Civilinė byla Nr. 3K-3-629/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01402-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 73.2.8

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013  m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Simniškio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ ieškinį atsakovui EulerHermesKreditversicherungs-Aktiensgesellschaft, veikiančio per EulerHermesKreditversicherungs-Aktiensgesellschaft Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokų priteisimo, tretieji asmenys UAB „Ranlangai“, UAB „Altavis“, UAB „Gama“, UAB „Lanlita“ ir ieškovo pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo.    

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš  atsakovo EulerHermesKreditversicherungs-Aktiengesellschaft 199 830,40 Lt draudimo išmokų,      7480,48 Lt palūkanų, 4921,20 Lt kitų išlaidų (iš viso – 212 232,08 Lt), 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad šalys 2005 m. gegužės 2 d. sudarė Prekinių kreditų draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo kompensuoti ieškovo nuostolius, atsiradusius dėl skolų, kurių nebeįmanoma susigrąžinti dėl Draudimo sutarties galiojimo metu atsitikusio draudžiamojo įvykio, pirkėjams neatsiskaičius už jiems pateiktas prekes ar suteiktas paslaugas. Draudimo sutartis kasmet būdavo pratęsiama, paskutinį kartą tai padaryta 2008 m. gegužės 2 d. Apdraustomis buvo laikomos tik tų pirkėjų skolos, kuriems atsakovas buvo nustatęs kredito limitą prieš prekių pristatymą ar paslaugų suteikimą (Draudimo taisyklių 3.2 punktas).

Ieškovas įsipareigojo už papildomą atlyginimą pavesti antrinei atsakovo bendrovei UAB „EulerHermesServices Lietuva“ atlikti ieškovo pirkėjų rizikos įvertinimą ir stebėjimą ir per 75 dienas nuo pirkėjo uždelsto mokėjimo atsiradimo pavesti skolos išieškojimą pirmiau nurodytai bendrovei. Įvykus draudžiamiesiems įvykiams ieškovas Draudimo sutartyje bei Draudimo taisyklėse nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokų išmokėjimo, tačiau atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmokas.

Atsakovas 2008 m. balandžio 17 d. nustatė pirkėjui UAB „Ranlangai“ draudimo apsaugą ir 5000 Lt kredito limitą, tačiau 2008 m. spalio 31 d. sprendimu draudimo apsaugą atšaukė. Draudimo galiojimo metu ieškovas pardavė UAB „Ranlangai“ prekių, už kurias pirkėjas iki galo neatsiskaitė. Pirkėjo skola, kuriai taikytina draudimo apsauga, yra 2104,29 Lt. Ieškovas nutraukė prekių tiekimą pirkėjui ir 2008 m. rugsėjo 16 d. informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstą atsiskaitymą, 2008 m. rugsėjo 23 d. pavedė skolos išieškojimą UAB „EulerHermesServices Lietuva“, kreipėsi į teismą dėl skolos iš pirkėjo priteisimo. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. vasario 20 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones skolininkui ir išdavė teismo įsakymą dėl skolos išieškojimo. Ieškovas 2009 m. sausio 21 d. kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 10 punktu, 2009 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu draudimo išmoką išmokėti atsisakė, nurodydamas, kad ieškovas pažeidė Draudimo liudijimo 9 ir 10 punktuose nustatytus terminus, todėl nedraudžiama pirkėjo suma yra 4274,34 Lt.

Atsakovas 2008 m. balandžio 10 d. nustatė pirkėjui UAB „Altavis“ draudimo apsaugą ir 400 000 Lt kredito limitą, tačiau 2009 m. vasario 2 d. draudimo apsaugą atšaukė. Per draudimo galiojimo laiką ieškovas pardavė UAB „Altavis“ prekių už 436 033,49 Lt. Ieškovas 2009 m. sausio 9 d., 2009 m. sausio 28 d. ir 2009 m. birželio 9 d. pranešimais informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstus atsiskaitymus, pavedė išieškoti skolą UAB „EulerHermesServices Lietuva ir 2009 m. birželio 15 d. paprašė išmokėti draudimo išmoką. Pirkėjo neapmokėtų sąskaitų suma – 162 401,26 Lt. Atsakovas, vadovaudamasis Draudimo taisyklių 12.2 punktu, 2009 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu atsisakė išmokėti draudimo išmokos dalį (52 471,89 Lt), motyvuodamas, kad ieškovas pažeidė terminus, o dėl šių pažeidimų nedraudžiama pirkėjo suma yra 154 375,99 Lt.

