Civilinė byla Nr.e2A-512-516/2021
Teisminio proceso Nr.2-55-3-01009-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.3.1.20; 3.4.5.19
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romualdos Janovičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3725-232/2020 pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir išlaikymo iki gyvos galvos faktinio susitarimo pripažinimo galiojančiu, trečiasis asmuo Klaipėdos miesto 13-ojo notarų biuro notarė D. R..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė M. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančiu Klaipėdos miesto 13-ojo notarų biuro notarės D. R. 2014 m. rugsėjo 22 d. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą, kurio pagrindu valstybė paveldėjo J. B. (J. B.), mirusio (duomenys neskelbtini), turtą – butą esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), butą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), 4 030 vnt. akcinės bendrovės (toliau – AB) „Mažeikių nafta“ paprastųjų vardinių akcijų, registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (toliau tekste – turtas), taikyti restituciją ir šalis grąžinti į ankstesnę padėtį; pripažinti galiojančiu ieškovės ir J. B. susitarimą dėl J. B. išlaikymo iki gyvos galvos, kad rentos gavėjas J. B. perdavė jam priklausantį turtą ieškovei nuosavybės teise, o rentos mokėtoja ieškovė įsipareigojo išlaikyti rentos gavėją J. B. iki gyvos galvos.
2. Nurodė, kad 2013 m. liepos 17 d. su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į turtą, priklausiusį nuosavybės teise J. B., tačiau teismai ieškinio netenkino. Ieškovė savo pažeistas teises gynė remdamasi jungtinės veiklos (partnerystės) institutu, t. y. bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus ir akcijas jungtinės veiklos sutarties pagrindu pripažinimo, o Klaipėdos m. 13-ojo notarų biuro notarės D. R. 2014 m. rugsėjo 22 d. išduoto valstybei palikimo perėmimo valstybei liudijimas buvo ginčijamas Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 1 straipsnio pagrindu (civilinės bylos Nr. 2-242-642/2013, 2A-829-163/2014, 2-145-639/2015, 2A-128-460/2016, 2-10809-965/2017, 2A-995-513/2018). Paaiškino, kad nauju ieškiniu prašo pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80, 1.81 straipsniai) ir taikyti restitucijos institutą, taip pat siekia konstatuoti, kad tarp ieškovės ir J. B. susiklostę išlaikymo iki gyvos galvos sutartiniai teisiniai santykiai, apibrėžti CK 6.460 straipsnyje.
3. Pažymėjo, kad teismai nustatė, jog tarp ieškovės ir J. B. buvo susiklostę faktiniai šeimyniniai (partnerystės) teisiniai santykiai, kurie tęsėsi nuo 1993 m. liepos 13 d. iki (duomenys neskelbtini), t. y. J. B. mirties, kad jie abu vedė bendrą ūkį. Paaiškino, kad 1977 m. J. B. buvo gydomas karinėje ligoninėje dėl neurochirurgijos ir nervų ligų, jam atlikta liaminektemijos operacija. 1980 m. gegužės 22 d. J. B. nustatytas trečios grupės neįgalumas. 2000 m. rugsėjo 14 d. J. B. dėl bendros ligos nustatytas antros grupės neįgalumas. 2007 m. lapkričio 29 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyriaus sprendimu J. B. skirta valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija. Ieškovė iki J. B. mirties juo visapusiškai rūpinosi (gamino valgyti, lygino rūbus, vežė pas gydytojus ir pan.), o J. B. mirus, rūpinosi jo laidotuvėmis, gavo iš VSDFV laidojimo išlaidas, sutvarkė J. B. kapavietę ir iki šiol prižiūri jo kapą. Teigė, kad mokėjo ginčo butų komunalinius mokesčius, už kitas paslaugas, 1999 m. pardavė savo butą ir gautas lėšas investavo į ginčo butų remontą bei priežiūrą, juos pagerindama, t. y. su J. B. nuosavybe elgėsi kaip su savo. Ginčo butai buvo remontuojami 1998, 2000, 2008, 2011 ir 2012 metais.
