Civilinė byla Nr. e2-173-553/2026
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01403-2025-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1;
3.1.18.1.1.2; 3.1.18.2.13
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. vasario 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 16 d. ir 2025 m. gruodžio 18 d. nutarčių, kuriomis netenkinti prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Vilniaus komercinio arbitražo byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini), veikiančiam per (duomenys neskelbtini) filialą, trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini), veikiantis per (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su 2025 m. gruodžio 5 d. prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones Vilniaus komercinio arbitražo teisme (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti:
- atsakovo (duomenys neskelbtini) nekilnojamųjų ir (ar) kilnojamųjų daiktų, o jų nesant ar esant nepakankamai, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštą (duomenys neskelbtini) sumai, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, leidžiant atsiskaityti su pareiškėja, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti socialinio draudimo įmokas bei privalomas įmokas mokesčių administratoriui, iki bus įvykdytas Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini);
- uždrausti atsakovui pateikti (duomenys neskelbtini) reikalavimą dėl piniginės prievolės vykdymo pagal (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) iki bus įvykdytas Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini);
- uždrausti trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini) atlikti mokėjimus pagal (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) iki bus įvykdytas Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėja nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą su ieškiniu, kuriuo prašo: (1) įpareigoti atsakovą (duomenys neskelbtini) sumokėti pareiškėjai (duomenys neskelbtini) užmokestį už atliktus subrangos darbus, (duomenys neskelbtini) delspinigius (baudą) ir (duomenys neskelbtini) metines procesines palūkanas, (2) pripažinti, kad pareiškėja tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartis, o atsakovas neturi pagrindo reikalauti mokėjimų pagal banko garantiją, (3) uždrausti atsakovui reikšti reikalavimus (duomenys neskelbtini) dėl mokėjimų pagal garantijas, išduotas sutarčių pagrindu, (4) įpareigoti atsakovą atsiimti ir (arba) atšaukti bet kokius (duomenys neskelbtini) jau pateiktus reikalavimus dėl garantijų.
3. Pareiškėja paaiškino, kad ji, kaip atsakovo subrangovė, dalyvavo užsakovės (duomenys neskelbtini) strateginiame (duomenys neskelbtini) statybos projekte (toliau – ir Projektas). Tarp pareiškėjos ir atsakovo sudarytų trijų subrangos sutarčių ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pagrindu pareiškėja tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus – kokybiškai atliko ir perdavė darbus, kuriuos atsakovas priėmė ir dėl kurių nereiškė jokių pretenzijų. Nepaisant pareiškėjos tinkamo sutarčių vykdymo, atsakovas neatsiskaitė su pareiškėja pagal jos išrašytas ir pateiktas sąskaitas faktūras ir liko skolingas apie (duomenys neskelbtini).
4. Vykdydama sutartinius įsipareigojimus, pareiškėja atsakovui pateikė banko garantijas savo sutartinių įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti. Viena tokių (duomenys neskelbtini) banko garantija, išduota atsakovo naudai pagal (duomenys neskelbtini), kurios paskirtis – užtikrinti subrangos darbų pagal nurodytą sutartį atlikimą. Garantiją numatyta išmokėti nepaisant pareiškėjos prieštaravimų ar kokių nors kitų apribojimų, sąlygų ar delsimo, o taip pat nereikalaujant atsakovo pagrįsti pareiškėjos įsipareigojimų pažeidimo.
5. 2025 m. lapkričio 21 d. atsakovas pranešė pareiškėjai, kad sustabdė subrangos darbų bei kitų prievolių vykdymą. Niekada nereiškęs pretenzijų dėl pareiškėjos sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo, atsakovas 2025 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į garantiją išdavusį banką su reikalavimu išmokėti garantijos sumą – apie (duomenys neskelbtini) – arba pratęsti šios garantijos galiojimą. Pareiškėjos įsitikinimu, tokiu būdu atsakovas, (duomenys neskelbtini) įsteigtas juridinis asmuo, įtrauktas į (duomenys neskelbtini) nemokumo procesą, piktnaudžiauja teise ir be pagrindo siekia perimti net (duomenys neskelbtini) pareiškėjos lėšų, kurios, tikėtina, būtų panaudotos su finansiniais sunkumais susiduriančio atsakovo ir (arba) jo nemokios (duomenys neskelbtini) įsipareigojimų tretiesiems asmenims vykdymui. Taigi, egzistuoja akivaizdi per (duomenys neskelbtini) pareiškėjos lėšų perėmimo į nemokią atsakovo įmonių grupę, iš kurios lėšos akivaizdžiai nebūtų atgautos, grėsmė. Dėl to pareiškėja inicijavo bylą Vilniaus komercinio arbitražo teisme prieš atsakovą dėl įsiskolinimo priteisimo bei pripažinimo, kad visi sutartiniai įsipareigojimai buvo įvykdyti tinkamai.
6. Siekdama pagrįsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėja nurodė, kad jos ieškinio reikalavimai yra prima facie (preliminariai) pagrįsti. Arbitražo procedūra yra pradėta; pareiškėja pranešimu apie arbitražą išdėstė esmines ginčo faktines aplinkybes, kurios yra grindžiamos įrodymais, o keliami reikalavimai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnyje numatytus civilinių teisių gynybos būdus.
7. (duomenys neskelbtini) vykdomas nemokumo procesas turi tiesioginę ir reikšmingą įtaką atsakovo turtinei padėčiai bei galimybėms išvengti likvidavimo. Atsakovas yra ties nemokumo riba, jam gresia likvidavimas, o tai suponuoja akivaizdžią grėsmę arbitražo sprendimo įvykdymui bei būtinybę nedelsiant taikyti konservacines laikinąsias apsaugos priemones.
8. Tariamas sutarčių sustabdymas tėra atsakovo nesąžiningai naudojama laikina „priedanga“ prieš subrangovus, siekiant iš užsakovės susirinkti visus likusius mokėjimus ir išvengti atsiskaitymo su subrangovais. Viešai skelbiamais duomenimis, nuolatinis įsipareigojimų nevykdymas (vėlavimas) yra atsakovo modus operandi (veikimo būdas) – atsakovas vengia atsiskaityti ne tik su pareiškėja, bet ir su kitais subrangovais. Nevykdydamas savo įsipareigojimų, priėmęs visus subrangos darbus be jokių pretenzijų ir todėl neturėdamas absoliučiai jokių turtinių reikalavimų į pareiškėją, atsakovas ne tik nebuvo skaidrus ir sąžiningas, tačiau dar ir nutarė pasipelnyti pareiškėjos sąskaita – kreipėsi į banką, reikalaudamas sumokėti garantijos sumą. Šių aplinkybių visuma patvirtina akivaizdų atsakovo nesąžiningumą pareiškėjos atžvilgiu ir piktnaudžiavimą teise.
9. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėja turėtų siekti sumų atgavimo atsakovo (duomenys neskelbtini) ir (arba) (duomenys neskelbtini). Tokia situacija sukeltų reikšmingą grėsmę realiam arbitražo sprendimo įvykdymui ir efektyviai pareiškėjos pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybai, t. y. netaikius laikinųjų apsaugos priemonių pareiškėjos teisių reali gynyba priklausytų nuo eilės papildomų procesų kitose jurisdikcijose.
10. Reikalaujama areštuoti suma atitinka atsakovo įsiskolinimą (todėl jo teisių nevaržo labiau, nei tai būtina), o laikinas draudimas naudotis banko garantija apskritai nesukeltų atsakovui jokių nepatogumų. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones tik atsakovo atžvilgiu, t. y. tik laikinai apribojus atsakovo teisę kreiptis į banką dėl garantijos išmokėjimo, tai per se (savaime) nesukurtų apribojimų pačiam garantiją išdavusiam bankui. Tokiu atveju pareiškėja būtų priversta inter alia (be kita ko) reikalauti žalos atlyginimo ir susidurtų su tais pačiais (anksčiau aptartais) iššūkiais.
11. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) patikslinusi ieškinio, pateikto Vilniaus komercinio arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), reikalavimus, pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su 2025 m. gruodžio 17 d. prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones Vilniaus komercinio arbitražo teisme pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti:
- uždrausti atsakovui (duomenys neskelbtini) pateikti (duomenys neskelbtini) reikalavimą dėl piniginės prievolės vykdymo pagal (duomenys neskelbtini) iki kol bus priimtas Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini);
- uždrausti trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini) atlikti mokėjimus pagal (duomenys neskelbtini) iki kol bus priimtas Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini);
- taikyti atsakovo (duomenys neskelbtini) nekilnojamųjų ir (ar) kilnojamųjų daiktų, o jų nesant ar esant nepakankamai, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštą (duomenys neskelbtini) sumai, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, leidžiant atsiskaityti su pareiškėja, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti socialinio draudimo įmokas bei privalomas įmokas mokesčių administratoriui, iki kol galutinai bus įvykdytas Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
12. Pareiškėja paaiškino, kad 2025 m. gruodžio 15 d. ji iš atsakovo gavo laiškus dėl subrangos sutarčių nutraukimo, kuriais atsakovas nutraukė (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu tapo visiškai aišku, kad pareiškėja nebevykdys subrangos darbų, dėl to sutartinė pareiškėjos išduotos garantijos paskirtis – užtikrinti tinkamą subrangos darbų atlikimą – taip pat nustojo egzistuoti.
13. Atitinkamai, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, t. y. atsakovui užsitikrinus banko garantijos galiojimą iki 2025 m. gruodžio 31 d. ir tik tuomet nutraukus sutartis su pareiškėja, išlieka reali rizika, kad net ir nutraukęs sutartis, atsakovas vis vien sieks pasinaudoti garantija, t. y. gauti (duomenys neskelbtini) pareiškėjos lėšų, dėl to pareiškėjai būtų sukelta itin reikšminga, bei, atsižvelgiant į sudėtingą atsakovo finansinę padėtį – sunkiai atitaisoma žala. Atsakovui nutraukus sutartis ir išaiškėjus atsakovo apgaulei, pareiškėja 2025 m. gruodžio 17 d. patikslino savo reikalavimus arbitražo byloje, prašydama inter alia pripažinti, kad, atsakovui 2025 m. gruodžio 15 d. nutraukus subrangos sutartis, išnyko ir pareiškėjos prievolė išduoti šių sutarčių vykdymo užtikrinimo garantiją.
14. Pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėja pagrindė iš esmės analogiškais pirmajame prašyme išdėstytais argumentais, papildomai nurodydama, kad atsakovas sąmoningai sudarė aplinkybes, kuriomis pareiškėja būtų priversta pratęsti garantijos galiojimo terminą, suteikiant atsakovui galimybę bet kada, be jokių sąlygų, pareikalauti garantijos išmokėjimo. Atsakovas dar 2025 m. lapkričio 20 d. žinojo, kad subrangos sutartys toliau vykdomos nebus, dėl to išnyks ir pareiškėjos pareiga pateikti garantiją, užtikrinančią tinkamą sutarčių vykdymą. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovas gali realiai pareikalauti banko išmokėti (duomenys neskelbtini) pagal išduotą garantiją.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
15. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gruodžio 16 d. nutartimi pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
16. Teismas konstatavo, kad arbitražo procedūros yra pradėtos; pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atitinka Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – ir KAĮ) 27 straipsnyje numatytus atvejus, kai prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant užtikrinti arbitraže pareikšto ieškinio reikalavimus, sprendžia teismas.
17. Įvertinęs pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, teismas pažymėjo, kad byloje yra patikimų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja yra pateikusi ieškinį Vilniaus komercinio arbitražo teismui, ieškinyje yra nurodžiusi faktines aplinkybes ir pridėjusi įrodymus, kurie tikėtinai patvirtina suformuluotus reikalavimus. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog arbitraže pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir konstatavo, kad pirmoji sąlyga, būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, egzistuoja.
18. Teismas nurodė, kad antrosios sąlygos (grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui) kontekste pareiškėjos prašymas yra nepagrįstas. Atsakovas jokio turto Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi. Ieškovė nežino apie atsakovo turimą turtą jo įsisteigimo valstybėje, t. y. (duomenys neskelbtini). Be to, Lietuvos teismų jurisdikcija, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neapima užsienyje esančio atsakovo turto arešto. Ieškovė nenurodė konkrečių atsakovo veiksmų, kuriais jis siektų sumažinti savo turtą, norėdamas išvengti arbitražo sprendimo vykdymo, jei ieškovės ieškinys būtų patenkintas. Pareiškėjos teiginiai, kad atsakovas gali perleisti turtą (duomenys neskelbtini) ar kitiems kreditoriams, teismo įsitikinimu, yra grindžiami prielaidomis.
19. Teismo vertinimu, atsakovo prašymas išmokėti garantiją nėra nesąžiningas veiksmas, nes tokia atsakovo teisė ir jos įgyvendinimo sąlygos yra aiškiai aptartos subrangos sutartyse. Pareiškėjos prašymas sustabdyti garantijos išmokėjimą atsakovui prieštarauja susitarimo dėl garantijos esmei – garantijose nurodoma, kad garantija bus vykdoma nereikalaujant atsakovo pagrįsti sutarties pažeidimo ir be to – nepaisant pareiškėjos protesto. Teismas taip pat neturi pagrindo uždrausti bankui (duomenys neskelbtini) išmokėti garantiją, nes bankas nėra ginčo šalis, t. y. nėra atsakovas pagal pareikštą ieškinį.
