VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB “Irlita” apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Irlita“ ieškinį atsakovei UAB „Zenipa“ dėl delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB “Irlita” kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 2 154,02 EUR dydžio delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, šalys sudarė pirkimo- pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei medieną. Atsakovė už medieną turėjo atsiskaityti pagal išrašytas sąskaitas faktūras. Kadangi atsakovė vėlavo atsiskaityti, ieškovė skaičiavo delspinigius, kurių atsakovė nėra sumokėjusi. Dėl nurodytų faktinių pagrindų ieškovė prašė patenkinti ieškinį.

3.       Atsakovė UAB “Zenipa” atsiliepimu į ieškinį prašė ieškovės ieškinį atmesti. Atsakovė paaiškino, kad ieškovės reikalavimas nepagrįstas, vyko šalių bendradarbiavimas, tiksliai nesilaikant sudarytos sutarties reikalavimų, tačiau abi šalys savo įsipareigojimus vykdydavo. Atsakovė su reikalaujamų delspinigių dydžiu nesutinka. Be to, ieškovė atsakovei yra skolinga 538,88 EUR.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 6 sprendimu ieškovės UAB „Irlita“ ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei UAB „Irlita“ iš atsakovės UAB „Zenipa“ 1 077,01 EUR delspinigių ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškovės UAB „Irlita“ pareikštų reikalavimų dalį atmetė.

5.       Spręsdamas delspinigių dydžio klausimą, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovė žymesnių nuostolių dėl atsakovės pavėluotų mokėjimų nepatyrė, atsakovė prievoles sumokėti užmokestį už medieną nors ir vėluodama, tačiau įvykdė, bendra reikalaujamų priteisti delspinigių suma viršija 4proc. visos per ieškinyje nurodytą laikotarpį atsakovei parduotos medienos kainos. Esant šioms aplinkybėms, teismo teigimu, pakankama delspinigių norma yra 0,1 proc. pavėluotos sumokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną, t. y. du kartus mažesni delspinigiai už ieškovės reikalaujamus priteisti. Šis delspinigių dydis atitinka šalių teisinių santykių ir sutartinės drausmės laikymosi pobūdį (prievolės iš esmės vykdomos, tačiau pasitaiko iki mėnesio trukmės mokėjimo vėlavimų), užtikrina galimų ieškovės nuostolių (nedidelių delspinigių produkcijos tiekėjams mokėjimas) kompensavimą, neleidžia vienai šaliai pasipelnyti kitos sąskaita ir nepažeidžia interesų balanso, todėl teismas ieškovei iš atsakovės priteistinų delspinigių dydį sumažini iki 0,1 proc. laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelsto atsiskaitymo dieną. Dvigubai sumažinęs delspinigių normą, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 1 077,01 EUR dydžio delspinigių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.       Ieškovė UAB „Irlita“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą ir visiškai patenkinti ieškovės UAB „Irlita“ ieškinį dėl delspinigių priteisimo.

7.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

7.1.       Sumažinęs delspinigių normą iki 0,1 proc., pirmosios instancijos teismas neteisingai paskaičiavo ieškovei priteistiną sumą. Byloje esanti 2019-01-30 delspinigių paskaičiavimo ataskaita patvirtina, kad delspinigių normai esant 0,02 proc., delspinigių suma už šešių mėnesių laikotarpį iki ieškinio pateikimo teismui dienos sudaro 3880,15 EUR. Ieškovas savo ieškiniu reikalavo priteisti 2154,02 EUR sumą. Taigi apeliantė pati reikalavo mažiau, negu galėtų reikalauti.

7.2.       Mažindamas delspinigių normą nuo 0,2 proc. iki 0,1 proc. dėl to, kad ieškovė nepatyrė žymesnių nuostolių, pirmosios instancijos teismas neįvertino sunkiai įrodytinus ieškovės patirtus nuostolius negautų pajamų forma, kai dėl pavėluotų atsakovės atsiskaitymų buvo sutrikdyta ieškovės įprastinė reguliariai vykdoma veikla, kadangi ieškovė dėl atsakovės kaltės ne tik buvo priversta mokėti delspinigius urėdijoms, bet ir proporcingai atsakovės vėluojamų mokėti sumų dydžiui negalėjo pirkti iš urėdijų naujų medienos partijų, negalėjo pristatinėti tokios medienos kitiems užsakovams bei gauti pajamų iš tokios savo įprastinės vykdomos veiklos.

