Pirmosios
instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-318-278/2008
teisėja Rima
Šimbelytė Procesinio sprendimo
kategorija:
45.5;114.11;121.15;121.18
Nuorašas
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008m. rugsėjo
2d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,
kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės, Birutės Valiulienės
(pranešėjos),
sekretoriaujant Lolitai Kudabienei,
dalyvaujant ieškovo atstovei adv.R.Pališkienei, atsakovės atstovui
adv. D.Poškai,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal atsakovės A. J.
apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo
2008m. gegužės 8d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios
akcinės bendrovės (toliau UAB) „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei A. J., tretiesiems asmenims
UAB „Šnipiškių ūkis“, Vilniaus miesto savivaldybei, Valstybinei energetikos
inspekcijai dėl įsiskolinimo už šildymą priteisimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B.Valiulienės pranešimą apie
bylą, šalių atstovų paaiškinimus,
n u s t a t ė :
ieškovė
UAB „Vilniaus energija“ nurodė, kad teikė centralizuotą šiluminę energiją
daugiabučiam gyvenamajam namui adresu Lvovo g. 15, Vilniuje, kuriame prekybos
paskirties patalpos priklauso atsakovei. Minėtų patalpų šilumos tiekimo –
vartojimo įrenginiai prijungti prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl
atsakovė turėjo mokėti už šilumos energiją nustatyta tvarka ir tarifais. Atsakovė
už tiekiamą šildymą visiškai nemokėjo, nors šiluma buvo tiekiama pastoviai ir už laikotarpį nuo 2001-12-01 iki 2002-04-01, šilumos
tiekėjui esant AB „Vilniaus šilumos tinklai“, liko skolinga 3741,14Lt, o
visas atsakovės įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2001-12-01 iki 2006-08-31
sudaro 28827,37Lt. Prašė teismo priteisti iš
atsakovės A. J. 28827,37Lt
skolą už šildymą ir bylinėjimosi išlaidas.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008m. gegužės 8d. sprendimu ieškinį
patenkino. Teismas nurodė, kad patalpa - parduotuvė, esanti adresu Lvovo g. 15,
Vilniaus m., nuosavybės teise priklauso atsakovei pagal 2000-12-28 pirkimo -
pardavimo sutartį Nr. AG-4080. Sutartis dėl šilumos energijos tiekimo tarp
ieškovo ir atsakovės sudaryta konkliudentiniais veiksmais, todėl atsakovei atsirado prievolė mokėti už tiekiamą
šilumą Lietuvos Respublikos įstatymų,
Vyriausybės ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų nustatyta tvarka ir tarifais. Teismas
nurodė, jog atjungti savo buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio
namo šildymo sistemos asmenys turi teisę tik vadovaudamiesi teisės aktų
nustatyta atjungimo tvarka. Nurodė, kad atsakovė
nepateikė jokių įrodymų, kad ji pati atliko šildymo sistemos atjungimo
procedūrą ar kaip naujoji patalpų adresu Lvovo g. 15, Vilnius, savininkė ėmėsi
veiksmų šildymo sistemos atjungimui įteisinti. Teismas darė išvadą, kad atsakovė
neįrodė, jog ji teisėtai atsijungė nuo šildymo sistemos, todėl pagal
galiojančius teisės aktus yra šilumos vartotoja ir turi prievolę mokėti už
ieškovo teikiamas paslaugas.
Apeliaciniu skundu atsakovė A.
J. prašo panaikinti sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, jog pirmosios
instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neanalizavo
jų įrodomosios galios ir lyginamosios vertės kitų byloje pateiktų įrodymų
kontekste, netinkamai byloje paskirstė įrodinėjimo pareigą, neatsižvelgė į tai,
kad ieškovė kreipėsi į teismą, akivaizdžiai siekdama nesąžiningai pasipelnyti
atsakovės sąskaita, be to, teismas pažeidė procesines bei materialines teisės
normas. Teigia, kad atsakovė teismui pateikė rašytinius įrodymus kurie
patvirtina, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančiai patalpai, esančiai
Lvovo g. 15, Vilnius, dar prieš jos įsigijimą nebuvo tiekiamas centrinis
šildymas iš centralizuotų sistemų, tačiau teismas jų nevertino. Nurodo, jog
atjungimas nuo šildymo sistemos įvyko iki atsakovei įsigyjant patalpas, t.y.
