Administracinė byla Nr. A-517-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01936-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija: 9.1.1; 9.1.3; 9.1.5; 9.8.1; 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. N. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2015 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. S-24(7-250/2014); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 68-218; 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-256-122.
2. Nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas, būdamas UAB „Vilniaus prekyba“, UAB „NDX energija“ ir UAB „EVA grupė“ akcininku, su šiomis įmonėmis sudarė paskolų sutartis, pagal kurias buvo performinamas į paskolas susidaręs šių vienetų įsiskolinimas. Tokiu būdu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas palūkanų forma iš savo kontroliuojamų vienetų gavo pajamų. Vietos mokesčių administratorius vertino, kad paskolos sutartys buvo sudarytos siekiant vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą, todėl ginčo pajamas kvalifikavo ne kaip neapmokestinamas palūkanas už suteiktas paskolas, bet kaip kitas gyventojo gautas A klasės pajamas.
3. Teigė, kad vietos mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos netinkamai vertino ginčo faktines aplinkybes bei taikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį. Nesutiko su Mokestinių ginčų komisijos vertinimu dėl įrodinėjimo naštos tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčio mokėtojo paskirstymo.
4. Pažymėjo, kad net ir pripažinus, jog pareiškėjas gavo apmokestinamųjų A klasės pajamų, papildomai mokėtinas mokestis turi būti nurodytas sumokėti ne jam, o mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Be to, pareiškėjo nuomone, mokesčių administratoriaus faktiniai veiksmai, atlikti iki realaus pareiškėjo informavimo apie mokestinį patikrinimą pradžios, turi būti laikomi neteisėtais, o papildomi mokesčiai už 2007 m. laikytini apskaičiuotais pažeidžiant mokesčių apskaičiavimo senatį, nes jie (patikrinimo veiksmai) laikytini pradėtais 2013 metais po pranešimo apie pavedimą tikrinti įteikimo pareiškėjui. Mokesčių administratorius pranešimą apie patikrinimą įteikė pavėluotai.
5. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Nurodė, kad apskaičiuodamas pareiškėjui mokesčių sumas vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio ir 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) nuostatomis ir teigė, kad pagrįstai buvo nustatytos Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos. Teigė, kad mokesčių administratorius objektyviais įrodymais pagrindė išvadą, kad būtent pareiškėjas, kartu su susijusiais fiziniais asmenimis, darė įtaką kontroliuojančioms bendrovėms priimti joms ekonomiškai nenaudingus sprendimus, t. y. buvo nesąžiningas, dirbtinai siekė gauti neapmokestinamųjų pajamų, piktnaudžiaudamas akcininko teisėmis.
7. Akcentavo, jog, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje, 69 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis bei byloje nustatytomis ypatingomis aplinkybėmis, mokesčių administratorius pagrįstai mokesčių teisės aktuose nustatytą mokestį išskaičiuojančių asmenų (UAB „Vilniaus prekyba“, UAB „NDX energija“ ir UAB „EVA grupė“) prievoles išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą perkėlė atitinkamo mokesčio įstatyme nurodytam mokesčių mokėtojui – pareiškėjui.
8. Nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl mokestinio patikrinimo metu padarytų pažeidimų. Teigė, kad iš byloje esančio 2012 m. gruodžio 31 d. pavedimo tikrinti Nr. 83-195 matyti, jog pareiškėjo patikrinimas buvo pradėtas 2012 metais, ir būtent 2012 metais mokesčių administratorius įgijo teisę atlikti pareiškėjo patikrinimą už einamuosius (2012) ir 2007–2011 metus. Pareiškėjas, išvykdamas iš Lietuvos 2009 m., metinėje pajamų deklaracijoje savo nuolatine gyvenamąja vieta nurodė adresą (duomenys neskelbiami). Ta pati pareiškėjo gyvenamoji vieta nurodyta ir byloje pateiktuose Gyventojų registro duomenyse. Pareiškėjas, būdamas rūpestingas ir sąžiningas mokesčių mokėtojas bei žinodamas, kad Mokesčių administravimo įstatyme mokesčių administratoriui yra suteikta teisė kiekvieno mokesčių mokėtojo mokesčių sumokėjimo teisingumą tikrinti už einamuosius ir penkerius praėjusius metus, nepranešė Lietuvos atsakingoms institucijoms apie savo rezidavimo vietos pasikeitimą – taip iš esmės buvo užkirsta galimybė mokesčių administratoriui operatyviai informuoti pareiškėją apie jo atžvilgiu atliekamus kontrolės veiksmus. Kadangi minėtas raštas nebuvo įteiktas (tikėtina, dėl to, kad pareiškėjas jau nebegyveno (duomenys neskelbiami), mokesčių administratorius apie atliekamą mokestinį tyrimą paskelbė viešai ir taip įvykdė savo pareigą informuoti pareiškėją.
