Administracinė byla Nr. eAS-323-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00157-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 22S3246 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – Migracijos departamento Sprendimo sustabdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

II.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. sausio 16 d. nutartimi, be kita ko, netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, dėl kurių turėtų būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, pažymėjo, kad šioje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) nenumato, kad tokio pobūdžio sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas, todėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl laikinai sustabdyti skundu ginčijamo sprendimo vykdymą pagrindo nėra, neįrodžius vienos iš būtinųjų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkintinas. 

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 16 d. nutarties dalį, kuria nepritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, ir išspręsti klausimą iš esmės: taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą iš esmės grindžia tuo, kad Sprendimo apskundimas automatiškai nesustabdo sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo vykdymo, todėl tikėtina, kad pareiškėjas dar bylos nagrinėjimo teisme metu bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), atimant pareiškėjo teisę realizuoti savo teisę į gynybą, nes pareiškėjas naudojasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugomis, kuruos yra užsakomos tik asmeniui esant Lietuvoje, o atstovavimo teismo posėdyje paslaugos šiuo metu nėra užsakytos. Pareiškėjas teigia, kad, jį išsiuntus iš Lietuvos, jis negalėtų teikti paaiškinimų, prieštaravimų dėl bylos dalyko, dalyvauti teismo posėdyje ir kt.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad, jį išsiuntus į kilmės valstybę, o teismui priėmus pareiškėjui teigiamą sprendimą ir panaikinus atsakovo Sprendimą bei įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą, teismo sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas, kadangi pareiškėjas nebūtų grąžinamas iš kilmės valstybės, ir jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimas, pareiškėjui nesant Lietuvoje, būtų nutrauktas, o žalos atsitaisymas (jį išsiuntus į kilmės valstybę, kur, pareiškėjo teigimu, jam gresia persekiojimo veiksmai), pasidarytų neįmanomas.

Pareiškėjas teigia, kad kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas, todėl, grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę, jam būtų padaryta neatitaisoma žala. Pareiškėjas akcentuoja, kad, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdžius Sprendimo galiojimą, būtų užtikrinamas tiek proporcingumo principas, tiek proceso šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimas, t. y. pareiškėjui nebūtų padaryta neatitaisoma žala ir būtų užtikrina galimybė pareiškėjui realizuoti savo teises, kartu užtikrinant ir atsakovo interesus.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas sustabdyti Sprendimo galiojimą, nes, pradėjus pareiškėjo išsiuntimo procedūrą, pareiškėjas nebespėtų kreiptis į teismą dėl tokios procedūros sustabdymo.

Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui byloje atstovauja advokatas, kuris teismui pateikė skundą, atskirąjį skundą bei kitus procesinius dokumentus, byla vedama elektronine forma, todėl pareiškėjas galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, taip pat pareiškėjas gali dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu.

Atsakovas pažymi, jog tai, kad, pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį, teigiamo teismo sprendimo atveju pareiškėjas nebus grąžintas, be to, bus suvaržyta jo teisė į teisminę gynybą ir jis patirs žalą, savaime nereiškia, kad jam bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio, nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais. Pasak atsakovo, šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Atsakovas akcentuoja, kad nuo 2025 m. sausio mėn. valstybės garantuojamos pagalbos teikimą perėmė Priėmimo ir integracijos agentūra (toliau – ir Agentūra), kuri ir pateikė užsakymą dėl skundo ir atskirojo skundo surašymo.

Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindžia reikalavimo pagrįstumo, taigi, neatitinka būtinos sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui, be to, pareiškėjas skunde nenurodo, kokia neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala jam bus padaryta nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo objektas yra pirmosios instancijos teismo 2025 m. sausio 16 d. nutarties dalis, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka ir priimtas Sprendimas: nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo atsakovo Sprendimo vykdymą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju įrodė, jog, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais VSAT veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-822/2023 ir kt.).

Dėl pareiškėjo argumentų, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis negalės tinkamai realizuoti savo teisės į teisminę gynybą, t. y., jį išsiuntus iš Lietuvos, negalės pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba, teisėjų kolegija pažymi, jog nuo 2025 m. sausio 1 d. galiojančioje Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcijoje nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje turi teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su užsieniečio sulaikymu arba alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimu ar pratęsimu ir skundžiant pirmosios instancijos teismui sprendimus, susijusius su prašymu suteikti prieglobstį.

Nuo 2025 m. sausio 1 d. galiojantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo užsieniečiams tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-939 (toliau – ir Aprašas), nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo Aprašo 3 punkte nurodytiems užsieniečiams sąlygas ir tvarką, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančius subjektus, Priėmimo ir integracijos agentūros funkcijas organizuojant ir teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (1 p.). Aprašo 3.1 punktas nustato, kad Aprašo nustatyta tvarka teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba apima teisines paslaugas, neatlygintinai teikiamas prieglobsčio prašytojams. Pagal Aprašo 13 punktą, valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama tik užsieniečiui esant Lietuvos Respublikoje, įskaitant pasienio kontrolės punktus ir tranzito zonas, ir jam (užsieniečiui) asmeniškai dalyvaujant, išskyrus, kai antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama įvykdžius sprendimą išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę. Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad tais atvejais, kai antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama įvykdžius sprendimą išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę, toks pagalbos teikimas nesiejamas su privalomu užsieniečio buvimu Lietuvos Respublikoje. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos, pareiškėjas negalės tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 70 str. 1 d.), todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą nutarties dalį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 16 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

        Jolanta Malijauskienė

        Dainius Raižys