iki 2000-12-28, todėl visi reikalavimai turi būti reiškiami buvusiai
savininkei. Mano, kad pirkimo-pardavimo sutartis ir 2006 02 07 faktinių
aplinkybių konstatavimo protokolas yra oficialūs rašytiniai įrodymai turintys
didesnę įrodomąją galią nei ieškovės atstovės subjektyvūs paaiškinimai bei
pateiktos sąskaitos faktūros. Teigia, kad ieškovės teiginys, jog ginčo
šalys žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais yra sudariusios neterminuotą
energijos pirkimo-pardavimo sutartį yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi tiekti
ir vartoti šilumos energiją, nesudarius rašytinės šilumos tiekimo, vartojimo ir
atsiskaitymo sutarties draudžiama, atsakovei nuosavybės teise priklausančioje patalpoje
vidaus tinklų nėra, todėl sutarties dėl centrinio šildymo tiekimo tarp ieškovės
ir atsakovės taip pat nebuvo ir objektyviai negalėjo būti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Vilniaus energija“ prašo
sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog
Vilniaus apygardos teismo 2003 05 15 nutartimi nustatyta, kad iki perleidimo
apeliantei, negyvenamosios patalpos buvo šildomos centralizuotai, ir
nenustatytas atjungimo faktas nuo centralizuotos šildymo sistemos, todėl šių
aplinkybių iš naujo nustatinėti nereikia. Teigia, kad faktinių aplinkybių
konstatavimo protokolas nėra įrodymas, patvirtinantis teisėtą šildymo sistemos atjungimą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Valstybinė energetikos
inspekcija prašo sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad patalpa - parduotuvė, esanti Lvovo g. 15, Vilniaus m., nuosavybės teise nuo 2000-12-28 priklauso atsakovei A. J.. Ieškovas nurodo, kad atsakovė nemoka už tiekiamą šildymą ir už 2001 12 01-2006 08 31 laikotarpį yra skolinga 28827,37Lt (b.l. 19-20). Iš byloje esančių dokumentų, šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovė patalpas įsigijo iš G. Š., kuri 1996 03 06 su SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kurios teisių ir pareigų perėmėjas yra ieškovas UAB „Vilniaus energija“, buvo sudariusi šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo vartojimo sutartį, pagal kurią G. Š. įsipareigojo mokėti už šilumos energiją pagal pateiktas sąskaitas. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo patalpa yra šildoma centriniu šildymu iš centralizuotų sistemų (1t., b.l.110). Atsakovė nurodo, kad patalpos nėra naudojamos, joms šildymas nereikalingas ir netiekiamas, nes nėra radiatorių ir vamzdynų, be to, sutarties dėl šilumos tiekimo ji nėra sudariusi, todėl mokėti už šilumos energiją jai nepriklauso. Nors apeliantė nurodo, kad patalpų šildymo sistema nuo 1999m. yra atjungta nuo bendros daugiabučio namo šildymo sitemos, tačiau A. J. teismui nepateikė jokių dokumentų (projektų, techninių sąlygų, leidimų, atjungimo akto) patvirtinančių teisėtą atsijungimą nuo šilumos tinklų, kaip tai numato LR Ūkio ministro 2003 06 30 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 193-195 str.str. reikalavimai (CPK 178str.). Iš patalpų Lvovo gt.15 pirkimo-pardavimo sutarties 4p. matyti, kad parduotuvės patalpos pirkėjai buvo perduotos be jokios interjero apdailos, be jokios apšvietimo ir santechnikos įrangos, be jokių šildymo prietaisų. Be to, sutartyje nurodyta, kad nėra įjungto stacionaraus telefoninio ryšio, yra sudarytos sutartys dėl vandens ir elektros srovės tiekimo (3t., b.l.19-20). Ši aplinkybė iš dalies patvirtina A. J. teiginį, kad patalpas ji įsigijo be šildymo įrenginių, tačiau atsakovė teismui nepateikė duomenų, kad buvusi savininkė teisėtai atsijungė nuo pastato šildymo sistemos, o žinodama apie neteisėtą atsijungimą, atsakovė šio pažeidimo nereikalavo pašalinti ir pati jo iki šiol nepašalino. Iš byloje esančios Vilniaus apygardos teismo 2003 05 15 nutarties matyti, kad buvusi patalpų savininkė nuo 1999 10 01 nemokėjo už gautą šilumos energiją. Šioje nutartyje konstatuota, jog G. M. (G. Š.) nepateikė įrodymų jog laikėsi LR Vyriausybės 1993 09 17 nutarimo Nr. 723 ir Vilniaus miesto savivaldybės nustatytos tvarkos, pagal kurią gali būti nutrauktos tiekimo sutartys (1t., b.l.117-118). Nagrinėjant šią bylą Vilniaus miesto 1-ame apylinkės teisme (sprendimas 2002 02 05), byloje liudytoju dalyvavo ir atsakovės A. J. sūnus M. J., todėl atsakovei neabejotinai buvo žinoma apie teismo posėdį bei konstatuotą neteisėtą patalpų atjungimą nuo šildymo sistemos. Patalpų pirkimo metu buto šildymo sistemos atjungimą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos reglamentavo LR Vyriausybės 1993 09 17 nutarimas Nr. 723, Ūkio ministro 2000 01 12 įsakymu Nr. 20 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1998 07 30 sprendimu Nr. 1581 V patvirtinta Gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarka bei kiti teisės aktai, kuriuose buvo nustatytos specialios atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto savininkas daugiabučiame name, atjungiant savo buto