Atsakovas 2006 m. vasario 20 d. nustatė pirkėjui UAB „Lanlita“ draudimo apsaugą ir       8000 Lt kredito limitą, 2007 m. rugsėjo 18 d. jį padidino iki 40 000 Lt. 2008 m. rugsėjo 5 d. atsakovas draudimo apsaugą atšaukė. Draudimo galiojimo metu ieškovas pardavė UAB „Lanlita“ prekių už    9301,38 Lt. Ieškovas 2008 birželio 26 d. bei 2008 m. rugsėjo 8 d. pranešimais informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstą atsiskaitymą, 2008 m. rugsėjo 8 d. pavedė skolos išieškojimą UAB „EulerHermesServices Lietuva“, 2009 m. vasario 18 d. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš UAB „Lanlita“. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimu skola iš pirkėjo buvo priteista. Kauno apygardos teismas 2009 m. liepos 2 d. iškėlė pirkėjui bankroto bylą, o 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi patvirtino ieškovo reikalavimą joje. Ieškovas 2009 m. balandžio 23 d. paprašė atsakovo išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas, vadovaudamasis Draudimo taisyklių 10 punktu, 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad ieškovas pažeidė Draudimo liudijimo 9 ir 10 punktuose nustatytus terminus.

Atsakovas 2007 m. lapkričio 12 d. nustatė pirkėjui UAB „Gama“ draudimo apsaugą ir       50 000 Lt kredito limitą, tačiau 2009 m. sausio 27 d. sprendimu draudimo apsaugą atšaukė. Draudimo galiojimo metu ieškovas pardavė UAB „Gama“ prekių už 70 610,71 Lt. Ieškovas             2009 m. vasario 12 d., 2009 m. vasario 19 d. ir 2009 m. balandžio 8 d. pranešimais informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstus atsiskaitymus, pavedė išieškoti skolą UAB „EulerHermesServices Lietuva“ ir kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš UAB „Gama“. 2009 m. balandžio 21 d. priimtas teismo įsakymas dėl skolos išieškojimo iš pirkėjo. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 20 d. iškėlė pirkėjui bankroto bylą, o 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi patvirtino ieškovo reikalavimą joje. Ieškovas 2009 m. balandžio 8 d. paprašė atsakovo išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad ieškovas pažeidė Draudimo liudijimo 9 ir 10 punktuose nustatytus terminus, o dėl šio pažeidimo nedrausta pirkėjo suma yra 50 000 Lt.

Ieškovo nuomone, atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmokas, dėl pirkėjų UAB „Ranlangai“ ir UAB „Altavis“ pažeidžia Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2, 6, 7 ir 8 dalių nuostatas bei Nuostolių atsiradimo priežasties modulio 6 dalį, nes atsakovas nenustatė, ar Draudimo sutarties pažeidimo faktas turėjo įtakos žalos atsiradimui ar padidėjimui, taip pat priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir padaryto pažeidimo.  Draudimo įstatymo 82 straipsnyje įtvirtintos imperatyviosios normos ir šalys negali susitarti dėl jų netaikymo ar taikymo su išlygomis. Atsakovas neįrodė, kad Draudimo sutarties pažeidimai yra esminiai ir suteikia jam teisę nemokėti draudimo išmokos ar ją sumažinti. Ieškovas pažymėjo, kad išmokos sumažinimas dėl pažeidimų nereiškia, jog tie prekiniai kreditai buvo neapdrausti. Draudimo taisyklėse vartojamų sąvokų 18 punkte nustatyta, kad apdraustas nuostolis – tai skolos suma, kuri negali viršyti nustatyto kredito limito ir yra neapmokėta įvykus draudžiamajam įvykiui.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Jis nurodė, kad Draudimo įstatymo          75 straipsnio 4 dalies nuostatos leidžia Draudimo sutarties šalims susitarti dėl kitokio, nei Draudimo įstatymo 82 straipsnyje numatyto tarpusavio santykių reglamentavimo, todėl Draudimo įstatymo         82 straipsnio normos kredito draudimo teisiniuose santykiuose negali būti laikomos imperatyviosiomis. Draudimo liudijime šalys susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių nuostatų, todėl atsakovo teisei atsisakyti išmokėti draudimo išmoką Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 dalių normos ir jose nustatytos sąlygos netaikomos. Nagrinėjamu atveju atsakovui pakanka įrodyti, kad egzistuoja Draudimo sutartyje šalių susitartos sąlygos ir pagrindai, suteikiantys atsakovui teisę atsisakyti išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Pagal Draudimo taisyklių 11.1 bei 13.2 punktus ir Draudimo liudijimo 10 punktą atsakovas turėjo teisę nemokėti ieškovui draudimo išmokos, jeigu ieškovas per 75 dienas po pirminės kredito termino pasibaigimo datos nepateikė atsakovui pavedimo išieškoti skolą, išskyrus atvejus, numatytus Draudimo taisyklių 11.2-11.6 punktuose. Atsakovo prievolė pagal Draudimo sutartį mokėti ieškovui draudimo išmoką laikytina sąlygine prievole (CK 6.30 straipsnio 1 dalis). Ieškovas apie pirkėjų vėlavimą apmokėti sąskaitas informavo atsakovą praleidęs Draudimo sutartyje nustatytus terminus, taip pat pavėlavo pateikti pavedimus dėl skolų išieškojimo. Ieškovui pažeidus sutartį, atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmokas bei sumažino mokėtiną draudimo išmoką pirkėjui UAB „Altavis“. Be to, išmokėdamas šią draudimo išmoką atsakovas suklydo ir vietoj 152 640,63 Lt išmokėjo ieškovui 273 647,23 Lt. Taigi, atsakovas ne tik neturi pareigos mokėti ieškovui jo reikalaujamą draudimo išmoką, bet jis yra permokėjęs 121 006,60 Lt.

              II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad ieškovas pavėlavo informuoti atsakovą apie UAB „Ranlangai“ vėlavimą atsiskaityti 19 dienų, o pateikti pavedimą dėl skolos išieškojimo – 11 dienų, apie UAB „Altavis“ vėlavimą atsiskaityti – 69 dienas, pateikti pavedimą – 54 dienas, apie UAB „Gama“ vėlavimą atsiskaityti – 25 dienas, pateikti pavedimą – 10 dienų, apie UAB „Lanlita“ vėlavimą atsiskaityti – 2 dienas, pateikti pavedimą– 60 dienų, taip pat 50 dienų pavėlavo vykdyti atsakovo nurodymą pradėti teisminį skolos išieškojimą. Taigi ieškovas pažeidė Draudimo sutartį, kurioje sutarties šalių abipusis pasitikėjimas yra labai svarbus, todėl jos pažeidimas turi būti vertinamas griežtai. Draudimo įstatyme numatyta, kad draudimo sutarties sąlygos turi pirmumą prieš jo V skyriaus 1–3 skirsnio normas (Draudimo įstatymo 75 straipsnio        4 dalis). Ieškovas neneigė termino praleidimo faktų, ginčijo tik jų trukmę, todėl teismas juos laikė nustatytais be papildomo įrodymų aptarimo ir vertinimo (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis).

Pagal Draudimo poliso 10 punktą pavedimą išieškoti skolą draudėjas privalo pateikti per 75 dienas po pirminės kredito termino pasibaigimo dienos. Pagal Taisyklių 9.2 punktą  draudikas pavedimo nepateikimo atveju pagal Taisyklių 13 punktą atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką. Teismo vertinimu, esant aiškioms Taisyklių 9.2 punkto nuostatoms, konkretaus sutarties pažeidimo atveju neturi būti taikomos vien bendro pobūdžio Taisyklių 13 punkto sąlygos, nes jos skirtos tiems atvejams, kai sutartyje nėra aiškiai aptarti pažeidimo padariniai. Nustatęs, kad Draudimo sutarties sąlygos yra aiškios, kad ieškovas praleido joje nustatytus terminus pavesti išieškojimą draudiko nurodytam asmeniui, teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką, o termino praleidimo trukmė ir sutarties pažeidimo ryšys su padariniais neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl atsakovo veiksmų teisėtumo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2013 m. kovo 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdama su jame nurodytais motyvais.

Teismas konstatavo, kad Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies norma, kad 75–97 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios draudimo sutartinius santykius, didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip, leido šalims individualiai susitarti netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių, todėl ieškovo argumentus  dėl šių straipsnių taikymo atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, kad pareigos pavesti išieškoti skolą nevykdymo ar netinkamo vykdymo padariniai aptarti Draudimo taisyklių 11.1 punkte.

Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad pirkėjams UAB „Lanlita“, UAB „Gama“ ir UAB „Altavis“ yra iškeltos bankroto bylos, todėl buvo privaloma taikyti Draudimo taisyklių 11.2 punktą, kuriame nustatyta, jog pirkėjų bankroto bylos iškėlimo atveju draudimo išmoka privalo būti išmokama net ir esant pareigos pavesti skolos išieškojimą pažeidimui.  Teismas nustatė, kad draudžiamasis įvykis, kurio pagrindu ieškovas prašė išmokėti draudimo išmoką, buvo ne pirkėjo (skolininko) bankrotas (Draudimo taisyklių 11.2 punktas), bet  pirkėjo tariamas nemokumas (Draudimo taisyklių 11.1 punktas). Bankroto bylos pirkėjams buvo iškeltos jau po draudžiamojo įvykio, todėl nėra Draudimo taisyklių 11.2–11.6 punktuose nustatyto pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl imperatyviųjų teisės normų netaikymo. CK 6.252 straipsnio 2 dalis draudžia šalims savo susitarimu pakeisti imperatyviąsias teisės normas, nustatančias civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį. Draudimo sutartims taikytina CK 6.1014 straipsnio norma imperatyviai nustato, kad draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios ir tik įstatymas gali nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo. Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis suteikia teisę šalims susitarti dėl Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių kitokio taikymo, tačiau ne dėl šių straipsnių netaikymo apskritai, o Draudimo įstatymo 77 straipsnis ir 82 straipsnio 6 ir 7 dalyse įtvirtintos normos privalo būti taikomos. Nagrinėjamu atveju draudiko teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką draudėjui pažeidus bet kurį iš draudimo sutarties kylantį įsipareigojimą, reiškia nepagrįstą (imperatyviosioms normoms prieštaraujantį) draudiko civilinės atsakomybės netaikymą (CK 6.252 straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 77 straipsnis ir 82 straipsnio 6 ir 7 dalys). Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad draudikas teisėtai draudimo liudijime įtvirtino sąlygą, jog šalys susitaria netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių draudimo sutartinius teisinius santykius, todėl jo teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką esant bet kokiam draudėjo įsipareigojimų pažeidimui yra pagrįsta ir teisėta, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.252 straipsnio 2 dalyje, 6.1014 straipsnyje, Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje, 77 straipsnyje ir 82 straipsnio 6 ir 7 dalyse įtvirtintas teisės normas ir tai turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl CK 6.245, 6.246– 6.249 straipsnių taikymo ir aiškinimo. Esant draudimo sutarčiai, civilinės atsakomybės klausimai turi būti sprendžiami atsižvelgiant tiek į CK normas, tiek į draudimo teisinius santykius reglamentuojančias specialiąsias teisės normas ir draudimo sutarties sąlygas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į Draudimo sutarties sąlygas nėra aktualu dėl draudėjo įsipareigojimų pažeidimo, kilusių padarinių ir priežastinio ryšio reiškia netinkamą CK 6.245, 6.246–6.249. 6.987–6.1018 straipsnių, Draudimo įstatymo 75–116 straipsnių taikymą ir aiškinimą. Tokia praktika iš esmės prieštarauja jau suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kad sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą yra būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę, žalą ir nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2004; 2008 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2008; 2012 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2012).

Šioje byloje svarbu atsakyti į klausimą, ar teismui, nenustačius, kad dėl pavėluoto pavedimo išieškoti skolą draudikas nepatyrė žalos, gali būti atsisakyta mokėti draudimo išmoką ar ji mažinama vien tuo pagrindu, kad draudimo sutartyje (standartinėse draudimo taisyklėse) draudikas įtvirtino savo teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką esant bet kokiam sutarties pažeidimui, neturinčiam įtakos žalos dydžiui ir tokiu būdu paneigti CK 6.246-6.249 straipsniuose įtvirtintų teisės normų taikymą. Teismas, nenustatęs, kad ieškovo pažeidimas turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui bei žalos dydžiui, ir atsisakęs priteisti draudimo išmoką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2004 pateikto išaiškinimo, jog pats draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atimti teisę į draudimo išmoka, t. y. ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra draudžiamųjų įvykių priežastys. Kai kurie pažeidimai neturi įtakos draudžiamajam įvykiui ar žalos dydžiui.

