Administracinė byla Nr. A-548-552/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04805-2013-6
Procesinio sprendimo kategorija 16.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl potvarkio panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) kanclerio 2013 m. rugpjūčio 26 d. potvarkį Nr. 4P-376 „Dėl tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Potvarkis).
Pareiškėjas nesutiko su Potvarkiu, kuriuo pripažinta, kad jis, eidamas ŽŪM Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas, padarė tarnybinį nusižengimą ir jam paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad jam einant minėtas pareigas ir būnant Viešojo pirkimo komisijos ŽŪM viešiesiems pirkimams atlikti, atliekant informavimo ir viešinimo paslaugų pirkimus, nariu, Viešojo pirkimo komisija, vykdydama viešojo pirkimo procedūras, nesilaikė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir Viešųjų pirkimų įstatymas) reikalavimų, t. y. priėmė sprendimą, prieštaraujantį Viešųjų pirkimų įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimams. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš ŽŪM Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigų jis buvo atleistas 2013 m. liepos 8 d., nes nuo 2013 m. liepos 9 d. ši pareigybė buvo panaikinta ir jis nebuvo perkeltas į kitas pareigas. Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. 19P-288 (toliau – ir Pranešimas) pareiškėjui buvo įteiktas paskutinę jo darbo ŽŪM dieną, t. y. 2013 m. liepos 8 d., ir jau nebedirbdamas ŽŪM jis pateikė paaiškinimą dėl Pranešime nurodytų aplinkybių. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 3P-110 sudaryta komisija galimiems tarnybiniams nusižengimams tirti 2013 m. liepos 26 d. priėmė išvadą Nr. 18P-7(2.33) „Apie tyrimo dėl asmenų, įtariamų padarius tarnybinius nusižengimus, rezultatus“ (toliau – ir Išvada), kuria konstatavo, jog V. R. netinkamai atliko pavestas funkcijas ir dėl to laimėjusiu buvo pripažintas pasiūlymas, neatitinkantis pirkimo dokumentuose numatytų reikalavimų, ir tokiu būdu jis pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 punkto ir Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 3D- 429 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 3D-1125 redakcija) (toliau – ir Skyriaus nuostatai) 2 punkto reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 28 straipsnio nuostatomis, valstybės tarnautojui tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik nustačius konkrečias valstybės tarnautojo veikas, kuriomis pažeisti teisės aktų, reglamentuojančių jo pareigas, reikalavimai. Nagrinėjamu atveju tarnybinė nuobauda paskirta už kolegialios ŽŪM Viešojo pirkimo komisijos priimtus sprendimus viešųjų pirkimų srityje, nors jis, eidamas ŽŪM Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas, vykdė funkcijas specialioje veiklos srityje – operatyvaus informacijos rengimo ir sklaidos visų rūšių žiniasklaidai ir visuomenei (Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 3P-82 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 3P-28 redakcija) (toliau – ir pareigybės aprašymas) 5 punktas). Be to, žemės ūkio ministras 2011 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr.3D-851 pareiškėją į ŽŪM Viešojo pirkimo komisijos narius delegavo ne visiems ministerijos vykdomiems pirkimams, o tik susijusiems su informavimo ir viešinimo paslaugų pirkimu, todėl jis šios komisijos veikloje dalyvavo tik kaip viešųjų ryšių specialistas (ekspertas) ir objektyviai negalėjo būti atsakingas už sutarties sąlygų rengimą. Kadangi pareiškėjo tiesioginės tarnybinės funkcijos nebuvo susijusios su viešųjų pirkimų vykdymu, jis nepažeidė savo pareigybės aprašyme nustatytų reikalavimų ir negalėjo būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, o už Viešojo pirkimo komisijos galimai padarytus Viešųjų pirkimų įstatymų pažeidimus jis, kaip Viešojo pirkimo komisijos narys, galėjo būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Viešųjų pirkimų įstatymų 16 straipsnio 6 dalį, 211 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1713 straipsnį, bet ne pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. Pareiškėjo nuomone, tiek iš Išvados, tiek iš Potvarkio turinio nėra galimybės nustatyti tarnybinio nusižengimo sudėties pareiškėjo veiksmuose, kurie pasireiškė tik jo dalyvavimu Viešojo pirkimo komisijos veikloje. Išvada, kurioje iš esmės yra pakartotos Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2013 m. birželio 19 d. rašte Nr. S-( 10-2776)-1404 „Dėl audito nustatytų dalykų“ (toliau – ir VK Raštas) nurodytos aplinkybės, neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1029 redakcija) patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – Taisyklės) reikalavimų, nes yra nemotyvuota, neaišku, už kokius konkrečiai atliktus veiksmus pareiškėjas traukiamas tarnybinėn atsakomybėn. Pareiškėjas nurodo, kad nors visi Viešojo pirkimo komisijos nariai, kurių atžvilgiu buvo atliekamas tyrimas, buvo kaltinami dėl tų pačių Viešojo pirkimo komisijos priimtų sprendimų priėmimo, tačiau tik pareiškėjui buvo paskirta griežtesnė tarnybinė nuobauda, o dalies komisijos narių atžvilgiu tarnybinis tyrimas net nebuvo pradėtas motyvuojant tuo, kad jie, pradėjus tyrimą, jau nebuvo ŽŪM darbuotojai, nors pareiškėjo atžvilgiu toks tyrimas buvo atliekamas. Be to, atsakovas neįrodė, kad pareiškėjas galėjo imtis aktyvių veiksmų dėl to, kad sudarant sutartį nebūtų keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos. Pareiškėjas nesutinka su VK Raštu ir teigia, kad Viešojo pirkimo komisija nepadarė jame nurodytų Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų.
Atsakovas ŽŪM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo pagrįstai ir teisėtai patrauktas tarnybinėn atsakomybėn. Tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų pradėtas gavus VK Raštą dėl galimai padarytų Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 3 dalies, 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimų vykdant viešąjį pirkimą. Atsižvelgiant į tai, žemės ūkio ministro 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 3P-110 buvo sudaryta komisija ir atsižvelgiant į jos Išvadą bei vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 30 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 14.1 punktu, Potvarkiu pripažinta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Atsakovas teigė, kad vadovaujantis Taisyklių 3 punktu, tyrimas dėl tarnybinio nusižengimo pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas teisėtai, nes tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas 2013 m. birželio 27 d., o pranešimas apie tarnybinį pažeidimą jam įteiktas 2013 m. liepos 8 d., paskutinę jo darbo dieną. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, viena iš valstybės tarnautojo pareigų – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, taigi, specialiame įstatyme numatyto reikalavimo nevykdymas yra minėtos pareigos pažeidimas, užtraukiantis atsakomybę Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1143/2003). ŽŪM, kaip perkančioji organizacija, viešajam pirkimui vykdyti sudarė Viešojo pirkimo komisiją, kuri dirba pagal ją sudariusios organizacijos patvirtintą darbo reglamentą ir yra jai atskaitinga, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 211 straipsnio 4 dalimi, šios komisijos nariai, pažeidę šį įstatymą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Todėl Išvadoje pagrįstai nurodoma, kad pareiškėjo atsakomybė dėl jo, kaip Viešojo pirkimo komisijos nario veiklos, kyla ne tiek iš pareigybės aprašymo, bet iš specialaus įstatymo, kurio jis, kaip Viešojo pirkimo komisijos narys, privalėjo laikytis, o komisiją sudariusios organizacijos atsakomybė nešalina komisijos narių ir ekspertų individualios atsakomybės. Pareiškėjas buvo visateisis Viešojo pirkimo komisijos narys atliekant informavimo ir viešinimo paslaugų pirkimus, ir nors jis teigia, kad neturi tokiai veiklai būtino teisinio išsilavinimo ir atitinkamo darbo praktikos, tačiau būtent jis atliko ir Viešojo pirkimo komisijai pateikė Viešųjų ryšių skyriaus 2012 m. balandžio 27 d. pažymą Nr. 2VR-24(21.12), kurioje buvo pasisakyta dėl pasiūlymo vertinimo pagal ekonominio naudingumo kriterijų. Be to, pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta ne tik už veiklą Viešojo pirkimo komisijoje, bet ir už kitus pažeidimus, t. y. dėl Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 3 dalies draudimo nesilaikymo sudarant 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį Nr. 8P-11-0122 ir 2012 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. 8P-12-109, nes pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 3D-658 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 3D-500 redakcija) (toliau – ir Darbo reglamentas) 76 punktą, už tinkamą ir laiku sutarties sudarymą, sutarties vykdymo sistemingą kontrolę atsakingas sutartį rengęs darbuotojas, jo struktūrinio padalinio ir savarankiško padalinio vadovai, o sudarant minėtas sutartis, jas vizavo pareiškėjas kaip sutartį rengusio struktūrinio padalinio vadovas. Pareiškėjas, kaip Viešojo pirkimo komisijos narys, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turėjo pareigą atlikdamas šios komisijos nario funkcijas laikytis specialiame įstatyme, šiuo atveju – Viešųjų pirkimų įstatyme, numatytų pareigų ir funkcijų, taip pat Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 2 punkto ir Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 8 punkto reikalavimų. Pareiškėjas, dalyvaudamas Viešojo pirkimo komisijos veikloje, privalėjo ir galėjo įvertinti savo veikos neteisėtumą bei dėl jos kylančias pasekmes, t. y., žinodamas savo funkcijas, turėjo ir galėjo imtis aktyvių veiksmų dėl to, kad pasiūlymas, neatitinkantis pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, būtų atmestas, o sudarant 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį Nr. 8P-11-0122 ir 2012 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. 8P-12-109 nebūtų keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos, tačiau to nepadarė, todėl neužtikrino Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 3 dalies ir 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų laikymosi dėl neatsargumo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kanclerio 2013 m. rugpjūčio 26 d. potvarkį Nr. 4P-376 „Dėl tarnybinio nusižengimo“.