7.3.       Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, pagal kurią ieškovė apskritai neprivalėjo į šią bylą teikti jokių įrodymų apie jos patirtus nuostolius, nes reikalavimas byloje pareikštas tik dėl netesybų (delspinigių) priteisimo, nereikalaujant nuostolių atlyginimo.

7.4.       Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovės nurodytus aktualius teismų precedentus, pagal kuriuos 0,2 proc. delspinigių norma nėra laikoma itin didele ir tokį delspinigių dydį, kai ginčo šalys yra pelno siekiantys juridiniai asmenys, savo procesiniais sprendimais priteisinėja teismai, net kai skolininkai bando ginčyti tokią delspinigių normą.

7.5.       Pirmosios instancijos teismas mažindamas delspinigių normą nuo 0,2 proc. iki 0,1proc. konstatavo, kad prievolės iš esmės buvo vykdomos, tačiau pasitaikė iki mėnesio trukmės mokėjimo vėlavimų. Tačiau realiai mokėjimo vėlavimai buvo ilgesni nei iki mėnesio trukmės. Be to, esant tokiems mokėjimo vėlavimams, niekaip negalima pripažinti, kad prievolės iš esmės buvo vykdomos tinkamai. Šalims specialiai sutartyje ir kiekvienoje sąskaitoje nustačius tikslius sąskaitų apmokėjimo terminus, o atsakovei šių apmokėjimo terminų nesilaikant, konstatuotinas esminis prievolės pažeidimas, todėl realiai prievolės iš esmės nebuvo vykdomos tinkamai, juolab įvertinant iš delspinigių paskaičiavimo ataskaitos, kad visiškai absoliuti dauguma mokėjimų nebuvo atliekami laiku ir pilnai.

7.6.       Atsakovė yra verslininkas, pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kuris veikia didesne rizika ir kuriam turi būti aiškiai suprantama prievolės įvykdymo terminų reikšmė ir tokių terminų laikymosi svarba. Pagal Sutarties 5.2. punktą, už kiekvieną pradelstą atsiskaitymo dieną atsakovė privalo mokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos iki pilno atsiskaitymo. Tokia yra šalių-verslininkų individualiai aptarta sutarties sąlyga, o aiškinant Sutartį CK 6.187 straipsnis teikia prioritetą būtent šalių individualiai aptartoms sutarčių sąlygoms. Tuo tarpu atsakovė niekada neginčijo ir neprašė pakeisti šios sutarties sąlygos, nebuvo niekada reiškusi ieškovei jokių pretenzijų dėl sutartyje nustatytos per didelės delspinigių procentinės normos, todėl ši sąlyga galioja ir turi būti taikoma.

7.7.       Pirmosios instancijos teismas supainiojo ieškovės ir atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovės sumokėtą sumą advokato pagalbai apmokėti teismas nepagrįstai pripažino kaip atsakovės patirtas išlaidas advokato pagalbai, o atsakovės sumokėtą sumą advokato pagalbai apmokėti nepagrįstai pripažino kaip ieškovės patirtas išlaidas advokato pagalbai. Bylos medžiaga patvirtina, kad iš tikrųjų ieškovė (o ne atsakovė) turėjo 500 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir kad atsakovė (o ne ieškovė) turėjo 1142,23 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Be to, atsakovė 2019-01-08 prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo prašė priteisti jai išlaidas už priešieškinio, kurį šioje byloje buvo atsisakyta priimti, rengimą. Apeliantės teigimu, tokios atsakovės turėtos išlaidos už atsisakyto priimti priešieškinio rengimą negali būti laikomos pagrįstomis ir negali būti priteisiamos.

8.       Atsakovė UAB „Zenipa“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, pakeičiant šio teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ieškovės apeliacinį skundą atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.       Teismas turi teisę spręsti klausimą dėl netesybų mažinimo, net ir nesant byloje pareikšto reikalavimo dėl sutarties sąlygos, nustatančios netesybų dydį, nuginčijimo. Atsakovės teigimu, teismas gali pasiūlyti ieškovui pagrįsti prašomų priteisti netesybų dydžio atitiktį protingumo kriterijui ir pateikti įrodymų, kokio dydžio nuostolių jis realiai patyrė. Atitinkamai ieškovas, siekdamas pagrįsti, kad jo prašomos priteisti netesybos yra protingo dydžio, gali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo nuostolius dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos prievolės. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas neįpareigojo ieškovės teikti įrodymus, pagrindžiančius jos patirtų nuostolių dydį, bet tik pasiūlė ieškovei tokia teise pasinaudoti. Dėl šios priežasties atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad, esant atsakovės prašymui, teismas neturėjo pagrindo svarstyti klausimą dėl ieškovės prašomos priteisti netesybų sumos mažinimo, spręsti klausimą dėl ieškovės prašomos netesybų sumos pagrįstumo ir pan.

