Civilinė byla Nr. 3K-3-682/2013

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02685-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 75.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. K. ir V. K. (V. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. ir V. K. prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, suinteresuotas asmuo R. Z.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl vieno sutuoktinio pagal paprastąjį vekselį pasiskolintų lėšų kvalifikavimo solidariąja abiejų sutuoktinių prievole.

Pareiškėjai A. K. ir V. K. (toliau – pareiškėjai, kasatoriai) kreipėsi į teismą prašydami nutraukti santuoką, sudarytą 1988 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus rajono Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 527), po santuokos nutraukimo palikti pavardes – A. K. ir V. K. bei patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių.

Prašyme nurodyta, kad pareiškėjų santykiai pašliję, santuoka faktiškai iširusi, jie bendro ūkio nebetvarko ir kartu nebegyvena daugiau kaip trejus metus. Pareiškėjų teigimu, jie neturi bendrų kreditorių ir solidariųjų prievolių tretiesiems asmenims, todėl galimi jų asmeninių kreditorių prieštaravimai byloje vertintini kritiškai. Be kitų, pareiškėjas V. K. turi skolinių įsipareigojimų kreditoriui R. Z., kurie, pareiškėjų vertinimu, yra asmeninė pareiškėjo prievolė, nes pasiskolinta suma nebuvo panaudota šeimos poreikių tenkinimui ar kitai bendrai su pareiškėja veiklai. Pareiškėjai sudarė, pasirašė ir kartu su prašymu nutraukti santuoką pateikė teismui sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, kurios 9 punkte patvirtino, kad bendrų skolinių įsipareigojimų ir (arba) kreditorių neturi; pareiškėjo V. K. asmeninės prievolės R. Z. bus vykdomos iš asmeninio V. K. turto ir pajamų.

Suinteresuotas asmuo R. Z. (toliau – suinteresuotas asmuo, kreditorius) pateikė pareiškimą su savarankiškais reikalavimais, prašydamas teismo pripažinti solidariąja pareiškėjų prievolę grąžinti pagal 2009 m. rugsėjo 8 d. paprastąjį vekselį pasiskolintas lėšas; priteisti iš pareiškėjos A. K. 42 400 Lt (CPK 443 straipsnio 7 dalis) ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Pareiškime nurodoma, kad 2009 m. rugsėjo mėn. V. K. kreipėsi į kreditorių prašydamas paskolinti pinigų bendroms su A. K. šeimos skoloms padengti. Kreditorius teigia išrašęs 42 400 Lt paprastąjį vekselį V. K. vardu, nereikalaudamas A. K. papildomai laiduoti pagal vekselį, nes jam buvo žinoma, kad pareiškėjai susituokę, paskolintos lėšos bus panaudotos jų šeimos poreikiams patenkinti; tokio sandorio sudarymui galioja CK 3.92 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija. Kadangi pinigai pagal 2009 m. rugsėjo 8 d. paprastąjį vekselį buvo skolinami bendroms pareiškėjų šeimos skoloms padengti, tai, pasak suinteresuoto asmens, pripažintina, kad prievolė grąžinti perduotus 42 400 Lt yra solidarioji pareiškėjų prievolė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu tenkino prašymą, nutraukė pareiškėjų santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, po santuokos nutraukimo paliko pavardes – A. K. ir V. K., patvirtino pareiškėjų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių.