Pagal bylos medžiagą teismas nustatė, kad ŽŪM 2013 m. birželio 19 d. gavo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2013 m. birželio 19 d. raštą Nr. S-( 10-2776)-1404 „Dėl audito metu nustatytų dalykų“ (t. I, b. l. 96–102). VK Rašte nurodyta, jog Valstybės kontrolė, atlikusi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2012 m. konsoliduotųjų ataskaitų rinkinio auditą ir įvertinusi jai skirtų valstybės biudžeto lėšų valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis teisėtumą, nustatė, kad ministerija Europos Sąjungos teikiamos paramos žemės ūkiui aktualijų informavimo ir viešinimo paslaugas pirko pažeisdama Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytus skaidrumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principus, 39 straipsnio reikalavimus dėl tiekėjų pasiūlymų vertinimo ir 18 straipsnio reikalavimus dėl sutarties sudarymo ir vykdymo, nes neatitikusį pirkimo sąlygų reikalavimų tiekėjo pasiūlymą pripažino laimėjusiu, sudarydama sutartis su dviem tiekėjais pakeitė pirkimo dokumentuose nustatytas pirkimo sąlygas, o pirkimo sutarties vykdymo metu pakeitė jos nuostatas. Atsižvelgiant į nustatytus faktus, ŽŪM buvo pateikta rekomendacija spręsti klausimą dėl viešojo pirkimo ir sutarties vykdymo metu rašte nurodytus pažeidimus padariusių darbuotojų tarnybinės, drausminės ir materialinės atsakomybės.
Atsižvelgdamas į minėtą VK Raštą, žemės ūkio ministras 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 3P-110 sudarė komisiją galimiems tarnybiniams nusižengimams vykdant viešąjį pirkimą, rengiant pirkimo sutartis su tiekėjais bei jas vykdant, tirti ir jai pavedė atlikto tyrimo pagrindu pateikti motyvuotas išvadas apie tyrimo rezultatus (t. I, b. l. 103).
Pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2013 m. liepos 5 d. atostogavo, jam 2013 m. liepos 8 d. buvo įteiktas pranešimas „Apie tarnybinį nusižengimą“ Nr. 19P-288, kuriuo pareiškėjui pranešta, kad jis, kaip Viešojo pirkimo komisijos narys, galimai pažeidė VK Rašte nurodytų teisės aktų reikalavimus (t. I, b. l. 51–52, 118). V. R. 2013 m. liepos 11 d. pateikė paaiškinimą dėl Pranešime nurodytų aplinkybių (t. I, b. l. 53–55).
ŽŪM 2013 m. gegužės 8 d. pranešimu informavo pareiškėją apie Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės panaikinimą nuo 2013 m. liepos 9 dienos ir ŽŪM kanclerės 2013 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 4P-287 pareiškėjas 2013 m. liepos 8 d. buvo atleistas iš Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigų (t. I, b. l. 56, 57, 60).
Komisija galimiems tarnybiniams nusižengimams vykdant viešąjį pirkimą, rengiant pirkimo sutartis su tiekėjais bei jas vykdant, tirti, atlikusi tyrimą dėl galimai padarytų pažeidimų – Viešųjų pirkimų įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimo nesilaikymo vertinant tiekėjų pasiūlymus, 18 straipsnio 3 dalies reikalavimų nesilaikymo sudarant 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį Nr. 8P-11-0122 ir 18 straipsnio 3 dalies reikalavimų nesilaikymo sudarant 2012 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. 8P-12-109, 2013 m. liepos 26 d. pateikė išvadą Nr. 18P-7(2.33) „Apie tyrimo dėl asmenų, įtariamų padarius tarnybinius nusižengimus, rezultatus“ (t. I, b. l. 116–155). Atlikusi tyrimą, komisija konstatavo, kad V. R., eidamas Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas ir būdamas Viešųjų pirkimų komisijos nariu, galimai padarė šiuos tarnybinius nusižengimus:
1) dėl Viešųjų pirkimo įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimo vertinant tiekėjų pasiūlymus komisija pasisakė, kad 2012 m. balandžio 27 d. viešojo pirkimo komisijos posėdyje, kuriame priimtas sprendimas pripažinti laimėjusiu ūkio subjektų grupės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Antikos stilius“, UAB „Virginijaus studija“ ir UAB „Gaumina“ pasiūlymą, be kitų komisijos narių, dalyvavo ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas V. R., kuris netinkamai vykdė pavestas funkcijas, nes balsavo už sprendimą pripažinti laimėjusiu pasiūlymą, neatitinkantį pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Išvadoje nustatyta, kad laimėjusi ūkio subjektų grupė pateikė pasiūlymą, neatitinkantį šių pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Tyrimą atliekanti komisija, vertindama dėl nustatytų pažeidimų kilusias pasekmes, nustatė, kad pripažinus laimėjusiu pasiūlymą, neatitinkantį pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, buvo priimtas neteisėtas komisijos sprendimas ir dėl to ŽŪM kaip perkančioji organizacija neteko galimybės pasinaudoti kitomis priemonėmis, kurios leistų įsigyti reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirta lėšas, t. y. užtikrinti viešojo pirkimo tikslo įgyvendinimą. Komisija pažymėjo, kad Viešojo pirkimo komisija neteisėtą sprendimą priėmė atsižvelgusi į Viešųjų ryšių skyriaus 2012 m. balandžio 27 d. pažymą Nr. 2VR-24(21.12), kurią rengė ir Viešojo pirkimo komisijai pristatė jos narys V. R., todėl jo atžvilgiu minėtos pažymos buvimas negali būti laikomas atsakomybe lengvinančia aplinkybe, nes jis turėjo dvigubą pareigą tikrinti pasiūlymo atitikimą pirkimo dokumentų reikalavimams, t. y. kaip ekspertas ir kaip komisijos narys. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad V. R. privalėjo ir galėjo įvertinti savo veikos neteisėtumą bei dėl jos kylančias pasekmes, t. y. jis, žinodamas savo funkcijas, turėjo ir galėjo imtis aktyvių veiksmų dėl to, kad pasiūlymas, neatitinkantis pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, būtų atmestas, tačiau to nepadarė;
2) dėl Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo sudarant 2012 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. 8P-12-109 su I pirkimo objekto dalyje laimėjusia ūkio subjektų grupe UAB ,Antikos stilius“, UAB „Virginijaus studija“ ir UAB „Gaumina“ komisija pasisakė, kad V. R. netinkamai atliko pavestas funkcijas, nes eidamas Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas ir pagal ŽŪM darbo reglamento 76 punktą būdamas atsakingas už tinkamą sutarties parengimą ir jos atitiktį Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimams, ją vizuodamas, neužtikrino, jog sudarant sutartį būtų laikomasi Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes su laimėjusiu tiekėju sudarytos sutarties 9 punkte nurodyta ministerijos pareiga per 10 darbo dienų tiekėjui sumokėti avansą, nors konkurso sąlygose avanso mokėjimas nustatytas nebuvo, be to, sutartyje nurodyta pakeista laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos, t. y. tokios, kurios buvo patvirtintos Viešojo pirkimo komisijos. Dėl V. R. kaltės formos pabrėžta, kad pagal Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 8 punktą ir Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 2 punktą, jis, eidamas Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas, privalėjo ir galėjo įvertinti savo veikos neteisėtumą bei dėl jos kylančias pasekmes, t. y., žinodamas savo funkcijas turėjo ir galėjo imtis aktyvių veiksmų dėl to, kad sudarant sutartį nebūtų keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos, tačiau to nepadarė;
3) dėl Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo sudarant 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį Nr. 8P-11-0122 su II pirkimo objekto dalyje laimėjusia ūkio subjektų grupe viešąja įstaiga „Vizualinių komunikacijų studija“, UAB „Spaudos praktika“, UAB „Gimtinės šaltinis“, UAB „Ekspozicijų centras“ ir UAB „Ekspobalta“, komisija dėl V. R. pasisakė analogiškais argumentais, kaip ir aukščiau paminėtos 2012 m. gegužės 4 d. sutarties atveju.
Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, komisija konstatavo, jog tokia savo veika V. R. pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų bei Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 2 punkto reikalavimus. Komisija pasiūlė pripažinti, kad pareiškėjas padarė aukščiau paminėtus tarnybinius nusižengimus dėl neatsargumo, o atsižvelgiant į tai, kad jo veiksmai turėjo įtakos kitų asmenų padarytiems pažeidimams, į padarytų pažeidimų skaičių, į tai, kad jo veikla iki tarnybinio nusižengimo padarymo buvo vertinta gerai, tarnybinių nuobaudų per tarnybos ŽŪM laiką jam skirta nebuvo, V. R. skirti papeikimą. ŽŪM kanclerė, atsižvelgdama į Išvadą ir vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 30 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 14.1 punktu, 2013 m. rugpjūčio 26 d. potvarkiu Nr. 4P-376 pripažino, jog V. R. padarė tarnybinį nusižengimą ir skyrė jam nuobaudą – papeikimą (t. I, b. l. 156).
Teismas analizavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnio, 2 straipsnio 12 dalies, 29 straipsnio 2 ir 3 dalies, 30 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taip pat Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3(1), 4, 9, 11, 13, 14, 15, 16, 16(1), 17, 22, 29, 30, 31(1), 32, 34, 41, 43, 44, 46, 47, 48, 49, 50, 51 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymo Pakeitimo įstatymas) 13 straipsniu pakeisto Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. Nagrinėjo Taisyklių 14.1 punkto turinį, be to, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, 2008 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-845/2008, 2008 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-242/2008; 2010 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-700/2010).
Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas iki 2013 m. liepos 8 d. (imtinai) buvo karjeros valstybės tarnautojas ir ėjo ŽŪM Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas (t. I, b. l. 56, 162). Tiek atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, tiek priimant ginčijamą Potvarkį, V. R. buvo atleistas iš Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigų, t. y. jau nedirbo ŽŪM. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas 2013 m. birželio 27 d. žemės ūkio ministrui sudarius komisiją galimiems tarnybiniams nusižengimams, nurodytiems VK Rašte, ištirti. Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui įteiktas iš karto po to, kai jis grįžo į darbą po atostogų, t. y. 2013 m. liepos 8 d. Pareiškėjas savo paaiškinimus pateikė 2013 m. liepos 11 d., o tarnybinė nuobauda ginčijamu potvarkiu paskirta 2013 m. rugpjūčio 26 d.
Nustatyta, kad žemės ūkio ministras 2011 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 3D-851 ŽŪM viešiesiems pirkimams vykdyti sudarė Viešojo pirkimo komisiją, į kurios sudėtį įtraukė pareiškėją, nurodant, jog „V. R. – Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas, komisijos narys atliekant informavimo ir viešinimo paslaugų pirkimus“ (t. I, b. l. 161). Bylos medžiaga patvirtina, kad tiek sudarant 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį Nr. 8P-11-0122 , tiek 2012 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. 8P-12-109, jas pasirašė ŽŪM kancleris, ir kartu su kitais rengėjais jas vizavo V. R., kaip sutartį rengusio struktūrinio padalinio vadovas (t. I, b. l. 174–181, 182–189). Taip pat nustatyta, kad V. R., kaip Viešojo pirkimo komisijos narys, dalyvavo šios komisijos 2012 m. balandžio 27 d. posėdyje ir kartu su kitais Viešojo pirkimo komisijos nariais balsavo už tai, kad laimėjusiu I pirkimo objekto dalyje būtų pripažintas ūkio subjektų grupės UAB „Antikos stilius“, UAB „Virginijaus studija“, UAB „Gaumina“ pasiūlymas (b. l. 165–173). Minėtas sprendimas buvo priimtas Viešųjų pirkimų komisijai atsižvelgus į Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo V. R. pasirašytą Viešųjų ryšių skyriaus 2012 m. balandžio 27 d. pažymą Nr. 2VR-24(21.12), kurioje buvo nurodyta, jog tiekėjo ūkio subjektų grupės UAB „Antikos stilius“, UAB „Virginijaus studija“, UAB „Gaumina“ pasiūlyti įkainiai nėra per dideli, nes atspindi realias rinkos kainas, o perkančioji organizacija sumokės tiekėjui pagal suteiktų paslaugų kiekį, neviršijant turimų tam skirtų lėšų (b. l. 165–166, 167–173).
Nagrinėjamu atveju tarnybinė nuobauda – papeikimas – pareiškėjui paskirta už Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų bei Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 2 punkto reikalavimų pažeidimą dėl padarytų Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų pažeidimų, t. y. dėl: 1) 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimo, kai pareiškėjas, būdamas Viešojo pirkimo komisijos nariu ir kartu ekspertu, parengusiu pažymą, į kurią atsižvelgdama Viešojo pirkimo komisijos 2012 m. balandžio 27 d. posėdyje priėmė sprendimą pripažinti laimėjusiu ūkio subjektų grupės pasiūlymą, neatitinkantį pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų; 2) 18 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo sudarant 2012 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. 8P-12-109 su I pirkimo objekto dalyje laimėjusia ūkio subjektų grupe ir sudarant 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį Nr. 8P-11-0122 su II pirkimo objekto dalyje laimėjusia ūkio subjektų grupe, kai pareiškėjas, eidamas Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas ir būdamas atsakingas už tinkamą sutarties parengimą ir jos atitiktį Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimams, neužtikrino, jog sudarant sutartis būtų laikomasi minėto Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimo. Visais paminėtais Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų pažeidimų atvejais (viso – trys epizodai) Išvadoje konstatuota, jog pareiškėjo neteisėta veika pasireiškė neveikimu – konstatuota, jog jis privalėjo ir galėjo įvertinti savo veikos neteisėtumą bei dėl jos kylančias pasekmes, t. y., žinodamas savo funkcijas, turėjo ir galėjo imtis aktyvių veiksmų, tačiau to nepadarė, o jo kaltės forma – neatsargumas.
Teismas nagrinėjo Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punkto nuostatas, Skyriaus nuostatų 1 punkto, 3.1–3.6 punktų, 4.1–4.21 punktų turinį, pareigybės aprašymo 4, 5, 7–18 punktus (b. l. 162–164). Teismas pažymėjo, jog ŽŪM vardu rengiamų sutarčių teikimą ir sudarymą reglamentuoja Darbo reglamento 72–84 punktai, kurie, be kita ko numato, kad ministerijos vardu sutartis, išskyrus tarptautines ir slaptas, pasirašo ministerijos kancleris ar kitas ministro įgaliotas asmuo (72 p.); teikiant vizuoti ar pasirašyti sutartis, prie jų turi būti pridedami visi dokumentai, pagrindžiantys sutarties sudarymo būtinumą ir pagrindus (pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, ministro įsakymai, protokolai, techninės užduotys, išlaidų sąmatos, pagrindžiančios sutarties kainą, sutarties vykdymo grafikai, pažymos apie finansavimą ir kiti su sutarties objektu susiję dokumentai). Už minėtų dokumentų pateikimą atsakingas sutarties rengėjas, už jų teisinį ir dalykinį suderinimą su sutarties sąlygomis yra atsakingi sutartį vizavę asmenys (7.3 p.); sutarties ir jos priedų, liekančių ministerijai, originalus privalomai vizuoja šio reglamento 47.1–47.4, 47.6–47.8 punktuose nurodyti asmenys, t. y. projektą rengęs darbuotojas, o jeigu projektą rengė darbo grupė – darbo grupės pirmininkas, o jo nesant – pavaduojantis asmuo; projektą rengusio darbuotojo struktūrinio padalinio vadovas; projektą rengusio darbuotojo savarankiško padalinio vadovas; jeigu projektas susijęs su kito administracijos padalinio veiklos sritimi – šio padalinio vadovas; Dokumentų valdymo ir interesantų priėmimo padalinio vyriausiasis specialistas (redaktorius) arba ministerijos valdymo sričiai priskirtos įstaigos redaktorius (jeigu yra); Teisės padalinio vadovas; ministerijos sekretoriai pagal administruojamą veiklos sritį). Jei pirkimas, dėl kurio sudaroma prekių, paslaugų ir darbų pirkimo–pardavimo sutartis, atliktas vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, minėtą sutartį taip pat vizuoja Teisės padalinio darbuotojas, užtikrinantis, kad ministerijos prekių, paslaugų ir (ar) darbų pirkimai būtų vykdomi pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus (75 punktas); už tinkamą ir laiku sutarties sudarymą, sutarties vykdymo sistemingą kontrolę ir jos pratęsimą atsakingas sutartį rengęs darbuotojas, jo struktūrinio padalinio ir savarankiško padalinio vadovai (76 p.).
