Civilinė byla Nr. e2S-231-577/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20591-2020-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.9.11; 3.2.9.12; 3.3.2.5
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovei M. T. dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimais nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku ir išlaikymo dydžio ar formos pakeitimo, ir atsakovės M. T. priešieškinį dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. K. kreipėsi į teismą su ieškiniais atsakovei M. T. dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku ir išlaikymo dydžio ar formos pakeitimo. Atsakovė M. T. pateikė priešieškinį dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo.
2. 2022 m. spalio 19 d. teismo posėdžio metu teismas ex officio iškėlė klausimus dėl civilinės bylos jurisdikcijos, taip pat dėl to, kad ginčo šalys prašo pareikštų ieškinių reikalavimais pakeisti nepripažintus Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos teismo sprendimus dėl vaiko išlaikymo ir bendravimo su vaiku tvarkos.
3. Atsakovė M. T. pateikė rašytinius paaiškinimus, prašydama palikti nenagrinėtais ieškovo ieškinius dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimais nustatytos bendravimo su motina ir išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo, civilinį procesą byloje Nr. e2-354-1153/2022 nutraukti. Pasak atsakovės, toks ginčas nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teisme. Pažymėjo, kad remiantis bendrąja taisykle, numatyta 1992 m. liepos 21 d. Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Teisinės pagalbos sutartis) 21 straipsnio 1 dalyje, bylos nagrinėjimas turėtų vykti atsakovės gyvenamojoje šalyje, t. y. Rusijos Federacijoje. Remdamasi Teisinės pagalbos sutarties specialiosiomis taisyklėmis (30 straipsnio 2 dalis, 31, 32 straipsniai) atsakovė nurodė, jog kompetentingas teismas nagrinėti ginčą nustatomas šios kategorijos ginčams, remiantis galiojančia teise, kuri priklauso nuo vaiko pilietybės. Pažymėjo jog nepilnametis šalių sūnus turi Rusijos Federacijos (gimimo) ir Lietuvos Respublikos pilietybę (įgyta – antroji pilietybė). Specialiosios taisyklės nereglamentuoja ginčų dėl vaikų ir tėvų teisinių santykių pripažinimo tais atvejais, kai vaikas yra abiejų Susitariančiųjų Šalių pilietis, todėl taikytina bendroji taisyklė. Teigia, kad Teisinės pagalbos sutartyje pirmenybė teikiama gimimu įgytai pilietybei. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad ginčai dėl vaiko ir motinos teisinių santykių jau buvo nagrinėti Rusijos Federacijos teismuose pagal Rusijos teisę. Atsakovės nuomone, nagrinėjamos kategorijos ginčų teismingumo klausimas tarp šalių jau buvo išspręstas teisme ir jų sprendimai turi prejudicinį poveikį šiai bylai. Atsakovė informavo, kad anksčiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2690-558/2019 ieškovo ieškinys atsakovei dėl motinos valdžios apribojimo buvo paliktas nenagrinėtas. Taip pat nurodė, kad Rusijos Federacijoje išduotas teismo įsakymas, kuriam taikomas Teisinės pagalbos sutarties 50 straipsnis ir yra laikoma, kad nagrinėjama byla dėl ginčo dėl tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir pagrindo. Rusijos Federacijos teismai tyrė visas alimentų prievolių klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes. Jeigu teismas nesutiktų su šiais argumentais, tuomet atsakovė prašė vadovautis tuo, kad Sankt Peterburgo Kuibyševskio apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimu byloje Nr. 2-1557/2021 šalių nepilnamečiui sūnui leista laikinai išvykti iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką be motinos sutikimo kartu su tėvu. Šiuo atveju nuolatinė vaiko, motinos ir tėvo gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, todėl ginčo nagrinėjimas priklauso Rusijos Federacijos teismo kompetencijai. Sutartyje dėl teisinės pagalbos nenumatyta, kad vienos iš Susitariančiųjų Šalių teismas gali pakeisti įsiteisėjusį kitos Susitariančiosios Šalies teismo sprendimą.
4. Ieškovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad šioje byloje priešieškinis pareikštas ir ieškovui. Šalių nepilnametis vaikas yra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ieškovo manymu, civilinė byla nagrinėtina pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, nereikalaujant Rusijos Federacijos teismų sprendimų pripažinimo. Teisinės pagalbos sutarties 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas susitariančiųjų šalių teisingumo įstaigų įsiteisėjusių sprendimų civilinėse ir šeimos bylose, nuosprendžių dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo abipusio pripažinimo principas. Teisinės pagalbos sutarties 2 dalis numato, kad susitariančiųjų šalių teritorijoje be specialios teisenos pripažįstami pagal savo pobūdį nereikalaujantys vykdymo globos ir rūpybos, civilinės metrikacijos ir kitų įstaigų sprendimai civilinėse ir šeimos bylose. Šiuo atveju nagrinėjama byla susijusi su šeimos santykiais, todėl ieškovo įsitikinimu, lingvistiškai aiškinant tarptautinės sutarties nuostatas, sudaryta tarptautinė sutartis eliminuoja privalomą Rusijos Federacijos teismų sprendimų pripažintinumą ir vykdytinumą Lietuvoje. Taip pat ieškovas pažymėjo, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, vaikas čia gyvena su tėvu jau ilgą laiką, mokosi, adaptavosi, ieškovas ir šalių sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl nagrinėjama byla priskirtina išimtinai Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Jeigu teismas nustatys, jog Rusijos Federacijos priimti sprendimai privalo būti pripažinti ir vykdytini Lietuvos Respublikoje, teikiant pareiškimą Lietuvos apeliaciniam teismui, ieškovas prašė nustatyti terminą ieškinių reikalavimų trūkumų šalinimui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi Ieškovo S. K. ieškinius atsakovei M. T. dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimais nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku ir išlaikymo dydžio ar formos pakeitimo, ir atsakovės M. T. priešieškinį dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo, paliko nenagrinėtus.
6. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju taikytina Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija yra sudariusios 1992 m. liepos 21 d. sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose.
