Administracinė byla Nr. I-3774-142/2016

                   Proc. Nr. 3-61-3-03841-2015-7

  Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

T. O. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. liepos 23 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 500,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. balandžio 1 d. jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti lauke. Paaiškina, kad tą dieną nuo 9.50 val. iki 10.50 val. pareiškėjas lankėsi pas psichologę, todėl negalėjo eiti į lauką kartu su kitais asmenimis iš 22 posto. Nurodo, kad grįžęs iš psichologės, prašė išvedamas pasivaikščioti, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas. Negana to, pareigūnai žurnale įrašė, kad pareiškėjas pasivaikščioti atsisakė. Iš esmės analogiška situacija, pasak pareiškėjo, pasikartojo ir 2015 m. birželio 30 d. Tą dieną pareiškėjas buvo išvykęs į teismą, todėl prarado galimybę pasivaikščioti. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad vieną savaitę jam buvo nesuteikta teisė bendrauti laiškais, nes parduotuvėje nebuvo galima įsigyti pašto ženklų. Šias aplinkybes pareiškėjas prilygina kankinimui, orumo pažeidimui. Nurodo, kad dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo apribojimus, pažeminimą, galimybių sumažėjimą.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai, pareiškėjas teismui nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus (b. l. 137).

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–19). Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kad griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, tinkamai ir teisėtai veikia. Pasak Lukiškių TI-K pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, depresija. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą „eilinį kartą“ pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita.

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 135).

Skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, skunde pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 1 d. ir 2015 m. birželio 30 d. neužtikrino jo teisės 1 val. per dieną pabūti gryname ore.

Šiuo aspektu pastebėtina, kad ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo yra susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – higiena, galimybe pasivaikščioti lauke ir kt. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 103 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal BVK 103 straipsnio 2 ir 3 dalis, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, o pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.

Kaip minėta, pareiškėjas teismui nurodė, kad tiek 2015 m. balandžio 1 d., tiek 2015 m. birželio 30 d. norėjo pasinaudoti savo teise pasivaikščioti gryname ore, tačiau minėtomis dienomis jis nebuvo išvestas pasivaikščioti.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas teismui labai detaliai nurodė visas aplinkybes, susijusias su 2015 m. balandžio 1 d. ir 2015 m. birželio 30 d. neįvykusiu pasivaikščiojimu, todėl pareiga pateikti reikiamus įrodymus teko Lukiškių TI-K.

Lukiškių TI-K nurodė teismui, kad pareiškėjas nebuvo išvestas tomis dienomis pasivaikščioti, nes pagal žurnalų įrašus pats pasivaikščiojimų atsisakė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su skundu, kuriame nurodė, kad 2015 m. balandžio 1 d. nebuvo išvestas pasivaikščioti, nes tuo metu, kai buvo visi vedami jis buvo pas psichologę (b. l. 49). Lukiškių TI-K direktorius 2015 m. balandžio 22 d. raštu atsakė pareiškėjui, kad išnagrinėjo jo 2015 m. kovo 30 d. (tikėtina, turėtų būti – 2015 m. balandžio 7 d.) prašymą ir nustatė, kad jis nepagrįstas, nes Nuteistųjų (suimtųjų) išvedimo pasivaikščioti žurnale (toliau – žurnalas) yra įrašas, kad pareiškėjas pats atsisakė pasivaikščiojimo (b. l. 48). Šiame atsakyme buvo nurodyta atsakymo apskundimo tvarka. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ja pasinaudojęs.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 1 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su skundu dėl to, kad, grįžus iš teismo, jam nebuvo pasiūlyta pasivaikščioti (b. l. 35–36). Lukiškių TI-K prižiūrėtojas V. Šaikovskis 2015 m. liepos 8 d. parašė direktoriui tarnybinį pranešimą dėl pareiškėjo skundo, kuriame nurodė, kad pareiškėjas iš teismo grįžo 11 val. ir, prieš uždarant jį į kamerą (Nr. 374), jam buvo pasiūlytas pasivaikščiojimas gryname ore, tačiau pareiškėjas pasivaikščiojimo atsisakė, apie atsisakymą buvo pažymėta žurnale (b. l. 39). 2015 m. liepos 16 d. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, remdamasis iš esmės vien prižiūrėtojo V. Šaikovskio tarnybiniu pranešimu, atsakė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (b. l. 40). Šiame atsakyme nurodyta, kad pareiškėjas jį gali skųsti per vieną mėnesį Kalėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęs atsakymą jame nurodyta tvarka. Kaip minėta, pareiškėjas 2015 m. liepos 23 d. kreipėsi iš karto į teismą. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K atsakymų nenuginčijimas neatima pareiškėjo teisės reikalauti žalos atlyginimo.

