Administracinė byla Nr. A6-422/2007
Procesinio sprendimo kategorija 23.1; 46(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Sigitos Rudėnaitės
(kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
sekretoriaujant
Kristinai Bielinienei,
dalyvaujant
pareiškėjo UAB “Augma” atstovams Marijui Macevičiui, Salomėjai Gabduševai,
advokatui Linui Sesickui,
atsakovo
Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio
ministerijos atstovei Viktorijai Navickaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB “Augma” ir atsakovo Nacionalinės
mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius
skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo
25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB “Augma” skundą
atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio
ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti
atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio
ministerijos (toliau – ir Nacionalinė mokėjimo agentūra arba NMA) 2004 m.
gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 0009104-UPD „Dėl UAB „Augma“ garantijos dalies
nusavinimo“, kuriuo nutarta iš bendrovės nusavinti 285 891,84 Lt garantijos, ir
įpareigoti atsakovę grąžinti nusavintą užstatą bei priteisti atstovavimo ir
kitas teismo išlaidas. Nurodė, kad kaip nustato Europos Sąjungos teisės normos,
reglamentuojančios bananų importo į Bendriją tvarką, jis atliko faktinį bananų
importą iš trečiosios šalies importo licencijos pagrindu.
2004 m. gegužės 6 d. pareiškėjas pateikė atsakovui AB banko ,,Snoras“
Klaipėdos filialo garantinį raštą 300 000 Lt sumai įsipareigojimo pagal
licenciją įvykdymo užtikrinimui, o 2004 m. gegužės 7 d. atsakovas
pareiškėjui išdavė bananų importo licenciją Nr. LT 00002, suteikdamas jam
netradicinio veiklos vykdytojo statusą bei teisę importuoti į Lietuvą 552 tonas
bananų (šiam kiekiui pateiktas užstatas sudaro 285 891,84 Lt) iš trečiųjų
šalių. Šios licencijos pagrindu pareiškėjas savo vardu ir savo sąskaita iš
Ekvadoro importavo į Lietuvos Respubliką minėtą kiekį bananų, išleido juos į
laisvą cirkuliaciją, Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateikė importo bei
finansinius dokumentus, patvirtinančius visų išlaidų apmokėjimą.
2004 m. liepos 30 d. pareiškėjas grąžino atsakovui bananų
importo licenciją bei pareikalavo grąžinti jam užstatą, tačiau 2004 m. gruodžio
21 d. buvo priimtas sprendimas dėl užstato nusavinimo dėl to, kad UAB „Augma“
neįvykdė visų importuotojui keliamų reikalavimų. Šis sprendimas yra neteisėtas
ir nepagrįstas. Pareiškėjas atliko tinkamą bananų importą iš trečiosios šalies
importo licencijos pagrindu, vadovaujantis Reglamento Nr. 896/2001 preambulės 7
punktu, ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateikė tai patvirtinančius
įrodymus. Jis prekes išsiuntė iš trečiosios šalies, t. y. Ekvadoro. Antra,
prekių iškrovimą Bendrijos teritorijoje ir išleidimą į laisvą apyvartą patvirtino
Klaipėdos teritorinė muitinė, nurodydama, kad UAB „Augma“ importo
dokumentai yra tinkamai įforminti bei jokių importo operacijos pažeidimų
pareiškėjas, išleisdamas bananus į laisvą cirkuliaciją, nepadarė. Trečia,
pareiškėjas pateikė įrodymus, kad visa procedūra atlikta veiklos vykdytojo
sąskaita – finansiniai dokumentai bei komiso sutartis parodo, kad Latvijos
bendrovė SIA Banalat veikė UAB „Augma“ pavedimu ir sąskaita. Paaiškino, kad
bananų išvežimo iš Ekvadoro paslaugą pareiškėjas pirko komiso sutarties
pagrindu iš Latvijos bendrovės SIA Banalat, kuri pagal minėtą sutartį
pareiškėjo nurodymu ir sąskaita nupirko bananus iš Ekvadoro, pakrovė juos į
laivus ir transportavo į Lietuvą. UAB „Augma“ prekės buvo perleistos laive ir
ji bananus į Lietuvą importavo jau savo vardu. Ji įvykdė pagrindinį reikalavimą
importuoti licencijoje nustatytą bananų kiekį per nustatytą terminą, pateikė
visus reikalingus įrodymus bei paaiškinimus, todėl atsakovas turėjo nedelsiant
grąžinti garantinį užstatą. Reglamentai nesuteikė teisės Nacionalinei mokėjimo
agentūrai negrąžinti užstato tuo pagrindu, kad UAB „Augma“ neįrodė, jog bananus
įvežė iš trečiosios šalies ne savo vardu. Tai lėmė ydingas atsakovo požiūris į
Reglamentų reguliavimo tikslus. Taip pat nurodė, kad dėl praktikos stokos
vietoj atskirų vardinių konosamentų pradžioje buvo išrašyti konosamentai Nr. 4
ir 5 bendram abiejų importuotojų kroviniui. Paaiškino, kad tik dalis krovinio
buvo skirta UAB „Augma“, todėl SIA Banalat negalėjo indosuoti konosamentų UAB
„Augma“ naudai, nes tokiu atveju pareiškėja būtų įgijusi teises į visą krovinį.
Atsakovas prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pagal
Reglamento Nr. 896/2001 preambulės 7 punktą užstatas grąžinamas prekiautojams
tik tuomet, kai jie pateikia įrodymus apie trijų grupių veiksmus: apie savo
vardu atliktą prekių išsiuntimą; apie savo vardu atliktą iškrovimą Bendrijoje
ir apie savo vardu atliktą savarankišką išleidimą į apyvartą. Atsakovas,
vadovaudamasi Reglamento preambulės 17 punktu ir 25 straipsnio 2 dalimi, atliko
visų pareiškėjo pateiktų dokumentų patikrinimą ir nustatė, kad jie nepatvirtina
bananų išsiuntimo į Bendrijos muitų teritoriją pareiškėjo vardu fakto.
Pareiškėjas pateikė keturis krovinio važtaraščius, kurių eilutėje „Gavėjas“
nurodyta ne UAB „Augma“, o Latvijos bendrovė SIA Banalat, nurodant ,,pagal
Banalat SIA užsakymą“. Pateiktų pakeistų 2004 m. balandžio 23 d. važtaraščio
Nr. 4A ir 2004 m. gegužės 20 d. važtaraščio Nr. 5A eilutėje ,,Gavėjas“
nurodytas pareiškėjas, tačiau šie važtaraščiai nebuvo pateikti Klaipėdos
teritorinei muitinei, o jų pakeitimai buvo padaryti atsakovui jau priėmus
skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas netapo atitinkančiu šias sąlygas dar ir dėl
to, kad nebuvo ir negalėjo būti pakeisti visi kiti su važtaraščiais susiję
dokumentai ir tarp jų bei važtaraščių atsirado esminių prieštaravimų. Atsakovo
teigimu, bylos dokumentai akivaizdžiai patvirtina, kad ne pareiškėjas, o
Latvijos bendrovė SIA Banalat savo vardu atliko bananų išsiuntimą ir pristatymą
į Bendrijos muitų teritoriją, už ką jai ir buvo sumokėta. Pareiškėjo nurodyta
komiso sutartis nepatvirtina bananų išsiuntimo į Bendriją pareiškėjo vardu
fakto, nes ši sutartis buvo sudaryta vėliau, nei 2004 m. gegužės 1 d. sutartis
dėl bananų pardavimo tarp minėtos Latvijos bendrovės ir pareiškėjo. Pagal šią
sutartį UAB „Augma“ nuosavybės teise įsigijo bananų krovinį, kuris į
Bendrijos teritoriją buvo išsiųstas SIA Banalat vardu. Be to, sudaryta sutartis
savo esme nėra komiso sutartis pagal Civilinio kodekso nuostatas, nes iš jos
matyti, kad Latvijos bendrovė visus sandorius dėl bananų sudarė tiek savo
vardu, tiek savo sąskaita, todėl sutartis laikytina kaip tam tikra
bendradarbiavimo sutartis tarp šalių. Net pripažinus, kad tarp UAB „Augma“ ir
SIA Banalat sudaryta sutartis yra komiso sutartis, pagal sandorį, sudarytą su
trečiuoju asmeniu, teises ir pareigas įgyja komisionierius, o ne komitentas, t.
y. pareiškėjas. UAB „Augma“ pateikti mokėjimo bei banko pavedimo nurodymai tik
patvirtino, kad pareiškėjas savo vardu išleido krovinius į apyvartą, kad jos
vardu buvo atliktas krovinių iškrovimas iš sandėlio, jų tvarkymas, draudimas,
tačiau nepatvirtino bananų išsiuntimo į Bendrijos teritoriją pareiškėjo vardu
fakto. Todėl tai buvo pagrindas nusavinti 285 891,84 Lt.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005
m. gruodžio 5 d. sprendimu Nacionalinės mokėjimo agentūros 2004 m. gruodžio 11
d. sprendimą Nr. 0009104-UPD “Dėl UAB “Augma” garantijos dalies nusavinimo”
panaikino ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo.
Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutartimi iš dalies patenkino
Nacionalinės mokėjimo agentūros apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimą bei perdavė bylą
pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos
administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą ir
Nacionalinės mokėjimų agentūros prašymus dėl proceso išlaidų atmetė.
Teismas nustatė, kad
Nacionalinė mokėjimo agentūra išdavė pareiškėjui licenciją Nr. 00002 importuoti
552 tonas šviežių bananų. Akcinės bendrovės banko „Snoras” Klaipėdos filialas
importo įsipareigojimams vykdyti pagal licenciją Nr. 00002 išdavė garantinį
raštą ne daugiau kaip 300 000 Lt sumai. Pareiškėjas siekia susigrąžinti
285 891,84 Lt garantiją (užstatą), nusavintą Nacionalinės mokėjimo agentūros
2004 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 0009104?UPD.
Teismas nurodė, kad 2001
m. gegužės 7 d. Komisijos Reglamento (EB) Nr. 896/2001, nustatančio Tarybos
reglamento (EEB) Nr. 440/93 taikymo detalias taisykles, susijusias su bananų
importavimu į Bendriją skirtomis priemonėmis, 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta,
jog užstatas grąžinamas dalimis, proporcingai faktiškai importuotam kiekiui,
jei prekiautojai pateikia įrodymus, kad jie savo sąskaita išsiuntė prekes į
Bendrijos muitų teritoriją ir jas iškrovė. Pagal 2001 m. rugpjūčio 7 d.
Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1613/2001, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB)
Nr. 896/2001, prekių išsiuntimas įrodomas pateikiant važtaraščio ir laivo
krovinio deklaracijos kopijas arba tam tikrais atvejais sausumos ar oro
transporto dokumentą, nurodantį jų išsiuntimą iš kilmės šalies ir sudarytą
operatoriaus vardu faktiškai importuojamiems kiekiams. Kaip matyti iš bylos
medžiagos, UAB „Augma” pateikė Nacionalinei mokėjimo agentūrai prašymą dėl
garantijos grąžinimo ir važtaraščius, kuriuose grafoje „krovinio siuntėjas”
nurodyta: Pretty Liza Fruit S.A. Guaguil - Ecuador Banalat Sia užsakymu, o
grafoje „krovinio gavėjas” nurodyta: „pagal Banalat Sia užsakymą”. Vėliau
pareiškėjas atsakovui pateikė patikslintus važtaraščius ir laivo krovinio
deklaracijas. Nurodytuose dokumentuose krovinio gavėju jau įvardinta UAB
„Augma”. Tačiau teismas pažymėjo, kad patikslinti važtaraščiai nebuvo pateikti
Klaipėdos teritorinei muitinei, o juose esantys įrašai esmingai skiriasi nuo
tikslinamųjų važtaraščių. Teismo teigimu, byloje esanti komiso sutartis
patvirtina, kad Latvijos bendrovė SIA Banalat ir pareiškėjas 2004 m. gegužės 5
d. pasirašė sutartį, pagal kurią Latvijos bendrovė SIA Banalat (komisionierius)
įsipareigojo uždarosios akcinės bendrovės “Augma” (komitento) pavedimu savo
vardu, bet komitento lėšomis, už atlyginimą sudaryti sandorius dėl bananų
teikimo į Europos Bendrijos šalių teritoriją. Pareiškėjas teismui pateikė
mokėjimo pavedimus, iš kurių matyti, kad UAB „Augma” mokėjimus Latvijos
bendrovei SIA Banalat vykdė 2004 m. birželio 14 d., 2004 m. birželio 21 d.,
2004 m. liepos 22 d., 2004 m. lapkričio 24 d. Kaip tokių
mokėjimų pagrindimą, pareiškėjas nurodė važtaraštį Nr. 4 bei važtaraštį Nr. 5,
kuriuos pareiškėjas pirmą kartą 2004 m. rugpjūčio 5 d. pateikė NMA ir kuriuose
krovinio (bananų) gavėju ir užsakovu nurodyta ta pati Latvijos bendrovė SIA
Banalat. Komercinėse sąskaitose faktūrose taip pat nurodyta, jog prekių kaina,
draudimas iki Klaipėdos apmokėtas prekių siuntėjo – Latvijos bendrovės SIA
Banalat. Mokėjimo pavedimu Nr. 05201008 pareiškėja už prekes sumokėjo
Lenkijos įmonei. Todėl pareiškėjo teiginys, jog jis savo rizika ir atsakomybe,
t. y. savo sąskaita iš Ekvadoro išsiuntė į Bendrijos teritoriją bananus yra
nepagrįstas. Taigi pareiškėjas neįrodė, kad jis savo vardu iš kilmės šalies
išsiuntė bananų krovinius į Bendrijos muitų teritoriją Reglamento Nr. 896/2001
8 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis.
Teismas pažymėjo, kad
pagal Komisijos Reglamento (EB) Nr. 2220/85 21 straipsnį, užstatas grąžinamas
pateikus konkrečiame reglamente nurodytus įrodymus, patvirtinančius, kad visi
pagrindiniai, netiesioginiai ir antraeiliai reikalavimai yra įvykdyti. Tarybos
reglamento (EEB) Nr. 404/93 taikymo detalias taisykles, susijusias su bananų
importavimui į Bendriją skirtomis priemonėmis, reglamentuoja Komisijos
reglamento (EB) Nr. 896/2001 nuostatos. Būtent šiame Reglamente nustatyti
reikalavimai taikomi bananų importuotojams, kurių privalo laikytis ir
netradiciniai prekiautojai. Užstatas prekiautojams grąžinamas faktiškai
išeikvojus savo metinius paskyrimus ir pateikus įrodymą apie prekių išsiuntimą,
iškrovimą Bendrijoje ir savarankišką išleidimą į apyvartą (Reglamento Nr.
896/2001 preambulės 7 punktas ). Būtent šių realiai atliktų veiksmų visuma,
patvirtinta tiesioginiais rašytiniais įrodymais, ir yra pagrindas užstatui
grąžinti. Tokių įrodymų pareiškėjas nei NMA, nei teismui nepateikė, todėl
skundžiamas NMA sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Teismas taip pat nurodė,
kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –
ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis
teismui pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. NMA 2005 m. lapkričio
21 d. pateikė teismui prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, kurias sudaro 1651
Lt, sumokėti advokatų kontorai už atsiliepimo į UAB „Augma” skundą parengimą.
Kaip teismo išlaidas patvirtinančius dokumentus atsakovas pateikė teismui 2005
m. lapkričio 14 d. sąskaitą už teisinę pagalbą Nr. 05/195, 2005 m.
lapkričio 14 d. ataskaitą už suteiktą teisinę pagalbą Nr.10/2005-11-14,
2005 m. lapkričio 17 d. sąskaitos išrašą. Kaip matyti iš bylos
medžiagos, NMA sudarė teisinių paslaugų sutartį Nr. TPS5-144 su Advokatų
Henriko Virbicko, Kęstučio Virbicko ir partnerių kontora. Prašyme dėl teismo
išlaidų priteisimo atsakovas nurodo, kad patirtas išlaidas sudaro suma,
sumokėta advokatų kontorai už atsiliepimo į skundą parengimą. Kaip matyti iš
bylos, NMA atsiliepimą pasirašė Agentūros direktorius. Jokių objektyvių
duomenų, kad minėtą dokumentą parengė pagal teisinių paslaugų sutartį
veikiantis advokatas, nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad
atsakovo prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo neatitinka ABTĮ
45 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir todėl yra atmestinas.