7. Bendrosios teismingumo civilinėse ir šeimos bylose taisyklės nustatytos šios sutarties 21 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 27–31 straipsniai nustato išimtis iš bendrųjų teismingumo taisyklių, kurios yra taikomos konkrečių kategorijų bylų teismingumui, atskirai santuokos nutraukimo, sutuoktinių turto padalinimo, tėvų ir vaikų santykių. Sutarties 30 straipsnis nustato, kad teisinius santykius tarp tėvų ir vaikų reguliuoja įstatymai tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje jie turi bendrą gyvenamąją vietą. Jeigu kurio nors iš tėvų ir vaikų gyvenamoji vieta yra kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, jų teisinius santykius reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra vaikas. Dvigubos pilietybės situacijos dvišalėje Teisinės pagalbos sutartyje kitaip nesureguliuotos. Sutarties 32 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimti sprendimus bylose dėl teisinių santykių, nurodytų 29–31 straipsniuose, kompetentingi teismai Susitariančiosios Šalies, kurios įstatymai tokiais atvejais taikytini.
8. Teismas nustatė, jog šalys bendros gyvenamosios vietos neturi, vaikas yra abiejų Susitariančiųjų valstybių pilietis. Byloje yra duomenų apie vaiko neteisėtą išvežimą, tačiau kartu pateikta Sankt Peterburgo Kuibyševo rajono teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties byloje Nr. 2-1557/2021 dėl leidimo laikinai išvažiuoti ieškovui su vaiku be motinos sutikimo į Lietuvos Respubliką nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2024 m. kovo 30 d. kopija su vertimu. Pažymėjo, jog jeigu ši Rusijos Federacijos teismo nutartis būtų laikoma pripažinta Lietuvos Respublikoje, būtų vertinama, jog vaikas teisėtai išvykęs laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2024 m. kovo 30 d. su tėvu laikinai gyventi į Lietuvos Respubliką. Kadangi vaikas faktiškai šiuo metu gyvena su tėvu Lietuvos Respublikoje, būtų taikoma sutarties 30 straipsnio 2 dalis ir taikytina Lietuvos Respublikos materialinė teisė, taip pat taikant sutarties 32 straipsnio 1 dalį, būtų sprendžiama, kad jurisdikciją nagrinėti bylą turi tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos teismai. Laikant, kad 2021 m. balandžio 13 d. Rusijos Federacijos teismo nutartis dėl laikino leidimo nėra pripažinta Lietuvos Respublikoje ir nėra kitų Lietuvos Respublikoje pripažintų Rusijos Federacijos teismo sprendimų dėl šių aplinkybių, būtų laikoma, jog šalių vaikas išvežtas į Lietuvos Respubliką neteisėtai (kaip nurodyta prejudiciniuose šiai bylai Lietuvos Respublikos įsiteisėjusiose teismo sprendimuose, kuriose ieškovas prašė atnaujinti procesą). Faktiškai nesant tokio pripažinimo, teismo nuomone, negalima daryti išvados, kad Lietuvos Respublikos teismai turi teisinį pagrindą nagrinėti tokio pobūdžio ginčus, kai buvo pripažintas neteisėtas vaiko išvežimas į Lietuvos Respubliką.
9. Pasisakydamas dėl šalių teiginių, jog remiantis Teisinės pagalbos sutarties 50 straipsniu, dėl to, kad byla kilusi iš šeimos santykių, jai nebūtina atskira pripažinimo procedūra, teismas pažymėjo, jog remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktu Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos dvišalės Teisinės pagalbos sutarties 50 straipsnio išaiškinimu 2012 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2012, Lietuvoje be specialios procedūros gali būti pripažinti kitų, ne teisingumo įstaigų sprendimai globos ir rūpybos, civilinės metrikacijos ar kiti sprendimai civilinėse ir šeimos bylose. Teismų sprendimai (tarp jų ir šeimos bylose) nepatenka į šią kategoriją, nes juos priima teisingumo įstaiga (teismas).
10. Teismas padarė išvadą, jog Rusijos Federacijoje priimtas teismo sprendimas tiek dėl išlaikymo, tiek dėl bendravimo tvarkos, tiek kiti Rusijos Federacijos teismų sprendimai (dėl gyvenamosios vietos, dėl leidimo gyventi išdavimo ir pan.), kad jie Lietuvoje įgytų teisinę galią, turėtų prejudicinę reikšmę ir pan., turi būti pripažinti pagal CPK nustatytas taisykles, įvertinant Sutarties 56 straipsnį, kuris numato atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismų sprendimus pagrindus. Ieškovo ir atsakovės nurodyti ieškiniuose (priešieškinyje) Rusijos Federacijos teismų sprendimai tiek dėl bendravimo tvarkos, tiek išlaikymo yra reikalaujantys vykdymo, todėl, siekiant juos pakeisti ar reikšti tokius reikalavimus kokie šiuo metu suformuluoti, visų pirma jie turėjo būti pripažinti Lietuvos Respublikoje pagal CPK 811 straipsnį, o taip pat turi būti pateikti pripažinti Rusijos Federacijos sprendimai dėl vaiko teisėto išvežimo (kai Lietuvos Respublikos teismai jau buvo pripažinę neteisėtą išvežimą).
11. Taip pat esmine šioje byloje aplinkybe teismas laikė tai, jog dar nėra pripažintas Lietuvos Respublikoje ir Sankt Peterburgo Kuibyševskio apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimas byloje Nr. 2-1557/2021, kuriuo šalių nepilnamečiui sūnui A. K. leista kartu su ieškovu (tėvu) laikinai išvykti iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką be motinos sutikimo laikotarpiui. Pažymėjo, kad šiuo atveju galioja ir ta nuostata, kad kol Lietuvos Respublikoje nėra pripažintas Rusijos Federacijos teismo sprendimas dėl to konkretaus vaiko išlaikymo ir (ar) bendravimo tvarkos bei turint duomenų, kad Rusijos Federacijoje (Susitariančioje Šalyje pagal dvišalę Teisinės pagalbos sutartį) vyksta/vyko teisminiai ginčai dėl to šio vaiko išlaikymo ir bendravimo tvarkos, kitos valstybės teismas pagal konkrečią dvišalę Teisinės pagalbos sutartį negali savo iniciatyva spręsti dėl to paties ginčo (t. y. dėl išlaikymo vaikui ir bendravimo tvarkos nustatymo), nes tuomet veiktų dvišalės Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 3 dalis, kadangi Lietuvos teismai neturi pripažintų (turinčių teisinės reikšmės Lietuvos Respublikai) Rusijos Federacijos teismo sprendimų dėl šio nepilnamečio vaiko išlaikymo ir bendravimo. Neturint teisinės, prejudicinės reikšmės turinčių teismo sprendimų, teismo nuomone, negalima pakeisti šiais užsienio valstybės teismo sprendimais nustatytos vaiko bendravimo tvarkos ar išlaikymo formos/dydžio.
