojamąją funkciją, nes atlygina nukentėjusiai šaliai patirtus nuostolius. Taigi sutartinėmis netesybomis šalys, siekdamos sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, iš anksto susitaria, kokio dydžio netesybos bus mokamos, jeigu laiku ar tinkamai nebus vykdomi sutartiniai įsipareigojimai, ir netesybų kiekvienos iš šalių naudai dydis yra šalių derybų objektas (pvz., priklausomai nuo sutarties pobūdžio kiekvienos šalies galimas nuostolių dydis dėl sutartinių įsipareigojimų pažeidimo gali būti skirtingas, taip pat gali skirtis šalių suinteresuotumas, kad kita šalis laiku ir tinkamai įvykdytų savo įsipareigojimus, todėl ir šalių susitartas netesybų dydis kiekvienos šalies naudai gali skirtis).

Teisėjų kolegija remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad sutarties sąlygos dėl netesybų mokėjimo vienos šalies naudai aiškinimas kaip besąlyginio susitarimo dėl tokio pat dydžio netesybų ir kitos šalies naudai prieštarauja minėtam šalių laisvės principui ir netesybų esmei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant kitų aplinkybių, kurios patvirtintų tokio susitarimo egzistavimą, vien tik sutarties sąlygos dėl netesybų mokėjimo vienos šalies naudai egzistavimas nepatvirtina, kad buvo susitarta ir dėl tokio pat dydžio netesybų taikymo kitos šalies naudai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovai neįrodė, jog šalys susitarė dėl netesybų, kurios mokamos žemės sklypų pardavėjams, jei sutartis nesudaroma dėl pirkėjo kaltės, konstatuoja, kad atsakovų kasacinis skundas, kuriuo jie prašė priteisti netesybas iš pirkėjo, atmestinas. 

Dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys nesusitarė dėl netesybų, kurios mokamos žemės sklypų pardavėjams, jeigu sutartis nesudaroma dėl pirkėjo kaltės, kad pirkėjas prašė priteisti iš pardavėjų sumokėtą avansą ir neprašė priteisti netesybų, nustatytų preliminariojoje sutartyje, kad nė viena iš šalių šioje byloje neprašė priteisti iš kitos šalies nuostolių, patirtų dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, konstatuoja, kad aplinkybės, dėl kurios šalies kaltės buvo nesudaryta pagrindinė sutartis, t. y. ar kuri nors iš šalių vengė ar nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį nustatytu terminu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako ir konstatuoja, kad teismai, nesant teisinio pagrindo, šį klausimą nagrinėjo. Ginčo tarp šalių, kad sutartis nebuvo sudaryta nustatytu terminu, nėra, todėl aplinkybės dėl to, kada tiksliai baigėsi terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti: 2007 m. lapkričio 30 d., 2008 m. spalio 5 d., 2009 m. gegužės 16 d. ar 2009 m. gegužės 24 d., ar kt., atsižvelgiant į tai, kad pirkėjas tik reiškė reikalavimą dėl avanso grąžinimo ir  nereiškė reikalavimo priteisti netesybas, kad abi šalys nereiškė reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo, taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Dėl sumokėto gyventojų pajamų mokesčio susigrąžinimo

