Administracinė byla Nr. A-207-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02283-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I  S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 1 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1–2) nurodė, jog jis nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2013 m. kovo mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kur vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad kalėjo kameroje Nr. 258, kurios plotas apie 38 kv. m, joje buvo laikoma apie 16 asmenų. Kameroje nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, nes lango (išmatavimai 110x90) stiklas nešvarus, tačiau  jo nuvalyti neįmanoma, nes iš vidaus ir iš išorės yra grotos. Pažymėjo, kad toks pareiškėjo laikymas prilygo garbės ir orumo pažeminimui, bei kankinimui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio prasme. Netinkamos kalinimo sąlygos lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, sudarė pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas tik 2013 m. vasario 13 d. vakare buvo laikomas netinkamo ploto sąlygomis, o kitomis dienomis minimalus plotas buvo užtikrintas, tačiau paaiškino, kad minėtas aplinkybes sąlygoja objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pažymėjo, kad įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba. Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą yra atsakingi patys suimtieji ir nuteistieji. Reikalingas valymo inventorius jiems yra išduodamas į kameras. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Pareiškėjas neįrodė visų sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų (natūralaus kameros apšvietimo) atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.

Iš atsakovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. vasario 14 d. (8 paros), kameroje Nr. 252, kurios plotas 42,33 kv. m, ginčui aktualiu laikotarpiu apgyvendinta iki 12 asmenų. Teismas konstatavo neturįs pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, pažymėjo, kad pareiškėjas gavęs atsiliepimą šios aplinkybės neginčijo. Pareiškėjui 2013 m. vasario 6 d. kameroje teko 3,85 kv. m ploto, laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2013 m. vasario 11 d. – 4,23 kv. m, 2013 m. vasario 12 d. – 3,85 kv. m, 2013 m. vasario 13 d. ryte – 3,83 kv. m, vakare – 3,53 kv. m Taigi, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas 0,5 paros (trūko 0,07 kv. m).

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad kameroje nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo dėl nešvaraus lango (110x90 cm), kurio išvalyti neįmanoma dėl grotų.

Teismas spręsdamas dėl kalinimo sąlygų atitikimo higienos reikalavimams, pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (2 p.). Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad natūralaus apšveitimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), teismas sprendė, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010 2 p.).

Teismas vertino, kad suimtiesiems yra sudaryta galimybė išsivalyti kameras patiems, kaip numatyta Higienos normos HN 76:2010 58 punkte. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl švaros neužtikrinimo atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 0,5 paros kameroje Nr. 252 nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, tačiau įvertinus nustatytų pažeidimo mastą, trukmę (trūko 0,07 kv. m), nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, negalima konstatuoti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tuo labiau, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl atsakovo veiksmų neigiamo poveikio jam masto. Atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad dėl minėtų atsakovo veiksmų (0,5 paros trūko 0,07 kv. m) pareiškėjui galėjo kilti jo nurodyta žala, todėl negali būti konstatuota ir atsakovo atsakomybė.

III.

Pareiškėjas V. K. su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimu nesutinka ir prašo panaikinti. Taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas palaiko savo skunde nurodytus argumentus, teigia, kad jo nurodomu kalinimo laikotarpiu atsakovas nesilaikė Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, kuri galiojo ginčo laikotarpiu, todėl ja turi būti vadovaujamasi, taip pat jo atžvilgiu pažeista teisės aktais nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Papildomai nurodo, kad kameroje buvo šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų krito tinkas, ropojo vabzdžiai, gultai surūdiję; netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo, dėl nepakankamos ventiliacijos kameroje tvyrojo blogas kvapas, nebuvo veidrodžio, spintelės; kameroje nebuvo pagalbos iškvietimo mygtumo. Pareiškėjas akcentavo, kad kamera užstatyta baldais, kurie pritvirtinti prie grindų (7 dviaukštės lovos, 2 stalai su 4 suolais), sanitarinis mazgas atskirtas 1,5 m sienele, be durų, jame yra unitazas ir kriauklė. Mano, kad teismas, vertindamas vienam asmeniui tenkanti plotą kameroje, turėtų atsižvelgti į plotą, užstatytą baldais ir kitais įrenginiais. Pareiškėjas pažymi, kad suteikiama 1 valanda pasivaikščiojimo kiemelyje nekompensavo jo patiriamų nepatogumų (b. l. 55–56, 60–63, 68, 69).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti (b. l. 73–76).