12. Teismas nurodė neturintis pagrindo nustatyti ieškinio trūkumų, juos šalinti (nustatyti neapibrėžtą terminą), kadangi ne tik neatitinka ieškinio trūkumų instituto esmės, bet nėra žinoma kiek realiai užtruktų kelių Rusijos Federacijos teismo sprendimų pripažinimas ir (ar) iš viso pagal individualias susiklosčiusias šios bylos aplinkybes (byloje yra duomenų apie pripažintą neteisėtą vaiko išvežimą į Lietuvą), tokie Rusijos Federacijos teismų sprendimai bus pripažinti. Atkreipė dėmesį, kad tuomet teismas šioje byloje dar turėtų spręsti pareikštų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nors šiuo metu ieškinys ir priešieškinis (pagal nurodytus reikalavimus) nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teisme. Teismo nuomone, toks ieškinio trūkumų šalinimo institutas i veiktų kaip bylos sustabdymo institutas, kurio taikyti šiuo atveju nėra pagrindo. Šiuo metu nėra jokių vykstančių procesų dėl pripažinimo Lietuvos apeliaciniame teisme. Apygardos teismai (pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1112-613/2020) nurodė teisinius proceso veiksmus tokiais atvejais, kad nesant užsienio valstybės sprendimų pripažinimo, Lietuvos Respublikos teismas negali jų keisti. Dėl to tokie užsienio valstybių teismų sprendimai turi būti pirmiausia pripažinti ir vykdytini CPK 811 straipsnio prasme, nesant to – toks ieškinys paliekamas nenagrinėtas.
13. Teismas pažymėjo, kad šalių tarpusavio santykiai konfliktiški, bendraujama ypač emocionaliai, nuolat reiškiami įvairūs kaltinimai vienas kito atžvilgiu, nebandoma rasti interesų suderinimo dėl vaiko interesų. Šalys kelia vis naujus teisminius ginčus dėl vaiko; siekia kito rezultato nei kitoje užsienio valstybėje teismai nusprendė. Atkreipė dėmesį, jog nors ieškovas akcentuoja neva veikia geriausiais vaiko interesais teikdamas tokius ieškinius, tačiau faktiškai ieškovas pats kategoriškai nevykdo Rusijos Federacijos teismo sprendimų dėl nustatytos motinos bendravimo su vaiku tvarkos, jau įsiteisėjusiais Lietuvos teismų sprendimais konstatuotos aplinkybės ir apie neteisėtą vaiko išvežimą, ieškovo trukdymą motinai bendrauti su vaiku.
14. Pabrėžė, kad šios bylos pagal pareikštus ieškinius (priešieškinį) nagrinėjimas iš esmės dar nepradėtas, ieškinio palikimas nenagrinėtu nepažeis nei proceso koncentracijos, nei kitų principų.
15. Teismas atkreipė dėmesį, jog neatskleistos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Teismas nustatė, kad ieškovas jau bandė pripažinti tam tikrus Rusijos Federacijos sprendimus, susijusius su tais pačiais teismų ginčais su atsakove dėl šalių vaiko, kurie minimi šiame procese. Šios aplinkybės, teismo nuomone, rodo, kad ieškovas, atstovaujamas to paties atstovo, žinojo teisinį reglamentavimą, jog Rusijos Federacijos teismo sprendimus reikia pripažinti pagal specialią proceso įstatyme nustatytą procedūrą, kad šie įgytų teisinę, prejudincę galią Lietuvos Respublikoje, tačiau neteikė daugiau pareiškimų Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris prieš tai du ieškovo prašymus atsisakė pripažinti (akcentuodamas iš esmės aplinkybes apie neteisėtą vaiko išvežimą).
16. Atsižvelgęs į bylos aplinkybių visumą, vadovaudamasis apygardos teismų, kasacinio teismo praktika, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatavęs, jog pateiktais ieškiniais (priešieškiniu) siekiama pakeisti užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) teismo sprendimu priteistą išlaikymą, taip pat pakeisti nustatytą užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) sprendimu nustatytą motinos su vaiku bendravimo tvarką, reikalinga tokius teismo sprendimus pirmiausia pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje pagal specialią įstatyme nustatytą tvarką, šie užsienio sprendimai nagrinėjamu atveju nėra pripažinti, teismas ieškovo ieškinius ir atsakovės priešieškinį paliko nenagrinėtais.
17. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teismas pažymėjo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) šioje byloje buvo atstovaujami profesionalių teisininkų (advokatų), tačiau per visą teisminį procesą nesiekė inicijuoti ieškiniuose minimų užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) teismo sprendimų dėl vaiko bendravimo ir išlaikymo, kuriuos prašoma keisti, pripažinimo Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė nagrinėjant ginčą, kuris faktiškai nenagrinėtinas, kol minėti užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) sprendimai nepripažinti, nesukeltų norimų teisinių pasekmių. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad kažkuri iš ginčo šalių turi atlyginti viena kitos išlaidas, kadangi pagal ieškinio ar priešieškinio reikalavimus negalėjo būti tenkintas nė vienas iš ieškinių. Taip pat teismas nenustatė nė vienos iš ginčo šalies akivaizdaus piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė atleista 100 proc. nuo valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 100 proc. nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
18. Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartį ir ieškovui S. K. nustatyti ne trumpesnį nei 30 kalendorinių dienų terminą ieškinio (-ių) reikalavimų trūkumų šalinimui). Alternatyviai ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; nenustačius pagrindų panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartį ar nutartį panaikinus perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti šiuos motyvus: „Nors ieškovas S. K. šioje byloje akcentuoja neva veikia geriausiais vaiko interesais teikdamas tokius ieškinius, tačiau faktiškai matyti, jog ieškovas pats kategoriškai nevykdo Rusijos Federacijos teismo sprendimų dėl nustatytos motinos bendravimo su vaiku tvarkos, jau įsiteisėjusiais Lietuvos teismų sprendimais konstatuotos aplinkybės ir apie neteisėtą vaiko išvežimą, ieškovo trukdymą motinai bendrauti su vaiku. Nėra aišku kaip tokios faktinės aplinkybės (nevykdomas teismo sprendimas dėl bendravimo su motina tvarkos, neteisėtas vaiko išvežimas, trukdymas motinai bendrauti, vis naujų ieškinių skirtingose valstybėse teikimas) gali būti suderinamas su geriausiais vaiko interesais, kaip ieškovo yra deklaruojama šiame procese, kadangi nevykdant teismų nustatyto bendravimo ir (ar) išvežant neteisėtai vaikų be motinos sutikimo, akivaizdu, jog motinos ir vaiko ryšis nestiprės, o tik silpnės, daroma žala vaikui. Taigi, šios aplinkybės kartu tikėtinai rodo teismui apie tai, jog ieškovas S. K. pats neveikia geriausiais vaiko interesais, o taip pat siekia persibylinėti Lietuvos Respublikos teismuose dalyje dėl bendravimo su vaiku ir išlaikymo pakeitimo kitaip nei nusprendė Rusijos Federacijos teismai. Tuo pačiu nors Lietuvos Respublikoje dar nepripažinti Rusijos Federacijos sprendimai dėl bendravimo ar išlaikymo, tačiau jeigu jie yra įsiteisėję, kaip nurodo ginčo šalys (šios aplinkybės taip pat galės būti patikrintos Lietuvos apeliaciniame teismui sprendžiant pripažinimo klausimus), tėvai (tiek ieškovas, tiek atsakovė) dėl vaiko interesų turi vykdyti šiuos teismo sprendimus. Nevykdant, teismas neturi pagrindo vertinti, kad ieškovas taip elgdamasis veikia geriausiais savo vaiko interesais“. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Rusijos Federacijos teismo sprendimai, kuriuos buvo prašoma pakeisti šioje byloje, turėjo būti pripažinti ir vykdomi Lietuvos Respublikoje specialiąja procedūra, tačiau teismo nutartis naikintina dėl nepagrįstai netaikyto ieškinio trūkumų šalinimo instituto, pažeistų esminių civilinio proceso principų, nukrypimo nuo teismų praktikoje formuojamų teisės normų ir aiškinimo taisyklių bei dalis motyvų yra šalintini iš motyvuojamosios nutarties dalies.
18.2. Teismas, atsisakydamas taikyti ieškinio trūkumu šalinimo institutą, pažeidė CPK 296 straipsnį, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos taikymo aspektų, yra išaiškinęs, kad teismas, priėmęs procesinį dokumentą ir vėliau pastebėjęs jo turinio trūkumų, gali jį palikti nenagrinėtą, bet tik tada, kai išaiškėję trūkumai yra esminiai (t. y. dėl kurių bylos apskritai negalima išnagrinėti iš esmės) ir kai jie nebuvo pašalinti per teismo nustatyta terminą trūkumams šalinti. Konstatavęs, kad trūkumai yra esminiai (prašoma pakeisti Rusijos Federacijos teismų procesinius sprendimus, kurie nepripažinti specialiąja tvarka Lietuvoje, t. y., minėtais sprendimais grindžiami ieškinių pagrindai ir dalykai) ir juos nustačius vėliau nei ieškinio (ieškinių) priėmimo stadijoje, teismas privalėjo nustatyti trūkumų šalinimą (ieškovui sudarant galimybę kreiptis su prašymu į Lietuvos apeliacinį teismą dėl Rusijos Federacijos teismų sprendimų pripažinimo), ir tik nepašalinus nustatytų trūkumų, būtų prielaidos palikti ieškinius nenagrinėtais. Teismas, įvertinęs trūkumų pobūdį ir tai, kiek laiko gali prireikti jiems pašalinti, privalėjo nustatyti realų terminą konkretiems ieškinio trūkumams pašalinti.
18.3. Pasak apelianto, teismas nukrypo nuo teismų praktikoje formuojamų teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių. Ieškovas nurodo teismų praktikos pavyzdžius - Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eS-1161-855/2020, LAT ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalgą Nr. AC-36-1 .?
18.4. Apeliantas nesutinka, kad ieškinio palikimas nenagrinėtu nepažeis nei proceso koncentracijos nei kitų principų. Pažymėjo, kad ieškinys (sujungtos dvi didelės apimties bylos) ir priešieškinis (procesiniai dokumentai buvo tikslinti, teikti atsiliepimai) gautas daugiau nei prieš dvejus iki skundžiamos nutarties priėmimo, nepaisant to, kad pasikeitus teismo sudėčiai bylos nagrinėjimas buvo pradėtas iš naujo, užbaigta bylos pasirengimo stadija – pereita į bylos nagrinėjimą iš esmės; proceso metu konstatuota, kad ginčo esmė yra aiški, įvyko keli teismo posėdžiai. Tik pasikeitus teismo sudėčiai teismas ex officio nustatė, kad yra procesinės kliūtys nagrinėti bylą. Siekdamas užtikrinti proceso ekonomiškumo, koncentracijos principų įgyvendinimą, teismas privalėjo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą.
18.5. Teismas, atsisakydamas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, padarė CPK 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Tai, kad bylos nagrinėjimas truko ilgą laiką, ieškovui sukėlė pagrįstus ir teisėtus lūkesčius dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės, priimant galutinį procesinį sprendimą šioje byloje. Teigia, jog siekiant užtikrinti teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų įgyvendinimą, pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta.