Teismas taip pat nurodė,
kad atsakovas 2005 m. lapkričio 23 d. pateikė teismui prašymą dėl proceso
išlaidų už dokumentų teismui vertimą iš anglų ir rusų kalbų atlyginimo.
Prašymas grindžiamas pateiktomis 2004 m. gruodžio 22 d. vertimo paslaugų
sutartimi, 2005 m. spalio 11 d. darbų perdavimo priėmimo
aktu, 2005 m. lapkričio 11 d. sąskaita Nr. A00019, sąskaitos išrašu.
Teismas pažymėjo, kad ABTĮ 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad dokumentai, surašyti
kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta
tvarka patvirtinti. Todėl atsakovas, vykdydamas teismo įpareigojimą pateikti
dokumentų, surašytų ne lietuvių kalba, vertimus į valstybinę kalbą, vykdė
pareigą, kuri nustatyta jam įstatymo. Todėl išlaidos, patirtos už dokumentų
vertimą į lietuvių kalbą, negali būti laikomos procesinėmis išlaidomis, o
atsakovo prašymas priteisti iš pareiškėjo proceso išlaidas už dokumentų teismui
vertimus iš anglų ir rusų kalbų atlyginimo yra atmestinas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo:
- panaikinti Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują
sprendimą – patenkinti pareiškėjos UAB „Augma” skundą dėl Nacionalinės
mokėjimo agentūros 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 0009104-UPD
panaikinimo;
- priteisti teismo, atstovavimo bei
kitas išlaidas UAB „Augma” naudai.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais
argumentais:
1.
Vilniaus apygardos administracinis
teismas neįvertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jo pateikti
Nacionalinei mokėjimo agentūrai važtaraščiai (konosamentai) buvo pakeisti ir
juose nurodyta, kad UAB „Augma” savo vardu iš kilmės šalies išsiuntė bananų
krovinius į Bendrijos muitų teritoriją Reglamento Nr.896/2001 8 straipsnio 2
dalyje nustatytomis sąlygomis. UAB „Augma” teisės pakeisti važtaraščius
procesiniuose dokumentuose neneigė ir Nacionalinė mokėjimo agentūra. Tačiau
Šios aplinkybės Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino, tuo
pažeisdamas ABTĮ 81 ir 86 straipsnių reikalavimus;
2.
Vilniaus apygardos administracinis
teismas neįvertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad teisinius neaiškumus
dėl pareiškėjo atliktos bananų importo operacijos sąlygojo ne nesąžiningi
pareiškėjo veiksmai, o Nacionalinės mokėjimo agentūros atsakingų pareigūnų
netinkami ir klaidinantys veiksmai ir aiškinimai. Šį argumentą pagrindžiančios
aplinkybės buvo nurodytos Vilniaus apygardos administraciniam teismui bylos
nagrinėjimo metu. Šio ginčo atsiradimą sąlygojo tos aplinkybės, kad NMA
netinkamai informavo bei suklaidino UAB „Augma” apie taikytinus Reglamentų
reikalavimus bananų importui iš kilmės šalies, o šiuo metu reikalauja, kad UAB
„Augma” atsakytų už veiksmus, kurių atlikimą tiesiogiai sąlygojo NMA, kaip
viešojo administravimo subjektas;
3.
Vilniaus apygardos administracinis
teismas klaidingai įvertino Reglamentuose apibrėžto garantinio užstato paskirtį
bei jo dalinio ar visiško nusavinimo pagrindus ir sąlygas. Vadovaujantis
Reglamento Nr. 2220/85 20 straipsniu ir Reglamento Nr. 1291/2000
8 straipsnio 1 dalimi, galima vienareikšmiškai ir besąlygiškai teigti, kad
UAB „Augma”, veikdama sąžiningai ir laikydamasi visų teisės aktų reikalavimų,
įvykdė tiek pagrindinį reikalavimą (t.y. reikalavimą importuoti licencijoje
nustatytą bananų kiekį per licencijoje nurodytą terminą), tiek kitus
reikalavimus. Bendrovei pateikus įrodymus, kad savo sąskaita išsiuntė prekes į
Bendrijos muitų teritoriją ir jas iškrovė (sutinkamai su Reglamento Nr.
896/2001 8 straipsnio 2 dalimi), t. y. tinkamai įvykdė licencijos ir reglamento
reikalavimus, NMA turėjo grąžinti garantinį užstatą nedelsiant. Negrąžinti
užstato ar jo dalies NMA gali tik tuo atveju, jei licencijos galiojimo
laikotarpiu Bendrovė būtų neatlikusi ar būtų tik iš dalies atlikusi importo
operaciją (Reglamento (EEB) 404/93 17 straipsnio 2 dalis; Reglamento (EB)
896/2001 8 straipsnio 2 dalis), kitaip tariant, būtų pažeidusi bananų importo
licencijos ir reglamento reikalavimus.
4.
Vilniaus apygardos administracinis
teismas klaidingai įvertino Reglamentų reguliavimo tikslus bei klaidingai taikė
nepagrįstas ir neproporcingas sankcijas už Reglamento reikalavimą išvežti
prekes iš kilmės šalies savo vardu. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Tarybos
Reglamento (EB) Nr. 216/2001, iš dalies pakeitusio Reglamentą (EEB)
Nr. 404/93, 17 straipsniu, visas garantinis užstatas ar jo dalis yra
nusavinama, jei importo operacija neatliekama per nustatytą laiką ar atliekama
tik iš dalies. Ši reglamento nuostata reiškia, jog pagrindinis prekybininko,
įsiregistravusio Reglamente Nr. 404/93 nustatyta tvarka, įsipareigojimas yra
importuoti į Bendriją jam importo licencijoje nustatytus kiekius produkcijos ir
išleisti ją į laisvą cirkuliaciją. Šiam įsipareigojimui užtikrinti,
prekybininkas turi pateikti garantiją. Tik tuo atveju, jei prekybininkas
neimportuoja licencijoje nustatyto kiekio bananų iš trečiosios šalies ar
importuoja tik dalį jam suteikto kiekio, jis netenka dalies ar viso užstato.
Bylos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad UAB „Augma” tinkamai įvykdė
bananų importą pagal importo licenciją bei pateikė Nacionalinei mokėjimo
agentūrai įrodymus, kad ji faktiškai atliko bananų importą licencijos pagrindu,
tai padarė savo sąskaita, bei muitinės leidimu išleido minėtą produkciją į
laisvą cirkuliaciją. Nurodyti reglamentai nesuteikė teisės Nacionalinei
mokėjimo agentūrai negrąžinti viso ar dalies užstato tuo pagrindu, kad UAB
„Augma" neįrodė, kad bananus išvežė iš trečiosios šalies ne savo vardu.
Užstato negrąžinimo atvejai yra aiškiai ir išsamiai išvardinti reglamentuose ir
todėl šių nuostatų Nacionalinė mokėjimo agentūra negali taikyti plečiamai
(priešingai, atsižvelgiant į reglamentų, kaip viešų teisės aktų, prigimtį, jie
turi būti aiškinami tik adekvačiai ir siaurinamai). Reglamento 838/2004 9
straipsnio 2 dalis įsakmiai nustato pareigą Nacionalinei mokėjimo agentūrai
grąžinti užstatą UAB „Augma” proporcingai prekėms, išleistoms į laisvą
cirkuliaciją. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijame
sprendime pateiktas Reglamentų nuostatų aiškinimas, kuriuo ribojamos/siaurinamos
UAB „Augma”, netradicinio importuotojo, teisės, prieštarauja pamatiniam
Bendrijos teisės principui – teisei verstis prekyba ar profesine veikla. Ši
teisė gali būti ribojama tik tuo atveju, jei pastarieji ribojimai atitinka
Europos Bendrijos siekiamo įgyvendinti bendro intereso tikslus ir nesudaro,
atsižvelgiant į reguliavimo tikslą, neproporcingo ir netoleruotino kišimosi,
pažeidžiančio garantuojamų teisių esmę ir prigimtį.
