Civilinė byla Nr. 3K-3-407/2012
Teisminio proceso Nr. 2-21-3-02400-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 30.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. F. ir R. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. R. ir D. F. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. F., E. N. F. dėl žemės pardavimo sandorio ir administracinių aktų pripažinimo iš dalies negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas dėl žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės, kilęs tarp asmenų, kuriems ši žemė suteikta asmeniniam ūkiui, ir pretendentų atkurti į ją nuosavybės teises natūra.
Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais: 1) Kauno apskrities valdytojo 1995 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. 68 dėl leidimo atsakovui A. F. pirkti asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini); 2) Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 05-6389 dalį dėl A. F. asmeninio ūkio žemės dalies (0,3417 ha) patvirtinimo; 3) Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. 05-6582 dalį leisti A. F. pirkti 0,3417 ha asmeninio ūkio žemės dalį patvirtinimo; 4) Kauno apskrities viršininko 2002 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 02-05-5572 dalį dėl 0,3417 ha asmeninio ūkio žemės pardavimo A. F.; 5) 2002 m. lapkričio 15 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties ir 2002 m. lapkričio 18 d. perdavimo akto dalį dėl 0,3417 ha žemės pardavimo A. F.; 6) Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 02-05-2827 dalį dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo ir padalijimo, susijusią su žemės sklypu Nr. 774-1 (0,3417 ha); 7) taikyti restituciją ir grąžinti valstybei 0,3417 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Byloje nustatyta, kad ieškovų senelis S. L. iki 1940 metų valdė nuosavybės teise 20,26 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). 1991 m. lapkričio 4 d. ieškovų senelė O. L. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę (ieškovai – jos teisių perėmėjai). Iš turėtos 20,26 ha žemės grąžinta 18,2595 ha. Atsakovai A. F. ir E. N. F. yra 0,3417 ha žemės sklypo, patenkančio į S. L. valdytos žemės ribas, savininkai, šį sklypą įsigiję nuosavybėn kaip asmeninio ūkio žemę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad įstatymuose nebuvo įtvirtinta draudimo suteikti žemę asmeniniam ūkiui tame plote, dėl kurio grąžinimo natūra yra gautas pretendento prašymas. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Nuosavybės teisių atstatymo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte inter alia buvo įtvirtinta nuostata, kad išperkama žemė, pagal galiojusius įstatymus suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų bei suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje. Tačiau valstybės išperkama ir savininkams natūra negrąžinama ne visa asmeninio ūkio žemė, o tik ta, kuri suteikta pagal įstatymus ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas), todėl teismas vertino asmeninio ūkio žemės suteikimo atsakovams teisėtumo sąlygas.
Teismas nustatė, kad atsakovui A. F., kaip dirbančiam ir gyvenančiam kaimo vietovėje, priklausė posodybinė žemė, atsakovai asmeninio ūkio žeme faktiškai naudojasi nuo 1989 metų. Konkrečius sklypus pagal asmenų prašymus suteikdavo žemės ūkio įmonė. Atsakovas A. F. nurodė (byloje yra tai patvirtinantys dokumentai), kad žemės sklypą skyrė Lietuvos MIS Bandomasis ūkis (1991 m. rugsėjo 17 d. įsakymu A. F., dirbančiam UAB „Sodyba“, skirtas 3 ha sklypas buvusioje pieninės teritorijoje, nurodytas pagrindas – A. F. prašymas). Iki to laiko 1,32 ha dirbamos žemės buvo išnuomota kooperatyvui „Spalva“, kurio pirmininkas buvo atsakovas A. F. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovo A. F. prašymo skirti žemės sklypą asmeniniam ūkiui neišliko, nėra pagrindas išvadai, kad tokio prašymo nebuvo, nes iš Žemėtvarkos tarnybos vadovo 1993 m. balandžio 15 d. rašto matyti, kad atsakovas kreipėsi dėl žemės suteikimo ir gavo atsakymą, jog jam priklauso pasodybinė žemė.
Teismas taip pat nustatė, kad nėra išlikusio (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1994 m. kovo 30 d. I šaukimo 32 sesijos sprendimo dėl žemės skyrimo, tačiau byloje pateiktas šios sesijos protokolas ir išrašas, kuriame nutarta patvirtinti (duomenys neskelbtini) apylinkės gyventojų asmeninio ūkio žemės plotus. A. F., kuris sąraše nurodytas Nr. 594, patvirtintas 1,12 ha žemės plotas. Įvertinęs kitus byloje pateiktus vėlesnės datos dokumentus, teismas pirmiau nurodytus protokolą ir išrašą pripažino tinkamais įrodymais išvadai, kad apylinkės tarybos sprendimas skirti žemės sklypą atsakovui A. F. buvo priimtas.
Iš 1996 m. spalio 18 d. rašto teismas nustatė, kad A. F. 0,48 ha asmeninio ūkio sklypas ir 0,24 ha namų valda buvo paženklinti vietovėje. Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 05-6401 patvirtinta, kad A. F. teisėtai naudojasi 1,12 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Teismo nuomone, aptariamo žemės reformos pradžios laikmečio reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės sklypams skirti buvo minimalūs, todėl nėra pagrindo pripažinti asmeninio ūkio žemės skyrimą neteisėtu vien dėl to, jog skyrimo metu konkretus žemės sklypas nebuvo pažymėtas vietoje. Vien asmeninio ūkio žemės suteikimas ir naudojimas buvo pagal įstatymą pagrindas žemę priskirti prie valstybės išperkamos ir eliminavo galimybę atkurti į ją nuosavybės teises natūra.
Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovų argumentą, kad atsakovai ginčijamos žemės nenaudojo; nurodė, kad naudojimąsi žemės sklypu patvirtina Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymas, kuriuo patvirtintas piliečių asmeninio ūkio žemės sklypų teisėtumas; nesirėmė liudytojos R. J. parodymais, nes ši negalėjo nurodyti tikslių atsakovų žemės sklypo ribų. Iš atsakovų paaiškinimų, byloje pateiktų nuotraukų, rašytinių įrodymų teismas padarė išvadą, kad atsakovai žemės sklypu asmeniniam ūkiui naudojosi nuo 1989 metų.
Teismas nurodė, kad asmeninio ūkio žemės įteisinimo procesas buvo tęstinis, todėl atmetė kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, jog skiriant žemės sklypus atsakovams nebuvo nustatytos sklypų ribos, nebuvo tvarkoma asmeninio ūkio žemės apskaita, neparengti žemės sklypo asmeniniam ūkiui paženklinimo aktai, žemės sklypo planai bei žemės naudmenų eksplikacijos, suvestiniai žemės sklypų asmeniniam ūkiui planai. Teismas rėmėsi Kauno apskrities viršininko 2000 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 02-05-3903, kuriuo buvo nuspręsta patvirtinti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės dalies žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jame suformuotas žemės sklypų ribas; 3.2 punktu nuspręsta parengti sprendimus asmeniniam ūkiui; šio dokumento priede atsakovas A. F. pažymėtas Nr. 396, žemės sklypo plotas – 1,12 ha.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčijamas žemės sklypas atsakovams asmeniniam ūkiui buvo suteiktas teisėtai.
Teisėjų kolegija sutiko su ieškovų argumentu, kad atsakovai žemės nenaudojo nuo 1989 metų, tačiau nurodė, jog rašytiniai įrodymai bei atsakovų paaiškinimai patvirtina jos naudojimą asmeniniam ūkiui nuo 1992 metų rudens (iki to laiko nuo 1989 metų žemę nuomojo A. F. vadovaujamas kooperatyvas). Iš atsakovo A. F. paso duomenų ir įrašų ūkinėse knygose matyti, kad jis yra (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas nuo 1992 m. liepos 1 d. Lietuvos MIS valstybinio ūkio direktoriaus 1991 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 238-v A. F., dirbančiam UAB „Sodyba“ direktoriumi, buvo skirtas 3 ha žemės sklypas buvusios pieninės teritorijoje (iš dalies tame žemės sklype, į kurį ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises). Žemės naudojimo faktą patvirtina 1991 m. rugsėjo 19 d. antrinio žemės naudojimo teisės aktas, kuriame nubraižytas suteiktos žemės planas ir aprašytos ribos, bei MIS bandomojo ūkio komisijos 1992 m. balandžio 2 d. surašytas aktas apie 3 ha UAB „Sodyba“ nuomojamos žemės rekultivavimo darbus.
Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad prašymo asmeninio ūkio žemei gauti, kurį atsakovai turėjo pateikti iki 1993 m. gruodžio 1 d., buvimą patvirtina Kauno rajono žemėtvarkos tarnybos vadovo 1993 m. balandžio 15 d. raštas A. F. apie jam, kaip dirbančiam ir gyvenančiam kaimo vietovėje, priklausančią teisę gauti posodybinę žemę, o 1994 m. kovo 30 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos I šaukimo 32 sesijos sprendimą skirti 1,12 ha asmeninio ūkio žemės – šios sesijos protokolas ir išrašas, kuriuo nutarta patvirtinti apylinkės gyventojų asmeninio ūkio žemės plotus pagal sąrašą, kuriame A. F. nurodytas 594-uoju numeriu. Teisėjų kolegija atmetė ieškovų argumentą, kad pirmiau nurodytas protokolas buvo pripažintas netinkamu žemei privatizuoti: 2004 m. rugsėjo 6 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus posėdyje buvo svarstytas ne 1994 m. kovo 30 d., bet 1993 m. gruodžio 30 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sesijos išrašas, be to, posėdyje pateiktas siūlymas nepripažinti (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimų tinkamais asmeninio ūkio privatizavimui nebuvo priimtas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad duomenys apie (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1994 m. kovo 30 d. sprendimą patvirtina žemės asmeniniam ūkiui suteikimo faktą, suteiktos žemės paskirtį ir dydį.
Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariamo žemės reformos pradžios laikmečio reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės sklypams skirti buvo minimalūs, todėl nėra pagrindo pripažinti asmeninio ūkio žemės skyrimą neteisėtu dėl to, jog konkretus žemės sklypas nebuvo pažymėtas vietoje.
Nustačiusi, kad ginčijamas žemės sklypas asmeniniam ūkiui atsakovui A. F. apylinkės tarybos 1994 m. kovo 30 d. sprendimu buvo suteiktas teisėtai (tai patvirtina ir Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymas) ir iki pardavimo 2002 metais buvo naudojamas asmeninio ūkio poreikiams, teisėjų kolegija konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo naikinti vėliau priimtus ieškovų ginčijamus aktus ir pirkimo–pardavimo sutartį. Kauno apskrities viršininko 2002 m. spalio 10 d. įsakyme Nr. 02-05-5572 dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo A. F. nurodyta, kad žemė jam suteikta (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1994 m. kovo 30 d. sprendimu. Dėl to, kad ne Tarybos sprendimas, o pastarasis įsakymas nurodytas kaip žemės pirkimo–pardavimo sandorio pagrindas, šis sandoris nėra neteisėtas.
