Administracinė byla Nr. A-271-556/2016

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02470-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir VMI prie FM) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, ir Komisija) 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. S-77(7-56/2014) ir palikti galioti atsakovo 2013 m. spalio 20 d. suformuotą Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją už 2013 metus, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 111 Lt žemės mokesčio.

Atsakovas paaiškino, kad Komisija nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (Žin., 1992, Nr. 21-612; 2011, Nr. 163-7743; toliau – ir Žemės mokesčio įstatymas, ir ŽMĮ) 12 straipsnio 4 dalies ir 13 straipsnio nuostatomis bei Žemės mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų VMI prie FM viršininko 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. VA-57 (Žin., 2013, Nr. 104-5124, toliau – ir Taisyklės), 37–38, 74.6 punktų nuostatomis, jas interpretuoja skirtingai nei Komisija. Komisija 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. S-77 (7-56/2014), atsižvelgusi į tai, jog ginčijamame žemės sklype faktiškai auga miškas ir šis žemės sklypas į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą yra įtrauktas kaip miško žemė, taip pat į tai, kad pareiškėjas turi leidimus įveisti mišką ne miško žemių sklypuose, padarė išvadą, jog ginčijamas žemės sklypas yra neapmokestinamas žemės mokesčiu pagal ŽMĮ (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. X1-1829 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) 4 straipsnį ir panaikino atsakovo 2013 m. spalio 20 d. suformuotą Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją už 2013 metus. Komisija išvadą, kad ginčo žemės sklypai yra miško žemė, grindė 2007 metų, tačiau ne aktualiu 2013 metų laikotarpiu patvirtintais duomenimis. Žemės mokestis 2013 m. mokestiniu laikotarpiu skaičiuojamas, remiantis nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio naujos redakcijos ŽMĮ bei Taisyklių nuostatomis. Pažymėjo, kad ŽMĮ nenustatyta, jog žemės mokestis gali būti apskaičiuojamas vadovaujantis ne tik Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR), bet ir kitų registrų ar kadastrų duomenimis. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, vadovaujasi būtent valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro pateiktais NTR duomenimis. NTR ginčo žemės sklypo tikslinė naudojimo paskirtis nurodyta žemės ūkio, tačiau nėra duomenų, kad tai būtų miško žemė. Ankstesnįjį žemės sklypo savininką 2008 m. informavo apie galimybę tikslinti ar pakeisti žemės sklypų kadastro duomenis. Pareiškėjas nesiima jokių aktyvių veiksmų NTR esantiems duomenims patikslinti, o piktnaudžiauja jam suteiktomis procesinėmis teisėmis skųsti mokesčių administratoriaus suformuotas mokesčių deklaracijas. Be to, remiasi ir Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 16 straipsniu ir Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro įstatymo 4 straipsniu. Atsakovo vertinimu, žemės mokestis pareiškėjui apskaičiuotas pagrįstai, vadovaujantis ŽMĮ ir kitų teisės aktų nuostatomis, kurios turėtų būti taikomos vienodai visiems žemės mokesčio mokėtojams.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12), sutiko su Komisijos pozicija.

Pareiškėjas atsiliepimą grindė iš esmės tuo, kad atsakovas neatsižvelgė ir neįvertino pareiškėjo socialinės padėties, t. y. tai, jog jis nuo 2008 m. gavo sumažintą pensiją, kuria turėjo dalintis su dviejų sūnų šeimomis. Nei pareiškėjas, nei jo sūnų šeimos neturi realių galimybių sutaupyti apie 10 000 Lt 19,05 ha ir 24,11 ha miškų sklypų projektams dėl jų paskirties pakeitimo parengti. Be to, per pareiškėjo 19,05 ha sklypą nutiesta elektros oro linija, todėl iškirsta 85,88 arų miško ruože 409 m x 21 m, pareiškėjo sklypas tapo nepatraukliu ir niekas jo neperka. Pareiškėjas teigė, kad dėl VĮ Žemėtvarkos instituto Klaipėdos filialo netinkamų veiksmų turėjo priimti ir savo vardu įregistruoti 19,05 ha ir 11,00 ha mišką, kurie VĮ Registrų centro pažymėjimuose buvo įrašyti ne kaip miškas, o kaip žemės ūkio paskirties žemė. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškotvarkos tarnyba pažymose patvirtino, kad minėti sklypai yra miško žemė. Pareiškėjas su šiomis pažymomis kreipėsi į VĮ Žemėtvarkos instituto Klaipėdos filialą, prašydamas ištaisyti klaidas, tačiau jų neištaisė. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas neginčija fakto ir sutinka, jog pareiškėjo 19,05 ha miško sklypas 2004 m. rugsėjo 20 d. buvo teisingai įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre kaip miško žemė ir tik vėliau žemėtvarkos tarnyba VĮ Registrų centrui pateikė apie 19,05 ha sklypą neteisingus duomenis. Pritarė Komisijos 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. S-77 (7-56/2014 ) išdėstytai pozicijai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 30–33) atsakovo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rašytiniais bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 19,05 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2013 m. spalio 20 d. suformavo Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją, kuria pareiškėjui apskaičiavo 111 Lt žemės mokesčio už 2013 m. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją dėl Žemės mokesčio deklaracijoje už 2013 m. apskaičiuotu 111 Lt mokesčiu ir prašė jį panaikinti. Komisija 2014 m. balandžio 16 d. ginčijamu sprendimu Nr. S-77(7-56/2014), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 155 straipsnio 4 dalimi, panaikino atsakovo 2013 m. spalio 20 d. suformuotą Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją už 2013 metus, kuria pareiškėjui apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą 111 Lt žemės mokestis.