4. Paaiškino, kad tarp ieškovės ir J. B. laikotarpiu nuo 1993 m. liepos 13 d. iki (duomenys neskelbtini) buvo sudarytas susitarimas dėl J. B. išlaikymo iki gyvos galvos mainais už jo turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Dėl reikalavimo pripažinti, kad buvo sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis ir restitucijos taikymo
6. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais – 2015 m. rugsėjo 30 d. Klaipėdos apylinkės teismo sprendimu ir 2016 m. birželio 22 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi – nustatytos faktinės aplinkybės, jog ieškovė, pardavusi jai priklausantį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), gautus pinigus panaudojo kitam butui – (duomenys neskelbtini), įsigyti, kur yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, kad pagal minėtoje byloje pateiktus įrodymus ieškovės gaunamos pajamos nuo 1993 m. sausio 1 d. iki (duomenys neskelbtini) buvo tris kartus mažesnės nei J. B. tuo pačiu laikotarpiu gautos pajamos, be to, J. B. pagal AB „Vilniaus bankas“ sąskaitos išrašą 2002 m. rugsėjo 13 d. įsigijo 3 819 vieno lito nominalios vertės akcijų, o 2004 m. birželio 2 d. – likusias 211 akcijas (iš viso 4 030 akcijų).
7. Teismo nuomone, šie prejudiciniai faktai patvirtino, kad J. B. finansinė padėtis buvo žymiai geresnė nei M. M., todėl nesutiko su ieškovės argumentu, jog ji išlaikė J. B. ir buvo pajėgi sugyventinį išlaikyti.
8. Teismas sprendė, kad šiuo atveju J. B., kurio finansinė padėtis, kaip nustatyta cituotuose teismų sprendimuose, buvo geresnė nei ieškovės, nebuvo jokios būtinybės sudaryti sutartį su ieškove dėl išlaikymo, kurio ji jam teikti iš esmės negalėjo. Be to, J. B., nepaisant jam nustatyto dalinio neįgalumo, pakankamai ilgai dirbo, o dalinis neįgalumas buvo nustatytas ir pačiai ieškovei, todėl teismui abejonių sukėlė ir ieškinyje nurodytos aplinkybės neva J. B. buvo reikalinga nuolatinė priežiūra ir kad ją teikti galėjo ieškovė, kuriai pačiai taip pat buvo nustatytas neįgalumas.
9. Teismas atmetė ieškovės teiginius, kad rentos sutartis nebuvo pasirašyta dėl ligos, o vėliau ir palikėjo mirties, nes dvidešimt kartu pragyventų metų yra pakankamas laiko tarpas asmeniniams turtiniams santykiams tinkamai įforminti.
Dėl reikalavimo panaikinti išduotus paveldėjimo perėjimo valstybei liudijimus
10. Kadangi J. B. testamento nebuvo palikęs, teismas ieškovės nelaikė jo įpėdine nei pagal testamentą, nei pagal įstatymą (CK 5.5 straipsnis), todėl ji neturėjo teisės priimti palikimą CK 5.50 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka. Todėl, remiantis CK 5.62 straipsnio nuostatomis, nuo J. B. mirties dienos iki 2014 m. rugsėjo 22 d. į Klaipėdos miesto 13-ojo notaro biuro notarę D. R. dėl J. B. turto paveldėjimo niekam nesikreipus, ieškovei nepateikus palikimo atsiradimo vietos notarui prašymo sustabdyti paveldėjimo teisės liudijimų išdavimą, viešuose registruose nesant jokių apribojimų disponuoti paveldimu turtu, laikinųjų apsaugos priemonių, Klaipėdos miesto 13-ojo notaro biuro notarė D. R. pagrįstai ir teisėtai išdavė ginčijamus palikimo perėjimo valstybei liudijimus: notarinio registro Nr. DR-4134 ir notarinio registro Nr. DR-4135, kuriuos naikinti ieškinyje nurodytais argumentais teismas neturėjo pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) išnagrinės bylą Nr. 31838/19 M. prieš Lietuvą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino svarbių aplinkybių, kokiu tikslu apskritai ieškovė gyveno su J. B. daugiau kaip 20 metų, kam tokiu atveju M. M. gamino J. B. maistą, lygino drabužius, pirko vaistus ir pan., jam mirus gavo iš VSDFV laidojimo išmokas, jį palaidojo, pastatė jo motinai ir pačiam J. B. paminklą, lanko ir tvarko jų kapą. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo spręsti, kad šalių valia buvo susiklosčiusius santykius laikyti rentos sutartimi su išlaikymu iki gyvos galvos, nes J. B. buvo vienišas, prislėgtas dėl mamos bei tetos N. Č. mirčių, giminių ir artimiausių žmonių jis neturėjo, o su juo kartu gyvenanti ieškovė nuolat padėdavo J. B. ir jo motinai tvarkyti įvairius reikalaus, juos siejo pasitikėjimas. Apeliantės nuomone, būtent šios aplinkybės turi lemiamą reikšmę kvalifikuojant rentos iki gyvos galvos teisinius santykius, o ne pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad J. B. finansinė padėtis buvo geresnė, kad, nepaisant dalinio darbingumo, jis pakankamai ilgą laiko tarpą dirbo ir neva dėl to jam nebuvo būtinybės sudaryti tokio pobūdžio sutartį.
