Baudžiamoji byla Nr. 2K-323-489/2016

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00096-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.15.3.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. R. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo I. R. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1882 Eur) dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL (2259 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos ir I. R. skirta galutinė bausmė – 60 MGL (2259 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2014 m. rugsėjo 11 d. ir I. R. pripažinta atlikusi bausmę. Tuo pačiu nuosprendžiu iš dalies patenkintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) civilinis ieškinys ir iš I. R. priteista 63 561,17 Eur.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 22 d. nutartis, kuria nuteistosios I. R. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. I. R. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2011 m. kovo 31 d. organizavo apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, būtent: būdama uždarosios akcinės bendrovės „B“ direktorė, atsakinga už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 punkto, 12 straipsnio, 14 straipsnio 2 punkto, 16 straipsnio nuostatas, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. VA-9 patvirtintų Kasos aparatų ir prekybos (paslaugų teikimo) automatų, įtraukiamų į Lietuvos Respublikoje leidžiamų naudoti kasos aparatų ir prekybos (paslaugų teikimo) automatų modelių sąrašą, techninių reikalavimų 56 punktą ir 71 punktą, naudojo bendrovės kasos operacijoms atlikti kompiuterinį kasos aparatą su jame įdiegta taikomąja darbo programa „R-Keeper“, kuri nebuvo sertifikuota Valstybiniame informacinės technologijos institute; tyčia UAB „B“ priklausančiame alaus restorane, esančiame (duomenys neskelbtini), organizavo prekybą taip, kad alaus restorano klientams už gautas viešojo maitinimo paslaugas atsiskaitant grynaisiais pinigais buvo pateikiamos atspausdintos sąskaitos (pre-čekiai) iš užsakymų programos „R-Keeper“, esančios atskirame kompiuteryje; ir klientams sumokėjus sąskaitoje (pre-čekyje) visą nurodytą sumą grynaisiais pinigais, „R-Keeper“ programoje buvo atliekamas neteisėtas apmokėtų sąskaitų koregavimas, dėl to „R-Keeper“ programoje buvo įrašoma realiai neįvykusi ūkinė operacija apie tariamai pritaikytą 50  procentų ir 90 procentų nuolaidą visai užsakymo sumai, įvardijant šias operacijas pavadinimu „50% Akcija“ arba „90% Akcija“; gavusi iš restorano klientų visą apmokėtą užsakymo sumą, nurodytą sąskaitose – nefiskaliniuose čekiuose       (pre-čekiuose), elektroniniame kasos aparate CASIO Fe-2000 (korpuso Nr. 09502442), ji neapskaitė nuo 50 iki 90 procentų realiai gautų pajamų. Taip laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2011 m. kovo 31 d. į UAB „B“ buhalterinę apskaitą apgaule buvo neįtraukta 852 347 Lt (246 856,75 Eur) apmokestinamųjų pajamų, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „B“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už minėtą laikotarpį.

Be to, I. R. nuteista ir už tai, kad siekdama išvengti mokesčių, įrašė į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie UAB „B“ pajamas ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, būtent: žinodama, kad UAB „B“ apskaitė tik dalį apmokestinamųjų pajamų, davė nurodymą bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „M“ pateikti duomenis apie bendrovės gautas pajamas pagal elektroniniame kasos aparate CASIO Fe-2000 (korpuso Nr. 09502442) fiksuotas pajamas, dėl to UAB „M“ darbuotojai UAB „B“ PVM deklaracijose už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2011 m. kovo 31 d. nenurodė realiai gautų, bet buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų 852 347 Lt (246 856,75 Eur) apmokestinamųjų pajamų, t. y. įrašė žinomai neteisingus duomenis ir pateikė juos Vilniaus apskrities VMI Vilniaus apskrities skyriui. Taip pat I. R. už 2009 metus nepateikdama duomenų UAB „M“ apie realiai gautas 680 933 Lt (197 211,83 Eur) pajamas (jos veiklos laikotarpiu – 493 325 Lt (142 876,80 Eur), taikant fiktyvias 50 arba 90 procentų nuolaidas, dėl to laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. į UAB „B“ buhalterinę apskaitą apgaule nebuvo įtraukta 680 933 Lt (197 211,83 Eur) apmokestinamųjų pajamų (jos darbo laikotarpiu – 493 325 Lt (142 876,80 Eur), žinodama, kad bendrovė apskaitė tik dalį apmokestinamųjų pajamų, davė nurodymą UAB „M“ pateikti duomenis apie bendrovės gautas pajamas pagal elektroniniame kasos aparate CASIO Fe-2000 (korpuso Nr. 09502442) fiksuotas pajamas ir UAB „M“ darbuotojai UAB „B“ metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2009 metus įrašė žinomai neteisingus duomenis, dėl to už I. R. veiklos laikotarpį nebuvo deklaruota 41 224 Lt (119 39,30 Eur) pelno mokesčio, ir šiuos žinomai neteisingus duomenis pateikė VMI Vilniaus apskrities skyriui. Taip I. R. iš viso padarė 219 464 Lt (63 561,17 Eur) dydžio turtinę žalą valstybei.