Teisėjų kolegija pripažino nereikšmingu nagrinėjamai bylai Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. 02-05-12189, kuriuo patvirtintas sąrašas asmenų, kurių asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentai neišliko ir kuriems asmeninio ūkio žemės suteikimas (duomenys neskelbtini) apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d.–1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma arba jeigu sprendime klaidingai nurodyta pavardė, vardas ar žemės plotas ir kuriame nėra A. F. pavardės – šio atsakovo asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumas patvirtintas kitu valstybinę žemę patikėjimo teise valdžiusios institucijos aktu.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad žemės pardavimo atsakovui A. F. metu ji buvo laisva dar ir dėl to, jog 2001 m. birželio 5 d. ieškovų atstovas pagal įgaliojimą L. V. F. pateikė prašymą už negrąžintą žemę išmokėti piniginę kompensaciją. Šį prašymą ieškovas D. F. atšaukė tik 2007 m. rugsėjo 7 d.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai D. F. ir R. R. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pagal Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 5 dalį, Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo 4 straipsnį žemė asmeniniam ūkiui galėjo būti skiriama tik tuose žemės plotuose, į kuriuos piliečiai nepretendavo atkurti nuosavybės teises natūra pagal specialiojo įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pagal galiojusius įstatymus, esant asmenų, turėjusių teisę gauti asmeninio ūkio žemės, natūra netgi negalėjo būti atkuriama nuosavybės teisė į turėtą nuosavybę, netinkamai aiškino ir taikė Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą laisvos žemės sąvoką, pagal kurią laisva valstybinio žemės fondo žeme laikomi tie toje vietovėje esantys žemės plotai, kurių nepretenduoja susigrąžinti nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys ir kuriuos galima parduoti privačion nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymą (1993 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija Nr. I-229). Analogiška nuostata įtvirtinta ir vėliau priimtame Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme. Be to, pagal Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 14 punktą žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimo darbai turėjo būti organizuojami kartu sprendžiant klausimus, susijusius su grąžinamų privačion nuosavybėn žemės sklypų išdėstymu. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad O. L. prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu galiojusios teisės aktų nuostatos dėl nuosavybės grąžinimo nebuvo kliūtis suteikti žemę kitiems asmenims asmeniniam ūkiui. Teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, pagal kurią po prašymo grąžinti nuosavybės teises į žemę padavimo ši žemė negali būti laikoma laisva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. I. J. ir kt. v. N. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-465/2005; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-589/2009; kt.).
2. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktą žemė iš buvusių savininkų valstybės išperkama, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui suteikta teisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-390/2009). Šiuo atveju ginčijamas žemės sklypas atsakovui A. F. buvo suteiktas neteisėtai, ir tai patvirtina bylos aplinkybės:
1) pagal tuo metu galiojusią tvarką tik apylinkių tarybos, atsižvelgdamos į apylinkės argarinės reformos tarnybos ir žemėtvarkos projektą rengiančio specialisto pasiūlymus, turėjo teisę spręsti dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo (Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 9 punktas, 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 2.1, 2.9.1 punktai), tačiau šiuo atveju nėra (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimo skirti ginčijamą žemės sklypą atsakovui A. F. Pirma, Kauno rajono žemėtvarkos skyrius patvirtino, kad archyve saugomuose 1993-1994 metų (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos protokoluose nėra sprendimo dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo A. F. Antra, (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimo skirti žemę atsakovui nebuvimą pripažino pats atsakovas 2012 m. vasario 8 d. teismo posėdžio metu. Trečia, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos I šaukimo 32 sesijos 1994 m. kovo 30 d. protokolu ir išrašu, nes išrašas neatitinka protokolo, šiame nenurodyta apie žemės skyrimą A. F., nepatvirtinta jokio sąrašo dėl žemės skyrimo; atsakovų pateiktas asmeninio ūkio žemės sąrašas neaišku prie ko priskirtinas, jame yra taisymų. Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus komisijos 2004 m. rugsėjo 6 d. posėdžio metu buvo nuspręsta, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimai (su taisytu, ranka prirašytu sąrašu, kuris neaišku kam priklauso) netinkami privatizavimui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nurodytame komisijos posėdyje svarstytas kitas, t. y. 1993 m. gruodžio 30 d., (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sesijos išrašas. Iš tikrųjų byloje esantys 1993 m. gruodžio 30 d. ir 1994 m. kovo 30 d. išrašai yra identiški. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl 1994 m. kovo 30 d. išrašo tinkamumo ginčijamo žemės sklypo privatizavimui prieštarauja kitose panašiose bylose nustatytoms aplinkybėms dėl asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) suteikimo neteisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A63-1581/2010; Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1012-555/2010). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 02-05-12189, patvirtinančio sąrašą asmenų, kurių asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentai neišliko ir kuriems asmeninio ūkio žemės suteikimas (duomenys neskelbtini) apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d.–1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma arba jeigu sprendime klaidingai nurodyta pavardė, vardas, žemės plotas; atsakovo A. F. šiame sąraše nėra;
2) nėra atsakovo A. F. prašymo suteikti sklypą, kuris pagal tuo metu galiojusią tvarką iki 1993 m. gruodžio 1 d. turėjo būti pateiktas agrarinės reformos tarnybai kartu su dokumentais, patvirtinančiais teisę gauti žemės asmeniniam ūkiui, pažymomis apie turimą žemę, turėjo būti suformuota žemės tvarkymo byla. Byloje konstatuota, kad sklypo ribos nebuvo nustatytos, jis nebuvo pamatuotas, neatlikta apskaita, taigi pažeista teisės normų, įtvirtinusių žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos reikalavimus, nustatyta tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytais kriterijais asmeninio ūkio žemės skyrimo teisėtumui patikrinti (prašymas suteikti žemę, teisę į žemę patvirtinantys dokumentai, apylinkės tarybos sprendimas skirti žemę, žemės sklypo pamatavimas, paženklinimas, naudojimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. J. ir kt. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-535/2010). Ginčijamo žemės sklypo pardavimas atsakovui A. F. neatitinka nė vieno nurodyto kriterijaus.