11.2. Apeliantė gyveno J. B. nuosavybės teise priklausančiuose butuose, į butus investavo savo asmenines lėšas, atliko remontus, mokėjo mokesčius už komunalines paslaugas, J. B. sutiko ir neprieštaravo, kad M. M. naudotųsi jam nuosavybės teise priklausančiais butais, darytų remontus ir pan., todėl pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas spręsti, kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai rentos iki gyvos galvos teisiniai santykiai, šių santykių tęstinumas daugiau kaip 20 metų tik patvirtina šį faktą.
11.3. Sandorio (rentos iki gyvos galvos sutarties) įtvirtinti notarine forma nebereikia, nes įsiteisėjusių teismo sprendimų pagrindu galima konstatuoti, kad byloje nustatytos visos būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį ir šalių sudarytą rentos sutartį pripažinti galiojančia. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas apskritai nenustatė ir neįvertino CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų ir šiuo aspektu ieškinyje nurodytų teisinių pagrindų.
11.4. Rentos sutarčiai esant faktiškai sudarytai ir abiejų šalių vykdytai daugiau kaip dvidešimt metų, ieškovės reikalavimas pirmosios instancijos teismo netenkintas nepagrįstai. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos (Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-154-198/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2006).
11.5. Teismas, konstatuodamas aplinkybes dėl pinigų, gautų apeliantei pardavus jai priklausantį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), panaudojimo, nesiremia Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-829-163/2014, nors konstatuojant šias aplinkybes reiktų nurodyti, kad ieškovė, pardavusi minėtą nekilnojamąjį turtą, dalį gautų pinigų panaudojo kitam butui (duomenys neskelbtini) įsigyti, o likusią dalį gautų pinigų panaudojo J. B. priklausančių butų remontui.
11.6. Paveldėjimo teisės liudijimus buvo prašoma pripažinti negaliojančiais dėl Notariato įstatymo 1 straipsnio 2 dalies ir 40 straipsnio 1 dalies pažeidimo, kuris ieškinyje neįgyja formalaus sandorio panaikinimo pagrindo, nes ginčo tolimesnis reikalavimas nesietinas su įpėdinių paveldėjimo teisėmis ir M. M. nepretenduoja į J. B. palikimą CK 5.20 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pakartojo ankstesnių teismų sprendimų motyvus, kai buvo siekiama pripažinti nuosavybės teisę į velionio J. B. palikimą kitais pagrindais, tačiau dėl ieškovės ieškinyje nurodytų pagrindų apskritai nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas dėl ginčijamų sandorių panaikinimo CK 1.80, 1.81 straipsnių pagrindu apskritai nepasisakė, kas laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.
11.7. Esminiai sandorio negaliojimo motyvai sietini su EŽTT byla Nr. 31838/19 M. prieš Lietuvą, kurios išnagrinėjimo baigtis gali turėti įtakos ir šios bylos išnagrinėjimui, todėl yra pagrindas apeliaciniame procese civilinę bylą sustabdyti iki EŽTT išnagrinės bylą Nr. 31838/19 M. prieš Lietuvą.
12. Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo tokius atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus:
12.1. M. M. iš esmės nepateikė teismui jokių įrodymų, kodėl išlaikymo iki gyvos galvos sutartis nebuvo sudaryta. Apeliantės teiginiai, kad J. B. buvo teikiama nuolatinė slauga ir priežiūra, prieštarauja Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartimi nustatytiems faktams (pagal VSDFV pateiktas pažymas nuo 1993 m. spalio 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. J. B. dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. rugsėjo 14 d. – (duomenys neskelbtini)). J. B. mirė vos parą praleidęs ligoninėje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesutiko dėl ieškovės nurodomos CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatytos išimties taikymo.
12.2. Pats J. B. per ilgą laikotarpį neišreiškė valios pakeisti jo turto teisinį režimą iš asmeninės nuosavybės teisės į dalinę nuosavybę, kaip to siekė M. M. Toks požiūris neabejotinai rodo, kad jį tenkino jo disponuojamo turto teisinis režimas. Todėl ieškovės teiginiai, kad rentos sutartis buvo nepasirašyta dėl ligos, o vėliau ir palikėjo mirties, vertintini kritiškai.
12.3. Apeliantės skundo argumentas, kad teismas nepasisakė, nevertino, kodėl ieškovė su J. B. pragyveno kartu kaip sugyventiniai 20 metų, negali būti pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Ieškovė pati turėtų atsakyti į klausimą, kodėl per tiek metų neskatino J. B. oficialiai įforminti santuoką ar notariškai įteisinti rentos sutartį, kodėl neišsaugojo savo nekilnojamojo turto dalies, ją 2016 m. vasario 25 d. padovanodama savo seseriai L. M.
13. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliantės prašymo dėl civilinės bylos sustabdymo iki EŽTT išnagrinės bylą Nr. 31838/19 M. prieš Lietuvą netenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:
13.1. Teisingumo ministerija dar atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ji nėra tinkamas valstybės atstovas nagrinėjamoje byloje, nes apeliantės reikalavimų patenkinimas niekaip nelems Teisingumo ministerijos teisių ir pareigų. Todėl Teisingumo ministerija nepasisako dėl apeliantės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino reikalavimų dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo ir dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties patvirtinimo.
13.2. M. M. prašymas stabdyti bylą, kol EŽTT priims sprendimą, prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos prigimčiai ir subsidiarumo principui, pagal kurį bylos turėtų pasiekti EŽTT tik tada, kai asmenų pagrindinės teisės nebuvo užtikrintos nacionaliniu lygiu. EŽTT keliami klausimai visų pirma turi būti išnagrinėti nacionaliniuose teismuose ir tik po to jie gali būti nagrinėjami EŽTT, neiškreipiant nacionalinių teismų ir EŽTT santykio, grindžiamo pamatiniu subsidiarumo principu. Kadangi pareiškėjos byla dar nėra išnagrinėta nacionaliniuose teismuose, EŽTT negalėtų vertinti nacionalinių institucijų galimai padarytų klaidų. Pats EŽTT yra ne kartą pabrėžęs, kad EŽTT nėra „ketvirtoji instancija“ ir bylos, prieš pasiekdamos EŽTT, pirmiausiai turi būti išnagrinėjamos nacionaliniu lygiu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylos sustabdymo
15. CPK 163 straipsnio normos nustato privalomo civilinės bylos sustabdymo pagrindus, o CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji civilinės bylos sustabdymo pagrindai. Esminis skirtumas tarp privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2009).
16. CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei nurodytas CPK straipsnis, nei joks kitas įstatymas nenustato tokio privalomo civilinės bylos sustabdymo pagrindo kaip peticijos pateikimas EŽTT dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo kitoje civilinėje byloje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT neperžiūri valstybių nacionalinių teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, o tik vertina, ar nėra pagrindo konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimo.