šildymą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos. Vėliau buto atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos reglamentavo CK 6.390 straipsnis, 2003 05 20 patvirtinto LR šilumos ūkio įstatymo 23, 24, 25, 29 straipsniai, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų 2003 06 30, 189-196str. reikalavimai. Atsakovė privalėjo laikytis teisės aktų nustatytos specialios atjungimo procedūros, todėl nesant įrodymų apie teisėtą atsijungimą nuo šildymo sistemų, atsakovė, įsigijusi patalpas dėl kurių šildymo bei karšto vandens tiekimo sutartį buvo sudariusi ankstesnė buto savininkė, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos ar karšto vandens buitinis vartotojas tol, kol neatlieka Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 194 punkte nurodytų veiksmų, t.y., iki patalpų savininkas ir šilumos tiekėjas nepasirašo atjungimo akto. Kadangi atsakovė neįrodė atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos fakto ir aplinkybės, kad atsijungiant nuo bendros sistemos buvo laikytasi teisės aktuose nustatytos tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo A. J. atleisti nuo prievolės atsiskaityti už suteiktas paslaugas vykdymo ir pagrįstai ieškinį tenkino. Apeliantės teiginiai, kad ji negali būti atsakinga už ankstesnės patalpų šeimininkės neteisėtus veiksmus, yra atmestini, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog atsakovė, žinodama apie neteisėtą atsijungimą, įsigijo patalpas ir prisiėmė atsakomybę už jų būklę bei šildymo sistemos atjungimo įteisinimą (liudyt. M. J. parodymai, 3t., b.l.98-99, Vilniaus apygardos teismo 2003 05 15 nutartis, 1t. b.l.117-118). A. J. pateiktas 2006 02 07 faktinių aplinkybių konstavimo protokolas nepatvirtina teisėto atsijungimo fakto, todėl negali būti įrodymu nagrinėjamoje byloje (3t., b.l.22-30). Aplinkybė, kad A. J. nėra sudariusi su ieškovu tiekimo sutarties, taip pat nėra pagrindas atmesti ieškinį. CK 6.2 str. nustato, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Pagal CK 1.71 str. 1d. nuostatas sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais. Teismui nepateikti jokie įrodymai, kad patalpos Lvovo gt.15, Vilniaus m. niekada nebuvo šildomos, todėl ginčo patalpų savininkams teisėtai neatsijungus nuo šildymo sistemos, tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas visam namui Lvovo gt.15, tame tarpe ir atsakovės patalpai, tiekė šilumos energiją, todėl šalių valia tiekti ir gauti šilumos energiją ir karštą vandenį buvo realizuota konkliudentiniais veiksmais. Apeliacinio skundo argumentas, kad tiekti ir vartoti šilumos energiją nesudarius rašytinės šilumos tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutarties draudžiama, yra atmestinas dėl aukščiau paminėtų motyvų. A. J. teiginys, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, yra nepagrįstas, nes apeliantė nepateikė teismui atjungimo nuo šildymo sistemų akto, kas būtų pagrindu atmesti ieškinį. LR Šilumos įstatymo 12str.2d. nustato, kad tuo atveju kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavimus, įvertinus ar kitaip pagal Vyriausybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamas taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Kadangi ieškovas, patiektą šilumos energiją kiekį paskirstė viso namo Lvovo gt.15 patalpų savininkams, todėl negavusi apmokėjimo už šilumos kiekį, paskaičiuotą atsakovės patalpoms, UAB „Vilniaus energija“ patyrė nuostolius. Dėl paminėto, A. J. teiginys, kad ieškovas, neteikęs jai priklausančioms patalpoms šilumos energijos praturtėtų, vertintinas kritiškai. Apeliantė neginčija UAB “Vilniaus energija” teiginio, kad 2001 03 27- 2006 08 31 laikotarpiu už tiekiamą šilumos energiją ji nemokėjo, todėl teismas pagrįstai tenkino UAB „Vilniaus energija“ ieškinį ir priteisė iš atsakovės įsiskolinimą už visą šį laikotarpį.
Dėl paminėto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.383-6.391 straipsnių nuostatas bei prievolių atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo pagrindus reglamentuojančias teisės normas ir, spręsdamas šalių ginčą, jų nepažeidė, todėl naikinti ar keisti teismo sprendimą nėra pagrindo.
Išlaidos valstybės naudai, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės
instancijos teisme bei ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš
atsakovės (CPK 88str. 1d. 3p., 6p., 8p., 93str., 98str., 3t. b.l.121,130-131).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio
proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r ė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008m. gegužės
8d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės A. J. (a.k(duomenys neskelbtini) 2100Lt (du tūkstančius šimtą Lt)
atstovavimo išlaidų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ (į.k.
111760831) ir 23Lt (dvidešimt tris Lt) pašto išlaidų valstybės biudžetui.
Kolegijos teisėjai: Ramunė
Čeknienė
Birutė Jonaitienė
Birutė Valiulienė