3. Apeliacinės instancijos teismas sprendė dėl išrašo iš (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1994 m. kovo 30 d. sprendimo tinkamumo privatizavimui, todėl turėjo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Kauno rajono savivaldybę (apylinkės tarybos teisių perėmėją), tačiau to nebuvo padaryta. Tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 360 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
4. Ginčijamas žemės sklypas suformuotas ir parduotas atsakovui A. F. 2002 metais (Kauno apskrities viršininko 2002 m. spalio 10 d. įsakymas, 2002 m. lapkričio 15 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis). Tuo metu galiojusios redakcijos Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje buvo nustatytas eiliškumas, pagal kurį pirmąja eile žemė grąžinama natūra ir tik paskutine – parduodama. Apeliacinės instancijos teismas šios įstatymo normos netaikė.
Be to, pagal 2002 metais galiojusios redakcijos Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 8 dalį asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis piliečiams, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat piliečiams, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsakovas A. F. nenaudojo ginčijamo žemės sklypo, nemokėjo žemės nuomos mokesčio, (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėse knygose nėra įrašų apie asmeninio ūkio žemės naudojimą.
5. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad kasatoriai neginčijo Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 05-6389, kuriuo buvo patvirtintas žemės skyrimas, ir atmetė šį reikalavimą be jokių motyvų. Tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktai). Kasatoriai buvo pateikę argumentus dėl šio akto neteisėtumo (Žems reformos įstatymo 16 straipsnio ir Vyriausybės 1996 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 282 nuostatų pažeidimas, prieštaravimas Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 2.25 punktui, 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Tvarkos 8–9, 14, 20–21 punktams ir kt.), tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neanalizavo ir į juos neatsakė.
6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles: nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas A. F. nenaudojo ginčijamo žemės sklypo (1991 metų Kauno rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio rašto, kuriame nurodyta, kad A. F. negyveno, nedirbo (duomenys neskelbtini), jam neteisėtai paskirta žemė, (duomenys neskelbtini) ūkinių knygų, kuriose nėra įrašų, kad A. F. 1990-1996 metais būtų naudojęs asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini), liudytojos R. J. parodymų, 2011 m. sausio 20 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, 2011 m. UAB „Komprojektas“ eksperto rašto, 1998 m. aerofotografinės nuotraukos, pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1012-555/2010 esančio 1993 m. sausio 13 d. privatizavimo komisijos akto ir kt.); atsisakė priimti teismo posėdžio metu ieškovų pateiktus įrodymus, patvirtinančius nenaudojamą laisvą žemę.
7. Apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad žemės pardavimo atsakovui A. F. metu ji buvo laisva, nes 2001 m. birželio 5 d. ieškovų atstovas pagal įgaliojimą L. V. F. pateikė prašymą už negrąžintą žemę išmokėti piniginę kompensaciją, paneigia byloje esantis O. L. 1991 metų prašymas grąžinti žemę natūra. Savo valios ieškovai niekada nekeitė. L. V. F. neturėjo tinkamai įforminto įgaliojimo, todėl jo pareiškimas yra niekinis.
8. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. A. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-345/2010, nes toje byloje buvo skirtingos faktinės aplinkybės: joje buvo tarybos sprendimai skirti asmeninio ūkio žemės sklypus atsakovams, be to, šie asmeninio ūkio žemės sklypus visą laiką naudojo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai A. F. ir E. N. F. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Iki 1997 metų prioritetas buvo teikiamas ne nuosavybės teisių atkūrimui natūra, o asmeninio ūkio žemės įgijimui (Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio redakcija, galiojusi iki 1997 m. liepos 23 d., Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nuo pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios asmeninio ūkio žemė buvo priskiriama valstybės išperkamai žemei. Ši nuostata galioja iki šiol. Asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, bei nustatymas galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ir įstatymų nustatyta tvarka įsigyti privačion nuosavybėn Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad duomenys apie (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1994 m. kovo 30 d. sprendimą patvirtina žemės asmeniniam ūkiui suteikimo faktą, suteiktos žemės paskirtį ir dydį. Byloje nustatyta, kad 1994 metais buvo parengti planai, kuriuose suprojektuoti laisvi žemės plotai ir žemė, skirta asmeniniam ūkiui, į kurią įėjo ir A. F. skirta žemė. Tai buvo padaryta iki įsigaliojant 1994 m. liepos 12 d. įstatymui Nr. 1-535 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios“, kurio 2 dalimi buvo nutrauktas žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui. 1996 m. spalio 18 d. paženklinimo aktas paneigia kasatorių argumentą, kad žemė A. F. pirmą kartą buvo pamatuota ir paženklinta tik 2002 m. kovo 26 d.
