Civilinė byla Nr. e3K-3-325-684/2017

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01655-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6.; 3.1.15.

                 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, indėlių sertifikato pripažinimo draudimo objektu ir draudimo išmokos priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui Lietuvos bankui.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priteistinų procesinių palūkanų momento nustatymą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio pripažinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 140 straipsnio 2 dalis), aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas 2010 m. lapkričio 15 d. įsigijo iš BAB banko „Snoras“ (toliau – Bankas) 1 600 000 Lt (463 392,03 Eur) vertės emisijos Nr. 6 (LTL) indėlio sertifikatą. 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos bankas atšaukė Banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė Bankui bankroto bylą.
3. Ieškovas 2015 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia ieškovo ir Banko 2010 m. lapkričio 15 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, taikyti restituciją ir laikyti, kad ieškovo už indėlio sertifikatą įmokėtos lėšos yra lėšos jo banko sąskaitoje; 2) pripažinti, kad ieškovo indėlio sertifikatas yra draustas indėlių, investuotojų draudimu; 3) priteisti 85 872,17 Eur draudimo išmoką už lėšas, sumokėtas pagal indėlio sertifikato įsigijimo sutartį; 4) priteisti iš Banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos ginčo esmę, teisinę problemą, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi šios civilinės bylos nagrinėjimą sustabdė iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013 pagal trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimo“ kasacinį skundą dėl sandorių, sudarytų su Banku, pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2015 m. lapkričio 17 d. išnagrinėjęs pirmiau nurodytą bylą (civilinė byla Nr. 3K-7-602-684/2015), konstatavo, kad Banko indėlio sertifikatas negali būti laikomas vertybiniu popieriumi, kuriam taikoma 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų su vėlesniais pakeitimais I priedo 12 punkte ir Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, todėl tokiam indėlio sertifikatui turi būti taikoma indėlių garantijų sistema.
6. Ieškovas, išnykus nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo pagrindams, 2015 m. lapkričio 24 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą ir priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 ir 6.210 straipsnių nuostatomis. Nurodė, kad reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra išvestinis iš pagrindinio materialiojo reikalavimo.
7. Bankas 2015 m. lapkričio 24–27 d. perdavė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenis apie Banko indėlių sertifikatų turėtojus ir jiems priklausančias indėlių sumas, reikalingus indėlių draudimo išmokoms apskaičiuoti ir išmokėti. Remiantis šiais duomenimis, apskaičiuotos ir išmokėtos indėlių draudimo išmokos indėlių sertifikatų turėtojams, be kita ko, ir ieškovui, savo išmoką jis galėjo atsiimti nuo 2015 m. gruodžio 15 d. (išmoką ieškovas atsiėmė). Ieškovui draudimo išmokos suma apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad jis jau buvo gavęs 14 127,83 Eur indėlių draudimo išmoką už Banke turėtą indėlį, o kadangi maksimali vienam indėlininkui mokėtina indėlių draudimo išmoka dėl vieno draudžiamojo įvykio – 100 000 Eur, todėl ieškovui išmokėta 85 872,17 Eur indėlių draudimo išmoka.
8. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas.
9. Ieškovas po draudimo išmokos išmokėjimo 2016 m. kovo 9 d. pateikė teismui patikslintą pareiškimą dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo, kuriame nurodė, kad atsisako Bankui pareikštų reikalavimų: 1) pripažinti negaliojančia  ieškovo ir Banko 2010 m. lapkričio 15 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, taikyti restituciją ir laikyti, kad ieškovo už indėlio sertifikatą įmokėtos lėšos yra lėšos jo banko sąskaitoje; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas prašė nagrinėti ir tenkinti reikalavimus, pareikštus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“: 1) pripažinti, kad ieškovo įsigytas Banko indėlio sertifikatas yra draustas indėlių, investuotojų draudimu; 2) priteisti ieškovui 85 872,17 Eur draudimo išmoką; 3) priteisti ieškovui 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

10. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi priėmė ieškovo pateiktą ieškinio dalies Bankui dėl indėlio sertifikato pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atsisakymą ir šią civilinės bylos dalį nutraukė; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
11. Teismas nurodė, kad pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalį draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo (banko) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos VĮ Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4, 13 punktas nustatė, kad draudėjas (bankas ar kita kredito įstaiga), kuriam yra įvykęs draudžiamasis įvykis, privalo pateikti draudimo įmonei draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlininkus ir jų indėlius ir (arba) įsipareigojimus investuotojams ir investuotojus, kurių vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Įvykus kredito įstaigos draudžiamajam įvykiui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos).