Nustatęs, kad pareiškėjas santuokos metu įgijo UAB „Kvadera“, kuri Juridinių asmenų registre įregistruota 2007 m. spalio 1 d., akcijų, teismas jas laikė bendrąja jungtine nuosavybe, dalytina nutraukiant santuoką, nurodydamas, jog padalijimo ir kompensacijos klausimus šalys išsprendė sutartimi dėl santuokos nutraukimo padarinių. Teismas pripažino, kad byloje esantys įrodymai patvirtino, jog verslu užsiiminėjo išimtinai tik V. K., pareiškėja (pagal profesiją – mokytoja) prie sutuoktinio verslo neprisidėjo; nustatė, jog suinteresuotas asmuo 2009 m. rugsėjo 8 d. paprastuoju vekseliu paskolino 42 400 Lt V. K., kai šis buvo UAB „Kvadera“ vadovas, su pareiškėja bendro ūkio jau nebetvarkė; iš UAB „Kvadera“ sąskaitos apyvartos žiniaraščio sprendė, kad V. K. įnešinėjo pinigus į bendrovės sąskaitą ir iki vekselio pasirašymo, ir po to, t. y. tik jis aktyviais savo veiksmais plėtojo verslą ir turėjo pagrindą imti paskolą. Teismas nurodė, kad bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys); paskolos sutarties sudarymui nereikalingas kito sutuoktinio sutikimas, todėl tam, jog V. K. prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta, kreditorius turi pareigą įrodyti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Iš pareiškėjo ir kreditoriaus paaiškinimų teisme bei kitų byloje esančių įrodymų teismas sprendė, kad paskola paimta siekiant per artimiausius du mėnesius išspręsti verslo problemas (atlikti tam tikrus mokėjimus); kreditorius žinojo paskolos tikslą (kad ji skirta verslui). Teismo vertinimu, paskolos suma (42 000 Lt) ir galimybės ją grąžinti per trumpą laikotarpį (du mėnesius) susijusios su didelėmis skolininko pajamomis (iš verslo gaunamu atlyginimu, parduodamu turtu arba galimu pelnu), bet objektyviai nesusijusios su realiomis pareiškėjų šeimos pajamomis ir ketinimu realizuoti turtą. Teismo manymu, kreditorius suteikė paskolą skolininkui, susiedamas ją su pelninga skolininko veikla ir jo galimybėmis grąžinti paskolos sumą; ginčo sandorio dydis objektyviai per didelis ir neprotingas jį pripažinti skirtu šeimos poreikiams tenkinti; už tokią sumą turėtų būti įgyjamas brangus turtas, apie kurį byloje duomenų nėra. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo prielaidai, jog V. K. paimta paskola buvo naudojama šeimos poreikiams tenkinti, t. y. nepatvirtinta CK 3.92 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta prezumpcija, todėl pagal ginčo paskolos sutartį nekyla sutuoktinių solidarioji prievolė (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas), o kreditoriaus paskola V. K. laikytina šio asmenine prievole. Nustatęs, kad tam egzistuoja visos sąlygos, teismas nutraukė pareiškėjų santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.53 straipsnio 1 dalis); pripažinęs, jog pareiškėjų pateiktos sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių sąlygos neprieštaravo viešajai tvarkai, nepažeidė kurio nors iš pareiškėjų ar kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, teismas šią sutartį patvirtino (CK 3.53 straipsnio 3 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuoto asmens R. Z. apeliacinį skundą, 2013 m. balandžio 17 d. nutartimi panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria patvirtinta pareiškėjų sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių, ir šią bylos dalį grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; panaikino sprendimo dalį ir priėmė naują sprendimą – priteisė suinteresuotam asmeniui R. Z. iš pareiškėjos A. K. 42 400 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1272 Lt žyminį mokestį, pripažino pareiškėjų prievolę R. Z. pagal 2009 m. rugsėjo 8 d. paprastąjį vekselį solidariąja; kitą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė prievolės pagal sudarytą vekselį pobūdį, pažymėdama, jog teismas iš esmės pasisakė tik dėl to, kad pagal 2009 m. rugsėjo 8 d. išrašytą vekselį paskolinti pinigai nebuvo skirti šeimos poreikiams tenkinti, tačiau nevertino kito pagrindo ginčijamą prievolę pripažinti bendra – atvejo, kai prievolė susijusi su bendrąja jungtine nuosavybe ir jos tvarkymo išlaidomis (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tarp pareiškėjų nekilo ginčo dėl to, jog UAB „Kvadera“ įsteigta santuokos metu, 45 vnt. šios bendrovės akcijų įtraukta į santuokoje įgyto turto balansą, sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių šios akcijos dalijamos kaip bendroji jungtinė nuosavybė, t. y. kaip bendras sutuoktinių turtas, už kurį nustatyta kompensacija pareiškėjai, teismo posėdžių metu pripažino, kad pagal vekselį išduoti pinigai buvo paskolinti ne asmeniniams pareiškėjų poreikiams, o bendrovės veiklai – įsigyti transporto priemonę. Kadangi lėšos buvo skirtos bendru turtu esančios bendrovės išlaikymui (transporto priemonei pirkti), tai teisėjų kolegija laikė, kad 2009 m. rugsėjo 8 d. paprastuoju vekseliu prisiimta prievolė susijusi su bendro turto išlaikymu pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl ji kvalifikuotina bendra abiejų pareiškėjų prievole. Ta aplinkybė, kad paskolintus pinigus prarado pareiškėjų verslo partneris (kitos bendrovės akcijų dalies savininkas), kuri byloje neįrodyta, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pareiškėjų prievolės kreditoriui solidaraus pobūdžio, ji gali turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjų V. K. ir A. K. pareiškimas dėl santuokos nutraukimo bendru susitarimu paliktas nenagrinėtas ir grąžintas jį padavusiems asmenims.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai A. K. ir V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl netinkamo CK 3.92 straipsnio 2 dalies, 3.109, 3.112 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas; teismas, kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles, pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį, nustatyti, ar reikalavimas pareikštas abiem sutuoktiniams, vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu, įvertinti, ar sutuoktinių prievolė yra solidarioji ar dalinė. Kasaciniame skunde pažymima, kad kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta kreditoriaus interesais, jog šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. jog iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Kasatorių manymu, vekselis nepriskiriamas prie sandorių, kuriais įgyvendinamos vekselio davėjo, kaip bendro turto savininko, teisės, todėl neįtvirtintas reikalavimas, kad kitas sutuoktinis išreikštų sutikimą dėl tokio sandorio; ir negalima daryti formalios išvados, jog dėl sudaromo sandorio buvo kito sutuoktinio sutikimas, nes kasatorė apie kasatoriaus sudaromą sandorį nieko nežinojo. Pasak kasatorių, teisėjų kolegija visiškai nesiaiškino, kaip panaudotos pagal vekselį kasatoriaus gautos lėšos, taip neteisingai taikydama ginčą reglamentuojančias teisės normas ir pažeisdama kasatorės, kuriai nustatyta pareiga vykdyti prievolę, negavus iš jos turtinės naudos, teises ir teisėtus interesus, nes visa gauta nauda buvo panaudota išimtinai kasatoriaus verslo, o ne šeimos, interesams tenkinti. Kasatoriai nurodo, kad pasiskolintos lėšos nebuvo investuotos į verslą, kasatorių šeima jokių pajamų iš to negavo, nuo 2009 m. kasatoriaus įmonė nemoki, negavo pajamų, todėl teisėjų kolegijos argumentai, kad įmonė uždirbo pajamas kasatoriaus šeimai, neatitinka tikrovės. Dėl nurodytų aplinkybių kasatoriai daro išvadą, kad teisėjų kolegija netinkamai aiškino ir taikė CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, išplėtė CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos taikymą.
2. Dėl netinkamo CPK 178 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Kasatoriai pažymi, kad pagal CPK 178 straipsnį bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, todėl kasatorių ir suinteresuoto asmens sandoris galėjo būti pripažintas sudarytas šeimos interesais ir taikoma solidarioji kasatorių atsakomybė, tik jeigu suinteresuotas asmuo būtų įrodęs tai patvirtinančias aplinkybes. Priimdamas skundžiamą nutartį apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, neatsižvelgė į aplinkybę, kad byloje nepateikta objektyvių įrodymų, kurie leistų vienareikšmiškai kvalifikuoti prievolę solidariąja.
3. Dėl netinkamo CPK 270, 331 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Kasaciniame skunde teigiama, kad, priimdama skundžiamą nutartį, teisėjų kolegija nesilaikė CPK 270 straipsnyje teismo sprendimo formai ir turiniui keliamų reikalavimų – nutarties motyvuojamojoje dalyje neištyrė ir neįvertino nė vieno įrodymo, kurio pagrindu teismas galėtų daryti išvadą dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis kvalifikuoti šalių skoliniai įsipareigojimai, buvimo. Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą visiškas motyvų nebuvimas laikomas absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Panevėžio miesto 7-ojo notarų biuro notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008). Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo šalių skolinių įsipareigojimų paskirstymo tvarkos, nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis kvalifikavo sutuoktinių prievoles, taip pažeisdamas imperatyviąsias įstatymo nuostatas, todėl skundžiamas teismo procesinis sprendimas privalo būti panaikintas.
4. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatorių įsitikinimu, teisėjų kolegija, neatsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-482/2008; 2009 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009; 2009 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Š. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-192/2009, Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, ir kitose nutartyse suformuotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir neteisingas procesinis sprendimas.

Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo R. Z. prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl netinkamo CK 3.92 straipsnio 2 dalies, 3.109, 3.112 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad kasatoriai savo skunde pasisako tik dėl vieno iš savarankiškų bendrų sutuoktinių prievolių atsiradimo pagrindų – kad vekseliu pasiskolintos lėšos nepanaudotos šeimos poreikiams tenkinti, nors nagrinėjamoje byloje aktualus kitas pagrindas – bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jos tvarkymo išlaidomis (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi, be kito turto, į santuokoje įgyto turto balansą patenka ir 45 vnt. UAB „Kvadera“ akcijų, kurios dalijamos kaip bendras santuokos metu įgytas kasatorių turtas, jie pripažino, jog vekseliu paskolinti pinigai panaudoti UAB „Kvadera“ veiklai (bendru turtu esančios įmonės išlaikymui), tai suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad 2009 m. rugsėjo 8 d. paprastuoju vekseliu prisiimta prievolė susijusi su bendro turto išlaikymu ir pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2 punktą pripažintina bendra kasatorių prievole. Suinteresuoto asmens manymu, ta aplinkybė, kad kasatorius aktyviai įgyvendino savo kaip akcininko teises, o A. K. – pasyviai, neturi įtakos prievolės kvalifikavimui kaip solidariosios, nes kasatoriai neginčija aplinkybės, jog paprastosios vardinės UAB „Kvadera“ akcijos yra bendroji jungtinė nuosavybė, o paskolintos lėšos buvo skirtos bendro turto išlaikymui, jo vertės didinimui.
2. Dėl netinkamo CPK 178 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Atsiliepime teigiama, kad, sprendžiant ginčą, CPK 178 straipsnis nepažeistas, nes byloje buvo įrodinėjamas ne šeimos interesais prisiimtos prievolės solidarumas, tačiau kitas bendros prievolės atsiradimo pagrindas – kad prievolė susijusi su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kurio buvimui konstatuoti nebūtina įrodyti, kad prievolė atsirado šeimos interesais.
3. Dėl netinkamo CPK 270, 331 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Nesutikdamas su kasatorių argumentu, suinteresuotas asmuo nurodo, kad teisėjų kolegijos išvada dėl solidariosios prievolės buvimo padaryta įvertinus 45 vnt. UAB „Kvadera“ paprastųjų vardinių akcijų įsigijimo dokumentus, įsigijimo laiką (santuokos metu), kasatorių paaiškinimus dėl paskolos paskirties.
4. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Suinteresuoto asmens manymu, kasatorių argumentai dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos nekonkretūs, skunde nenurodoma, nuo kokios teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės teisėjų kolegija nukrypo. Atsiliepime teigiama, kad teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu, priimtu civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, kuriame kaip vienas iš savarankiškų bendrų sutuoktinių prievolių pagrindų išskiriamas atvejis, kai prievolės yra susijusios su bendrąja sutuoktinių nuosavybe, jos išlaikymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktinių aplinkybių – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Dėl ginčo prievolės kvalifikavimo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl prievolės grąžinti vieno sutuoktinio pagal paprastąjį vekselį pasiskolintas lėšas, vėliau perduotas jo vadovaujamai uždarajai akcinei bendrovei, teisinio kvalifikavimo.

Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota specialiosiose CK trečiosios knygos trečiojo skirsnio VII skyriaus nuostatose. Remiantis jomis, sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles, kurios gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios. Šios prievolių rūšys vertintos ir dėl jų pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Egmasta“ v. G. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-338/2013). Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurias šie paprastai įgyja veikdami šeimos interesais, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Kasacinio teismo plenarinės sesijos išaiškinta, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, taikomos tiek bendrosios (CK 6.6 straipsnis), tiek specialiosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos (CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr.  3K-P-186/2010). Dėl to vekselio (paskolos sutarties) pagrindu kylanti prievolė galėtų būtų laikoma solidariąja, jeigu šalys taip susitartų (CK 6.6 straipsnis), arba nustačius, kad lėšos panaudotos šeimos interesais (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ar bendro turto tvarkymui (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei konstatavus, jog konkrečiu atveju taikytinas lex specialis įtvirtintas solidariosios prievolės atsiradimo pagrindas (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Tokia kasacinio teismo plenarinės sesijos išaiškinimų pagrindu padaryta išvada reiškia, kad, spręsdamas dėl bendros sutuoktinių prievolės solidarumo, teismas turi pateikti argumentus tiek dėl prievolės priskyrimo bendroms sutuoktinių prievolėms, tiek dėl jos kvalifikavimo solidariąja prievole. Svarbu pažymėti, kad sutuoktinių atsakomybės solidarumas gali būti dvejopo pobūdžio. Pirma, solidarioji sutuoktinių civilinė atsakomybė gali kilti iš solidariosios jų prievolės (CK 6.6 straipsnis), tokiais atvejais tiek pati prievolė nuo sukūrimo, tiek dėl jos nevykdymo ar netinkamo vykdymo kylanti sutuoktinių civilinė atsakomybė yra solidari. Antru atveju sutuoktinių solidarumas gali atsirasti tik jų civilinės atsakomybės už prievoles kontekste, kai sutuoktiniams kyla solidarioji pareiga atsakyti už bendromis pripažintų prievolių nevykdymą. Nuo šalis siejančios prievolės pobūdžio priklauso įrodinėjimo dalyko apimtis (pakanka nustatyti prievolės solidarumą arba reikia vertinti tiek prievolės bendrumą, tiek iš jos kylančios civilinės atsakomybės solidarumą), todėl ginčą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju privalo išanalizuoti bylos faktus ir nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja bylos šalis.