3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad A. F. turėjo teisę į asmeninio ūkio žemę kaip dirbantis ir gyvenantis kaimo vietovėje, ir tai patvirtino Žemėtvarkos tarnybos 1993 m. balandžio 15 d. pranešimas apie teisę gauti posodybinę žemę. Šis raštas taip pat patvirtina, kad iki 1993 m. gruodžio 1 d. atsakovas A. F. kreipėsi su prašymu skirti žemės sklypą, kurį jis iki tol nuomojosi iš MIS bandomojo ūkio, asmeniniam ūkiui. Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. gruodžio 30 d. raštu patvirtino, kad asmeninio ūkio naudojimo žemių plotai (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 32 sesijoje (taip pat ir kitų apylinkių tarybų sesijų sprendimuose) buvo tvirtinami pagal gyventojų sąrašus, prieš tai individualiai įvertinus kiekvienam gyventojui skiriamo žemės ploto dydį. Kasatoriai remiasi (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio ir (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos vadovo 1991 m. spalio 7 d. raštu, tačiau jame nurodytos aplinkybės prieštarauja kitiems dokumentams, iš kurių matyti, kad A. F. įkūrė buitinio gyventojų aptarnavimo kooperatyvą „Spalva“ prie valstybinio MIS bandomojo ūkio, turėjo įsigijęs pastatus, o iki 1993 m. gruodžio 1 d. įregistravo ir savo faktinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) apylinkėje (iki tol negalėjo to padaryti, nes pastatas priklausė juridiniam asmeniui – kooperatyvui).
4. 2001 m. kovo 23 d. kasatorius D. F. įgaliojo savo tėvą L. V. F., kuris 2001 m. birželio 6 d. kreipėsi su prašymu išmokėti kompensaciją pinigais už užimtą žemę. Kauno apskrities viršininko 2002 m. spalio 10 d. įsakymas leisti parduoti žemę A. F. priimtas galiojant pirmiau nurodytam pretendentų prašymui dėl kompensacijos (kasatorius D. F. šį prašymą atšaukė tik 2007 m. rugsėjo 7 d.). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pagrįstai konstatavo, kad žemės pardavimo atsakovui A. F. metu ji buvo laisva. Dėl šios aplinkybės atmestinas ir kasatorių argumentas dėl netinkamo Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyto eiliškumo taikymo. Pagal žemės pardavimo metu, t. y. 2002 m. lapkričio 15 d., galiojusios redakcijos Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisva žeme buvo pripažįstama žemė, kurios susigrąžinti natūra nepageidauja šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad L. V. F. neturėjo teisėto įgaliojimo jiems atstovauti. Vien tai, kad kasatorius D. F. 2007 m. rugsėjo 7 d. atšaukė prašymą išmokėti kompensaciją pinigais, patvirtina, jog jis apie tokį prašymą žinojo ir jį pripažino kaip galiojantį.
5. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad nėra apylinkės tarybos sprendimo skirti ginčijamą žemės sklypą atsakovui A. F. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. F. žemės sklypas suteiktas (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1994 m. kovo 30 d. sprendimu, ir tai patvirtina (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos I šaukimo 32 sesijos 1994 m. kovo 30 d. protokolas ir išrašas. Protokolo ir išrašo su pridėtu asmenų sąrašu kopijos gautos iš dviejų skirtingų šaltinių (Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus ir Kauno apskrities archyvo), jos patvirtintos jas išdavusių asmenų. Išrašas pateiktas pagal pirmąjį darbotvarkės klausimą, pasirašytas įgaliotų asmenų, su atitinkamais antspaudais. Taisymai 1993–1994 metų dokumentuose buvo dažni, o duomenų tikrumą patvirtina vėliau priimtuose dokumentuose esantys tie patys duomenys: A. F. suteiktas asmeninio ūkio žemės plotas – 1,12 ha – atitinka vėliau priimtuose aktuose nurodytą tą patį žemės plotą. Individualūs sprendimai dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo nebuvo priimami – žemės skyrimas buvo tvirtinamas sąrašais, tai patvirtina ir Nacionalinės žemės tarnybos atstovų paaiškinimai. Dėl to atmestinas kasatorių argumentas dėl sprendimo A. F. skirti žemės sklypą nebuvimo.
6. Kasatorių argumentas dėl savivaldybės neįtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu atmestinas, nes jie neginčijo (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimų.
7. Kasatoriai nepagrįstai remiasi 2004 m. rugsėjo 6 d. Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus komisijos posėdžio protokolu, kuriame nurodoma apie taisytus, ranka rašytus sąrašus, netinkamus privatizavimui. Komisijos posėdyje buvo siūlyta nepripažinti (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimų tinkamais asmeninio ūkio privatizavimui, tačiau toks nutarimas nepriimtas.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas A. F. naudojosi žemės sklypu nuo 1989 metų, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad rašytiniai įrodymai bei atsakovų paaiškinimai patvirtina jos naudojimą asmeniniam ūkiui nuo 1992 metų rudens. Žemės naudojimas yra fakto, o ne teisės klausimas, ir negali būti kasacijos dalykas. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Tinkamas įrodymas yra Kauno apskrities viršininko administracijos žemės naudojimo patikrinimo aktai 1996–1998 m., kuriuose patvirtinama, kad asmeninio ūkio žemė buvo faktiškai naudojama A. F. Teismas tinkamais žemės naudojimo įrodymais pagrįstai pripažino ir 1991 m. rugsėjo 19 d. antrinio žemės naudojimo teisės aktą, 1992 m. balandžio 2 d. žemės rekultivacijos aktą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kasatorių pateiktus naujus įrodymus, nes jie pateikti pažeidžiant CPK 314 staipsnio reikalavimus.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; nurodo tokius argumentus:
1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad asmenų, kuriems asmeninio ūkio žemė buvo suteikta pagal galiojusį teisinį regalmentavimą ir naudojama asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, pageidaujančius nuosavybės teises į šią žemę atkurti natūra (pagal iki 1997 m. liepos 23 d. galiojusias Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nuostatas pirmąja eile žemės ūkio paskirties žemę įsigyti galėjo asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui). Be to, grąžinti natūra pretendentams nuosavybės nebuvo galima, nes nė vienas iš S. L. paveldėtojų, įskaitant kasatorius, negyveno ir nedirbo ūkyje. Ginčijamas žemės sklypas A. F. buvo suteiktas teisėtai, vadovaujantis Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 nustatyta tvarka. Valstybės išperkama 2,45 ha asmeninio ūkio naudotojų žemė (tarp kitų ir A. F.) buvo nurodyta 1994 m. balandžio 13 d. žemės projekte, 1999 m. spalio 4 d. Kauno rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Kauno apskrities viršininko 2000 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 02-25-56. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad A. F. asmeninio ūkio žemės sklypas iki 2002 metų nebuvo pamatuotas, nepaženklintos jo ribos. Teismas pagrįstai nurodė, kad pagal Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 1.21 punktą, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai, žemės ūkio paskirties žemės sklypai riboženkliais neženklinami ir geodeziniai žemės sklypų matavimai, skirti ribų posūkio taškų koordinatėms nustatyti, neatliekami.
2. Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad į bylą trečiuoju asmeniu turėjo būti įtraukta savivaldybė. Jie neginčijo (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimų.
3. Teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje ne kartą konstatuota, kad turto grąžinimas natūra yra tik vienas nuosavybės teisių atkūrimo būdų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra ir žemės asmeniniam ūkiui suteikimo santykio
Tiek nuosavybės teisių į žemę atkūrimas natūra, tiek žemės asmeniniam ūkiui suteikimas yra sudėtinės žemės reformos dalys, tarpusavyje susijusios ir įgyvendinamos per bendrą objektą – žemę. Sprendžiant dėl savininkų ar kitų pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą bei žemės naudotojų prioriteto įgyti šią žemę, būtina vertinti asmeninio ūkio žemės suteikimo laikotarpiu buvusį teisinį reglamentavimą. Pažymėtina, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas buvo pradėtas anksčiau nei nuosavybės teisių atkūrimas. Tokios žemės suteikimas buvo įteisintas Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. 1994 m. liepos 12 d. įstatymu Nr. I-535 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios“ žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui pagal šį Aukščiausiosios Tarybos nutarimą nutrauktas. 1990 m. liepos 26 d. nutarime buvo įtvirtinta nuostata, kad išplečiant sodybinius sklypus žemė suteikiama daugiausia prie kaimo gyvenviečių ir vienkiemių, t. y. atsižvelgiant į asmenų, kurie šią žemę dirbs, interesus. Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) 16 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad žemė asmeniniam ūkiui išnuomojama iš apylinkės (miesto) savivaldybės disponuojamo valstybinės žemės fondo. Pagal to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalį valstybinės žemės fondas buvo apibrėžtas kaip įstatymo 13 straipsnyje nurodyta neprivatizuotina, nesugrąžinta nuosavybėn ir neišparduota žemė, taip pat šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais paimta į šį fondą žemė. Tokia nuostata, buvusi pradinėje Žemės reformos įstatymo redakcijoje, reiškia, kad kol žemė nesugrąžinta nuosavybėn, tol priskiriama valstybinės žemės fondui ir nustatyta tvarka galėjo būti naudojama asmeninių ūkių žemės skyrimui. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 redakcija) nustatytas pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę eiliškumas. Šiame straipsnyje buvo nustatyta, kad, vykdant žemės reformą, žemės ūkio paskirties žemė įsigyjama pagal suprojektuotas žemėnaudas laikantis tokios pretendentų įsigyti žemę eilės: 1) asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui; 2) kaime gyvenantys asmenys, susigrąžinantys toje vietovėje esančią žemę natūra; <...> 4) kiti asmenys, susigrąžinantys žemę natūra. Taigi pirmenybė buvo suteikta asmeninio ūkio žemės naudotojams, o buvę žemės savininkai ir kiti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą nurodyti paskesnėje eilėje. 1993 liepos 15 d. įstatymu Nr. I-230 buvo įtvirtinta nuostata, leidžianti įsigyti asmeninio ūkio žemę nuosavybėn (16 straipsnio 7–10 dalys). Tik nuo 1997 m. liepos 23 d. įsigaliojusioje Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta, kad pirmąja eile žemė, miškas ir vandens telkiniai sugrąžinami savininkams natūra.
Taigi teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą, nebuvo teikiamas prioritetas buvusio žemės savininko interesams suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims.
1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo būdai, kuriuos gali pasirinkti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą (1 straipsnio 2 dalis). Vienas iš jų – turto (taip pat ir žemės) grąžinimas natūra. Tačiau kartu buvo įtvirtinta nuostata, kad jei dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių, vertintinų kaip visuomenės poreikis vykdant žemės reformą, negalima grąžinti žemės natūra, ji iš buvusio savininko gali būti išperkama, t. y. natūra negrąžinama (12 straipsnis). Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte inter alia buvo įtvirtinta nuostata, kad išperkama žemė, pagal galiojusius įstatymus suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų bei suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje. Taigi nuo pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios asmeninio ūkio žemė buvo priskiriama valstybės išperkamai žemei. Ši nuostata išliko ir vėlesnėse įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ redakcijose bei 1997 m. liepos 1 d. priimtame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (12 straipsnio 8 punktas) ir galioja iki šiol (12 straipsnio 7 punktas). Taip įstatymų leidėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo teisinio reguliavimo pradžios nustatė sąlygą, kad žemę, suteiktą asmeniniam ūkiui, valstybė iš savininkų išperka. Tokios asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei nustatymas galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ir įstatymų nustatyta tvarka įsigyti privačion nuosavybėn Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Apibendrinant konstatuotina, kad asmeninio ūkio žemės suteikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas, priešingai nei teigia kasatorius, nenumatė besąlygiško pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą teisių gynimo, neatsižvelgiant į kitų žemės naudotojų interesus. Tokia pozicija dėstoma ir pastarojo meto kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. A. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3/345/2010; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. ir kt. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3- 535/2010). Kita vertus, valstybės išperkama ir savininkams natūra negrąžinama ne visa asmeninio ūkio žemė, o tik ta, kuri suteikta pagal įstatymus ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, laikosi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-665/2001; 2007 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G. ir kt. v. V. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-289/2007; 2007 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-205/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-345/2010; kt.).
Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo
Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečių asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir piliečių naudojama iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija). Nagrinėjant bylas, kuriose reikia nuspręsti, ar asmeninio ūkio žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei, svarbu nustatyti, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal galiojusį teisinį reglamentavimą ir ar ji tikrai naudojama asmeniniam ūkiui (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Vertinant asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumą turi būti patikrinama, ar konkretus asmuo priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą; ar teisės aktų nustatytu laiku yra priimtas įgaliotos institucijos sprendimas suteikti asmeninio ūkio žemę; jei žemė suteikta po 1993 m. liepos 1 d., ar ji skirta plote, naudotame asmeninio ūkio poreikiams arba žemės rezervo asmeniniam ūkiui plote. Kita asmeninio ūkio žemės priskyrimo prie valstybės išperkamos žemės sąlyga, minėta, yra jos naudojimas asmeniniam ūkiui, todėl tai taip pat turi būti patikrinta.
Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti asmeninio ūkio žemės sklypą. Ši išvada nėra ginčijama.
Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 redakcija) nustatyta, kad žemę asmeniniam ūkiui suteikia apylinkių tarybos. Ši nuostata pakartota Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarime Nr. 308 (2 punktas), Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 4 punkte. Tvarkos 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad prašymai suteikti asmeninio ūkio žemę paduodami iki 1993 m. gruodžio 31 d., o Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje (1994 m. gegužės 24 d. įstatymo Nr. I-476 redakcija) nustatyta, kad sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. 1995 m. lapkričio 30 d. įstatymu Nr. I-1112 Žemės reformos įstatymo 16 straipsnis papildytas 8 punktu, nustatant, kad jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2–3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų). Ši nuostata galiojo iki 1997 m. liepos 23 d. 2004 m. liepos 13 d. įstatymu Nr. IX-2353 papildyto Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentų neišliko arba asmeninio ūkio žemės suteikimas apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. – 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma, arba dėl pareigūnų biurokratizmo apylinkės taryba priėmė sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo 1994 m. liepos 1 d.–1995 m. kovo 26 d. laikotarpiu, asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą, esant įstatyme išdėstytoms sąlygoms, ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. sprendimu patvirtina apskrities viršininkas. Taigi tinkamu asmeninio ūkio žemės suteikimo aktu laikytinas pagal ne vėliau kaip iki 1993 m. gruodžio 1 d. pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui; nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1997 m. liepos 23 d. priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą; ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos žemės plotą.
Teismai nustatė, kad atsakovui asmeninio ūkio žemė suteikta (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1994 m. kovo 30 d. sprendimu. Į bylą yra pateiktas (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1 šaukimo 32 sesijos 1994 m. kovo 30 d. išrašas, iš kurio matyti, kad nutarta patvirtinti (duomenys neskelbtini) apylinkės gyventojų asmeninio naudojimo žemių plotus, nurodant, kad sąrašai pridedami. Kartu su išrašu pateiktame (duomenys neskelbtini) apylinkės buvusio MIS bandomojo ūkio gyventojų asmeninio ūkio žemės sklypų vardiniame sąraše nenurodyta, kokio dokumento priedas šis sąrašas yra. Iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1 šaukimo 32 sesijos 1994 m. kovo 30 d. protokolo nuorašo matyti, kad į sesijos darbotvarkę nebuvo įtrauktas asmeninio ūkio žemės skyrimo klausimas ir toks klausimas nebuvo svarstomas. Svarstytas klausimas dėl sodybinės žemės privatizavimo, t. y. dėl galimybės naudojamą žemę įgyti nuosavybėn, o ne dėl žemės sklypų skyrimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo 1994 m. gruodžio 8 d. rašte atsakovui nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės taryba 1994 m. kovo 30 d. sprendimu suteikė jam 0,3 ha asmeninio ūkio žemės. Taigi patikimų įrodymų, kad buvo priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl 1,12 ha asmeninio ūkio žemės skyrimo atsakovui, nėra.