20. Teismas neturi pagrindo uždrausti atsakovui pateikti prašymą bankui dėl garantijos išmokėjimo, nes tokį veiksmą atsakovas jau yra atlikęs, t. y. prašymą pateikė 2025 m. lapkričio 27 d. Byloje nėra duomenų apie tai, kad bankas yra išmokėjęs garantiją. Be to, atsakovo pateiktas prašymas nebūtinai reiškia, kad garantija bus išmokėta, kadangi atsakovo prašymas yra alternatyvus, t. y. pratęsti garantijos terminą arba išmokėti garantiją. Alternatyvus atsakovo pateikto prašymo dėl garantijos pobūdis, teismo vertinimu, paneigia pareiškėjos argumentus, kad atsakovo tikslas yra gauti garantiją ne dėl pareiškėjos padarytų subrangos sutarčių pažeidimų, bet turint ketinimą šias lėšas gauti be pagrindo ir jas perduoti su finansiniais sunkumais susiduriančiai (duomenys neskelbtini).
21. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gruodžio 18 d. nutartimi pakartotinio pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat netenkino.
22. Teismas įvertino, kad pareiškėjos prašymas atitinka KAĮ 27 straipsnyje numatytus atvejus, kai prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant užtikrinti arbitraže pareikšto ieškinio reikalavimus, sprendžia teismas. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog arbitraže pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir konstatavo, kad pirmoji sąlyga, būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, egzistuoja.
23. Teismo įsitikinimu, neegzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismas nurodė neturintis pagrindo uždrausti atsakovui pateikti prašymą bankui dėl garantijos išmokėjimo, nes, pirma, atsakovo prašymas išmokėti garantiją savaime nėra nesąžiningas veiksmas, tokia jo teisė ir jos įgyvendinimo sąlygos yra aiškiai aptarta subrangos sutartyse. Antra, toks pareiškėjos prašymas prieštarauja susitarimo dėl garantijos esmei. Trečia, bankas nėra ginčo šalis, t. y. nėra atsakovas pagal pareikštą ieškinį.
24. Pasisakydamas dėl prašymo taikyti atsakovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir (arba) piniginių lėšų areštą, teismas nurodė, kad atsakovas jokio turto Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi, o Lietuvos teismų jurisdikcija neapima užsienyje esančio atsakovo turto arešto. Pareiškėja nenurodė konkrečių atsakovo veiksmų, kuriais jis siektų sumažinti savo turtą, norėdamas išvengti arbitražo sprendimo įvykdymo, jei ieškovės ieškinys būtų patenkintas. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės dėl atsakovo įsipareigojimų nevykdymo, tai, jog atsakovas ar jo (duomenys neskelbtini) susiduria su finansiniais sunkumais ir (ar) yra nemokūs, ar kad užsakovas yra nutraukęs sutartis su atsakovu, o atsakovas nutraukė sutartis su pareiškėja, nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo ir nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
25. Atskiruoju skundu pareiškėja (duomenys neskelbtini) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
25.1. Teismas neįvertino prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių konservacinio pobūdžio ir šį reikalavimą atmetė, nurodydamas, kad pareiškėja neįrodė atsakovo nesąžiningumo. Netinkamas prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių kvalifikavimas nulėmė neteisėtą pareiškėjos prašymo atmetimą – prašymas atmestas pareiškėjai neva neįrodžius to, ko šios kategorijos bylose pareiškėja apskritai neturėtų įrodinėti.
25.2. Laikinosios apsaugos priemonės neprieštarauja susitarimo dėl garantijos esmei, t. y. atsakovo teisė į užtikrinimą nėra paneigiama, o tik laikinai sustabdoma. Tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymas teismų praktikoje yra pripažįstamas, o priešinga pirmosios instancijos teismo išvada yra neteisėta.
25.3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) neįtvirtintas draudimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones kitų, nei atsakovas, subjektų atžvilgiu. Priešingai, CPK 149 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta šių asmenų teisių bei teisėtų interesų apsaugos priemonė – teisė prašyti panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl tai, kad laikinosios apsaugos priemonės galėtų turėti įtakos dalyvaujančio byloje asmens ((duomenys neskelbtini)) teisėms ar pareigoms, per se nėra ir negali būti pagrindu atmesti pareiškėjos prašymą. Be to, minėto trečiojo asmens atsiliepimas į pareiškėjos prašymą, kuriuo nurodyta teismui dėl prašymo spręsti savo nuožiūra, reiškia, kad paties trečiojo asmens vertinimu, pritaikytos priemonės neturėtų jokios neigiamos įtakos šio asmens teisių ar pareigų turiniui.
25.4. Atsakovo veiksmai – prievolės vykdymo sustabdymas ir reikalavimo pareiškimas dėl užtikrinimo (garantijos), pačiam atsakovui puikiai suvokiant, kad užtikrinama prievolė nebebus vykdoma, patvirtina objektyvią grėsmę, jog iki šalių ginčo arbitraže pabaigos status quo (esama padėtis) gali pasikeisti. Ši situacija lemia neatitaisomos žalos grėsmę, kadangi tiek subrangos darbų apmokėjimo, tiek neteisėtu pasinaudojimu garantija sukeltos žalos atlyginimo pareiškėja turėtų ieškoti kitose jurisdikcijose bei, tikėtina, nemokumo procedūrose. Tokiu būdu neatitaisomą žalą patirtų ne tik pareiškėja tiesiogiai – ją (netiesiogiai) patirtų ir eilė pareiškėjos kontrahentų bei partnerių.
25.5. Atsakovo turtinė padėtis yra aiškiai bloga, jis dalyvauja nemokumo procese, ilgą laiką (tam tikrų sąskaitų atžvilgiu – jau daugiau nei metus) neatsiskaitinėja su pareiškėja ir tai daro sąmoningai, kadangi gaunamas iš užsakovės sumas panaudoja kitiems atsiskaitymams. Atsakovas prieš pareiškėją jau panaudojo apgaulę, siekdamas prasitęsti garantiją, puikiai suprasdamas, kad ja užtikrinama subrangovės (pareiškėjos) prievolė jau yra pasibaigusi, kadangi užsakovė nutraukė rangos sutartį su atsakovu. Visa tai sudaro daugiau nei pakankamą pagrindą nuspręsti dėl galimo (tikėtino) atsakovo nesąžiningumo pareiškėjos atžvilgiu, taigi, ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo. Teismas nurodytų aplinkybių, taikydamas neįgyvendinamą įrodinėjimo standartą atsakovo nesąžiningumui pagrįsti, neįvertino.
