(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 4 d.  

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir,

sekretoriaujant Linai Kelevišienei,

dalyvaujant ieškovo T. R. atstovui advokatui Antanui Jonaičiui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Premmier green“ atstovui advokatui Mantui Barčiui,

trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įgaliotam atstovui J. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Premmier green“ dėl negrąžinto avanso priteisimo. Byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, dalyvauja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.  

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovas ieškiniu, jį patikslinęs, prašo iš atsakovės priteisti 24 950 Eur skolą (negrąžintą avansą), 500 Eur skolos išieškojimo teisinės pagalbos išlaidas, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys teisme buvo priimtas 2024 m. balandžio 4 d. Ši diena laikoma civilinės bylos iškėlimo teisme diena (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 1 dalis).

Ieškinyje nurodo, kad 2023 m. rugpjūčio 1 d. pirkėjas T. R. ir pardavėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Premmier green“ (buvęs pavadinimas UAB „Premmier Invest“), sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. AD-23-0801/188 (toliau – ir Sutartis), kuria susitarė dėl naujo automobilio 2023 Porsche Cayenne E-Hybrid pirkimo – pardavimo. Sudarant Sutartį, ieškovo įgaliota atstovė dukra N. L. bendravo su atsakovės atstovais Lenkijoje, kurie derino Sutarties sudarymo klausimus su atsakove, atsiuntė pasirašymui Sutartį, gavo ją ieškovo pasirašytą. Sutartyje buvo numatyta, kad automobilio pirkimo – pardavimo kaina yra 147 326 Eur (su PVM). Taip pat Sutartis numatė, kad pirkėjo mokamas 24 950 Eur depozitas bus grąžinamas pirkėjui po to, kai automobilis bus išgabentas iš Lietuvos Respublikos (Sutarties 2.1.2 punktas). Sutarties 6.3 punktas numatė, kad pardavėjas, po to kai jam bus pristatyti dokumentai, patvirtinantys automobilio išgabenimą (išgabenimo dokumentas, automobilio registracijos dokumentas iš abiejų pusių), grąžins pirkėjui gautą PVM sumos avansą/depozitą. 2023 m. rugsėjo 18 d. ieškovas ir atsakovė sudarė Sutarties priedą (toliau – ir Priedas), kuriuo susitarė dėl kito automobilio modelio, tai yra automobilis 2023 Porsche Cayenne E-Hybrid buvo pakeistas į naują automobilį 2023 Porsche Cayenne S Coupe (toliau – ir Automobilis, Transporto priemonė) (Priedo 1.3. punktas). Sutartyje ir Priede numatyta, kad Automobilio kaina yra 142 473 Eur (Priedo 2.2. punktas). Pirkėjas (jo vardu veikianti dukra N. L.) po Sutarties sudarymo 2023 m. rugpjūčio 4 d. pervedė atsakovei 147 326 Eur. Po Priedo sudarymo, atsižvelgiant į tai, kad dėl pasikeitusio automobilio modelio Automobilio kaina padidėjo, atsakovės reikalavimu 2023 m. rugsėjo 19 d. ieškovas (jo vardu veikianti dukra N. L.) papildomai pervedė 20 097 Eur. Taigi, iš viso ieškovas atsakovei pervedė 167 423 Eur (142 473 Eur Automobilio kainą ir 24 950 Eur depozitą).

Nurodo, kad pardavėjas pateikė 2023 m. rugsėjo 20 d. PVM sąskaitą faktūrą už Automobilį 142 473 Eur sumai, taip, kaip numatyta Sutartyje ir Priede. PVM sąskaitoje faktūroje PVM nėra išskirtas, nes toks mokestis nėra mokamas išgabenant Automobilį iš Lietuvos Respublikos / Europos Sąjungos. Automobilis buvo išgabentas iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos ir įregistruotas Baltarusijos Respublikoje. Automobilio gabenimu rūpinosi atsakovės atstovai Lenkijoje, todėl visi su išgabenimu susiję dokumentai (muitinės dokumentai, CMR važtaraščiai) buvo jiems žinomi. Ieškovas (ieškovo įgaliota atstovė dukra N. L.) atsakovei pateikė visus reikalingus išgabenimą patvirtinančius dokumentus. Šie dokumentai buvo pateikti atsakovės atstovui Lenkijoje, o vėliau ir tiesiogiai atsakovei (atsakovės vadovui). Ieškovo įgaliota atstovė dukra N. L. persiuntė registracijos Baltarusijos Respublikoje dokumentus atsakovės atstovui, kuris juos persiuntė atsakovės vadovui (patvirtina el. susirašinėjimas). Ieškovo įgaliota atstovė dukra N. L. taip pat nurodė, kad po Automobilio registracijos Baltarusijos Respublikoje ieškovo vardu, Automobilis buvo perleistas ieškovo dukrai ir atitinkamai įregistruotas Baltarusijos Respublikoje. Ieškovas per savo dukrą kreipėsi į atsakovės atstovus dėl sumokėto avanso grąžinimo. Atstovams Lenkijoje nepavyko išspręsti klausimo patiems, todėl ieškovo dukrai nurodė tiesioginius atsakovės vadovo kontaktus. Ieškovo dukra kontaktavo telefonu tiesiogiai su atsakovės vadovu. Atsakovės vadovui buvo pakartotinai nusiųsti dokumentai ir prašoma grąžinti avansą. Atsakovės vadovas žadėjo išspręsti šį klausimą, tačiau klausimo sprendimą vilkino ir galiausiai nurodė, kad įmonei buvo uždaryta banko sąskaita ir ji nieko negali grąžinti, nurodė ieškovui kreiptis tiesiogiai į atsakovės banką, sutvarkyti atsakovės sąskaitos klausimą, tuomet jis galės grąžinti avansą. Atsakovės vadovas nurodė daugiau su juo nekontaktuoti. Ieškovo atstovas 2024 m. vasario 27 d. pretenzija kreipėsi į atsakovę dėl avanso grąžinimo. Atsakovė pateikė 2024 m. vasario 27 d. atsakymą, kuriame su pretenzija nesutiko ir nurodė, kad nesutinka, nes ieškovas iki šiol neatsiskaitė su atsakove 30 767,51 Eur sumai pagal atsakovės pateikiamą sąskaitą (šią nepagrįstą sąskaitą ieškovas gavo tik su 2024 m. vasario 27 d. atsakymu), nepateikė reikiamų dokumentų, netinkamai juos suformino, yra atsakingas dėl atsakovės banko sąskaitos uždarymo, ieškovas tariamai nori praturtėti du kartus. Su šiais atsakovės teiginiais ieškovas nesutinka.

Pažymi, kad ieškovas 24 950 Eur sumą pervedė dėl galimo PVM sumokėjimo užtikrinimo, jeigu Automobilis nebūtų išregistruotas ir išvežtas iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgiant į tai, kad Automobilis buvo išvežtas iš Europos Sąjungos į Baltarusijos Respubliką ir pateikti tai patvirtinantys dokumentai, įvyko visos depozito grąžinimo sąlygos ir pardavėjas neturi pagrindo įgyti ar laikyti šias lėšas.