18.6. Teismas neįgyvendino aktyvaus teismo vaidmens šeimos teisinių santykių byloje ir pažeidė CPK 376 straipsnį. Šiuo atveju civilinė byla susijusi su šeimos teisiniais santykiais ir prioritetine vaiko interesų gynyba. Apelianto įsitikinimu, taikius ieškinio trūkumų šalinimo institutą, sudarant galimybę kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą (užvedus civilinę bylą dėl sprendimų pripažinimo), įvertinus, kad civilinės bylos pobūdis yra susijęs su viešuoju interesu, teismas, būdamas aktyvus, turėtų galimybę taikyti civilinės bylos sustabdymo institutą - fakultatyviuoju/privalomuoju bylos sustabdymo aspektu. Teismas formaliai sprendė klausimus, susijusius su ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymu, tiek su potencialiu civilinės bylos stabdymo taikymu.
18.7. Teismas, konstatuodamas, kad ieškinio trūkumų šalinimo institutas, priešingai nei ieškinio palikimas nenagrinėtu, pažeistų proceso ekonomiškumo bei koncentruotumo principus, netinkamai interpretavo ir taikė tiek CPK 7 straipsnio, tiek teismų praktikos nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad ieškinys byloje pareikštas 2020 m. liepos 20 d., per bylos nagrinėjimo laikotarpį proceso šalys patyrė bylinėjimosi išlaidas; tik pasikeitus teismo sudėčiai buvo iškeltas klausimas ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, nesant pripažintų Rusijos Federacijos sprendimų. Pasak apelianto, teismui palikus ieškinį ir priešieškinį nenagrinėtais, susiklosto potenciali situacija, kad, pripažinus Rusijos Federacijos teismų sprendimus, proceso šalys inicijuos naujus teisminius procesus analogiškais byloje jau pradėtais nagrinėti klausimais, o tokia situacija suponuoja vienareikšmišką proceso ekonomiškumo bei koncentracijos principų pažeidimą.
18.8. Skundžiamos teismo nutarties motyvai (11 puslapio pirmoji pastraipa) šalintini iš nutarties motyvuojamosios dalies, kadangi pirma, motyvai neatitinka faktiškai susiklosčiusių aplinkybių; antra, tokios teismo motyvacijos palikimas teismo nutartyje gali užkirsti kelią tolimesniam ieškovo siekiui apsaugoti nepilnamečio vaiko teises bei teisėtus interesus, kadangi įsiteisėjus teismo nutarčiai (jos nepakeitus), šie faktai ir motyvai įgytų prejudicinę galią. Pasak ieškovo, kreipdamasis į teismą su ieškiniais dėl bendravimo tvarkos ir išlaikymo pakeitimo, tiek inicijuodamas kitus teisminius ir neteisminius procesus, jis ne siekia „persibylinėti Lietuvos Respublikos teismuose dalyje dėl bendravimo su vaiku ir išlaikymo pakeitimo kitaip nei nusprendė Rusijos Federacijos teismai“, o apsaugoti nepilnametį vaiką ir jo interesus. Teigia, jog byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė veikia priešingai vaiko interesams. Vaikas nenori bendrauti su motina, pati atsakovė nerodė ir nerodo iniciatyvos bendrauti su šalių vaiku ir ji jam daro neigiamą įtaką. Šiuos teiginius apeliantas taip pat grindžia elektroniniais laiškais, 2017 m. kovo 31 d. Rusijos Federacijos sprendime konstatuotomis aplinkybėmis, psichologų bei specialistų išvadomis, kt. Remdamasis byloje surinktų psichologinių tyrimų visetu, ieškovas teigia, jog akivaizdu, kad jis ieškiniu (ieškiniais) siekia apsaugoti nepilnamečio sūnaus teises bei teisėtus interesus. Apelianto nuomone, minėti teismo motyvai yra deklaratyvūs, nurodyti tinkamai neatlikus byloje pateiktų įrodymų tyrimo. Siekiant geriausios būsimo vaiko interesų apsaugos, siekiant užtikrinti, kad nebūtų užkirstas kelias ieškovui bei vaikui kreiptis teisminės gynybos bei siekiant pašalinti abejones keliančius motyvus dėl jų neatitikimo rašytiniams įrodymams (juolab byla nebuvo išnagrinėta iš esmės), šie teismo motyvai yra šalintini iš teismo nutarties.
19. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame prašo ieškovo S. K. atskirojo skundo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymas (ar netaikymas) negali būti teismo nutarties naikinimo pagrindas. Pasak atsakovės, šiuo atveju visų pirma turi būti sprendžiamas nagrinėjamos bylos jurisdikcijos (teismingumo) klausimas. Atsakovė pateikė teismui išsamius rašytinius paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos jurisdikcijos, nurodydama, kad sprendžiamas klausimas dėl įsiteisėjusių Rusijos Federacijos teismų sprendimų pakeitimo, jos nuomone, negali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teisme. Ginčo nagrinėjimas priklauso Rusijos teismo kompetencijai. Teigia, kad S. K. ieškiniai paliktini nenagrinėti.
19.2. Rusijos Federacijos teismų sprendimai (dėl bendravimo su motina tvarkos nustatymo ir alimentų dydžio pakeitimo) yra įsiteisėję ir galioja, šiuo metu gauti vykdomieji raštai ir jų vykdymas tęsiamas Rusijos Federacijoje. Sutartyje dėl teisinės pagalbos nenumatyta tvarka, kad vienos iš Susitariančiųjų Šalių teismas gali pakeisti įsiteisėjusį kitos Susitariančiosios šalies teismo sprendimą. Lietuvos Respublikos teismo pagal kompetenciją Rusijos Federacijos teismo priimtų teisminių aktų pakeitimas reikštų šalių tarpvalstybinių santykių principo pažeidimą; dėl kiekvieno iš nagrinėjamų ginčų būtų priimti du vienas kitam prieštaraujantys teisminiai aktai (dėl bendravimo tvarkos, taip pat dėl dvigubo alimentų priteisimo). Pasak atsakovės teismas visapusiškai išanalizavo nagrinėjamos bylos jurisdikcijos (teismingumo) klausimą galiojančios Teisinės pagalbos sutarties požiūriu, taip pat atsižvelgė į teismų praktiką taikant šią Sutartį Lietuvos Respublikoje, ir nutarė ieškovo ieškinio pareiškimus (ir atsakovės priešieškinį) palikti nenagrinėtus. Atsakovė su šiuo teismo sprendimu visiškai sutinka.