9.2.       Teismas iš dalies tenkindamas ieškovės reikalavimą ir sumažindamas iš atsakovės priteistinų delspinigių sumą, pagrįstai atsižvelgė ne tik į Sutarties nuostatas, bet ir į Sutarties kainą, jos vykdymo tvarką, šalių elgesį sutarties vykdymo metu, atsakovės sąžiningumą, priskaičiuotų netesybų dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai sumažino ieškovės prašomų priteisti delspinigių sumą, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

9.3.       Atsakovė sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp bylos šalių. Esant tokiam akivaizdžiam loginiam apsirikimui pirmosios instancijos teismo sprendime, tinkamai neišsprendus bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje klausimo, sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pakeistina, nekeičiant jo esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11.       Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą ieškovės apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

12.       Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

13.       Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

14.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl netesybų mažinimo. Ieškovė UAB “Irlita” kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 2 154,02 EUR dydžio delspinigių. Nurodė, šalys sudarė pirkimo- pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei medieną. Atsakovė už medieną turėjo atsiskaityti pagal išrašytas sąskaitas faktūras. Kadangi atsakovė vėlavo atsiskaityti, ieškovė skaičiavo delspinigius, kurių atsakovė nėra sumokėjusi. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir dvigubai sumažinęs delspinigių normą, ieškovei iš atsakovės priteisė 1 077,01 EUR dydžio delspinigių. Spręsdamas delspinigių dydžio klausimą, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovė žymesnių nuostolių dėl atsakovės pavėluotų mokėjimų nepatyrė, atsakovė prievoles sumokėti užmokestį už medieną nors ir vėluodama, tačiau įvykdė, bendra reikalaujamų priteisti delspinigių suma viršija 4 proc. visos per ieškinyje nurodytą laikotarpį atsakovei parduotos medienos kainos. Esant šioms aplinkybėms, teismo teigimu, pakankama delspinigių norma yra 0,1 proc. pavėluotos sumokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną, t. y. du kartus mažesni delspinigiai už ieškovės reikalaujamus priteisti. Šis delspinigių dydis atitinka šalių teisinių santykių ir sutartinės drausmės laikymosi pobūdį (prievolės iš esmės vykdomos, tačiau pasitaiko iki mėnesio trukmės mokėjimo vėlavimų), užtikrina galimų ieškovės nuostolių kompensavimą, neleidžia vienai šaliai pasipelnyti kitos sąskaita ir nepažeidžia interesų balanso. Apeliaciniu skundu ieškovė (apeliantė) ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, kuriuo dvigubai sumažinęs delspinigių normą, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 1 077,01 EUR dydžio delspinigių. Apeliantės teigimu, mažindamas delspinigių normą nuo 0,2 proc. iki 0,1 proc. dėl to, kad ieškovė nepatyrė žymesnių nuostolių, pirmosios instancijos teismas neįvertino sunkiai įrodytinus ieškovės patirtus nuostolius negautų pajamų forma, kai dėl pavėluotų atsakovės atsiskaitymų buvo sutrikdyta ieškovės įprastinė reguliariai vykdoma veikla. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ne tik į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, pagal kurią ieškovė apskritai neprivalėjo į šią bylą teikti jokių įrodymų apie jos patirtus nuostolius, nes reikalavimas byloje pareikštas tik dėl netesybų (delspinigių) priteisimo, nereikalaujant nuostolių atlyginimo, bet ir į ieškovės nurodytus aktualius teismų precedentus, pagal kuriuos 0,2 proc. delspinigių norma nėra laikoma itin didele ir tokį delspinigių dydį, kai ginčo šalys yra pelno siekiantys juridiniai asmenys, savo procesiniais sprendimais priteisinėja teismai, net kai skolininkai bando ginčyti tokią delspinigių normą. Be to, atsakovė yra verslininkas, pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kuris veikia didesne rizika ir kuriam turi būti aiškiai suprantama prievolės įvykdymo terminų reikšmė ir tokių terminų laikymosi svarba. Pagal Sutarties 5.2. punktą, už kiekvieną pradelstą atsiskaitymo dieną atsakovė privalo mokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos iki pilno atsiskaitymo. Atsakovė niekada neginčijo ir neprašė pakeisti šios sutarties sąlygos, nebuvo niekada reiškusi ieškovei jokių pretenzijų ar nepasitenkinimo dėl sutartyje nustatytos per didelės delspinigių procentinės normos, todėl ši sąlyga galioja ir turi būti taikoma. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo sumažinta ieškovės reikalaujama delspinigių suma, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal ieškovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Dėl priteistos delspinigių sumos