26. Atsakovas (duomenys neskelbtini), veikiantis per (duomenys neskelbtini) filialą, atsiliepime į pareiškėjos (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą prašo pastarąjį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai argumentai:
26.1. Atsakovas ieškovės atžvilgiu nėra atlikęs jokių nesąžiningų, neteisėtų veiksmų. Prašyme bei atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad atsakovo nesąžiningumas ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui pasireiškia tuo, jog atsakovas sieks iki 2025 m. gruodžio 31 d. pasinaudoti garantija, neatitinka įvykusių faktinių aplinkybių. Atsakovas iki 2025 m. gruodžio 31 d. nepasinaudojo garantija, o siekė, kad ji būtų pratęsta, tai ir buvo padaryta (duomenys neskelbtini) 2025 m. gruodžio 31 d. garantijos laikotarpio pratęsimu iki 2026 m. lapkričio 26 d., vadovaujantis (duomenys neskelbtini) specialiųjų sąlygų (duomenys neskelbtini) punktu.
26.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos prašymas sustabdyti garantijos išmokėjimą atsakovui prieštarauja susitarimo dėl garantijos esmei, yra pagrįstas, atitinkantis nuoseklią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką. CPK 149 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta procesinė teisės norma, sudaranti galimybes trečiajam asmeniui kreiptis dėl nutarties peržiūrėjimo, kaip pažeidžiančios į bylą neįtraukto asmens teises ir pareigas, tačiau ne kaip CPK norma, suteikianti teisę teismui nuspręsti dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Byloje gautas (duomenys neskelbtini) atsiliepimas taip pat neturi jokios teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pagrįstos teismo išvados, kad trečiojo asmens atžvilgiu negali būti taikomi apribojimai, kadangi jis nėra ginčo arbitraže šalimi.
26.3. Ieškovės teiginiai apie laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymo atveju katastrofiškas pasekmes ieškovei yra nepagrįsti absoliučiai jokiais įrodymais ir yra išimtinai deklaratyvūs. Ieškovė taip pat nepagrįstai teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas niekaip nesuvaržys atsakovo interesų. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir jų pritaikymo rezultate ieškovei atsisakant tęsti garantiją bei išduoti garantinio laikotarpio įsipareigojimų užtikrinimo garantiją, susidarytų situacija, kai, užsakovei nustačius rangovo atliktų darbų kokybės trūkumus, jų ištaisymas nebūtų užtikrintas, o tai pažeistų ne tik atsakovo, bet ir užsakovės (duomenys neskelbtini) teises ir teisėtus interesus. Uždraudimas pateikti (duomenys neskelbtini) reikalavimą dėl piniginės prievolės vykdymo pagal garantiją bei bankui ją vykdyti yra absoliutaus pobūdžio. Todėl, paaiškėjus arbitražo byloje nenagrinėjamiems pagrindams, dėl kurių būtų poreikis pasinaudoti garantija, atsakovas to padaryti negalėtų, ir tai reiškia, kad prašomos taikyti priemonės iš tikrųjų yra platesnės apimties nei arbitražo bylos ribos.
26.4. Teismas išsamiai įvertino ieškovės nurodytus teiginius ir konstatavo, kad jie nepatvirtina nei to, jog atsakovas imasi, nei kad realiai gali imtis nesąžiningų veiksmų. Nei prašyme, nei atskirajame skunde ieškovė nepateikė nė vieno argumento, kurie patvirtintų atsakovo siekį specialiai sumažinti turimo turto masę ar atlikti kitus nesąžiningus veiksmus, kuriais būtų siekiama vengti vykdyti arbitražo sprendimą. Atsakovo įsisteigimo šalis niekaip ir jokia apimtimi negali patvirtinti atsakovo nesąžiningumo ar siekio vengti vykdyti sprendimą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų nemokus (remiamasi informacija apie kitą grupės bendrovę, bet ne patį atsakovą), bei jog tai keltų grėsmę arbitražo sprendimo įvykdymui.
26.5. Ieškovės teiginys apie pradelstus atsiskaitymus su ieškove už atliktus darbus sudaro arbitražo bylos ginčo dalyką ir nėra vertintinas sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Visgi, atsakovas ir tiesiogiai užsakovė su ieškove atsiskaitinėjo už darbus. Galiausiai paaiškintina, kad (duomenys neskelbtini) buvo sustabdyta, kadangi dar nebuvo aiškus užsakovės (duomenys neskelbtini) ir atsakovo rangos santykių tęstinumas. Nurodyta sutartis su pareiškėja buvo nutraukta tada, kai jau tapo aišku, kad tolimesnių (ateityje suplanuotų vykdyti) rangos darbų nebebus poreikio vykdyti.
27. Trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini), veikiantis per (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialą, atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą savarankiškų argumentų nepateikė ir prašė jį išspręsti teismo nuožiūra.
28. Atskiruoju skundu pareiškėja (duomenys neskelbtini) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
28.1. Konservacinės paskirties laikinųjų apsaugos priemonių taikymas teismų praktikoje nėra siejamas su priešingos šalies nesąžiningumo tikimybe. Netinkamas prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių kvalifikavimas nulėmė neteisėtą pareiškėjos prašymo atmetimą. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės taip pat neprieštarauja susitarimo dėl garantijos esmei, t. y. atsakovo teisė į užtikrinimą nėra paneigiama, o tik laikinai sustabdoma.
28.2. Tai, kad laikinosios apsaugos priemonės galėtų nulemti dalyvaujančio byloje asmens ((duomenys neskelbtini)) teises ar pareigas, per se nėra ir negali būti pagrindu atmesti pareiškėjos prašymą. CPK 149 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta šių asmenų teisių bei teisėtų interesų apsaugos priemonė – teisė prašyti panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
28.3. Atsakovas pats ir netgi ne dėl pareiškėjos kaltės sustabdė subrangos darbų prievolės vykdymą. Tai padaręs, atsakovas nedelsiant pareikalavo (duomenys neskelbtini) pratęsti būtent subrangos darbų prievolės vykdymą užtikrinančios garantijos terminą arba išmokėti pačią garantuotą (duomenys neskelbtini) sumą. Tik po to (t. y. 2025 m. gruodžio 15 d.) atsakovas nutraukė subrangos sutartį iš esmės dėl to, kad užsakovė nutraukė sutartį su atsakovu. Akivaizdu, kad atsakovas reikalavo pratęsti užtikrinimą arba išmokėti per (duomenys neskelbtini) užtikrinimo sumą pagal prievolę, kuri akivaizdžiai jau buvo pasibaigusi dėl paties atsakovo veiksmų ir atsakovas tai neabejotinai suprato. Kitaip tariant, atsakovas sąmoningai reiškė nepagrįstus reikalavimus dėl prievolės, kurios vykdymas nebuvo ir nebebus tęsiamas, užtikrinimo. Nurodyti atsakovo veiksmai patvirtina objektyvią grėsmę, kad iki šalių ginčo arbitraže pabaigos status quo gali pasikeisti. Ši situacija lemia neatitaisomos žalos grėsmę, kadangi tiek subrangos darbų apmokėjimo, tiek neteisėtu pasinaudojimu garantija sukeltos žalos atlyginimo pareiškėja turėtų ieškoti kitose jurisdikcijose bei, tikėtina, nemokumo procedūrose.