19.3. Teismas teisėtai nenustatė pagrindo taikyti trūkumų šalinimo institutą, kadangi šiuo atveju tai prieštarauja šio instituto teisinei prigimčiai.
19.4. Atskirajame skunde pateikti pavyzdžiai iš teismų praktikos neturi analogijos su šia civiline byla. Teismo nutartyje kalbama ne apie trūkumus ieškinio reikalavimuose. Teigia, jog tai iš esmės nagrinėjamos bylos, kurioje yra tarptautinis elementas, jurisdikcijos klausimas, ir šeimos bylų nagrinėjimo sąlygos šioje byloje pagal galiojančias tarptautines sutartis ir jų taikymo teismų praktiką Lietuvos Respublikoje.
19.5. Atskirajame skunde ieškovas reiškia kaltinimus atsakovei, bandydamas pateisinti ieškovo Rusijos Federacijos teismo sprendimo dėl motinos ir vaiko bendravimo nevykdymą ir bandydamas apkaltinti motiną dėl to, kad jos bendravimas su sūnumi kenkia vaikui. Pasak atsakovės, ieškovo nuorodos į įvairias ekspertų išvadas yra nepagrįstos. Analogiškus argumentus ir išvadas ieškovas pateikė Rusijos teismui nagrinėjant šalių ginčus, juos jau išnagrinėjo ir atmetė Rusijos teismas, nustatydamas bendravimo tvarką. Nepaisant to, ieškovas atsisakė vykdyti Rusijos teismų sprendimus. Akivaizdu, kad net ir Lietuvos Respublikoje nepripažintas Rusijos Federacijos teismo sprendimas buvo priimtas vadovaujantis vaiko interesais, yra daug objektyvesnis nei subjektyvi tėvo (7 metus besitęsiančio konflikto pusės nuomonė). Nutarties motyvuojamojoje dalyje teismas, siekdamas ginti nepilnamečio vaiko interesus, įvertino ieškovo nesąžiningus veiksmus, atsakovė sutinka su tokiais vertinimais ir mano, kad jie yra pagrįsti. Tai svarbu norint suprasti bendrą apie vaiką besiformuojančią situaciją, tiek priimant teisingą sprendimą konkrečiu klausimu teisme. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teismų sprendimuose padaryta išvada, kad ieškovas nesivadovauja vaiko interesais.
19.6. Siekdamas izoliuoti vaiką nuo motinos ieškovas bandė apriboti motinos tėvystės teises sūnaus atžvilgiu, tačiau buvo priverstas šių reikalavimų atsisakyti. Ieškovas du kartus (Sankt Peterburge ir Vilniuje), teikė M. T. nepagrįstus kaltinimus, ieškinius dėl jos tėvystės teisių atėmimo. Abiem atvejais teismai atsisakė tenkinti S. K. ieškinius. Ieškovas ir jo žmona nuolat inicijavo teisminius procesus prieš atsakovę. Teisminių bylų sąrašas (24 bylų) pateikiamas bylos medžiagoje. Taip pat pateikta 16 pareiškimų, bandant iškelti baudžiamąją bylą M. T. atžvilgiu, tačiau jie buvo atmesti. Per 5 metus galimybę susitikti su vaiku ieškovas motinai suteikė tik du kartus. Deklaratyvūs ieškovo pareiškimai, kad jis ne tik neprieštarauja motinos ir sūnaus bendravimui, bet ir siekia tokį bendravimą organizuoti, neatitinka tikrovės. Ieškovas, ilgus metus darydamas psichologinį spaudimą vaikui, sudarydamas sąlygas santykių su motina susvetimėjimui, kenkė vaiko psichinei sveikatai. Ieškovo veiksmai rodo, kad jis nesistengia pagerinti motinos ir vaiko bendravimo. Atsakovė mano, kad ieškovas piktnaudžiavo savo tėvo teisėmis, jomis naudojosi pažeisdamas vaiko interesus bei teises. Tai, kas išdėstyta, patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. išdėstytas išvadas, kad „kartu tikros faktinės aplinkybės teismui rodo, jog pats ieškovas S. K. neveikia geriausiais vaiko interesais“. Atsakovė prašo nešalinti šios išvados iš teismo nutarties.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškiniai ir priešieškinis palikti nenagrinėtais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
22. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamas ieškovo S. K. ieškinys atsakovei M. T. dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimais nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku ir išlaikymo dydžio ar formos pakeitimo (Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo pateikti du ieškovo ieškiniai, kurie 2021 m. gegužės 18 d. nutartimi buvo sujungti į vieną bylą; pirmasis ieškinys teisme gautas 2020 m. liepos 20 d.), ir atsakovės M. T. priešieškinis dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimu nustatytos motinos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo. 2021 m. spalio 11 d. parengiamojo posėdžio metu paskirtas teismo posėdis. 2021 m. gruodžio 9 d. ginčas perduotas teisminei mediacijai (teisminė mediacija pasibaigė 2022 m. vasario 14 d.). 2022 m. liepos 8 d. pasikeitė bylą nagrinėjantis teisėjas. 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi ieškovo ieškiniai bei atsakovės priešieškinis palikti nenagrinėtais. Nutartis grindžiama bylos aplinkybių visuma, aukštesnių apygardos teismų, kasacinio teismo praktika, teisiniu reglamentavimu, tuo jog konstatuota, kad pateiktais ieškiniais (priešieškiniu) siekiama pakeisti užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) teismo sprendimu priteistą išlaikymą, motinos su vaiku bendravimo tvarką, reikalinga tokius teismo sprendimus pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje pagal specialią įstatyme nustatytą tvarką, ir tuo, kad šie užsienio sprendimai nėra pripažinti. Ieškovas dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą.