15.        Ieškovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl priteistinų delspinigių sumažinimo tuo pagrindu, kad 2017 m. kovo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartyje Nr. 17/03/03 (toliau – Sutartis) nustatyti delspinigiai buvo šalių, kurios veikė kaip verslo subjektai, derybų rezultatas, nustatyti laisva valia. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo mažinti ieškovės prašomų priteisti delspinigių sumą, siūlyti pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškovės nuostolius dėl atsakovės vėlavimo atsikaityti, o turėjo tiesiog vadovautis šalių Sutartyje nurodytu delspinigių dydžiu, kadangi priešingu atveju yra pažeidžiamas sutarties laisvės principas. Tačiau teisėjų kolegija kritiškai vertina tokią apeliantės dėstomą poziciją ir su ja nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.

16.       Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma, ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 3 d.). Netesybos yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir civilinės atsakomybės forma. Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodytą netesybų sampratą netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė teisingai nurodo, jog šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Nors šis konsensualizmo principas yra vienas fundamentalių principų komerciniams santykiams reguliuoti, tam tikrais atvejais, esant pakankamam pagrindui – apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir kt., valstybė gali kištis į šalių sutartinius santykius ir nustatyti tam tikrus apribojimus. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005) bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007). Taigi aplinkybė, kad abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nesudaro pagrindo teismui nevertinti sutartyje nustatytų netesybų dydžio. 

17.       CK

18.       Aiškindamas aptariamas nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Minėta, nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Taigi bendroji taisyklė dėl netesybų mažinimo yra ta, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos. Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-303/2012; 2013 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).

19.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės skunde dėstoma pozicija, kad tuo atveju, kuomet šalys sutartyje susitarė, jog netesybos pripažįstamos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių įrodinėti nereikia (kaip nagrinėjamos bylos atveju), teismas neturi teisės mažinti netesybas. Tokią savo poziciją apeliantė grindžia anglosaksų teisės institutu dėl iš anksto sutartų nuostolių („liquidated damages“) ir negalimumo juos mažinti. Ši apeliantės nuomone neatitinka Lietuvos teisinio reglamentavimo ir Lietuvos teismų praktikos. Net ir naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018). Dar daugiau, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek ir jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012).

20.       Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai įpareigojo ieškovę įrodyti patirtų nuostolių dydį. Nors šalių sutartimi sulygtos netesybos ir yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartinę prievolę, tačiau tais atvejais, kai yra pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius turi pagrįsti netesybas įrodinėdamas realiai patirtus nuostolius, kas yra žemiausioji netesybų mažinimo riba. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Taigi mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį. Kitaip tariant, kilus netesybų mažinimo klausimui, šalys turi būti aktyvios ir teikti teismui įrodymus, pagrindžiančius ne tik finansinį reikalavimą, bet ir kitas aplinkybes, svarbias nustatant protingą netesybų dydį.

21.       Analogiška nuostata yra suformuluota ir LAT 2010 m. lapkričio 11 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-7-409/2010, kuria remiasi pati apeliantė savo apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra konstatavęs, jog teismas gali pasiūlyti ieškovui pagrįsti prašomų priteisti netesybų dydžio atitiktį protingumo kriterijui ir pateikti įrodymų, kokio dydžio nuostolių jis realiai patyrė (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai ieškovas, siekdamas pagrįsti, kad jo prašomos priteisti netesybos yra protingo dydžio, gali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo nuostolius dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos prievolės. Kartu pažymėtina tai, kad aptariamu atveju teismas neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog ieškovė tiksliai įrodytų jos realiai patirtų dėl atsakovės pažeistos sutartinės prievolės nuostolių dydį, nes reikalavimas pareikštas tik dėl netesybų, neprašant nuostolių atlyginimo.