Teismas konstatavo, kad šioje administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą sprendžiama, ar Mokestinių ginčų komisijos 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. S-77(7-56/2014) yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pabrėžė, kad šioje byloje ginčas kyla dėl taikytinų Žemės mokesčio įstatymo nuostatų taikymo bei aiškinimo: atsakovo manymu, Komisija netinkamai pritaikė Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnį, pagal kurį mokesčio objektas yra fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, neįvertindama minėto straipsnio Žemės mokesčio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog reikalingi žemės mokesčiui apskaičiuoti duomenys gaunami iš Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro, kontekste. Pasak atsakovo, administracinėje byloje yra neginčijami Nekilnojamojo turto registro duomenys, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausanti žemė yra žemės ūkio paskirties, todėl Komisija netinkamai pritaikė Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnį, nurodžiusi, jog ginčijamuose žemės sklypuose faktiškai auga miškas ir šie žemės sklypai į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą yra įtraukti kaip miško žemė, kad pareiškėjas turi leidimus įveisti mišką ne miško žemių sklypuose.

Teismas sutiko su Komisijos skundžiamame sprendime pateiktu teisės nuostatų taikymu ir aiškinimu. Atsakovas vertino tik Nekilnojamojo turto registro duomenis, tačiau buvo būtina atsižvelgti ir į Nekilnojamojo turto kadastro, be kita ko, miškų kadastro, duomenis, todėl pati tinkamai netaikė ir neaiškino Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio bei 13 straipsnio 1 dalies, pagal kurią mokesčių administratorius turi pareigą pats surinkti nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenis, o ne perkelti minėtą pareigą mokesčių mokėtojams, kad šie teiktų minėtus duomenis, nuostatų. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuota, kad atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Komisijos 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. S-77(7-56/2014) paliktinas nepakeistas.

III.

Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu (b. l. 38–40) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą ir atsakovo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas, Komisija ir teismas ginčo atveju skirtingai interpretuoja Žemės mokesčio įstatymo (Žin.,1992, Nr. 21-612; 2011, Nr. 163-7743) 12 straipsnio 4 dalies ir 13 straipsnio nuostatas bei Žemės mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų VMI prie FM viršininko 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. VA-57 (Žin., 2013, Nr. 104-5124) 37–38, 74.6 punktų nuostatas. Žemės mokestis 2013 m. mokestiniu laikotarpiu skaičiuojamas pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio naujos redakcijos ŽMĮ nuostatas bei pagal minėtų Taisyklių nuostatas. ŽMĮ nuostatose nenustatyta, jog žemės mokestis gali būti apskaičiuojamas vadovaujantis ne tik NTR, bet ir kitų registrų ar kadastrų (pvz. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro) duomenimis. Todėl mokesčių administratorius, apskaičiuodamas žemės mokestį, vadovaujasi tik VĮ Registrų centro pateiktais NTR duomenimis.