Atsižvelgiant į sutuoktinių atsakomybės pagal turtines prievoles reglamentavimą ir jo išaiškinimus teismų praktikoje, kasacinio teismo spręsta, kad sutuoktinių atsakomybės už prievolių nevykdymą (netinkamą vykdymą) klausimas gali būti sprendžiamas tik nustačius prievolės pobūdį. Kad tai būtų galima konstatuoti, būtina nustatyti prievolės, dėl kurios vyksta ginčas, atsiradimo pagrindą, t. y. teisinius santykius, iš kurių kyla prievolė. Kreditoriaus prievolės atsiradimo pagrindas yra esminis nustatant prievolės subjektus, jos dydį. Tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę – vienas sutuoktinis ar abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal antstolės N. Š. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-242/2009; kt.).

Kadangi nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad CK 6.6 straipsnis byloje netaikytinas, o apeliacinės instancijos teismas nepateikė argumentų dėl prievolės solidarumo, tai teisėjų kolegija dėl prievolės kvalifikavimo solidariąja plačiau nepasisako; vertina teismo išvados pripažinti iš vekselio kylančią prievolę bendrąja sutuoktinių prievole atitiktį materialiosios teisės normoms ir suformuotai teismų praktikai. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo sprendimu sutuoktinių prievolės bendrumą grįsti CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata. Pažymėtina, kad CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata dėl bendro turto tvarkymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama siaurai; kasacinis teismas bendromis turto tvarkymo išlaidomis yra pripažinęs draudimo įmokas pagal privalomojo transporto priemonių valdytojų ir savininkų civilinės atsakomybės draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-193/2005), prievoles, kylančias iš sutarčių dėl vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutuoktiniams priklausančiam gyvenamajam namui bei kiaulininkystės ūkiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. Š. ir I. Š. skundą, bylos Nr. 3K-7-149/2008). Pagal vekselį pasiskolinti ir į bendrovės sąskaitą įnešti pinigai, panaudoti bendrovės apyvartinėms lėšoms, savo esme neatitinka bendro turto tvarkymo (t. y. turto priežiūros, eksploatacijos, remonto ir pan.) išlaidų sampratos (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste netaikytina.

Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurias šie dažniausiai įgyja, veikdami šeimos interesais, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, inter alia prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Toks teisinis reguliavimas per se nesukuria prievolės bendrumo, visais atvejais konkrečioje byloje būtina nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu teismas gali padaryti išvadą, jog prievolė laikytina bendra ar asmenine. Pirmosios instancijos teismas įvertino CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą prievolės kvalifikavimo bendra pagrindą, tačiau nagrinėjamoje byloje nenustatė jo taikymui būtinų sąlygų. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismas tinkamai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimu, pagal kurį tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, nereikalaujama, jog kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu, o paskola gali būti pripažinta bendra sutuoktinių prievole, jei ji sudaryta šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Teismas nustatė prievolei kaip sudarytai šeimos interesais kvalifikuoti teisiškai reikšmingas aplinkybes, tačiau jas įvertinęs nekonstatavo šeimos interesų.