Teismas taip pat analizavo Viešųjų pirkimų 1996 m. rugpjūčio 13 d. įstatymo Nr. I-1491 (2005-12-22 įstatymo Nr. X-471 redakcija) 18 straipsnio 3 dalies, 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 16 straipsnio 1–3 dalių, 6 dalies, 211 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas nurodė, jog atsakomybė už viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimą numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse, kurio 1713 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (...) ir įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą perkančiųjų organizacijų vadovams arba jų įgaliotiems vadovauti viešojo pirkimo komisijai asmenims, viešojo pirkimo komisijos nariams, balsavusiems už neteisėto sprendimo priėmimą, ekspertams, kitiems viešuosius pirkimus atliekantiems asmenims nuo penkių šimtų iki dviejų tūkstančių penkių šimtų litų, o šio kodekso 1713 straipsnio pirmojoje dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja Viešųjų pirkimų tarnyba (ATPK 2477 straipsnis).
Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-776/2010, taip pat pažymėjo, kad minėto teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad tam, jog valstybės tarnautojas būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad valstybės tarnautojas neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Tam būtinas ir kitas nusižengimo sudėties elementas – valstybės tarnautojo kaltė. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo, privalo patikrinti, ar darbdavys aiškinosi kaltės klausimą ir ar ją (kaltę) nustatė teisingai (2008 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008; 2004 m. liepos 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A4-678/2004). Nenustačius tarnautojo kaltės negalima ir tarnybinė atsakomybė. Tai – esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio paskirta tarnybinė nuobauda pripažįstama neteisėta ir nepagrįsta (2008 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008; 2009 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1076/2009).
Teismas akcentavo, jog kaip jau minėta, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 punkte pateiktą tarnybinio nusižengimo apibrėžimą, būtinas tokio nusižengimo elementas – valstybės tarnautojo kaltė, t. y. tarnautojas gali būti nubaustas už atitinkamą veiką tik dėl jo kaltės, todėl, tiriant nusižengimą, būtina visapusiškai išsiaiškinti visas nusižengimo padarymo aplinkybes. Tam skirtas ir valstybės tarnautojo paaiškinimas, kuriame nurodytas nusižengimo padarymo priežastis nusižengimą tiriantis pareigūnas privalo patikrinti ir įvertinti. Iš byloje esančio pareiškėjo 2013 m. liepos 11 d. paaiškinimo matyti, kad jis išsamiai, pagrįsdamas faktinėmis aplinkybėmis, nurodė priežastis dėl kurių nesutinka su Pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodytais kaltinimais.
Be to, Išvadoje pareiškėjo veika, be kita ko, kvalifikuota pagal Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuris įpareigoja tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, tačiau nenurodyta, kokius konkrečius pareigybės aprašymo punktus pareiškėjas pažeidė, o konstatuota, kad buvo pažeistas Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 2 punkto reikalavimas, numatantis, kokiais teisės aktais skyrius savo veikloje vadovaujasi.
Teismo nuomone, išanalizavus bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, jog šiuo atveju pareiškėjo kaltė dėl Išvadoje konstatuotų nusižengimų – Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų bei Skyriaus nuostatų 2 punkto reikalavimų pažeidimo, kurie pasireiškė Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 3 dalies ir 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimu (viso – trys epizodai), neįrodyta dėl šių priežasčių: 1) pareigybės aprašyme numatyta pareiga vykdyti kitas teisės aktų nustatytas funkcijas, ministro ir ministerijos vadovybės tarnybinius pavedimus turi būti aiškinama atsižvelgiant į minėtos pareigybės įsteigimo tikslą, uždavinius ir pagrindines funkcijas, kurios iš esmės yra susijusios su darbu komunikavimo ir visuomenės informavimo srityse; 2) Skyriaus nuostatų 2 punkte nurodoma, kad skyrius savo darbe vadovaujasi teisės aktais, reglamentuojančiais viešuosius ryšius, o Viešųjų pirkimų įstatymas tokių teisės aktų grupei nėra priskirtinas; 3) pareiškėjas į Viešojo pirkimo komisiją įtrauktas šios komisijos nariu atliekant tik tam tikros rūšies, t. y. informavimo ir viešinimo paslaugų, pirkimus, todėl tiesioginės pareiškėjo pareigos nebuvo susijusios su vykdomų viešųjų pirkimų procedūromis, t. y. viešųjų pirkimų sąlygų rengimu, tiekėjų pateiktų pasiūlymų vertinimu, sutarčių rengimu ir pan.; 4) Viešųjų pirkimų komisija yra kolegiali institucija, už jos veiksmus atsako ją sudariusi organizacija; skiriant komisijos narius, turi būti atsižvelgiama į jų ekonomines, technines, teisines žinias ir Viešųjų pirkimo įstatymo bei kitų pirkimus reglamentuojančių teisės aktų išmanymą. Be to, komisiją sudaranti organizacija turi teisę kviestis ekspertus – dalyko žinovus konsultuoti klausimu, kuriam reikia specialių žinių; 5) perkančiosios organizacijos vadovų, Viešojo pirkimo komisijos narių, ekspertų, kitų pirkimus atliekančių asmenų atsakomybė už viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimą numatyta ATPK 1713 straipsnyje. Byloje nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip Viešojo pirkimo komisijos narys, už Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų pažeidimus buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn; 6) aplinkybę, kad ministerijos prekių, paslaugų ir (ar) darbų pirkimai būtų vykdomi pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus tuo atveju, kai pirkimas, dėl kurio sudaroma prekių, paslaugų ir (ar) darbų pirkimo–pardavimo sutartis, atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, užtikrina Teisės padalinio darbuotojas (Darbo reglamento 75 punktas).
Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas neįrodė pareiškėjo kaltės dėl Išvadoje nurodytų pažeidimų, todėl, nenustačius valstybės tarnautojo kaltės – negalima ir tarnybinė atsakomybė. Tai – esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio paskirta nuobauda – papeikimas – pripažįstama neteisėta ir nepagrįsta. Dėl nurodytų motyvų, teismas konstatavo, kad ginčijamas Potvarkis, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija padavė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 18–26), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Dėl pareigybės įsteigimo tikslo, uždavinių ir pagrindinių funkcijų – pareigybės aprašymo 6.1, 6.5 ir iš dalies 6.14 punktuose numatyta pareiškėjo pareiga išmanyti teisės aktus: bendruosius, reglamentuojančius ŽŪM veiklą, specialiuosius teisės aktus, susijusius su padalinio veikla, ir taisykles, reglamentuojančias dokumentų tvarkymą ir teisės aktų (taip pat ir sutarčių) rengimą. Viešųjų pirkimų įstatymas yra teisės aktas, kuriuo vadovaujasi ministerija savo veiklos srityse vykdydama viešuosius pirkimus, taip pat tai yra teisės aktas, kuriuo vadovaujasi ir skyriai, rengiantys sutartis dėl viešųjų pirkimų, todėl pagal pareigybės aprašymą Viešųjų pirkimų įstatymas yra teisės aktas, kurį pareiškėjas turėjo išmanyti pagal pareigybės aprašymo 6.1, 6.5 ir 6.14 punktus. Viešųjų ryšių skyrius, kuriam vadovavo pareiškėjas, buvo pirkimo iniciatorius, kurio pareiga planuoti pirkimus, rengti prašymus dėl pirkimų ir atlikti kitas su pirkimais susijusias funkcijas. Šis skyrius buvo vienas iš daugiausiai pirkimų inicijuojančių ŽŪM struktūrinių padalinių, todėl jo vedėjas darbe nuolatos dirbdavo su Viešųjų pirkimų įstatymu. Pareiškėjas bei jo vadovaujamas struktūrinis padalinys dalyvavo ne bet kokiuose viešuosiuose pirkimuose ir rengiant ne bet kokias sutartis, o būtent Viešųjų ryšių skyriaus kaip pirkimų iniciatoriaus inicijuotas sutartis – taip, kaip nurodyta Darbo reglamento 76 punkte. Būtent dėl šios priežasties žemės ūkio ministro 2011 m. lapkričio 21 d. įsakyme Nr. 3D-851 nurodyta, jog „V. R. – Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas, komisijos narys atliekant informavimo ir viešinimo paslaugų pirkimus”.