17. Nagrinėjamoje byloje ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-995-513/2018 yra padavusi peticiją EŽTT, o nagrinėjamoje byloje esminiai sandorio negaliojimo motyvai būtent ir sietini su EŽTT byla Nr. 31838/19 M. prieš Lietuvą, kurios išnagrinėjimo baigtis gali turėti įtakos ir šios bylos išnagrinėjimui, todėl yra pagrindas apeliaciniame procese civilinę bylą sustabdyti iki EŽTT išnagrinės bylą Nr. 31838/19 M. prieš Lietuvą. Tokį apeliantės skundo prašymą teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
18. Pirma, kaip minėta, peticijos pateikimas EŽTT dėl kitoje byloje priimto įsiteisėjusio nacionalinio teismo sprendimo nėra įstatyme įtvirtintas kaip privalomas civilinės bylos sustabdymo pagrindas, o CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytas pagrindas negali būti taikomas tokioje situacijoje, nes EŽTT nenustato bylai reikšmingų fakto ir teisės klausimų, nesukuria prejudicijos. Antra, tokios peticijos pateikimas nesudaro pagrindo konstatuoti ir CPK 164 straipsnio 4 punkte įtvirtintą fakultatyvųjį civilinės bylos sustabdymo pagrindą, nes Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis yra įsiteisėjusi, todėl pagal CPK 18 straipsnį yra privaloma ir turi būti vykdoma. Pažymėtina, kad įsiteisėjusios nacionalinio teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra nagrinėjimo dalykas EŽTT byloje. Net jeigu EŽTT konstatuotų Konvencijos pažeidimą, tai nelemtų vienareikšmiškos išvados dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo, jos nepanaikintų ir, savo ruožtu, negalėtų lemti teisinio rezultato šioje nagrinėjamoje byloje. Dėl to civilinės bylos stabdymas apeliaciniame procese apeliantės skunde nurodomu pagrindu neatitiktų bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo, neproporcingai užvilkintų procesą ir pažeistų proceso tikslą kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), civilinio proceso koncentruotumo principą (CPK 7 straipsnis). Atsižvelgdama į pirmiau aptartus motyvus, teisėjų kolegija apeliantės prašymą dėl bylos sustabdymo atmeta.
Dėl bylos esmės
19. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino svarbių aplinkybių, kokiu tikslu apskritai ieškovė gyveno su J. B. daugiau kaip 20 metų, kodėl gamino J. B. maistą, lygino drabužius, pirko vaistus ir pan., jam mirus gavo iš VSDFV laidojimo išmokas, jį palaidojo, pastatė jo motinai ir pačiam J. B. paminklą, lanko ir tvarko jų kapą. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo spręsti, kad šalių valia buvo susiklosčiusius santykius laikyti rentos sutartimi su išlaikymu iki gyvos galvos, nes J. B. buvo vienišas, prislėgtas dėl mamos bei tetos N. Č. mirčių, giminių ir artimų žmonių neturėjo. Apeliantės nuomone, būtent šios aplinkybės turi lemiamą reikšmę kvalifikuojant rentos iki gyvos galvos teisinius santykius, o ne pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad J. B. buvo geresnė finansinė padėtis, kad, nepaisant dalinio darbingumo, jis pakankamai ilgą laiko tarpą dirbo ir neva dėl to jam nebuvo būtinybės sudaryti tokio pobūdžio sutartį. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
20. Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymas, vykdymas ir pasibaigimas reglamentuotas CK šeštosios knygos IV dalies XXVI skyriaus ketvirtame skirsnyje. Šio skirsnio 6.460 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas – fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. CK 6.461 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į rentos mokėtojo pareigą išlaikyti iki gyvos galvos įeina rentos gavėjo aprūpinimas gyvenamąja patalpa, drabužiais bei kitokia apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, – ir jo priežiūra. Sutartyje gali būti nustatyta rentos mokėtojo pareiga apmokėti rentos gavėjo laidojimo išlaidas.
21. Sutarties elementai, kurių pakanka, kad sutartis galiotų, yra šalių susitarimas, t. y. jų valios suderinimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis). Išlaikymo iki gyvos sutarčiai, kaip rentos porūšiui, nustatyta privaloma notarinė forma (CK 6.443 straipsnis), o įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Kitaip tariant, sandoris, sudarytas pažeidžiant imperatyvųjį notarinės formos reikalavimą, nesukelia tų teisinių padarinių, kurių siekė jį sudariusios šalys. Šios taisyklės išimtis, kuria remiasi ir apeliantė, įtvirtinta CK 1.93 straipsnio 4 dalyje, nustatant, kad, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Iš CK 1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, kad tam, jog teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismas, pripažindamas sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010, ir kt.).
