Civilinė byla Nr. e2-213-178/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01943-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1

                                                          (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inžinera“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje e2-6014-392/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inžinera“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MB būstas“ dėl skolos priteisimo, sutarties vienašališko nutraukimo bei įsiskolinimų įskaitymo pripažinimo neteisėtais.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Inžinera“ 2015 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „MB būstas“ prašydama: 1. Pripažinti negaliojančiu atsakovės 2015 m. rugsėjo 1 d. pranešimą dėl

vienašališko 2014 m. lapkričio 21 d. Rangos sutarties nutraukimo; 2. Pripažinti negaliojančiu atsakovės 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškimą dėl 147 129,29 Eur sumos įskaitymo; 3. Priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 165 410,19 EUR skolą; 4. Priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 42.368,72 EUR skolą, nustatyti, kad sprendimas šioje dalyje turi būti įvykdytas per 365 dienas nuo prekybos paskirties pastato, statomo žemės sklype (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimo akto surašymo dienos; 5. Priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 8 257,81 Eur dydžio delspinigius. 6. Priteisti ieškovės naudai 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę ir/ar trečiuosius asmenis, o nesant ar nepakankant atsakovo minėto turto, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant 216 036,72 Eur sumos, leidžiant atsiskaityti su ieškove pagal šioje byloje pareikštą ieškinį. Ieškovė nurodė, jog rizikos galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą pagrindžia didelė ieškinio suma. Be to, atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai rodo prastą atsakovės finansinę būklę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 5 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pažymėjo, jog ieškinio suma neturi reikšmės sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, pasisakyta, kad vien didelė ieškinio suma savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovė nepagrindė, kokiu būdu atsakovės turto areštas padidintų jo turto vertę. Įvertinęs atsakovės 2014 metų balansą ir nustatęs, kad atsakovės turto vertė yra 30 453 427 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 2 718 451 Lt bei įvertinęs tai, kad LITEKO sistemoje nėra duomenų apie kitus atsakovei reiškiamus reikalavimus, sprendė, kad grėsmė būsimo sprendimo įvykdymui galėtų kilti tada, jei byloje būtų duomenų apie tai, kad atsakovė ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan. Nesant tokių duomenų, pats turto areštas jo kiekio ar vertės nepadidina ir neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė UAB „Inžinera“ (toliau – apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartį ir išsprendus klausimą iš esmės, taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškinio suma neturi reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kadangi teismų praktikoje pripažįstama, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl tai yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Byloje reiškiamas reikalavimas dėl didelės sumos, t. y.  216 036,72 Eur, priteisimo.

2. Teismas turėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes apeliantė pateikė duomenis, patvirtinančius prastą atsakovės finansinę būklę, tuo tarpu atsakovė, siekdama laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, būtų galėjusi paneigti apeliantės apteiktus duomenis bei pagrįsti savo gerą finansinę būklę.

3. Vien įvertinus atsakovės per vienerius metus gautinas sumas bei per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus, matyti, kad atsakovės įsipareigojimai net 12,5 karto viršija gautinas sumas. Akivaizdu, jog apeliantės finansinė būklė yra prasta.

4. Apeliantė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reiškė siekdama užtikrinti galimai palankaus teismo sprendimo vykdymą. Apeliantė neprivalo įrodyti, kokiu būdu atsakovo turto areštas padidintų jo turto vertę, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas užkerta kelią imtis veiksmų, kuriais siekiama išvengti teismo sprendimo vykdymo, t. y. perleidžiant, nuslepiant ar pan. turimą turtą.