12. Teismo vertinimu, kadangi VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nedisponuoja duomenimis apie indėlininkus ir investuotojus bei jiems priklausančias mokėtinas sumas iki kredito įstaigų galimų draudžiamųjų įvykių, šiais duomenimis pradeda disponuoti tik po draudžiamojo įvykio ir tik draudėjui perdavus šiuos duomenis, todėl jos atliktas draudimo išmokų apskaičiavimas ir išmokėjimas pagrįstas.
13. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-602-684/2015) pateiktų išaiškinimų Bankas perdavė duomenis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apie indėlių sertifikatų turėtojus ir jiems priklausančias indėlių draudimo išmokas, be kita ko, ir apie ieškovą bei jam mokėtiną indėlio draudimo išmoką, kurią sudaro indėlio sertifikato suma su priskaičiuotomis iki draudžiamojo įvykio dienos (2011 m. lapkričio 24 d.) palūkanomis; draudimo išmoka yra išmokėta. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų dėl ieškovo įsigytų Banko indėlio sertifikato pripažinimo draustu indėlių, investuotojų draudimu bei 85 872,17 Eur draudimo išmokos už lėšas, sumokėtas pagal indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, priteisimo.
14. Teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką išmokėjo praleidusi terminą įvykdyti piniginę prievolę pagal CK 6.210 straipsnį. Todėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.
15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuria netenkintas reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priteisė ieškovui iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 235,27 Eur palūkanų.
16. Teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentus dėl indėlio sertifikato pripažinimo draustu indėlių, investuotojų draudimu ir pagal jį priteistinos 85 872,17 Eur draudimo išmokos. Kolegija nurodė, kad po draudimo išmokos išmokėjimo ieškovas atsisakė reikalavimų dėl indėlio sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos pagal ją taikymo (žr. šios nutarties 9 punktą). Išmokėdama draudimo išmoką, atsakovė faktiškai pripažino, kad indėlio sertifikatas yra draustas indėlių, investuotojų draudimu (pirmasis patikslinto ieškinio reikalavimas), ir ieškovui buvo išmokėta jo prašoma priteisti draudimo išmokos suma (antrasis patikslinto ieškinio reikalavimas). Kolegijos vertinimu, pirmasis patikslinto ieškinio reikalavimas savaime net ir nelaikytinas savarankišku materialiuoju reikalavimu, nes jis savo esme yra tik sąlyga patenkinti materialųjį reikalavimą – gauti draudimo išmoką. Kita vertus, bet kuriuo atveju ieškovo pozicija aptariamais aspektais buvo pripažinta pagrįsta ir šie jo nurodomi reikalavimai patenkinti nagrinėjant bylą. Tačiau ieškovas ir toliau palaikė savo jau faktiškai patenkintus reikalavimus, kas reiškia, jog jų tenkinimo atveju jam turėtų būti priteista draudimo išmoka ir tokiu būdu atsirastų galimybė (bent jau) siekti vykdymo proceso tvarka dar kartą gauti draudimo išmoką. Kolegijos vertinimu, jei asmuo reikalauja ginti jo teisę, o bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad teisės pažeidimas neegzistuoja, ieškinys turi būti atmestas, tai ir padarė pirmosios instancijos teismas.
17. Kolegija taip pat atmetė ieškovo argumentus, susijusius su ieškinio pripažinimu kaip pagrindu tenkinti ieškinį nagrinėjamoje byloje. Kolegija sutiko, kad ieškinio pripažinimas gali, išskyrus atvejus, kai konstatuotinos CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, lemti ne tik ieškinio patenkinimą, bet ir bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigą, sutrumpintus sprendimo motyvus  (CPK 140 straipsnio 2 dalis, 268 straipsnio 4 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju patikslinto ieškinio reikalavimai ne tik buvo pripažinti, bet jau ir įvykdyti nagrinėjant bylą dar nepriėmus teismo sprendimo. Kolegija laikė nepagrįstais atsakovės argumentus dėl patikslinto ieškinio nepripažinimo, nes to ji nepareiškė nei žodžiu, nei raštu CPK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. jos faktiniai veiksmai byloje (draudimo išmokos išmokėjimas), nors ir atlikti tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties (civilinė byla Nr. 3K-7-602-684/2015), kurioje pripažinta indėlio sertifikatų turėtojų teisė į draudiminę apsaugą, priėmimo, patvirtina, kad atsakovė  nagrinėjant šią bylą laikė ieškovo poziciją pagrįsta.