23. Apeliantas sutikdamas su skundžiamos nutarties motyvais, kad Rusijos Federacijos teismo sprendimai, kuriuos prašoma pakeisti šioje byloje (dėl išlaikymo formos/dydžio pakeitimo, atsakovės bendravimo su sūnumi tvarkos pakeitimo), turėjo būti pripažinti Lietuvos respublikoje specialia procedūra, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio trūkumų šalinimo instituto bei pažeidė CPK 296 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
24. Pagal apelianto minimą CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktą, teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktų pagrindu ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina, ir tik pirmosios instancijos teisme.
25. Pažymėtina, kad ieškinio turinio reikalavimai išdėstyti 135 straipsnyje. Jame numatyta, kad be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui, ieškinyje nurodoma: 1) ieškinio suma, jeigu ieškinys turi būti įkainotas; 2) aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); 3) įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą; 4) ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas); 5) ieškovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba paruošiamasis procesinis dokumentas; 6) informacija, ar byla bus vedama per advokatą. Jeigu byla bus vedama per advokatą, taip pat nurodomas advokato vardas, pavardė, darbo vietos adresas; 7) ieškovo nuomonė dėl taikos sutarties sudarymo galimybių, kai ieškovas pageidauja ją pateikti, ir dėl ketinimo bei galimybių ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu. Prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, taip pat duomenys, kad žyminis mokestis sumokėtas, bei prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas pateikti negali, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų (CPK 135 straipsnio 2 dalis).
26. Tais atvejais, kai procesiniame dokumente nėra nurodyti minėti ieškinio elementai arba jie nurodyti netiksliai ir tai kelia esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, pirmosios instancijos teismas turi teisę nustatyti ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 138 straipsnis, 115 straipsnis).
27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, kurio tikslai yra kiti ir toks institutas taikomas kitokiais atvejais. Pažymėjo, kad pareikšti ieškiniai (tiek ieškovo, tiek atsakovės) yra aiškūs – prašoma pakeisti nepripažintus Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos teismo sprendimus šeimos bylose dalyje dėl bendravimo tvarkos su vaiku ir vaiko išlaikymo, tačiau toks ginčas (dėl nepripažintų, teisinės galios neturinčių užsienio teismo sprendimų pakeitimo) nenagrinėtinas teisme.
28. Apeliantas dėl šių argumentų atskirajame skunde nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, skundžiamame sprendime pagrįstai atsižvelgta į tai, jog ginčo šalys aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad nesikreipė dėl šių Rusijos Federacijos teismų sprendimų pripažinimo Lietuvos Respublikoje, jų vertinimu, tokios procedūros nereikėjo. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad nebuvo nurodytos (netiksliai nurodytos) ieškinių (priešieškinio) aplinkybės ar kad nebuvo pridėti tas aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Atskirajame skunde taip pat nenurodyta, jog ginčui aktualūs Rusijos Federacijos teismo sprendimai buvo pripažinti įstatymų nustatyta tvarka.
29. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnis), tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymėta, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės apribojimai (žr. 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-687/2018).
30. Atskirajame skunde teigdamas, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, ieškovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2006, 2008 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2008, 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1161-855/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalgos Nr. AC-36-1 ištraukomis.
31. Pažymėtina, kad teismų praktika reikia remtis itin apdairiai. Kad viena ar kita teismo nutartis būtų laikoma precedentu, bylų ratio decidendi turi sutapti arba būti itin panašus. Vadinasi, gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y., bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-404-969/2021).
32. Nagrinėjamu atveju ieškovo išvardintose bylose nebuvo sprendžiama dėl ieškinių, kuriais siekiama pakeisti nepripažintus Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės teismo sprendimus šeimos bylose, priėmimo/trūkumų šalinimo ar palikimo nenagrinėtais klausimai; taigi šių bylų faktinės bylų aplinkybės skiriasi, todėl šiuo atveju netaikytina.
33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismo nutartimi, kurioje buvo sprendžiamas panašus klausimas, kaip ir nagrinėjamoje byloje, t. y. prašoma pakeisti nepripažintą užsienio valstybės teismo sprendimą (Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1112-613/2020). Šioje byloje konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad, siekiant pakeisti užsienio sprendimu priteistą išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydį, reikalinga tokį sprendimą pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje pagal CPK 811 straipsnį, o tai konstatavęs po bylos iškėlimo, pagrįstai ieškinį paliko nenagrinėtą.
34. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį.
35. Kaip minėta, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės apribojimai. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnis); ji negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu.
36. Nors sutiktina, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškinys pateiktas dar 2020 m. liepos 20 d., bylos nagrinėjimas tęsėsi jau ilgą laiką, tačiau vien ši aplinkybė (dėl aukščiau išdėstytų argumentų) nėra pagrindas nustatyti terminą procesinių dokumentų trūkumams pašalinti. Kita vertus teismas skundžiamoje nutartyje, spręsdamas dėl galimybės taikyti trūkumų šalinimo institutą, vertino ir tai, jog nėra žinoma kiek realiai užtruktų kelių Rusijos Federacijos teismo sprendimų pripažinimas ir (ar) iš viso pagal individualias susiklosčiusias šios bylos aplinkybes, tokie Rusijos Federacijos teismų sprendimai bus pripažinti. Taigi skundžiama nutartis priimta įvertinus ir apelianto minėtus proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Teismas atsižvelgė ir į tai, jog šioje byloje dar turėtų spręsti pareikštų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nors nutarties priėmimo metu pareikštas ieškinys ir priešieškinis (pagal nurodytus reikalavimus) nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teisme.
37. Duomenų, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pateiktas pareiškimas dėl ginčo nagrinėjimui aktualių Rusijos Federacijos sprendimų pripažinimo, apeliantas nenurodė, todėl jo argumentai, kad teismas privalėjo būti aktyvus šeimos byloje, ir turėtų galimybę taikyti civilinės bylos sustabdymo institutą, atmestini. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas turėjo svarstyti potencialias prielaidas stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą.
38. Apibendrinus išdėstytą, spręstina, kad apelianto nurodytais argumentais naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.
39. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apelianto reikalavimu pašalinti iš nutarties motyvuojamosios dalies apelianto nurodytus motyvus: „Nors ieškovas S. K. šioje byloje akcentuoja neva veikia geriausiais vaiko interesais teikdamas tokius ieškinius, tačiau faktiškai matyti, jog ieškovas pats kategoriškai nevykdo Rusijos Federacijos teismo sprendimų dėl nustatytos motinos bendravimo su vaiku tvarkos, jau įsiteisėjusiais Lietuvos teismų sprendimais konstatuotos aplinkybės ir apie neteisėtą vaiko išvežimą, ieškovo trukdymą motinai bendrauti su vaiku. Nėra aišku kaip tokios faktinės aplinkybės (nevykdomas teismo sprendimas dėl bendravimo su motina tvarkos, neteisėtas vaiko išvežimas, trukdymas motinai bendrauti, vis naujų ieškinių skirtingose valstybėse teikimas) gali būti suderinamas su geriausiais vaiko interesais, kaip ieškovo yra deklaruojama šiame procese, kadangi nevykdant teismų nustatyto bendravimo ir (ar) išvežant neteisėtai vaikų be motinos sutikimo, akivaizdu, jog motinos ir vaiko ryšis nestiprės, o tik silpnės, daroma žala vaikui. Taigi, šios aplinkybės kartu tikėtinai rodo teismui apie tai, jog ieškovas S. K. pats neveikia geriausiais vaiko interesais, o taip pat siekia persibylinėti Lietuvos Respublikos teismuose dalyje dėl bendravimo su vaiku ir išlaikymo pakeitimo kitaip nei nusprendė Rusijos Federacijos teismai. Tuo pačiu nors Lietuvos Respublikoje dar nepripažinti Rusijos Federacijos sprendimai dėl bendravimo ar išlaikymo, tačiau jeigu jie yra įsiteisėję, kaip nurodo ginčo šalys (šios aplinkybės taip pat galės būti patikrintos Lietuvos apeliaciniame teismui sprendžiant pripažinimo klausimus), tėvai (tiek ieškovas, tiek atsakovė) dėl vaiko interesų turi vykdyti šiuos teismo sprendimus. Nevykdant, teismas neturi pagrindo vertinti, kad ieškovas taip elgdamasis veikia geriausiais savo vaiko interesais“.
40. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad gali būti skundžiamas tiek visas sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-835/2014; 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1142-798/2018). Tačiau abiem atvejais, t. y. tiek skundžiant visą teismo procesinį sprendimą, tiek ir jo motyvuojamąją dalį, skundą paduodantis asmuo turi turėti teisinį suinteresuotumą, kad skundžiamas teismo procesinis sprendimas ar jo motyvuojamoji dalis būtų pakeista ar panaikinta dėl to, jog skundžiamas teismo procesinis sprendimas ar jo motyvuojamoji dalis jam yra nepalanki (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1613-381/2018, 2022 m. gegužės 12 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2A-655-553/2022).
41. Nagrinėjamu atveju abejonių dėl ieškovo suinteresuotumo skųsti nutarties motyvuojamąją dalį (pastraipą) nėra, joje vertintas ieškovo elgesys. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atskirajame skunde pacituotas teismo atliktas aplinkybių vertinimas bei išvados nesusietos su skundžiama nutartimi sprendžiamo klausimo esme, ieškinių (priešieškinio) palikimo nenagrinėtais pagrindais. Apibendrinus išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo reikalavimas pašalinti iš nutarties motyvuojamosios dalies apelianto nurodytą pastraipos dalį, yra pagrįstas, todėl tenkinamas.
42. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti remiantis ieškovo skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis paliekama iš esmės nepakeista, pašalinant iš nutarties motyvuojamosios dalies apelianto nurodytą 11 puslapio pirmosios pastraipos dalį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.
Pašalinti iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies (11 puslapio pirmos pastraipos) šiuos motyvus: „Nors ieškovas S. K. šioje byloje akcentuoja neva veikia geriausiais vaiko interesais teikdamas tokius ieškinius, tačiau faktiškai matyti, jog ieškovas pats kategoriškai nevykdo Rusijos Federacijos teismo sprendimų dėl nustatytos motinos bendravimo su vaiku tvarkos, jau įsiteisėjusiais Lietuvos teismų sprendimais konstatuotos aplinkybės ir apie neteisėtą vaiko išvežimą, ieškovo trukdymą motinai bendrauti su vaiku. Nėra aišku kaip tokios faktinės aplinkybės (nevykdomas teismo sprendimas dėl bendravimo su motina tvarkos, neteisėtas vaiko išvežimas, trukdymas motinai bendrauti, vis naujų ieškinių skirtingose valstybėse teikimas) gali būti suderinamas su geriausiais vaiko interesais, kaip ieškovo yra deklaruojama šiame procese, kadangi nevykdant teismų nustatyto bendravimo ir (ar) išvežant neteisėtai vaiką be motinos sutikimo, akivaizdu, jog motinos ir vaiko ryšys nestiprės, o tik silpnės, daroma žala vaikui. Taigi, šios aplinkybės kartu tikėtinai rodo teismui apie tai, jog ieškovas S. K. pats neveikia geriausiais vaiko interesais, o taip pat siekia persibylinėti Lietuvos Respublikos teismuose dalyje dėl bendravimo su vaiku ir išlaikymo pakeitimo kitaip nei nusprendė Rusijos Federacijos teismai. Tuo pačiu nors Lietuvos Respublikoje dar nepripažinti Rusijos Federacijos sprendimai dėl bendravimo ar išlaikymo, tačiau jeigu jie yra įsiteisėję, kaip nurodo ginčo šalys (šios aplinkybės taip pat galės būti patikrintos Lietuvos apeliaciniame teismui sprendžiant pripažinimo klausimus), tėvai (tiek ieškovas, tiek atsakovė) dėl vaiko interesų turi vykdyti šiuos teismo sprendimus. Nevykdant, teismas neturi pagrindo vertinti, kad ieškovas taip elgdamasis veikia geriausiais savo vaiko interesais“.
Teisėja Jadvyga Mardosevič