5. Pagal finansinės atskaitomybės duomenis atsakovės turimi įsipareigojimai net 1,7 karto viršija turimą turtą, be to, ilgalaikis turtas yra kelis kartus įkeistas, užtikrinant atsakovės ir trečiųjų asmenų prisiimtus įsipareigojimus. Šios aplinkybės paneigia teismo išvadą, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovė ketina turtą perleisti, įkeisti ar pan.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2015 m. spalio 5 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatmetė pareikšto prašymo dėl to, kad ieškinys tikėtinai nėra pagrįstas. Todėl manytina, kad tokiai išvadai teismas pakankamo pagrindo ir neturėjo. Taip pat ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškinyje dėstomos aplinkybės, prie jo pateikti įrodymai neleidžia spręsti apie akivaizdų ieškinio nepagrįstumą. Todėl  iš esmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia realios grėsmės, kad dėl kokių nors atsakovės veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkinti ieškinio reikalavimai gali būti neįvykdyti, (ne)buvimo vertinimas.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog ieškinio suma neturi reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, kadangi pagal vyraujančią teismų praktikoje formuluojamą prezumpciją teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos. Tai, kad ieškinio (priešieškinio) suma yra vienas iš kriterijų, kuris yra svarbus, vertinant būtinybę konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, jeigu šios priemonės yra taikomos, – nusprendžiant dėl jų masto, yra pažymėta ir kasacinio teismo pateiktoje Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgoje (žr. Teismų praktika Nr. 34). Tiesa, kartu teismų praktikoje pažymima, kad vien ieškinio suma negali būti vertinama kaip besąlyginis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi minėtoji prezumpcija nėra absoliuti (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2014m. rugsėjo 18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1421/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1656/2014, kt.). Iš tikrųjų, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, didelė ieškinio suma (savaime) nei palengvina, nei pasunkina būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tačiau šios aplinkybės reikšmingumas pasireiškia ne tiek sprendimo įvykdymo procedūros, o grėsmės tinkamam sprendimo įvykdymui aspektu, nes akivaizdu, kad tikimybė, jog asmuo, kuriam reiškiamas didelės sumos reikalavimas, imsis neteisėtų priemonių turtui paslėpti, yra ženkliai didesnė nei esant nedidelės ir dėl to asmeniui nelabai reikšmingos sumos reikalavimui. Todėl sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir reikalavimo sumos dydį, tačiau ne tik absoliutų dydį, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes, o šalia to taip pat ir vertinti kitas reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstyta jokiais įstatymais nepagrindžiama pozicija, jog apeliantė turėjo pagrįsti, kokiu būdu atsakovės turto areštas padidins jo kiekį ar vertę - laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą išsaugant turto status quo, o ne padidinti turto masę ar vertę, be to, praktikoje apskritai sunkiai įsivaizduojama situacija, kad turto areštas kokiu nors būdu didintų turto kiekį ir vertę, paprastai turto areštas mažina jo patrauklumą ir turto vertė dėl to gali tik sumažėti.  

Nagrinėjamu atveju apeliantė reiškia reikalavimą dėl 216 036,72 Eur priteisimo. Įvertinus pateiktus atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus, vis tik sutiktina su apeliantės teiginiu, jog ne tik ginčo suma yra pakankamai didelė, bet ir gali likti realiai neužtikrinta atsakovės turtu. Apeliantė kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir su atskiruoju skundu pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovės nuosavas kapitalas yra neigiamas (-6 328 591,2 Eur); per vienerius metus gautinos sumos yra 62 975 Eur, o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai (787 318 Eur) viršija gautinas sumas net 12,5 karto. Pagal 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės finansinės atskaitomybės duomenis visi atsakovės įsipareigojimai (trumpalaikiai ir ilgalaikiai) siekia 15 148 513 Eur, t.y. visi įsipareigojimai viršija turtą 1,7 karto. Todėl laikytina nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įvertinus atsakovės turto vertę (nors ji iš tikrųjų didelė) - 30 453 427 Lt (8 819 922 Eur), bei per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus, kurie sudaro 2 718 451 Lt (787 318 Eur), grėsmė būsimo sprendimo įvykdymui galėtų kilti tik tada, jei byloje būtų duomenų apie tai, kad atsakovė ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan. Juo labiau, kai apeliantė pateikė duomenis apie nekilnojamojo turto, kuris priklauso atsakovei, įkeitimą bei kitus prievolių užtikrinimo sandorius (Hipotekos registro 2015 m. spalio 7 d. išrašo santrauka), kurie leidžia sutikti su apeliante, kad dėl atsakovės turto suvaržymų likvidaus neapsunkinto turto pakankamai sprendimo įvykdymui gali ir apskritai nebūti. Įvertinus šiuos duomenis, konstatuotina, jog nėra pagrindo vienareikšmiškai išvadai, jog atsakovės finansinė padėtis paneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Sutiktina su apeliantės teiginiu, jog atsakovė, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, galėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos gerą finansinę būklę ir taip paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Nors pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (sprendimo vykdymo apsaugos poreikį, aplinkybių, patvirtinančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, tačiau pripažįstama, kad ir priešinga proceso šalis – atsakovas, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą, t. y. grėsmės sprendimo įvykdymui egzistavimą. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui gali būti paneigta įrodymais, kad atsakovė turi pakankamai turto ir todėl sprendimo įvykdymas jam nesukeltų sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015). Tuo tarpu atsakovė apeliacinės instancijos teismui nepateikė nei jokių atsikirtimų, paneigiančių apeliantės argumentus, nei įrodymų, patvirtinančių gerą jos finansinę padėtį bei pajėgumą įvykdyti apeliantei galimai palankų teismo sprendimą. Taigi, grėsmė galimai palankaus apeliantei teismo sprendimo vykdymui atsakovės nėra paneigta. Be to, akcentuotina, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014). Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad reikalavimo suma didelė, atsakovės vertingiausias materialus turtas yra suvaržytas, atsakovė neteikė įrodymų apie turimą nesuvaržytą materialųjį turtą, 2014 m. atsakovės įprastinė veikla buvo nuostolinga ir nuostoliai, lyginant su 2013 m., išaugo net septynis kartus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Dėl arešto apimties