18. Spręsdama klausimą dėl ieškovo prašymo priteisti procesines palūkanas, kolegija pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą procesinių palūkanų priteisimo. Procesinių palūkanų mokėjimą nustato ne CK 6.210 straipsnio nuostatos, o CK 6.37 straipsnio 2 dalis, Pastarojoje normoje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio nuostatos nustato tik palūkanų dydį, bet ne jų priteisimo sąlygas.
19. Kolegijos vertinimu, nepagrįsti atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ argumentai, kad ji prievolės įvykdymo terminų nepraleido, nes negalėjo išmokėti draudimo išmokos, kol Bankas nebuvo perdavęs duomenų apie indėlių sertifikatų turėtojus. Pirma, iš atsakovės pozicijos byloje matyti, kad ji ilgą laiką apskritai nepripažino indėlio sertifikatų kaip draudimo apsaugos objekto iš esmės (taigi, labai tikėtina, kad ji nebūtų draudimo išmokos mokėjusi nepriklausomai nuo to, ar jai (ne)perduoti iš banko atitinkami duomenys), antra, bet kuriuo atveju atsakovė jau iš šioje byloje pareikšto ieškinio žinojo apie ieškovo turimą indėlio sertifikatą ir reiškiamus reikalavimus.
20. Kolegija nurodė, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu šioje normoje nurodytos palūkanos turi būti priteistos už 20 dienų, nes prašymas dėl procesinių palūkanų priteisimo pateiktas tik 2015 m. lapkričio 24 d., ieškovui draudimo išmoka išmokėta 2015 m. gruodžio 14 d., o jų dydis – 5 proc. – nustatytinas CK 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kolegija sprendė, kad  ieškovui priteistina 235,27 Eur palūkanų (85 872,17 Eur x 5 / 100 proc. x 20 / 365 dienų).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį, kuria teismas klaidingai apskaičiavo priteistinų procesinių palūkanų dydį, ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ši norma imperatyviai įtvirtina procesinių palūkanų mokėjimą ir laikotarpį, už kurį jos skaičiuojamos, t. y. kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas pagrįstai sprendė, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo sumokėti ieškovui procesines palūkanas. Tačiau nepagrįsta teismo išvada, kad procesinių palūkanų dydis skaičiuotinas už 20 dienų nuo 2015 m. lapkričio 24 d. (nuo pateikto ieškovo prašymo priteisti procesines palūkanas), bet ne nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. rugpjūčio 21 d. (teismo rezoliucija). Ši teismo išvada prieštarauja CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytai procesinių palūkanų apskaičiavimo tvarkai ir sudaro pagrindą valstybės įmonėms taikyti išskirtinę procesinių palūkanų apskaičiavimo tvarką. Nei teisė į procesinių palūkanų priteisimą, nei jų apskaičiavimo tvarka įstatymo leidėjo nėra siejamos su prašymo priteisti procesines palūkanas pateikimo momentu, kai toks prašymas yra reiškiamas toje pačioje byloje kaip ir pagrindinis materialusis reikalavimas. Teismas, priteisęs ieškovui procesines palūkanas ne nuo bylos teisme iškėlimo, o nuo prašymo pateikimo, sumažino įstatymo nustatytą procesinių palūkanų dydį. Šiuo klausimu nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kurioje išaiškinta, kad procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012 ir jose nurodyta praktika).