2. Kasaciniu skundu nuteistosios I. R. gynėjas advokatas A. Pėstininkas prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš dalies patenkintas VMI civilinis ieškinys I. R., apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas nuteistosios I. R. gynėjo apeliacinis skundas, ir VMI civilinį ieškinį I. R. atmesti.

2.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 113 ir 115 straipsniuose nustatytų reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

2.2. Pasak kasatoriaus, baudžiamojoje byloje buvo vertinami I. R. veiksmai baudžiamosios ir civilinės teisės kontekste, tačiau teismai, vertindami civilinio ieškinio pagrįstumą, netinkamai taikė BPK nuostatas, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, būtinų civiliniam ieškiniui tenkinti, be to, klaidingai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas.

2.3. Kasatorius teigia, kad teismų sprendimuose tik formaliai nurodoma, jog yra nustatytos visos būtinos sąlygos I. R. atsakomybei už atsiradusią žalą kilti, tačiau tokia išvada nėra grindžiama baudžiamojo proceso metu surinktais duomenimis. Be to, nepateikiama jokių argumentų, kuriais teismai vadovavosi darydami išvadas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad civilinei atsakomybei kilti yra būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusių nuostolių, kaltė, žala (nuostoliai), tačiau taip pat nepateikė nei duomenų, kuriais remiantis buvo nustatytos minėtos sąlygos, nei motyvų, kodėl, teismo įsitikinimu, šios sąlygos buvo nustatytos teisingai, o tik pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai.

2.4. Anot kasatoriaus, I. R. neginčija žalos valstybei atsiradimo fakto, tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad už valstybei padarytą žalą, ta dalimi, kiek priteista iš I. R., atsakinga I. R.. Žala valstybei pasireiškė nesumokėtais mokesčiais, tačiau I. R. šiuo atveju nėra mokesčių mokėtojas, gavęs atitinkamas pajamas ir turėjęs pareigą sumokėti konkretaus dydžio mokesčius. UAB „B“, nesumokėdama mokesčių, ne tik padarė žalos valstybei, bet ir gavo naudos. Bylos duomenimis, UAB „B“ net neketino sumokėti mokesčių, nes visa bendrovės ūkinė veikla buvo organizuojama taip, kad mokesčių būtų išvengta. I. R. pateikti klaidingi duomenys, nors ir suklaidino VMI dėl UAB „B“ mokėtinų mokesčių dydžio, tačiau neturėjo įtakos UAB „B“ mokesčių nesumokėjimui. I. R. atlikti veiksmai buvo nukreipti nuslėpti mokesčių nesumokėjimo faktą, o žala valstybei atsirado dėl tiesioginio UAB „B“, kaip mokesčių mokėtojo, mokesčių nesumokėjimo. Kasatoriaus teigimu, baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys rodo, kad UAB „B“ ūkinės veiklos strategija buvo nukreipta į gaunamų pajamų dydžio nuslėpimą, todėl bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad tikrieji ūkinės veiklos duomenys būtų koreguojami prieš pateikiant juos valstybinėms institucijoms. I. R., siekdama išlaikyti bendrovės vadovės pareigas, buvo tiesiogiai įpareigota atlikti teisei priešingus veiksmus.