5.
Visapusiškai ir objektyviai
vertindamas ginčo aplinkybes Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo
vadovautis ne tik gramatiniu, tačiau taip pat ir teleologiniu Reglamento Nr.
896/2001 nuostatų aiškinimu, tačiau to nepadarė. Europos teisingumo teismas
byloje Italijos Respublika v Komisija konstatavo, kad specialus reguliavimas,
įtvirtintas Reglamente Nr. 2668/94, negali nukrypti nuo principo, nustatyto
Reglamente Nr. 2220/85, kad užstatas yra grąžinamas, kai yra pateikiami
įrodymai dėl pirminio reikalavimo įvykdymo, išskyrus tuos atvejus, kai tai
aiškiai yra nustatyta reglamente. Taip pat yra neaišku, kokiais atvejais,
pirmosios instancijos teismo požiūriu, užstatas gali būti nusavinamas iš dalies
(vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 2014/2005 reglamento 2 punkto antra
pastraipa), kadangi, vadovaujantis Nacionalinės mokėjimo agentūros argumentų
logika, išdėstyta apeliaciniame skunde, padarius bet kokio įsipareigojimo
pažeidimą, turi būti nusavinamas visas užstatas.
Apeliaciniu skundu
Nacionalinė mokėjimo agentūra prašo panaikinti Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimą iš dalies, kiek tai
liečia Agentūros prašymų dėl proceso išlaidų atlyginimo atmetimą, ir priimti
naują sprendimą – pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Augma” skundą
atmesti ir priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Augma”
atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros naudai visas jo patirtas proceso
išlaidas: 1 651,00 Lt proceso išlaidų atlyginimą už advokato pagalbą rengiant
atsiliepimą į pareiškėjo skundą; 240,00 Lt dydžio proceso išlaidų atlyginimą už
advokato pagalbą atstovaujant atsakovui Vilniaus apygardos administraciniame
teisme; 240,00 Lt dydžio proceso išlaidų atlyginimą už advokato pagalbą
atstovaujant atsakovui Vyriausiajame administraciniame teisme; 693,12 Lt dydžio
proceso išlaidų atlyginimą už dokumentų teismui vertimą iš anglų ir rusų kalbų.
Apeliacinis skundas
grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1.
NMA nagrinėjamoje administracinėje
byloje pasinaudojo pagal 2003 m. rugpjūčio 11 d. teisinių
paslaugų sutartį Nr. TPS 5-144 veikiančios advokatės A. Kaušikaitės
teisinėmis paslaugomis atlikdama šiuos procesinius veiksmus:
(i)
rengdama atsiliepimą į pareiškėjo
skundą. Tai patvirtina 2005 m. spalio 3 d. Priedas Nr. 8 prie generalinės
sutarties dėl teisinės pagalbos Nr. TPS 5-144, 2005 m. lapkričio 14
d. ataskaita už suteiktą teisinę pagalbą Nr. 10/2005-11-14, ataskaitos pagrindu
išrašyta 2005 m. lapkričio 14 d. sąskaita už teisinę pagalbą Nr. 05/195
1651 Lt dydžio sumai ir banko išrašas, patvirtinantis apmokėjimą;
(ii)
atstovaudama NMA Vilniaus apygardos
administraciniame teisme. Tai patvirtina 2005 m. spalio 3 d. Priedas Nr. 8 prie
generalinės sutarties dėl teisinės pagalbos Nr. TPS 5-144, 2005 m.
gruodžio 1 d. ataskaita už suteiktą teisinę pagalbą Nr. 11/2005-12-01,
ataskaitos pagrindu išrašyta 2005 m. gruodžio 1 d. sąskaita už teisinę pagalbą
Nr. 05/197 240 Lt dydžio sumai, banko išrašas, patvirtinantis apmokėjimą;
(iii)
atstovaudama NMA Lietuvos
Vyriausiame administraciniame teisme. Tai patvirtina 2005 m. spalio 3 d.
Priedas Nr. 8 prie generalinės sutarties dėl teisinės pagalbos Nr. TPS 5-144,
2006 m. birželio 8 d. ataskaita už suteiktą teisinę pagalbą Nr. 1/2006-06-08,
ataskaitos pagrindu išrašyta 2006 m. birželio 8 d. sąskaita už teisinę pagalbą
Nr. 06/223 240 Lt dydžio sumai, banko išrašas, patvirtinantis apmokėjimą.
Taigi, Agentūra, vesdama byla, naudojosi advokatės A.
Kaušikaitės teikiamomis teisinėmis paslaugomis ne tik rengiant atsiliepimą į
pareiškėjo skunda, bet ir atstovaujant NMA Vilniaus apygardos administraciniame
teisme bei Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, ir dėl to
sąžiningai patyrė pagristų bei racionalių proceso išlaidų. Tačiau pirmosios
instancijos teismas pasisakė tik dėl proceso išlaidų dalies, susijusios su
atsiliepimo į pareiškėjo skundą rengimu NMA vardu, visiškai neanalizuodamas ir
nepasisakydamas dėl likusios proceso išlaidų dalies, susijusios su NMA
atstovavimu pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, nors dėl visų
aukščiau nurodytų patirtų proceso išlaidų ABTĮ 45 straipsnio nustatyta tvarka
ir terminais teismui buvo pareikšti pagrįsti prašymai dėl proceso išlaidų
atlyginimo. Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas
ginčijamą sprendimą išsprendė ne visus NMA reikalavimus (ABTĮ 141 straipsnio 1
dalies 3 punktas), todėl jo 2006 m. rugsėjo 25 d.
sprendimas šioje dalyje turi būti panaikintas.
2.
Įstatymas
nereikalauja, kad per advokatą rengiant procesinius dokumentus ir siekiant
prisiteisti dėl to patirtas proceso išlaidas juos turėtų pasirašinėti ne pati
NMA, o bylą vedantis advokatas. Todėl, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, jos
apimtį, būtinumą išanalizuoti didelį kiekį su bylos nagrinėjimu susijusių
Europos Sąjungos teisės aktų, parengti išsamų atsiliepimą į pareiškėjo skundą,
atmetus pareiškėjo skundą, NMA naudai turėtų būti priteistos visos patirtos
1651 Lt dydžio proceso išlaidos už advokato pagalbą, surašant atsiliepimą į
pareiškėjo skundą.
3.
ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje
numatyta, kad, kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę
reikalauti atlyginti išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas
teismui dokumentus. NMA, rengdama teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, šį
atsiliepimą grindė eile pačio pareiškėjo NMA pateiktų dokumentų, surašytų anglų
bei rusų kalbomis. Pagal ABTĮ 9 straipsnio 2 dalį dokumentai, surašyti kitomis
kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka
patvirtinti. Vadovaujantis šia nuostata, NMA, versdama dokumentus teismui iš
anglų ir rusų kalbų, sąžiningai patyrė 693,12 Lt pagrįstų ir racionalių proceso
išlaidų. Tai patvirtina šie teismui jau pateikti rašytiniai įrodymai: 1) 2004
m. gruodžio 22 d. vertimo paslaugų sutartis Nr. TP11-230; 2) 2005 m.
spalio 11 d. darbų perdavimo-priėmimo aktas; 3) 2005 m. spalio 11 d. sąskaita
Nr. A00019; 4) 2005 m. spalio 11 d. sąskaitos išrašas, patvirtinantis
apmokėjimą. Dėl šių išlaidų NMA yra pateikusi teismui atskirą rašytinį prašymą
ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais. Todėl, atmetus pareiškėjo
skundą, NMA be kitų proceso išlaidų turėtų būti atlygintos ir patirtos 693,12 Lt
dydžio proceso išlaidos už dokumentų vertimą iš anglų bei rusų kalbų.
Atsiliepimu į atsakovo
apeliacinį skundą pareiškėjas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas
šioje byloje negali būti traktuojamas kaip sprendimas, priimtas konkrečios
proceso šalies naudai. Be to, pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos
teismo išvadomis dėl negalėjimo priteisti vertimo išlaidas, nes šios išlaidos
buvo patirtos vykdant įstatymo reikalavimus, ir atstovavimo išlaidas, nes nėra
objektyvių duomenų, kad atsiliepimą į skundą rengė advokatė.