2. Dėl Skyriaus nuostatų 2 punkto nuostatos, kad skyrius savo darbe vadovaujasi teisės aktais, reglamentuojančiais viešuosius ryšius – sutiktina su teismo pozicija, kad Viešųjų pirkimų įstatymas nėra priskirtinas prie teisės aktų, reglamentuojančių viešuosius ryšius, tačiau teismas netinkamai aiškino šios nuostatos turinį. Skyriaus nuostatų 2 punkto nuostatoje iš esmės yra atkartota pareiga, įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bei iškeltas papildomas specialusis reikalavimas laikytis ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių viešuosius ryšius, nes nėra galimybės pateikti baigtinio teisės aktų sąrašo. Dėl šios priežasties Skyriaus nuostatų 2 punkto reikalavimas turėtų būti interpretuojamas kaip numatantis bendrąją pareigą laikytis vykdomos veiklos teisėtumo principo ir vadovautis specialiaisiais teisės aktais, o ne kaip pareiga laikytis tik tų teisės aktų, kurie reglamentuoja viešųjų ryšių sritį. Pareiškėjas kaip pagal Viešųjų pirkimų įstatymą veikiančios viešųjų pirkimų komisijos narys ir kaip padalinio, atsakingo iš tinkamą sutarčių parengimą, vadovas turėjo pareigą laikytis Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų.
3. Dėl pareiškėjo pareigų, susijusių su vykdomų viešųjų pirkimų procedūromis, ir dėl viešųjų pirkimų komisiją sudariusios organizacijos atsakomybės manytina, jog organizacijos atsakomybė neturėtų šalinti komisijos narių ar ekspertų individualios atsakomybės. Tokia nuostata įtvirtinta Viešųjų pirkimų įstatymo 211 straipsnio 4 dalyje, kuria ir vadovavosi tyrimą atlikusi komisija, spręsdama Viešojo pirkimo komisijos ir ekspertų atsakomybės klausimą. Iš žemės ūkio ministro 2011 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 3D-851 turinio matyti, jog pareiškėjas į komisiją buvo paskirtas ir jos posėdyje dalyvavo ne tik kaip informavimo ir viešinimo paslaugų žinovas, bet ir kaip visateisis narys. Be to, pareiškėjas turėjo tokiai veiklai būtiną išsilavinimą ir atitinkamos darbo praktikos, tai įrodo ir tai, jog būtent pareiškėjas atliko ir Viešojo pirkimo komisijai pateikė Viešųjų ryšių skyriaus 2012 m. balandžio 27 d. pažymą Nr. 2VR-24(21.12), kurioje buvo pasisakyta dėl pasiūlymo vertinimo vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis.
4. Dėl perkančiosios organizacijos vadovų, viešojo pirkimo komisijos narių, ekspertų, kitų pirkimus atliekančių asmenų atsakomybės už viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimus – atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 4 straipsnį, manytina, jog valstybės kontrolė yra kompetentingas subjektas konstatuoti pažeidimus ir pasisakyti dėl valstybės turto naudojimo teisėtumo. Pagal to paties įstatymo 20 straipsnį audituotas subjektas, t. y. ŽŪM, per trisdešimt kalendorinių dienų ar per kitą valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojų nustatytą terminą, bet ne trumpesnį kaip trisdešimt kalendorinių dienų, informuoja Valstybės kontrolę apie sprendime nurodytų teisės aktų pažeidimų pašalinimą, nurodymų, teikimų ir siūlymų vykdymą. Atsižvelgdama į tai, ŽŪM, vykdydama valstybės kontrolės rašte išdėstytą nurodymą, pagrįstai laikė, jog padaryti Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai yra konstatuoti.
5. Dėl Teisės padalinio darbuotojo pareigos užtikrinti, kad ministerijos prekių, paslaugų ir (ar) darbų pirkimai būtų vykdomi pagal Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus nesutiktina su pozicija, jog teisės padalinio darbuotojo atsakomybė šalina ir rengėjo ir (ar) jo struktūrinio padalinio vadovo atsakomybę. Darbo reglamento 75 punkto nuostata neturėtų būti aiškinama taip, kad iš esmės paneigtų Darbo reglamento 76 punktą, numatantį, kad už tinkamą ir laiku sutarties sudarymą atsakingas sutartį rengęs darbuotojas, jo struktūrinio padalinio ir savarankiško padalinio vadovai. Sąvoka „Teisės padalinio darbuotojas, užtikrinantis, kad ministerijos prekių, paslaugų ir (ar) darbų pirkimai būtų vykdomi pagal Viešųjų pirkimų įstatymą“ vartojama, nes ŽŪM Teisės departamentą sudaro ne vienas skyrius, kurių kompetencija ir specializacija yra skirtingos. Darbo reglamento 45 punkte numatyta bendroji taisyklė, jog teisės aktų projektai (taip pat ir sutarčių) teikiami Teisės padaliniui įvertinti jų atitiktį galiojantiems įstatymams ir kitiems teisės aktams, taip pat suderinti juridinės technikos požiūriu, tačiau, atsižvelgiant į Viešųjų pirkimų įstatymo specifiką, sutartys, sudaromos pagal Viešųjų pirkimų įstatymą vykdytus pirkimus, pateikiamos tik tam padaliniui, kurių darbuotojai užtikrina, kad ministerijos prekių, paslaugų ir (ar) darbų pirkimai būtų vykdomi pagal minėtą įstatymą. Pažymėtina, jog minėtoje sąvokoje nurodyta, kad Teisės padalinio darbuotojas yra toks, kuris užtikrina, kad „ministerijos prekių, paslaugų ir (ar) darbų pirkimai būtų vykdomi pagal Viešųjų pirkimų įstatymą“, tačiau apie sutarčių sudarymą expresis libris nėra nurodyta. Tai, kad sutartį vizuoja Teisės padalinio darbuotojas, užtikrinantis, kad ministerijos prekių, paslaugų ir (ar) darbų pirkimai būtų vykdomi pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, nepaneigia ir nešalina sutarties rengėjo ir jo padalinio vadovo atsakomybės pagal Darbo reglamento 76 punktą.
6. Pareiškėjas dalyvavo viešajame pirkime, pagal kurį buvo sudaromos pirkimo–pardavimo sutartys, nuo pat viešojo pirkimo pradžios, buvo šio pirkimo iniciatorius, todėl buvo išsamiai susipažinęs su visais pirkimo dokumentais bei jų pakeitimais ir galėjo užtikrinti, jog pirkimo–pardavimo sutartys būtų sudarytos tinkamai.
Pareiškėjas V. R. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 32–40) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjas neginčija fakto, kad pats darbo valstybinėje tarnyboje faktas suponuoja, jog valstybės tarnautojas yra susipažinęs su valstybės teisine sistema, o jos dalimi galima laikyti ir Viešųjų pirkimų įstatymą. Tačiau pirmosios instancijos teismas akcentavo akivaizdžia aplinkybę, kad ne pareiškėjas asmeniškai ir ne Viešųjų ryšių skyrius buvo perkančioji organizacija ir organizavo byloje nagrinėjamus viešuosius pirkimus. Perkančioji organizacija (pirkimo iniciatorius) buvo ŽŪM, kurios vadovybė viešųjų pirkimų procedūroms vykdyti yra sudariusi specialią komisiją, kuri atsako už viešųjų pirkimų procedūras (tame tarpe sutarties rengimą ir pasirašymą). Kaip matyti iš minėtos komisijos sudėties, joje buvo tiek politikai (viceministras), tiek įvairiuose ministerijos padaliniuose dirbantys karjeros valstybės tarnautojai, t. y. ministerijos vadovybei priklausanti kanclerė, įvairių departamentų ir skyrių atstovai. Pareiškėjo skyrime į minėtą komisiją buvo aiškiai nurodyta, kad jis nėra nuolatinis komisijos narys (kaip pvz. teisininkai, viceministras, kanclerė ir kt.) ir dalyvauja tik tuose pirkimuose, kurie susiję su viešinimo paslaugų pirkimu. Iš tokio ministro įsakymo – paskyrimo akivaizdu, kad pareiškėjas į komisiją buvo paskirtas ir jos veikloje dalyvavo kaip savo srities specialistas. Pareiškėjas nėra teisininkas, Viešųjų ryšių skyriuje taip pat nėra teisininkų.