22.       Remiantis bylos medžiaga, analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas neįpareigojo ieškovės teikti įrodymus, pagrindžiančius jos patirtų nuostolių dydį, bet tik pasiūlė ieškovei tokia teise pasinaudoti, kuria, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ji nepasinaudojo. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neturėjo pagrindo mažinti ieškovės prašomų priteisti delspinigių sumą, bei siūlyti pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškovės nuostolius dėl atsakovės vėlavimo atsiskaityti, atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys teismų praktikoje suformuluotoms taisyklėms.

23.       Apeliantė apeliaciniame skunde kvestionuoja delspinigių sumažinimą, be kita ko, dar ir tuo, kad jis iš esmės yra nemotyvuotas, neįvertinus teisinių prielaidų jų mažinimui bei visų faktinių aplinkybių. Tačiau teisėjų kolegija ir su šiais ieškovės argumentais nesutinka ir vertina juos kritiškai. Kaip jau aukščiau šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo minėta, neprotingai didelių netesybų sumažinimo dydis yra fakto klausimas ir teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

24.       Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas būtent ir vertino kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, ir nustatė, kad ieškovės prašomos priteisti 2154,02 EUR netesybos, taikant 0,2 procentų nuo pavėluotos sumokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną, yra neprotingai didelės, su kuo apeliacinės instancijos teismas sutinka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ne tik į Sutarties nuostatas, bet ir į Sutarties kainą, jos vykdymo tvarką, šalių elgesį sutarties vykdymo metu, atsakovės sąžiningumą, priskaičiuotų netesybų dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

25.       Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas atsižvelgė į tai, kad pagrindinė prievolė, iš kurios yra kilęs reikalavimas dėl netesybų atsakovė buvo visiškai įvykdyta.

26.       CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali mažinti netesybas – jeigu jos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Taigi, teismo teisė mažinti netesybas kyla tik nustačius vieną arba abi šias sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015).

27.       Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė visiškai atsiskaitė su ieškove 2018 m. vasario 12 d. (el. b. l. 41-42). Tuo tarpu reikalavimą dėl delspinigių apmokėjimo ieškovė pirmą kartą pareiškė atsakovei tik 2018 m. kovo 19 d. (el. b. b. l. 17), t. y. tuomet, kai pagrindinė prievolė jau buvo pilnai įvykdyta. Nurodytu atveju, nesant tarp šalių ginčo, jog pagrindinė prievolė yra įvykdyta, t. y. atsakovė su ieškove už pristatytą medieną yra atsiskaičiusi, ši aplinkybė pagrįstai buvo pirmosios instancijos teismo įvertinta sprendžiant netesybų mažinimo klausimą.

28.       Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė ir į tai, jog apeliantė Sutarties vykdymo metu savo teise reikalauti netesybų realiai nesinaudojo.

29.       Byloje nustatyta, kad per 1,5 metų Sutarties vykdymo laikotarpį ieškovė niekuomet nereikalavo iš atsakovės delspinigių mokėjimo, kol tarp šalių nekilo ginčas. Visuose atsakovės pavedimuose, kurie buvo atlikti į ieškovės sąskaitą, nėra nurodoma, kokia konkreti sąskaita apmokama, tačiau nurodoma, kad mokama „už medieną“, o mokamos sumos buvo apvalinamos (el. b. b. l. 18-22). 2018 m. vasario 2 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo pasirašytas skolų suderinimo aktas, kuriame buvo nurodoma tik pagrindinės skolos, t. y. 20 421,67 EUR, suma ir nebuvo priskaičiuoti jokie delspinigiai (el. b. b .l. 153). 2018 m. vasario 20 d. apeliantė atsiuntė atsakovei kitą suderinimo aktą, kuriame nurodoma, jog skola visiškai padengta ir skolos likutis yra 0 EUR (el. b. b. l. 156). Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad iki pat visiško skolos padengimo apeliantė iš atsakovės jokių delspinigių nereikalavo. Be to, ieškovė ne tik nereikalavo iš atsakovės atsikaitymo pagal 2017 m. pabaigoje išrašytas sąskaitas, bet ir savo iniciatyva kreipėsi į AB „Capitalia finance“ dėl papildomo finansavimo gavimo (el. b. b. l. 44). Šios paslaugos esmė, kaip paaiškino atsakovė, yra išankstinis atsiskaitymų gavimas pagal įmonės išrašytas sąskaitas, pagal kurias mokėjimo prievolė dar neatsirado (el. b. b. l. 46). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė netiesiogiai patvirtina tarp šalių buvus susitarimą dėl sąskaitų apmokėjimo terminų atidėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė toleravo tam tikrus nukrypimus nuo formalių PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų apmokėjimo terminų ir šalių faktiniuose santykiuose, kaip matyti iš bylos medžiagos, šių terminų nebuvo laikomasi, ši aplinkybė pagrįstai ir buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo, analizuojant atsakovės veiksmus sąžiningumo požiūriu bei sprendžiant klausimą netesybų mažinimo.