Atsiliepimu į pareiškėjo
apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Be to, teismo
prašoma priteisti iš pareiškėjo NMA naudai proceso išlaidų už advokato pagalbą
surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir teisme atstovaujant atsakovui
atlyginimą.
Atsiliepimas į apeliacinį
skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1.
Iš Reglamento Nr. 896/2001 preambulės 7 punkto, 8 straipsnio 2 dalies
nuostatų ir Europos Komisijos Žemės ūkio generalinio direktorato šių nuostatų
išaiškinimų seka išvada, kad, siekiant atgauti užstatą, prekiautojai bananais
privalo pateikti įrodymus apie tai, kad savo vardu pilna apimtimi atliko trijų
grupių veiksmus – prekių išsiuntimą, iškrovimą Bendrijoje ir savarankišką
išleidimą į apyvartą. Savo vardu neatlikus bent vieno iš nurodytų veiksmų,
užstatas ar jo dalis negali būti grąžinama. Atlikus tik bananų krovinio
iškrovimą Bendrijos teritorijoje ir/ar bananų savarankišką išleidimą į
apyvartą, prekybininkas negali būti laikomas tinkamai įvykdžiusiu Reglamento
Nr. 896/2001 reikalavimus.
2.
Pareiškėjas, atlikdamas bananų importo procedūrą, pažeidė Reglamento Nr.
896/2001 nuostatas, nes:
(i)
atitinkamuose krovinio važtaraščiuose ir kituose dokumentuose krovinio
gavėju buvo nurodoma Latvijos bendrovė SIA Banalat, be to, nurodyta „pagal
Banalat Sia užsakymą”;
(ii) 2005
m. sausio 18 d. NMA pateikti pakeisti 2004 m. balandžio 23 d. važtaraštis
Nr. 4A, 2004 m. gegužės 20 d. važtaraštis Nr. 5A ir krovinio deklaracijos,
kurių 2 puslapio eilutėje „Gavėjas” jau nurodytas pareiškėjas. NMA iš esmės
neprieštarauja pareiškėjo nuostatai, jog važtaraščiai (konosomentai) gali būti
keičiami, tačiau tai turi būti atliekama nustatyta tvarka, pateikiant pakeistus
važtaraščius Klaipėdos teritorinei muitinei, o tai nagrinėjamu atveju padaryta
nebuvo. Šie pakeitimai buvo padaryti ir pakeisti važtaraščiai buvo pateikti NMA
jau priėmus skundžiamą sprendimą, formaliai siekiant atitikti Reglamento Nr.
896/2001 nustatytas užstato grąžinimo sąlygas. Net ir formaliai pakeitus
nurodytus važtaraščius, pareiškėjas netapo atitinkančiu šias sąlygas, kadangi
nebuvo ir negalėjo būti pakeisti visi kiti su važtaraščiais susiję dokumentai
ir tarp jų bei važtaraščių atsirado esminių prieštaravimų. Tokiu atveju taip
pat nėra suprantama bananų pardavimo sutarčių, jų pagrindu Latvijos bendrovės
SIA „Banalat” išrašytų, pareiškėjui pateiktų ir pareiškėjo apmokėtų
sąskaitų-faktūrų esmė, taip pat nėra aišku, kodėl buvo pakeisti tik du
važtaraščiai iš keturių;
(iii) 2004 m. gegužės
1 d. sutartis dėl bananų pardavimo BLT/AGA 001/2004 ir su jos vykdymu susiję
dokumentai, 2004 m. gegužės 12 d. sutartis dėl bananų pardavimo BLT/AGA
031/2004 akivaizdžiai patvirtina faktą, kad ne pareiškėjas, o būtent Latvijos
bendrovė SIA „Banalat” savo vardu atliko bananų išsiuntimą ir pristatymą į
Bendrijos muitų teritoriją, už ką jai ir buvo sumokėta;
(iv) pareiškėjo 2004
m. rugpjūčio 3 d. pateikti dokumentai, o būtent
2004 m. gegužės 20 d. sudaryti pardavimo patvirtinimo
aktas, sąskaita - faktūra Nr. 01/200504/EX/LT, atliktas tarptautinis
pavedimas Nr. 05201008, 2004 m. gegužės 21 d. kilmės
sertifikatai Nr. 0629845, Nr. 0629846, 2004 m. gegužės 21 d.
tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai Nr. 0018730, Nr.
0018746 ir 2004 m. gegužės 22 d. importo deklaracija BD Nr. 4LR1D400475,
taip pat akivaizdžiai ir neginčijamai patvirtina, kad 44 160 kg bruto masės
bananų krovinį pareiškėjas įsigijo Bendrijos teritorijoje iš Lenkijos bendrovės
„Del Monte Frech Produce” Sp.z.o.o. ir išleido jį į apyvartą, savo vardu
atlikdamas tik pačią importo procedūrą, ką patvirtina aukščiau minėta importo
deklaracija BD Nr. 4LR1D400475;
(v) 2004
m. rugsėjo 7 d. NMA pateikta 2004 m. gegužės 5 d. komiso sutartis
Nr. BLT/AGA Nr. 03/07-2004 (toliau – ir Komiso sutartis) nepatvirtina ir
negali patvirtinti bananų krovinių išsiuntimo į Bendriją pareiškėjo vardu
fakto, nes, pirma, ši sutartis buvo sudaryta vėliau, nei viena iš aukščiau
minėtų 2004 m. gegužės 1 d. sutarčių dėl bananų pardavimo BLT/AGA 001/2004.
Pagal šią sutartį UAB „Augma“ nuosavybės teise įsigijo bananų krovinį,
kuris į Bendrijos teritoriją buvo išsiųstas SIA Banalat vardu. Antra, sudaryta
sutartis savo esme nėra komiso sutartis pagal Civilinio kodekso nuostatas, nes
iš jos matyti, kad Latvijos bendrovė visus sandorius dėl bananų sudarė tiek
savo vardu, tiek savo sąskaita, todėl sutartis laikytina kaip tam tikra
bendradarbiavimo sutartis tarp šalių. Trečia, pagal sandorį, komisionieriaus
sudaromą su trečiuoju asmeniu, teisės ir pareigos atsiranda komisionieriui,
nors komitentas ir būtų nurodytas sandoryje arba sueitų su trečiuoju asmeniu į
tiesioginius santykius, vykdant šį sandorį. Ši nuostata nurodyta ir pačioje
komiso sutartyje. Tokiu būdu pagal sandorį, sudarytą su trečiuoju asmeniu,
teises ir pareigas įgyja komisionierius, o ne komitentas, t. y. pareiškėjas.
Taigi, net ir pripažinus, jog tarp pareiškėjo ir Latvijos bendrovės SIA
„Banalat” sudaryta sutartis yra komiso sutartis LR CK prasme, pareiškėjas
negalėtų teigti, kad visos Reglamente Nr. 896/2001 nustatytos užstato grąžinimo
sąlygos buvo įvykdytos būtent jos vardu, nes pagal LR CK pateiktą komiso
sutarties esmę, teismų praktiką ir pačią analizuojamą komiso sutartį SIA
„Banalat” pirko ir galėjo pirkti bananus iš Ekvadoro, juos pakrauti į laivą ir
transportuoti į Lietuvą tik savo, kaip komisionieriaus, vardu bei įgyti visas
iš to kylančias teises ir pareigas. Ketvirta, pagal Reglamento 896/2001 11
straipsnį pareiškėjas, siekdamas atitikti nustatytus reikalavimus, galėjo pateikti
paraišką gauti importo licenciją kaip tarpininkų grupė kartu su pačia Latvijos
bendrove SIA „Banalat”;
(vi) UAB „Augma“
pateikti mokėjimo bei banko pavedimo nurodymai tik patvirtino, kad pareiškėjas
savo vardu išleido krovinius į apyvartą, kad jo vardu buvo atliktas krovinių
iškrovimas iš sandėlio, jų tvarkymas, draudimas, tačiau nepatvirtino bananų
išsiuntimo į Bendrijos teritoriją pareiškėjo vardu fakto.
Dėl paminėtų priežasčių darytina
išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog pagal importo licenciją savo vardu iš
kilmės šalies išsiuntė visus bananų krovinius į Bendrijos muitų teritoriją
Reglamento Nr. 896/2001 8 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis. O
tinkamai atlikta bananų importo procedūra dar nepatvirtina visumos būtinų
Reglamente Nr. 896/2001 nustatytų užstatų grąžinimo sąlygų įvykdymo.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV.
Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo
Apeliaciniame skunde, įvertinęs 1985 m. liepos 22 d.
Komisijos reglamento Nr. 2220/85, nustatančio bendras išsamias taisykles dėl
užstatų sistemos taikymo žemės ūkio produktams (toliau – ir Reglamentas
2220/85), 1993 m. vasario 13 d. Tarybos reglamento Nr. 404/93 dėl bendro bananų
rinkos organizavimo (toliau – ir Reglamentas 404/93), 2000 m. birželio 9 d.
Komisijos reglamento Nr. 1291/2000, nustatančio bendrąsias išsamias taisykles
dėl importo ir eksporto licencijų bei išankstinio nustatymo sertifikatų
sistemos taikymo žemės ūkio produktams (toliau – ir Reglamentas 1291/00), 2001
m. gegužės 7 d. Komisijos reglamento Nr. 896/2001, nustatančio Tarybos
reglamento Nr. 404/93 taikymo išsamias taisykles dėl bananų importavimo į
Bendriją tvarkos (toliau – ir Reglamentas 896/01) nuostatas, pareiškėjas
teigia, kad negrąžinti užstato ar jo dalies Nacionalinė mokėjimo agentūra gali
tik tuo atveju, jei licencijos galiojimu laikotarpiu Bendrovė būtų neatlikusi
ar būtų tik iš dalies atlikusi importo operaciją. Teismo posėdžio apeliacinės
instancijos teisme metu pareiškėjas taip pat akcentavo, kad įvykdė pagrindinį
jam keltą reikalavimą (importuoti bananus), todėl nusavinti viso užstato nebuvo
pagrindo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu teisės normų aiškinimu.
Pagal 2004 m. balandžio 28 d.
Komisijos reglamento Nr. 838/2004 dėl pereinamojo laikotarpio priemonių,
taikomų bananų importui į Bendriją, dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro,
Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos
įstojimo (toliau – ir Reglamentas 838/04) 9 straipsnio 2 dalį užstatai,
pateikti netradicinių ūkio subjektų paskyrimams, kaip numatyta Reglamento (EB)
Nr. 896/2001 8 straipsnio 2 dalyje, grąžinami proporcingai kiekiams, faktiškai
išleistiems į laisvą apyvartą kurioje nors naujoje valstybėje narėje tame
straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Taigi Reglamentas 838/04, pagal kurį
pareiškėjas iš esmės gavo licenciją importuoti, nurodo, kad užstatas grąžinamas
proporcingai kiekiams, faktiškai išleistiems į laisvą apyvartą kurioje nors
naujoje valstybėje narėje Reglamento 896/01 8 straipsnio 2 dalyje nustatytomis
sąlygomis. Teisėjų kolegija pastebi, kad nors Reglamentas 896/01 buvo
panaikintas 2006 m. vasario 8 d. Komisijos reglamentu Nr. 219/2006, dėl KN
08030019 kodu žymimų AKR šalių kilmės bananų importo tarifinės kvotos atidarymo
ir jos administravimo laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 1 d. iki gruodžio 31 d., tačiau
jo nuostatos, atsižvelgiant į tai, kad jos galiojo ginčo laikotarpiu, šioje
byloje vis tiek taikytinos.
Reglamento 896/01 preambulės 7 punkte, kalbančiame
apie netradicinius veiklos vykdytojus, buvo nurodyta, kad tam, kad nebūtų
paduodamos paraiškos gauti mažai su tikrosiomis veiklos vykdytojų galimybėmis
susijusius metinius paskyrimus ir tokiu atveju nebūtų paduotos paraiškos
atitinkamam kiekiui gauti importo licencijas, paduodant paraiškas metiniams
paskyrimams taikomas reikalavimas pateikti užstatą vietoje importo licencijos
užstato. Veiklos vykdytojams (toliau – ir operatoriams) faktiškai išnaudojus
savo metinius paskyrimus ir pateikus įrodymus apie prekių išsiuntimą, iškrovimą
Bendrijoje ir išleidimą į laisvą apyvartą jų pačių sąskaita, šis užstatas
turėtų būti nedelsiant grąžintas. Pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalį
prašydami įregistruoti arba atnaujinti įregistravimą netradiciniai veiklos
vykdytojai tuo pačiu metu prašo metinio kvotos paskyrimo. Kad šie prašymai būtų
priimti kartu su jais inter alia pateikiami įrodymai, kad remiantis
Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2220/85 III dalimi buvo sumokėtas reikalaujamas
150 eurų užstatas už toną. Reglamento 8 straipsnio 2 dalis nustatė, kad šio
straipsnio 1 dalies b punkte paminėtas užstatas grąžinamas dalimis,
proporcingai faktiškai importuotam kiekiui, jei veiklos vykdytojai pateikia
įrodymus, kad jie savo sąskaita išsiuntė prekes į Bendrijos muitų teritoriją ir
jas iškrovė. Force majeure atvejais užstatas nenusavinamas. Prekių išsiuntimas
įrodomas pateikiant važtaraščio ir laivo krovinio deklaracijos kopijas arba tam
tikrais atvejais sausumos ar oro transporto dokumentą, nurodantį jų išsiuntimą
iš kilmės šalies ir sudarytą operatoriaus vardu faktiškai importuojamiems
kiekiams. Koks yra faktiškai importuotas kiekis, įrodoma pateikiant panaudotų
importo licencijų kopiją ir muitinės vertės apmokėjimo dokumentą. Taigi,
teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų grąžintas užstatas pagal Reglamento
896/01 8 straipsnio 2 dalį, būtina, kad operatorius savo sąskaita išsiųstų
prekes, iškrautų jas Bendrijos teritorijoje ir faktiškai jas importuotų. Vien
tik faktinio importo šiuo atveju nepakanka, kad būtų galima grąžinti visą ar
dalį užstato, nes turi būti įvykdytos visos paminėtos sąlygos. Teisėjų
kolegijos nuomone, tokiais griežtais reikalavimais iš esmės užtikrinami tikslai
nurodyti Reglamento 896/01 preambulės 7 punkte, tame tarpe ir siekis, kad
nebūtų registruojami grynai fiktyvūs tarpininkai, o paskyrimai nebūtų
suteikiami pateikus netikras arba spekuliatyvias paraiškas, kad ūkio subjektai
turėtų minimalios patirties importuojant šviežius bananus.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo
nurodomo Reglamento 2220/85 1 straipsnyje (paskutinį kartą pakeistame 2004
m. balandžio 13 d. Komisijos reglamentu Nr. 673/2004) tiesiogiai nėra
nurodyta, kad jis taikomas ir Reglamentui 404/93, t. y. bananų rinkai, o
Reglamento 2220/85 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad ši reglamento dalis (V
(penktoji), kurioje yra ir pareiškėjo cituojamas Reglamento 2220/85 20 straipsnis,
netaikoma, jeigu atitinkamas konkretus reglamentas neapibrėžia pagrindinių
reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nei Reglamentas 404/93, nei Reglamentas 896/01
neapibrėžia pagrindinių reikalavimų. Be to, Reglamento 896/01 8 straipsnio 1
dalies b punkte pateikiama nuoroda tik į Reglamento 2220/85 III dalį, o ne V
dalį, kuria siekia remtis pareiškėjas.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad
Reglamento 896/01 25 straipsnio 1 pastraipoje buvo nurodyta, kad
Reglamentas (EB) Nr. 1291/2000, išskyrus jo 5 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio
4 bei 5 dalis, taikomas atsižvelgiant į šiame reglamente (turima omenyje
Reglamentas 896/01) nurodytas išlygas. Kadangi Reglamentas 896/01 aiškiai
nustatė kaip privalomas tris aukščiau paminėtas sąlygas, kurioms esant šio reglamento
8 straipsnio 1 dalyje numatytas užstatas yra grąžinamas, bei nė vienos iš
jų neišskyrė kaip pagrindinio reikalavimo, tai laikyti, kad užstatas gali būti
grąžinamas įvykdžius tik Reglamento 1291/00 8 straipsnio 1 dalyje
numatytą reikalavimą, nėra pagrindo, nes tai, pažeidžiant Reglamento 896/01
25 straipsnio nuostatas, reikštų Reglamento 1291/00 nuostatų taikymą
neatsižvelgiant į Reglamente 896/01 numatytas išlygas. Juolab, kad Reglamento
896/01 8 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas užstatas buvo specifinis
užstatas, nes pagal Reglamento 896/01 preambulės 7 punktą tam, kad nebūtų
paduodamos paraiškos gauti mažai su tikrosiomis veiklos vykdytojų galimybėmis
susijusius metinius paskyrimus ir tokiu atveju nebūtų paduotos paraiškos
atitinkamam kiekiui gauti importo licencijas, netradiciniams operatoriams
paduodant paraiškas metiniams paskyrimams buvo taikomas reikalavimas pateikti
užstatą vietoje importo licencijos užstato, o pagal Reglamento 896/01 24
straipsnio 1 dalį netradicinių operatorių paraiškoms, pateikiamoms pagal šio
reglamento II dalį, nebuvo taikomas reikalavimas pateikti šiame straipsnyje
numatyto dydžio (50 eurų) užstatą importo licencijai gauti.
Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, pareiškėjo
argumentai, susiję su Reglamento 2220/85 ir Reglamento 1291/00 taikymu,
nepaneigia išvados, kad tam, kad būtų grąžintas užstatas pagal Reglamento
896/01 8 straipsnio 2 dalį, būtina, kad operatorius savo sąskaita išsiųstų
prekes, jas iškrautų Bendrijos teritorijoje ir faktiškai jas importuotų, o bent
vienos iš šių sąlygų nesilaikymas suteikia pagrindą negrąžinti užstato.
Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo,
pareiškėjas teigė, kad jis įvykdė visas Reglamento 896/01 8 straipsnio 2 dalyje
numatytas sąlygas, tame tarpe ir prekių išsiuntimą savo sąskaita. Tačiau,
teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai tokios išvados nepagrindžia.
Pagal Reglamento 896/01 8 straipsnio 2 dalies 2
pastraipą (iš dalies pakeistą 2001 m. rugpjūčio 7 d. Komisijos
reglamentu Nr. 1613/2001) prekių išsiuntimas įrodomas pateikiant važtaraščio ir
laivo krovinio deklaracijos kopijas arba tam tikrais atvejais sausumos ar oro
transporto dokumentą, nurodantį jų išsiuntimą iš kilmės šalies ir sudarytą
operatoriaus vardu faktiškai importuojamiems kiekiams. Kaip matyti
iš bylos medžiagos, pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė. Byloje esantys
bananų, gabentų laivais iš Ekvadoro, važtaraščiai patvirtina, kad jie sudaryti
ne pareiškėjo, o Latvijos bendrovės SIA Banalat vardu, be to, juose nurodyti
kiekiai neatitinka faktiškai pareiškėjo importuotų kiekių. Pareiškėjo vėliau
pateikti perrašyti važtaraščiai 4A ir 5A tik patvirtina, kad prekių išsiuntimo
metu važtaraščiai buvo išrašyti ne pareiškėjo, o SIA Banalat vardu, todėl jie
esminės reikšmės šiuo atveju neturi, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, esminę
reikšmę turi tai, kokie važtaraščiai buvo sudaryti faktinio prekių išsiuntimo
metu. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, ir kiti su bananų gabenimu laivais
iš Ekvadoro susiję dokumentai (prekių kilmės sertifikatai ir kt.) taip pat buvo
surašyti ne pareiškėjo, o SIA Banalat vardu.
Pareiškėjas bylos metu įrodinėjo, kad bendrovė SIA
Banalat veikė pagal 2004 m. gegužės 4 d. komiso sutartį
išskirtinai pareiškėjo pavedimu ir sąskaita. Tačiau teisėjų kolegija pastebi,
kad, pirma, paminėta komiso sutartis buvo sudaryta vėliau nei du iš keturių
byloje esančių 2004 m. balandžio 23 d. konosamentų bei vėliau nei 2004 m.
gegužės 1 d. bananų pirkimo-pardavimo sutartis tarp SIA Banalat bei pareiškėjo.
Antra, byloje esančiuose SIA Banalat sąskaitose faktūrose, kurios buvo
pateiktos atsakovui, buvo nuorodos ne į 2004 m. gegužės 4 d. komiso
sutartį, o į 2004 m. gegužės 1 d. sutartį Nr. BLT/AGA 001/2004 ir 2004 m.
gegužės 12 d. sutartį Nr. BLT/AGA 031/2004, t. y. į bananų pirkimo-pardavimo
sutartis, sudarytas tarp pareiškėjo ir SIA Banalat. Ataskaitos specifikacijos
prie SIA Banalat sąskaitų su nuorodomis į komiso sutartį į bylą buvo pateiktos
jau po to, kai byla buvo pirmą kartą išnagrinėta apeliacinės instancijos
teisme. Trečia, 2004 m. gegužės 4 d. komiso sutartis ir paminėtos
specifikacijos nebuvo pateiktos kartu su kitais dokumentais, kurie buvo
pateikti atsakovui pirmąjį kartą (2004 m. liepos 30 d.) kreipiantis su prašymu
grąžinti užstatą. Ketvirta, pareiškėjo pateiktose apmokėjimo SIA Banalat dokumentuose
komiso sutartis taip pat neminima, tačiau yra nuorodų į paminėtas pirkimo
pardavimo sutartis. Dėl paminėtų priežasčių, teisėjų kolegija turi pagrindo
kritiškai vertinti pareiškėjo pateiktą komiso sutartį byloje surinktų įrodymų
visumoje.
ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie
įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina
įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir
objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip
pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas
įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas
subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Kolegija, įvertinusi byloje
surinktus įrodymus, sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų,
patvirtinančių, kad SIA Banalat, išsiųsdama bananus iš Ekvadoro, veikė
išimtinai pareiškėjo pavedimu ir jo sąskaita. Byloje esanti komiso sutartis,
dėl jau paminėtų argumentų, vertintina kritiškai ir nesudaro pagrindo daryti
išvados, kad SIA Banalat nagrinėjamu atveju veikė išskirtinai pareiškėjo
pavedimu ir sąskaita. Juolab, kad pagal bananų gabenimo laivais iš Ekvadoro
važtaraščius išvežti bananų kiekiai buvo ženkliai didesni už visą pareiškėjui išduotoje
licencijoje nurodytą kiekį, o pareiškėjas juos įsigijo jau laive (taip teigė
pats pareiškėjas ir tai patvirtina SIA Banalat sąskaitos faktūros bei jų
datos). Visa tai suponuoja, kad ši Latvijos bendrovė vykdė savarankišką veiklą
įsigydama ir išveždama bananus iš Ekvadoro. Byloje taip pat nėra kitų įtikinamų
įrodymų, kad pats pareiškėjas būtų organizavęs bananų pirkimą (pavyzdžiui,
sudaręs bananų pirkimo-pardavimo sutartis su vietiniais bananų augintojais) ir
jų išsiuntimą iš Ekvadoro (pavyzdžiui, sudaręs bananų vežimo laivu sutartį) ar
atlikęs kitokius veiksmus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai galėtų patvirtinti,
jog prekių išsiuntimas vyko pareiškėjo sąskaita.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas
importavo ne tik bananus, kurių kilmė yra Ekvadoras, bet ir Kosta Rikos kilmės
bananus. Šiuos bananus pareiškėjas įsigijo iš Lenkijos bendrovės Del Monte
Fresh Produce (Lenkija) Sp. z. o. o. Jie buvo pakrauti į sausumos transporto
priemones Gdanske (Lenkija) ir atvežti į Klaipėdą. Jokių su šių bananų išvežimu
iš kilmės šalies (Kosta Rikos) pareiškėjo sąskaita susijusių dokumentų, kaip to
reikalauja Reglamento 896/01 8 straipsnio 2 dalies 2 pastraipa, bei apskirtai
jokių paaiškinimų dėl šių bananų įsigijimo pareiškėjas nepateikė. Todėl darytina
išvada, kad pareiškėjas šių bananų neišvežė ir Bendrijos teritorijoje savo
sąskaita neiškrovė, o įsigijo kitos įmonės iš kilmės šalies išvežtus ir
Bendrijos teritorijoje iškrautus bananus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nagrinėti
pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomus argumentus dėl neteisingų ir
klaidinančių atsakovo veiksmų ar aiškinimų nėra pagrindo, nes jie nepatenka į
nagrinėjamo ginčo dalyką. Jei pareiškėjas mano, kad atsakovas elgėsi neteisėtai
ir dėl to jis patyrė žalos, tai įstatymų nustatyta tvarka jis gali reikšti
reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde
pateikiami argumentai taip pat nėra teisiškai reikšmingi.