2. Taisyklių 74.6 punkte nustatytas vienas iš deklaracijos tikslinimo atvejų „kai duomenys neteisingi dėl mokesčio mokėtojo duomenų neįregistravimo NTR, tai deklaracija patikslinama tada, kai mokesčio mokėtojas juos įregistruoja NTR ir kai NTR pateikia patikslintus duomenis.“ NTR duomenų kadastriniuose rodikliuose nenurodyta, kad pareiškėjo turimame sklype būtų nurodyta miško žemė. Akcentuotina, jog ankstesnis žemės sklypo savininkas K. K. dar 2008 metais (žr. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. birželio 27 d. raštą Nr. (18.32) L2-5399) buvo informuotas, kur turi kreiptis dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo bei žemės sklypų kadastro duomenų patikslinimo, tačiau iki šiol jokie pakeitimai nėra atlikti. Taigi pareiškėjas pats nesiima jokių aktyvių veiksmų dėl duomenų patikslinimo NTR, o tiesiog piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis skųsdamas mokesčių administratoriaus suformuotas mokesčių deklaracijas.

3. Priešingai nei skundžiamame sprendime nurodė teismas, mokesčių administratorius neperkėlė pareigos pareiškėjui pateikti nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenis, šiais duomenimis mokesčių administratorius disponuoja ir NTR duomenų kadastriniuose rodikliuose nenurodyta, kad pareiškėjo turimame sklype būtų nurodyta miško žemė. Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad pagrindiniai registrai yra valstybės registrai ir vienas iš pagrindinių registrų yra nekilnojamąjį turtą ir teises į jį registruojantis registras. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovo nuomone, žemės mokestis pareiškėjui apskaičiuotas pagrįstai, vadovaujantis ŽMĮ ir kitų teisės aktų nuostatomis, kurios turėtų būti taikomos vienodai visiems žemės mokesčio mokėtojams. NTR nurodyta ginčo žemės sklypo tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Komisija ir teismas nepagrįstai nesivadovavo minėtų ŽMĮ ir Taisyklių nuostatomis apibrėžiančiomis žemės mokesčio objekto nustatymą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodo, kad Mokestinių ginčų komisijos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvai ir išvados yra pagrįstos ir teisingos, nes paremtos faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi naujomis Taisyklėmis. Šios Taisyklės, įsigaliojusios nuo 2013 m. spalio 4 d., nenumatė veikimo atgaline data. Todėl pareiškėjo 19,05 ha sklypų žemės mokestis už 2013 metus turėjo būti ir buvo apskaičiuotas remiantis ne Taisyklėmis, o Žemės mokesčio taisyklėmis, galiojusiomis nuo 2006 m. birželio 9 d. (56 str.). Komisija, priimdama 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, rėmėsi ne tik LR valstybinės miškotvarkos tarnybos 2007 m. lapkričio 28 d. pažyma Nr. 14778, bet šios tarnybos 19,05 ha miško sklypo kartografiniu fragmentu, o taip pat ir savo 2008 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. S-8 (7-256/2007), kuriais buvo patvirtinta, kad 19,05 ha yra miško žemė. Be to, pareiškėjas 2015 m. vasario 5 d. teismui posėdžio metu pateikė naują LR valstybinės miškų tarnybos 2015 m. sausio 22 d. pažymą Nr. 54308 su taksoraščio ištrauka apie 19,05 ha miško plote augančius medžius. Administracinėje byloje prie atsiliepimo, adresuoto teismui, yra pridėti dokumentai, patvirtinantys jo šeimos pastangas, siekiančias susitvarkyti žemės sklypų dokumentus. Be to, Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracija (kopija), išrašyta 2007 m. rugsėjo 21 d., patvirtina, kad jis žemės mokestį už 2007 metus, už 19,05 ha, yra susimokėjęs. Žemės mokesčio įstatyme nėra įtvirtintas draudimas nustatant apmokestinimo objektą, vadovautis ir kitais dokumentais, tarp jų ir kitų registrų duomenimis, patvirtinančiais miško žemės buvimo faktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjui ginčo žemės mokestis (Žemės mokesčio deklaracijos pagrindu) apskaičiuotas už tai, kad jis, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, nuosavybes teise valdo žemės ūkio paskirties žemę.

Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracija iš esmės yra mokesčių administratoriaus parengiamas ir mokesčių mokėtojui pateikiamas dokumentas (sprendimas), kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys. Būtent šioje deklaracijoje yra nustatytas tikslus konkretaus mokesčių mokėtojo prievolės dydis, kurią jis turi įvykdyti įstatyme nustatytu terminu. Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracija Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme patenka į skųstino teisės akto (sprendimo) sąvoką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-448-556/2015).