Dėl sutarties aiškinimo. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami, kad pavėluotas pavedimas išieškoti skolą suteikia teisę draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką, de facto šį pažeidimą laikė esminiu, todėl netinkamai taikė ir aiškino CK 6.217 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarime Nr. 3K-P-346/2004 suformuotos praktikos. Teismai  sąlygas aiškino ne visos sutarties kontekste, neatsižvelgė į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad draudimo išmoka mokama pagal draudėjo prašyme nurodytą informaciją apie draudžiamąjį įvykį, t. y. draudėjas, o ne draudikas sprendžia, ar draudžiamasis įvykis įvyko, todėl netinkamai taikė ir aiškino CK 6.193 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010, ir priėmė iš esmės nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas abejones dėl Taisyklėse įtvirtintų sąlygų aiškino draudiko, o ne draudėjo naudai. Šis pažeidimas turi esminės reikšmės vienodai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai, nes neaiškumai turi būti aiškinami sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Draudėjo pareiga pavesti išieškoti skolą ir iš to kylantys padariniai nustatyti Draudimo taisyklių 9.2 punkte:  jei draudėjas nepaveda draudikui ar jo nurodytai trečiai šaliai vykdyti skolos išieškojimo, draudikas atleidžiamas nuo įsipareigojimo mokėti draudimo išmoką draudėjui dėl šių nuostolių. Draudimo taisyklių 11.1. punkte draudikas nustatė, kad tokiu atveju draudimo išmoka mokama esant žemiau nurodytoms sąlygoms. Taisyklių 13.3. punkte nustatyta, kad jei draudėjas nevykdo įsipareigojimų draudiko rizikai sumažinti ar išvengti,  draudikas nesinaudos teise atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jeigu šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui arba mokamos draudimo išmokos dydžiui. Vadinasi, Draudimo taisyklių 9.2, 11.l  ir  13.3 punktai reglamentavo tą pačią situaciją (draudėjo pareigą pavesti išieškoti skolą) ir nustatė skirtingus  padarinius esant pareigos pažeidimui (vienu atveju draudimo išmoka dėl nuostolių, apie kuriuos nepranešta, nemokama, kitu atveju – draudimo išmoka mokama, jei yra tam tikros sąlygos, trečiuoju atveju – draudimo išmoka mokama, jei įsipareigojimo nevykdymas neturėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui ar draudimo išmokos dydžiui). Dėl šios priežasties, vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, sąlygos turėjo būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.

Atsakovas Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft  su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl kredito draudimo sutarties sampratos ir reikšmės. Šalių ginčas yra ne dėl atsakovo civilinės atsakomybės taikymo, bet dėl sutarties vykdymo, t. y. draudimo išmokos mokėjimo, todėl jis spręstinas remiantis ne bendrosiomis normomis (CK 6.245–6.249 straipsniai), o specialiosiomis draudimo išmokos mokėjimo (ar atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo) klausimus reglamentuojančiomis teisės aktų bei šalių tarpusavio santykius reglamentuojančios Draudimo sutarties nuostatomis. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 2 dalies 14 punktu kredito draudimo sutartis yra laikoma didelės rizikos draudimo sutartimi. Šiose sutartyse draudikui ypač svarbu, kad draudėjas savo įsipareigojimus vykdytų laiku ir tinkamai, nes priešingu atveju pirkėjo (prekių gavėjo) nemokumo rizika galėtų tapti tokia didelė, kad draudikas būtų nepajėgus jos prisiimti.

Nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis Draudimo taisyklių 11.1 ir Liudijimo 10 punktais, atsakovas turėjo teisę nemokėti ieškovui draudimo išmokos, jeigu jis per 75 dienas po pirminės kredito termino pasibaigimo datos nepateikė atsakovui pavedimo išieškoti skolą, išskyrus atvejus, nustatytus Taisyklių 11.2–11.6 punktuose. Be to, Draudimo taisyklių 13.2 punkte buvo nustatyta, kad draudikas atleidžiamas nuo įsipareigojimo išmokėti draudimo išmoką, nenutraukiant sutarties, jeigu draudėjas nevykdo kurių nors savo teisimų įsipareigojimų.  Taigi, ieškovui nepateikus pranešimo apie jo pirkėjo nemokumą, atsakovas turėjo teisę nemokėti draudimo išmokos.

Dėl Draudimo įstatymo nuostatų. Priešingai nei teigia ieškovas, Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies nuostata, leidžianti šalims susitarti dėl tam tikrų Draudimo įstatymo, įskaitant ir Draudimo įstatymo 82 straipsnio nuostatų taikymo, iš esmės reiškia šalių teisę kitaip, nei nustatyta Draudimo įstatyme, reglamentuoti tarpusavio santykius, įskaitant ir teisę susitarti dėl tam tikrų Draudimo įstatymo nuostatų netaikymo apskritai. Taigi, darytina išvada, kad Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių normos kredito draudimo sutarčių atžvilgiu negali būti laikomos imperatyviosiomis teisės normomis, nes priešingu atveju Draudimo įstatyme nebūtų įtvirtinta galimybės sandorio šalims tarpusavio susitarimu keisti šių teisės normų taikymą arba jų apskritai netaikyti.