9. Manė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies prasme mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, kad paskolos sutartimis su nurodytais juridiniais asmenimis buvo siekiama tik mokestinės naudos, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo poziciją apie ekonomiškai pagrįstus paskolinius teisinius santykius.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigė palaikanti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo dėl pareiškėjo iš UAB „Vilniaus prekyba“, UAB „NDX energija“ ir UAB „EVA grupė“ gautų pajamų palūkanų forma dydžio, gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) tarifo, GPM bei privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų ir su jomis susijusių sumų – baudų ir delspinigių – aritmetinio skaičiavimo. Tuo pačiu nebuvo ginčo dėl mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sudarytais sandoriais.
13. Įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo argumentus teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius įvykdė jam Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą ir pagrįstai nusprendė, jog yra pagrindas ginčo mokestinius santykius vertinti taikant šio įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą bei klausimą dėl šiuose santykiuose dalyvaujančių subjektų mokestinių prievolių spręsti pagal to paties įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles.
14. Teismas pabrėžė, kad būtent pareiškėjas, kartu su susijusiais fiziniais asmenimis piktnaudžiaudamas Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnyje nustatytomis akcininko teisėmis, darė įtaką kontroliuojamoms bendrovėms priimti joms ekonomiškai nenaudingus sprendimus, t. y. buvo nesąžiningas, dirbtinai siekė gauti GPM neapmokestinamųjų pajamų. Ginčo atveju mokesčių administratorius nustatė objektyviais įrodymais pagrįstas ypatingas ir išskirtines aplinkybes, kurios, taikant Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintą teisingumo principą, kuris neatsiejamas nuo Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos administruojant mokesčius vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principais (Mokesčių administravimo įstatymo 7 str. ir 8 str. 1 d.), pagrįstai leido nukrypti nuo GPM įstatymo 23 straipsnio nuostatų ir mokestį išskaičiuojančių asmenų UAB „Vilniaus prekyba“, UAB „NDX energija“ ir UAB „EVA grupė“ prievoles išskaičiuoti mokestį ir jį sumokėti perkelti pareiškėjui.
15. Teismo nuomone, Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas laikotarpis siejamas ne su konkrečia pavedimo išrašymo diena, bet su kalendoriniais metais, todėl pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas nepažeidžiant minėtų įstatymo nuostatų, tad ir pareiškėjo 2007 metų mokestiniam patikrinimui senaties terminas neturi būti taikomas. Teismas taip pat konstatavo, kad mokesčių administratorius tinkamai vykdė savo pareigas – ėmėsi visų teisėtų priemonių nustatyti pareiškėjo gyvenamąją vietą ir pranešti jam apie atliekamą jo mokestinį tyrimą ir patikrinimą. Tik pareiškėjo nerūpestingumas neinformuojant apie pasikeitusią savo gyvenamąją vietą sutrukdė pranešti jam apie mokesčių administratoriaus veiksmus.
16. Teismas taip pat akcentavo, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ir mokesčių administratorius, ir Mokestinių ginčų komisija suteikė pareiškėjo atstovei galimybę susipažinti su visais skunde išvardytais dokumentais, daryti jų išrašus, ir ji šia teise pasinaudojo. Todėl konstatavo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnyje įtvirtintos teisės nebuvo pažeistos.