22. Pažymėtina, kad apeliantė ir J. B. jokio rašytinio dokumento, kuriame būtų išreiškę suderintą valią dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo, aptarę tarpusavio teises ir pareigas, nesudarė. Taigi, tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių apeliantės nurodomo susitarimo sudarymo faktą, nėra. Apeliantės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – J. B. laidojimo paslaugų užsakymo–sąskaita ir apmokėjimo kvitas, J. B. kapavietės sutvarkymo sutartis Nr.1923, Baldų pristatymo lapas, TOPO centro pardavimo paraiška, UAB „Baltikum TV“ apmokėjimo kvitas, UAB „BALTICUM“ paslaugų teikimo sutartis – šio fakto taip pat nepatvirtina. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė organizavo J. B. laidotuves ir apmokėjo jų išlaidas. Nors pagal CK 6.461 straipsnio 1 dalį rentos gavėjo laidojimo išlaidų apmokėjimas išlaikymo iki gyvos galvos sutartyje gali būti numatyta kaip viena iš rentos mokėtojo pareigų, tačiau tik ši nustatyta aplinkybė, įvertinus tai, kad ieškovė ir J. B. gyveno kartu ginčo bute net 20 metų, J. B. po motinos ir tetos mirčių daugiau šeimos ir artimų giminaičių neturėjo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovė J. B. laidotuvėmis pasirūpino vykdydama susitarimo dėl išlaikymo iki gyvos galvos sąlygas, o ne tiesiog iš pagarbos mirusiajam, su kuriuo taip ilgai kartu gyveno. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti įrodymai apie baldų pristatymą ginčo buto adresu, šaldytuvo pirkimo paraiška, sutartis su paslaugų butui (duomenys neskelbtini), teikėjais, niekaip nepatvirtina susitarimo dėl išlaikymo iki gyvos galvos sąlygų ir jo vykdymo fakto.
23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinančių ieškovės ir J. B. sudarytą susitarimą dėl išlaikymo iki gyvos galvos ir jo vykdymo faktą. Jokio konkretaus ir realaus susitarimo dėl išlaikymo iki gyvos galvos, pagal kurį ieškovė būtų prisiėmusi konkrečius įsipareigojimus išlaikyti J. B. ir jį prižiūrėti, o ginčo turtas, kaip įrodinėja ieškovė, jai buvo faktiškai perleistas nuosavybėn, ieškovė ir J. B. nebuvo sudarę. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad ieškovė 2013 m. liepos 26 d. kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo turtą, priklausiusį J. B., nes tarp ieškovės ir velionio buvo susiklostę jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant minėtą bylą iš naujo ieškovė patikslino ir papildė ieškinio reikalavimus ir prašė panaikinti Klaipėdos m. 13-ojo notarų biuro notarės D. R. 2014 m. rugsėjo 22 d. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą, notarinio registro Nr. DR-4135, pagal kurį valstybė paveldėjo J. B. ginčo turtą (nekilnojamąjį turtą ir akcijas), panaikinti šių objektų teisinę registraciją, pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ¾ dalis į ginčo turto, už ¼ dalį ginčo turto iš ieškovės M. M. Lietuvos valstybei priteisti 15 410 Eur kompensaciją ir į visą ginčo turtą pripažinti M. M. nuosavybės teisę. Išnagrinėjęs bylą iš naujo Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. 2016 m. birželio 22 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.
