Administracinė byla Nr. eA-1683-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03896-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui (trečiasis suinteresuotas asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos ryto“ televizija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Departamentas) 2016 m. rugsėjo 30 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas, Inspektorius) 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. (AK-83)SPR-79 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl televizijos programoje (duomenys neskelbtini) („Lietuvos ryto“ televizija, (duomenys neskelbtini)) paskelbtos informacijos buvo pripažintas nepagrįstu, ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo 2016 m. gegužės 17 d. skundą.
2. Pareiškėjo nuomone, atsakovas formaliai išnagrinėjo jo skunde nurodytas faktines aplinkybes, neatsižvelgė į pareiškėjo atliekamų funkcijų ypatumus, nevertino skundžiamos informacijos tikslumo ir teisingumo bei šią informaciją tariamai pagrindžiančių straipsnių ryšio su nagrinėjamu klausimu, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovo argumentacija paaiškina (nors vis tiek nepagrindžia) tik pirmąjį aspektą (neva 2015 m. buvo kilęs ažiotažas dėl leidimų gyventi išdavimo „Rusijos banditams“), tačiau jis visiškai ignoruoja teiginio dalį „už kyšius“, tarsi tai būtų savaime suprantama. Jokios korupcijos apraiškos, vykdant prieglobsčio suteikimo procedūras, Departamento veikloje niekada nebuvo nustatytos, jokie įtarimai nepareikšti. Pareiškėjui nėra žinomi prieglobsčio suteikimo „keliems Rusijos banditams“ atvejai, į kuriuos laidoje (duomenys neskelbtini) referavo R. J.. Pabrėžė, kad paskelbta informacija negali būti laikoma perteikta realybėje egzistavusių įvykių pagrindu, kadangi leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo procedūros nėra tapačios prieglobsčio suteikimo procedūroms.
3. Pareiškėjas tvirtino, kad straipsniuose, į kuriuos Sprendime nurodė Inspektorius, pateikta informacija apie galbūt neteisėtai išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje „keliems Rusijos banditams“ negali būti pripažinta faktiškai pagrįsta ir laikoma tikrovėje egzistuojančiu faktu. Atlikus tyrimus, Departamente nebuvo nustatyta, kad minimiems „Rusijos banditams“ leidimai laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduoti neteisėtai ar „už kyšius“. Skundžiamoje laidoje buvo pateikta viešais pareiškimais pagrįsta informacija apie įtarimus, kurie vėliau nepasitvirtino. Politikų reakcija į paskleistą informaciją nelaikytina „realiai egzistavusiu įvykiu“, kuriuo kiti informacijos skleidėjai (su nuoroda į minėtus politikus, kurie patys vadovavosi žiniasklaidos pranešimais) gali laisvai vadovautis grįsdami bet kokius savo pareiškimus. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo vertinimu, kad skundžiama informacija buvo perteikta realybėje egzistavusių įvykių pagrindu, apie kurią pasisakoma dėl Lietuvos valdžios (vadovaujančių asmenų) politikos prieglobsčio teikimo srityje, kad informacijoje neminimi jokie konkretūs asmenys. Atsakovas nepagrįstai teigė, jog, nors siužete parodomas Departamento pastatas, iškaba, tvirtinti, kad ginčo informacija yra apie Departamentą, nėra objektyvaus pagrindo, kadangi Departamentas yra tik viena iš valstybės įstaigų, įgyvendinančių valstybės politiką prieglobsčio suteikimo srityje. Pareiškėjas akcentavo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ), Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius yra vienintelis Lietuvos Respublikoje struktūrinis padalinys, įgaliotas nagrinėti prašymus suteikti prieglobstį ir rengti sprendimus dėl prieglobsčio suteikimo (nesuteikimo), o Departamentas yra vienintelė institucija Lietuvoje, įgaliota priimti sprendimus dėl prieglobsčio suteikimo.
4. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovo vertinimu, dėl žiniasklaidoje nušviestų įvykių – galbūt nusikalstamo pasaulio atstovams neteisėtai suteiktų leidimų gyventi Lietuvoje – viešosios informacijos skleidėjas laidoje išreiškė nuomonę, kuri buvo skirta ne konkretiems asmenims (neminimi jokie asmenys), o Lietuvos valdžiai (vadovams) dėl kilusios situacijos. Atsakovas tai laikė aštria kritika, papildomai pažymėdamas, jog tai, kad žurnalistė skundžiamoje informacijoje pavartojo žodį „prieglobstis“, neeliminuoja fakto, kad skundžiama informacija yra susijusi su minėtais įvykiais, kadangi iš žurnalistų negalima reikalauti visiško tikslumo, galima tik reikalauti elgtis sąžiningai. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, visuomenėje vykstant diskusijai viešojo intereso klausimais, žurnalistai turi teisę naudotis plačia laisve kritikuoti valdžios veiksmus, net kai pateiktiems teiginiams gali trūkti aiškaus faktinio pagrindo. Atsakovas nesutiko su skundo argumentu, kad Departamentas yra vienintelė institucija Lietuvoje, įgaliota priimti sprendimus dėl prieglobsčio suteikimo, nes šiame procese dalyvauja ir kitos valstybės institucijos bei įstaigos (UTPĮ 4 str.). Atsakovas, atsižvelgdamas į skundžiamos informacijos faktinį pagrindą, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) informacijos skleidimo tikslą – kritiką Lietuvos valdžiai dėl netinkamos politikos užsieniečių buvimo ir gyvenimo kontrolės srityje, darė išvadą, kad skundžiama informacija nėra apie pareiškėją. Sprendime nenustačius būtinojo fakto, kad paskelbta informacija yra apie pareiškėją, jo dalykinės reputacijos pažeidimas negalėjo būti konstatuotas.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundą tenkino,
   t. y. panaikino atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo
   Nr. (AK-83)SPR-79 dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl televizijos programoje (duomenys neskelbtini) („Lietuvos ryto“ televizija, (duomenys neskelbtini)) paskelbtos informacijos pripažintas nepagrįstu, ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti jo 2016 m. gegužės 17 d. skundo dalį (kuri susijusi su pareiškėju).
7. Teismas nustatė, kad Departamentas 2016 m. gegužės 17 d. skundu kreipėsi į Inspektorių, prašydamas ištirti skunde nurodytą informaciją ir, nustačius pažeidimus, pagal kompetenciją imtis atitinkamų veiksmų. Inspektorius 2016 m. gegužės 25 d. kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Lietuvos ryto“ televiziją, prašydamas pateikti paaiškinimus dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių. UAB „Lietuvos ryto“ televizija 2016 m. birželio 13 d. atsakovui pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad ginčo laidoje buvo remiamasi žurnalistiniais tyrimais ir kad joje nebuvo kalbama apie konkrečias institucijas / pareigūnus, kurių pastangomis už kyšius buvo suteikti leidimai gyventi Lietuvoje „Rusijos nusikalstamo pasaulio šulams“. Inspektorius, išnagrinėjęs Departamento skundą, 2016 m. rugpjūčio 24 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti nagrinėti skundo dalį dėl V. O. garbės ir orumo pažeidimo, o pareiškėjo skundą dėl televizijos programoje (duomenys neskelbtini) (Lietuvos ryto televizija, (duomenys neskelbtini)) paskelbtos informacijos pripažino nepagrįstu.
8. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, padarė išvadą, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, bet ji yra subjektyvi ir todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.
9. Atsakovas Sprendime nurodė, kad 2015 m. pradžioje buvo kilęs ažiotažas dėl leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo nusikalstamo pasaulio atstovams, kad nuomonę / poziciją dėl įvykių išsakė aukščiausi valstybės pareigūnai, todėl nusprendė, jog skundžiama informacija – „Lietuva, kurios vadovai nuo kiekvienos tribūnos kiauksėjo ant Rusijos kaip teroristinės valstybės, per tą laiką suteikė prieglobstį už kyšius keliems Rusijos banditams, kuriems tas režimas niekuo negrasino“ – buvo perteikta realybėje egzistavusių įvykių pagrindu. Teismo vertinimu, iš Sprendimo matyti, kad tokias atsakovo išvadas lėmė tik kitų informacijos portalų informacija. Atsakovas neanalizavo ir nenurodė jokių argumentų, kodėl priėjo tokios išvados, o apsiribojo tik formaliu įvertinimu. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad negalima iš žurnalistų reikalauti visiško tikslumo, tačiau pabrėžė, jog pateikiamiems teiginiams negali trūkti aiškaus ir objektyvaus faktinio pagrindo, juose esantys duomenys privalo būti neiškraipyti, galbūt ne visiškai tikslūs, bet paskelbti prieš tai ėmusis visų įmanomų priemonių skelbiamų žinių (faktų ir duomenų) tikrumui patikrinti.