Žemės mokesčio įstatymo 1 straipsnyje (redakcija nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 3 d., t. y. redakcija galiojusi 2013 m. spalio 20 d.) buvo pasisakyta, kad šis įstatymas nustato žemės apmokestinimo žemės mokesčiu tvarką. Pagal šią tvarką mokesčio objektas yra fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Žemės mokesčio įstatymo 4 str.).

Taigi įstatymų leidėjas apibrėžęs mokesčio objektą padarė ir atitinkamą išimtį, nusprendęs žemės mokesčiu neapmokestinti miško žemės ir žemės ūkio paskirties žemės, kurioje įveistas miškas įstatymų nustatyta tvarka, todėl priimant sprendimą dėl žemės mokesčio apskaičiavimo teisiškai reikšminga tiksliai nustatyti, ar nėra įstatymų leidėjo numatytos išimties. Mokestinių ginčų komisija būtent tai ir padarė. Konstatavusi, kad apmokestinta žemė nepatenka į žemės sąvoką, o yra miško žemė, panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. spalio 20 d. suformuotą Žemės mokesčio deklaraciją, kuria S. K. apskaičiuotas 111 Lt žemės mokestis.

Mokesčių administratoriaus nuomone, tokia pozicija nepagrįsta, nes turėjo būti remiamasi tik VĮ Registro centro pateiktais NTR duomenimis, bet Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, toks tvirtinimas nėra visiškai pagrįstas.

Iš tiesų, kaip ir nurodė apeliantas, Žemės mokesčio įstatymo 13 straipsnyje minimi Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenys, kurie paprastai padeda identifikuoti žemės mokesčio objektą bei gali nulemti žemės mokestį ir nėra disputo, jog jie laikytini teisingais bei išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Tačiau būtina pažymėti, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. „Mokestinėse bylose nagrinėjamose administraciniuose teismuose ši nuostata taip yra taikytina turint omenyje ir MAĮ 67 straipsnio (Mokesčio apskaičiavimo teisingumo pagrindimas) 1 dalį, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011).

Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas ginčo žemės mokestį, surinko atitinkamus faktinius duomenis (duomenys iš NTR), kurie ir nulėmė Žemės mokesčio deklaracijos suformavimą, tačiau mokesčių mokėtojas, teisėjų kolegijos vertinimu, apsigynė, pateikdamas faktinius duomenis, įrodančius, jog apmokestintas žemės sklypas nepatenka į žemės mokesčio objekto sąvoką ir yra įstatymo leidėjo numatyta žemės mokesčiu neapmokestinama išimtis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad apskaičiuojant žemės mokestį pagal Žemės mokesčio įstatymą mokesčių administratorius buvo įpareigotas remtis tik NTR duomenimis. Tai paprastai tik vienas iš įrodymų. Ir jei yra kitokių, turi būti įvertinta jų visuma bei tik tada priimamas sprendimas dėl Žemės mokesčio deklaracijos suformavimo.

Šiuo konkrečiu atveju, pagal administracinėje byloje turimus nebekartotinus (įvardyti MGK sprendime) duomenis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.), paneigus mokesčių administratoriaus surinktus, Mokestinių ginčų komisija padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo žemės sklypai Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio prasme yra neapmokestinami, nes yra miško žemė (įstatymų leidėjo numatyta išimtis) – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas (Miškų įstatymo 2 str. 3 d. – redakcija nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.).

Apeliaciniame skunde, prašant naikinti teismo sprendimą, nurodomas ir Taisyklių 74.6 (redakcija nuo 2013 m. spalio 4 d.) punktas, lemiantis deklaracijos tikslinimą - „kai duomenys neteisingi dėl mokesčio mokėtojo duomenų neįregistravimo NTR, tai deklaracija patikslinama tada, kai mokesčio mokėtojas juos įregistruoja NTR ir kai NTR pateikia patikslintus duomenis.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tai, visų pirma, poįstatyminis reguliavimas, antra, nukreiptas inter alia į Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijos duomenų tikslinimo KIT716 formos užpildymo, tikslinimo, įteikimo mokesčių mokėtojams tvarką, neapibrėžiantis ir negalintis apibrėžti žemės mokesčio objekto, įtvirtinto Žemės mokesčio įstatyme, todėl aptariama apeliacija laikytina teisiškai nepagrįsta.

Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisinį reguliavimą, skirtą ginčo santykiams ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas galioti, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Ričardas Piličiauskas

                                                                      Arūnas Sutkevičius