Lukiškių TI-K pateikė teismui dalies žurnalo kopiją (b. l. 37), iš kurios matyti, kad įrašas „Kamera Nr. 374“ „Ats“ (atsisakė) buvo įrašytas jau po visų 2015 m. birželio 30 dienos įrašų (kurių vėliausias buvo padarytas 16.35 val.) į vieną likusią tušią žurnalo eilutę. Be to, šis įrašas, atsižvelgiant į tai, kad šalia jo nėra pareiškėjo parašo ir į tai, kad pareiškėjas jau sekančią dieną kreipėsi su skundu į direktorių, nepatvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 30 d. 11.00 val. tikrai atsisakė būti vedamas pasivaikščioti. Žurnalo dalies, susijusios su asmenų vedimu pasivaikščioti 2015 m. balandžio 1 d., Lukiškių TI-K teismui nepateikė. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K nepateikė teismui duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjui 2015 m. balandžio 1 d. ir 2015 m. birželio 30 d. buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jo teisės bendrauti, nes 2015 m. liepos 13 d. pareiškėjas neturėjo galimybės įsigyti pašto ženklų. Nurodė, kad pašto ženklų negalėjo gauti visą savaitę.

BVK 99 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų, o BVK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų.

Pašto ženklai yra įtraukti į Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomą būtiniausių reikmenų asortimentą, patvirtintą Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 20 d. dėl negautų pašto ženklų su skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių (b. l. 32–33). Lukiškių TI-K atsiliepime atkreipė teismo dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K teritorijoje esančioje parduotuvėje prekių likučio poreikis nustatomas remiantis dviejų savaičių pardavimų rezultatais, tačiau neįmanoma prekių kainininke nurodyto asortimento poreikio numatyti tiksliai, todėl dėl šios priežasties parduotuvėje ne visada gali būti visų asortimente nustatytų prekių būtent tam momentui.

Pareiškėjas pateikė teismui parduotuvės 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštą, kuriame nurodyta, kad parduotuvė pradėjo veikti tik nuo 2015 m. liepos 3 d., todėl iš pradžių buvo sunku numatyti prekių kiekius, kad jų nepritrūktų (b. l. 127). Parduotuvė atsiprašė pareiškėjo už sukeltus nepatogumus dėl pašto ženklų trūkumo. Taigi, Lukiškių TI-K nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui užtikrino galimybę įsigyti pašto ženklų, kurie, kaip minėta, yra įtraukti į privalomą būtiniausių reikmenų asortimentą. Atitinkamai, pareiškėjui buvo sudarytos kliūtys pasinaudoti BVK įtvirtinta teise siųsti laiškus.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, susiję su pareiškėjui neužtikrinta teise susirašinėti (siųsti laiškus) ir neužtikrinta teise pasivaikščioti gryname ore, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. LVAT tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009). Kita vertus, LVAT praktikoje žalos prezumpcijos taisyklė taikoma ne visada. Pavyzdžiui, LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1289-575/2015 vertino neigiamo poveikio intensyvumą ir konstatavo, kad pareiškėjui neatsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Vėlesnėje LVAT praktikoje buvo sugrįžta prie žalos prezumpcijos taisyklės ir buvo konstatuota, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą kaip tai yra suprantama pagal CK 6.250 straipsnį (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Pastarąjame sprendime LVAT tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad precedentų konkurencijos atveju turi būti atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką. Atitinkamai, atsižvelgiant į vėlesnę LVAT praktiką, vertintina, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas esant nurodytiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Skunde nurodoma, kad buvo pažeistas pareiškėjo orumas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė leidžia juos vertinti kaip trumpalaikius, todėl teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuotos visos sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnį, teismui kyla pareiga spręsti dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio  6 punktas), tačiau yra ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti neteisėti veiksmai truko trumpą laikotarpį, taip pat į tai, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nenustatyta, jog dėl šioje byloje konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad 2015 m. balandžio 1 d., 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 13 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais bei 127 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo T. O. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2015 m. balandžio 1 d., 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 13 d. buvo pažeista pareiškėjo T. O. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja                                                                                          Halina Zaikauskaitė