Atsikirsdamas į atsakovės argumentus, nurodo, kad atsakovės pateikta 2023 m. lapkričio 20 d. sąskaita 30 767,51 Eur sumai yra nepagrįsta nei Sutartimi, nei teisiniu reguliavimu, jokių sąskaitoje nurodytų prekių ir/ar paslaugų ieškovas neužsakė. Pateikiamą nepagrįstą sąskaitą ieškovas gavo tik su 2024 m. vasario 27 d. atsakymu. Iki šio atsakymo pateikimo tokia sąskaita niekada jam nebuvo pateikta. Ieškovo sąskaitoje nurodytos 3 pozicijos: 1) registracija Regitroje; 2) civilinės atsakomybės draudimas; 3) PVM kompensacija. Registracijos Regitroje paslauga ir civilinės atsakomybės draudimo įsigijimas nebuvo aptartas Sutartyje, sutikimo šioms išlaidoms ieškovas nedavė. Ieškovo vertinimu, šios atsakovės išlaidos jau yra (turėjo būti) įtrauktos į Sutarties kainą. Ieškovas niekada neketino Automobilio eksploatuoti Lietuvoje, todėl Automobilio registracija Lietuvoje, Lietuvos civilinės atsakomybės draudimo įsigijimas ieškovui nebuvo nei aktualus, nei kaip nors užsakytas.

2023 m. lapkričio 20 d. sąskaitoje faktūroje nėra išskirtas joks PVM. 2023 m. lapkričio 20 d. sąskaita taip pat nekoregavo jau pateiktos sąskaitos faktūros su PVM. Atsakovė neturi nei teisės, nei pareigos pateikti PVM sąskaitą faktūrą su PVM, kai Automobilis yra išvežamas iš Lietuvos (ir iš Europos Sąjungos). Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 41 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu PVMĮ VI skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos. Automobilis buvo išvežtas iš Europos Sąjungos teritorijos, todėl atsakovė privalėjo vadovautis šia PVMĮ nuostata, kuria faktiškai ir vadovavosi – tai patvirtina atsakovės išrašyta ir ieškovui pateikta pardavimo sąskaita faktūra Nr. IN12-148. Atsakovė, atsižvelgdama į PVMĮ reikalavimus, teisingai pritaikė 0 proc. PVM tarifą, dėl ko jai nekilo pareiga sumokėti užstato sumos, atitinkančios 21 proc. PVM dydį, apskaičiuotą nuo pradinės Automobilio vertės, į biudžetą. Duomenų, kad atsakovė būtų pritaikiusi kitokį PVM apskaičiavimą, atsakovė nepateikė. Ieškovo atstovas, gavęs atsakovės atsakymą, papildomai pateikė prašymą pagrįsti teiginį, kad „VMI šį sandorį įmonei yra pripažinusi kaip prekės pardavimą Lietuvos Respublikoje“ ir paprašė pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Tokių dokumentų pateikta nebuvo. 

Nurodo, kad ieškovas nesutinka su argumentais, kad jis nepateikė atsakovei reikiamų dokumentų, nes visus eksporto dokumentus ieškovas pateikė atsakovės atstovui Lenkijoje. Šis atstovas ir organizavo eksporto ir vežimo procedūras, todėl jam visi dokumentai turėjo būti žinomi. Vėliau dokumentai buvo pateikti ir tiesiogiai atsakovės vadovui. Taip pat visi dokumentai buvo pakartotinai pateikti atsakovei teikiant ieškovo 2024 m. vasario 27 d. pretenziją. Atsakovė nebuvo kreipusis į ieškovą dėl kokių nors papildomų dokumentų pateikimo, nepaisant to, atsisakė grąžinti nepanaudotą avansą. Vien tai, jog atsakovės bankas galimai uždarė banko sąskaitą atsakovei, savaime neatleidžia atsakovės nuo piniginių prievolių vykdymo. Atsakovė privalo grąžinti ieškovui jo apmokėtą depozitą / avansą (permokėtą sumą), kuri sudaro 24 950 Eur.

Atsakovė UAB „Premmier green“ pateikė atsiliepimą, kuriame teismo prašo ieškovo ieškinį atmesti.

Nurodo, kad 2023 m. rugpjūčio 1 d. ieškovas ir atsakovė sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. AD-23-0801/188, kuria susitarė dėl naujo automobilio Porsche Cayenne E-Hybrid pirkimo pardavimo. Ieškovui nurodžius, kad jis automobilį ketina išgabenti iš Lietuvos, ieškovui Sutartyje nurodyta grynoji (pritaikius 0 pridėtinės vertės mokesčio tarifą) automobilio kaina 147 326 Eur (Sutarties 2.1.1 punktas) bei 24 950 Eur užstatas (PVM prievolei įvykdyti, tuo atveju, jei pirkėjas nepateiktų Sutartyje nurodytų teisės aktuose reikalaujamų dokumentų 0 PVM tarifui pritaikyti) (Sutarties 2.1.2 punktas). Taip pat Sutarties 2.1.2 punkte buvo numatyta, kad užstatas bus grąžinamas, jei bus įvykdytas įsipareigojimas pagal Sutarties 6.3 punktą. Sutarties 6 dalyje aiškiai patvirtinama, kad užstatas ginčo situacijos atveju atlieka PVM prievolės įvykdymo užtikrinimą, jei tokia prievolė kiltų.

Pabrėžia, kad atsakovės kaip Automobilio pardavėjo mokėtiną PVM, kuris lemia ir galutinę ieškovo kaip Automobilio pirkėjo mokėtiną kainą, jų bazę, dydžius, apmokestinimo momentą ir kitas su tuo susijusias aplinkybes nustato taikytini teisės aktai, kurių šalys nekontroliuoja ir kurie gali kisti po Sutarties sudarymo ir dėl to automatiškai pakinta (perskaičiuojama) galutinė Automobilio kaina (PVM dalyje), kurią privalo sumokėti pirkėjas. Sutarties 6.1 punkte nurodyta, kad pirkėjas įsipareigoja įregistruoti transporto priemonę savo vardu ir per 5 dienas nuo įregistravimo pardavėjui atsiųsti šių dokumentų kopijas: transporto priemonės nuosavybės dokumentą; transporto priemonės registracijos liudijimo (priekinę ir galinę dalį); užantspauduotą techninės priežiūros knygelę. Sutarties 6.3 punkte numatyta, kad pirkėjas po pristatymo į šalį pateiks visus reikiamus PVM forma grąžintino užstato dokumentus: užantspauduotą muitinės dokumentą; transporto priemonės nuosavybės dokumentą; transporto priemonės registracijos liudijimo (priekinę ir galinę dalį).

Nurodo, kad 2023 m. rugpjūčio 1 d. ieškovui atsakovė išrašė proformą 147 326 Eur avansui apmokėti. 2023 m. rugsėjo 18 d. ieškovas ir atsakovė pasirašė Priedą, kuriuo susitarė dėl kitos transporto priemonės, tai yra automobilis buvo pakeistas į kitą automobilį Porsche Cayenne S Coupe. Dėl to buvo padidinta Sutarties kaina iki 142 473 Eur (be PVM). 2023 m. rugsėjo 18 d. ieškovui išrašyta proforma 20 097 Eur papildomam avansui apmokėti. Ieškovas atsakovei iš viso pervedė 167 423 Eur, įskaitant 24 376 Eur užstatą atsakovės PVM prievolei, jei ginčo atveju būtų pritaikytas ne 0  proc. PVM tarifas. Paaiškina, kad ieškovas iš atsakovės įsigijo nenaudotą, tačiau Lietuvoje jau įregistruotą Automobilį. Atsakovė Automobilį iš Porsche autorizuoto atstovo UAB „Prime auto“ įsigijo pagal 2023 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PA-ATP23-496, už kurį sumokėjo 168 944 Eur (139 623,14 Eur Automobilio kaina bei 29 320,86 Eur PVM).

Anot atsakovės, ieškovas neįvykdė Sutarties įsipareigojimų ir pagal Sutarties 6.1 punktą atsakovei per nustatytą terminą nepateikė nei nurodytų dokumentų, nei muitinės dokumentų, kuriuos privalu pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - ir VMI), kad VMI patvirtintų ginčo sandoriui taikytiną 0 proc. PVM tarifą. Kadangi ieškovas nepateikė tinkamai įformintų muitinės dokumentų, kitoje šalyje ieškovo vardu įregistruotos Transporto priemonės dokumentų, VMI nepatvirtino sandoriui taikytino 0 proc. PVM tarifo, todėl pagal Sutartį buvo paskaičiuotas ir deklaruotas 21 proc. PVM tarifas, buhalteriškai sudengiant Automobilio pirkimo bei Automobilio pardavimo PVM. Dėl šių priežasčių 2023 m. lapkričio 23 d. atsakovė ieškovui išrašė kompensacinę sąskaitą faktūrą Nr. IN18_151, kuria, be kita ko, numatyta kompensuotina 29 919,33 Eur pardavimo PVM už Automobilį suma. Ieškovas visiškai nepagrįstai iš atsakovės reikalauja grąžinti ieškovo sumokėtą užstatą PVM prievolei įvykdyti, kuris yra skirtas atsakovės mokestinei prievolei kompensuoti. Atsakovė už Automobilį yra apmokėjusi 29 320,86 Eur PVM, taip pat deklaravusi 29 919,33 Eur pardavimo PVM, ieškovas yra pervedęs tik 24 950 Eur atsakovės mokestinei PVM prievolei užtikrinti, todėl ieškovas ne tik neturi teisės iš atsakovės reikalauti grąžinti pervestą užstatą, tačiau dar už PVM prievolę yra skolingas atsakovei papildomai 4 969,33 Eur (29 919,33 Eur - 24 950 Eur). Maža to, ieškovas, pareikšdamas ieškinį atsakovei, vengia pateikti įrodymus, kad PVM mokestinę prievolę registracijos valstybėje pagal ginčo sandorį yra įvykdęs. Ieškovas turi visas galimybes bei teisę prašyti VMI grąžinti už pagal Sutartį Lietuvoje įsigytą Automobilį sumokėtą PVM pagal teisės aktuose nustatytas procedūras, centriniam mokesčių administratoriui pateikdamas prašymą su atitinkamais dokumentais, tačiau negali ieškiniu reikalauti atsakovės grąžinti jos už Automobilį centriniam mokesčių administratoriui sumokėto PVM.

Ieškovas ieškinyje teigia, jog ieškovas visus reikiamus dokumentus pateikė Lenkijos bendrovei, kuri neva tai veikė kaip atsakovės atstovas. Tokie ieškovo teiginiai yra nepagrįsti ir neteisingi. Nurodo, kad su atsakove dėl Automobilio įsigijimo ieškovo iniciatyva bendravo būtent ieškovo atstovai - Lenkijoje registruota bendrovė ANP sp. z o.o. Atsakovė su ieškovu bendravo būtent per šią bendrovę, kuri organizavo ir Transporto priemonės paėmimą ir išgabenimą. Atsakovei nėra žinoma, kada ir kokius dokumentus ieškovas teikė šiai bendrovei. Ieškovo teiginiai dėl duomenų ir dokumentų pateikimo jo atstovui Lenkijoje nesudaro jokio pagrindo spręsti, kad ieškovas tinkamai ir savalaikiai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus prieš atsakovę. Ieškovo atstovė tik 2024 m. kreipėsi į atsakovės atstovą ir pateikė atitinkamus dokumentus

Taip pat nurodo, kad ieškovo sumokėtas užstatas negali būti laikomas atsakovės be pagrindo įgytu turtu. Viena vertus, užstato paskirtis bei šio užstato sugrąžinimo sąlygos buvo įtvirtintos Sutartyje. Kita vertus, PVM tarifą, apmokestinimo momentą ir kitas su tuo susijusias aplinkybes nustato norminiai teisės aktai, kurių atsakovė neturi teisės įtakoti, PVM gali kisti po Sutarties sudarymo, dėl to automatiškai kinta sandorio kaina. Tos aplinkybės ieškovui buvo žinomos, tiko, būtent dėl to jis atsakovei sumokėjo užstatą. PVMĮ nuostatos taikytinos jas aiškinant sistemiškai, santykyje su kitomis nuostatomis, taip pat atsižvelgiant į VMI PVMĮ taikymo praktiką. Vadovaujantis VMI taikomomis mokestinių prievolių vykdymo procedūromis, PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. Įrodymais, kad prekės yra išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos, yra užsienio valstybės (ne Europos Sąjungos valstybės narės) įformintas muitinės ar kitos kompetentingos valstybės institucijos dokumentas, patvirtinantis, kad iš Europos Sąjungos teritorijos išgabentoms prekėms toje užsienio valstybėje buvo įforminta muitinės procedūra ar kitas muitinės sankcionuotas veiksmas, CMR dokumentai, transporto priemonės įregistravimą  pirkėjo vardu užsienio valstybėje patvirtinantys dokumentai ir t.t. 0 proc. PVM tarifo taikymui buvo reikalingi oficialūs muitinės ar kiti patikimi dokumentai, patvirtinantys Automobilio išgabenimą bei įregistravimą kitoje (ne ES) šalyje. Šalys Sutartyje susitarė, kad šiuos dokumentus bei įrodymus savalaikiai pateiks ieškovas. Tačiau jam neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų ir atsakovei dėl to VMI nepagrindus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo, atsakovei kilo pareiga už parduotą Automobilį pritaikyti 21 proc. PVM tarifą. Ieškovas atitinkamai neteko teisės reikalauti sugrąžinti užstatą.

Atsakovės vertinimu, ieškovo pateiktos 2024 m. oficialių valstybės institucijų išduotų dokumentų fotokopijos yra niekinės, galimai klastotos. Tam, kad kitoje šalyje išduotas dokumentas galiotų, jis turi būti teisės aktų nustatyta tvarka legalizuotas, patvirtintas Apostille. Dokumento legalizavimo ar Apostille pažymos reikia tam, kad vienos valstybės dokumentus galėtų svarstyti kitos valstybės institucijos, šie dokumentai sukeltų teisines pasekmes kitoje valstybėje, išskyrus atvejus, kai pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ar Europos Sąjungos teisės aktus dokumentų legalizuoti ar Apostille pažymos nereikia. Baltarusijos Respublika nėra valstybė, kurios išduoti oficialūs dokumentai atleidžiami nuo legalizavimo ar Apostille pažymos. Taigi, ieškovo pateikti duomenys negali būti laikomi įrodymais byloje, nes jie neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų. Ieškovas į bylą turėtų pateikti tinkamus, teisės aktų nustatyta tvarka legalizuotus dokumentus.

Pažymi, jog ieškovo ir/arba už jį pagal Sutartį mokėjimus atlikusių asmenų piniginių lėšų kilmė nėra pagrįsta dokumentais, dėl ko atsakovės banko sąskaita Lietuvos Respublikoje veikiančiame banke Citadele buvo uždaryta. Citadele bankas pareikalavo atsakovę pagrįsti pagal Sutartį į atsakovės banko sąskaitą už Automobilį gautų lėšų kilmės šaltinį, tačiau į atsakovės prašymus ieškovas (jo atstovė) nereagavo, dokumentų nepateikė, todėl bankas nusprendė uždaryti atsakovės banko sąskaitą ir dėl šios priežasties atsakovė nebegali atsidaryti banko sąskaitos nei šiame, nei kitame Lietuvoje veikiančiame banke.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškovo ieškinį, kuriame ieškinį prašo spręsti teismo nuožiūra, įvertinus įrodymų visumą.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 1081 straipsnyje įtvirtinta, kad, kai šiame skirsnyje nurodytos prekės tiekiamos šio įstatymo 41–44 straipsniuose ar 47 straipsnyje nustatytomis sąlygomis, už šias prekes apskaičiuota marža apmokestinama taikant 0 procentų PVM tarifą. PVMĮ 41 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos. Jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos (ES) teritorijos, išskyrus atvejus, kai pirkėjas išgabena įrangą, atsargines dalis ar atsargas, skirtas asmeniniams poreikiams naudojamiems laivams, orlaiviams ar kitoms transporto priemonėms. Kai prekės išgabenamos asmeniniame keleivio bagaže, 0 procentų PVM tarifas taikomas šio įstatymo 42 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi pagal PVMĮ 1081 straipsnio nuostatas, 0 proc. PVM tarifas naudoto automobilio maržai gali būti taikomas, kai jo tiekimas vykdomas PVMĮ 41 straipsnyje nustatytomis sąlygomis: 1) parduotą naudotą automobilį tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš ES teritorijos (1 dalis); 2) kai naudotas automobilis parduodamas pirkėjui, kuris yra įsikūręs už Lietuvos teritorijos ribų (nesvarbu, ar pirkėjas yra iš ES valstybės, ar trečiosios šalies), Lietuvoje neturi padalinio ir naudotas automobilis pirkėjo ar jo užsakymu kito asmens yra išvežamas iš ES teritorijos ribų (2 dalis). Pažymi, kad pardavėjas privalo turėti įrodymus, pagrindžiančius 0 proc. PVM tarifo taikymą, t. y. pateikti įrodymus, jog automobilis buvo fiziškai (realiai) išgabentas iš ES teritorijos. Įrodinėjimo pareiga tenka prekių tiekėjui, norinčiam pritaikyti lengvatinį 0 procentų PVM tarifą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 27 d. nutartimi paskyrė pasirengimą bylos nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu.

Ieškovas pateikė dubliką, kuriuo prašo ieškinį tenkinti visiškai.

Papildomai nurodo, jog atsakovė savo atsiliepime į ieškinį iš esmės sutinka, kad 24 950 Eur suma buvo apmokėta kaip užstatas, jeigu pardavėjui (atsakovei) atsirastų PVM prievolė. Taigi, atsakovei neatsiradus PVM prievolei, toks užstatas (depozitas) negali likti atsakovei ir turi būti grąžintas ieškovui. Priešingu atveju atsakovė nepagrįstai praturtėtų negrąžinto depozito dydžio suma. Taip pat atsakovė atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad tariamai deklaravo ir sumokėjo PVM. Ieškovas su šiais atsakovės argumentais nesutinka. Atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą su PVM suma ir kad šią PVM sąskaitą faktūrą atsakovė pateikė ieškovui ir deklaravo VMI. Vienintelė atsakovės ieškovui pateikta sąskaita faktūra yra 2023 m. rugsėjo 20 d. sąskaita faktūra Nr. IN18_148. Šioje sąskaitoje faktūroje Nr. IN18_148 nėra išskirtas PVM. PVM suma nurodoma 0 Eur, todėl akivaizdu, kad PVM niekuomet nebuvo deklaruotas ir sumokėtas. Atsakovė jau tik kilus ginčui pateikė 2023 m. lapkričio 20 d. sąskaitą Nr. IN18_151, kuri savo esme nėra PVM sąskaita faktūra, neatitinka PVM sąskaitai faktūrai nustatytų rekvizitų. Šioje sąskaitoje faktūroje nėra išskirta jokio PVM mokesčio. Jokių kitų PVM sąskaitų faktūrų su išskirtu PVM, kas patvirtintų tokio PVM apskaičiavimą, iki šios dienos atsakovė ieškovui nepateikė. Dar 2024 m. vasario 29 d. el. laišku ieškovo advokatas prašė pateikti informaciją ir tai patvirtinančius juridinę galią turinčius dokumentus: PVM sąskaitą-faktūrą, kuria įforminamas Automobilio pardavimas ir yra apskaičiuotas pardavimo PVM; PVM deklaraciją, kurioje buvo deklaruotas Automobilio pardavimo PVM; faktinį PVM sumokėjimo faktą patvirtinantį dokumentą (mokėjimo kopiją). Tokių dokumentų atsakovė niekada nepateikė. Ieškovo vertinimu, atsakovė neįrodė, jog turėjo pareigą deklaruoti ir apmokėti PVM. Automobilis buvo išvežtas iš Europos Sąjungos teritorijos, todėl atsakovė privalėjo vadovautis PVMĮ 41 straipsnio 1 dalimi, kuria faktiškai ir vadovavosi.

Ieškovas papildomai pateikia Lenkijos muitinės išduotą elektroninį pranešimą - išvežimo patvirtinimas (IE599) Nr. 23IE599-2824155, MRN: 23PL311010E0447510 (toliau - IE599 pranešimas), kuris vienareikšmiškai patvirtina, kad 2023 m. rugsėjo 20 d. Automobilis buvo išvežtas iš ES teritorijos ir eksporto procedūra buvo baigta. Atsakovė atsiliepime sąmoningai nuslepia informaciją, kad eksporto procedūrą vykdė pati atsakovė. IE599 pranešimas patvirtina, kad atsakovė buvo įgaliojusi muitinės tarpininką Lenkijoje AGM I. A. atlikti visas muitinės procedūras atsakovės vardu. IE599 pranešimas taip pat patvirtina, kad muitinei atliekant eksporto deklaravimą buvo pateikta PVM sąskaita faktūra Nr. IN18_148 (tai yra PVM sąskaita faktūra su 0 proc. PVM). IE599 pranešimą neabejotinai gavo deklaraciją pateikęs ir atsakovės vardu procedūrą vykdęs muitinės tarpininkas, todėl šis IE599 pranešimas ir jame esanti informacija atsakovei buvo žinoma šio pranešimo pateikimo dieną iš jo pasamdyto ir jo vardu veikusio muitinės tarpininko, tai yra dar 2023 m. rugsėjo 22 d. Atsakovė nutyli informaciją, kad Automobilį ieškovui perdavė ne Lietuvoje, o Lenkijoje. CMR važtaraštis patvirtina, kad Automobilis atsakovės (siuntėjo) buvo perduotas vežėjui 2023 m. rugsėjo 20 d. Lenkijoje, Bialystok (Balstogėje). CMR važtaraštis taip pat patvirtina, kad krovinį lydinti PVM sąskaita faktūra buvo 2023 m. rugsėjo 20 d. Nr. IN18_148. IE599 pranešimas taip pat patvirtina, kad prekės buvo perduotos Bialystok (Balstogėje), Lenkijoje ir eksporto procedūra pradėta būtent Lenkijoje, o ne Lietuvoje. Atsižvelgiant į PVMĮ 3 straipsnio 1 dalį ir tai, kad prekių tiekimas vyko ne Lietuvoje, o Lenkijoje, ieškovo vertinimu, Lietuvos PVM apskritai negalėjo būti taikomas jokiu atveju (neišvežus prekių būtų taikomas Lenkijos PVM, nes tiekimas įvyko Lenkijoje).

Atsakovė nurodė, kad VMI nepatvirtino Sutarčiai taikytino 0 proc. PVM. Tokie atsakovės teiginiai yra nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Pažymi, kad teisės aktai nenumato procedūros, kad VMI turėtų patvirtinti ar nepatvirtinti 0 proc. PVM taikymą ar netaikymą konkrečiam atvejui. Pati atsakovė, išrašydama PVM sąskaitą faktūrą, sprendžia, koks apmokestinimas turi būti taikomas. Atsakovė, išrašydama PVM sąskaitą faktūrą IN18_148, būtent ir nurodė, kad taiko 0 proc. PVM (ir tą pačią dieną gavo IE599 pranešimą apie prekės išvežimą). VMI tik atlikdama kontrolės veiksmus (operatyvų ar planinį patikrinimą ar pan.) galėtų įvertinti, ar pagrįstai toks tarifas pritaikytas. Atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad VMI būtų kaip nors vertinusi tokio sandorio įforminimą 0 proc. PVM ir būtų nusprendusi, kad taikytinas kitas PVM tarifas. Tokius duomenis gali įrodyti tik VMI rašytiniai dokumentai (sprendimai, patikrinimo aktai ar pan.). Pagal PVMĮ teisingai įforminti ūkinę operaciją pareiga tenka būtent pardavėjui (šiuo atveju atsakovei). Atsakovė nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kad PVM pagal šį sandorį yra apskaičiavusi, deklaravusi ir apmokėjusi VMI. Ieškovui niekada nebuvo pateikta jokia PVM sąskaita faktūra, kurioje būtų išskirta PVM suma (su Lietuvoje taikytinu PVM tarifu), todėl nėra jokių įrodymų, kad toks PVM atsakovės buvo deklaruotas ir sumokėtas.

Atsakovė nurodo, kad tariamai jai nebuvo pateikti jokie dokumentai apie tai, kad prekės yra išvežtos iš Europos Sąjungos teritorijos. Ieškovas su atsakove tiesiogiai niekuomet nebendravo. Ieškovo dukra tiesiogiai su atsakove susisiekė tik 2024 m. sausio mėn., kai nebuvo įvykdytas atsakovės įsipareigojimas grąžinti avansą. Tiek Sutarties sudarymo, tiek Sutarties vykdymo metu mokėjimų pagal Sutartį klausimai su atsakove buvo vykdomi per Lenkijos tarpininką (tikėtina atsakovės atstovą). 2023 m. spalio 9 d. atsakovės vadovui dokumentai (Automobilio techninis pasas, sutartis) buvo išsiųsti el. priemonėmis. Papildomi dokumentai nusiųsti atsakovės vadovui 2023 m. spalio 18 d. Jokios informacijos apie tai, kad reikėtų kokių nors papildomų dokumentų ar jų papildomo patvirtinimo nebuvo pateikta. Ieškovo dukra kontaktavo telefonu tiesiogiai su atsakovės vadovu. Atsakovės vadovui buvo pakartotinai nusiųsti dokumentai ir prašoma grąžinti avansą. Atsakovės vadovas žadėjo išspręsti šį klausimą, tačiau klausimo sprendimą vilkino ir galiausiai nurodė, kad įmonei buvo uždaryta banko sąskaita ir jis nieko negali grąžinti, nurodė ieškovui kreiptis tiesiogiai į atsakovės banką, sutvarkyti atsakovės sąskaitos klausimą, tuomet ji galės grąžinti avansą. Atsakovės vadovas nurodė daugiau su juo nekontaktuoti. Anot ieškovo, aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad atsakovei jau 2023 m. spalio 9 d. buvo pateikti dokumentai apie Automobilio registraciją Baltarusijoje. Atsakovas dėl šių dokumentų tikrumo/netikrumo, papildomo patvirtinimo Apostille nekėlė ir tokių dokumentų neprašė. Priešingai, atsakovė nurodė ieškovui su juo nebekontaktuoti. Šalių sudaryta Sutartis nenumatė, kad ieškovo pateikiami dokumentai turėtų būti kaip nors papildomai legalizuoti ar patvirtinti Apostille pažyma. Pažymi, kad tokios procedūros dėl dokumentų tvirtinimo Apostille pažyma nenumato ir PVMĮ įstatymas ar kiti teisės aktai, reglamentuojantys įrodymus apie 0 proc. PVM tarifo taikymą. Taip pat, ieškovo vertinimu, atsakovės ir jos banko santykiai teisiškai yra visiškai nereikšmingi nagrinėjamam ginčui ir atsakovė negali remtis banko sąskaitos viename iš bankų uždarymo faktu, atsisakydama vykdyti savo prievolę grąžinti depozitą ieškovui.

Atsakovė byloje pateikė tripliką, kuriame teismo prašo ieškinį atmesti.

Pažymi, kad atsakovė jokia forma nėra samdžiusi ar užsakiusi muitinės tarpininkės Lenkijoje AGM I. A. paslaugų. Atsakovė Vilniuje perdavė Automobilį ieškovo samdytų vežėjų žinion ir jokių kitų procedūrų neorganizavo, nei Automobilį transportuojant į Lenkiją, nei Automobilį transportuojant į Baltarusiją. Ieškovas, siekdamas pagrįsti savo argumentus, cituoja jo paties prie dubliko pridėto dokumento IE599 pranešimo vertimo ištraukas, jas esmingai iškraipydamas. Pastebi, kad IE599 pranešimo formą pildęs asmuo galėjo nurodyti bet kokią informaciją atitinkamuose formos laukuose. Tokios formos informacija negali būti laikoma nei teisinga, nei faktu, kad eksporto procedūrą neva organizavo atsakovė, o jai tariamai atstovavo muitinės tarpininkas. Atsakovė patvirtina, kad Automobilio transportavimo paslaugas nei pati teikė, nei jas užsakė. Tuo rūpinosi ir organizavo ieškovas. Jei ieškovas nusprendė savo reikalavimą grįsti tokiomis aplinkybėmis, ieškovas privalo pateikti IE599 pranešimo originalų dokumentą, o ne jos nepasirašytą pdf failą, aiškius ir nedviprasmiškus įrodymus, jog būtent atsakovė organizavo eksporto procedūrą ir kad atsakovei neva atstovavo ieškovo nurodytas muitinės tarpininkas. Atsakovės vertinimu, ieškovas savo netinkamą sutartinių prievolių vykdymo faktą (per nustatytą terminą pateikti Sutartyje nurodytus duomenis apie Transporto priemonės eksportą) bando slėpti melagingais teiginiais tiek apie neva atsakovą atstovavusius muitinės tarpininkus, tiek apie savo pareigą pateikti Sutartyje nurodytus įrodymus apie Automobilio eksportą. Pažymi, kad Sutarties 6.1 punkte sulygta, kokius konkrečiai dokumentus reikia turėti išgabenant prekes į kitą valstybę narę. Sutarties 6.3 punkte numatyta, kad pirkėjas po pristatymo į šalį pateiks visus reikiamus PVM forma grąžintino užstato dokumentus. Ieškovas nei su ieškiniu, nei su dubliku nepateikė duomenų, jog šias savo sutartines prievoles įvykdė tinkamai ir savalaikiai. Jeigu ieškovė būtų organizavusi eksporto procedūrą, nebūtų jokios logikos Sutartyje susitarti ir nusimatyti eksporto faktą patvirtinančių įrodymų pateikimo pareigą pirkėjui.

Atkreipia dėmesį, kad ieškovas dublike pripažįsta, jog jį atstovavo Lenkijos bendrovė, per kurią buvo bendraujama su atsakove. Taigi, ieškovas iš esmės paneigia paties savo ieškinyje išdėstytus neteisingus bei nepagrįstus argumentus neva Lenkijos bendrovė atstovavo atsakovę.

Be to, ieškovas pateikia trečiojo asmens (Lenkijos bendrovės) programėle persiųstas buitines fotografijas. Tokias per trečiuosius asmenis siųstas fotofiksacijas laikyti eksporto iš Europos Sąjungos faktą patvirtinančiais dokumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pažymi, kad ieškovas nei su ieškiniu, nei su dubliku iki šiol į bylą neteikė jokių oficialių Automobilio registracijos Baltarusijoje dokumentų. Tiek ginčo laikotarpiu, tiek dabar ieškovas nepaneigė kilusių pagrįstų abejonių dėl galimo dokumentų klastojimo, vengiant Sutartyje nurodytus dokumentus patvirtinti Apostille Baltarusijos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka bei pateikti atsakovei/ teismui. Dokumentų klastočių net ir Baltarusijoje patvirtinti Apostille galimai nebūtų realu. Pažymi, kad ne PVMĮ nustatyta prievolė legalizuoti arba patvirtinti Apostile užsienyje išduotus dokumentus. Dokumentų legalizavimą ir/arba patvirtinimą Apostille reglamentuoja 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo (toliau – ir Konvencija). Baltarusijos Respublika yra Konvencija narė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1079 yra patvirtintas Dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažymos (Apostille) tvarkos aprašas, kuris reglamentuoja dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažymos (Apostille) procedūrą. Tam, kad Baltarusijoje išduotas dokumentas galiotų Lietuvos Respublikoje, yra reikalinga jį patvirtinti Apostile. Tačiau ieškovas dėl jam vienam žinomų priežasčių iki šiol nepateikė Sutartyje nurodytų dokumentų. Vėliau nurodė, kad Automobilis registruotas ne ieškovo, o jo dukters vardu. Su atsakove tiesiogiai nebendravo, dokumentų atsakovei neteikė, todėl lieka neaišku, dėl kokių priežasčių ieškovas vengia pateikti tinkamai patvirtintas (Apostille) dokumentų kopijas į bylą.

Ieškovo atstovas teismo posėdžių metu prašė ieškinį tenkinti, pakartojo aplinkybes, reikalavimus, poziciją, nurodytus į bylą teiktuose procesiniuose dokumentuose. Jo pasisakymai pilna apimtimi yra fiksuoti teismo posėdžių protokoluose.

Atsakovės atstovas teismo posėdžių metu prašė ieškinį atmesti, pakartojo aplinkybes, reikalavimus, poziciją, nurodytus į bylą teiktuose procesiniuose dokumentuose. Jo pasisakymai pilna apimtimi yra fiksuoti teismo posėdžių protokoluose.

Trečiojo asmens atstovas prašė ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą.

Ieškinys tenkinamas.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2023 m. rugpjūčio 1 d. atsakovė ir ieškovas sudarė pardavimo sutartį Nr. AD-23-0801/188, kuria atsakovė pardavė ieškovui naują automobilį – 2024 m. Porsche Cayenne E-Hybrid. Sutartimi jos šalys sulygo, kad automobilio grynoji kaina yra: bendroji mokėtina suma 147 326,00 Eur (su PVM), ji turi būti sumokėta visa iš karto, bet ne vėliau kaip pirkėjui priėmus automobilį (Sutarties 2.1.1 papunktis); bendra grąžintino užstato suma yra 24 950 Eur, jis turi būti grąžintas kai bus įvykdytas įsipareigojimas pagal Sutarties 6.3 punktą (Sutarties 2.1.2 papunktis); po Sutarties sudarymo, nukrypstant nuo Sutarties 2.1.2 papunkčio, pirkėjas turi iš anksto sumokėti 100 procentų siekiančią įmoką nuo nurodytos galutinės kainos. Sutarties 6 dalyje šalys apibrėžė sąlygas dėl Automobilio registracijos ir PVM forma grąžintino užstato. Sutarties 6.1 punktas numatė, kad pirkėjas (taip Sutartyje) įsipareigoja įregistruoti automobilį savo vardu ir per 5 dienas nuo įregistravimo pardavėjui (taip Sutartyje) atsiųsti šių dokumentų kopijas (transporto priemonės nuosavybės dokumentą, transporto priemonės registracijos liudijimo priekinę ir galinę dalį, užregistruotą transporto priemonės techninės priežiūros knygelę). Pirkėjas (taip Sutartyje) po registracijos paruoš visus eksportui reikalingus dokumentus (Sutarties 6.2 punktas). Pardavėjas (taip Sutartyje) po pristatymo į jo šalį pateiks visus reikiamus PVM forma grąžintino užstato dokumentus (užantspauduotą muitinės dokumentą, transporto priemonės nuosavybės dokumentą, transporto priemonės registracijos liudijimo priekinę ir galinę dalį (Sutarties 6.3 punktas). Pagal Sutarties 6.4 punktą pirkėjas (taip Sutartyje), pateikęs (taip Sutartyje) visus Sutarties 6.3 punkte nurodytus dokumentus, paruoš visus reikiamus Sutarties 2.1.2 punkte nurodytos sumos grąžinimo užstato dokumentus ir jį grąžins per 25 darbo dienas. 2023 m. rugpjūčio 1 d. atsakovė ieškovui išrašą sąskaitą Nr. IN23_53 išankstiniam mokėjimui pagal Sutarties 2.3 punktą 147 326 Eur sumai, kurią sudarė 122 376 Eur suma (automobilio kaina), 24 950 Eur depozitas. Joks PVM šioje sąskaitoje nebuvo išskirtas. Sąskaitoje nurodyta suma atsakovei buvo sumokėta 2023 m. rugpjūčio 4 d.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 18 d. šalys pasirašė Priedą Nr. 1 prie pardavimo sutarties Nr. AD-23-0801/188, kuriuo sutarė pakeisti Sutarties objektą į kitą automobilį – naują 2024 m. Porsche Cayenne S Coupe (Priedo 1.3 punktas). Šalys Priedu sulygo, kad Automobilio kaina didesnė už pradinio automobilio 2024 m. Porsche Cayenne E-Hybrid kainą ir yra vietoje 122 376 Eur (147 326 Eur – 24 950 Eur) 142 473 Eur (Priedo 2.1, 2.2 punktai). Priedu šalys taip pat sulygo, kad prie Sutarties papildomai turi būti sumokėta 20 097 Eur (142 473 Eur – 122 376 Eur).  2023 m. rugsėjo 19 d. atsakovė ieškovui išrašė sąskaitą Nr. IN23-56 išankstiniam mokėjimui pagal Priedą 20 097 Eur sumai. Joks PVM šioje sąskaitoje nebuvo išskirtas, prie PVM nurodytas 0 procentų. Sąskaitoje nurodyta suma atsakovei buvo sumokėta 2023 m. rugsėjo 19 d. 2023 m. rugsėjo 19 d. Automobilis buvo registruotas Lietuvos Respublikoje suteikiant jam valstybinį numerį (duomenys neskelbtini) jam buvo atlikta techninė apžiūra. VĮ „Regitra“ išduotame registravimo liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) jo savininku buvo nurodyta atsakovė. 2023 m. rugsėjo 20 d. atsakovė ieškovui išrašė sąskaitą-faktūrą Nr. IN18_148 už Automobilį 142 473 Eur sumai. Šioje sąskaitoje faktūroje nurodytas PVM 0 procentų. Taip pat 2023 m. rugsėjo 20 d. atsakovė išrašė transporto važtaraštį serija INT23/2.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 22 d. Automobilis buvo išvežtas iš Europos Sąjungos teritorijos ir įvežtas į Baltarusijos Respublikos teritoriją, 2023 m. rugsėjo 27 d. išmuitintas Baltarusijos Respublikoje, ką patvirtina į bylą pateiktas N. (N.) L. susirašinėjimas dėl Automobilio, 2023 m. rugsėjo 27 d. Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto išduotas pažymėjimas Nr. 266892, taip pat Lenkijos muitinės išduotas elektroninis pranešimas – išvežimo patvirtinimas (IE599) Nr. 23IE599-2824155, MRN:23PL311010E0447510. 2023 m. rugsėjo 29 d. ieškovui Baltarusijoje buvo išduotas registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant, kad Automobilis nuosavybės teise priklauso ieškovui. 2023 m. spalio 5 d. N. (N.)  L. buvo išduotas registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant, kad Automobilis nuosavybės teise priklauso N. T. (N. T.) L. Tokį Automobilio savininko pasikeitimą lėmė ieškovo 2023 m. spalio 5 d. sudaryta mechaninės transporto priemonės, jos priekabos (išskyrus ratinį traktorių ir jo priekabos) dovanojimo sutartis, kuria Automobilį ieškovas padovanojo N. T. (N. T.) L.

Iš byloje pateikto N. (N.) L. susirašinėjimo dėl Automobilio nustatyta, kad po Automobilio įvežimo į Baltarusijos teritoriją N. L., kuri turėjo ieškovo išduotą įgaliojimą veikti jo vardu įgyjant Automobilį, nuo 2023 m. spalio 9 d. pradėjo domėtis dėl depozito grąžinimo, siuntė jos prašomus pateikti Automobilio dokumentus. Nepaisant susirašinėjime nurodomų aplinkybių, kad atsakovės vadovas ketina artimiausiu metu grąžinti depozitą, pažadai atsakovės įvykdyti nebuvo.

2024 m. vasario 27 d. ieškovas pateikė pretenziją atsakovei raštu, prašydamas grąžinti 24 950 Eur sumokėto depozito, atlyginti 500 Eur išlaidas už pretenzijos parengimą ir apmokėti 5 procentų palūkanas už vėlavimą sumokėti. Prie pretenzijos buvo pridėti tie patys dokumentai, kurie ieškovo yra pridėti prie ieškinio, tame tarpe 2023 m. rugsėjo 27 d. Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto išduotas pažymėjimas Nr. 266892, 2023 m. rugsėjo 29 d. ieškovui Baltarusijoje išduotas registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini). 2024 m. vasario 27 d. atsakymu atsakovė pretenziją tenkinti atsisakė. Tokį atsisakymą atsakovė motyvavo tuo, kad ieškovas laiku neatsiskaitė už jam suteiktas paslaugas ir atliktus darbus pagal sąskaitą Nr. IN18_151 30 767,51 Eur sumai, ieškovas laiku neatsiuntė reikiamų dokumentų eksportui patvirtinti, o dokumentai, kurie buvo atsiųsti 2024 m., netinkami. Atsakyme atsakovė taip pat nurodė, kad VMI šį sandorį yra pripažinusi kaip prekės pardavimą Lietuvos Respublikoje, todėl ieškovė gali atgauti depozitą iš Lietuvos Respublikos pagal tam tikras procedūras. Prie šio atsakymo atsakovė pridėjo atsakovės 2023 m. lapkričio 20 d. išrašytą sąskaitą Nr. IN18_151 30 767,51 Eur sumai (485 Eur mokestis už Automobilio registravimą, 363,18 Eur Automobilio civilinės atsakomybės draudimas, 29 919,33 Eur PVM kompensacija parduodant Automobilį su valstybiniu numeriu).

Į bylą pateikti įrodymai – 2024 m. vasario 23 d. sąskaita Nr. JJZ 1442, 2024 m. vasario 26 d. mokėjimo nurodymas, patvirtina, kad už pretenzijos surašymą ieškovas patyrė 500 Eur išlaidas.

Ieškovas pateiktu ieškiniu reiškia reikalavimą grąžinti jam atsakovei sumokėtą depozitą, tokį reikalavimą grįsdamas tuo, kad Sutartimi šalys sulygo dėl depozito mokėjimo tikslu užtikrinti PVM sumokėjimą, jeigu Automobilis nebūtų išvežtas iš Europos Sąjungos teritorijos. Ieškovas Automobilį išvežė iš Europos Sąjungos teritorijos, todėl atsakovė, ieškovo teigimu, turi pareigą grąžinti depozitą. Teismas šį ieškovo reikalavimą pripažįsta pagrįstu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.154 straipsnio 1 dalis numato, kad  sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis).

