Administracinė byla Nr. eA-340-525/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03156-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 14.5; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo centras, Lietuvos nacionalinis muziejus), dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas, ir Departamentas) Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Vertinimo taryba) 2021 m. rugpjūčio 24 d. aktą Nr. KPD-RM-VT/23.3 (toliau – ir Aktas), kuriuo nuspręsta Petro Cvirkos paminklui (toliau – ir Paminklas), kaip nekilnojamai vertybei, nebetaikyti teisinės apsaugos, ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba) 2021 m. rugsėjo 15 d. priimtą sprendimą Nr. A1-1241 (savivaldybės teisės aktų registre suteiktas Nr. 289-30) (toliau – ir Sprendimas, ir Rezoliucija), kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) įpareigota imantis Paminklo nukėlimo veiksmų parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. 1992 m. Petro Cvirkos paminklui suteikta teisinė kultūros paveldo objekto apsauga. Savivaldybės taryba 2019 m. lapkričio 4 d. raštu (toliau – ir Raštas) kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau – ir LGGRTC, ir Centras) su prašymu pateikti istorinę ekspertinę išvadą, ar remiantis turimais archyviniais šaltiniais bei įvertinant istorinį kontekstą galima teigti, kad Petras Cvirka 1940–1947 m. savo politinėje visuomeninėje veikloje kolaboravo su okupacinės valdžios struktūromis, įvertinti ar jo kolaboravimas sukėlė pasekmes Lietuvos valstybei bei jos piliečių likimui. Centro direktorė, atsakydama 2019 m. gruodžio 3 d. pateikė savo galutinę ekspertinę istorinę išvadą (toliau – ir Išvada), tačiau nėra informacijos, kad Išvadą parengė kvalifikuotas ekspertas. Minėtų dokumentų pagrindu Vertinimo taryba 2021 m. rugpjūčio 24 d. priėmė ginčijamą Aktą. Aktas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2021 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. ĮV-876 „Dėl kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-150 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) 10.4 papunkčiu, kuriuo remiantis sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo nevertinami objektai, kuriuose vaizduojami „už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas atsakingų Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijų vadovų, narių ar kitų asmenų atvaizdai“. Kiti teisiniai pagrindai Akte nenurodyti. Iš to darytina išvada, kad Paminklo apsauga panaikinta dėl to, jog Petras Cvirka neva yra atsakingas už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas. Tačiau Akte, Rašte ar Išvadoje nėra jokių kvalifikuotų ekspertų patvirtintų duomenų apie tai, kad Petrui Cvirkai kyla atsakomybė už minėtas represijas, todėl Aktas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
2.2. Savivaldybės taryba Akto pagrindu 2021 m. rugsėjo 15 d. priėmė Sprendimą įpareigoti Administraciją imtis Paminklo nukėlimo veiksmų. Toks Vilniaus miesto savivaldybės veiksmas negali būti laikomas nesuplanuotu iš anksto ir netendencingu Paminklo atžvilgiu, nes dar 2019 m. balandžio 11 d. Vilniaus miesto mero persiųstoje koalicijos programoje yra įtvirtintas tikslas pašalinti Paminklą. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybei Centras Išvadą pateikė tik 2019 m. gruodžio 3 d., Paminklo nukėlimas yra politinis tikslas, kuris iškilo tam nesant nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Tai parodo, kad Paminklo nukėlimo siekiama ne dėl to, jog tam būtų koks nors teisėtas pagrindas, o tam, kad būtų įgyvendinta politinė programa. Pareiškėjas yra Petro Cvirkos vaikaitis, todėl jis aplinkinių žmonių, visuomenės akyse laikomas ir pats save vertina, kaip garsaus ir neeilinio rašytojo, kuris paliko didelį kultūrinį palikimą Lietuvos tautai, ir ne tik, kad nevykdė, bet ir nepateisino jokių represijų prieš Lietuvos žmones, palikuoniu. Aktas ir Sprendimas menkina pareiškėjo garbę aplinkinių akyse ir žeidžia pareiškėjo orumą dėl nepagrįstai sudaromo jo, kaip palikuonio žmogaus, kuris atsakingas už vykdytas represijas, įvaizdį.
2.3. Aprašo 10.4 papunktis negali būti Akto teisiniu pagrindu, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu represijos yra žudymai, įkalinimai ar kitoks laisvės apribojimas, trėmimai, siuntimai į priverstino darbo lagerius ar kitokie laisvių suvaržymai, siekiant sunaikinti, žaloti ir palaužti žmones, taigi atsakomybės priskyrimas už represijas reikštų atsakomybės priskyrimą už nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus. Aprašo 10.4 papunktis taikomas tik tokioms situacijoms, kai objektai ar jų sudėtinės dalys vaizduoja už Lietuvos gyventojų represijas atsakingus asmenis. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) XV skyriaus nuostatas asmuo laikomas atsakingu už nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus, jei būtų nenuginčijamų duomenų apie tai, kad jis juos vykdė, organizavo ar kurstė, vadovavo ar dalyvavo juos vykdant ir jei būtų įrodyti kiti šių nusikaltimų sudėties požymiai, įskaitant asmens kaltę. Tačiau Išvadoje, kuria remtasi Akte, ir pačiame Akte informacijos apie šias aplinkybes nėra. Išvadoje nurodoma, jog Petras Cvirka buvo komunistų politinės partijos narys ir sovietinės valdžios pareigūnas, tačiau atsakomybė už represijomis padarytus minėtus nusikaltimus valdžios atstovams gali kilti tik esant visoms šioms sąlygoms: jie turi galimybę vykdyti efektyvią kontrolę ir turi realią kontrolę asmenims, kurie daro nusikaltimus; jie žinojo ar turėjo informacijos, pagal kurią galima daryti išvadas, jog nusikaltimai buvo vykdomi arba turėjo tai žinoti, bet sąmoningai nepaisė informacijos, apie pavaldinių vykdomus nusikaltimus; jie nesiėmė priemonių užkirsti kelią nusikaltimams. Išvadoje ir Akte informacijos apie šių sąlygų viseto buvimą nėra. Taigi, nėra jokių duomenų apie tai, kad egzistuotų tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje nustatytos sąlygos, kurios leistų teigti, jog už represijomis padarytus nusikaltimus būtų atsakingas Petras Cvirka.
2.4. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą (toliau – ir NKPAĮ) objekto vertingosios savybės, nuo kurių priklauso, ar šis objektas bus nekilnojamojo kultūros paveldu, gali būti atskleistos tik tyrimais. Todėl objektas, dėl savo vertingųjų savybių laikytas nekilnojamuoju kultūros paveldu, šį statusą gali prarasti tik tyrimais atskleidus naujas vertingąsias savybes, pagal kurias objektas kultūros paveldu negali būti laikomas. Jokių NKPAĮ reikalavimus atitinkančių tyrimų, kuriais būtų nustatyta, jog Petras Cvirka atsakingas už okupantų vykdytas represijas, nebuvo atlikta, todėl pagrindo konstatuoti, kad Paminklas prarado teisinę apsaugą, nėra.