10. Atsakovas Sprendime nenustatė, kad skundžiama informacija buvo apie pareiškėją, nors ir nurodoma, kad siužete buvo rodomas Departamento pastatas ir įstaigos iškaba, kad laidoje buvo diskutuojama prieglobsčio suteikimo klausimais, interviu buvo imamas iš Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus vedėjo. Šioje Sprendimo dalyje Inspektorius apsiribojo tik vienu argumentu – Departamentas yra tik viena iš valstybės įstaigų, įgyvendinančių valstybės politiką prieglobsčio suteikimo srityje. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad laidoje buvo skleidžiama kritika valdžios institucijoms dėl netinkamos politikos ir užsieniečių buvimo, ir gyvenimo kontrolės srityje, tačiau, įvertinęs vaizdinę bei rašytinę bylos medžiagą, nesutiko su išvada, jog skundžiama informacija buvo ne apie Departamentą.
11. Teismas konstatavo, jog atsakovas formaliai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus, nevertino jo funkcijų, nepagrįstai pripažino, kad skundžiama informacija nėra apie pareiškėją, ir todėl neįvertino, ar ginčo siužete informacija buvo pateikta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas tenkintas.

III.

12. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
13. Atsakovas pažymi, kad ginčo siužete buvo diskutuojama apie programos herojės, kuri slapstosi nuo Rusijos režimo ir negali gauti leidimo gyventi / prieglobsčio Lietuvoje, atvejį. Programoje žurnalistai ne kartą apeliavo į Lietuvos valdžios (vadovų) vykdomą politiką, kuri, jų manymu, nesiderina su jų pasisakymais, nesprendžia programos herojės ir kitų asmenų, persekiojamų Rusijos režimo, problemų. Atsakovo nuomone, teismo pozicija, kad Inspektorius neanalizavo ir nenurodė jokių argumentų, kodėl priėjo išvadą, jog ginčo informacija turi faktinį pagrindą, yra neteisinga, nes: 1) iš tyrimo metu analizuotos viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) atsakovui pateiktos ir kitos surinktos informacijos akivaizdu, kad skundžiama informacija turi faktinį pagrindą, Sprendime akcentuotos esminės aplinkybės iš analizuotos medžiagos: a) 2015 m. pradžioje Lietuvoje buvo kilęs ažiotažas dėl leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo nusikalstamo pasaulio atstovams; b) nuomones / poziciją dėl įvykių išsakė aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai, kuruojantys prieglobsčio / leidimų išdavimo politiką; 2) šios aplinkybės leido padaryti išvadą, kad skundžiama informacija turi konkretų faktinį pagrindą;
    3) teismas nepateikė jokių konkrečių argumentų, paneigiančių atsakovo tyrimo metu nustatytą ginčo informacijos faktinį pagrindą. Ginčo informacija turi faktinį pagrindą – yra išsakyta prisimenant / atsižvelgiant į situaciją, kilusią išduodant leidimus. Atsakovas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad, visuomenėje vykstant diskusijai viešojo intereso klausimais, žurnalistai turi teisę naudotis plačia laisve kritikuoti valdžios veiksmus, net kai pateiktiems teiginiams gali trūkti aiškaus faktinio pagrindo, vis mažiau svarbus tampa faktinių ir vertinamųjų teiginių skirtumas; žurnalistikoje galimas tam tikras perdėjimas, provokacija ar hiperbolizavimas.