2.5. Kasatorius nurodo, kad teismai nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp atliktų veiksmų ir atsiradusios žalos valstybei, o tik formaliai konstatavo jo buvimą. I. R. buvo tik tarpininkė, atlikusi tam tikrą funkciją, kuri nulėmė klaidingos informacijos įrašymą ir pateikimą, t. y. valstybinės institucijos suklaidinimą. Ir nors I. R. veiksmai yra nusikalstami, tačiau neturėjo įtakos žalos valstybei atsiradimui. Kartu kasatorius pažymi, kad baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog identiški teisės pažeidimai buvo vykdomi daugelyje įmonių, kurios buvo kontroliuojamos UAB „G“, o teismas konstatavo, kad nusikalstamomis veikomis žala valstybei slepiant pajamas galėjo būti padaryta juridinio asmens dalyvio, UAB „G“ akcininko A. P., iniciatyva ir žinia. Šie duomenys rodo, kad UAB „B“ neteisėtas veikimas galėjo būti inicijuotas akcininko ir kitų atsakingų asmenų, todėl I. R. atsakomybės mastas turi būti vertinamas tik neperžengiant jos asmeniškai atliktų teisei priešingų veiksmų ribų, o šių veiksmų sukelta žala turi būti vertinama proporcingai atliktiems veiksmams.

3. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Arūnas Stankevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad teismai tinkamai kvalifikavo nuteistosios I. R. veiksmus ir pagrįstai pripažino, kad jais valstybei buvo padaryta 63 561,17 Eur dydžio žala. Pasak prokuroro, VMI civilinis ieškinys I. R. iš dalies tenkintas pagrįstai, nes byloje nustatytas priežastinis ryšys tarp I. R. neteisėtų veiksmų ir žalos valstybei, ir BPK 113, 115 straipsnių pažeidimų nepadaryta. Anot prokuroro, nuteistosios I. R. kaltumas dėl valstybės patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp I. R. veiksmų ir kilusios žalos egzistavimas grindžiamas byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma, kurią sudaro I. R. parodymai, liudytojų parodymai, specialisto išvados ir kiti duomenys, nuosekliai išdėstyti, išsamiai išanalizuoti bei įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir iš dalies aptarti apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Prokuroro teigimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kuriuos teismai pripažino pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad I. R., būdama bendrovės vadovė, turėdama įgaliojimus duoti nurodymus kitiems įmonės darbuotojams ir juos kontroliuoti, savo pareigas vykdė netinkamai, nesilaikydama įstatymų reikalavimų. Iš bylos medžiagos ir pačios I. R. parodymų matyti, kad ji puikiai suprato darbuotojams duodanti nurodymus daryti priešingas teisei veikas, siekiant nuslėpti realias bendrovės pajamas.

3.2. Prokuroras pažymi, kad už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą bendrovės vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, kyla pareiga atlyginti jo neteisėtais veiksmais padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Pasak prokuroro, teismui nustačius, kad I. R. atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jos kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir konstatuojamas bendro pobūdžio pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, pažeidimas – generalinis deliktas (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalys).

4. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atstovaujama kontrolės departamento direktoriaus Mariaus Žemgulio, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

4.1. Atsiliepime pritariama teismų išvadai dėl priežastinio ryšio tarp nuteistosios I. R. neteisėtų veiksmų ir padarytos žala valstybei buvimo. Teigiama, kad būtent UAB „B“ vadovė I. R., veikdama laisva valia, duodavo nurodymus jai pavaldiems darbuotojams daryti priešingas teisei veikas, t. y. taikyti klientams, atsiskaitantiems grynaisiais pinigais, fiktyvias nuolaidas, siekdama nuslėpti realias įmonės pajamas. I. R., apgaulingai tvarkydama įmonės buhalterinę apskaitą ir žinodama, kad VMI teikiamos mokesčių deklaracijos neatspindi UAB „B“ tikrosios finansinės ir ūkinės būklės, siekė išvengti privalomų mokesčių valstybei mokėjimo. I. R. savo, kaip UAB „B“ vadovės, pareigas vykdė netinkamai, dėl to valstybei buvo padaryta žala.

5. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentu, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje turėjo būti reiškiamas mokesčių mokėtojui, t. y. UAB „B“. Pažymima, kad šioje byloje UAB „B“ atsakomybės klausimas nebuvo nagrinėjamas, todėl nebuvo pagrindo svarstyti juridinio asmens civilinės atsakomybės klausimo. Be to, byloje neginčijamai nustatyta, kad I. R., eidama UAB „B“ direktorės pareigas, kaip fizinis asmuo savo veiksmais tiesiogiai prisidėjo prie žalos valstybei padarymo, todėl jos elgesys teismų pagrįstai įvertintas kaip pažeidžiantis CK 6.263 straipsnio 1 dalį.