2.5. Iki Akto priėmimo Paminklui buvo taikoma teisinė apsauga, dėl ko Aprašo 10.4 papunktis apskritai negalėjo būti taikomas, nes šis papunktis galėtų būti taikomas tik toms situacijoms, kada vertinami nauji objektai, kuriems dar nesuteikta teisinė apsauga, o nekilnojamiems kultūros paveldo objektams, kuriems ši apsauga suteikta, Aprašo 10.4 papunktis negali būti taikomas. Aktas pažeidžia teisėtumo ir įstatymo viršenybės principus, kadangi, nesant pagrįstų duomenų, kad Petras Cvirka yra kaip nors atsakingas už okupacijos metais vykdytas represijas prieš Lietuvos žmones, Aprašo 10.4 papunktis nėra tinkamas teisinis pagrindas Paminklo apsaugai panaikinti. Vertinimo taryba, pritaikiusiu Aprašo 10.4 papunktį, jį aiškino plečiamai ir viršijo savo įgaliojimus, nes šis papunktis Vertinimo tarybai nesuteikia teisės panaikinti jau galiojančios nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teisinės apsaugos. Atsižvelgiant į tai, visiškai nėra aišku, kuo motyvuojant buvo prieita prie išvados, kad turi būti taikomas Aprašo 10.4 papunktis, kaip pagrindas panaikinti teisinę apsaugą Paminklui. Taip pat Akte aiškiai nėra nurodyti kokie nors kiti Paminklo teisinės apsaugos panaikinimo motyvai. Akto motyvavimas neatitinka adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Vien tai, jog administracinės bylos nagrinėjimo metu atsakovas bandys nurodyti argumentus, kuriais būtų ginamas priimto Akto teisėtumas, negali sudaryti pagrindo Akto vertinti kitaip, kadangi tokie motyvai ir argumentai turėjo būti nurodyti Akte.
2.6. Sprendimas iš esmės yra neteisėtas, nes prieštarauja gerojo viešojo administravimo principams. Bendrasis teisės principas ex injuria jus non oritur (ne teisės pagrindu teisė neatsiranda) galioja ir viešojo administravimo srityje priimant administracinius sprendimus. Taigi, bet koks administracinis aktas (sprendimas) negali būti pagrįstas neteisėtais aktais. Atsižvelgiant į tai, jog Aktas neteisėtas, juo grįstas Sprendimas taip pat negali būti laikomas teisėtu, dėl ko turi būti panaikintas. Nuo Paminklo įrašymo į registrą iki Akto priėmimo praėjo beveik 30 metų. Visą tą laikotarpį Paminklas stovėjo pačiame Vilniaus centre, puikiai matomoje ir visiems žinomoje vietoje. Per tą laiką su Paminklu nebuvo leidžiama ką nors daryti. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad Sprendimas nugriauti Paminklą buvo priimtas tik po Akto, nors politinis tikslas nugriauti Paminklą egzistavo jau nuo 2019 m.
2.7. Vadovaujantis Lietuvos ratifikuota Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija (toliau – ir Paveldo apsaugos konvencija), Paminklas bei Paminklo ir P. Cvirkos aikštės visuma atitinka kultūros paveldo sąvoką. Paveldo apsaugos konvencijos 4 straipsnis įpareigoja Lietuvą užtikrinti kultūros paveldo nustatymą. Šios pareigos vykdymo išimčių Paveldo apsaugos konvencija nenumato. Tai reiškia, kad Lietuvos institucijos ir pareigūnai, vadovaudamiesi nacionaliniais teisės aktais, neturi teisės atsisakyti vykdyti Paveldo apsaugos konvencijos nustatytą pareigą vertinti paveldosauginiu požiūriu Paminklo (identifikuoti kultūros paminklą) tik dėl to, kad, jų manymu, jame yra asmens, atsakingo už represijas prieš Lietuvos žmones, atvaizdas. Priimant Aktą, Paminklas nebuvo vertintas paveldosauginiu požiūriu, todėl buvo pažeista tiek Paveldo apsaugos konvencija, tiek Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas.
2.8. Pareiškėjas turi neabejotiną teisę į garbę ir orumą bei interesą šią teisę apsaugoti, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Asmens garbė ir orumas laikomi pažeistais, kai asmuo vertinamas ne pagal tai, kaip jis vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus, o pagal kalbas ar kitą paskelbtą informaciją, kuri menkina asmens reputaciją ar moralinį prestižą tiek aplinkinių, tiek savo akyse. O būtent tokį faktą sukelia Aktas ir Sprendimas, dėl ko pareiškėjas turi akivaizdžią subjektinę teisę kreiptis į teismą su prašymu panaikinti Aktą ir Sprendimą.
3. Atsakovas Savivaldybės taryba, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą konstatavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Skunde pareiškėjas nenurodė nei vienos savo faktiškai turimos ir institucijų veiksmais galbūt pažeistos teisės, kuri galėtų būti ginama ir apginta kreipiantis į teismą su prašymu panaikinti atitinkamus institucijų priimtus administracinius sprendimus. Nagrinėjamu atveju Savivaldybės tarybos priimtoje Rezoliucijoje (politinės valios akte) pareiškėjui nėra sukuriamos jokios teisinės pasekmės: akte jis apskritai net nėra minimas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai: šiuo aktu pareiškėjui nėra nustatomos jokios naujos teisės ar pareigos, taip pat nėra panaikinamos ir jau esamos, šiuo aktu taip pat nėra priimamas ir sprendimas dėl Paminklo nukėlimo, dėl jo perdavimo valstybei ar kitų su Paminklo nukėlimu susijusių klausimų, todėl nesuprantama, kokių teisinių pasekmių pareiškėjas siekia prašydamas panaikinti šią Rezoliuciją (nepriklausomai nuo to, kokios rūšies aktu jis šią Rezoliuciją laiko). Pareiškėjas niekaip nepaaiškino, kaip nagrinėjamu atveju pareiškėjo garbę ir orumą pažeidžia Rezoliucija – t. y. politinės valios aktas, kuriuo buvo išreiškiama teisėtai išrinktų miesto politikų valia ir pozicija atitinkamu klausimu, taip pat nepaaiškina ir to, kokiu būdu jo giminaičio Paminklo buvimas ar nebuvimas konkrečioje Vilniaus miesto vietoje (skvere ar muziejuje) pažeidžia pareiškėjo garbę ir orumą.