Reikalavimų užtikrinimui apeliantė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę ir/ar trečiuosius asmenis, o nesant ar nepakankant atsakovo minėto turto, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant 216 036,72 Eur sumos, leidžiant atsiskaityti su ieškove pagal šioje byloje pareikštą ieškinį.

Pažymėtina, jog proporcingumo, ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Laikinosios apsaugos priemonės taip pat turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad taikant apeliantės prašomą laikinąją apsaugos priemonę nustatytina, jog atsakovei leidžiama ne tik atsiskaityti su apeliante, tačiau ir mokėti savo darbuotojams išmokas, susijusias su darbo santykiais, privalomuosius mokesčius į valstybės biudžetą, savivaldybės bei socialinio draudimo biudžetus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės ūkinės veiklos, t. y. įmonės komercinė ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-651-178/2015).Stabilus įmonės veikimas, netrukdomas pajamų gavimas ir atsiskaitymas su trečiaisiais asmenimis sudaro geresnes galimybes įvykdyti teismo sprendimą dėl piniginių reikalavimų priteisimo. Atsakovei negalint atsiskaityti su kitais kreditoriais, jo kreditorinis įsiskolinimas gali didėti, blogėti reputacija tarp verslo subjektų ar net lemti nemokumą, kartu gali mažėti galimybė įvykdyti teismo sprendimą pilna apimtimi ir pačiai apeliantei. Vadinasi, tokiu atveju gali būti pasiekiamas net ir priešingas rezultatas nei buvo siektas laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Todėl šių motyvų kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovė, reikalavimų užtikrinimui nepakankant nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto arešto bei areštavus lėšas, turės galimybę pasinaudoti ir kitomis proceso teisių alternatyvomis, t. y. galės pateikti pirmosios instancijos teismui prašymą pakeisti taikytus apribojimus ir leisti jai iš areštuotų lėšų atsiskaityti pagal sandorius su kai kuriais verslo partneriais, pateikdamas teismui išsamią, objektyviais įrodymais pagrįstą ataskaitą, kiek lėšų ir kokiems veiklos projektams jos reikalingos, taip užtikrinant tolimesnę įmonės veiklą bei pajamų gavimą (CPK 148 str.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, svarbias sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręstinas iš esmės (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręsti iš esmės.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inžinera“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inžinera“ (juridinio asmens kodas 300579237, buveinės adresas Statybininkų g. 9, Molėtai) reikalavimų užtikrinimui areštuoti 216 036 (dviejų šimtų šešiolikos tūkstančių trisdešimt šešių) eurų sumai atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MB būstas“ (juridinio asmens kodas 300126817, buveinės adresas Gedimino pr. 18 / Jogailos g. 2, Vilnius) priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę ir/arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims; nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias atsakovės bankų ir/ar kredito įstaigų sąskaitose ir/arba pas trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei mokėti savo darbuotojams išmokas, susijusias su darbo santykiais, privalomuosius mokesčius į valstybės biudžetą, savivaldybės bei socialinio draudimo biudžetus bei atsiskaityti su ieškove uždarąja akcine bendrove „Inžinera“ pagal šioje byloje pareikštą ieškinį.

Išaiškinti ieškovei, kad dėl turto suradimo ir aprašymo ji turi kreiptis į antstolį, kuris taip pat privalo nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį atsakovės gali būti panaudota mokėti savo darbuotojams išmokas, susijusias su darbo santykiais, privalomuosius mokesčius į valstybės biudžetą, savivaldybės bei socialinio draudimo biudžetus. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo šios nutarties priėmimo dienos.

Išaiškinti atsakovei, kad nuo nutarties įregistravimo Turto areštų registre momento, ji atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.

Teisėjas                                                                                           Alvydas Poškus