14. Atsakovas nesutinka su teismo išvada dėl pareiškėjo atpažįstamumo ginčo programos siužete. Ginčo informacijoje nėra minimi jokie konkretūs asmenys, ginčo informacija yra reiškiama kritika lietuvos valdžiai (vadovams) apskritai. Tai matyti ne tik iš pačios ginčo informacijos, bet ir iš viso programos siužeto, kurio tikslas – išreikšti kritiką Lietuvos valdžiai (vadovams) dėl vykdomos valstybės imigracijos politikos. Pareiškėjas yra tik viena iš valstybės įstaigų, įgyvendinančių imigracijos politiką (UTPĮ 4 str.), todėl nėra pakankamo objektyvaus pagrindo pripažinti, kad ginčo informacija yra būtent apie pareiškėją. Teismo posėdžio metu abejonių, klausimų dėl Sprendimo argumentacijos šiuo aspektu teismui nekilo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas iš keleto programos siužete pavartotų prasmių (Departamento pastato iškabos parodymo, žodžio „prieglobstis“ pavartojimo), neįsigilinęs į pačią ginčo informaciją, jos kontekstą, demokratinėje visuomenėje žiniasklaidos atliekamą vaidmenį kovoje su korupcija ir jos galimybėmis, ypatingai jautriai ir neigiamai sureagavo ir šios ginčo informacijos sklaidą nepagrįstai priskyrė būtent sau.
15. Pareiškėjas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
16. Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytus argumentus ir teigia, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių įtikinimų argumentų, kurių pagrindu teismo sprendimas galėtų būti panaikintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panašaus pobūdžio bylose aiškindamas teisę dėl saviraiškos laisvės ribojimo ir dalykinės reputacijos gynimo santykio, jau suformavo esmines taisykles, kurias teisėjų kolegija pakartoja taikydama teisę šioje byloje nagrinėjamo ginčo kontekste (žr. pvz., 2016 m. liepos1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-633-858/2016).
18. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šiuo atveju svarbu įvertinti, ar Žurnalistų etikos inspektorius tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl apie jį buvo galbūt paskleistos tikrovės neatitinkančios ir jo dalykinę reputaciją žeminančios informacijos.
19. Iš ginčo esmės matyti, kad šioje situacijoje konkuruoja dvi teisės – teisė į saviraiškos laisvę ir teisė į juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimą – ir sprendžiama šių teisės saugomų ir ginamų vertybių sankirtos problema. Atsižvelgus į tai, kad, demokratinėje visuomenėje derinant priešingus asmenų interesus, būtina laikytis teisėtumo, proporcingumo, asmenų lygybės principų, siekti tinkamo visuomenės vertybių balanso, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp šių teisių ir įvertinti, ar Inspektorius tinkamai išnagrinėjo pateiktą skundą dėl galimo juridinio asmens reputacijos pažeidimo pirmiau minėtais reportažo teiginiais.
20. Pasisakant dėl ginčui spręsti aktualaus teisinio reguliavimo visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas.
21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d., 1997 m. vasario
    13 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pažymi, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011).
22. Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktais išaiškinimais. EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai (žr., pvz., 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 25181/94), 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 64816/01), 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 22824/04).
23. Vis dėlto saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje
    svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr., pvz., mutatis mutandis (lot. pakeitus tai, kas keistina)
    EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Constantinescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28871/95). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad ši laisvė nėra
    absoliuti ir visa apimanti. Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Taigi saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje
    Nr. 3K-3-441/2010). EŽTT taip pat akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai, apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų
    (žr., pvz., EŽTT sprendimus Hertel prieš Šveicariją, Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, Flux prieš Moldovą).
24. Apibendrinant nurodytus išaiškinimus spręstina, jog skleidžiant informaciją turi būti nepažeidžiamos ir kitos gintinos vertybės, inter alia (lot. be kita ko) juridinio asmens dalykinė reputacija. Tai gali būti siejama su tuo, kad juridinio asmens dalykinė reputacija yra saugoma ir gintina vertybė. EŽTT taip pat akcentuoja, jog pagal Konvenciją juridinio asmens dalykinė reputacija dėl savo ekonominės vertės gali būti saugoma ir ginama kaip turtas, t. y. vertybė, saugotina pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) (žr., pvz., 1999 m. kovo 25 d. sprendimą Iatridis prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 31107/96).
25. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog nacionaliniu lygiu juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją apsauga yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio 8 dalimi, pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija ginama laikantis tų pačių taisyklių, kaip ir fizinio asmens garbė ir orumas. Juridinis asmuo turi įstatyme garantuotą teisę į dalykinės reputacijos apsaugą nuo ją žeminančių, neatitinkančių tikrovės duomenų paskleidimo ir į tokiu paskleidimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. CK 2.24 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas kartu reiškia įstatyme įtvirtintą galimybę apriboti juridinio asmens teisę į dalykinės reputacijos apsaugą ir tokio suvaržymo ribas, juridinio asmens dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti, reputaciją bloginanti informacija gali būti skleidžiama, jeigu savo pobūdžiu tai nėra tikrovės neatitinkantys duomenys. Juridinis asmuo gali būti kritikuojamas, jeigu tai daroma sąžiningai, siekiant informuoti visuomenę apie jos interesus galinčią pažeisti juridinio asmens veiklą ir pan.
26. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pastebi, jog kiekvienas juridinis asmuo (tiek privatus, tiek viešasis) turi teisę ginti savo dalykinę reputaciją. Tokią teisę numato Visuomenės informavimo įstatymas, CK 2.24 straipsnis. Vis dėlto, skiriasi privačių ir viešųjų asmenų garbės ir orumo gynimo ir kritikos apimtis, atitinkamai skiriasi jų santykis, kada yra kalbama apie privačius juridinius asmenis, viešuosius juridinius asmenis arba kai, nepaisant teisinės formos, šie asmens teikia visuomenei viešąsias paslaugas. Pažymėtina, jog, jeigu juridinis asmuo (įstaiga) yra viešasis asmuo arba teikia visuomenei viešąsias paslaugas, jo kritikos ribos yra platesnės nei kurio kito juridinio asmens. Ne tik viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai), bet ir bet kuris kitas asmuo turi konstitucinę teisę kritikuoti tokią įstaigą ir (ar) jos veiklą, tačiau svarbu, ar neigiama nuomonė apie įstaigą formuojama be pagrindo. Visuma aplinkybių lemia, ar neigiamas įstaigos vertinimas peržengia saviraiškos laisvės ribas ir pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ar ne. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, EŽTT praktikoje taip pat akcentuojamas dėsningas juridinio asmens veiklos pobūdžio bei visuomeninio reikšmingumo ryšys su jo reputacijos gynimo bei leistinos kritikos ribomis: viešasis juridinis asmuo nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos gynimu kaip privatus asmuo, viešojo asmens dalykinės reputacijos gynimo ribos siauresnės, o jo atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu privataus asmens atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje
    Nr. 3K-3-541/2005). Taigi įmonės (iš esmės nebūtinai valstybinės, bet tos, kurių veikla siejama
    su „viešuoju interesu“) neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kruopščiam savo veiksmų tiriamajam žvilgsniui ir tokios įmonės turi būti tolerantiškesnės kritikai (žr., pvz., EŽTT sprendimą Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę). Tai susiję ne tik su spaudos priemonių užduotimi pateikti informaciją, susijusią su visuomenės interesu, bet ir visuomenės teise tokią informaciją gauti
    (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Chauvy ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo
    Nr. 64915/01).
27. Nurodytų vertybių kontekste svarbu ir tai, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Nuomonė yra suprantama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 d.). Žinia tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 86 d.). Tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai.
28. Taigi nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pavyzdžiui, mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir pateikiama nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti bei žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai, tampa pirmaeiliu dalyku (žr., pvz., EŽTT sprendimą Flux prieš Moldovą).
29. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujantis turi būti sprendžiama, ar juridinio asmens teisė į dalykinės reputacijos apsaugą pažeista: civilinėje byloje dėl asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, buvo sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba, jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006, 2009 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009).
30. Apibendrinant pažymėtina, jog nurodytų vertybių sąveika lemia, kad sprendžiant, ar visuomenės informavimo priemonė neperžengė numatytų ribų, turi būti atsižvelgiama į tai, ar visuomenei buvo paskelbta žinia, ar nuomonė, į jų paskelbimo kontekstą, į informacijos pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama dėl teisės į saviraiškos laisvę ir asmens reputacijos gerbimo teisingos pusiausvyros nustatymo.