3.2. Teismui pateiktame skunde savo suinteresuotumą bylos baigtimi pareiškėjas iš esmės grindė vien tik aplinkybe, kad jis yra Petro Cvirkos vaikaitis, tačiau vien tik aplinkybė, jog asmuo yra susijęs giminystės ryšiais su kitu asmeniu, nereiškia, kad toks asmuo turi kokias nors subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus ginčyti priimamus sprendimus, susijusius su giminaičiu. Pareiškėjo patikslinto skundo turinys akivaizdžiai suponuoja vien tik pareiškėjo turimą grynai subjektyvų norą (lūkestį, pageidavimą), kad pareiškėjo giminaičio paminklas stovėtų tam tikroje Vilniaus miesto vietoje, ir tokiu būdu keltų bei palaikytų ir paties pareiškėjo garbę bei orumą. Jokių objektyvių paaiškinimų, iš kokių teisės aktų nuostatų pareiškėjas kildino savo tariamą subjektinę teisę reikalauti, kad jo giminaičio paminklas stovėtų būtent toje Vilniaus miesto vietoje ir atitinkamai tokiu būdu apsaugotų pareiškėjo garbę bei orumą, bei teisę reikalauti, kad tas paminklas nebūtų nukeltas, pareiškėjas nei viename iš savo patikslintų skundų nenurodė. Vien tai, kad Paminklas buvo nukeltas, nėra ir negali būti laikoma jokiu pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimu – skunde pareiškėjas dėsto tik apie Vertinimo tarybos atliktą vertinimą dėl Petro Cvirkos asmens ir atitinkamų veiksmų Lietuvos valstybės atžvilgiu – matyti, jog su tuo vertinimu pareiškėjas nesutinka, tačiau, kuo tai susiję su Paminklo nukėlimu, pareiškėjas nepaaiškino. Pareiškėjas nėra įgaliotas atstovauti kitų asmenų ar visos visuomenės interesus, t. y. neturi įstatyme numatytos teisės ginti viešąjį interesą.
3.3. Pareiškėjas Sprendimą (Rezoliuciją) prašo panaikinti remiantis bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), laikant, kad Rezoliucija buvo priimta Vertinimo tarybos akto pagrindu, o Aktą pareiškėjas laiko neteisėtu. Sprendimas nebuvo priimtas Vertinimo tarybos 2021 m. rugpjūčio 24 d. Akto pagrindu. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Akte išdėstyta pozicija buvo tik viena iš septynių Sprendime išdėstytų aplinkybių, kuriomis Savivaldybės taryba vadovavosi, rėmėsi ir į kurias kreipė dėmesį šį Sprendimą priimdama. Be kita ko, Sprendime minint Vertinimo tarnybos Aktą išbraukti Paminklą iš kultūros vertybių sąrašo, yra vartojamas itin dispozityvus, laisvą vertinimą suponuojantis žodis „atsižvelgdama“. Sprendime nėra minima, kad Aktas turi lemiamą reikšmę Savivaldybės tarybos valiai nukelti Petro Cvirkos paminklą.
3.4. Sprendimas yra Savivaldybės tarybos valios, susijusios su Savivaldybei priklausančio turto valdymu ir disponavimu, išraiška. Teisė šią valią turėti ir priimti atitinkamus sprendimus šios valios įgyvendinimui Savivaldybės tarybai yra numatyta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 16 straipsnio 26 dalyje. Ši kompetencija detalizuota VSĮ 48 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina Savivaldybės taryba. Tuo metu konkreti galimybė perduoti turtą būtent valstybės nuosavybėn Savivaldybės tarybai yra numatyta Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Sprendimas buvo priimtas tinkamus įgaliojimus turinčio, kompetentingo viešojo administravimo subjekto. Savo turiniu Rezoliucija neprieštarauja jokiems aukštesnės galios teisės aktams, priimant Rezoliuciją nebuvo pažeistos ir jokios pagrindinės procedūros ar taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
3.5. Pareiškėjo teiginiai apie tai, Lietuvos valstybė, kaip Paveldo apsaugos konvencijos šalis, neva privalėjo svarstyti būtent Petro Cvirkos paminklo visuotinio, pasaulinio reikšmingumo klausimą, yra nepagrįsti, kadangi minėta konvencija jokių imperatyvių prievolių valstybėms narėms nenumato – kaip numatyta Paveldo apsaugos konvencijos 4 straipsnyje, valstybės narės pačios sprendžia, kokius objektus teikti UNESCO Pasaulio paveldo komiteto svarstymui, atsižvelgdamos į Gairėse nustatytos reikšmingumo kriterijus. Dėl to atitinkamai nepagrįsti yra ir pareiškėjo teiginiai, neva Savivaldybės taryba priimdama Rezoliuciją žinojo, kad Paminklas privalo būti įvertintas paveldosauginiu požiūriu. Tokios informacijos iš kompetentingų institucijų Savivaldybės taryba savo žinioje neturi.
3.6. Vilniaus miesto savivaldybėje suformuotos valdančiosios koalicijos programos 16 punkte iš tiesų yra numatytas siekis „Rekonstruoti Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankirtoje esantį skverą ir iškelti iš šios vietos paminklą Petrui Cvirkai“, tačiau pareiškėjas nepaaiškina, kokiu būdu ir kodėl atitinkamų valdančiosios koalicijos politinių tikslų turėjimas, aiškus jų deklaravimas ir nuoseklus siekis juos įgyvendinti teisine prasme gali būti laikomas pagrindu panaikinti Sprendimą (Rezoliuciją) ar apskritai – pagrindu paneigti Savivaldybės tarybos teisės aktų nustatyta tvarka išreikštą valią.
4. Atsakovas Vertinimo taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
4.1. Vadovaujantis NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalimi, Kultūros paveldo departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendžia dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje esančio nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių nustatymo, teritorijos ribų apibrėžimo ir nacionalinio, regioninio ar vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms nustatymo, apsaugos reikalingumo, apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų Kultūros vertybių registre (toliau – ir Registras) tikslinimo. Priimant nutarimą netaikyti apsaugos Paminklui, vadovautasi Aprašo 10.4 papunkčiu, atsižvelgta į Centro išvadas dėl Petro Cvirkos politinės-visuomeninės veiklos vertinimo, kuriose teigiama, jog „Petras Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės ir jos piliečių likimui“.
4.2. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios įrodytų skundžiamo sprendimo, įforminto Aktu, nepagrįstumą ir neteisėtumą. Kultūros vertybių registre yra fiksuota ne teisinės apsaugos suteikimo, o įregistravimo Registre data 1992 m. gruodžio 9 d. Iki Vertinimo tarybos 2021 m. rugpjūčio 24 d. posėdžio Paminklui Vertinimo tarybos aktu nebuvo nustatytos vertingosios savybės, reikšmingumo lygmuo, neapibrėžtos teritorijos ribos (t. y. jis nebuvo įvertintas Vertinimo tarybos paveldosauginiu požiūriu). Minėtame posėdyje nutarta, kad apsauga Paminklui netaikoma, nes Petro Cvirkos paminklas, vadovaujantis Aprašo 10.4 papunkčiu, sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo, negali būti vertinamas. Dėl pareiškėjo skunde įvardinto argumento, jog priimant Aktą negalėjo būti pritaikytas Aprašo 10.4 papunktis, nes jis „yra taikomas tik tada, kada yra vertinami nauji objektai, kuriems dar nesuteikta apsauga, o nekilnojamiesiems kultūros paveldo objektams, kuriems ši apsauga suteikta, minėtas papunktis negali būti taikomas“, šiame teisės akte įvardinta, jog taikant minėtą papunktį nevertinami objektai sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo, t. y. tiek dėl apsaugos suteikimo (reikalingumo), tiek dėl jos netaikymo (ne reikalingumo).