6. Nuteistosios I. R. gynėjo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteisto asmens (juridinio asmens valdymo organo) subsidiarinės atsakomybės dėl neįvykdytos juridinio asmens mokestinės prievolės

7. Nagrinėjamoje byloje I. R. nuteista už tai, kad ji nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2011 m. kovo 31 d., būdama UAB „B” direktorė, tyčia nuslėpdama bendrovės gaunamas pajamas, VMI teikė neteisingas deklaracijas (BK 220 straipsnio 1 dalis) ir tyčia pateikė įtraukti į buhalterinę apskaitą neteisingus duomenis, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (BK 222 straipsnio 1 dalis).

7.1. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, jame I. R. kaltė dėl padarytų nusikalstamų veikų, šių veikų kvalifikavimas nėra ginčijami, tačiau nesutinkama su VMI pareikšto civilinio ieškinio išsprendimu, nes teismas neteisingai šiam civiliniam ieškovui iš nuteistosios ir civilinės atsakovės I. R. priteisė 63 561,17 Eur turtinės žalos atlyginimo. Skunde teigiama, kad I. R. nėra atsakinga už valstybei padarytą žalą dėl UAB „B“ nesumokėtų mokesčių. Teismai iš esmės pažeidė BPK 113, 115 straipsnių reikalavimus, nes nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, būtinų VMI civiliniam ieškiniui patenkinti.

7.2. Šioje byloje nagrinėdami VMI civilinį ieškinį, teismai susidūrė su bankrutuojančios įmonės valdymo organo – buvusio direktoriaus, t. y. bendrovės vadovo, deliktine atsakomybe prieš vieną iš bankrutuojančios įmonės kreditorių dėl šio kreditoriaus naudai neįvykdytos prievolės – nesumokėtų valstybei PVM ir pelno mokesčių.

Nagrinėjamoje byloje, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, tarp šalių susiklostęs ne vien generalinis deliktas, kurį numato CK 6.263 straipsnio 1 dalis, tačiau iškilęs sudėtingas turtinės atsakomybės teisinis santykis, nes civilinis atsakovas I. R. nėra PVM ir pelno mokesčių mokėtoja, o jos vadovaujama bendrovė neįvykdė mokestinės prievolės, ir šį juridinį asmenį su VMI visų pirma sieja mokestiniai teisiniai santykiai, kuriuos numato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija su vėlesniais pakeitimais).

Taip pat 2014 m. gruodžio 23 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateikus teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „B“ iškėlimo, VMI įstojus į UAB „B” bankroto bylą ir esant antros eilės kreditoriui su finansiniais reikalavimais, tarp VMI ir bankrutuojančios bendrovės  yra susiklostę ir žalos atlyginimo santykiai, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija su vėlesniais pakeitimais).

7.3. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nustatytos mokestinės prievolės vykdymas yra pirmiausiai susijęs su juridinio asmens – mokesčių mokėtojo – atsakomybe, nes būtent šio asmens pareiga yra atsakyti pagal savo prievoles priklausančiu turtu, kuri kyla dėl šio subjekto teisinio savarankiškumo ir ūkinės veiklos vykdymo (CK 2.33 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 1 ir 2 dalys). Į tokį vykdymą įsiterpia netinkamas įmonės vadovo pareigų atlikimas, pasireiškęs dviejų nusikaltimų finansų sistemai padarymu, bei šio vadovo atliktų veiksmų santykis su tuo, kad įmonė tapo nemokia. Kitaip tariant, byloje įrodinėtina ir aplinkybė, kad UAB „B” direktorės veiksmai prisidėjo prie šios bendrovės neigiamos finansinės būklės, negalėjimo įvykdyti turimų mokestinių įsipareigojimų VMI.

7.4. Nagrinėjant analogiškus teisinius santykius kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad įmonės administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, įmonės interesų nepriešpastatyti visuomenės interesams; tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o pareiga kreditoriams atsiranda tik pablogėjus įmonės finansinei būklei ir tik laiku inicijuoti bankroto bylą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio numatyta tvarka, tai suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis); juridinio asmens vadovas, vykdydamas savo funkcijas ir atlikdamas veiksmus, teismo nuosprendžiu (teismo baudžiamuoju įsakymu) pripažintus nusikalstamais, lėmusiais juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus tretiesiems asmenims, neatsako prieš trečiuosius asmenis pagal juridinio asmens prievoles savo turtu (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), nebent nebūtų laiku inicijavęs bankroto bylos. Vadovo nusikaltimu padaryta žala yra žala bendrovei, nes būtent jai kyla pareiga laiku vykdyti savo mokestines prievoles. Bendrovei iškėlus bankroto bylą, kreditoriai savo teises gali ginti tik per bankroto administratorių arba kreiptis su netiesioginiu ieškiniu dėl žalos atlyginimo bankrutuojančiai bendrovei. Tačiau kiekvienu atveju taikant tokią deliktinę atsakomybę reikia nustatyti visus būtinus tam elementus: neteisėtą juridinio asmens vadovo veiką, žalos padarymo faktą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir juridinio asmens vadovo kaltę (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-298/2006; 3K-3-19/2012).