2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 5 straipsnio 1 dalies ir 140 straipsnio 2 dalies nuostatas. CPK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ieškinio pripažinimo institutas, nustatantis, kad bet kurioje proceso stadijoje atsakovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti pripažįstąs ieškinį. Kai atsakovas pripažįsta ieškinį, jeigu nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali nuspręsti baigti bylą nagrinėti iš esmės. Tačiau teismai atmetė ieškovo ieškinį, nors VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ savo veiksmais faktiškai pripažino ieškinio reikalavimus, t. y. pripažino, kad ieškovo įsigytas Banko indėlio sertifikatas yra draustas indėlių draudimu ir jam turi būti priteista 85 872,17 Eur draudimo išmoka, ir šiuos reikalavimus įvykdė. Nors VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nei raštu, nei žodžiu CPK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka nepripažino ieškinio, tačiau, esant faktiniam ieškinio reikalavimų pripažinimui, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškinį, netinkamai aiškino ieškinio pripažinimo institutą ir neužtikrino realios bei veiksmingos ieškovo teisių apsaugos. Bylą nagrinėję teismai atsisakymą taikyti ieškinio pripažinimo institutą grindė tik prielaida, kad patenkinus ieškinį ieškovas neva galėtų siekti vykdymo proceso tvarka dar kartą gauti draudimo išmoką. Toks argumentas, kaip ieškinio atmetimo pagrindas, nepagrįstai susiaurina galimybes taikyti ieškinio pripažinimo institutą, įtvirtintą CPK 140 straipsnio 2 dalyje. Realių galimybių ieškovui vykdymo procese išieškoti draudimo išmoką, kai ji jau buvo išmokėta, nėra, nes vykdymą reglamentuojančios teisės normos užtikrina skolininko teisių ir teisėtų interesų apsaugą, t. y. pakartotinis reikalavimo patenkinimas iš skolininko nebūtų galimas.
22. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutarties dalį palikti galioti; remiantis atsakovės kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, panaikinti skundžiamos teismo nutarties dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 235,37 Eur palūkanų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2017 m. vasario 3 d., 2017 m. kovo 24 d. ir 2017 m. balandžio 4 d. nutartimis atsisakė priimti atsakovės kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 235,27 Eur procesinių palūkanų, peržiūrėjimo kasacine tvarka). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Ieškovas kasaciniame skunde pateikia argumentus dėl procesinių palūkanų priteisimo remdamasis kasacinio teismo praktika, kurioje analizuojami procesinių palūkanų priteisimo pagrindai ir sąlygos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių, kai skolininkai patys sprendžia, kada pripažinti ir įvykdyti ieškovo reikalavimus. Šioje civilinėje byloje tarp ieškovo ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ susiklostę specifiniai teisiniai santykiai, kylantys iš specialiojo teisinio reguliavimo – IĮIDĮ. Atsakovė, vykdydama savo funkcijas, įtvirtintas minėtame įstatyme, privalo laikytis nustatytos tvarkos – jos pareiga išmokėti indėlininkams indėlių draudimo išmokas priklauso, be kita ko, ir nuo kito subjekto (draudėjo, kuriam įvyko indėlių draudžiamasis įvykis) veiksmų (perduotų duomenų), ir nuo būtinybės nepažeisti imperatyviųjų teisės normų, reglamentuojančių indėlių draudimo išmokų išmokėjimą. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006) išaiškinta, kad tam, jog būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Nagrinėjamu atveju nėra antrosios procesinių palūkanų priteisimo sąlygos, t. y. atsakovė nepraleido indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nepažeidė IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalį draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė (VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“), remdamasi draudėjo (Banko) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 (2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 02-6-3 redakcija) (toliau – Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka), 13 punktas taip pat nustatė, kad draudėjas (bankas ar kita kredito įstaiga), kuriam yra įvykęs draudžiamasis įvykis, privalo pateikti draudimo įmonei (t. y. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“) draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlininkus ir jų indėlius ir (arba) įsipareigojimus investuotojams ir investuotojus. Vadovaujantis IĮIDĮ bei Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, įvykus kredito įstaigos draudžiamajam įvykiui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje pateikti išaiškinimai, kad ne bet kokie, o konkretūs Banko išleisti indėlio sertifikatai yra indėlio draudimo objektas, Bankas 2015 m. lapkričio 24–27 dienomis perdavė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenis apie Banko indėlių sertifikatų turėtojus ir jiems priklausančias indėlių draudimo išmokas, taip pat duomenis apie ieškovą bei jam mokėtiną indėlio draudimo išmoką. Gautus duomenis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2015 m. gruodžio 14 d. pateikė mokėjimų agentui AB SEB bankui, kuris išmoka indėlininkams indėlių draudimo išmokas. Nuo duomenų perdavimo mokėjimo agentui AB SEB bankui dienos ieškovas galėjo atsiimti jam apskaičiuotą indėlio draudimo išmoką už turėtus indėlio sertifikatus. Skaičiuojant nuo pirmiau nurodyto 2015 m. lapkričio 17 d. kasacinio teismo išaiškinimo iki 2015 m. gruodžio 15 d., kai ieškovas galėjo AB SEB banke atsiimti indėlių draudimo išmoką už indėlio sertifikatą, susidaro 20 darbo dienų terminas, t. y. IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimo išmokų mokėjimo terminas. Taigi nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, todėl nėra pagrindo priteisti ieškovo prašomas procesines palūkanas.
2. Aplinkybė, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėjo ieškovui indėlio draudimo išmoką už indėlio sertifikatą, nereiškia, kad buvo patenkinti ieškovo ieškinio reikalavimai. Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas priteisti procesines palūkanas yra išvestinis reikalavimas, todėl teismai neturi teisinio pagrindo tenkinti šio reikalavimo, nes pagrindas jį tenkinti galėtų būti tik tada, kai ieškovo naudai būtų buvęs priimtas teismo sprendimas dėl ginčo esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo dalyko

23. Bylos kasacine tvarka nagrinėjimo dalyką lemia kasacinio skundo prašymas ir jame išdėstyti kasacijos pagrindus (teisės klausimus) pagal CPK 346 straipsnio kriterijus pagrindžiantys teisiniai argumentai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
24. Kasacine tvarka nagrinėjanti bylą teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį suformuluotais teisės klausimais dėl priteistinų procesinių palūkanų momento nustatymo.
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2017 m. vasario 3 d., 2017 m. kovo 24 d. ir 2017 m. balandžio 4 d. nutartimis atsisakė priimti atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 235,27 Eur procesinių palūkanų, peržiūrėjimo kasacine tvarka. Todėl atsakovės argumentai, kelti žemesnių instancijų teismuose bei atsiliepime į kasacinį skundą, dėl nepagrįstai nustatytos prievolės mokėti ieškovui procesines palūkanas, nenagrinėtini.

Dėl priteistinų procesinių palūkanų momento nustatymo

26. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
27. CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (1 dalis). Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (2 dalis). Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį (3 dalis).
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir jose nurodytą praktiką).
29. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: pirmiau minėta, kad procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodytą praktiką).
30. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nors teisės aktuose tiesiogiai nenurodyta, jog prašymas priteisti procesines palūkanas privalo būti pareikštas raštu, tačiau atsižvelgiant į prašymo priteisti procesines palūkanas prigimtį ir juo siekiamas materialiąsias teisines pasekmes, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, sudaryti galimybę kitai šaliai atsiliepti į tokį prašymą, pirmiau minėtas prašymas turi būti pateiktas raštu (žr. 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).
31. Nagrinėjamu atveju bylos iškėlimo momentu laikoma pirmosios instancijos teismo teisėjo 2015 m. rugpjūčio 21 d. rezoliucija. Bylos duomenimis, ieškovas raštu prašymą dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo Vilniaus apygardos teismui pateikė 2015 m. lapkričio 24 d. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia yra pirmiau nurodyto prašymo pateikimo data, t. y. procesinės palūkanos priteistinos už 20 dienų (žr. šios nutarties 20 punktą). Kasacinio teismo teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada negali sutikti.
32. Vadovaudamasi nutarties 28–29 punktuose aptarta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti yra dvi būtinosios pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir ieškovo raštu pareikštas reikalavimas priteisti palūkanas (žr. šios nutarties 31 punktą). Pagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad nei teisė į procesinių palūkanų priteisimą, nei jų apskaičiavimo tvarka įstatymo leidėjo nėra siejamos su prašymo priteisti procesines palūkanas pateikimo momentu. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos proceso metu tinkamai pareikšta kreditoriaus valia dėl procesinių palūkanų priteisimo suponuoja teismo pareigą priteisti procesines palūkanas nuo įstatyme nustatyto termino, t. y. nuo bylos iškėlimo teisme dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).