4.3. Akte teiginio, jog „Petras Cvirka <...> atsakingas už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas“, nėra. Apraše įvardijama, jog nevertinami objektai, kuriuose vaizduojama arba kurių sudedamoji dalis yra: „už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas atsakingų Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijos vadovų, narių ar kitų asmenų atvaizdai“. Vertinimo tarybai nekyla abejonių, kad minėtos partijos yra atsakingos už represijų vykdymą prieš Lietuvos gyventojus, o LGGRTC pažyma patvirtinta, kad vienai iš šių už represijas atsakingų partijų – SSRS komunistų partijai – priklausė ir atsakingas vadovaujančias pareigas užėmė Petras Cvirka, kurio skulptūroje jis atvaizduotas.
4.4. Akte ir jo prieduose nėra minimas pareiškėjas, taip pat pareiškėjo skunde nėra konkrečių duomenų, kaip priimtas Aktas pažeidė pareiškėjo garbę ir orumą.
4.5. Vertinimo taryba nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Paminklas atitinka Lietuvos valstybės ratifikuotoje Paveldo apsaugos konvencijoje įvardijamą „kultūros paveldo“ sąvoką. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius kultūros paveldo apsaugą, nacionalinio reikšmingumo lygmens objektus Vyriausybė įrašo į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą (NKPAĮ 10 straipsnio 2 dalis). Paminklas buvo registrinis objektas beveik 30 metų ir jis niekada nebuvo pretendentu į tokio reikšmingumo lygmens objektų apsaugą.
4.6. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Paminklui apsauga yra suteikta už visos aikštės, kartu su Paminklu, visumos architektūrą, kadangi paminklų sąraše ir Kultūros vertybių registre Paminklas yra įrašytas kaip pavienis objektas.
4.7. Vertinimo taryba įvykdė administracinę procedūrą – priėmė sprendimą, įformintą Aktu, dėl apsaugos Petro Cvirkos paminklui netaikymo, vadovaudamasi teisiniu reguliavimu (Akte nurodė konkretų Aprašo papunktį) bei atsižvelgdama į LGGRTC išvadas, kitus informacijos šaltinius.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad:
5.1. NKPAĮ 5 straipsnio 5 punktu įtvirtinta, jog Kultūros paveldo departamentas organizuoja ir koordinuoja nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą, atskleidimą ir stebėseną. 2021 m. Kultūros paveldo departamentas gavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės mero raštus dėl apsaugos Paminklui netaikymo. Kultūros paveldo departamentas inicijavo Vertinimo tarybos akto projekto dėl Paminklui apsaugos netaikymo parengimą ir 2021 m. liepos 8 d. raštu Nr. (9.52 E)2-1682 „Dėl Petro Cvirkos paminklo (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 7286) vertinimo“ pavedė Kultūros paveldo centrui parengti Akto projektą dėl Paminklo apsaugos netaikymo. Kultūros paveldo departamentas, gavęs Kultūros paveldo centro parengtą Akto projektą, atliko jo viešinimo ir informavimo procedūras bei perdavė Akto projektą svarstyti sudarytai Vertinimo tarybai 2021 m. rugpjūčio 24 d. posėdyje. Vertinimo taryba nutarė Paminklui apsaugos netaikyti.
5.2. Kultūros paveldo departamentas atlieka tik duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkcijas, o pagal suformuotą vieningą teismų praktiką bei vadovaujantis NKPAĮ 8 straipsnio 8 dalimi, nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga, o nusprendus, jog apsauga netaikoma, patikslinami Registro duomenys apie kultūros paveldo objekto teisinį statusą.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo centras atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad Kultūros paveldo centras 2021 m. liepos 20 d. raštu Nr. (6.1)2-397 (toliau – ir 2021 m. liepos 20 d. raštas) pateikė Kultūros paveldo departamentui generuotą Akto projektą su priedais. Rengiant Akto projektą buvo atlikti teisės aktuose nurodyti tyrimai. Atsižvelgiant į Aprašo 10.4 papunktį, Kultūros paveldo centras pasiūlė netaikyti apsaugos Paminklui. Savo siūlymą grindė Centro Išvada dėl Petro Cvirkos politinės-visuomenės veiklos vertinimo. Kultūros paveldo centras nesprendžia, ar nekilnojamosioms kultūros vertybėms reikalinga teisinė apsauga, ar nustačius, jog nekilnojamasis kultūros paveldo objektas ar vietovė prarado vertingąsias savybes, teisinė apsauga naikinama. Visas šias funkcijas vykdo Vertinimo taryba.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
9. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Vertinimo tarybos 2021 m. rugpjūčio 24 d. akto Nr. KPD-RM-VT/23.3 ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. rugsėjo 15 d. priimto sprendimo (Rezoliucijos) Nr. A1-1241 (savivaldybės teisės aktų registre suteiktas Nr. 289-30) teisėtumo ir pagrįstumo.
10. Teismas nustatė, kad 2019 m. balandžio 11 d. Vilniaus miesto meras elektroniniu paštu pasidalino koalicijos darbų programa, kurios 10 skilties „Vilnius – kūrybos sostinė“ 16 punkte kaip uždavinys yra numatyta Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankryžoje esančio skvero rekonstrukcija ir Petro Cvirkos paminklo iškeldinimas. Atsakydamas į Savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos 2019 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. A51-105549/1913.3.2.26-T1, Centras 2019 m. gruodžio 3 d. parengė atsakymą Nr. 13R-587. Savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisija prašė pateikti istorinę ekspertinę išvadą, ar, remiantis turimais archyviniais šaltiniais bei vertinant istorinį kontekstą, galima teigti, kad Petras Cvirka 1940–1947 m. savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, ir įvertinti, ar jo kolaboravimas sukėlė pasekmes Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui. Centro Išvadoje konstatuota, kad Petras Cvirka 1940–1947 m. savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės ir jos piliečių likimui. Vertinimo taryba 2021 m. rugpjūčio 24 d. priėmė Aktą, kuriame nustatyta, jog Petro Cvirkos paminklui, esančiam Vilniuje, P. Cvirkos aikštėje, apsauga netaikoma vadovaujantis Aprašo 10.4 punktu, kuriuo remiantis sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo nevertinami objektai, kuriuose vaizduojami „už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas atsakingų Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijų vadovų, narių ar kitų asmenų atvaizdai“. Paminklas Kultūros vertybių registre registruotas kaip pavienis kultūros paveldo objektas. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2021 m. rugsėjo 15 d. priėmė Sprendimą (Rezoliuciją) dėl Paminklo, kuriame teigė, kad Paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn, pavedė Administracijos direktoriui parengti ir teikti Savivaldybės tarybai svarstyti sprendimo (-ų) projektus šioje rezoliucijoje išreikštai Savivaldybės tarybos valiai įgyvendinti, taip pat įpareigojo Administraciją imantis nukėlimo veiksmų parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2022 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 1- 1609 ,,Dėl turto perėmimo savivaldybės nuosavybėn ir jo perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise“ perėmė Paminklą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ir perdavė jį Lietuvos nacionaliniam muziejui valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise pagal turto patikėjimo sutartį 20 metų terminui.
11. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi NKPAĮ 8 straipsnio 5, 6, 8 dalimis, Lietuvos Respublikos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsniu, 5 straipsnio 1 punkto a–k papunkčiais, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 5.1 punktu, Aprašo (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 12 d. iki 2022 m. balandžio 19 d.) 10.4 papunkčiu. Teismas pažymėjo, kad Aprašo 10.4 papunkčio formuluotė pabrėžia, jog šiame papunktyje minimos partijos – Vokietijos nacionalsocialistų partija ar SSRS komunistų partija – yra atsakingos už Lietuvos gyventojų represijas. Teismo vertinimu, ši formuluotė reiškia, kad tam, jog objektas teisinės apsaugos reikalingumo atžvilgiu nebūtų vertinamas, užtenka to, kad būtų vaizduojami atvaizdai asmenų, kurie buvo minėtų partijų vadovai, nariai, nors patys nebūtinai tiesiogiai vykdė Lietuvos gyventojų represijas ar yra tiesiogiai atsakingi už jas, t. y. Aprašo 10.4 papunkčio taikymui pakanka vien vaizduojamo asmens narystės vienoje iš minėtų partijų. Aktas priimtas remiantis įvairiuose šaltiniuose pateikta informacija, tarp jų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 13R-587 Vilniaus miesto savivaldybei „Dėl galutinės ekspertinės istorinės išvados pateikimo“. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neformulavo reikalavimų susijusių su LGGRTC išvada, taip pat, kaip nurodė teismo posėdžio metu, jos neginčijo ir atskirai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Vertinimo taryba turėjo teisę remtis ir pagrįstai rėmėsi LGGRTC (kaip įstatymu įgaliotos įstaigos atlikti atitinkamos srities tyrimus) išvada, kaip vienu iš informacijos, reikalingos Aktui priimti, šaltinių. Kadangi LGGRTC išvada nėra ginčo objektas nagrinėjamoje byloje, teismas plačiau nepasisakė dėl pareiškėjo skunde pateiktų argumentų, susijusių su Išvados teiginiais.
12. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Paminklas turėjo būti vertinamas ir Paveldo apsaugos konvencijos kontekste, teismas sutiko su atsakovų atsiliepimuose į skundą nurodytais argumentais. Pagal Paveldo apsaugos konvencijos 1 straipsnį „kultūros paveldu“ laikomi paminklai: architektūros statiniai, monumentaliosios skulptūros ir tapybos kūriniai, archeologinės kilmės elementai ar statiniai, užrašai, urviniai būstai ir įdomybių deriniai, turintys išskirtinę visuotinę reikšmę istorijos, meno ar mokslo požiūriu. Paveldo apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nurodyta, kad kiekviena valstybė, šios Paveldo apsaugos konvencijos Šalis, turi nustatyti ir apibūdinti įvairias 1 ir 2 straipsniuose minėtas ir jos teritorijoje esančias vertybes. Teismas taip pat įvertino Paveldo apsaugos konvencijos 4, 11 straipsnių nuostatas. Teismas pažymėjo, jog, remiantis Paveldo apsaugos konvencija bei Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimo gairėmis, Lietuva į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą yra įtraukusi keturias išskirtinę visuotinę vertę turinčias ir pasauliniu mastu pripažintas vertybes: Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Struvės geodezinis lankas. Byloje nėra jokių duomenų, kad Petro Cvirkos paminklas būtų įtrauktas į minėtą sąrašą. Apie Paminklo išskirtinę visuotinę reikšmę istorijos, meno ar mokslo požiūriu byloje duomenų taip pat nėra. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Paveldo apsaugos konvencija Paminklo atžvilgiu netaikytina.
13. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog į teismą kreipėsi gindamas savo, kaip Petro Cvirkos vaikaičio, garbę ir orumą, kuriuos, pareiškėjo teigimu, pažeidžia Aktas ir Sprendimas (Rezoliucija), teismas atkreipė dėmesį, kad Akte nėra teigiama, kad Petras Cvirka vykdė represijas, o teikiama tik nuoroda į Aprašo 10.4 papunktį. Tokia nuoroda taip pat pati savaime neteigia, kad Petras Cvirka yra atsakingas už represijų vykdymą, ji galėtų būti suprantama nebent kaip tvirtinanti, jog Petras Cvirka buvo vienos iš Aprašo 10.4 papunktyje nurodytų partijų narys, tačiau Petro Cvirkos narystės SSRS komunistų partijoje neneigia ir pats pareiškėjas, nors teismo posėdžio metu ir nurodė, kad gyvenimo pabaigoje Petras Cvirka ir pats gailėjosi narystės minėtoje partijoje. Kitų argumentų bei įrodymų, kaip Aktas pažeidžia pareiškėjo garbę ir orumą, kitas jo teises, ar sukelia jam kitas teisines pasekmes, pareiškėjas nepateikė. Teismas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką dėl asmens materialinio teisinio suinteresuotumo, įvertinęs skundo reikalavimus ir argumentus, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepagrindė, kaip Aktas pažeidžia jo garbę ir orumą, nenurodė, kokias kitas pareiškėjo teises ar interesus Aktas pažeidžia, kokias teisines pasekmes jam sukelia. Aktą priėmė tinkamus (įstatymais suteiktus) įgaliojimus turintis viešojo administravimo subjektas, įvertinęs surinktą informaciją, atlikęs teisės aktuose reikalaujamus atlikti tyrimus. Pareiškėjas nenurodė, kokie teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti, priimant ginčijamą Aktą. Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kad ginčydamas Aktą turėtų įgaliojimus ginti viešąjį interesą ir jį gintų šioje byloje, todėl teismas priėjo prie išvados, jog nėra pagrindo naikinti Aktą pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais argumentais.
14. Teismas nurodė, kad Savivaldybės tarybos Rezoliucija, kurią ginčija pareiškėjas, teismo vertinimu, yra politinės valios išraiška ir pavedimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su būsimu Paminklo nukėlimu.
15. Teismas atmetė ir pareiškėjo argumentus dėl Paminklo nukėlimo kaip politinio tikslo buvimo, kadangi politinių tikslų klausimai nepriskiriami administracinių teismų kompetencijai. Šis politinių tikslų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (ABTĮ 3 str. 2 d.). Politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų. Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų (pvz., LVAT 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-444-12-07).