Atsakovo atstovas palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją. Pažymi, kad teismui su atsiliepimų pateikė duomenis apie kamerų plotą ir juose buvusių asmenų skaičių. Atkreipia dėmesį, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita labai didelė, neretai asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų per dieną. Todėl tam tikromis dienomis asmeniui tenkančio mažesnio ploto nereikėtų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, nulemia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės nustato ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme. Reikalavimo dėl žalos atlyginimo apimties išplėtimas naujomis faktinėmis aplinkybėmis (galimai neteisėtais veiksmais), apie kurias nebuvo pareikšta pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose ne kartą akcentuota, kad asmuo, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013, 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-146/2016).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ta apimtimi, kuria reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo pateikęs pareiškėjas. Todėl apeliacinėje instancijoje byla nagrinėtina ta pačia apimtimi.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, iš kurių kildinama prašoma priteisti neturtinė žala – vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimas ir netinkamas apšvietimas.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis ir  atsakovo pateiktais duomenimis nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. vasario 14 d. (8 paros), kameroje Nr. 252 (b. l. 14), kurios plotas 42,33 kv. m, ginčui aktualiu laikotarpiu joje apgyvendinta nuo 10 iki 12 asmenų. Teisės aktų reikalavimas dėl 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas tik 0,5 paros – 2013 m. vasario 13 d. vakare (trūko 0,07 kv. m). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (2015 m. balandžio 18 d. atsiliepimas į skundą, b. l. 9–13), neturi pagrindo nesutikti su šiomis nustatytomis aplinkybėmis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, vertindamas vienam asmeniui tenkanti plotą kameroje, turėtų atsižvelgti į plotą, užstatytą baldais ir kitais įrenginiais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr.7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. taip pat 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Pažymėtina ir tai, kad pagal atsakovo pateikus duomenis, gyvendami sekcijose, nuteistieji turi galimybę vaikščioti po sekcijos teritoriją ir faktiškai nėra suvaržyti patalpos, kurioje miega, ribomis. Miegamieji nėra rakinami, dienos metu nuteistieji gali išeiti į lauką. Tualetai, dušai įrengti atskirose patalpose. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad į ginčo laikotarpiu pareiškėjui tik 0,5 paros nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis vertinant pareiškėjo argumentus dėl netinkamo natūralaus apšvietimo kameroje, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. Pareiškėjas dėl šio savo nusiskundimo nepateikė teismui naujų įrodymų, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui pateiktuose Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (b. l. 18–27) nebuvo vertinamas natūralus apšvietimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui. Tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsakovo atsakomybei kilti taip pat neturi įtakos tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p.) yra pozityvi valstybės pareiga.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje nustatytas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją ir kt.). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2014; 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 0,5 paros, kitų pažeidimų, padarytų pareiškėjo atžvilgiu, nenustatyta, byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų atsiradę sunkesni padariniai, pvz., sveikatos sutrikimai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai pareiškėjo neturtinei žalai kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, padarytą pareiškėjo atžvilgiu, nepagrįstai visą pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjas prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė, kokias išlaidas patyrė, teismui nepateikė jokių išlaidų realumą patvirtinančių dokumentų, todėl šis procesinis prašymas paliekamas nenagrinėtas. Pažymėtina, kad įrodymus, pagrindžiančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjas teismui gali pateikti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. K. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė