Civilinė byla Nr. 3K-3-241/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.2.4.2; 73.2.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir ieškovo V. V. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimo bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. V. ir J. Z. ieškinius atsakovams Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui ir P. O., trečiasis asmuo bankrutuojanti draudimo uždaroji akcinė bendrovė „INGO Baltic“, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. V. nurodė, kad 2004 m. spalio 24 d. atsakovas P. O., važiuodamas automobiliu, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus ir atsitrenkė į ieškovo vairuojamą automobilį. Šio eismo įvykio metu buvo nepataisomai sugadintas ieškovo automobilis, sužalotas ieškovas. Anot ieškovo, jis ilgai nedirbo, gydėsi, autoavarijos padarinius sveikatai jaučia iki šiol. Ieškinyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras) išmokėjo ieškovui 862 Lt neturtinės ir 3680,87 Lt turtinės žalos. Ieškovo manymu, jam padaryta neturtinė žala, kurią baudžiamojoje byloje buvo priteisęs Panevėžio miesto apylinkės teismas. Ieškovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 29 d. iki 2005 m. balandžio 28 d. atsakovo P. O. transporto priemonė buvo apdrausta DUAB „Baltik garant“: asmens draudimo suma – 1 726 400 Lt, o turto – 345 280 Lt. Ieškovo nuomone, Biuras išmokėjo ne visas išmokas už neturtinę žalą, be to, už konsultacijas ir atstovavimą Panevėžio apygardos teisme baudžiamojoje byloje ieškovas turėjo 450 Lt išlaidų advokatui, tačiau Panevėžio apygardos teismas šios sumos iš P. O. nepriteisė. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo Biuro 29 138 Lt neturtinės žalos ir iš atsakovo P. O. 450 Lt turėtų išlaidų už atstovavimą baudžiamojoje byloje.
Ieškovė J. Z. nurodė, kad pirmiau nurodyto 2004 m. spalio 24 d. eismo įvykio metu atsakovas P. O. sužalojo ieškovės dukterį K. Z. Anot ieškovės, ji, kaip motina, ir jos nepilnametė duktė patyrė didelį dvasinį išgyvenimą ir sukrėtimą, buvo iškilusi reali grėsmė dukters gyvybei ir sveikatai; K. Z. gydėsi ligoninėje, ją reikėjo lankyti, pirkti medikamentus. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas Biuras ieškovei išmokėjo 862 Lt neturtinės žalos, 60 Lt už masažą bei 38,50 Lt už transporto išlaidas. Anot ieškovės liko neatlyginta turtinė žala: 171,27 Lt už vaistus, 292 Lt už sugadintus drabužius, 200 Lt už lankymą ligoninėje. Ieškovės manymu, atsakovas Biuras išmokėjo ne visas išmokas už neturtinę ir turtinę žalą. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo Biuro 663,27 Lt turtinės ir 9138 Lt neturtinės žalos, iš atsakovo P. O. – 300 Lt baudžiamojoje byloje turėtų advokato išlaidų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007 m. birželio 28 d. sprendimu nutraukė civilinės bylos dalį dėl ieškovės J. Z. reikalavimo priteisti 171 Lt medikamentų pirkimo išlaidų; paliko nenagrinėtą civilinės bylos dalį dėl ieškovo V. V. reikalavimo priteisti 450 Lt, pakartotinai išaiškinant teisę kreiptis į Panevėžio miesto apylinkės teismą BPK 361-362 straipsnių nustatyta tvarka; likusią ieškinio dalį tenkino iš dalies: priteisė iš Biuro 1138 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovo V. V. naudai, 3138 Lt neturtinės žalos ieškovės J. Z. naudai; kitas ieškinių dalis atmetė. Nurodęs, kad draudimo sutartyje nebuvo nurodytos žalos asmeniui rūšys, teismas sprendė, kad draudikas privalo atlyginti abiejų rūšių – tiek turtinę, tiek neturtinę – žalą, kurios dydis ribojamas maksimalia sutartyje nustatyta draudimo asmeniui išmokos suma – 1 726 400 Lt. Teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovės J. Z. reikalavimus priteisti iš atsakovo Biuro 292 Lt už sugadintus drabužius ir 200 Lt išlaidų, susijusių su K. Z. slauga, papildomu maitinimu ligoninėje. Ieškovei J. Z. atsisakius nuo reikalavimo priteisti 171 Lt medikamentų išlaidų, teismas atsisakymą priėmė ir šią bylos dalį nutraukė. Dėl ieškovo V. V. reikalavimo priteisti iš atsakovo P. O. 450 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, teismas nurodė, kad ieškovas V. V. turėjo teisę dėl šių proceso išlaidų nustatymo, jei šis klausimas neišspręstas teismo nuosprendyje, kreiptis į Panevėžio miesto apylinkės teismą BPK 361 straipsnio 2 dalyje, 362 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad žala ieškovui V. V. ir ieškovės J. Z. dukteriai K. Z. buvo padaryta dėl kaltų atsakovo P. O. veiksmų, todėl jis yra subsidiariai atsakingas. Kadangi atsakovo P. O. civilinę atsakomybę apdraudusi DUAB „INGO Baltic“ yra bankrutuojanti, tai, teismo vertinimu, pareiga atlyginti žalą pereina Biurui, kuris šią pareigą iš dalies pripažino ieškovams išmokėdamas po 862 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas atkreipė dėmesį į ieškovės J. Z. teiginius, kad jos duktė K. Z. neturtinę žalą patyrė dėl subjaurotos išvaizdos, nes po sužalojimų veide liko randas, dėl iškęsto fizinio ir dvasinio skausmo, iš esmės pasikeitusio gyvenimo būdo: jos duktė nebegali aktyviai sportuoti, negali laisvai gyventi visaverčio gyvenimo. Teismo vertinimu, ieškovas V. V. neturtinę žalą patyrė dėl iškęsto fizinio ir dvasinio skausmo, dėl to kad negali laisvai gyventi visaverčio gyvenimo, nes ir dabar jaučia skausmą po krūtinkaulio sumušimo. Pažymėjęs, kad nukentėjusieji V. V. ir K. Z eismo įvykio metu patyrė nežymius sveikatos sutrikdymus, teismas sprendė, kad neturtinės žalos dydis V. V. 2000 Lt, K. Z. 4000 Lt, iš kurių išskaičiuotina po 862 Lt.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinius skundus, 2007 m. spalio 16 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimą pakeitė: iš atsakovo Biuro priteistą neturtinės žalos atlyginimą ieškovei J. Z. padidino iki 9138 Lt, ieškovui V. V. priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidino iki 4138 Lt; likusią teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nustatė, kad atsakovas P. O. 2004 m. spalio 28 d. kelyje Panevėžys-Ryga, vairuodamas automobilį „Opel Vectra“, pažeidė KET 53, 64, 196 punktų reikalavimus, iš šalutinio kelio išvažiavo į pagrindinį kelią, susidūrė su automobiliu „Audi-80“, vairuojamu ieškovo V. V., dėl to V. V. buvo padaryta viršugalvio muštinė žaizda, krūtinės ląstos sumušimas, tai kvalifikuota kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, o keleivei nepilnametei K. Z. (duomenys neskelbtini) padaryti galvos, dešiniojo žasto ir šlaunies sumušimai, dešinio žastikaulio ir kairio sėdikaulio apatinės šalos lūžis, lengva trauminė galvos smegenų ligos forma, lengvas galvos smegenų sukrėtimas, tai kvalifikuota kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas; apgadintas automobilis „Audi-80“. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. nuosprendžiu už nurodytos veikos padarymą P. O. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 7 d. nutartimi ieškovams V. V. ir J. Z. buvo pripažinta teisė į civilinių ieškinių patenkinimą, o jų dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nuo 2004 m. balandžio 29 d. iki 2005 m. balandžio 28 d., t. y. ir eismo įvykio metu, galiojo draudėjo D. O. ir draudiko UAB „Baltik garant“ sudaryta transporto priemonės „Opel Vectra“ savininko ir valdytojo atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal kurią draudimo suma asmeniui buvo nustatyta 1 726 400 Lt, turtui – 345 280 Lt. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl ieškovų teisės į turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą ir atsakovo P. O. subsidiariosios atsakomybės. Kolegija pažymėjo, kad P. O. civilinę atsakomybę apdraudusi DUAB „INGO Baltic“ yra bankrutuojanti, Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi pripažinta nemokia, jai iškelta bankroto byla, todėl pareiga atlyginti žalą pereina atsakovui Biurui, kuris šią pareigą iš dalies pripažino ieškovams išmokėdamas dalį prašomo žalos atlyginimo. Kolegija nurodė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPD įstatymas) 13 straipsnyje (2004 m. kovo 5 d. įstatytmo Nr. IX-2043 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad nukentėjęs autoavarijoje asmuo reikalavimą dėl autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo šio įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais atvejais gali pateikti Biurui; o įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad jei Biuras moka išmoką dėl to, kad Biuro nariui iškelta bankroto byla, jis perima iš draudiko turimus žalą įrodančius dokumentus ir, nustatęs žalos atlyginimo pagrindą ir išmokos dydį, išmoka nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoką. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad TPVCAPD įstatymo 20 straipsnio 1 dalies pakeitimo tikslas ir uždaviniai yra matyti iš 2005 m. rugpjūčio 17 d. Seimo aiškinamojo rašto, kuriame nurodyta, kad įstatymo pakeitimo tikslas – užtikrinti draudėjų, sudariusių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis su draudimo bendrove, teisę į žalos atlyginimą, paskelbus draudimo bendrovės bankrotą, iki draudimo sutarčių su šia bendrove galiojimo pabaigos, kad šiam tikslui įgyvendinti įstatyme nustatoma, kad bankrutuojančios draudimo bendrovės klientai pareiškimus dėl žalos atlyginimo iki draudimo sutarčių galiojimo pabaigos teikia Biurui, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių (toliau – TPVCAPD sutartis) teisinius įsipareigojimus. Atsižvelgdama į TPVCAPD įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymas Nr. IX-2042) 1 straipsnio 1 dalį, kolegija sprendė, kad pagal ankstesnę įstatymo redakciją sudarytos draudimo sutartys, kurių galiojimo terminas nepasibaigęs, yra teisėtos, galiojančios ir turi būti vykdomos. Dėl to, kolegijos vertinimu, atsakovas Biuras nepagrįstai nurodo, kad draudimo išmoką ieškovams išmokėjo ne pagal nurodytą draudimo sutartį tęsdamas iki tol bankrutuojančios bendrovės prisiimtus įsipareigojimus, o pagal įstatymą ar kitais pagrindais. Įvertinusi įrodymų visumą, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą ieškovams priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą negu priteisė. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis dėl dalies bylos nutraukimo, dalies reikalavimų palikimo nenagrinėtais ir likusios dalies ieškinio atmetimo. Kolegijos nuomone, nagrinėjamam ginčui turi būti taikoma 2001 m. birželio 14 d. TPVCAPD įstatymo Nr. IX-378 nuo 2004 m. kovo 13 d. iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusi redakcija, galiojusi sutarties sudarymo metu, ir nuo 2004 m. balandžio 29 d. iki 2005 m. balandžio 28 d., t. y. ir eismo įvykio metu, galiojusios draudėjo D. O. ir draudiko UAB „Baltik garant“ sudarytos TPVCAPD sutarties nuostatos. Dėl to, kolegijos vertinimu, atsakovas Biuras turi atlyginti ieškovams neturtinę žalą pagal sutartį, nes ji neviršija įstatyme nustatytų dydžių, o atsakovas P. O. būtų atsakingas tik tuo atveju, jei trečiajam asmeniui, išmokėjus draudimo išmoką, būtų atlyginta ne visa padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimą bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad Biuro pareiga atlyginti žalą kyla ne iš TPVCAPD įstatymo, o iš DUAB „INGO Baltic“ ir D. O. sudarytos TPVCAPD sutarties, ir kad, iškėlus draudikui bankroto bylą, pareiga atlyginti žalą pereina Biurui, kad Biuras tęsia bankrutuojančios bendrovės prisiimtus įsipareigojimus. Kadangi TPVCAPD sutarties šalys – draudikas (DUAB „INGO Baltic“) ir draudėjas (D. O.), tai iš šios sutarties Biurui jokios teisės ir pareigos nekyla. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, iškėlus DUAB „INGO Baltic“ bankroto bylą, nė viena TPVCAPD sutartis ir iš jų kylančios teisės bei pareigos nebuvo perduotos, kaip tai nustatyta Draudimo įstatyme. Anot kasatoriaus, DUAB „INGO Baltic“ iki šiol išliko visi įsipareigojimai, įskaitant ir pareigą atlyginti žalą pagal sudarytas draudimo sutartis. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Biuras negalėtų perimti draudiko teisių ir pareigų, nes jis neatitinka CK, Draudimo įstatyme nustatytų reikalavimų, keliamų draudimo įmonei. Be to, Biuro specialus statusas, funkcijos, pareigos yra aiškiai reglamentuotos TPVCAPD įstatyme ir jokių sutarčių Biuras su draudėjais neturi teisės sudarinėti. Kasaciniame skunde pažymima, kad DUAB „INGO Baltic“ bankroto bylos iškėlimo metu galiojusio TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, jog Biuras privalo išmokėti tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią įstatymo 11 straipsnyje nustatytų sumų. Tuo tarpu eismo įvykio kaltininko ir bankrutuojančio draudiko sudaryta TPVCAPD sutartis neturi jokios įtakos nukentėjusio asmens ir Biuro santykiams; tokia sutartis negali nustatyti, kokio dydžio išmoka turėtų būti išmokama. Taigi Biuro mokėtinos išmokos dydis priklauso tik nuo įstatymo. Kasatoriaus nuomone, negalima tapatinti Biuro mokamų išmokų su draudiko prievole atlyginti žalą pagal draudimo sutartį. Anot kasatoriaus, TPVCAPD įstatymo 20 straipsnio nuostatos, kad Biuras perima iš draudiko turimus žalą įrodančius dokumentus, negalima tapatinti su įsipareigojimų pagal draudimo sutartį perėmimu. Kasatoriaus teigimu, be šios įstatymo nuostatos Biuras negalėtų gauti dokumentų, kurie buvo surinkti draudimo įmonėje iki bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ne tik draudiko ir draudėjo sudaryta sutartimi, kuri neprivaloma Biurui, bet ir jokios teisinės galios neturinčiu įstatymo projekto aiškinamuoju raštu.
2. Kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė nuo 2004 m. kovo 5 d. iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusią TPVCAPD įstatymo redakciją. Anot kasatoriaus, nagrinėjamu atveju teisinis santykis tarp nukentėjusiųjų asmenų ir Biuro atsirado atsakingam draudikui iškėlus bankroto bylą ir atsiradus nukentėjusiojo asmens reikalavimo teisei pagal TPVCAPD įstatymo 20 straipsnio nuostatas, t. y. nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d., kai galiojo 2005 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija, kuri ir turėjo būti taikoma. Be to, ši įstatymo redakcija galiojo ir eismo įvykio metu, kai buvo padaryta žala nukentėjusiems asmenims. Kasatoriaus teigimu, įstatyme buvo aiškiai nurodytos draudimo sumos, kurių neviršijant, esant pakankamiems įrodymams, nukentėję asmenys galėjo pretenduoti į žalos atlyginimą iš Biuro – 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui (įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnio 6 dalis). Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai netaikė nurodytų įstatymo nuostatų ir nukentėjusiems asmenims priteisė daug didesnį neturtinės žalos dydį, negu leidžiama įstatymo 11 straipsnyje. Kasaciniame skunde pažymima, kad, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, kai draudikui iškeliama bankroto byla, neturi reikšmės, kokiai įstatymo redakcijai galiojant buvo sudaryta draudimo sutartis, o esminę reikšmę turi tai, kokiai įstatymo redakcijai galiojant atsirado nukentėjusio asmens ir Biuro teisinis santykis.
Kasaciniu skundu ieškovas V. V. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimo bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutarties dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir priimti naują sprendimą. Ieškovo kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad kai draudimo bendrovė tampa nemoki, draudimo išmokas už ją moka Biuras. Pagal CK 6.254 straipsnio 2 dalį draudimo kompanija ir žalą padaręs asmuo atsako kaip solidarieji skolininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Tamašauskienė v. AB „Lietuvos draudimas ir kt., bylos Nr. 3K-3-367/2004). Dėl to, kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai turėjo vadovautis ir šia įstatymo nuostata, o prašomą neturtinę žalą priteisti iš abiejų atsakovų solidariai. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Biuras turi atlyginti neturtinę žalą pagal sutartį atmetant ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo P. O., neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Stech v. M. Panavas, bylos Nr. 3K-3-482/2005).
Atsiliepimais į atsakovo Biuro ir ieškovo V. V. kasacinius skundus atsakovas P. O. prašo kasacinius skundus atmesti. Atsiliepimuose nurodoma, kad:
1. DUAB „INGO Baltic“ yra bankrutuojanti, todėl pareiga atlyginti žalą pereina Biurui, kuris šią pareigą iš dalies pripažino, ieškovams išmokėdamas dalį prašomo žalos atlyginimo. Anot atsakovo, tokia Biuro pareiga be jokių išlygų nustatyta TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 20 straipsnyje. Atsakovas pažymi, kad aptariamu atveju niekur nekalbama apie žalos atlyginimą iš dalies. Dėl to, atsakovo P. O. manymu, ne jis, o Biuras privalo atlyginti padarytą žalą.
2. Atsakovas nurodo, kad ieškovo V. V. kasaciniame skunde netinkamai aiškinama CK 6.254 straipsnio 2 dalis, nes šiuo atveju iš draudimo poliso aiškiai matyti, kad reikalaujamos žalos dydis (30 000 Lt) yra mažesnis negu draudimo polise nustatytas maksimalios žalos asmeniui atlygintinas dydis (1 726 400 Lt). Anot atsakovo, solidarusis žalos atlyginimas šiuo atveju būtų neteisingas, neatitiktų CK 6.254 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Atsiliepimu į kasacinius skundus trečiasis asmuo bankrutuojanti DUAB „INGO Baltic“ palaiko atsakovo Biuro kasacinį skundą, o ieškovo kasacinį skundą prašo atmesti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta pagrindų peržengti kasacinių skundų ribas, todėl apskųsti teismų sprendimas ir nutartis teisės taikymo aspektu tikrinami neperžengiant kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus apibrėžtų ribų.
Dėl atsakovo Biuro kasacinio skundo argumentų
Iš bylos duomenų matyti, kad transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, kuria buvo apdraustas atsakovo P. O. vairuotas automobilis, sudarymo metu (2004 m. balandžio 29 d.) ir bankroto bylos draudikui DUAB „INGO Baltic“ iškėlimo metu (2005 m. rugpjūčio 18 d.) galiojo skirtingos TPVCAPD įstatymo redakcijos. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju teisinis santykis tarp nukentėjusių asmenų (ieškovų) ir atsakovo Biuro atsirado draudikui DUAB „INGO Baltic“ iškėlus bankroto bylą, t. y. kai galiojo nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi TPVCAPD įstatymo redakcija. Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog Biuras moka išmoką, jei kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovo kasacinio skundo argumentą, kad bankrutuojančiai DUAB „INGO Baltic“ iki šiol išliko visi įsipareigojimai, įskaitant ir pareigą atlyginti žalą pagal sudarytas draudimo sutartis.
Remdamasi TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju Biuro pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla TPVCAPD įstatymo (šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto), o ne draudimo sutarties pagrindu. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nurodytas TPVCAPD įstatymo nuostatas Biurui perėjo pareiga išmokėti tokią draudimo išmoką (žalos atlyginimą), kurios maksimalus dydis yra nustatytas ne įstatyme, o būtent konkrečioje draudimo sutartyje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymas Nr. IX-2042) 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad nuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos kiekvienai Lietuvos Respublikoje valdomai ar naudojamai transporto priemonei turi galioti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo reikalavimus atitinkanti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis arba šio Įstatymo 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta draudimo sutartis. Tuo tarpu nurodyto įstatymo 1 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad administracinė atsakomybė netaikoma transporto priemonių valdytojams, turintiems galiojantį transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą), patvirtinantį, kad yra sudaryta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kurioje draudimo sumos yra 500 000 eurų asmeniui ir 100 000 eurų turtui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pateikto 2004 m. balandžio 29 d. transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paprastosios draudimo sutarties draudimo liudijimo (poliso) sąlygos – draudimo sumos (asmens draudimo suma – 1 726 400 Lt, turto draudimo suma – 345 280 Lt) – atitinka nurodytas įstatymo nuostatas, todėl eismo įvykio metu ir Biurui perimant draudiko, kuriam iškelta bankroto byla, pareigą mokėti išmoką ši draudimo sutartis buvo teisėta ir galiojanti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl Biurui perėjusios pareigos išmokėti draudimo išmoką masto (išmokėtinos draudimo išmokos maksimalaus dydžio) reikia vadovautis ne bankroto bylos draudikui iškėlimo metu ir netgi ne draudiminio įvykio atsitikimo metu, o būtent draudimo sutarties sudarymo metu galiojusiomis TPVCAPD įstatymo nuostatomis ir įstatymo nuostatoms neprieštaraujančia draudimo sutartimi. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Biuro pareigos išmokėti draudimo išmoką masto (išmokos dydžio), pagrįstai vadovavosi TPVCAPD įstatymo 13 straipsnio redakcija, galiojusia draudimo sutarties sudarymo metu, ir draudimo sutartimi.
Aiškindamas ir taikydamas TPVCAPD įstatymo 13 straipsnio 1 dalies normą bei šios normos pagrindu sudarytų draudimo sutarčių nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad tais atvejais, kai draudiko įsipareigojamos atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje, nekonkretizuota šiuos draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose, draudikas atsako asmeniui už abiejų rūšių žalą – turtinę ir neturtinę. Tokiais atvejais draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą, neatsižvelgiant į jos rūšį, riboja tik draudimo išmokų dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. Volodina v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-115/2006). Nurodytos aplinkybės – draudimo sutartyje ir jos sudarymo metu galiojusiame TPVCAPD įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytas maksimalus draudimo išmokos dydis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika – leidžia daryti išvadą, kad atsakovui Biurui pagal įstatymą perėjo prievolė išmokėti draudimo išmoką neviršijant būtent draudimo sutartyje nustatytos 1 726 400 Lt asmens draudimo sumos (įskaitant ir neturtinę žalą). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo kasacinio skundo argumentus, kuriuose kasatorius remiasi TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi bei 19 straipsnio 6 dalimi (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-2041 redakcija, įsigaliojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d.), kaip ribojančiomis kasatoriaus pareigą išmokėti draudimo išmoką neviršijant 500 eurų dėl neturtinės žalos.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi įstatymo projekto aiškinamuoju raštu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nurodytu įstatymo projekto aiškinamuoju raštu nėra teisinio pagrindo remtis jau vien dėl to, kad tai yra nepriimto ir neįsigaliojusio įstatymo projekto aiškinamasis raštas. Kita vertus, toks apeliacinės instancijos teismo padarytas pažeidimas neturi įtakos apskųstos nutarties teisėtumui ir nėra pagrindas ją naikinti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti arba pakeisti apskųstus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl ieškovo V. V. kasacinio skundo argumentų
Remiantis dispozityvumo principu, civiliniame procese nurodyti ieškinio pagrindą ir dalyką, taip pat pakeisti ir (arba) padidinti ieškinio pagrindą ir dalyką yra ieškovo prerogatyva (CPK 42 straipsnio 1 dalis). CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo; vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas sprendžia, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Iš byloje pateiktų ieškovo V. V. ieškinių matyti, kad jis neturtinę žalą prašė priteisti tik iš atsakovo Biuro, o iš atsakovo P. O. priteisti neturtinę žalą neprašė. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo V. V. kasaciniame skunde išdėstytas menamas prašymas priteisti neturtinę žalą ir iš atsakovo P. O. yra naujai pareikštas reikalavimas, kuris nebuvo reiškiamas ir nagrinėjamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Atsižvelgiant į kasacinio proceso paskirtį ir specifiką (CPK 340 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnis, 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis), akivaizdu, kad naujų materialinių teisinių reikalavimų reiškimas kasaciniame teisme yra negalimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo V. V. kasacinio skundo argumentai nėra pagrindas naikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimo bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutarties dalį dėl neturtinės žalos priteisimo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Atsakovas P. O. prašo priteisti iš kasatorių bylinėjimosi išlaidas – po 200 Lt iš kiekvieno kasatoriaus už atsiliepimus į kasacinius skundus. Šie atsakovo P. O. prašymai tenkintini (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimą bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistus.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (į. k. 125709291) ir ieškovo V. V. (duomenys neskelbtini) po 200 (du šimtus) Lt atsakovo P. O. (duomenys neskelbtini) naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Virgilijus Grabinskas
Antanas Simniškis