16. Teismas sutiko su atsakovu, kad Sprendimas (Rezoliucija) yra Savivaldybės tarybos valios, susijusios su savivaldybei priklausančio turto valdymu ir disponavimu, išraiška. Teisė šią valią turėti ir priimti atitinkamus sprendimus šios valios įgyvendinimui Savivaldybės tarybai yra numatyta VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punkte. Ši kompetencija detalizuota VSĮ 48 straipsnio 2 dalyje. Tuo metu konkreti galimybė perduoti turtą būtent valstybės nuosavybėn Savivaldybės tarybai yra numatyta Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas Rezoliucijoje nėra minimas, jokios teisės ar pareigos jam nėra nustatomos ar keičiamos, byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas, ginčydamas Rezoliuciją, turėtų įgaliojimus ginti viešąjį interesą ir jį gintų šioje byloje. Teismas, įvertinęs LVAT praktiką dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime Savivaldybės taryba tik „teigia, kad Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn“, tačiau tai nėra galutinis sprendimas. Tokią išvadą patvirtina ir tolesni Sprendime išdėstyti įpareigojimai ir pavedimai Administracijai: parengti ir teikti Savivaldybės tarybai svarstyti sprendimo (-ų) projektus šioje rezoliucijoje išreikštai Savivaldybės tarybos valiai įgyvendinti; parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ir antrojo pareiškėjo skundo reikalavimo – panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. rugsėjo 15 d. priimtą Sprendimą.
17. Teismas pažymėjo, kad asmens garbės ir orumo gynimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad garbės ir orumo gynimas reglamentuojamas CK, ginčai dėl garbės ir orumo bei dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio, todėl jie nagrinėtini vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis bendrosios kompetencijos teisme (pvz., LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2311-1062/2018 ir kt.)
18. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų ir naikinti Akto bei Rezoliucijos pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, todėl pareiškėjo skundas atmestas.
III.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. sprendimą ir pareiškėjo skundo reikalavimus patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Pagal Aprašo 10.4 papunktį, sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo nevertinami objektai, kuriuose vaizduojama arba kurių sudedamoji dalis yra už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas atsakingų Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijos vadovų, narių ar kitų asmenų atvaizdai. Taigi, atsižvelgiant į Aprašo 10.4 papunkčio lingvistinę konstrukciją, šis papunktis turi būti taikomas tik tokioms situacijoms, kai objektai ar jų sudėtinės dalys vaizduoja už Lietuvos gyventojų represijas atsakingus Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijos vadovus, narius ar kitus asmenis. Kitaip tariant, nepakanka to, kad objekte būtų Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijos vadovas ar narys, nes dar turi būti nustatyta, jog jis yra atsakingas už Lietuvos žmonių represijas. Pastaruosius argumentus galima pagrįsti dar ir tuo, jog Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, kad teisėkūroje vadovaujamasi aiškumo principu, be kita ko reiškiančiu, jog teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas ir glaustas.
19.2. Aprašo 10.4 papunktis yra baigiamas žodžiais – „ar kitų asmenų“. Akivaizdu, kad šioje frazėje žodis „kitų“ yra vartojamas norint pabrėžti ne tik Vokietijos nacionalsocialistų ir SSRS komunistų partijų narių ir vadovų, kaip fizinių asmenų, atsakomybę, bet kurių kitų už represijas atsakingų asmenų atsakomybę. Vokietijos nacionalsocialistų ir SSRS komunistų partijos nėra fiziniai asmenys, todėl, jei Aprašo 10.4 papunkčiu būtų norėta pabrėžti minėtų partijų atsakomybę, tai Aprašo 10.4 papunktis būtų užbaigtas žodžiais – „ar asmenų, kurie atsakingi už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas“.
19.3. A. M. Brazausko kapas 2017 m. spalio 9 d. buvo įtrauktas į kultūros vertybių registrą, nors jame akivaizdžiai matomas A. M. Brazausko atvaizdas, o pats A. M. Brazauskas buvo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu (narys) ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius (vienas iš vadovų). 2017 m. spalio 9 d. jau galiojo Aprašo 10.4 papunktis, pagal kurį jau buvo draudžiama saugoti komunistų partijos vadovų, kurie atsakingi už represijas, atvaizdus. Taigi, net valdžios institucijos savo veiksmais patvirtina, jog Aprašo 10.4 papunktis yra taikomas tik esant šioms dviem sąlygoms: objekte yra SSRS komunistų partijos narys arba vadovas; jis atsakingas už Lietuvos žmonių represijas. Sprendimu nepagrįstai išaiškinta, kad Aprašo 10.4 papunkčio taikymui pakanka to, jog objekte būtų atvaizdas asmens, kuris priklausė Vokietijos nacionalsocialistų ir SSRS komunistų partijoms, ar vadovavimas joms. Aprašo 10.4 papunkčio taikymui dar būtina nustatyti, kad asmuo yra atsakingas už Lietuvos žmonių represijas.
19.4. Lietuvių kalbos žodyne represija reiškia baudžiamąją priemonę, suvaržymą. Nors teisės aktuose represijos sąvoka nėra apibrėžta, tačiau apie represijas kalbama Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatyme (toliau – ir ARPORTAĮ). Šiame įstatyme represijos apibūdinamos, kaip nuteisimas, įkalinimas ne teismo tvarka, kitoks laisvės apribojimas, ištrėmimas, nužudymas (ARPORTAĮ 1 str. 1 ir 3 d.). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose represijos taip pat neapibrėžė, bet apibūdino, nurodydamas, kad: „okupacinio režimo represijomis siekta <...> žmones sunaikinti, žaloti ir palaužti: jie buvo neteisminių egzekucijų aukos, buvo įkalinami ir siunčiami į specialius lagerius prievartiniams darbams, tremiami į atšiauraus klimato ir menkai gyvenamas tolimas Sovietų Sąjungos vietoves specialiai sudarant nepakenčiamas, nuolatinę grėsmę gyvybei ir sveikatai keliančias gyvenimo sąlygas“. Konstitucinis Teismas šias represijas priskyrė nusikaltimams, kurie laikomi ir tarptautiniais, nurodydamas, kad šie veiksmai gali būti kvalifikuojami nusikaltimais žmoniškumui. Taigi atsakomybės priskyrimas už represijas reikštų atsakomybės priskyrimą už nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus.
19.5. Pagal nacionalinę teisę (pagal BK specialiojoje dalyje esančio XV skyriaus nuostatas), asmuo laikomas atsakingu už nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus, jei būtų nenuginčijamų duomenų apie tai, kad jis juos vykdė, organizavo ar kurstė, vadovavo ar dalyvavo juos vykdant ir jei būtų įrodyti kiti šių nusikaltimų sudėties požymiai, įskaitant asmens kaltę. Tačiau Išvadoje, kuria paremtas Aktas, ir pačiame Akte informacijos apie šias aplinkybes nėra. Nėra jokių duomenų apie tai, kad egzistuotų tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje nustatytos sąlygos, kurios leistų teigti, jog už represijomis padarytus nusikaltimus būtų atsakingas P. Cvirka. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad P. Cvirka kaip nors atsakingas už Lietuvos žmonėms vykdytas okupantų represijas.