2. Atsakovas nagrinėjamu atveju nepateikė teismui kitų ŽŪM administracijos padalinių (pvz. Teisės departamento ir atskirų jo skyrių) nuostatų, bei juose dirbančių valstybės tarnautojų (vizavusių aptariamas sutartis) pareigybių aprašymų, iš kurių būtų aiškiai matyti, kad atitinkamų ŽŪM struktūrinių padalinių nuostatose ir juose dirbančių tarnautojų pareigybių aprašymuose yra exprėssis verbis įtvirtintos funkcijos ir pareigos, susijusios su ŽŪM organizuojamų viešųjų pirkimų procedūrinių dokumentų ir sutarčių teisiniu vertinimu. Tiek pirkimo sąlygų, tiek sutarties rengime dalyvavo daug ministerijos tarnautojų ir kiekvienas jų buvo atsakingas už savo klausimų sritj. Sutarties projektą rengė Viešųjų pirkimų skyrius, kadangi buvo perkamos viešinimo paslaugos ir šis skyrius geriausiai žino rengiamos sutarties sąlygas. Tačiau dėl sutarties sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems įstatymams, taip pat Europos Sąjungos teisei, atsakingas atitinkamą sutartį vizuojantis Teisės departamento specialistas. Tai yra normali bet kurios ministerijos ar kitos perkančiosios organizacijos darbo praktika.
3. Teismas savo sprendime pažymėjo, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas dėl Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės patikrinimo metu nustatytų pažeidimų. Priešingu atveju, pati tarnybinio patikrinimo procedūra būtu buvusi neteisėta dėl pasibaigusių patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminų. Valstybės kontrolės patikrinimo akte yra akcentuota ne konkrečiai pareiškėjo, bet ŽŪM, jos Viešųjų pirkimų komisijos veiksmai ir galimi Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai. Viešojo pirkimo komisijai vadovavo ir jos darbe tiesiogiai dalyvavo ŽŪM vadovybė – viceministras, kanclerė, kurių balsas buvo lemiamas priimant atitinkamus sprendimus. ŽŪM su valstybinio audito rezultatais nesutiko ir padavė skundą administraciniam teismui, tačiau tuo pačiu nusprendė imituoti, kad vykdo Valstybės kontrolės sprendimą ir lengviausias sprendimas buvo patraukti tarnybinėn atsakomybėn ministerijoje jau nebedirbantį pareiškėją.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ŽŪM kanclerio 2013 m. rugpjūčio 26 d. potvarkio Nr. 4P-376, kuriuo pripažinta, jog ŽŪM Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas V. R. padarė tarnybinį nusižengimą ir jam paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Šis potvarkis rėmėsi ŽŪM komisijos galimiems tarnybiniams nusižengimams ištirti 2013 m. liepos 26 d. išvada Nr. 18P-7(2.33), kuri laikytina neatskiriama skundžiamo potvarkio dalimi.
Atsižvelgus į Išvadą, galima daryti išvadą, kad tarnybinėn atsakomybėn pareiškėjas patrauktas dėl trijų tarnybinių nusižengimų: būdamas Viešojo pirkimo komisijos nariu 2012 m. balandžio 27 d. pripažino viešojo pirkimo konkursą laimėjusiu pasiūlymą, neatitinkantį pirkimo dokumentuose numatytų reikalavimų; netinkamai atliko savo funkcijas sudarant 2012 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. 8P-12-109, kurioje buvo nustatyta ŽŪM pareiga tiekėjui sumokėti avansą, nors konkurso sąlygose avanso mokėjimas nustatytas nebuvo bei nurodant laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kainą neatitinkančią pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytų sąlygų; netinkamai atliko savo funkcijas sudarant 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį Nr. 8P-11-0122, kurioje buvo nustatyta ŽŪM pareiga tiekėjui sumokėti avansą, nors konkurso sąlygose avanso mokėjimas nustatytas nebuvo.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė pareiškėjo kaltės dėl visų Išvadoje nurodytų pažeidimų, todėl Potvarkį ir juo paskirtą tarnybinę nuobaudą panaikino.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka tik iš dalies.
Dėl pareiškėjo veikos 2012 m. balandžio 27 d. būnant Viešojo pirkimo komisijos nariu ir pripažįstant viešojo pirkimo konkursą laimėjusiu pasiūlymą, neatitinkantį pirkimo dokumentuose numatytų reikalavimų.
Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog aplinkybę, kad Žemės ūkio ministerija šio viešojo pirkimo konkurso laimėtoju pripažino pirkimo sąlygų tiekėjo (UAB „Antikos stilius“, UAB „Gauminta“ ir UAB „Virginijaus“ studija ) neatitinkantį pasiūlymą ir tokiu būdu buvo pažeistas Viešųjų pirkimų įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 2 punktas, konstatavo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, atlikusi ŽŪM 2012 m. konsoliduotųjų ataskaitų rinkinio auditą ir vertinusi ŽŪM skirtų valstybės biudžeto lėšų valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis teisėtumą. Valstybės kontrolė apie tai ŽŪM informavo 2013 m. birželio 19 d. raštu Nr. S-(10-2776)-1404, kuriame taip pat rekomendavo spręsti klausimą dėl viešojo pirkimo metu padarytus pažeidimus padariusių darbuotojų tarnybinės, drausminės ir materialinės atsakomybės (t. I, b. l. 61–67). Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 1 punktą vienas pagrindinių Valstybės kontrolės uždavinių yra prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas. To paties įstatymo 18 straipsnyje nustatyta, jog valstybės kontrolierius ar jo pavaduotojai, priimdami sprendimus pagal audito ataskaitas, turi teisę: nurodyti audituotų subjektų vadovams reikšmingus teisės aktų pažeidimus ir įpareigoti juos pašalinti (1 punktas); įpareigoti audituotų subjektų vadovus ar aukštesniųjų institucijų vadovus įstatymų nustatyta tvarka traukti asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn (3 punktas). Šios Valstybės kontrolės išvados bei jų pagrindu priimtas sprendimas nebuvo nuginčyti teisme ar kitaip paneigti. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegijos nuomone, aptartos Valstybės kontrolės išvados ir rekomendacijos buvo pakankamas pagrindas Žemės ūkio ministerijai spręsti dėl nustatytus pažeidimus padariusių asmenų tarnybinės atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad administracinės atsakomybės už Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus netaikymas pareiškėjui ir kitiems Viešojo pirkimo komisijos nariams nereiškia, jog šie asmenys negalėjo būti patraukti tarnybinėn atsakomybėn, nes atskiros atsakomybės rūšys gali būti taikomos nepriklausomai viena nuo kitos.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pareiškėjo argumentais, jog už Viešojo pirkimo komisijos veiksmus atsako ją sudariusi organizacija (Viešųjų pirkimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalis, Viešojo pirkimo komisijos 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija). Tokia padėtis paaiškintina tuo, kad viešojo pirkimo komisija yra struktūrinė (sudedamoji) atsakovo dalis, viešojo pirkimo komisija neturi juridinio asmens teisių. Neturėdama teisnumo (veiksnumo), komisija savo vardu ir/ar veiksmais negali įgyti teisių ar prisiimti pareigų, dalyvauti byloje ieškovu ar atsakovu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.33 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartis, civilinė byla Nr. 2-462/2011). Tačiau pabrėžtina, jog Viešųjų pirkimų įstatymo 16 straipsnyje nurodyta, jog komisija priima sprendimus posėdyje paprasta balsų dauguma atviru vardiniu balsavimu. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, lemia komisijos pirmininko balsas. komisijos sprendimai įforminami protokolu. Protokole nurodomi komisijos sprendimo motyvai, pateikiami paaiškinimai, kiekvieno komisijos nario atskiroji nuomonė. Protokolą pasirašo visi komisijos posėdyje dalyvavę nariai (16 straipsnio 3 dalis); komisijos narys ir ekspertas už savo veiką atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (16 straipsnio 6 dalis). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad viešojo pirkimo komisijos nariui suteikiama teisė ir laisvė balsuoti, teisė pareikšti atskirąją nuomonę, įvertinus viešojo pirkimo komisijos sprendimus ir veiklą, nustačius, kad konkreti komisijos veika prieštarauja teisės aktų reikalavimams, gali būti taikoma individuali atsakomybė ir jos nariams, balsavusiems už konkretų komisijos sprendimą.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog nagrinėjamu atveju Viešojo pirkimo komisija buvo nustačiusi, kad pateikto tiekėjų pasiūlymo kaina yra didesnė negu numatyta pirkimo vertė ir pateikė pasiūlymą įvertinti pirkimo iniciatoriui ŽŪM Viešųjų ryšių skyriui. Viešųjų ryšių skyrius, vadovaujamas pareiškėjo, parengė 2014 m. balandžio 27 d. pažymą, kurioje nurodė, kad tiekėjo ūkio subjektų grupės pasiūlyti įkainiai nėra per dideli, nes atspindi realias rinkos kainas, o taip pat tai, jog perkančioji organizacija sumokės tiekėjui pagal suteiktų paslaugų kiekį, neviršijant turimų tam skirtų lėšų, t.y. konstatavo, kad nėra pirkimo dokumentuose nurodytų priežasčių, dėl kurių Viešojo pirkimo komisija turėtų atmesti pasiūlymą (Viešojo pirkimo komisijos 2014 m. balandžio 27 d. posėdžio protokolas Nr. 2VP-147(21.3), t. I, b. l. 165–166).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog kaip nustatė Valstybės kontrolė, laimėjusio tiekėjo pasiūlymas neatitiko pirkimo sąlygų tuo aspektu, jog pasiūlyme buvo nurodyti kiti perkamų paslaugų mato vienetai nei nurodyta pirkimo sąlygose. Atviro konkurso sąlygų priedo patikslintose 1 lentelės 1, 3, 6 ir 8 eilutėse numatyti „1 vnt.“ paslaugos matavimo kriterijaus reikalavimai, tuo tarpu pateiktame pasiūlyme matavimo vienetai išreikšti „1 kv. cm“, 25 ir 26 eilutėse numatyti „1 min“ paslaugos matavimo kriterijaus reikalavimai, tuo tarpu pateiktame pasiūlyme matavimo vienetai išreikšti „1 vnt.“, 27 eilutėje numatytas „1 vnt.“ paslaugos matavimo kriterijaus reikalavimas, tuo tarpu pateiktame pasiūlyme matavimo vienetas išreikštas „1 min.“, 34 eilutėje numatytas „1 vnt.“ paslaugos matavimo kriterijaus reikalavimas, tuo tarpu pateiktame pasiūlyme matavimo vienetas išreikštas „1 mėn.“, 42 eilutėje numatytas „1 vnt.“ paslaugos matavimo kriterijaus reikalavimas, tuo tarpu pateiktame pasiūlyme matavimo vienetas išreikštas „1 val.“. Valstybės kontrolė, perskaičiavusi laimėjusio tiekėjo paslaugų įkainius pagal konkurso sąlygų reikalavimus nustatė, jog Žemės ūkio ministerija, pirkdama sutartyje sulygtus preliminarius paslaugų kiekius, sumokėtų daugiau nei vidutinė rinkos paslaugų kaina.