30.       Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, visiškai pagrįstai atsižvelgė ir įvertino tai, jog formalių PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų mokėjimo terminų pažeidimai nebuvo reikšmingi ir vidutiniškai sudarė apie 15-20 dienų, o netesybos ieškovės buvo apskaičiuotos jau po to, kai visa prievolė buvo įvykdyta, ir ieškovė iki tol ilgą laiką nereikalavo iš atsakovės netesybų mokėjimo, todėl akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumą ir vengimą vykdyti prievoles ieškovės atžvilgiu.

31.       Pažymėtina ir tai, kad CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ginčo šalių 2017 m. kovo 30 d. sudarytos sutarties 5.2 punkte yra nustatytas 0,2 proc. delspinigių dydis nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną praleistą dieną. Tokiu atveju metinė delspinigių norma yra 73 proc. ir šis dydis ženkliai viršija įstatyme numatytą palūkanų dydį, tiek kai abi sutarties šalys yra verslininkai, tiek kai sutarties šalys yra fiziniai asmenys, kas neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Be to, ieškovės paskaičiuota delspinigių suma – 2154,02 EUR (nors ir ieškovės buvo sumažinta) vertine išraiška yra labai didelė, ir, atsižvelgiant į visą per ieškinyje nurodytą laikotarpį atsakovei parduotos medienos kainą (95 957 EUR), labiau primenanti baudinę sankciją, todėl pagrįstai buvo svarstytinas šios sumos proporcingumas CK 6.258 straipsnio 3 dalies (netesybos neprotingai didelės) aspektu.

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apeliantė tinkamai nepagrindė, kad dėl vėlesnių PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo terminų buvo patyrusi nuostolius ir kad jos prašoma priteisti netesybų suma, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nelaikytina aiškiai per didele.

33.       Remiantis LAT suformuotą praktika, netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti šaliai nuostolius, taigi netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (ieškovui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (atsakovo) sąskaita.

34.       Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovės į bylą pateiktuose sąskaitų išrašuose (b. l. 130-138) nurodoma, kad ji mokėjo delspinigius miškų urėdijoms, kurie buvo nurašyti 2018 m. balandžio 13 d., 2018 m. kovo 15 d., 2018 m. kovo 7 d., 2018 m. vasario 28 d., t. y. tuomet, kai atsakovės įsiskolinimas ieškovei jau buvo visiškai padengtas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės pateikti sąskaitų išrašai negali būti laikomi tinkamais įrodymais, kadangi nėra aišku, kokios įmonės vardu atidaryta sąskaita, taip pat nenurodoma, kokiu pagrindu nurašyti delspinigiai ir ar šis pagrindas buvo susijęs su ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartimi. Ieškovės ir AB Luminor banko 2019 m. vasario 28 d. sudaryta sutartis dėl 8000 EUR kredito suteikimo, pirmosios instancijos teismo taip pat pagrįstai nebuvo laikoma tinkamu ieškovės nuostolių patvirtinimu. Kaip jau minėta, nuo 2018 m. vasario 12 d. jokių įsipareigojimų atsakovė apeliantei neturėjo, kadangi AB „Capitalia finance“ 2018 m. vasario 12 d. padengė ieškovei visą atsakovės skolą (el. b. b. l. 22). Taigi ieškovė neįrodė patirtų nuostolių dydžio, kuris yra būtinas siekiant įvertinti esminį netesybų mažinimo kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais (CPK 178 straipsnis). Nors ieškovė apeliaciniame skunde ir tvirtina, kad neaišku, kodėl netesybas sumažino būtent iki 50 proc. jų sumos (t. y. 1 077,01 EUR), tačiau apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, jog būtent toks netesybų dydis, kurį pasinaudodamas savo diskrecijos teise nustatė pirmosios instancijos teismas, nepadengia jos dėl atsakovės netinkamo sutarties vykdymo patirtų nuostolių, nors, kaip jau ne kartą minėta, šiuo atveju pareiga įrodyti tikėtinų nuostolių dydį tenka būtent ieškovei.