III.

17. Pareiškėjas J. N. (toliau – ir apeliantas) pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Savo nesutikimą su tokiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu apeliantas iš esmės grindžia šiais argumentais:

(1) teigia, kad ginčo atveju nei viena iš minėtų įmonių dėl nagrinėjamų sandorių netapo nemokia ar neveikiančia, sudarytos paskolų sutartys nebuvo joms nenaudingos, todėl perkelti pareigą mokėti mokesčius pareiškėjui nėra pagrindo, o ginčijamas teismo sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai;

(2) atkreipia dėmesį, kad tiek mokesčių administratorius, tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek ir pirmosios instancijos teismas iš esmės laikėsi (laikosi) pozicijos, kad jei mokesčių mokėtojas iš teisėtų alternatyvių investavimo į įmonę būdų (investavimo į įmonės kapitalą bei paskolų įmonei teikimo) pasirenka tą, kuriam taikomas palankesnis apmokestinimas, tai vienareikšmiškai įrodo, kad lengvata buvo piktnaudžiaujama. Apelianto nuomone, tokia ydinga praktika aiškiai prieštarauja įstatymų leidėjo valiai. Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas ir jų taikymas konkrečioms faktinėms aplinkybėms (t. y. pareiškėjo komerciniams sandoriams) neįmanomas atmetant bendruosius logikos dėsnius, verslo ir ekonominius principus ir tikslus. Tačiau teismas sprendime atsisakė tai daryti. Teismas iš esmės pripažinęs, kad palūkanų mokėjimai savo esme atliko ir įmonių ekonominės grąžos akcininkams už suteiktas lėšas paskirstymo funkciją, neteisingai laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, jog tokiu atveju šie mokėjimai turėtų būti pripažįstami dividendais, kas lemtų mažesnio mokesčių tarifo taikymą ir ženkliai sumažintų pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių sumą. Atsižvelgiant į tai, neatitinka tikrovės ir teismo sprendimo išvada, kad šioje byloje nėra ginčo dėl taikytino GPM tarifo;

(3) teigia, kad įrodinėjimo pareiga nepagrįstai teismo perkeliama pareiškėjui, nurodant, kad jo daromos loginės išvados nėra pagrįstos ar jis nepateikė atitinkamų duomenų;

(4) mano, kad teismas nepagrįstai apskritai nevertino pareiškėjo nurodytų ir paties teismo iš atsakovo išreikalautų įrodymų – susitarimų dėl mokesčių dydžio, nes šie susitarimai sudaryti ne tik dėl analogiškų, bet ir dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kokios analizuojamos nagrinėjamoje administracinėje byloje;

(5) pabrėžia, kad mokesčių administratoriaus iki realaus pareiškėjo informavimo apie mokestinį patikrinimą pradžios atlikti faktiniai patikrinimo veiksmai turi būti laikomi neteisėtais, o papildomi mokesčiai už 2007 metus laikytini apskaičiuotais pažeidžiant mokesčių apskaičiavimo senaties terminą, nes tokie veiksmai laikytini pradėtais po pranešimo apie pavedimą tikrinti įteikimo.

18. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas iš esmės pateikia analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia palaikanti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodytus argumentus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-256-122 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM), privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokos nuo 2007–2010 metais iš Lietuvos vienetų gautų pajamų. Mokestinį ginčą dėl tokio vietos mokesčių administratoriaus sprendimo nagrinėję Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas), Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundus atsisakė tenkinti.
21. Pagal pareiškėjo apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.
22. Nagrinėjamas ginčas iš esmės yra kilęs dėl pareiškėjo 2007–2010 metais palūkanų forma gautų pajamų apmokestinimo GPM ir apskaičiuotų PSD įmokų bei susijusių sumų (baudų ir delspinigių), konkrečiai: (1) 2007–2008 metais pagal 2005 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartį iš UAB „Vilniaus prekyba“ gautų palūkanų; (2) 2009 metais pagal 2008 m. gegužės 6 d. paskolos sutartį iš UAB „NDX energija“ gautų palūkanų; (3) 2010 metais pagal 2009 m. sausio 9 d. paskolos sutartį iš UAB „EVA grupė“ gautų palūkanų.
23. Iš tikrinamo Sprendimo matyti, kad vietos mokesčių administratorius vertino, jog minėtos paskolų sutartys buvo sudarytos siekiant vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą, todėl, taikydamas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau tekste remiamasi 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 69 straipsnio 1 dalį, ginčo pajamas kvalifikavo kaip kitas A klasės pajamas apmokestinimo GPM tikslais.