33. Apeliacinės instancijos teismas, priteisęs ieškovui procesines palūkanas ne nuo bylos teisme iškėlimo, o nuo prašymo pateikimo, nepagrįstai sumažino įstatymo nustatytas priteistinas procesines palūkanas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui procesinės palūkanos šiuo atveju priteistinos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d.) iki draudimo išmokos išmokėjimo (2015 m. gruodžio 14 d.).
34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovui priteistinos procesinės palūkanos, tačiau netinkamai nustatė laikotarpį, už kurį jos skaičiuojamos, todėl ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis keistina, nurodant, kad ieškovui procesinės palūkanos priteistinos nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. gruodžio 14 d., t. y. už 116 dienų. Kolegija sprendžia, kad ieškovui priteistina 1364,54 Eur palūkanų (85 872,17 Eur x 5 / 100 proc. x 116 / 365 dienų).

Dėl proceso teisės normų ne(pažeidimo)

35. Ieškovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pažeidė proceso teisės normas, nors VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ savo veiksmais faktiškai pripažino ieškinio reikalavimus, t. y. pripažino, kad ieškovo įsigytas Banko indėlio sertifikatas yra draustas indėlių draudimu ir kad jam turi būti priteista 85 872,17 Eur draudimo išmoka, ir šiuos reikalavimus įvykdė. Ieškovas mano, kad nors VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nei raštu, nei žodžiu CPK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka nepripažino ieškinio, tačiau, esant faktiniam ieškinio reikalavimų pripažinimui, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmesdami ieškinį netinkamai aiškino ieškinio pripažinimo institutą ir neužtikrino realios bei veiksmingos ieškovo teisių apsaugos.
36. CPK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atsakovas bet kurioje proceso stadijoje turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti, kad ieškinį pripažįsta. Rašytinis atsakovo pareiškimas dėl ieškinio pripažinimo pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas užfiksuojamas teismo posėdžio garso įraše.
37. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiu atveju, kai atsakovas pripažįsta ieškinį, teismas, nenustatęs CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, atsižvelgęs į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės. Taigi, baigti bylos nagrinėjimą iš esmės teismui leidžiama, jei yra abi aplinkybės: atsakovo ieškinio pripažinimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis) ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys su tuo sutinka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013; 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-219/2015; kt.).
38. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovo argumentus, susijusius su ieškinio pripažinimu kaip pagrindu ieškiniui tenkinti. Teismas nurodė, kad patikslinto ieškinio reikalavimai ne tik buvo pripažinti, bet jau ir įvykdyti nagrinėjant bylą dar nepriėmus teismo sprendimo (žr. šios nutarties 17 punktą). Taip pat teismas nurodė, kad, nepaisant to, ieškovas ir toliau palaikė savo jau faktiškai patenkintus reikalavimus, o tai reiškia, jog jų tenkinimo atveju jam turėtų būti priteista draudimo išmoka ir taip atsirastų galimybė (bent jau) siekti vykdymo proceso tvarka dar kartą gauti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jei asmuo reikalauja ginti jo teisę, o bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad teisės pažeidimas neegzistuoja, ieškinys turi būti atmestas, tą ir padarė pirmosios instancijos teismas (žr. šios nutarties 16 punktą).
39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti tokios apeliacinės instancijos teismo išvados neteisėta. Konstatavus, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 85 872,17 Eur draudimo išmoką įvykdytas iki patikslinto pareiškimo dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo pirmosios instancijos teismui pateikimo (žr. šios nutarties 7, 9 punktus), nėra teisinio pagrindo dar kartą tenkinti minėtą ieškovo reikalavimą. Kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.
40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šioje byloje apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 85 872,17 Eur draudimo išmoką ir taip pažeidė CPK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos.
42. Ieškovas kasaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau neprideda jas patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui A. M. iš atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteista 235,27 Eur procesinių palūkanų, pakeisti.

Priteisti ieškovui A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) 1364,54 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt keturis Eur 54 ct) procesinių palūkanų.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Sigitas Gurevičius

                                                                      Egidijus Laužikas