7.5. Iš pirmiau nurodytų teisės aiškinimo taisyklių matyti, kad įmonės vadovo atsakomybė prieš kreditorius dėl jų naudai neįvykdytos mokestinės prievolės gali kilti tik tais atvejais, kai pati bendrovė dėl nemokumo negali įvykdyti savo prievolės ir kai įmonės vadovas pažeidžia fiduciarinės pareigas įmonei. Tai – nemokios įmonės vadovo subsidiarinės deliktinės atsakomybės prielaidos, kurias reglamentuoja CK 2.87 ir pirmiau kasacinės instancijos teismo jurisprudencijos pavyzdžiuose nurodytos CK normos.

Dėl BPK pažeidimų, padarytų teismams nagrinėjant civilinio ieškinio klausimus

8. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Civilinio ieškovo statuso įgijimą lemia du pagrindai – faktinis ir juridinis. Juridinis pagrindas – tai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis pripažinti asmenį civiliniu ieškovu. Faktinis pagrindas reiškia, kad byloje civilinį ieškinį gali pareikšti ne bet kas, o tik asmuo (fizinis ar juridinis), dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos ir reikalaujantis ją atlyginti. Toks pagrindas grindžiamas objektyviais duomenimis, leidžiančias nustatyti nusikalstama veika padarytos žalos faktą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2016).

8.1. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį (BPK 109 straipsnis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1852 redakcija). BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. BPK 113 straipsnyje suformuluota taisyklė, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas ir taikant civilinio proceso normas, kai baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, jeigu šios normos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Taigi pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Tačiau gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys.

8.2. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje civilinio ieškovo VMI reikalavimui patenkinti bet kokiu atveju turėtų būti nustatytos civilinės atsakovės I. R. deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: padaryta žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė                                  (CK 6.246–6.248 straipsniai). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė neatsiranda.

8.3. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, spręsdamas civilinio ieškinio klausimus šis teismas pagal civilinio ieškovo – VMI – pateiktus rašytinius bylos duomenis nustatė padarytos žalos dydį – nesumokėtų PVM ir pelno mokesčių sumas. Tačiau kitų civilinės atsakomybės sąlygų teismas išsamiai nesvarstė, neišdėstė bylos duomenų, atskleidžiančių priežastinį ryšį tarp I. R. nustatytų neteisėtų veiksmų ir VMI civiliniame ieškinyje nurodytos žalos.

8.4. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo procesas turi du etapus. Pirmame etape, nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (pvz. kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-611/2015). Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014 ir kt.).

8.5. Apie priežastinį ryšį sprendžia teismas, visapusiškai įvertindamas visus reikšmingus bylos faktus ir nustatydamas loginę faktų ir priežasčių seką, kuri reikalinga padaryti išvadai – ar yra ryšys tarp civilinės atsakovės neteisėtų veiksmų ir VMI civiliniame ieškinyje nurodytos žalos.

8.6. Tačiau faktų ir aplinkybių, kad I. R. veiksmai turėjo įtakos juridinio asmens mokestinės prievolės neįvykdymui, kad šio civilinio atsakovo veiksmai lėmė bendrovės neigiamą finansinę būklę, nemokumą arba prie jo prisidėjo, teismai neišdėstė. Šios aplinkybės susijusios su juridinio asmens veiklos analize, išsiaiškinimu, ar UAB „B” buvo moki nusikalstamų veikų padarymo, sužinojimo apie mokestinę prievolę metu, ir ar tuo atveju, jei I. R. nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų, įmonė būtų įvykdžiusi mokestinę prievolę, ar įmonė pripažino šią prievolę, ar priešingai, juridinio asmens, dalyviai, žinodami apie neteisėtus direktorės veiksmus, juos toleravo.

8.7. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje civilinio ieškinio išsprendimo klausimai argumentuoti tik pateikus atskiras citatas iš dviejų kasacinės instancijos teismo nutarčių, priežastinio ryšio nustatymui neskiriant jokio dėmesio.