Dėl mokesčio apskaičiavimo taikant turinio viršenybės prieš formą principą

24. Nesutikdamas su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimais, pareiškėjas, be kita ko, teigia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų (sąlygų) ginčo mokestines prievoles apskaičiuoti pagal šioje nuostatoje įtvirtintas taisykles.
25. Atsakovas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka teigdamas, jog minėtos paskolų sutartys buvo sudarytos, išimtinai siekiant mokestinės naudos – iš Lietuvos vienetų gautas (kitas) pajamas įforminti kaip palūkanas, kurios, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 19 punktu (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija; 17 str. 1 d. 13 p. pagal 2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakciją) yra neapmokestinamos GPM bei nuo jų nereikėjo mokėti PSD įmokų.
26. Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įtvirtina, kad „tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai <...> visiškai išvengti mokesčio mokėjimo <...>, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas“.
27. Atsižvelgiant į nagrinėjamo mokestinio ginčo esmę, paminėtinos šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinių teismų praktikoje pateikiamos cituotos įstatymo nuostatos aiškinimo bei taikymo taisyklės:

(1) siekiant konkrečiai situacijai taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą. Kai objektyviai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą. Esant galimybei pasirinkti vieną iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, mokesčio mokėtojas neprivalo rinktis tokio, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė, ar kuris būtų naudingiausias valstybės biudžetui (pvz., žr. 2008 m. vasario 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556 250/2008; 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575‑371/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016 ir kt.);

(2) pagrįsti tvirtinimą, kad sandoriai sudaryti siekiant mokestinės naudos, privalo mokesčių administratorius (pvz., žr. 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502‑1305/2008; 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-97/2013). Ginčui pasiekus teismą, pastarasis turi nustatyti, ar mokesčių administratoriaus išvada dėl tikrojo ginčo sandorio (ūkinės operacijos) turinio yra pagrįsta tinkamu faktinių aplinkybių vertinimu ir pakankamais įrodymais (pvz., žr. 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525‑828/2008); 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1715/2012);

(3) taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius. Tai reiškia, jog taikant aptariamą principą yra atliekamas tokios mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik tiesiogiai ir betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šis veiklos vertinimas atliekamas inter alia paisant protingumo ir sąžiningumo principų; turinio viršenybės prieš formą principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-724/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m.; 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.).