28.4. Teismų praktikoje nereikalaujama įrodyti atsakovo nesąžiningumo fakto – pakanka įrodyti tik tikėtiną nesąžiningumą. Pastarasis gali būti nustatomas, įvertinus tiek buvusius, tiek galimus atsakovo veiksmus, o taip pat ir atsakovo turtinę padėtį, jos pokyčio perspektyvas. Teismas atsisakė vertinti atsakovo turtinę padėtį ir jos pokyčio perspektyvas, taip pat atsakovo nesąžiningus veiksmus garantijos atžvilgiu, neteisėtai ir nepagrįstai nuspręsdamas, kad teisė į garantiją yra absoliuti ir negali būti suvaržyta laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Atsisakęs vertinti kiekvieną iš šių kriterijų pirmosios instancijos teismas faktiškai pritaikė pareiškėjai neįgyvendinamą įrodinėjimo standartą – įrodyti faktinį atsakovo nesąžiningumą.
28.5. Faktinių aplinkybių visuma patvirtina akivaizdų atsakovo nesąžiningumą bei veikimą prieš įsipareigojimų, taigi, ir būsimo arbitražo teismo sprendimo, įvykdymą. Atsakovas yra (duomenys neskelbtini) įsteigtas juridinis asmuo, o tai apsunkina pareiškėjos galimybes išieškoti įsiskolinimą. Atsakovas yra sudėtingoje finansinėje padėtyje – vyksta atsakovo (duomenys neskelbtini) nemokumo procesas, paveikęs atsakovą. Atsakovas esmingai pažeidė įsipareigojimus pareiškėjai – pradelsė atsiskaityti už atliktus subrangos darbus, o tuomet neteisėtai pareiškė sustabdęs sutarčių vykdymą, kuris taip ir nebuvo atnaujintas. Priėmęs visus subrangos darbus be jokių pretenzijų ir todėl neturėdamas absoliučiai jokių turtinių reikalavimų į pareiškėją, atsakovas nutarė pasipelnyti pareiškėjo sąskaita – kreipėsi į banką, reikalaudamas sumokėti garantijos sumą arba pratęsti jos galiojimą. Kreipdamasis į banką atsakovas neabejotinai suprato, kad pasibaigus pagrindinei pareiškėjos prievolei (atlikti subrangos darbus), atsakovas netenka pagrindo kelti kokius nors reikalavimus dėl šios (pasibaigusios) prievolės įvykdymo užtikrinimo (garantijos). Atsakovas tyčia bei sąmoningai klaidino pareiškėją dėl tariamo sutarčių vykdymo tęstinumo, siekdamas išlaikyti galimybę nepagrįstai ir neteisėtai pasinaudoti garantija jau pasibaigus užtikrinamai prievolei.
29. Atsakovas (duomenys neskelbtini), veikiantis per (duomenys neskelbtini) filialą, atsiliepime į pareiškėjos (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą prašo pastarąjį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai argumentai:
29.1. Šiuo metu garantija galioja iki 2026 m. lapkričio 26 d. ir jos pratęsimo poreikis buvo tiek ieškovės, tiek atsakovo iniciatyva, kadangi garantijos privalomą buvimą tiesiogiai numato (duomenys neskelbtini) specialiųjų sąlygų (duomenys neskelbtini) punktas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas siektų ne pratęsti, o pasinaudoti garantija – tiek pratęsiant garantijos galiojimą iki 2025 m. gruodžio 31 d., tiek iki 2026 m. lapkričio 26 d. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų nemokus bei jog tai keltų grėsmę arbitražo sprendimo įvykdymui.
29.2. Ieškovė yra nesąžininga, nes nuslepia aplinkybes, kad ji pati sutiko su garantijos pratęsimo poreikiu, tai tiesiogiai patvirtina ginčo šalių korespondencija. Atsakovas neketino ir neketina pasipelnyti garantijos lėšomis, tačiau jos pratęsimo poreikį tiesiogiai numato šalių susitarimas, pagal kurį garantija turi galioti tol, kol ji pakeičiama ieškovės garantinio laikotarpio įsipareigojimų užtikrinimo garantija. Šios aplinkybės ieškovei buvo puikiai žinomos, tai patvirtina šalių korespondencija dėl vėlesnio garantijos pratęsimo poreikio.
29.3. Ieškovė prašyme, taip pat atskirajame skunde nepateikė nė vieno argumento, kuris patvirtintų atsakovo siekį specialiai sumažinti turimo turto masę ar atlikti kitus nesąžiningus veiksmus, kuriais būtų siekiama vengti vykdyti arbitražo sprendimą. Ieškovė negali įvardinti konkrečių atsakovo nesąžiningų veiksmų, susijusių su siekiu vengti įvykdyti sprendimą. Atsakovo įsisteigimo šalis niekaip ir jokia apimtimi negali patvirtinti atsakovo nesąžiningumo ar siekio vengti vykdyti sprendimą. Ieškovės teiginiai apie atsakovo finansinę būklę nėra pagrįsti konkrečiais faktiniais duomenimis. Subrangos sutarties sustabdymas buvo teisėtas ir pagrįstas subrangos sutarties nuostatomis bei ieškovės neginčytas.
29.4. Ieškovė piktnaudžiauja procesu – Vilniaus apygardos teismui 2025 m. gruodžio 16 d. nutartimi atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė 2025 m. gruodžio 18 d. pateikė analogišką prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje. Taigi, ieškovė du kartus su analogišku procesiniu prašymu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neinformavus teismo apie Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip siekdama dubliuoti procesus pirmosios instancijos teisme. Analogiškai atskirųjų skundų atžvilgiu – ieškovė pateikė tą pačią dieną (2025 m. gruodžio 28 d.) du iš esmės identiškus atskiruosius skundus (tiek faktiniais, tiek teisiniais argumentais, tiek reikalavimais) Lietuvos apeliaciniam teismui. Ieškovė nesąžiningai naudojasi ir piktnaudžiauti jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis.
30. Trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini), veikiantis per (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialą, atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą savarankiškų argumentų nepateikė ir prašė jį išspręsti teismo nuožiūra.
31. 2026 m. vasario 11 d. pareiškėja (duomenys neskelbtini) Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose atsikerta į atsakovo atsiliepimuose į atskiruosius skundus pateiktus argumentus. Paaiškinimuose nurodomi tokie papildomi argumentai:
31.1. Atsakovas neturi teisės reikalauti mokėjimo pagal garantiją, kai pagrindinė prievolė pagal 2022 m. lapkričio 14 d. (duomenys neskelbtini) yra pasibaigusi.
31.2. Atsakovo 2025 m. lapkričio 27 d. kreipimasis į (duomenys neskelbtini) dėl garantijos išmokėjimo arba pratęsimo iki 2025 m. gruodžio 31 d. yra akivaizdžiai nesąžiningas. Šiuo kreipimuisi atsakovas ne įgyvendino savo teises pagal 2022 m. lapkričio 14 d. (duomenys neskelbtini), tačiau iš esmės suteikė pareiškėjai ultimatumą – arba pratęsti garantiją, arba išmokėti atsakovui (duomenys neskelbtini) sumą. Tokio reikalavimo nesąžiningumą atskleidžia tai, kad 2025 m. lapkričio 20 d. (duomenys neskelbtini) informavo atsakovą apie sutarties tarp užsakovės ir atsakovo nutraukimą.
31.3. Iki šiol atsakovas nepaaiškino, kodėl pagal nutrauktas subrangos sutartis reikalavo pratęsti šių sutarčių vykdymo garantiją net iki 2026 m. lapkričio 26 d., o taip pat nesiėmė ir jokių veiksmų dėl subrangos sutarčių, atsiskaitymo ir kt. klausimų kompleksinio sprendimo. Neteisėtai ir nepagrįstai išgavęs garantijos pratęsimą, atsakovas ir vėl „dingo“, taip patvirtindamas, jog spręsti situacijos atsakovas iš tiesų net neketina.
31.4. Atsakovas klaidina teismą, nurodydamas, esą nėra duomenų apie prastą atsakovo finansinę situaciją. Atsakovo (duomenys neskelbtini) dalyvauja ir pats atsakovas. Atsakovas delsia (vengia) atsiskaityti ir su daugeliu subrangovų. Atsakovo skolos valstybei siekia (duomenys neskelbtini).
31.5. Pareiškėja teisėtai naudojosi savo teisėmis ir nepiktnaudžiavo procesu, 2025 m. gruodžio 17 d. pateikdama antrąjį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
32. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
33. Nagrinėjamu atveju atskiraisiais skundais apskųstų pirmosios instancijos teismo nutarčių absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirųjų skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo
34. Kartu su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutarties pareiškėja (duomenys neskelbtini) pateikė naujus duomenis – 2025 m. gruodžio 1 d. (duomenys neskelbtini) pranešimą dėl (duomenys neskelbtini) termino pratęsimo iki 2025 m. gruodžio 31 d., (duomenys neskelbtini) 2025 m. gruodžio 15 d. pranešimus apie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nutraukimą ir Vilniaus komerciniam arbitražo teismui pateiktą ieškinio reikalavimų patikslinimą.
35. Atsakovas (duomenys neskelbtini) kartu su atsiliepimais į pareiškėjos atskiruosius skundus pateikė šiuos naujus duomenis – 2025 m. kovo 13 d., 2025 m. kovo 19 d., 2025 m. kovo 25 d., 2025 m. kovo 27 d., 2025 m. balandžio 3 d., 2025 m. balandžio 7 d., 2025 m. balandžio 30 d. ir 2025 m. gegužės 28 d. pranešimus (duomenys neskelbtini) dėl subrangovės atliktų darbų trūkumų, darbų vėlavimo, darbais sukeltos žalos bei laiku nepateiktų civilinio draudimo dokumentų; (duomenys neskelbtini) atliktų mokėjimų pareiškėjai ataskaitos išrašą; (duomenys neskelbtini) 2025 m. kovo 13 d., 2025 m. gegužės 12 d., 2025 m. birželio 16 d., 2025 m. birželio 23 d., 2025 m. rugsėjo 29 d., 2025 m. lapkričio 18 d., 2025 m. gruodžio 19 d. raštus (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) galiojimo pabaigos ir raginimus ją pratęsti; 2025 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjos raštą dėl dalies darbų perkėlimo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini); 2025 m. lapkričio 28 d. (duomenys neskelbtini) raštą dėl 2025 m. lapkričio 21 d. atlikto (duomenys neskelbtini) tiesioginio mokėjimo (duomenys neskelbtini); 2025 m. gruodžio 29 d. ir 2025 m. gruodžio 30 d. pareiškėjos elektroninius laiškus atsakovui dėl ketinimo pratęsti Garantijos terminą; 2025 m. gruodžio 30 d. atsakovo raštą (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) galiojimo pratęsimo; 2026 m. sausio 5 d. pareiškėjos raštą atsakovui dėl (duomenys neskelbtini) pratęsimo ir pasirengimo pakeisti ją garantinio laikotarpio įsipareigojimų užtikrinimu; (duomenys neskelbtini) 2025 m. gruodžio 31 d. ir 2026 m. sausio 7 d. pranešimus dėl (duomenys neskelbtini) termino pratęsimo iki 2026 m. lapkričio 26 d.
36. Kartu su papildomais rašytiniais paaiškinimais Lietuvos apeliaciniam teismui pareiškėja pateikė šiuos naujus duomenis – pareiškėjos ir atsakovo 2025 m. lapkričio 3 d.– 2025 m. lapkričio 4 d. susirašinėjimą elektroniniu paštu dėl atsakovo finansinės padėties, 2025 m. gruodžio 17 d. (duomenys neskelbtini) pranešimą dėl tolesnių veiksmų po subrangos sutarčių nutraukimo, atsakovo 2025 m. gruodžio 19 d. raštą (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) galiojimo pabaigos ir raginimus ją pratęsti, pareiškėjos 2025 m. gruodžio 23 d. pranešimą dėl ketinimo pakeisti (duomenys neskelbtini), 2025 m. gruodžio 30 d. atsakovo raštą (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) galiojimo pratęsimo iki 2026 m. lapkričio 26 d.
37. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
38. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja kartu su papildomais rašytiniais paaiškinimais pateikė ir tuos pačius, atsakovo kartu atsiliepimais į skundus pateiktus, duomenis, t. y. atsakovo 2025 m. gruodžio 19 d. raštą (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) galiojimo pabaigos ir raginimus ją pratęsti bei 2025 m. gruodžio 30 d. atsakovo raštą (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) galiojimo pratęsimo iki 2026 m. lapkričio 26 d., teismas konstatuoja, jog pakartotinis tų pačių dokumentų priėmimo klausimo svarstymas yra netikslingas ir dėl jų priėmimo nesprendžia.
39. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktika, išaiškinančia, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nepasisako ir nevertina argumentų bei įrodymų, kuriais siekiama paneigti pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumą, nusprendžia, jog atsakovo kartu su atsiliepimais į atskiruosius skundus pateikti nauji duomenys, t. y. 2025 m. kovo – gegužės mėn. raštai dėl subrangovės atliktų darbų trūkumų, 2025 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjos raštas dėl dalies darbų perkėlimo, taip pat išrašas dėl atsakovo pareiškėjai atliktų mokėjimų, kaip ir (duomenys neskelbtini) pranešimas apie pareiškėjai atliktą tiesioginį mokėjimą, taip pat pareiškėjos kartu su papildomais rašytiniais paaiškinimais pateikti nauji duomenys – 2025 m. gruodžio 17 d. (duomenys neskelbtini) pranešimas dėl tolesnių veiksmų po subrangos sutarčių nutraukimo, nors yra susiję su ginčo esme, tačiau neatitinka sąsajumo su sprendžiamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo reikalavimų. Nurodyti duomenys nėra susiję su nustatinėjamomis aplinkybėmis vertinant, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. jokių šioje byloje nagrinėjamam klausimui aktualių aplinkybių jie nepatvirtina. Todėl apeliacinės instancijos teismas nurodytų dokumentų nepriima.
40. Įvertinęs kitų kartu su pareiškėjos atskiruoju skundu bei papildomais rašytiniais paaiškinimas, taip pat ir atsakovo kartu su atsiliepimais į skundus pateiktų dokumentų turinį, teismas konstatuoja, kad jie gali būti svarbūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, todėl juos priima ir vertina visų nagrinėjamo klausimo aplinkybių kontekste.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų ir apeliacijos dalyko
41. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-123-798/2022 ir joje nurodyta praktika).
42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirųjų skundų bei atsiliepimų į juos argumentų visumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvada dėl grėsmės būsimo arbitražo teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo. Nė viena iš ginčo šalių nekelia klausimo dėl pirmosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo – ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Kadangi atskiraisiais skundais pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo nėra ginčijamos, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinio proceso ribų (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis) dėl aptartos pirmosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo nepasisako.
Dėl grėsmės arbitražo teismo sprendimo įvykdymui
43. Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama reikalavimų, kurie vėliau buvo patikslinti (papildyti), pareikštų Vilniaus komercinio arbitražo teismo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškėja prašė teismo (1) taikyti atsakovo nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto, o pastarojo esant nepakankami, piniginių ir (ar) turtinių teisių areštą, (2) uždrausti atsakovui pateikti bankui reikalavimą dėl piniginės prievolės vykdymo pagal pareiškėjos išduotą garantiją ir (3) uždrausti bankui atlikti mokėjimus atsakovui pagal pareiškėjos išduotą garantiją.
44. Teismų praktikoje ne kartą paaiškinta, kad pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: (1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai), (2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas), (3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai).
45. Pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja šiuo atveju prašė taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo nekilnojamojo daikto, kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą, CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą priemonę – draudimą atsakovui imtis tam tikrų veiksmų ir CPK 145 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą priemonę – draudimą kitiems asmenims atsakovui įvykdyti prievoles. Visos šios laikinosios apsaugos priemonės yra konservacinės paskirties, kuriomis siekiama išsaugoti faktinę padėtį. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti jos prašymo, teigia, kad konservacinio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra siejamas su priešingos šalies nesąžiningumo tikimybe. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka.
46. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, t. y. užkirsti kelią situacijoms, kai galutinio sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Tokios priemonės gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais ir tik tuomet, kai jų prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų ir konkrečių duomenų apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus veiksmus, kurių tikslas – išvengti galimo teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022; kt.). Tai reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo, nepriklausomai nuo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio, turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.
47. Prašydama taikyti atsakovui pirmiau aptartas konservacinės paskirties laikinąsias apsaugos priemones, pareiškėja nurodė, kad (1) atsakovas yra užsienyje – (duomenys neskelbtini) – įsteigtas juridinis asmuo, o tai apsunkina pareiškėjos galimybes išsiieškoti skolą, (2) atsakovo finansinė padėtis yra bloga dėl vykstančio atsakovo (duomenys neskelbtini) nemokumo proceso, (3) atsakovas pažeidė įsipareigojimus pareiškėjai – pradelsė atsiskaitymą su pareiškėja už jos atliktus ir atsakovo be jokių pretenzijų priimtus statybos darbus, vėliau nepagrįstai sustabdydamas subrangos sutarčių vykdymą ir galiausiai (4) siekdamas pasipelnyti pareiškėjos sąskaita – kreipėsi į banką reikalaudamas sumokėti garantijos sumą arba pratęsti jos galiojimo terminą, žinodamas apie subrangos sutarčių nutraukimą.
48. Lietuvos apeliacinis teismas akcentuoja, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018; kt.), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turto, iš kurio kreditorius galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, paieškoms ar kaupimui. Tokiu būdu pareiškėjos nurodyta aplinkybė dėl atsakovo įsisteigimo vietos (duomenys neskelbtini) ir dėl to ateityje galimai kilsiančių kliūčių skolai iš užsienyje esančio turto išsiieškojimo nėra ir negali būti viena iš sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pagrįsti. Savaime toks faktas jokių nagrinėjamam klausimui aktualių aplinkybių nepatvirtina.
49. Pareiškėja taip pat akcentuoja galimai sudėtingą atsakovės finansinę padėtį dėl jo (duomenys neskelbtini) pradėto nemokumo proceso, užsimena apie atsakovo negebėjimą atsiskaityti tiek su apeliante, tiek ir su kitais subrangovais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Būtent tokios pozicijos nuosekliai laikomasi pastarųjų metų teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020; 2023 m. rugsėjo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-790/2023; 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-664-577/2025; kt.). Todėl vien tai, kad pradėjus išieškojimą iš atsakovo nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto arba piniginių lėšų pastarųjų gali neužtekti patenkinti ieškovės reikalavimus, nėra laikoma šalies nesąžiningu elgesiu.