Atsižvelgdama į aukščiau paminėtą, teisėjų kolegija
sprendžia, kad pareiškėjas neįvykdė Reglamento 896/01 8 straipsnio 2 dalyje
nustatytų būtinų sąlygų užstato grąžinimui, todėl atsakovas pagrįstai jo
negrąžino ir jį nusavino. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimo
naikinti nėra pagrindo.
V.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos
įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 4 dalis nustato, kad kai
sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti:
išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus;
kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas;
gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol
vyko procesas, bei dienpinigių - 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus
gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną - išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 6
dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę
reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų
atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų
nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau
– ir CPK) 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas,
teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo,
dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius
dokumentus bei teikiant konsultacijas. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2
dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba,
atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo
darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta
Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose
rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo
atstovė prašė priteisti atstovavimo ir vertimo išlaidas. Byloje buvo pateikti
atskiri atsakovo prašymai su priedais priteisti šias atstovavimo išlaidas: 1651
Lt už atsiliepimo į skundą parengimą (II t., b. l. 112-116); 240 Lt už
atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme (II t., b. l. 169-173);
240 Lt už atstovavimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (III t.,
b. l. 6-11). Teisėjų kolegija pastebi, kad nors prašymas priteisti 240 Lt už atstovavimą
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo adresuotas Lietuvos
vyriausiajam administraciniam teismui, jis buvo išnagrinėtas ir 2006 m.
rugpjūčio 24 d. nutartimi atmestas, tačiau jis buvo atmestas ne todėl, kad buvo
apskritai nepagrįstas, bet todėl, kad prašymo pateikimo metu dar nebuvo
priimtas atsakovui palankus sprendimas. Tai leidžia daryti išvadą, kad
priimdamas atsakovui palankų sprendimą pirmosios instancijos teismas turėjo
pasisakyti dėl visų paminėtų išlaidų atlyginimo priteisimo (ABTĮ 45 straipsnio
2 dalis, 87 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prašymą
atlyginti atstovavimo išlaidas dėl to, kad, teismo nuomone, nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsiliepimą į skundą parengė
pagal teisinių paslaugų sutartį veikiantis advokatas. Šią išvadą teismas iš
esmės grindė tuo, kad atsiliepimą į skundą pasirašė ne advokatas. Tačiau
teisėjų kolegija nesutinka su šia teismo išvada, nes ABTĮ nereikalauja, kad
procesinį dokumentą, su kurio surašymu susijusių išlaidų atlyginimą prašoma
priteisti, pasirašytų būtent advokatas. Be to, byloje yra advokatės
A. Kaušikaitės orderis, kuriuo jai suteikiama teisė pasirašyti atsiliepimą
(I t., b. l. 106), ji pasirašė prašymą pratęsti terminą atsiliepimui pateikti
(I t., b. l. 105), ji nurodyta ir atsiliepime į skundą kaip advokatė, per kurią
bus vedama byla (I t., b. l. 118), ji realiai atstovavo atsakovą teismo
posėdžių metu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos
teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl atstovavimo išlaidų. Atsižvelgdama į
Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Teisingumo
ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl
civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir
Rekomendacijos) 2 punktą, 8.2 punktą, 11 punktą, teisėjų kolegija sprendžia,
kad iš pareiškėjo atsakovo naudai priteistina 1651 Lt už atsiliepimo į skundą
parengimą, nes ši suma labai nežymiai viršija pagal Rekomendacijas maksimaliai
leistiną priteisti sumą, o byla buvo didelės apimties ir pakankamai sudėtinga.
Rekomendacijų 8.18 punkte numatyta, kad už vieną
atstovavimo teisme valandą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio
dydis yra 0,15 minimalios mėnesinės algos. Atstovavimo teismo posėdžiuose, už
kurį atsakovas prašo priteisti iš viso 480 Lt (240 Lt už vieną valandą
atstovavimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir 240 Lt už vieną
valandą atstovavimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme), metu buvo
nustatytas 550 Lt minimalios mėnesinės algos dydis (Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 361 “Dėl minimaliojo darbo
užmokesčio didinimo”). Taigi už atstovavimo teisme vieną valandą pagal atsakovo
pateiktas sąskaitas prašomos priteisti sumos viršija Rekomendacijoje nustatytus
maksimalius dydžius. Todėl, vadovaudamasi Rekomendacijų 2 punktu (advokatė jau
buvo rengusi procesinius dokumentus šioje bylose, jai nereikėjo išvykti į kitą
vietovę, negu įregistruota darbo vieta), teisingumo ir protingumo principais,
teisėjų kolegija sprendžia, kad už atstovavimą teismo posėdžiuose Vilniaus
apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame
teisme iš pareiškėjo atsakovui priteistina iš viso 160 Lt (po 80 Lt už
atstovavimą Vilniaus apygardos ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame
teisme). Taigi iš viso atsakovui iš pareiškėjo priteistina 1811 Lt, susijusių
su naudojimusi advokatės paslaugomis.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad vertimo išlaidos nepriteistinos, nes jos
patirtos vykdant įstatymo reikalavimus. ABTĮ nėra nustatyta, kad tos išlaidos,
kurios patiriamos vykdant įstatymo reikalavimus, visais atvejais nepriteistinos.
Priešingai, reikalavimas dokumentus, surašytus kitomis kalbomis, išversti į
lietuvių kalbą patvirtina, kad dokumentų vertimas yra būtinas, todėl ir su tuo
susijusios išlaidos paprastai yra būtinos. Be to, ABTĮ 44 straipsnio 4 dalis
aiškiai įtvirtina atsakovo teisę reikalauti atlyginti išlaidas, kurias turėjo
rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus. Todėl, atsižvelgiant į
atsakovo pateiktus dokumentus, patvirtinančius patirtas vertimo išlaidas ir
kiekius, teisėjų kolegija sprendžia, kad jam iš pareiškėjo priteistina 693,12
Lt vertimo išlaidų. Taigi atsakovui iš pareiškėjo viso priteistina 2504,12 Lt
(1811 Lt + 693,12 Lt).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo
atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodoma teismų praktika nagrinėjamoje
byloje remtis nėra pagrindo, nes skiriasi šios ir pareiškėjo nurodomų bylų
aplinkybės. Sprendimas šioje byloje priimtas atsakovo naudai, todėl jis turi
teisę įstatymų nustatyta tvarka reikalauti atitinkamų išlaidų atlyginimo.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, atsakovo
apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo
sprendimas dalyje dėl atsakovo išlaidų atlyginimo keistinas.
Vadovaudamasi
aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n
u t a r i a :
UAB
“Augma” apeliacinį skundą atmesti.
Nacionalinės
mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį
skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimą dalyje,
kurioje Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio
ministerijos prašymai dėl proceso išlaidų atlyginimo buvo atmesti, pakeisti.
Priteisti iš pareiškėjo UAB “Augma” atsakovo Nacionalinės mokėjimo
agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos naudai 2504,12 Lt
(du tūkstančius penkis šimtus keturis litus ir dvylika centų) proceso išlaidų.
Kitoje
dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis
neskundžiama.
|
Teisėjai
|
Stasys Gudynas
|
|
|
|
|
|
Sigita Rudėnaitė
|
|
|
|
|
|
Algirdas Taminskas
|