31. Sprendžiant dėl visuomenės informavimo priemonės atsakomybės būtina įvertinti aplinkybę, kad žurnalisto profesinė etika reikalauja skelbti tik patikrintą, tikrą informaciją, todėl visuomenės informavimo priemonės turi pareigą padaryti viską, ką konkrečioje situacijoje buvo įmanoma padaryti, siekiant nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą. Tačiau yra atvejų, kai visuomenės informavimo priemonė turi teisę pasitikėti kitais informacijos šaltiniais ir neprivalo tikrinti informacijos tikrumo, pavyzdžiui, kai skelbiama oficialių valstybės institucijų pateikiama informacija. Tai reiškia, kad nepatikrinta informacija, nors ją pateikė ne anoniminis šaltinis, net jei ji anksčiau buvo tam tikru aspektu pasirodžiusi viešo informavimo priemonėse, negali būti skleidžiama (plėtojama), juolab įžeidžiančiu būdu.
32. Toks vertinimas dera ir su EŽTT pateiktais išaiškinimais, jog informavimo priemonės veiksmai vertintini pagal atsakingos žurnalistikos standartus (žr., pvz., 2004 m. lapkričio 16 d. sprendimą Selistö prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 56767/00). EŽTT taip pat pastebėjo, jog Konvencijos 10 straipsnis negarantuoja visiškai nevaržomos teisės skleisti informaciją net ir kai ši informacija yra susijusi su visai visuomenei aktualiais klausimais. Ši laisvė kartu apima ir pareigą bei atsakomybę, kurios galioja spaudos atstovams, kad jie turi veikti sąžiningai siekiant pateikti tikslią ir patikimą informaciją, ją pateikiant laikytis žurnalistų etikos principų (žr., pvz., 1996 m. kovo 27 d. sprendimą Goodwin prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 17488/90), 1999 m. gegužės 20 d. didžiosios kolegijos sprendimą Bladet Tromso ir Stensaas prieš Norvegiją (pareiškimo Nr. 21980/93), 2000 m. gegužės 2 d. sprendimą Bergens Tidende ir kiti prieš Norvegiją (pareiškimo Nr. 26132/95), 2015 m. lapkričio 10 d. didžiosios kolegijos sprendimą Couderc a Hachette Filipacchi Associes prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40454/07). Tačiau pripažįstama ir tai, jog žurnalistų pateikiama informacija gali apimti ir tam tikrą hiperbolizavimą ar netgi provokaciją (žr., pvz., 1995 m. balandžio 26 d. sprendimą Prager ir Oberschlick prieš Austriją (pareiškimo Nr. 15974/90), 2007 m. liepos 12 d. sprendimą Diena ir Ozoliņš prieš Latviją (pareiškimo Nr. 16657/03).
33. Taikant Nutarties 26-32 punktuose nurodytas taisykles, šioje byloje yra pagrindas konstatuoti, kad teisinę reikšmę turinčios aplinkybės, jog pareiškėjas yra tik viena iš daugelio užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuojančių institucijų, o paskleista nuomonė yra apie įvairiose visuomenės informavimo priemonėse ilgą laiką kritikuotą užsieniečių apsigyvenimo Lietuvoje įteisinimo sistemą, galbūt stingančią skaidrumo ir teisėtumo, t. y. nuomonė paskleista tęsiant diskusiją visai visuomenei aktualiais klausimais, nenurodant konkrečių institucijų ar asmenų, o panaudotos vaizdinės priemonės: Departamento pastato iškabos parodymas, žodžio „prieglobstis“ pavartojimas, nors ir yra tam tikri institucijos priklausymą kritikuojamai sistemai identifikuojantys požymiai, tačiau šie požymiai pernelyg menki tam, kad būtų pripažįstama, jog viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) informacijos skleidimo tikslas buvo pareiškėjo kryptinga kritika, o ne kritika Lietuvos vykdomos galbūt netinkamos politikos, kaip sisteminio reiškinio, užsieniečių buvimo ir gyvenimo kontrolės srityje atžvilgiu. Ginčijamame Sprendime nenustačius būtinojo fakto, kad paskelbta informacija yra būtent apie pareiškėją, teisėtai nepripažintas jo dalykinės reputacijos pažeidimas.
34. Todėl Nutarties 11 punkte nurodyti pirmosios instancijos teismo argumentai o nepagrįsti, o priimtas teismo sprendimas pakeičiamas – pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą pakeisti.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Gintaras Kryževičius

              Ričardas Piličiauskas

              Arūnas Sutkevičius