Ieškovas, juridinis asmuo, išmokėdamas avansą pagal preliminariąją sutartį atsakovams (fiziniams asmenims), nuo išmokėtų sumų sumokėjo gyventojų pajamų mokestį į valstybės biudžetą. Tokią pareigą ieškovui nustatė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, kurio 22 straipsnio 1 dalyje (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija) nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Ieškovas, reikalaudamas iš atsakovų priteisti jiems sumokėtą avansą, nes nebuvo sudaryta pagrindė sutartis, taip pat reikalauja iš atsakovų priteisti ir į valstybės biudžetą sumokėtą gyventojų pajamų mokestį. Ieškovo sumokėtas gyventojų pajamų mokestis yra pinigų sumos, kurias sumokėti į valstybės biudžetą įpareigojo ne šalių sudaryta sutartis, o Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Į valstybės biudžetą pagal mokesčių įstatymus sumokėti mokesčiai yra valstybės nuosavybė. Teisė susigrąžinti permoką (sumokėtą per didelę mokesčio sumą) atsiranda tik esant tam tikrų įstatyme nustatytų juridinių faktų visumai. Tokių sumų susigrąžinimas sprendžiamas specialia Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal teisės aktus spręsti, ar yra mokesčio permoka, ar nėra, ar grąžinti (įskaityti), ar ne, įgaliojimai suteikti mokesčių administratoriui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik mokesčių administratoriui nustačius, jog susidarė mokesčio permoka, ir priėmus sprendimą dėl tokios permokos grąžinimo (įskaitymo), atsakovai įgytų teisę reikalauti šių sumų iš valstybės, o ieškovas atitinkamai įgytų teisę reikalauti šių sumų iš atsakovų. Jeigu dėl atsakovų veiksmų permoka nebūtų jiems grąžinta (įskaityta), tai ieškovas, įrodęs visas civilinės atsakomybės sąlygas, galėtų reikalauti atlyginti patirtus nuostolius.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 15,03 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. kovo 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), jos, iš esmės netenkinus dviejų ieškovo ir vieno atsakovų kasacinių skundų, priteistinos valstybei iš ieškovo (10,02 Eur) ir atsakovų (5,01 Eur).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi atsakovams buvo atidėtas 32 000 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimas nuo ginčijamos 2 800 000 Lt sumos iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Atsakovų kasacinio skundo netenkinant, šis 32 000 Lt (9267 Eur) žyminis mokestis valstybės naudai priteistinas iš atsakovų. Iš atsakovės S. J. valstybei priteistina 3089 Eur žyminio mokesčio, iš atsakovės E. D. B. – 3089 Eur ir atsakovų S. N. ir I. S. – po 1544,5 Eur. Iš viso valstybės naudai iš atsakovės S. J. priteistina 3090,67 Eur, iš atsakovės E. D. B. – 3090,67 Eur ir atsakovų S. N. ir I. S. – po 1545,33 Eur.

Ieškovas patyrė 1924 Lt (557, 23 Eur) išlaidų advokato pagalbai atsiliepimui į kasacinį skundą surašyti apmokėti, kurios neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 8.14 punkte nustatyto maksimalaus dydžio. Atmetus atsakovų kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos ieškovui iš atsakovų. Ieškovui priteistina iš atsakovės S. J. 185,74 Eur, iš atsakovės E. D. B. 185,74 Eur ir atsakovų S. N. ir I. S. po 92,87 Eur.

Atsakovai patyrė 2000 Lt (579,24 Eur) išlaidų advokato pagalbai atsiliepimui į kasacinį skundą surašyti apmokėti ir 2000 Lt (579,24 Eur) išlaidų advokato pagalbai antrajam atsiliepimui į kasacinį skundą surašyti apmokėti, kurios neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 8.14 punkte nustatyto maksimalaus dydžio. Atmetus ieškovo kasacinius skundus, šios išlaidos priteistinos atsakovams iš ieškovo. Iš ieškovo priteistina atsakovei S. J. 386,16 Eur, atsakovei E. D. B. 386,16 Eur, atsakovams S. N. ir I. S. po 193,08 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš ieškovo priteistina atsakovei S. J. 200,42 Eur, atsakovei E. D. B. 200,42 Eur, atsakovams S. N. ir I. S. po 100,21 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Kredo“ (j. a. k. 120638399) S. J. (duomenys neskelbtini) naudai 200,42 Eur, (du šimtus Eur 42 ct), E. D. B. (duomenys neskelbtini) naudai 200,42 Eur (du šimtus Eur 42 ct), S. N. (duomenys neskelbtini) naudai 100,21 Eur (šimtą Eur 21 ct), I. S. (duomenys neskelbtini) naudai 100,21 Eur (šimtą Eur 21 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš UAB „Kredo“ (j. a. k. 120638399) 10,02 Eur (dešimt Eur 2 ct), iš S. J. (duomenys neskelbtini) 3090,67 Eur (tris tūkstančius devyniasdešimt Eur 67 ct), iš E. D. B. (duomenys neskelbtini) 3090,67 Eur (tris tūkstančius devyniasdešimt Eur 67 ct), iš S. N. (duomenys neskelbtini) 1545,33 Eur (tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt penkis Eur 33 ct), iš I. S. (duomenys neskelbtini) 1545,33 Eur (tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt penkis Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Sigitas Gurevičius

Andžej Maciejevski

Vincas Verseckas