50. Iš esmės analogišką išvadą daroma ir dėl pareiškėjos argumentų, kuriais, įrodinėdama esant pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ji teigia, kad atsakovas nesąžiningai vengia atsiskaityti su apeliante už jos atliktus darbus, kuriuose neteisėtai sustabdė. Pirmiau jau minėta, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovų galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose, kai dėl prievolių vykdymo ar netinkamo vykdymo iš esmės nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti atsakovų veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) tokiu būdu, jog būtų apsunkintas ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-831-330/2023; 2023 m. rugsėjo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-790/2023; kt.). Tokiu būdu apeliantės nurodytos aplinkybės dėl atsakovo neatsiskaitymo su pareiškėja, darbų pagal subrangos sutartis sustabdymo, o vėliau ir subrangos sutarčių nutraukimo, nesudaro pagrindo nuspręsti dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui buvimo.
51. Remdamasi 2025 m. lapkričio 27 d. atsakovo (duomenys neskelbtini) prašymu pratęsti galiojimą arba sumokėti banko garantijos sumą, kurį atsakovas pateikė trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini), pareiškėja prašė teismo uždrausti tiek atsakovui prašyti (kreiptis dėl išmokėjimo), tiek bankui išmokėti pagal (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriomis buvo užtikrintas tarp šalių sudarytų subrangos sutarčių vykdymas. Patikslinusi ieškinio reikalavimus, pareiškėja pateikė prašymą uždrausti tiek atsakovui prašyti (kreiptis dėl išmokėjimo), tiek bankui išmokėti tik pagal (duomenys neskelbtini). Šiuos savo prašymus pareiškėja grindė nesąžiningu atsakovo siekiu, neatsiskaičius už atliktus darbus, pasipelnyti apeliantės sąskaita bei, esant jau nutrauktoms subrangos sutartims, užsitikrinti nebegaliojančių pareiškėjo įsipareigojimų įvykdymą, t. y. kreiptis į banką dėl garantijos išmokėjimo.
52. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi pagrindo pritarti pareiškėjai, kad, netaikius prašomų draudimų atsakovui ir trečiajam asmeniui, pareiškėja patirs žalą ir (ar) būsimas arbitražo teismo sprendimas taps neįvykdomas. Į bylą pateiktais duomenimis, šiuo metu garantijos galiojimo terminas yra pratęstas iki 2026 m. lapkričio 26 d. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas iš tiesų siekė pasinaudoti, o ne pratęsti garantijos galiojimo terminą. Priešingai, atsakovo į bylą pateiktas bylos šalių susirašinėjimas bei (duomenys neskelbtini) specialiųjų sąlygų (duomenys neskelbtini) punktas, pagal kurį (duomenys neskelbtini), leidžia nuspręsti, kad atsakovas, kreipdamasis į banką su 2025 m. lapkričio 27 d. prašymu iš tiesų iniciavo garantijos termino pratęsimą, o ne siekė piniginės sumos pagal garantiją išmokėjimo. Tai kartu paneigia pareiškėjos teiginius apie atsakovo siekį tokiu būdu pareikšti ultimatumą apeliantei. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad garantijos terminą pratęsus iki 2025 m. gruodžio 31 d., atsakovas pakartotinai 2025 m. gruodžio 30 d. raštu kreipėsi į garantiją išdavusį (duomenys neskelbtini), prašydamas pratęsti garantijos laikotarpį, kuris, minėta, pratęstas dar kartą iki 2026 m. lapkričio 26 d. Šios aplinkybės visiškai paneigia apeliantės teiginius apie nesąžiningą atsakovo siekį pasipelnyti pareiškėjos sąskaita.
53. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės veiksmai prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti tiek atsakovui prašyti (kreiptis dėl išmokėjimo), tiek bankui išmokėti garantiją, vadovaujantis teismų praktika, vertintini kaip ribojantys atsakovo galimybę pasinaudoti sutarties įvykdymo užtikrinimu ir lemtų, jog atsakovui būtų uždraudžiama atlikti teisėtus veiksmus. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ribojant teisę pasinaudoti garantijomis, paneigia sutarties užtikrinimo prasmę, nes tokiu būdu ieškovė iš esmės siekia eliminuoti nuostatas, suteikiančias atsakovui galimybę pasinaudoti sutarties įvykdymo užtikrinimu; tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad tenkinus ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, minėtos sutarties sąlygos iš esmės prarastų savo prasmę ir veiksmingumą, o kartu galėtų būti pažeista ir sutarties šalių interesų pusiausvyra (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-435-790/2019). Kita vertus, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, kiekviena faktinė situacija turi būti įvertinama individualiai, išlaikoma šalių interesų pusiausvyra ir proporcingumo principo įgyvendinimas. Dėl to tam tikrais atvejais gali būti nustatytas pagrindas laikinąsias apsaugos priemonės taikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-656-464/2024).
54. Šiuo atveju atsakovo veiksmai, kreipiantis į banką dėl garantijos galiojimo termino pratęsimo, bei pastarojo pratęsimas patvirtina, kad atsakovas teisėtai įgyvendino savo teisę ir prašymas pratęsti garantijos terminą ar išmokėti garantiją nėra nesąžiningas veiksmas. Šios išvados pagrįstumą patvirtina ir pačios pareiškėjos veiksmai. Į bylą pateiktas pareiškėjos 2025 m. gruodžio 23 d. elektroninis laiškas, kuriame ji nurodo ketinanti pakeisti garantiją, taip pat 2025 m. gruodžio 29 d. ir 2025 m. gruodžio 30 d. elektroniniai laiškai atsakovui, kuriuose ji jau patvirtina savo ketinimus pratęsti garantijos terminą, įrodo, kad pareiškėja puikiai suvokė atsakovo veiksmų tikslą ir teisėtumą. Tokiu būdu teismas konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė atsakovo nesąžiningų tikslų, taigi ir pagrindo taikyti atitinkamus draudimus atsakovui ir trečiajam asmeniui.
55. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos ar parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą taip pat reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-714-798/2021). Nagrinėjamu atveju pritaikius laikinąsias apsaugos priemones pareiškėja užsitikrintų galimai palankaus arbitražo teismo sprendimo vykdymą, net ir nepagrindusi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų. Kaip pagrįstai nurodyta apskųstose nutartyse, pareiškėja nenurodė iš esmės jokių atsakovo veiksmų, kuriais jis siektų išvengti arbitražo sprendimo vykdymo, jei ieškovės ieškinys būtų patenkintas. Tokia situacija suteiktų nepagrįstą pranašumą pareiškėjai, todėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neatitiktų nei ekonomiškumo, nei proporcingumo principų.
56. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad šiuo metu nėra pakankamo pagrindo teigti, jog atsakovo konkretūs veiksmai patvirtina grėsmės pareiškėjai tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartys paliekamos nepakeistos (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliantės skundų ir atsakovo atsiliepimų į skundus argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarčių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie nevertinami.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį ir 2026 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistas.
Teisėja
Aldona Tilindienė