35.       Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino šalių sudarytos Sutarties tikslus, šalių statusą ir jų interesų pusiausvyrą, ir šių aplinkybių pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad tarp šalių sudarytoje Sutartyje numatytas delspinigių dydis yra neprotingas, todėl yra pagrindas per pusę sumažinti sutartines netesybas. Nurodytų kriterijų vertinimas atitinka tiek įstatymo nuostatas, tiek kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus ir sudaro pagrindą pripažinti sutartines netesybas neprotingai didelėmis. Ieškovės prašomų priteisti iš atsakovės netesybų (2 154,02 EUR) sumažinimas iki 50 proc. jų sumos (t. y. 1 077,01 EUR) šiuo atveju ne tik atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, bet ir abiejų sutarties šalių interesų derinimo taisykles. Kartu nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo mažinti Sutartimi sulygtas netesybas ar netinkamai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išdėstė teisinius argumentus ir iš byloje esančių įrodymų bei faktinių aplinkybių visumos sprendė dėl sutarto delspinigių dydžio nepagrįstumo. Tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl šios teismo sprendimo dalies ir savaip interpretuoja kiekvieną teismo nustatytą aplinkybę, nesudaro pagrindo teismo veiksmus vertinti kaip šališkus. Būtent, kaip minėta, nustatant, ar netesybos, palyginti su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Apeliantei neįrodžius, kad jos prašomos priteisti netesybos nėra aiškiai per didelės ir neturi būti mažinamos, apeliacinio skundo prašymas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl priteistino delspinigių dydžio ir priteisti visą ieškovės ieškinyje nurodytą delspinigių sumą atmestinas kaip nepagrįstas.

36.       Kitokio aiškinimo, remiantis aukščiau išdėstytu, nelemia ir ieškovės apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovės nurodytus aktualius teismų precedentus, pagal kuriuos 0,2 proc. delspinigių norma nėra laikoma itin didele ir tokį delspinigių dydį, kai ginčo šalys yra pelno siekiantys juridiniai asmenys, savo procesiniais sprendimais priteisinėja teismai, net kai skolininkai bando ginčyti tokią delspinigių normą.

37.       Kaip jau minėta, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Iki kokio dydžio sumažinti neprotingai dideles netesybas, kiekvienu atveju vertintina pagal konkrečios bylos aplinkybes, šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010), ką, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas ir padarė.

38.       Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė aukščiau aptartas teisės normas ir vyraujančią teismų praktiką, kurioje išaiškinti netesybų mažinimo pagrindai bei tvarka, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

39.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

40.       Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas supainiojo ieškovės ir atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovės sumokėtą sumą advokato pagalbai apmokėti teismas nepagrįstai pripažino kaip atsakovės patirtas išlaidas advokato pagalbai, o atsakovės sumokėtą sumą advokato pagalbai apmokėti nepagrįstai pripažino kaip ieškovės patirtas išlaidas advokato pagalbai.