Pagal CK 6.1014 straipsnio 2 dalį įstatymas gali nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo, o pagal CK 1014 straipsnio 6 dalį – įstatymai gali nustatyti kitus atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo atvejus. Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta šalių teisę laisvai susitarti dėl atvejų, kai draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką draudėjui, taigi, atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, neprivalėjo įrodyti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje numatytų aplinkybių (sąlygų) egzistavimo, įskaitant ir tą aplinkybę, kad ieškovo padarytas Draudimo sutarties pažeidimas turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ar žalos dydžiui, nes pagal sutartį užtenka įrodyti, kad egzistuoja šaliu sutartos sąlygos ir pagrindai, suteikiantys teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.

Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad žemesnės instancijos teismai, vadovaudamiesi Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6, 7 dalimis, turėjo nustatyti priežastinį ryšį tarp ieškovo padaryto pareigos pavesti skolos išieškojimą pažeidimo ir draudimo išmokos dydžio. Kaip jau minėta,  ši Draudimo įstatymo nuostata nėra imperatyvioji, todėl žemesnės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad šalys turėjo teisę susitarti ir susitarė dėl Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6, 7 dalių netaikymo, taigi ieškovas šiomis Draudimo įstatymo normomis remiasi nepagrįstai.

Dėl draudimo išmokos mokėjimo esant pažeidimui. Ieškovas nepagrįstai remiasi Draudimo taisyklių 13.3 punktu, nes jame nustatyti bendri atvejai, kada draudikas, net ir nustačius draudėjo padarytus draudimo sutarties pažeidimus, neturi teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju ginčo situaciją reglamentuoja 11.1 punktas, kuriame nustatyti pareigos pavesti išieškoti skolą pažeidimo padariniai ir draudiko teisės. Šiame punkte, kuris, priešingai nei teigia atsakovas, yra visiškai aiškus ir nedviprasmiškas (todėl negali būti aiškinamas ieškovo naudai), yra įtvirtinta absoliuti atsakovo teisė atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tuo atveju, jei draudėjas pažeidžia savo pareigą pavesti išieškoti skolą. Ši atsakovo teisė nepriklauso nuo jokių aplinkybių, išskyrus nurodytąsias Draudimo taisyklių 11.2–11.6 punktuose, tačiau jų egzistavimo ieškovas neįrodinėjo ir jomis nesirėmė. Be to,  Draudimo taisyklių 13.3 punktas gali būti taikomas tik įsipareigojimų rizikai sumažinti ar išvengti nevykdymo atveju. Ieškovo pareiga pavesti skolos išieškojimą atsakovui neturi nieko bendro su rizikos vertinimu, nes nukreipta į galimą nuostolių sumos sumažinimą per operatyvų skolos išieškojimą. 

Nėra pagrindo remtis ir Draudimo taisyklių 13.4 punktu, nes jis taikomas tik tų draudėjo pareigų, kurios turi būti vykdomos po draudžiamojo įvykio, pažeidimams. Nagrinėjamu atveju draudžiamasis įvykis, kurio pagrindu būtų mokama draudimo išmoka (nesant atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindų) buvo tariamas nemokumas. Iš Draudimo taisyklių 11.1 punkto matyti, kad, pareiga pateikti pavedimą išieškoti yra esminė tariamo nemokumo, kaip draudžiamojo įvykio, atsiradimo sąlyga, be to, jos atsiradimo terminas yra siejamas (tapatus) būtent su skolos išieškojimo pavedimo terminu (Liudijimo 10 punktas). Akivaizdu, kad pareiga pateikti pavedimą išieškoti Draudimo taisyklių 13.4 punkto prasme nėra draudėjo įsipareigojimas draudikui, kuris turi būti vykdomas po draudžiamojo įvykio.

Draudimo taisyklių 12.1 punkte nustatyta, kad draudikas išmoka draudimo išmoką tik įvykus draudžiamajam įvykiui. Nuostolių (kartu ir draudimo išmokos) dydis ir mokėjimas siejamas su konkrečiu ir anksčiausiu draudžiamuoju įvykiu. Nagrinėjamu atveju draudžiamasis įvykis, kurio pagrindu visų skolininkų atveju turėjo būti mokama draudimo išmoka, buvo ne pirkėjų (skolininkų) bankrotas (Draudimo taisyklių 11.2 punktas), bet pirkėjo tariamas nemokumas (numatytas Taisyklių 11.1 punkte). Bankroto bylos pirkėjams buvo iškeltos jau po draudžiamojo įvykio, t. y. po tariamo nemokumo, atsiradimo, todėl vėlesnis bankroto bylų iškėlimas nelaikytinas draudžiamuoju įvykiu Draudimo taisyklių 11.2 punkto prasme.

