Civilinė byla Nr. e3K-3-338-969/2020

Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00720-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.4.3.5.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Egvirija“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Egvirija“ ieškinį atsakovui E. M. dėl sandorių negaliojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditorių teisių pažeidimą kaip actio Pauliana (Pauliano ieškinys) sąlygą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė BUAB „Egvirija“, atstovaujama bankroto administratorės, prašė pripažinti negaliojančiais 2018 m. rugsėjo 1 d., 5 d. mokėjimų sandorius ir 2018 m. lapkričio 9 d., 14 d. kasos išlaidų orderius; taikyti restituciją – iš atsakovo E. M. priteisti 8565,19 Eur, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi iškėlė UAB „Egvirija“ bankroto bylą, vadovaudamasis 2017–2018 m. finansiniais duomenimis, bankroto byloje patvirtinta 20 692,10 Eur kreditorių finansinių reikalavimų. Atsakovas buvo UAB „Egvirija“ vadovas. UAB „Egvirija“, nebegalėdama tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų kitiems kreditoriams, ginčijamais 2018 m. rugsėjo 1 d. – lapkričio 14 d. mokėjimais išmokėjo atsakovui 8565,19 Eur, nurodydama, kad „grąžinama skola atskaitingam asmeniui“. Ieškovės įsitikinimu, ginčijami sandoriai yra negaliojantys actio Pauliana pagrindu, tikslinga pripažinti juos negaliojančiais bei taikyti restituciją, nes, iškėlus bankroto bylą, bendrovės kasoje ir banko sąskaitose pinigų nebuvo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiais ginčytus UAB „Egvirija“ mokėjimo sandorius ir taikė restituciją: priteisė iš atsakovo 8565,19 Eur, taip pat 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Teismas nustatė, kad:

5.1.                      2018 m. gruodžio 12 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi UAB „Egvirija“ iškelta bankroto byla;

5.2.                      atsakovas buvo UAB „Egvirija“ vadovu nuo 2009 m. sausio 26 d. iki 2019 m. sausio 9 d.;

5.3.                      UAB „Egvirija“ ginčijamais sandoriais atsakovui išmokėjo 8565,19 Eur, nurodydama, kad grąžinama skola atskaitingam asmeniui:

5.3.1.                      2000 Eur 2018 m. rugsėjo 1 d. banko pavedimu;

5.3.2.                      3078 Eur 2018 m. rugsėjo 5 d. banko pavedimu;

5.3.3.                      2687 Eur 2018 m. lapkričio 9 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 066;

5.3.4.                      800 Eur 2018 m. lapkričio 14 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 068;

5.4.                      2019 m. vasario 19 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi patvirtinti BUAB „Egvirija“ 20 692,10 Eur sumos kreditorių reikalavimai:

5.4.1.                      UAB „Mimeta“ – 8024,76 Eur (pagal išrašytą 2018 m. balandžio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą ieškovė atsiskaityti turėjo iki 2018 m. birželio 17 d., pagal 2017 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą – iki 2017 m. lapkričio 27 d., pagal tris 2017 m. rugpjūčio 23 d. PVM sąskaitas faktūras – iki 2017 m. spalio 22 d., pagal 2017 m. liepos 5 d. PVM sąskaitą faktūrą – iki 2017 m. rugsėjo 3 d., pagal 2017 m. birželio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą – iki 2017 m. rugpjūčio 11 d.);

5.4.2.                      J. Ragelskio IĮ – 505,68 Eur (skola susidariusi nuo 2014 m.);

5.4.3.                      UAB „Heidelbergcement Klaipėda“ – 2231,70 Eur (nuo 2018 m. balandžio 18 d.);

5.4.4.                      UAB „Aivita“ – 847,23 Eur (skola susidariusi nuo 2018 m. balandžio 17 d., balandžio 24 d., gegužės 2, 8, 15, 22 d., liepos 10 d., rugpjūčio 14 d. ir rugsėjo 4 d).

6.       Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad ginčo sandorių sudarymo metu minėti kreditoriai jau turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę (skolininkę), t. y. skolų mokėjimo terminai kreditoriams jau buvo suėję. Ieškovė, sudarydama ginčijamus sandorius, jau buvo nemoki. Įmonės nemokumą ginčijamų sandorių sudarymo metu pripažino ir pats atsakovas.