41.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2018 m. sausio 8 d. teismui pateiktame prašyme atsakovė nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu ji patyrė 1 142,23 EUR bylinėjimosi išlaidų (t. y. 90,75 EUR už rašytinių paaiškinimų parengimas, 73,40 EUR susipažinimas su byla, 121.00 EUR atstovavimas 2018-10-30 teismo posėdyje, 121 EUR pasirengimas bylos nagrinėjimui, 258,13 EUR priešieškinio parengimas, 7,26 EUR prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimas, 60,50 EUR prašymo atidėti bylos nagrinėjimą parengimas, 3,63 EUR dokumentų pateikimas el. būdu, 406,56 EUR atsiliepimo į ieškinį parengimas). 2018 m. sausio 8 d. teismui pateiktame prašyme ieškovė pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu ji patyrė 548 EUR bylinėjimosi išlaidų (t. y. 500 EUR išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir 48 EUR žyminis mokestis už ieškinį). Tuo tarpu skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime teismas konstatavo, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 48 EUR dydžio žyminį mokestį, bei patyrė 1142,23 EUR išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, o atsakovė – 500 EUR išlaidų  advokato teisinei pagalbai apmokėti. Taigi įvertinus šias aplinkybes, akivaizdu, jog ieškovės sumokėtą sumą advokato pagalbai apmokėti teismas nepagrįstai pripažino kaip atsakovės patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o atsakovės sumokėtą sumą advokato pagalbai apmokėti nepagrįstai pripažino kaip ieškovės patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Be to, teismas priteisdamas ieškovei iš atsakovės 767,67 EUR bylinėjimosi išlaidų, neteisingai nurodė tiek ieškovės, tiek ir atsakovės pavadinimus, t. y. vietoje ieškovės UAB “Irlita” nurodė UAB “Naujamiesčio būstas”, vietoje atsakovės UAB “Zenipa” - UAB “Senamiesčio ūkis”.

42.       Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų tikslintinas, perskirstant ieškovės ir atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, bei nurodant teisingus ieškovės ir atsakovės pavadinimus.

43.       Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.

44.       Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijose nustatyta, kad už ieškinį, priešieškinį bei atsiliepimą į ieškinį nustatytas 2,5 koeficientas (Rekomendacijų 8.2 p.), už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai - 0,4 koeficientas (Rekomendacijų 8.16 p.), už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą nustatytas 0,1 koeficientas (Rekomendacijų 8.19 p.) nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje.

45.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, byloje esančias ieškovės ir atsakovės atstovų suteiktų teisinių paslaugų ataskaitas, vadovaudamasi Rekomendacijų 8.2, 8.16 ir 8.19 punktais, bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais daro išvadą, jog nei ieškovės prašomos priteisti 548 EUR bylinėjimosi išlaidos, susijusios su teisinių paslaugų teikimu,  nei atsakovės prašomos priteisti 1142,23 EUR bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatytos maksimalios sumos.

46.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisdamas ieškovei iš atsakovės 1077,01 EUR delspinigių, vietoje 2154,02 EUR, ginčijamu sprendimu, kurį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistu, patenkino 50 proc. ieškovės ieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į šią ieškovės ieškinio tenkinimo (ir atmetimo) procentinę išraišką, ieškovei UAB “Irlita” iš atsakovės priteistina 274 EUR (548 EUR x 50 proc.) bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei UAB „Zenipa“ iš ieškovės UAB “Irlita” – 571,11 EUR (1142,23 EUR x 50 proc.) bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str.). Atlikus tarpusavio užskaitymą, atsakovei UAB „Zenipa“ iš ieškoves UAB “Irlita” priteistina 297,11 EUR (571,11 EUR – 274 EUR) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

47.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl netesybų mažinimo, bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovės 1 077,01 EUR dydžio delspinigių (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija ieškovės apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu, patikslinant sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

48.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Todėl apeliantės apeliacinį skundą iš esmės atmetus (tenkintas tik procesinis klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų), jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos, tuo tarpu atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

49.       Atsakovė UAB „Zenipa“ pateikė prašymą iš ieškovės priteisti 253,69 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Teismui pateikti duomenys (2019.04.05 - 2019.12.30 teisinių paslaugų suvestinė, 2019-06-07 mokėjimo nurodymas) patvirtina, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 253,69 EUR išlaidų už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą paruošimą. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2015-03-16 raštu Nr. 141 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto maksimalaus teisinių paslaugų dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (rekomenduojamas maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 675,70 EUR (t. y. 1,3 koef. x 1289 EUR (užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis (bruto)), todėl atsakovei UAB „Zenipa“ iš ieškovės priteistina 253,69 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma.

50.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų patikslinti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip: priteisti atsakovei UAB “Zenipa” (juridinio asmens kodas 181354118) iš ieškovės UAB “Irlita” (juridinio asmens kodas 303534877) 297,11 EUR (du šimtus devyniasdešimt septynis eurus ir 11 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovei UAB “Zenipa” (juridinio asmens kodas 181354118) iš ieškovės UAB “Irlita” (juridinio asmens kodas 303534877) 253,69 EUR (du šimtus penkiasdešimt tris eurus ir 69 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                Vaclovas Paulikas

                                                Rūta Petkuvienė

                                                Inga Staknienė