Vienas iš šaltinių, iš kurių draudikas pagal kredito draudimo sutartį gauną informaciją apie pirkėjo finansinės padėties pablogėjimą, yra draudėjas, o informacija apie sąskaitų neapmokėjimą gali būti gaunama tik iš paties draudėjo. Prekinio kredito draudimo atveju apmokėjimas už prekes yra esminė draudiko prisiimamos rizikos sąlyga, todėl prekių apmokėjimo terminas, taip pat terminas, per kurį draudikui turi būti pranešta apie vėlavimą apmokėti už prekes, pateiktas pavedimas išieškoti skolą, draudiko nurodymų vykdymas laiku yra esminės draudimo riziką lemiančios sąlygos. Šios pareigos laikymasis tokio pobūdžio sutartyse atsakovui turi esminę reikšmę – negavęs informacijos laiku, draudikas netenka galimybės operatyviai koreguoti kreditų limitų ir pradėti skolos išieškojimo veiksmus.

Dėl atsakovo lūkesčių sudarant Draudimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2013 nurodė, kad pagal Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktą informaciją vienoje iš bylų, spręstų 1992 m., šis teismas konstatavo esant pagrindą draudikui neišmokėti draudimo išmokos dėl to, kad draudėjas sutartyje nustatytu terminu nepranešė draudikui apie neapmokėtas sumas. Šioje byloje kasacinis teismas turėtų įvertinti aplinkybę, kad atsakovas yra Vokietijoje registruota ir veikianti draudimo bendrovė, o Draudimo sutartis buvo sudaryta 2005 m. Pažymėtina, kad pagal Vokietijoje galiojančią kredito draudimo santykių praktiką vien tik pareigos pavesti skolos išieškojimą ir (ar) pareigos pranešti apie pirkėjo vėlavimą atsiskaityti pažeidimas savaime suteikia teisę draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

Nors kasacinis teismas savo praktikoje (bylos Nr. 3K-3-305/2013 ir 3K-3-306/2013) konstatavo, kad kredito draudimo sutartyse draudikui ypač svarbu, kad draudėjas savo įsipareigojimus vykdytų laiku ir tinkamai, tačiau padarė išvadą, kad Draudimo sutartis negali numatyti tokių pažeidimų, kurie ex facto sudaro pagrindą draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Kasacinis teismas plačiau nepasisakė dėl Draudimo taisyklių 11.1 punkto, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai numatė pažeidimo padarinius, ir visai nepasisakė dėl 13.3 ir 13.4 punktų turinio (ypač dėl to, ar šios Draudimo taisyklių nuostatos apskritai gali būti taikomos pareigos pavesti skolos išieškojimą atveju. Draudimas kredito draudimo sutartyse nustatyti sutarties pažeidimo atvejus, kurie ex facto leistų draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką, reiškia praktiką, kuri neatitinka kredito draudimo sutarties, kaip didelės rizikos kredito sutarties, esmės.