19.6. Teismas dėl Akto motyvacijos trūkumų apskritai nepasisakė. Aktas yra administracinis sprendimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 6 punktu jis turi būti motyvuotas. Akte ir jame nurodytuose šaltiniuose nėra jokių duomenų, argumentų ir motyvų apie tai, kad P. Cvirka kaip nors atsakingas už okupacijos metu taikytas represijas prieš Lietuvos žmones. Atsižvelgiant į tai, visiškai nėra aišku, kuo motyvuojant buvo prieita prie išvados, kad turi būti taikomas Aprašo 10.4 papunktis, kaip pagrindas panaikinti teisinę apsaugą Paminklui. Taip pat Akte aiškiai nėra nurodyti kokie nors kiti Paminklo teisinės apsaugos panaikinimo motyvai. Jei Aktas buvo grindžiamas tik tuo, kad P. Cvirka buvo komunistų partijos narys ar vienas iš vadovų, tai šis motyvas Akte visiškai nėra nei paminėtas, nei aiškus.
19.7. Išvada negali būti laikoma administraciniu aktu, todėl administraciniai teismai skundų dėl Išvados nagrinėti net negalėtų. Atitinkamai tai reiškia, jog sprendimo motyvas, jog Išvada nebuvo skundžiama, nesudaro jokio pagrindo netenkinti pareiškėjo skundo dėl Akto.
19.8. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimo pagrindas iš esmės yra tik neteisėtas Aktas. Vadovaujantis teismų praktika, Vertinimo taryboms priimant aktus dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, jų priimami aktai pripažįstami individualiais administravimo aktais (sprendimais), o šių aktų priėmimas – viešuoju administravimu. Sprendimas taip pat laikomas individualiu administraciniu aktu (sprendimu), nes jis skirtas apibrėžtam subjektų ratui. Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 str.). Taigi, pareiškėjas turi neabejotiną teisę į garbę ir orumą bei interesą šią teisę apsaugoti. Tiek Aktu, tiek Sprendimu yra skleidžiama žinia apie neva tai egzistuojančią pareiškėjo senelio atsakomybę už Lietuvos žmonių represijas. Palikus šiuos administracinius aktus galioti, bus laikoma, kad šie aktai oficialiai įtvirtina P. Cvirkos atsakomybę už Lietuvos žmonių represijas, taip šia atsakomybe pabloginant pareiškėjo vardą visuomenėje.
19.9. LVAT 2021 m. gruodžio 1 d. nutartyje Nr. eAS-733-822/2021 yra aiškiai nurodęs, kad pareiškėjo pasirinktas galbūt pažeistos jo teisės į garbę ir orumą gynimo būdas – kreiptis į administracinį teismą dėl administracinių aktų, kurie, jo nuomone, buvo priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir todėl taip pat pažeidžia jo garbę ir orumą, panaikinimo – yra suderinamas su aptartu teisiniu reguliavimu, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėjas galbūt pažeistas savo teises ir teisėtus interesus turėtų ginti civilinio proceso tvarka, nepagrįsta.
20. Atsakovas Savivaldybės taryba, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:
20.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl ginčijamos Savivaldybės tarybos Rezoliucijos jokių savarankiškų šios Rezoliucijos neteisėtumo pagrindų nenurodo, taip pat nepaaiškina, kaip ši Rezoliucija pažeidžia kokias nors paties pareiškėjo faktiškai turimas teises, kurios galėtų būti apgintos šią Rezoliuciją panaikinus. Pareiškėjo vertinimas, kad Rezoliucija neteisėta dėl to, jog ji priimta neva neteisėto Akto pagrindu, neatitinka Rezoliucijos turinio, iš kurio aišku, kad priimant Rezoliuciją buvo atsižvelgta ne tik į Aktą. Apskritai pats Rezoliucijos, kaip politinės valios išraiškos akto, kvestionavimas nagrinėjamu atveju yra nepagrįstas. Rezoliucijoje (politinės valios akte) pareiškėjui nėra sukuriamos jokios teisinės pasekmės.
20.2. Ginčai dėl garbės ir orumo yra nagrinėtini vadovaujantis CPK normomis bendrosios kompetencijos teisme – būtent ką akcentavo ir teismas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas tinkamo reikalavimo (jeigu tai iš tiesų būtų byla dėl garbės ir orumo pažeidimo) teismui šiuo aspektu apskritai nebuvo suformulavęs, nepriklausomai nuo to, į kurios kompetencijos teismą kreipėsi.
20.3. Vien tik aplinkybė, jog asmuo yra giminystės ryšiais susijęs su kitu asmeniu, nereiškia, kad toks asmuo turi kokias nors subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus ginčyti priimamus institucijų sprendimus, susijusius su savo giminaičiu.
21. Atsakovas Vertinimo taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
22. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas nenurodė svarių aplinkybių, kurios įrodytų skundžiamojo sprendimo, įformintu Aktu, nepagrįstumą ar neteisėtumą. Vertinimo tarybos priimtuose apskaitos dokumentuose ir prieduose tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra minimas pareiškėjas, nei jį identifikuoti padedantys asmens duomenys. Vertinimo taryba nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde teikiamu Aprašo 10.4 papunkčio aiškinimu, bandant remtis lingvistiniu teisės aiškinimo metodu. Pareiškėjo dėstomi išvestiniai teiginiai neteisingi, pagrįsti prielaidomis. Atsakovas pažymi, kad A. M. Brazausko kapas, o ne antkapinis paminklas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Kultūros vertybių registre saugomas ne tik A. M. Brazausko kapas, bet ir Petro Cvirkos kapas. Atsakovas nurodo, kad Akto forma užpildyta laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų. Šaltiniai, dokumentai ir teisės akto nuostata, kuria remiantis priimtas sprendimas, įrašyti į Akto formą. Sprendimo motyvai nurodomi 2021 m. rugpjūčio 24 d. posėdžio protokole. Akte ir minėtame posėdžio protokole teiginio, jog „Petras Cvirka <...> atsakingas už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas“, nėra, todėl ir motyvai šiam teiginiui (dėl asmeninės atsakomybės) pagrįsti nėra ir negali būti įvardijami. Nei skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų, įrodymų, kurie sudarytų bent menkiausią prielaidą, leidžiančią teigti, jog Aktas pažeidžia jo garbę ir orumą, ar sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjas yra privatus asmuo, kuris neturėtų savęs taip tampriai tapatinti su kitu asmeniu ir prisiimti sau kito asmens nuopelnų ar veiksmų atsakomybės. Pareiškėjas nėra įgaliotas veikti Petro Cvirkos vardu.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime palaiko poziciją išdėstytą pirmosios instancijos teisme, taip pat pritaria Vertinimo tarybos argumentams išdėstytiems atsiliepime į apeliacinį skundą bei išsakytai pozicijai pirmosios instancijos teisme.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kultūros paveldo departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2021 m. rugpjūčio 24 d. Akto, kuriuo nutarta, kad Petro Cvirkos paminklui, kaip nekilnojamai vertybei, netaikoma teisinė apsauga, ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota imantis Paminklo nukėlimo veiksmų parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus ir panaikinti skundžiamus Aktą ir Sprendimą pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais.
27. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad, atsižvelgiant į Aprašo 10.4 papunkčio lingvistinę konstrukciją, šis papunktis turi būti taikomas tik tokioms situacijoms, kai objektai ar jų sudėtinės dalys vaizduoja už Lietuvos gyventojų represijas atsakingus Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijos vadovus, narius ar kitus asmenis, t. y. Aprašo 10.4 papunkčio taikymui dar būtina nustatyti, kad asmuo yra atsakingas už Lietuvos žmonių represijas; Akte ir jame nurodytuose šaltiniuose nėra jokių duomenų, argumentų ir motyvų apie tai, kad P. Cvirka kaip nors atsakingas už okupacijos metu taikytas represijas prieš Lietuvos žmones. Atsižvelgiant į tai, visiškai nėra aišku, kuo motyvuojant buvo prieita prie išvados, kad turi būti taikomas Aprašo 10.4 papunktis, kaip pagrindas panaikinti teisinę apsaugą Paminklui; pareiškėjas turi neabejotiną teisę į garbę ir orumą bei interesą šią teisę apsaugoti. Palikus skundžiamus administracinius aktus galioti, bus laikoma, kad šie aktai oficialiai įtvirtina P. Cvirkos atsakomybę už Lietuvos žmonių represijas, taip šia atsakomybe pabloginant pareiškėjo vardą visuomenėje.
28. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
29. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nekartodamas atsako į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus.
30. Vertinimo tarybai priimant 2021 m. rugpjūčio 24 d. Aktą netaikyti apsaugos Petro Cvirkos paminklui, esančiam Vilniuje, P. Cvirkos a., vadovautasi Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2021 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. ĮV-876 „Dėl kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-150 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 10.4 papunkčiu, kuriuo remiantis, sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo nevertinami objektai, kuriuose vaizduojami „už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas atsakingų Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijų vadovų, narių ar kitų asmenų atvaizdai“. Atsižvelgta į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019 m. gruodžio 3 d. išvadą Nr. 13R-587, kad Petras Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės ir jos piliečių likimui.
31. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai nurodė teisės aktų (NKPAĮ 8 straipsnio 5, 6, 8 dalių, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio, 5 straipsnio 1 punkto a–k papunkčių, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 5.1 punkto, Aprašo 10.4 papunkčio) nuostatas ir konstatavo, kad Vertinimo taryba turėjo teisę remtis ir pagrįstai rėmėsi LGGRTC (kaip įstatymu įgaliotos įstaigos atlikti atitinkamos srities tyrimus) išvada, kaip vienu iš informacijos, reikalingos Aktui priimti, šaltinių, taip pat, jog Aprašo 10.4 papunkčio taikymui pakanka vien vaizduojamo asmens narystės vienoje iš minėtų partijų.
32. Aprašo (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 20 d. iki 2022 m. balandžio 20 d.) 10.4 papunktis nustato, kad sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo nevertinami objektai (išskyrus neveikiančias kapines, kapus, palaikų laidojimo ar užkasimo vietas), kuriuose vaizduojama arba kurių sudedamoji dalis yra už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas atsakingų Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijos vadovų, narių ar kitų asmenų atvaizdai.
33. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomu Aprašo 10.4 papunkčio aiškinimu remiantis lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, kad Aprašo 10.4 papunkčio taikymui dar būtina nustatyti, jog asmuo (nagrinėjamu atveju Petras Cvirka) yra atsakingas už Lietuvos žmonių represijas. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog Paminklo apsauga panaikinta dėl to, kad, pareiškėjo teigimu, Petras Cvirka yra asmeniškai atsakingas už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas, ir toks Vertinimo tarybos priimtas Aktas menkina pareiškėjo garbę aplinkinių akyse ir žeidžia pareiškėjo orumą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kad pagal Aprašo 10.4 papunkčio formuluotę būtent minimos partijos – Vokietijos nacionalsocialistų partija ar SSRS komunistų partija – yra atsakingos už Lietuvos gyventojų represijas. Taigi tam, kad konkretus objektas dėl teisinės apsaugos reikalingumo nebūtų vertinamas, užtenka to, jog būtų vaizduojami atvaizdai asmenų, kurie buvo minėtų partijų vadovai, nariai, nors patys nebūtinai tiesiogiai vykdė Lietuvos gyventojų represijas ar yra tiesiogiai atsakingi už jas, t. y. Aprašo 10.4 papunkčio taikymui pakanka vien vaizduojamo asmens narystės vienoje iš minėtų partijų.
34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų materialiosios teisės normų. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog Aprašo 10.4 papunktį Vertinimo taryba taikė neteisingai. Akte nėra teigiama, jog Petras Cvirka atsakingas už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas. Akte ir jo prieduose tiesiogiai, nei netiesiogiai taip pat nėra minimas pareiškėjas. Pareiškėjas nepateikė ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teigti, jog Aktas pažeidžia jo garbę ir orumą. Priimant Aktą remtasi Centro išvada dėl Petro Cvirkos politinės-visuomeninės veiklos ir jo kolaboravimo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis. Kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, Akte nurodoma Aprašo 10.4 papunkčio nuoroda taip pat pati savaime neteigia, kad Petras Cvirka yra atsakingas už represijų vykdymą, ji galėtų būti suprantama nebent kaip tvirtinanti, jog Petras Cvirka buvo vienos iš Aprašo 10.4 papunktyje nurodytų partijų narys.
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad teismas nustatė visus bylai reikšmingas aplinkybes, kurias, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, turėjo nustatyti, nurodė tinkamą teisinį kvalifikavimą. Skundžiamas Aktas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Vertinimo tarybos Aktas dėl apsaugos Petro Cvirkos paminklui netaikymo motyvuotas, t. y. pagrįstas teisiniu reguliavimu (Akte nurodytas konkretus Aprašo papunktis) bei atsižvelgta į Centro Išvadą, kitus informacijos šaltinius. Sprendimo motyvai taip pat nurodomi Vertinimo tarybos 2021 m. rugpjūčio 24 d. posėdžio protokole. Akte ir minėtame posėdžio protokole teiginio, jog Petras Cvirka atsakingas už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas, nėra, todėl, priešingai nei nurodo pareiškėjas, ir motyvai šiam teiginiui (dėl asmeninės atsakomybės) pagrįsti nėra ir negali būti įvardijami.
36. Teisėjų kolegija, nekartodama tų pačių argumentų, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą, kuriame teigiama, kad Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn, bei kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota imantis Paminklo nukėlimo veiksmų parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo, todėl plačiau dėl jų nepasisako. Pareiškėjas nepagrindė, kaip Savivaldybės tarybos Rezoliucija pažeidžia kokias nors pareiškėjo faktiškai turimas teises, kurios galėtų būti apgintos šią Rezoliuciją panaikinus.
37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog nėra pagrindo naikinti pareiškėjo ginčijamus Aktą ir Sprendimą pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais argumentais.
38. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti – apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Arūnas Dirvonas
Rasa Ragulskytė-Markovienė