24. Ieškovė, siekdama pripažinti negaliojančiu Klaipėdos miesto 13-ojo notarų biuro notarės D. R. 2014 m. rugsėjo 22 d. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą ir įgyti ginčo turtą, kreipėsi į teismą (Klaipėdos apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2744-965/2018), nurodydama, kad tarp jos ir J. B. susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, dėl ko jai pripažintina dalinės nuosavybės teisė į sugyventinio vardu įregistruoto turto dalį po jo mirties. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas ieškovės reikalavimo netenkino. Taigi, ieškovė ir anksčiau kreipėsi į teismą siekdama to paties rezultato – įgyti nuosavybės teisę į J. B. priklausiusį turtą, tačiau visiškai kitu faktiniu ir teisiniu pagrindu ir tik minėtus ieškinių reikalavimus atmetus, iškėlė versiją apie ieškovės ir J. B. sudarytą sandorį dėl išlaikymo iki gyvos galvos. Akivaizdu, kad ieškovės pozicija aiškinant šalių susitarimą ir susiklosčiusius teisinius santykius nebuvo nuosekli, kadangi įrodinėdama jungtinės veikslo teisinių santykių egzistavimą, ieškovė rėmėsi aplinkybe, kad ji su J. B gyvenimu kartu, bendro ūkio vedimu, rūpinimusi vienas kitu siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, tuo tarpu šioje byloje jau siekia įrodyti, kad gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas, rūpinimasis kartu gyvenančiu asmeniu liudija buvus susitarimą dėl turto perleidimo jos nuosavybėn už turto savininkui teikiamą išlaikymą bei priežiūrą.
25. Pasak apeliantės, teismas, konstatuodamas aplinkybes dėl pinigų, gautų apeliantei pardavus jai priklausantį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), panaudojimo, nesiremia Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-829-163/2014, nors konstatuojant šias aplinkybes reiktų nurodyti, kad ieškovė, pardavusi minėtą nekilnojamąjį turtą, dalį gautų pinigų panaudojo kitam butui (duomenys neskelbtini) įsigyti, o likusią dalį gautų pinigų panaudojo J. B. priklausančių butų remontui. Apeliantė taip pat nurodo, kad mokėjo mokesčius už komunalines paslaugas, J. B. sutiko ir neprieštaravo, kad M. M. naudotųsi jam nuosavybės teise priklausančiais butais, darytų remontus ir pan., todėl pirmosios instancijos teismui esą buvo pagrindas spręsti, kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai rentos iki gyvos galvos teisiniai santykiai, šių santykių tęstinumas daugiau kaip 20 metų tik patvirtina šį faktą.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ir J. B. faktinis elgesys taip pat nesuponuoja prielaidų manyti, kad tarp jų buvo sudarytas susitarimas dėl J. B. išlaikymo iki gyvos galvos. Visiškai natūralu ir suprantama yra ir tai, kad ieškovė prisidėjo prie būsto, kuriame, kaip pati teigia, gyveno 20 metų, remonto, mokėjo komunalinius mokesčius, o J. B. mirus – pasirūpino jo laidotuvėmis. Tačiau pačios savaime šios nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovę ir J. B. siejo būtent išlaikymo iki gyvos galvos teisiniai santykiai, o ne bendras gyvenimas nesusituokus (faktinė partnerystė).
27. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta, jog egzistavo kokios nors objektyvios kliūtys išlaikymo iki gyvos galvos sutartį sudaryti įstatymo reikalaujama forma, ir nors apeliantė teigia, kad rentos sutartis nebuvo pasirašyta dėl ligos, o vėliau ir palikėjo mirties, tačiau 20 metų, pragyventų kartu, yra pakankamas laiko tarpas abiem sugyventiniams to siekiant jų asmeninius turtinius santykius tinkamai įforminti. Nesant jokių duomenų, kad ieškovė per visą šį laikotarpį būtų atlikusi kokius nors aktyvius veiksmus tam, kad susitarimas būtų patvirtintas notariškai, o J. B. būtų to vengęs, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė įrodė tokio susitarimo sudarymo faktą ir J. B. vengimą sandorį įforminti notariškai. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aplinkybę, kad vienos įrodinėjamų teisinių santykių šalies nebėra gyvos, nesant jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių buvus J. B. valią sudaryti su ieškove susitarimą dėl išlaikymo iki gyvos galvos, šio susitarimo sudarymo fakto nustatymas remiantis vien apeliantės, t. y. suinteresuotos šalies, paaiškinimais, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
28. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos (Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-154-198/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2006). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje, kurią nurodo apeliantė, yra išaiškinta, jog sandorio neįforminimas notarine forma, gali būti pripažįstamas vengimu jį sudaryti ir tada, kai sandoris neįformintas ir nuo šalių nepriklausančių priežasčių ar net dėl vienos iš šalių savybių (pvz. ligos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2006). Nagrinėjamu atveju, pasak apeliantės, buvo susiklosčiusios priežastys, kurios nepriklausė nuo šalių valios, nes abu faktiniai sutuoktiniai tikėjosi, jog bus priimtas partnerystę reglamentuojantis įstatymas ir pergyvenusio sutuoktinio turtas atiteks kitam partneriui. Pažymėtina, kad apeliantės nurodomo tikėjimo, jog bus priimtas partnerystės įstatymas, negalima laikyti priežastimi, leidžiančia tinkamai neįforminti tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių dėl ginčo turto. Apeliantės ir J. B. elgesys, kai, pasak apeliantės, esant minėtų asmenų valiai sudaryti susitarimą dėl ginčo turto, tiesiog laukiama atitinkamo įstatymo priėmimo, negali būti laikomas tinkamu savo teisių įgyvendinimu. Kliūčių sudaryti apeliantės įrodinėjamą išlaikymo iki gyvos galvos sandorį apeliantė neįrodė, be to, partnerystės teisiniai santykiai patys savaime nėra tapatūs rentai iki gyvos galvos, todėl perkvalifikuoti apeliantės nurodomus faktinės partnerystės teisinius santykius į išlaikymo iki gyvos galvos teisinius santykius nėra pagrindo. Jei apeliantė ir J. B. buvo susitarę dėl sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos sudarymo, tokią savo valią turėjo tinkamai įgyvendinti remdamiesi esamu reglamentavimu, o ne laukti specialaus įstatymo dėl visiškai kito teisinio instituto – partnerystės – priėmimo.
29. Apeliantės minimoje Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-154-198/2018 nurodyta, kad tiek rentos gavėjos, tiek rentos mokėtojos veiksmai – pinigų pervedimas, gyvenamosios patalpos suteikimas, tam tikros apimties priežiūra, sutarties vykdymo priėmimas penkis metus, patvirtino sutarties sudarymo ir vykdymo faktą. Minėtoje byloje teismas sprendė, kad sandoris nebuvo patvirtintas notaro dėl abiejų šalių neveikimo ir šią aplinkybę laikė abiejų šalių vengimu įforminti sandorį, nesiedamas to su nei vienos iš šalių piktavališkumu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, jog buvo susitarusi išlaikyti J. B. iki gyvos galvos, o jis atitinkamai perleido jai nuosavybės teisę į jam priklausiusį ginčo turtą. Taigi, nagrinėjamos ir apeliantės minimos bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos ar iš esmės panašios.
30. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dėl ginčijamų sandorių panaikinimo CK 1.80, 1.81 straipsnių pagrindu apskritai nepasisakė, kas laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.
31. Byloje nustatyta, kad J. B. testamento nebuvo palikęs, ieškovė nelaikytina ir jo įpėdine pagal įstatymą (CK 5.5 straipsnis), apeliantė ir J. B. nėra partneriai, nes partnerystės santykių teisinis reglamentavimas nėra įteisintas, todėl šio instituto pagrindu teisės ir pareigos asmenims neatsirado, ieškovė rentos sutarties sudarymo fakto taip pat neįrodė, taigi, apeliantė nuosavybės teisės į ginčo turtą neturi. Esant CK 5.62 straipsnyje įtvirtintiems pagrindams 2014 m. rugsėjo 22 d. Klaipėdos miesto 13-ojo notaro biuro notarė D. R. pagrįstai ir teisėtai išdavė ginčijamus palikimo perėjimo valstybei liudijimus: notarinio registro Nr. DR-4134 ir notarinio registro Nr. DR-4135, kuriuos naikinti ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Notarė išdavė ginčijamus palikimo perėjimo valstybei liudijimus pagal nustatytą tvarką ir esant teisėtam pagrindui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo juos pripažinti kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.80, 1.81 straipsniai), pripažįstant apeliantės teiginius dėl ginčijamų palikimo perėjimo valstybei liudijimų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei deklaratyviais, negrindžiamais jokiais faktiniais tokio prieštaravimo pagrindais.
32. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė esminius argumentus, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai konstatavo aktualias kilusiam ginčui faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė tiek civilinio proceso, tiek materialines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ir keisti apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Marius Bajoras
Rasa Gudžiūnienė
Romualda Janovičienė