Civilinė byla Nr. 2-669/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00259-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija: 99.1.; 122.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarties, kuria ieškovui nustatytas terminas sumokėti žyminiam mokesčiui, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3538-392/2014 pagal ieškovo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Parkngo“ dėl įpareigojimo nutraukti neteisėtą veiklą ir nuostolių atlyginimo.

            Teisėja

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Atskiruoju skundu keliamas klausimas dėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė prašo:

1) įpareigoti atsakovą UAB „Parkngo“ nutraukti rinkliavos už automobilių parkavimą rinkimą ir išjungti visus teritorijos kelių užtvarus, kas užtikrintų nekliudomą ir nemokamą transporto priemonių patekimą į ieškovo teritoriją adresu: (duomenys neskelbtini);

2) priteisti iš atsakovo 264 665,44 Lt nuostolių ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 6 d. nutartimi įpareigojo ieškovą iki 2014 m. vasario 24 d. apmokėti ieškinį 4 720 Lt dydžio žyminiu mokesčiu.

Teismas nurodė, kad ieškovas nėra valstybės ar savivaldybės įstaiga, ieškovo finansavimo šaltinis tokio jo statuso neįtvirtina, todėl žyminį mokestį sumokėti ieškovas privalo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartį, įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos grąžinti ieškovui 4 720 Lt žyminį mokestį.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo pozicija prieštarauja ne tik įstatymui, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 14 d. konsultacijoje Nr. A3-80 (Teismų praktika Nr. 19, 2003) suformuotai CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto aiškinimo praktikai. Ieškovas yra valstybės įstaiga, finansuojama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, todėl jis atleistas nuo prievolės mokėti žyminį mokestį (CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje byloje atskiruoju skundu keliamas klausimas – ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo, kaip viešosios įstaigos, kurios tikslas tenkinti viešuosius interesus vykdant sveikatos priežiūros veiklą, pareiškusio ieškinį dėl įpareigojimo nutraukti neteisėtą veiklą ir nuostolių atlyginimo, atžvilgiu netaikė CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatos.

CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos (įstaigos) atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose už ieškinius dėl lėšų išieškojimo.

Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos – tai atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, įmonės ir įstaigos, teikiančios asmenims viešąsias paslaugas; taip pat valstybės ir savivaldybių įmonės, viešosios įstaigos, kurių savininkė arba bent viena iš dalininkių yra valstybė ar savivaldybė, akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės, kuriose valstybei arba savivaldybei priklauso daugiau kaip 50 procentų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, kai jos teikia informaciją apie savo darbuotojų darbo užmokestį šio įstatymo nustatyta tvarka (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 10 dalis).

Pacituota definicinė norma nėra subjektų požiūriu tapati įtvirtintai CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte. Tą implikuoja sisteminis CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 ir 11 punktų aiškinimas, t. y. įstatymų leidėjas nustatydamas subjektų, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, sąrašą, neatsitiktinai nuo valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų atskyrė Lietuvos banką, AB Turto banką ir VĮ Valstybės turto fondą. Ši diferenciacija pagrįsta tuo, kad nuo žyminio mokesčio nėra atleidžiami tie subjektai, kurie formaliai priskiriami prie valstybės ir savivaldybių institucijų (įstaigų), tačiau nėra išlaikomi iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, jų turtas yra atskirtas nuo valstybės (savivaldybių) turto, t. y. pagal savo prievoles jie atsako tik savo turtu. Kitaip tariant, pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar asmuo priskirtinas prie CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytų subjektų, yra jo teisinis statusas (CK 2.34 straipsnio 1, 2 dalys) bei veiklos finansavimo šaltinis plačiąja prasme.

Apeliantas yra Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos iš valstybės turto ir lėšų įsteigta viešoji asmens sveikatos priežiūros ne pelno įstaiga, teikianti asmens sveikatos priežiūros paslaugas pagal sutartis su užsakovais, kurios savininkas yra Lietuvos Respublika, o įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina Sveikatos apsaugos ministerija (Įstatų 1, 4 punktai). Taigi apeliantas yra viešosios įstaigos forma veikianti sveikatos priežiūros įstaiga, kurios tikslas tenkinti viešuosius interesus vykdant sveikatos priežiūros veiklą (Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Apelianto veikla finansuojama Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teritorinėms ligonių kasoms pagal sveikatos priežiūros paslaugų sutartis apmokant apelianto turėtas asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas (Sveikatos draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, 9 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat Sveikatos apsaugos ministerijos skirtomis lėšomis, valstybės ir savivaldybės biudžetų tiksliniais asignavimais (Įstatų 82.1.-82.3. punktai). Iš to, kas nurodyta, aišku, kad apeliantas, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, priskirtinas prie subjektų, numatytų CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte.

Pastebėtina, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktą valstybės ir savivaldybės institucijos (įstaigos) nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiamos tik bylose dėl lėšų išieškojimo. Atsižvelgiant į CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatos paskirtį, ji taikytina ir tais atvejais, kai valstybės ir savivaldybės institucijos (įstaigos) kreipiasi į teismą su reikalavimu dėl turto priteisimo. Vis dėlto nurodytos normos taikymo atveju svarbu tai, kokiu faktiniu pagrindu inicijuojama byla, t. y. ar reikalavimas išieškoti lėšas ar priteisti turtą atsirado iš valstybės ir savivaldybės institucijos (įstaigos) tiesioginės veiklos, ar ne. Tuo atveju, jeigu valstybės ir savivaldybės institucijos (įstaigos) reikalavimas dėl lėšų išieškojimo ar turto priteisimo kyla ne iš jų tiesioginės veiklos, kitaip tariant, ne iš viešojo intereso įgyvendinimo srities, toks reikalavimas turi būti apmokamas žyminiu mokesčiu. Detalizuojant nurodytą išvadą, reikia pažymėti, kad sprendžiant valstybės ir savivaldybių institucijos (įstaigos) reikalavimo dėl lėšų išieškojimo (turto priteisimo, nuostolių atlyginimo) apmokestinimo žyminiu mokesčiu klausimą būtina identifikuoti reikalavimo faktinį pagrindą. Tuo atveju, jeigu reikalavimo dėl lėšų išieškojimo atsiradimas siejamas su valstybės ir savivaldybių institucijos (įstaigos) pagal teisės aktus vykdomomis jai priskirtomis funkcijomis, toks reikalavimas nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Ši nuostata negali būti aiškinama plečiamai, todėl už kitokiu faktiniu pagrindu paremtus reikalavimus dėl lėšų išieškojimo turi būti sumokėtas proporcinis žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškinį apeliantas pareiškė siekdamas prisiteisti iš atsakovo galimai turėtus nuostolius atsakovui renkant rinkliavą už automobilių parkavimą apelianto teritorijoje. Teisinis santykis, iš kurio kildinamas apelianto reikalavimas, nesusijęs su pastarojo tikslais ir veiklos sritimi (Įstatų II. skirsnis), tačiau atsirado tarp apelianto ir atsakovo sudaryto komercinio pobūdžio sandorio pagrindu. Šios faktinės aplinkybės implikuoja, kad apelianto pareikštas reikalavimas nepatenka į CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo sritį, todėl jis apmokestinamas žyminiu mokesčiu bendra tvarka (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nepasitvirtinus atskirojo skundo argumentuose išdėstytoms abejonėms dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, atskirasis skundas netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                    Rasa Gudžiūnienė