28. Sprendžiant dėl ginčo faktinių aplinkybių vertinimo jų kvalifikavimo pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį aspektu, primintina ir tai, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Žinoma, ši proceso taisyklė nereiškia, jog mokesčių administratorius yra atleidžiamas nuo jam, be kita ko, Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos įrodinėjimo pareigos. Tačiau būtent teismas, inter alia pagal minėtas proceso taisykles dėl įrodymų vertinimo, sprendžia, ar mokesčių administratorius įvykdė aptariamą (įrodinėjimo) pareigą, ar jo surinkti ir pateikti duomenys (įrodymai), nustatytos ir pagrįstos faktinės aplinkybės patvirtina įstatymų leidėjo Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų (sąlygų) šiai nuostatai taikyti buvimą.
29. Mokesčių administratoriui tenkančios įrodinėjimo naštos bei teismo atliekamo įrodymo vertinimo aspektais pirmiausia pažymėtina, kad viešojo administravimo subjekto surinktų įrodymų pakankamumo (atlikto mokestinio patikrinimo išsamumo) savaime negali paneigti apelianto teiginiai dėl jo nurodomų susitarimų su kitais mokesčių mokėtojais sudarymo aplinkybių. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad minėti susitarimai nėra šios administracinės bylos dalykas; nagrinėjamas (mokestinis) ginčas nėra kilęs dėl mokesčio administratoriaus atsisakymo sudaryti atitinkamą susitarimą su pareiškėju. Vien tai, kad sudarydamas minėtus susitarimus mokesčių administratorius manė, jog surinko nepakankamai įrodymų mokestinių prievolių apimčiai nustatyti, negali savaime suponuoti identiško vertinimo ir dėl pareiškėjui tenkančių mokestinių prievolių. Kaip minėta, būtent teismas (mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos) vertina, ar mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai pagrindžia sprendimą dėl mokesčių apskaičiavimo aptariamu būdu. Be to, atsižvelgiant į pareiškėjo keliamus reikalavimus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti ir mokesčių mokėtojų lygybės ar asmenų lygiateisiškumo reikalavimų pažeidimo.
30. Pagal aptartas taisykles vertinant ginčo faktines aplinkybes, pirmiausia atkreiptinas dėmesys, jog vietos mokesčių administratorius, pareiškėjas bei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos didelį dėmesį skyrė 2001–2003 metų sandoriams, kuriuose dalyvavo pareiškėjas, bei operacijoms, susijusioms su UAB „NDX energija“ įstatinio kapitalo mažinimu ir UAB „EVA holding“ bei UAB „EVA grupė“ reorganizavimui. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog ginčo mokesčio objektas bei mokestinio ginčo dalykas nėra šių ūkinių operacijų išdavoje atsiradę atitinkamų bendrovių įsipareigojimai pareiškėjui (pareiškėjo, kaip kreditoriaus, reikalavimai). Mokesčių administratorius nesprendė dėl su šiomis operacijomis susijusių sumų apmokestinimo inter alia Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu; ginčo pajamos (pareiškėjo gautos palūkanų forma) nėra šio viešojo administravimo subjekto pripažintos minėtų įsipareigojimų (reikalavimų) dalimi, o vertintos kaip kitos pajamos. Todėl spręstina, jog šie aspektai nėra reikšmingi kvalifikuojant ginčo pareiškėjo pajamas bei sprendžiant dėl su šiomis pajamomis susijusių mokestinių prievolių apimties. Savo ruožtu toks vertinimas eliminuoja teismo pareigą atskirai pasisakyti ir vertinti proceso šalių argumentus šioje dalyje.
31. Tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies taikymo, reikšmingos būtent minėtų paskolų sutarčių su UAB „Vilniaus prekyba“, UAB „NDX energija“ bei UAB „EVA grupė“, t. y. sandorių, į kuriuos mokesčių administratorius neatsižvelgė, siekdamas identifikuoti tikrąjį ūkinių operacijų turinį apmokestinimo GPM tikslais, sudarymo aplinkybės. Pabrėžtina ir tai, kad, kaip minėta, teismo nesaisto nei mokesčių administratoriaus, nei pareiškėjo (mokesčių mokėtojo) svarstymai, nuomonė dėl pateiktų aplinkybių vertinimo.
32. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje surinktais duomenimis, inter alia juos vertindama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas proceso taisykles, neturi pagrindo abejoti vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, pateikta išvada, jog minėtų paskolų sutarčių sudarymu iš esmės buvo siekiama vienintelio tikslo – įgyti mokestinę naudą, t. y. sudaryti prielaidas pareiškėjui įgyti (išmokėti) sumas iš minėtų bendrovių lėšų, išvengiant mokesčių įstatymuose numatytų mokestinių prievolių.
33. Iš tiesų, atsižvelgiant į aptariamų paskolų sutarčių sudarymo aplinkybes, inter alia jas vertinant kaip aplinkybes, jog pareiškėjas buvo šių bendrovių akcininkas, su asocijuotais asmenimis (GPM įstatymo 2 str. 32 d. 1 p. (2004 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-1973 redakcija) neabejotinai galėjęs daryti įtaką šių Lietuvos vienetų sprendimams, galima konstatuoti, jog jos (sutartys) buvo sudarytos iš esmės išimtinai siekiant tenkinti pareiškėjo (akcininko) interesus; šios sutartys nebuvo sudarytos bendrovėms vykdant jų įprastą ekonominę veiklą, kuria siekiama uždirbti pajamų ar gauti kokios kitos ekonominės naudos. Vietos mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo, sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo bei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu surinkti įrodymai, kurie taip pat yra išsamiai aptarti mokestinio patikrinimo akte, ginčijamame Sprendime, atkartoti mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimuose, patvirtina, kad sudarydamos aptariamas paskolos sutartis bendrovės nesiekė kokios nors ekonominės naudos, paneigiančios mokesčių administratoriaus galimybę remtis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi. Įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo naštos tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo paskirstymo aspektais akcentuotina, jog pareiškėjo akcentuojamos tikrinamų paskolos sutarčių sudarymo aplinkybės nepaneigia minėtos išvados, pagrįstos mokesčių administratoriaus surinktais įrodymais. Abstraktūs svarstymai (nuomonė) apie minėtų bendrovių, kaip tikrinamų sutarčių šalių, galbūt gautą ekonominę naudą, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai yra nepakankami ar neišsamūs.
34. Apeliantas taip pat teikia argumentus dėl jo paties (galimai) gautos ne tik mokestinės, bet ir kitos ekonominės naudos iš aptariamų paskolos sutarčių. Tačiau dėl šių argumentų pabrėžtina, jog tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, vertinimas, kad Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu ginčo paskolos sutartimis buvo gauta kita (ne vien mokestinė) nauda, negali būti grindžiamas išimtinai pareiškėjo gauta nauda. Šiame baigiamajame teismo akte konstatuota minėtų Lietuvos vienetų ir pareiškėjų sąsaja neleidžia aptariamų paskolos sutarčių vertinti išimtinai iš šių vienetų dalyvio (pareiškėjo) perspektyvos, todėl apelianto argumentai dėl disponavimo turtu (reikalavimo teise) ir iš šio turto (reikalavimo teisės) gautų pajamų, nepaneigia vietos mokesčių administratoriaus išvados.
35. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju egzistavo Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ginčo mokestines prievoles apskaičiuoti šioje nuostatoje numatytu būdu. Mokesčių administratorius įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.).
36. Toliau apelianto teismui teiktų argumentų kontekste sprendžiant dėl pareiškėjo gautų pajamų kvalifikavimo pagal mokesčių įstatymus, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, kad šios pajamos laikytinos kitomis pajamomis apmokestinimo GPM tikslais. Vien tai, jog Sprendime referuojama į bendrovių nepaskirstytą pelną, nesudaro pagrindo kitaip vertinti pajamų rūšies, nes šis pelnas minimas tik kaip aplinkybė, reikšminga vertinant minėtas paskolų sutartis, be kita ko, ir šių sutarčių sudarymo tikslingumo aspektu.
37. Šiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad vietos mokesčių administratoriaus pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies taisykles teisingai nustatė tikrąjį ginčo mokestinių teisinių santykių turinį, šiuo aspektu Sprendimas yra pagrįstas pakankamais ir tinkamais įrodymais (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.); pareiškėjo argumentai bei teikiami įrodymai neleidžia kitaip vertinti ginčo teisinių santykių.