Pagal byloje esančius Viešojo pirkimo komisijos narių paaiškinimus, jie aptartų aplinkybių – jog pasiūlyme nurodyti pirkimo sąlygų neatitinkantys paslaugų mato vienetai – nežinojo ir nesvarstė. Atsižvelgiant į tai, jog Viešųjų pirkimų įstatyme imperatyviai įtvirtinta pareiga perkančiajai organizacijai atmesti pasiūlymą, jei jis neatitinka pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų (39 straipsnio 2 dalies 2 punktas), vertintina, jog Viešojo pirkimo komisija (ir atskiri jos nariai) turėjo patikrinti laimėjusio pasiūlymo sąlygų atitikimą pirkimo sąlygoms, tačiau to nepadarė ir ši aplinkybė lėmė pirkimo sąlygų neatitinkančio pasiūlymo pripažinimą laimėjusiu, kas, kaip nustatė Valstybės kontrolė, lėmė didesnę nei rinkos pirkimo vertę, pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus.
Kaip minėta, Viešojo pirkimo komisijos nariams už neteisėtas veikas gali būti taikoma ir individuali atsakomybė. Teisėjų kolegija, įvertinusi Išvados turinį, konstatuoja, jog tarnybinių nusižengimų tyrimą atlikusi komisija tyrė kiekvieno iš komisijos narių veiksmus ir vertino jų atsakomybę individualiai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nenustačius duomenų, kad kuris nors Viešojo pirkimo komisijos narys būtų reiškęs atskirąją nuomonę, nesutikdamas su bendra Viešojo pirkimo komisijos narių pozicija bei atsižvelgiant į tai, jog visi Viešojo pirkimo komisijos nariai balsavo už priimtą sprendimą, kiekvieno nario atsakomybė dėl Viešojo pirkimo komisijos sprendimo vertintina vienodai. Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, dėl tos priežasties, jog pareiškėjas parengė 2012 m. balandžio 27 d. pažymą Nr. 2VR-24(21.12), kurioje pateikiama perkamų paslaugų, be kita ko išreikštų atitinkamais mato vienetais, rinkos kainų analizė, tarnybinius nusižengimus tyrusi komisija pagrįstai pažymos buvimo nelaikė pareiškėjo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kartu šiuos pažymos parengimas leidžia laikyti nepagrįstais pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, susijusius su tuo, kad jis nėra atsakingas už Viešųjų pirkimų įstatymo laikymąsi. Pareiškėjas, būdamas viešųjų ryšių specialistu, turėjo specialių žinių bei kompetencijos, leidžiančios suvokti, kaip turi būti apskaičiuojami teikėjo pateikti pasiūlymai, kokios yra rinkoje vidutinės informavimo ir viešinimo paslaugų kainos ir pan. Atveju, aptartu Išvadoje, viešasis pirkimas buvo susijęs su informavimo ir viešinimo paslaugų pirkimu, t.y. būtent su tokiu, kokiu pagal žemės ūkio ministro 2011 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 3D-851 rūpintis turėjo pareiškėjas.
Išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas aptarta veika pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus bei Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 2 punktą.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kaip nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, reikalavimai valstybės tarnautojams, numatyti Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte (laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų) bei 4 punkte (tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis), yra bendro pobūdžio (2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–2476/2012). Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma gali būti pažeista valstybės tarnautojui padarant konkrečiai apibrėžtą tarnybinį nusižengimą, kuris tarnybinio patikrinimo motyvuotoje išvadoje kvalifikuojamas pagal atitinkamą (pažeisto) teisės akto normą (straipsnį, dalį, punktą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3777/11).
Nagrinėjamoje Išvadoje detalizuojama, jog pareiškėjas kaip Viešojo pirkimo komisijos narys pažeidė specialaus Viešųjų pirkimų įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 2 punktą. ŽŪM Viešųjų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 18 punkte nustatyta šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcija vykdyti kitas teisės aktų nustatytas funkcijas, ministro ir ministerijos vadovybės tarnybinius pavedimus (t. I, b. l. 72–74).
Pareiškėjas į Viešojo pirkimo komisiją Žemės ūkio ministerijos informavimo ir viešinimo paslaugų viešiesiems pirkimams atlikti buvo paskirtas Žemės ūkio ministro 2011 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 3D-851, taigi laikytina, jog pareiškėjas Viešojo pirkimo komisijos veikloje dalyvavo vykdydamas Žemės ūkio ministro tarnybinį pavedimą. Dėl šios priežasties pripažintina, jog pareiškėjui dalyvaujant Viešojo pirkimo komisijos veikloje, jam kilo pareiga laikytis specialaus Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, Išvadoje pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas būdamas Viešojo pirkimo komisijos nariu komisijai pripažįstant laimėjusiu pirkimo sąlygų neatitinkantį pasiūlymą, nesilaikė Viešųjų pirkimų įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, neveikė taip, kaip turėjo ir galėjo veikti ir tokiu būdu pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Šie pažeidėjo veiksmai tinkamai kvalifikuoti ir individualizuoti, nurodyta jo kaltės forma, aptarti kiti tarnybinio nusižengimo sudėties požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo kaltė dėl šio nusižengimo padarymo neįrodyta.
Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo pabrėžtina, jog tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padaręs tokį pažeidimą, būtina nustatyti, kokios konkrečiai pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos ar funkcijų valstybės tarnautojas neatliko ar atliko netinkamai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1905/14).
Teisėjų kolegija šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir pažymi, jog Išvadoje nėra nurodoma, kokios konkrečiai Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos pareiškėjas neatliko, taigi tinkamai nepagrįsta, kokiu būdu pareiškėjas būdamas Viešojo pirkimo komisijos nariu komisijai pripažįstant laimėjusiu pirkimo sąlygų neatitinkantį pasiūlymą padarė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui nepagrįstai inkriminuotas minėtos teisės normos pažeidimas.
Išvadoje taip pat nurodoma, jog pareiškėjas nesilaikė Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 2 punkto, kuriame nustatyta, jog Viešųjų ryšių skyrius savo darbe vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymais, šiais nuostatais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais viešuosius ryšius.
Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, jog valstybės tarnautojo pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kurio pažeidimas, kaip aptarta anksčiau, konstatuotas dėl Viešųjų pirkimo įstatymo nuostatų pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 2 punkto reikalavimų pažeidimo konstatavimas vertintinas kaip perteklinis, juo labiau, kad Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimas konstatuotas pareiškėjui veikiant kaip Viešojo pirkimo komisijos nariui, o ne kaip Viešųjų ryšių skyriaus vedėjui. Teisės aktai, reglamentuojantys viešuosius ryšius, pažeisti nebuvo. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepagrįstai pripažintas kaltu ir dėl minėtos teisės normos pažeidimo.