7.       Teismas pažymėjo, kad atsakovas, suvokdamas sunkią įmonės finansinę padėtį ir žinodamas, kad negalės įvykdyti įsipareigojimų, kelios dienos prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sau išsimokėjo 2687,19 Eur sumą, o 800 Eur – kai jau buvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto bylos duomenimis, 2018 m. lapkričio 11 d. likusios turto vertės (28 262 Eur) nepakako visų kreditorių reikalavimams patenkinti (40 117 Eur), iškėlus bankroto bylą, bendrovės kasoje ir banko sąskaitoje pinigų nebuvo. Teismas pripažino, kad UAB „Egvirija“, vykdydama mokėjimus savo vadovui – atsakovui, sumažino galimybes vykdyti įsipareigojimus kitiems bendrovės kreditoriams, atitinkamai kreditoriai prarado galimybes patenkinti savo reikalavimus. Teismas konstatavo, kad ginčijami pinigų išmokėjimai buvo atlikti jau faktiškai UAB „Egvirija“ esant nemokiai, todėl jie pažeidė kitų UAB „Egvirija“ kreditorių teises. Tokie šalių veiksmai suformuotoje teismų praktikoje vertinami kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais.

8.       Atsakovo argumentus apie privalėjimą sudaryti ginčijamus skolų grąžinimo sandorius (t. y. atlikti pinigų išmokėjimus) dėl to, kad ieškovė turėjo skolinių įsipareigojimų atsakovui nuo 2012 m., o kitiems kreditoriams įsiskolinimai buvo susidarę vėliau, teismas atmetė, nurodęs, jog ginčijami pinigų išmokėjimo sandoriai negalėjo būti laikomi labiau privalomais nei kitų kreditorių reikalavimai, nes, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ginčijamų mokėjimų metu ieškovė jau turėjo didelių finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams bei aukštesnės eilės kreditoriams – Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV). Atlikti pinigų išmokėjimai atsakovui niekaip nepagerino UAB „Egvirija“ finansinės padėties, neužtikrino galimybės jai atkurti savo mokumą ir sėkmingai toliau vykdyti komercinę veiklą, atsiskaityti su kitais kreditoriais. Šiuo atveju nebuvo nei pareigos, nei būtinybės atsiskaityti su atsakovu. Atsakovui šių byloje nustatytų aplinkybių nepaneigus ir nenuginčijus, akivaizdu, kad ginčijami pinigų išmokėjimo sandoriai buvo naudingi tik jam pačiam.

9.       Teismas byloje taip pat taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio 2 dalį. Nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtina, jog ieškovės ginčijami sandoriai pažeidžia kitų kreditorių, negavusių iš ieškovės prievolių įvykdymo, teises, nes jais buvo suteikta išskirtinė privilegija vienam iš kreditorių – atsakovui. Tokie veiksmai teismo įvertinti kaip kitų skolininko kreditorių teisių pažeidimas, suformuotoje teismų praktikoje jie vertinami kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais.

10.       Atsakovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie pagrįstų skolos atsiradimo laiką ir reikalavimą grąžinti susidariusią skolą, nors savo pirmumo teisę grindė argumentu, kad jam skola neišmokėta nuo 2012 m. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų turėjęs pirmumo teisę prieš kitus ieškovės kreditorius, priešingai, ieškovė tuo metu turėjo kitų kreditorių, kurių skolų sumokėjimo terminai jau buvo suėję nuo 2014 m., ieškovė pateikė teismui į bylą įrodymus, pagrindžiančius tai, kokie kreditoriai turėjo pirmenybės teisę, taip pat jų reikalavimų atsiradimo teisinį pagrindą. Ieškovė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo nemoki, neturėjo pakankamai lėšų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimas įvykdyti vienu metu, todėl turėjo prievolę laikytis CK 6.9301 straipsnio nustatytos mokėjimo eilės tvarkos, tačiau šios įstatyme nustatytos pareigos nevykdė.

11.       Teismas konstatavo, kad byloje yra visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, taikė restituciją.

12.       Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2020 m. kovo 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.9301 straipsnio pagrindu, todėl šiuo teisiniu pagrindu ieškinys turi būti atmetamas. Bankroto administratorius gali ginčyti sandorius esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai ir kreditorių teisių pažeidimą analizuoti tik šios teisės normos aspektu.

14.       Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas byloje nevertino kreditorių įsipareigojimų atsiradimo termino. Nenustačius konkretaus įsipareigojimų nurodytiems kreditoriams atsiradimo termino, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pažeistos kitų kreditorių teisės. Atsakovas rėmėsi aplinkybe, kad, pagal viešus duomenis, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki lapkričio 14 d. UAB „Egvirija“ neturėjo skolos VSDFV, valstybės biudžetui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš byloje esančios 2019 m. vasario 19 d. Šiaulių apygardos nutarties matyti, jog skola VSDFV yra 325,70 Eur, VMI – 3304,28 Eur, ji susidarė 2018 m. lapkričio mėnesį deklaravus pridėtinės vertės mokestį. Šių prieštaravimų byloje pirmosios instancijos teismas neanalizavo, taigi, neištyrė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių.

15.       Pirmosios instancijos teismas nevertinto ir neanalizavo faktinės aplinkybės, susijusios su avansine apyskaita, skolos atsakovui susidarymo pagal avansinę apyskaitą pagrindais, laikotarpiais bei mokėjimo terminais, t. y. nevertintas faktinis pagrindas, kuris lėmė pinigų išmokėjimą atsakovui. Teisėjų kolegija nusprendė, kad minėtus dokumentus turėjo pateikti ieškovė, nes jai perduoti visi įmonės dokumentai, o to nepadarius, dokumentai išreikalautini teismo, kadangi jie yra reikšmingi nustatant atsikaitymo eiliškumą.

16.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sprendžiant, ar yra pagrindas actio Pauliana tenkinti, turi būti įvertintos aplinkybės, susijusios su atsiskaitymo terminais, sutartinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams pobūdis, pirmosios instancijos teismo sprendime apsiribojama tik formaliu nurodymu, kad bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai, tačiau nenurodytas reikalavimų eiliškumas, jų konkretūs mokėjimo terminai, atsižvelgiant į sutartinių santykių pobūdį bei skolos atsakovui susidarymo terminus.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

17.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Apeliacinės instancijos teismas klaidingai suprato actio Pauliana instituto esmę, paskirtį ir sąlygas, klaidingai nurodė, kad nepaisant to, jog yra nustatytas skolininko nesąžiningumas ir kitos actio Pauliana sąlygos, aiškinant kreditoriaus teisių pažeidimą suteikiant pirmenybę vienam iš kreditorių, turi būti įvertintos faktinės aplinkybės, susijusios su atsiskaitymo terminais, t. y. svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Ieškovė šioje byloje ginčija mokėjimo sandorius, bet neginčija pirminių buhalterinių dokumentų, kuriais atsakovas skolino ieškovei lėšas arba įgijo reikalavimo teisę į ieškovę CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu (atsakovui atsiskaičius su trečiaisiais asmenimis už ieškovę). Vertinant ginčijamus mokėjimo sandorius prieš bankroto bylos iškėlimą actio Pauliana aspektu teisiškai yra visiškai nereikšminga tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis atsakovas įgijo reikalavimo teisę į ieškovę. Ieškovės įsitikinimu, šios aplinkybės nesudaro įrodinėjimo dalyko šioje byloje (minėtos aplinkybės nėra šalių ginčijamos) bei nesusijusios nė su viena actio Pauliana instituto taikymo sąlyga.

17.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog sandoris buvo sudarytas laikantis protingo verslininko sąvokos, kuri apima sąžiningumo principą, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti įmonės naudai, nevertino paties atsakovo ir liudytojos (jo sutuoktinės ir įmonės buhalterės) parodymų, kad įmonė su atsakovu nebuvo sudarę jokių papildomų sutarčių (paskolos sutarčių ar pan.). Vadinasi, papildomai vertinti duomenis, kada ieškovė privalėjo grąžinti skolą atsakovui, nėra tikslinga, nes tokių duomenų tiesiog nėra.

17.3.                      Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad šiame sprendime detaliai įvertintos aplinkybės, kada kitiems ieškovės kreditoriams yra susidariusios skolos, nurodyti konkretūs terminai. Taip pat pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su tuo, ar atsakovas turėjo pirmumo teisę kitų kreditorių atžvilgiu patenkinti savo reikalavimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas turi teisinį pagrindą pats ištirti ir įvertinti neištirtas bylos aplinkybes. Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų. Ieškovės vertinimu, skundžiama nutartimi yra formaliai motyvuojama, neva negalima išnagrinėti bylos dėl tam tikrų aplinkybių stokos.

17.4.                      Skundžiamoje nutartyje nebuvo atriboti sandorių ginčijimo pagal CK 6.66 straipsnį ir 6.9301 straipsnį pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad sandorį ginčijant CK 6.66 straipsnio pagrindu yra svarbu vertinti aplinkybes, kada susidarė skola nesąžiningam kreditoriui, nors šios aplinkybės turi reikšmės ginčijant sandorį CK 6.9301 straipsnio, o ne CK 6.66 straipsnio pagrindu.

18.       Atsiliepimo į kasacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka ir terminais negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl actio Pauliana sąlygų aiškinimo ir taikymo, kai bankroto administratorius ginčija iki bankroto bylos iškėlimo įmonės atliktus mokėjimus (atsiskaitymus)

19.       Įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir (ar) galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ) administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

20.       Būtent CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis bankroto administratorius turi galimybę nuginčyti iki bankroto bylos iškėlimo įmonės atliktus mokėjimus (atsiskaitymus), dėl kurių neteisėtai suteiktas prioritetas vienam iš kreditorių ir atitinkamai sumažinta galimybė kitiems kreditoriams gauti reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-684/2020, 22 punktas).

21.       Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorius nuo nesąžiningų skolininkų, vengiančių vykdyti jiems savo turimas prievoles. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

22.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas).

23.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas nevertinto ir neanalizavo faktinės aplinkybės, susijusios su avansine apyskaita, skolos susidarymo pagal avansinę apyskaitą pagrindais, byloje taip pat turi būti nustatytas kreditorių reikalavimų eiliškumas, jų konkretūs mokėjimo terminai bei skolos atsakovui susidarymo terminas, nes nenustačius šių aplinkybių nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog pažeistos kitų kreditorių teisės. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos nustatant kreditorių teisių pažeidimą ir nesudaro įrodinėjimo dalyko šioje byloje.

24.       CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.).

25.       Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl jo sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 56 punktas).

26.       Nemokumas, kaip teisinė sąlyga, actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

27.       Teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą, yra bankrotas (ginčui taikytinos ĮBĮ redakcijos 2 straipsnio 1 dalis). ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

28.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 išaiškinta, kad įmonei atsidūrus tokioje būsenoje, kai ji negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, atsakingi asmenys privalo inicijuoti bankroto bylą, o atsiskaitymas su kreditoriais, išskyrus atvejus, kai įmonė tokius sandorius sudaryti privalėjo, negali būti vykdomas, kad būtų išvengta neteisėto pranašumo suteikimo vieniems kreditoriams sumažinant likusiųjų galimybes gauti reikalavimų patenkinimą. Pažeidus šias įstatymo nuostatas, nemokios įmonės sudarytas sandoris gali būti nuginčytas CK 6.66 straipsnio pagrindu, o sumokėtos lėšos išreikalautos iš jas neteisėtai gavusio nesąžiningo kreditoriaus (nutarties 36 punktas). Plėtodamas šią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką kasacinis teismas taip pat nurodė, kad bankroto administratorius negali remtis CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu kaip kreditoriaus teisių pažeidimu CK 6.66 straipsnio taikymo tikslu, nes įmonei esant nemokiai neleistinas atsiskaitymas su jokios eilės kreditoriais, išskyrus būtinus sandorius, atsiskaitymas su aukštesnės eilės kreditoriumi actio Pauliana kontekste būtų traktuojamas lygiai taip pat – kaip neteisėtas pirmenybinis sandoris (sandoris, kuriuo skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, 32 punktas).