Dėl asmens, kuriam tenka pareiga įvykdyti mokestinę prievolę

38. Tikrinamu sprendimu mokesčių administratorius ginčo pajamas pripažino A klasės pajamomis apmokestinimo GPM tikslais (GPM įstatymo 22 str. 2 d. (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 ir 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XI-111 redakcijos). Pareiškėjas iš esmės sutinka su tokiu ginčo pajamų klasifikavimu; išplėstinė teisėjų kolegija taip pat neturi objektyvaus pagrindo kitaip vertinti šių pajamų priskyrimo atitinkamai klasei.
39. Tai reiškia, kad pagal bendras taisykles, įtvirtintas GPM įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija), pareiga apskaičiuoti ir sumokėti GPM iš A klasės pajamų tenka šį mokestį išskaičiuojančiam asmeniui (nagrinėjamu atveju – UAB „Vilniaus prekyba“, UAB „NDX energija“ ir UAB „EVA grupė“).
40. Ginčo atveju vietos mokesčių administratorius sprendimą nesilaikyti (nukrypti) nuo įstatymų leidėjo nustatytos taisyklės iš esmės grindė argumentu, jog nustačius Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, prievolė apskaičiuoti ir sumokėti mokestį tenka mokesčio mokėtojui, o ne mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Tačiau, kaip teisingai akcentuoja pareiškėjas, tokia mokesčių administratoriaus pozicija pripažintina nepagrįsta.
41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nepripažįstama, jog vien nustatymas, kad atitinkamų mokestinių teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingi mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė buvo sudaryti turint (vienintelį) tikslą gauti mokestinę naudą, savaime eliminuoja mokestį išskaičiuojančio asmens pareigą nuo gyventojo A klasės pajamų išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti atitinkamas mokesčių bei kitų privalomųjų įmokų sumas. Nei Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis, nei šio įstatymo 69 straipsnio 1 dalis savaime nesuteikia teisės atitinkamas mokestines prievoles paskirstyti kitiems asmenims, nei tiems, kurie eksplicitiškai nurodyti atitinkamo mokesčio įstatyme (2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.; 2016 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A‑153‑438/2016).
42. Kita vertus, nesant mokesčių įstatymuose nustatytų specialių nuostatų, taikant Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą ir (ar) mokėtinus mokesčius apskaičiuojant pagal to paties įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, mokesčių teisės aktuose nustatyta mokestį išskaičiuojančio asmens prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą gali būti perkelta atitinkamo mokesčio įstatyme nurodytam mokesčio mokėtojui tuo atveju, jei toks neperkėlimas pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus ir (ar) neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi būti paisoma ir mokesčių administratoriui administruojant mokesčius. Šis vertinimas atliekamas atsižvelgiant į konkrečiame mokestiniame santykyje susiklosčiusias individualias aplinkybes (2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.).
43. Galimybė reikalauti mokestinės prievolės, kylančios iš A klasės gyventojo pajamų, įvykdymo tiesiogiai iš mokesčio mokėtojo, o ne iš mokestį išskaičiuojančio asmens, yra administracinių teismų praktikoje pripažįstama išimtis iš bendros taisyklės, įtvirtintos GPM įstatymo 23 straipsnyje. Ši išimtis gali būti taikoma tik išskirtiniais atvejais (2016 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A‑153‑438/2016). Todėl svarbu įvertinti, ar nurodymas įvykdyti ginčo mokestines prievoles pagrįstai buvo duotas pareiškėjui (mokesčių mokėtojui), o ne mokestį išskaičiuojantiems asmenims (UAB „Vilniaus prekyba“, UAB „NDX energija“, UAB „EVA grupė“).
44. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip nustatyta byloje surinktais įrodymais, pareiškėjas (mokesčio mokėtojas) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ne tik minėtų bendrovių (mokestį išskaičiuojančių asmenų) akcininkas, bet ir kartu su kitais asocijuotais asmenimis kontroliavo šiuos vienetus, galėjo daryti ir – vertinant ginčui aktualias aplinkybes – darė įtaką bendrovių sprendimams. Šiame baigiamajame teismo akte taip pat konstatuota, jog palūkanų forma išmokant ginčo pajamas buvo veikiama išimtinai pareiškėjo (akcininko) interesais. Pastarosios aplinkybės ir pareiškėjo galimybės kartu su kitais asocijuotais asmenimis kontroliuoti (daryti įtaką) aptariamų bendrovių veiklą kontekste svarbu ir tai, kad ginčo pajamos buvo išmokėtos iš bendrovių veiklos lėšų, t. y. šios sumos nebuvo lėšos, kurios pagal nacionalinius įstatymus gali būti išmokamos Lietuvos vieneto dalyviams, veikiantiems kaip tokiems (nagrinėjamu atveju pripažinta, jog ginčo pajamos nebuvo, pvz., dividendai, įnašų grąžinimas teisės aktuose numatytais atvejais ar kt.).
45. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių visuma, jas vertinant minėto sąžiningumo ir mokesčių visuotinio privalomumo reikalavimų, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijų aspektu, neabejotinai sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad pareiškėjas negali remtis minėtomis GPM įstatymo 23 straipsnio nuostatomis, siekdamas nevykdyti Sprendime nurodytų mokestinių prievolių. Todėl nagrinėjamu atveju pripažintina, jog, nors ir netinkamais argumentais, vietos mokesčių administratorius bei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos iš esmės pagrįstai pripažino, kad už ginčo mokestinių prievolių įvykdymą atsakingas pareiškėjas (mokesčių mokėtojas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

46. Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia nepagrįstais pripažįsta apelianto teiginius, jog apskaičiuojant mokestines prievoles už 2007 metus buvo pažeista Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje numatyta mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis. Šiuo aspektu pakanka priminti, kad, remiantis nuoseklia administracinių teismų praktika, minėtas senaties terminas skaičiuojamas nuo pavedimo tikrinti surašymo dienos (pvz., žr. 2009 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑1431/2009; 2012 m. liepos 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-2226/2012; 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1881-556/2015 ir kt.). Kadangi pavedimas tikrinti (atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą), su kurio išrašymu siejama ir mokestinio patikrinimo pradžia (Mokesčių administravimo įstatymo 120 str. 1 d.), buvo surašytas 2012 m. gruodžio 31 d., pareiškėjo mokestinis patikrinimas galėjo būti atliekamas bei mokėtini mokesčiai ir su jais susijusios sumos apskaičiuotos ir už 2007 metus.
47. Pastarojo vertinimo negali paneigti ir pareiškėjo nurodomi argumentai dėl Mokesčių administravimo įstatymo 120 straipsnio 4 dalies, nustatančios, jog prieš pradedant faktinį patikrinimą, mokestinio patikrinimo pavedimo kopija pateikiama mokesčių mokėtojui, (galimo) pažeidimo. Nagrinėjamu atveju įvertinus mokestinio patikrinimo aplinkybes, eigą, pareiškėjo (jo atstovų) dalyvavimą jame (patikrinime), išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog net ir pripažinus, kad faktiniai mokestinio patikrinimo veiksmai (jų dalis) buvo atliekami iki informuojant pareiškėją apie pavedimą tikrinti, toks galimas mokesčių administravimo procedūrų pažeidimas nebūtų pagrindas ginčijamą Sprendimą (sprendimo dalį) pripažinti neteisėtu (nepagrįstu) ir jį (jo dalį) panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p., 133 str.).
48. Nepaneigiant šios išvados, atsižvelgiant į proceso šalių argumentus, atskirai pasisakytina dėl mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, vertinimo, jog pareiškėjas elgėsi aplaidžiai (nerūpestingai) ir nesąžiningai, nes neinformavo Lietuvos mokesčių administratoriaus apie jo naują gyvenamąją vietą (duomenys neskelbiami). Tokia šių institucijų pozicija iš esmės grindžiama aplinkybe, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti (mokestinį patikrinimą atlikti) gali už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus.
49. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su tokia pozicija dėl pareiškėjo pareigos informuoti mokesčių administratorių apie pasikeitusią gyvenamąją vietą (adresą). Nesant atitinkamų mokesčių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų, asmuo, nebesantis Lietuvos mokesčių mokėtoju, neprivalo teikti Lietuvos mokesčių administratoriui informacijos apie gyvenamosios vietos (adreso) pasikeitimus; tokia jo pareiga negali būti kildinama ir iš Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies.
50. Galiausiai išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad aplinkybė, jog pareiškėjas su tam tikrais dokumentais susipažino tik bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme metu, inter alia atsižvelgiant į šių dokumentų turinį bei šiame baigiamajame teismo akte pateiktą vertinimą, negali lemti savarankiško pagrindo ginčijamą Sprendimą bei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimus pripažinti nepagrįstais.

51. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. N. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

                                                                                                  Ričardas Piličiauskas

                                                                                                  Dainius Raižys

                                                                                                  Veslava Ruskan

                                                                                                  Arūnas Sutkevičius