Dėl pareiškėjo veikų sudarant 2011 m. rugsėjo 23 d. ir 2012 m. gegužės 4 d. sutartis.
Išvadoje konstatuota, jog 2012 m. gegužės 4 d. sutartyje Nr. 8P-12-109 buvo numatyta ŽŪM pareiga tiekėjui sumokėti avansą, nors konkurso sąlygose avanso mokėjimas nustatytas nebuvo, be to, nurodyta laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina neatitinka pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytų pirkimo sąlygų. Tokiu būdu buvo pažeista Viešųjų pirkimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies sąlyga, kad sudarant pirkimo sutartį, joje negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina, derybų protokole ar po derybų pateiktame galutiniame pasiūlyme užfiksuota galutinė derybų kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos
Išvadoje taip pat nustatyta, jog už sutarties netinkamą parengimą atsakingi sutartį rengę ir vizavę asmenys. Konstatuota, kad sudarius sutartį pažeidžiant Viešųjų pirkimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies reikalavimus V. R. kaltas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 punkto, Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 2 punkto pažeidimų, nes Viešojo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 8 punkte nustatyta jog šias pareigas einantis valstybės tarnautojas turi organizuoti Viešųjų ryšių skyriaus darbą, koordinuoti visų skyriaus darbuotojų veiklą.
Pagal byloje esančius duomenis matyti, jog 2012 m. gegužės 4 d. sutartį rengė A. B. ir E. T., vizavo V. R., V. M., A. G. bei kiti asmenys (t. I, b. l. 174–181).
V. M. tuo metu ėjo Teisės departamento Asmenų veiklos reglamentavimo, turto ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas. Minėtos pareigybės aprašo 7.4 punkte nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas turi dalyvauti rengiant pirkimo dokumentus, dalyvauti pirkimo procedūrose, bei techniškai aptarnauti Viešųjų pirkimų komisiją, vertinti ir teikti pasiūlymus dėl ministerijos administracijos padalinių parengtų viešųjų pirkimų sutarčių projektų.
A. G. tuo metu ėjo Teisės departamento Asmenų veiklos reglamentavimo, turto ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pareigas. Minėtos pareigybės aprašo 9 punkte nustatyta pareiga vadovauti skyriaus valstybės tarnautojų veiklai, paskirstyti darbą darbuotojams ir kontroliuoti jo vykdymą, 13 punkte įtvirtinta pareiga užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą viešųjų pirkimų srityje.
Be to, Teisės departamento Asmenų veiklos reglamentavimo, turto ir viešųjų pirkimų skyriaus nuostatų, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3D-306, 4.4 punkte nustatyta pareiga užtikrinti, kad ŽŪM prekių, paslaugų ar darbų pirkimai būtų vykdomi pagal Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teises aktų reikalavimus.
Viešųjų ryšių skyriaus valstybės tarnautojos E. T. pareigybės aprašymo 7 punkte nustatyta pareiga rengti sutarčių projektus, o Viešųjų ryšių skyriaus valstybės tarnautojo A. B. pareigybės aprašymo 11 punkte nustatyta, jog specialistas organizuoja skyriaus funkcijų vykdymui reikalingų paslaugų pirkimą, teisės aktų nustatyta tvarka rengia viešųjų pirkimų sutartis, seka ir kontroliuoja jų vykdymą.
Kaip matyti iš aptartų aplinkybių, visų šių valstybės tarnautojų funkcijos ir pareigos, susijusios su viešųjų pirkimų sutarčių rengimu, taip pat pavaldumas, yra skirtingi. Nepaisant to, Išvadoje nėra nustatyti kiekvieno iš šių nurodytų asmenų bei kitų sutarties projekto rengime dalyvavusių asmenų konkretūs veiksmai, neištirtos netinkamų sutarties sąlygų parengimo aplinkybės, taigi neindividualizuota tarnybinį nusižengimą padariusių valstybės tarnautojų atsakomybė, ypač atsižvelgiant į tai, kad sutarties projektą vizavo Teisės departamento valstybės tarnautojai, kuriems pagal aptartas funkcijas priklauso Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų užtikrinimo kontrolė. Neatsižvelgta ir į pirmosios instancijos teismo aptartas ŽŪM vardu rengiamų sutarčių teikimą ir sudarymą reglamentuojančias Darbo reglamento nuostatas. Dėl šios priežasties konstatuotina, jog nebuvo ištirtos visos aplinkybės, reikšmingos pareiškėjo kaltei nustatyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovą neįrodžius pareiškėjo kaltės sudarant 2012 m. gegužės 4 d. sutartį.
Tokios individualiai atsakomybei nustatyti reikšmingos aplinkybės netirtos ir sprendžiant dėl valstybės tarnautojų, taip pat ir pareiškėjo, atsakomybės dėl padarytų teisės aktų pažeidimų sudarant 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį Nr. 8P-11-0122. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas sudarant šią sutartį dar nebuvo Viešųjų pirkimų komisijos nariu, taigi, sprendžiant dėl jo, kaip Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo, atsakomybės itin svarbu nustatyti, kaip pareiškėjo veiksmai ar neveikimas lėmė Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų neatitinkančios sąlygos įtraukimą į sutartį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nebuvo ištirtos visos aplinkybės, reikšmingos pareiškėjo kaltei nustatyti, todėl pareiškėjas nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs tarnybinį nusižengimą sudarant 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį.
Dėl paskirtosios tarnybinės nuobaudos proporcingumo
Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip matyti iš Išvados, visiems Žemės ūkio ministerijos darbuotojams, dalyvavusiems Viešųjų pirkimų komisijos darbe bei rengusiems minėtas sutartis, buvo siūlytos skirti tarnybinės nuobaudos - pastabos. Tuo tarpu pareiškėjui siūlyta skirti ir skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, motyvuojant tuo, kad V. R. padarė kelis tarnybinius nusižengimus ir kad jo veiksmai turėjo įtakos kitų komisijos narių bei ŽŪM darbuotojų padarytiems pažeidimams. Atsižvelgusi į tai, jog kaip nustatyta anksčiau, atsakovas Išvadoje netinkamai kvalifikavo dalį pareiškėjo veikų ir nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl dalies tarnybinių nusižengimų, teisėjų kolegija mano, kad turi būti tiriamas paskirtos tarnybinės nuobaudos adekvatumo ir proporcingumo klausimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teisė pasirinkti atitinkamą tarnybinę nuobaudą įstatymo suteikta turinčiam teisę skirti nuobaudas pareigūnui, tačiau nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių nuobaudų skyrimo principams bei teisingumo ir protingumo kriterijams. Tarnybinės nuobaudos skyrimas pirmiausiai yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-360/2013).
Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. To paties įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi nustatytos nuobaudos pagal jų griežtumo hierarchiją. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas;4) atleidimas iš pareigų. Išvadoje pažymėta, kad V. R. anksčiau nebuvo skirta tarnybinių nuobaudų, jo veikla vertinta gerai, pažeidimas padarytas dėl neatsargumo. Dalis veikų, Išvadoje pripažintų tarnybiniais nusižengimais ir turėjusių įtakos pareiškėjo atsakomybės laipsniui, pašalinta teismų sprendimais. Visų Viešojo pirkimo komisijos narių atsakomybė už komisijos priimamus sprendimus yra iš esmės vienoda, kaip ir turimas balsų skaičius.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, jog Potvarkiu pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas – laikytina neproporcinga padarytam pažeidimui, t. y. aiškiai per griežta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iš esmės aiškiai atsispindi administracinių teismų praktikoje dominuojanti pozicija, kad teismui konstatavus, jog valstybės tarnautojas (pareigūnas) padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta nuobauda yra per griežta, ši nuobauda, nesant aplinkybių, kurios eliminuotų galimybę šiems asmenims iš viso taikyti šią tarnybinės (drausminės) atsakomybės priemonę, turėtų būti keičiama į švelnesnę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-162/2007; 2008 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008; 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3235/2011; 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012 ir kt.). Pareiškėjui skirtas papeikimas keistinas į Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą švelniausią nuobaudą – pastabą.
Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą :
pareiškėjo V. R. skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kanclerio 2013 m. rugpjūčio 26 d. potvarkį Nr. 4P-376 „Dėl tarnybinio nusižengimo“.
Pareiškėjui V. R. už padarytą tarnybinį nusižengimą paskirtą nuobaudą – papeikimą – pakeisti į pastabą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Ramūnas Gadliauskas