2013 m. spalio 30 d. buvo gautas kasatoriaus (ieškovo) UAB „Gretsch–Unitas Baltic“ pareiškimas dėl ieškinio reikalavimų civilinėje byloje Nr. 3K-3-629/2013 atsisakymo. Pareiškime nurodyta, kad kasatorius atsisako savo ieškinio ir visų pareikštų reikalavimų šioje byloje ir prašo civilinę bylą nutraukti; kasatoriui yra žinomi ir suprantami CPK 140 straipsnyje ir 294 straipsnio 2 dalyje nustatyti ieškinio atsisakymo padariniai, t. y. kad teismui priėmus ieškinio atsisakymą ir nutraukus civilinę bylą pagal ieškovo reikalavimus atsakovui, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Pareiškimu UAB „Gretsch–Unitas Baltic“  prašė grąžinti 75 procentus žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, bei 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ir kasacinį skundus, bei nurodė, kad atsakovui pretenzijų dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, neturi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Teisę atsisakyti pareikšto ieškinio lemia dispozityvumo principas civiliniame procese. Ieškinio atsisakymas reiškia, kad ieškovas atsisako ir paties materialiojo teisinio reikalavimo ne tik šiame procese, bet ir ateityje. Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Rašytiniame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo turi būti nurodyta, kad asmeniui žinomi ieškinio atsisakymo padariniai. Šios teisės normos nuostata ,,bet kurioje proceso stadijoje“ reiškia, kad pareikšto ieškinio galima atsisakyti ir kasaciniame teisme. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina CPK 87 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti žyminio mokesčio grąžinimą kasaciniame teisme, atsisakius pareikšto ieškinio.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasatoriaus pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo, konstatuoja, kad pareiškimas atitinka jam keliamus reikalavimus: pareiškimą padavė ieškovas, jam žinomi ir suprantami ieškinio atsisakymo padariniai. Tačiau ieškinio reikalavimų atsisakymas nėra besąlyginis pagrindas teismui nutraukti bylą. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, pažeidžia kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 340 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčas byloje vyksta tarp dviejų ūkio subjektų, juridinių asmenų, atsisakymas ieškinio atitinka keliamus reikalavimus (CPK 140 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad šioje byloje atsisakymas ieškinio prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia kasatoriaus ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis CPK 140 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 4 punktu, 294 straipsnio 2 dalimi ir 340 straipsnio 5 dalimi, ieškinio atsisakymas priimtinas, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai šioje byloje naikintini (CPK 359 straipsnio 5 dalis) ir civilinė byla nutrauktina.

Ieškovui atsisakius ieškinio kasaciniame teisme ir civilinę bylą nutraukus, privalo būti išspręstas žyminio mokesčio grąžinimo klausimas. Kasatorius pareiškimu prašo grąžinti jam 75 procentus žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, ir 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ir kasacinį skundus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks prašymas neatitinka CPK 87 straipsnio 2 dalies reikalavimų, reglamentuojančių sumokėto žyminio mokesčio grąžinimą. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos; jeigu byla, ieškovui atsisakius pareikšto ieškinio, užbaigiama ją nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, arba 75 procentai žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama vėliau. Taigi iš šios teisės normos dispozicijos akivaizdu, kad, bylą užbaigus nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, žyminis mokestis, sumokėtas pirmosios instancijos teismui, negrąžinamas. Grąžinamas tik tai teismo instancijai sumokėtas žyminis mokestis, kurioje atsisakoma pareikšto ieškinio ir kuri užbaigia bylos nagrinėjimą nutraukdama bylą. Ypatumas yra tik tas, ar byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios ar vėliau – jau pradėjus bylą nagrinėti iš esmės. Kasatoriaus UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ atsisakymas pareikšto ieškinio gautas ir buvo nagrinėjamas iki bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme iš esmės pradžios, todėl šiuo atveju kasatoriui grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius už kasacinį skundą sumokėjo 5245 Lt, todėl ši suma grąžintina kasatoriui. 

Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus ir civilinę bylą nutraukus teisėjų kolegija, remdamasi CPK 94 straipsnio nuostatomis, išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Pirmosios instancijos teisme iš ieškovo UAB „Gretsch Unitas Baltic“ buvo priteista 8000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft naudai ir 39 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Byloje pateikti duomenys, kad bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai jau yra išieškotos, todėl pakartotinai kasacinio teismo nėra priteisiamos. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria iš ieškovo atsakovo naudai buvo priteista 8000 Lt, yra įvykdyta. Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateiktais duomenimis ir vadovaudamasi CPK 94 straipsniu, priteisia atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft iš ieškovo UAB „Gretsch Unitas Baltic“ 8000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Atsakovas Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft, pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą, prašė priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme, tačiau nepateikia įrodymų, patvirtinančių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Dėl to teisėjų kolegija nepriteisia atsakovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Iš kasatoriaus priteistina valstybei 19,14 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 94 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalimi,  359 straipsnio 5 dalimi,  362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Priimti ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ ieškinio atsisakymą.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo  29 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą ir civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ ieškinį atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft dėl draudimo išmokos priteisimo nutraukti.

Grąžinti ieškovui UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ (duomenys neskelbtini) 5245 (penkių tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimt penkių) Lt žyminį mokestį, sumokėtą 2013 m. birželio 3 d., paduodant kasacinį skundą.

Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ (duomenys neskelbtini) 19,14 Lt, (devyniolika litų 14 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti iš ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ (duomenys neskelbtini)  8000 (aštuonis tūkstančius) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

              Teisėjai              Dangutė Ambrasienė

              Gintaras Kryževičius

              Antanas Simniškis