Byloje nustatyta, kad UAB „Kvedera“ įregistruota Juridinių asmenų registre 2007 m. spalio 1 d., po 45 vnt. jos akcijų priklauso R. V. ir V. K., 10 vnt. – L. Ž. Bendrovės akcininkų visuotinio susirinkimo sprendimu jos direktoriumi nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. paskirtas V. K., kuris aktyviai plėtojo verslą, įnešinėjo pinigus į bendrovės sąskaitą iki ir po vekselio pasirašymo 2009 m. rugsėjo 8 d. Nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės nesudaro pagrindo pagal vekselį paimtą ir į bendrovės sąskaitą įneštą paskolą pripažinti šeimos interesais sudaryta bendra sutuoktinių prievole dėl kelių priežasčių. Pirma, byloje nėra duomenų, kad kasatorė dalyvautų bendrovės veikloje kaip šeimos versle ir savo aktyviais veiksmais prisidėtų prie jo plėtojimo, priešingai, bendrovėje jokių pareigų nevykdė, pirmosios instancijos teismo konstatuota, jog kasatorė dėl savo profesijos (mokytoja) ir gebėjimų prie sutuoktinio verslo neprisidėjo. Šių aplinkybių kontekste svarbu įvertinti tai, kad kasacinio teismo pripažįstama, jog įmonių verslo plėtros interesai siejasi su šeimos interesais ir jos poreikių tenkinimu tais atvejais, kai sutuoktiniai yra privačių juridinių asmenų dalyviai, valdantys didelius įmonių akcijų paketus (cituojamoje byloje nustatyta, kad abu sutuoktiniai turėjo didelius bendrovių akcijų paketus, įvairiais laikotarpiais dirbo šiose bendrovėse) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-325/2009). Nagrinėjamoje byloje kasatorė bendrovės veikloje nedalyvavo, nei fiziniu, nei intelektiniu darbu prie įmonės veiklos neprisidėjo. Antra, sprendžiant dėl bendrovei perduotų lėšų pripažinimo bendra prievole, svarbi ir remiantis sąskaitos apyvartos žiniaraščio duomenimis teismų nustatyta aplinkybė, kad kasatorius įnešinėjo apyvartines lėšas į bendrovės sąskaitą. Tai leidžia padaryti išvadą, kad V. K. pagal vekselį gauti pinigai panaudoti ne naujų bendrovės akcijų pirkimui ar jos įstatinio kapitalo didinimui, kas galėtų lemti bendro sutuoktinių turto padidėjimą, bet įnešti į bendrovės sąskaitą jos įprastinei veiklai ir trumpalaikiams įsipareigojimams vykdyti. Šie veiksmai vertintini kaip įmonės valdymo organo (direktoriaus) įprastinių funkcijų vykdymas, jie nesietini su veikimu šeimos interesais. Pažymėtina, kad teisės aktai nedraudžia įmonei tiesiogiai gauti paskolą iš trečiųjų asmenų ir ją įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, lėšas pasiskolinusio ir vėliau jas bendrovei perdavusio direktoriaus išduotas vekselis vertintinas kaip atliekantis prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, papildomai garantuojantis kreditoriui, jog skola bus grąžinta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant dėl iš vekselio kylančios prievolės pripažinimo bendrąja, kasacinio teismo konstatuota, jog vekselis patvirtina tik asmens įsipareigojimą kreditoriui sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tai nepatvirtina teiginio, kad tokį įsipareigojimą lėmė paskolos suteikimas; pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. D. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-365/2012). Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta pakankamai duomenų tokiai išvadai padaryti. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs suinteresuoto asmens paaiškinimus, nustatė, kad jis žinojo, jog paskola paimta verslo sunkumams spręsti, pinigų grąžinimą siejo su pelninga skolininko veikla ir neturėjo duomenų, kad paskolintos lėšos skirtos šeimos poreikiams tenkinti, nors nagrinėjant bylą laikėsi pozicijos, jog pinigus skolino kasatorių šeimos interesams tenkinti.

Teisės taikymo aspektu patikrinusi prašomą palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su jame išdėstytomis išvadomis. Teismų nustatytos ir pirmiau šioje nutartyje aptartos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad pagal vekselį gauti pinigai kasatoriaus perduoti į bendrovės biudžetą jos apyvartinėms lėšoms, tai neturėjo įtakos šeimos turtiniams interesams, o suinteresuotas asmuo nepateikė kitų duomenų, kurie neginčijamai pagrįstų, jog sandoris sudarytas šeimos interesais, nors teismų praktikoje pripažįstama tokia jo pareiga įrodinėjant prievolės bendrumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; kt.).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip neturinčių įtakos teisiniam bylos rezultatui teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles reglamentuojančias teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Panaikinus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartį, naikintina ir vadovaujantis ja priimta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pateikdami atsiliepimą į apeliacinį skundą kasatoriai prašė priteisti iš suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė duomenų apie turėtas išlaidas, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Byloje taip pat nėra duomenų apie kasatorių patirtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 30,73 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš suinteresuotojo asmens R. Z. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti bei palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą.

Priteisti valstybei iš R. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 30,73 Lt (trisdešimt Lt 73 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Janina Stripeikienė

                                                                      Dalia Vasarienė