Atsakovo 1,12 ha dydžio asmeninio ūkio žemės sklypo naudojimo teisėtumas patvirtintas Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 05-6389. Toks patvirtinimas taip pat rodo, kad atsakovui žemė apylinkės tarybos sprendimu suteikta nebuvo, nes tai yra įsakymo priėmimo sąlyga. Įstatymo nuostata dėl žemės naudojimo teisėtumo patvirtinimo apskrities valdytojo įsakymu galėjo būti taikoma tais atvejais, kai asmeninio ūkio žemė buvo skirta ir naudojama asmeninio ūkio reikmėms, tačiau skyrimas ne dėl asmeninio ūkio naudotojo kaltės nebuvo tinkamai įformintas (nepriimtas apylinkės tarybos sprendimas) įstatymo nustatytu laiku. Toks žemės naudojimo teisėtumo patvirtinimas suteikia asmeninio ūkio žemės naudotojams teisę įgyti žemę privačion nuosavybėn (Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 9 punktas), kartu reiškia ir žemės priskyrimą valstybės išperkamai žemei. Todėl apskrities valdytojo įsakymu asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumas galėjo būti patvirtintas tik tokiu atveju, jei buvo visos asmeninio ūkio žemės skyrimo sąlygos, t. y. žemės naudojimo teisėtumo patvirtinimas galimas, jei asmuo pagal įstatymus turėjo teisę į asmeninio ūkio žemę; jei žemė suteikta po 1993 m liepos 1 d., ar ji skirta plote, naudotame asmeninio ūkio poreikiams arba žemės rezervo asmeniniam ūkiui plote; žemė naudojama asmeniniam ūkiui. Bylą nagrinėję teismai šias aplinkybes patikrino ir priėjo išvadą, kad šių reikalavimų paisyta. Asmeninio ūkio žemės sklypo vietos, naudojimo pagal paskirtį ir naudojimo trukmės nustatymas yra fakto klausimai. Kasacinės instancijos teismas apskųstus sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasatoriai nurodo, kad nustatant šias aplinkybes buvo netinkamai vertinami įrodymai, jų manymu, įrodymų viseto pagrindu dėl nustatinėjamų aplinkybių turėjo būti padarytos priešingos išvados. Kasaciniame skunde neatskleidžiamas įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimas, galbūt lėmęs neteisingo teismo sprendimo priėmimą, o tik pateikiama sava atskirų įrodymų įrodomosios reikšmės interpretacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju bylą nagrinėję teismai šios taisyklės nepažeidė, išvada dėl nustatytų aplinkybių motyvuota.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad žemės reformos pradžios laikmečio reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės sklypams skirti buvo minimalūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-345/2010). Pažymėtina, kad dėl didelės darbų apimties, patirties trūkumo ir kitų objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio priežasčių žemės reforma jos vykdymo pradžioje vyko nevisiškai sklandžiai, ne visada buvo tiksliai laikomasi teisės aktų reikalavimų. Tai patvirtina prieš tai aptarti 1995 m. lapkričio 30 d. įstatymu Nr. I-1112 ir 2004 m. liepos 13 d. įstatymu Nr. IX-2353 padaryti Žemės reformos įstatymo pakeitimai. Formalūs procedūrų pažeidimai, padaryti žemės reformą vykdančių institucijų bei jų pareigūnų, ar tam tikrų dokumentų neišsaugojimas negali turėti lemiamos reikšmės, sprendžiant dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir naudojimo teisėtumo, nes dėl valdžios institucijų neveikimo ar netinkamo veikimo neturi nukentėti teisėti piliečių interesai. Kasacinio teismo praktikoje, pavyzdžiui, pripažįstama, kad faktas, jog asmeninio ūkio sklypų ribos nebuvo paženklintos asmeninio ūkio žemės suteikimo momentu, nesudaro pagrindo vėlesnį tokio veiksmo atlikimą laikyti neteisėtu, jeigu paženklinimo aktu užbaigiama suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės įteisinimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Marijampolės apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-532/2004). Dėl to ir šiuo atveju kasaciniame skunde nurodomi tam tikri neesminiai asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarkos pažeidimai nesudaro pagrindo asmeninio ūkio žemės suteikimą atsakovui pripažinti neteisėtu.
Teisėtai suteikta ir naudojama asmeninio ūkio žemė piliečiams, neturintiems teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, gali būti parduodama (Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 7, 8 dalys), todėl šiuo atveju nustačius, kad asmeninio ūkio žemė atsakovui suteikta teisėtai ir buvo naudojama, nėra pagrindo naikinti administracinių aktų ir sandorių dėl ginčo žemės pirkimo.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde nurodoma, kad į bylą buvo būtina įtraukti Kauno rajono savivaldybę, o to nepadarius yra absoliutus pagrindas naikinti skundžiamus teismų sprendimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra tais atvejais, jei teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju teismas nenusprendė dėl Kauno rajono savivaldybės materialiųjų teisių ir pareigų, todėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nėra.
Kasatorių nurodytos Kauno apygardos teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys priimtos dėl žemės, į kurią pretenduoja tie patys ieškovai, tačiau kitokių faktinių aplinkybių pagrindu, todėl neturi precedentinės reikšmės šioje byloje.
Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į tai, kurios šalies naudai priimtas kasacinio teismo sprendimas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
Atmetus kasacinį skundą, valstybei iš kasatorių lygiomis dalimis priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – 103,78 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 9 punktai), t. y. iš kiekvieno ieškovo priteistina po 51,89 Lt.
Atsakovai A. F. ir E. N. F. prie atsiliepimo į kasacinį skundą pridėjo mokėjimo dokumentą, patvirtinantį, kad už atsiliepimo surašymą A. F. sumokėjo advokatui 1200 Lt. Ši suma atitinka CPK 98 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas ir priteistina atsakovui A. F. iš kasatorių lygiomis dalimis, t. y. po 600 Lt (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartimi, kuria priimtas ieškovų kasacinis skundas, buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre dėl A. F. ir E. N. F. nuosavybės teise priklausančio 0,3417 ha žemės sklypo perleidimo draudimo. Išnagrinėjus šią kasacinę bylą ir teismo nutartimi atmetus ieškovų kasacinį skundą, neliko teisinio pagrindo šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti, todėl ji naikintina (CPK 144, 150 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl A. F. (duomenys neskelbtini) ir E. N. F. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio 0,3417 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo.
Priteisti atsakovui A. F. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų D. F. (duomenys neskelbtini) ir R. R. (duomenys neskelbtini) po 600 (šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovų D. F. (duomenys neskelbtini) ir R. R. (duomenys neskelbtini) po 51,89 Lt (penkiasdešimt vieną litą 89 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Birutė Janavičiūtė
Pranas Žeimys