Šis teismas konstatavo, kad nuteistoji I. R. prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi padariusi nusikalstamas veikas, davė nuoširdžius ir išsamius parodymus, kurie padėjo atskleisti visas nusikalstamos veikos aplinkybes. Nuosprendyje nurodyta, kad I. R. pateikta susirašinėjimo medžiaga patvirtino jos parodymus apie kitus asmenis, žinojusius apie nusikalstamą veiką. Tačiau viso proceso metu nuosekliai pačios I. R. ir jos pateiktos teismui susirašinėjimo medžiaga tvirtinamų reikšmingų aplinkybių, jog UAB „B“ ūkinė veikla ne I. R. iniciatyva buvo organizuota taip, kad buvo sudarytos sąlygos nerodyti tikrųjų pajamų, jos buvo panaudojamos tiek įmonės veikloje, tiek kitais tikslais, teismas sprendžiant civilinį ieškinį neįvertino.

8.8. Pirmosios instancijos teismo be įvertinimo paliktos aplinkybės, kad apgaulingai tvarkyti apskaitą ir paslėpti mokesčius palengvino tai, jog byloje nustatytos UAB „B“ panaudotas kompiuterinis kasos aparatas su jame įdiegta taikomąja darbo programa „R-Keeper“, kuri nebuvo sertifikuota Valstybiniame informacinės technologijos institute. Tai yra darbo programa, leidusi „B“ priklausančiame alaus restorane organizuoti prekybą tokiu būdu, kad klientams už gautas viešojo maitinimo paslaugas atsiskaitant grynaisiais pinigais, būtų pateikiamos atspausdintos sąskaitos        (pre-čekiai), o jiems sumokėjus, sąskaitoje (pre-čekyje) visą nurodytą sumą grynais pinigais, programoje būtų galimas neteisėtas apmokėtų sąskaitų koregavimas, dėl ko įrašoma realiai neįvykusi ūkinė operacija apie tariamai pritaikyta 50 ir 90 proc. nuolaida visai užsakymo sumai.

8.9. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apelianto argumentus, nutartyje pakartojo apkaltinamajame nuosprendyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo nurodytas bylos aplinkybes, teisingai patikslino civilinės atsakomybės pagrindus nustatančias CK normas, kad bendrovės vadovas, kuris dirba pagal sutartį ir neatitinka CK 2.45 straipsnyje nurodytų požymių, nėra juridinio asmens dalyvis, todėl jam netaikomi juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles pagrindai, numatyti CK 2.50 straipsnyje. Šis teismas nurodė, kuo pasireiškė civilinio atsakovo padaryti neteisėti veiksmai, tyčinė nuteistosios kaltė, žala, tačiau ar yra teisinis priežastinis ryšys tarp I. R. veiksmų ir žalos, nesvarstė, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir VMI civiliniame ieškinyje nurodytos žalos tinkamai neatskleidė.

8.10. Šis teismas pabrėždamas, kad nuolaidų sistema, leidžianti iškreipti UAB „B“ tikrąsias ūkines operacijas, buvo įdiegta ne I. R. iniciatyva, nustatė, kad šioje byloje nusikalstamomis veikomis žala valstybei slepiant pajamas galėjo būti padaryta juridinio asmens dalyvio, UAB „G“ akcininko A. P. iniciatyva ir jam žinant, tačiau šių aplinkybių reikšmės sprendžiant civilinį ieškinį teismas niekaip neįvertino.

9. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 113, 115 109 straipsnių reikalavimus, nes tinkamai nepatikrino visų byloje surinktų duomenų, patvirtinančių pareikšto civilinio ieškinio pagrindą, neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių, būtinų VMI civiliniam ieškiniui patenkinti, nesiėmė priemonių nustatyti, ar yra visos civilinės atsakovės I. R. civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos.

10. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, minėtų pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų neištaisė, civilinio ieškinio pagrįstumo visa apimtimi neišnagrinėjo ir taip iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, o tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

11. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi įvertinti įrodymus dėl civilinio ieškinio pagrindo ir pagrįstumo ir padaryti tinkamai motyvuotas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su civilinio ieškinio išsprendimu, pagrįstumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 22 d. nutarties dalį, kuria nuteistosios I. R. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinis skundas atmestas, ir perduoti bylos dalį dėl civilinio ieškinio nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Teisėjai                      Alvydas Pikelis

                      Vytautas Masiokas

                      Tomas Šeškauskas