29.       Kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014).

30.       Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad 2018 m. rugsėjo 1 ir 5 dienomis ir 2018 m. lapkričio 9, 14 dienomis pinigų išmokėjimai, kurių suma – 8565,19 Eur, buvo atlikti jau faktiškai UAB „Egvirija“ esant nemokiai. Ginčijami mokėjimai atlikti kelios dienos prieš atsakovui kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o dalis – kai jau buvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šią aplinkybę (UAB „Egvirija“ nemokumo būseną) patvirtina ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis, kuria iškelta bankroto byla UAB „Egvirija“. 

31.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio bylose pareiga įrodyti pirmenybinio sandorio būtinumą tenka atsakovui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Egvirija“ nebuvo nei pareigos, nei būtinybės atsiskaityti su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismas šios išvados nepaneigė. Apeliacinės instancijos teismas aptariamu aspektu tik nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir neanalizavo faktinės aplinkybės, susijusios su avansine apyskaita, skolos susidarymo pagal avansinę apyskaitą pagrindais, laikotarpiais bei mokėjimo terminais, t. y. nevertintas faktinis pagrindas, kuris lėmė lėšų išmokėjimą atsakovui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

32.       Pirma, minėta, kad tokio pobūdžio bylose pareiga įrodyti pirmenybinio sandorio būtinumą tenka atsakovui. Todėl net ir pripažįstant, kad įrodymą – avanso apyskaitą turėjo pateikti ieškovė (kadangi jai perduoti visi įmonės dokumentai), atsakovas neatleidžiamas nuo pareigos nurodyti, kokią teisiškai reikšmingą aplinkybę šis įrodymas galėtų patvirtinti ar paneigti. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokį konkrečiai atsakovo įrodinėjamą skolos susidarymo pagal avansinę apyskaitą pagrindą, patvirtinantį ginčo sandorių būtinumą, galėtų patvirtinti aptariamas įrodymas – avanso apyskaita. 

33.       Antra, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokių kitų byloje esančių įrodymų (išskyrus avanso apyskaitos) neįvertinęs pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti nepagrįstą išvadą, kad UAB „Egvirija“ nebuvo būtinybės atsiskaityti su atsakovu.

34.       Trečia, atsižvelgiant į šios nutarties 32 ir 33 punktuose nurodytas aplinkybes ir remiantis šios nutarties 28 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, kitos apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytos aplinkybės, kurioms nustatyti byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (skolos susidarymo pagal avansinę apyskaitą laikotarpiai ir mokėjimo terminai), yra teisiškai nereikšmingos (perteklinės) sprendžiant dėl pirmenybinio sandorio (ne)būtinumo CK 6.66 straipsnio taikymo prasme.

35.       Atsižvelgdama į šios nutarties 28–29 punktuose nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus bei byloje nustatytas aplinkybes – UAB „Egvirija“ nemokumą ginčijamų sandorių sudarymo metu ir būtinumo sudaryti ginčijamus sandorius nebuvimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana sąlygas, dėl to priėmė neteisėtą nutartį, kuri naikintina.  

36.       Pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes ir jas kvalifikavo, iš esmės tinkamai taikydamas ginčui išspręsti aktualias teisės normas, todėl, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje taikė CK 6.9301 straipsnį, tačiau šis pažeidimas savaime nesudaro pagrindo dėl actio Pauliana tenkinimo nagrinėjamoje byloje spręsti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

37.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

38.       Tenkinant ieškovės kasacinį skundą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovei iš atsakovo priteistinas apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).

39.       Bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo 508,20 Eur išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kasaciniame teisme – 435,60 Eur advokato pagalbai surašant kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimą prašo priteisti iš atsakovo. Prašomas priteisti išlaidų atlyginimo dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.11, 8.13 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, todėl iš atsakovo ieškovei priteistinas 943,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

40.       CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatyta minimali 5 Eur valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma. Apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme minėto dydžio priteistinų išlaidų nebuvo patirta, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei UAB „Egvirija“ (j. a. k. 302300654) iš atsakovo E. M. (duomenys neskelbtini) 943,80 Eur (devynis šimtus keturiasdešimt tris Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Andžej Maciejevski

        Sigita Rudėnaitė

        Gediminas Sagatys