Byloje nustatyta, kad šalis saistė Sutartis dėl Automobilio pirkimo, kurioje šalys sulygo Automobilio kainą. Automobilio kainos dalį sudarė užstatas, ieškovo mokėtinas atsakovei po Sutarties sudarymo (Sutarties 2.1.2, 2.3 punktai). Šis užstatas pagal Sutartį atsakovės turėjo būti grąžintas ieškovui, pastarajam įvykdžius Sutarties 6.3 punkte numatytas sąlygas. Užstato suma buvo apibrėžta Sutarties 2.1.2 punkte, sudarė 24 950 Eur ir nekito šalims pasirašius Priedą, kuriuo buvo pakeistas Sutarties objektas – pigesnis 122 376 Eur vertės (be PVM) automobilis Porshe Cayenne E-Hybrid į brangesnį 142 473 Eur vertės (be PVM) automobilį Porsche Cayenne S Coupe.

Sąlyga, susijusi su užstatu, šalių Sutartyje buvo įtvirtina dėl to, jog iš Sutarties turinio, šalių atstovų paaiškinimų, Sutarties vykdymo aplinkybių aiškiai matyti, kad Sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu abiem šalims buvo žinoma, kad Automobilį ieškovas perka tikslu jį išvežti iš Europos Sąjungos teritorijos (CK 6.193 straipsnis, CPK 185 straipsnis). PVMĮ 1081 straipsnyje įtvirtinta, kad, kai šiame skirsnyje nurodytos prekės tiekiamos šio įstatymo 41–44 straipsniuose ar 47 straipsnyje nustatytomis sąlygomis, už šias prekes apskaičiuota marža apmokestinama taikant 0 procentų PVM tarifą. PVMĮ 41 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos. Jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos (ES) teritorijos, išskyrus atvejus, kai pirkėjas išgabena įrangą, atsargines dalis ar atsargas, skirtas asmeniniams poreikiams naudojamiems laivams, orlaiviams ar kitoms transporto priemonėms. Kadangi PVM mokėjimas, prekę išvežant iš Europos Sąjungos teritorijos, priklauso nuo tiekėjo ar pirkėjo, įsikūrusio už šalies ribų ir neturinčio šalies teritorijoje padalinio, veiksmų, šalys Sutartimi ir sulygo, kad ieškovas kaip užstatą, sudaręs Sutartį, sumokės tikėtiną PVM sumą, o jį išvežęs iš Europos Sąjungos ir pateikęs tai patvirtinančius įrodymus, įgys teisę jį susigrąžinti, o atsakovė atitinkamai pareigą užstatą grąžinti.

Atkreiptinas dėmesys, kad Sutarties 6 dalyje, apibrėžiančioje Automobilio registraciją ir PVM forma grąžintiną užstatą, jos 6.1-6.4 punktuose, buvo klaidingai įvardytos šalys – pirkėjas/pardavėjas, jos sumaišytos (skaitant pažodžiui, pagal Sutarties 6.4 punktą prievolę grąžinti užstatą turėtų ieškovas, atsakovei pateikus visus reikiamus PVM forma gražintinus užstato dokumentus). Teismas šį neatitikimą įvertina, nes jis akivaizdžiai neatitinka šalių ketinimų, sudarant Sutartį (CK 6.193 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis). Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad prievolę pateikti Sutarties 6.3 punkte nurodytus dokumentus Sutartimi prisiėmė ieškovas, o atsakovė prisiėmė prievolę, ieškovui juos pateikus, grąžinti ieškovo atsakovei sumokėtą užstatą pagal Sutartį, užtikrinusį atsakovei galinčios kilti PVM prievolės vykdymą, jeigu Automobilis nebūtų išvežtas iš Europos Sąjungos teritorijos.

Teismas taip pat trumpai atkreipia dėmesį nesutinkantis su atsakovės pozicija, kad ieškovo prievolė registruoti Automobilį buvo įtvirtinta Sutarties 6.1 punkte. Šiame punkte, teismo vertinimu, atsižvelgiant į visas Sutarties sąlygas, buvo įtvirtinta atsakovės prievolė registruoti Automobilį Lietuvos Respublikoje, atlikti jo techninę apžiūrą ir gauti tai patvirtinantį dokumentą, ką atsakovė ir padarė nagrinėjamu atveju (CK 6.193 straipsnio 1, 2, 5 dalys). Kodėl Sutartyje buvo įtvirtinta atsakovės prievolė registruoti Automobilį Lietuvos Respublikoje, teismo vertinimu,  esminės reikšmės šiam ginčui teisingai išnagrinėti neturi, nes atsakovės prievolė grąžinti ieškovo sumokėtą užstatą šalių rašytine Sutartimi niekaip nebuvo susieta su atsakovės vykdytu Automobilio registravimu Lietuvos Respublikoje, jo technine apžiūra, civilinės atsakomybės draudimu, su tuo susijusiomis išlaidomis. Sutartyje pačios šalys patvirtino, kad dėl Automobilio pirkimo jokių papildomų žodinių susitarimų nėra sudaryta (Sutarties 7.3 punktas).

Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas, vykdydamas jam tenkančią pareigą, sumokėjo atsakovei tiek Automobilio kainą, tiek Sutartimi sulygtą 24 950 Eur depozitą. Byloje iš esmės nėra ginčo ir dėl to, kad ieškovas, vykdydamas atskleistus tikruosius jo ketinimus Sutarties sudarymo ir vykdymo metu, Automobilį dar 2023 m. rugsėjo 22 d. išgabeno iš Europos Sąjungos teritorijos. Ieškovo į bylą pateiktas N. (N.) L. susirašinėjimas dėl Automobilio, IE599 pranešimas kartu su kitais Automobilio eksporto procedūros dokumentais, ieškovo gautais iš muitinės tarpininko AGM A. C. liudijančiais atsakovės dalyvavimą pastarojoje procedūroje (juos paneigiančių įrodymų byloje nėra), PVM deklaracija už 2023 m. rugsėjo 1 d. – 2023 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį, kuriame šis sandoris pačios atsakovės apmokestintas 0 proc. PVM, būtent ir patvirtina tai, kad atsakovui buvo žinoma apie tai, jog ieškovas Automobilį faktiškai išgabeno iš Europos Sąjungos teritorijos. Tačiau tarp šalių kilo ginčas, ar ieškovas, siekdamas susigrąžinti jo sumokėtą užstatą, įvykdė jam tenkančią, Sutarties 6.3 punkte numatytą prievolę pateikti atsakovei Automobilio išvežimą iš Europos Sąjungos patvirtinančius dokumentus – užantspauduotą muitinės dokumentą, transporto priemonės nuosavybės dokumentą, transporto priemonės registracijos liudijimo priekinę ir galinę dalį, ką atsakovė nurodė kaip vieną iš nesutikimo su ieškiniu pagrindų.

Vertindamas šiai aplinkybei pagrįsti į bylą šalių pateiktus įrodymus, teismas sutinka su atsakove, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka teigti, kad visi Sutarties 6.3 punkte nurodyti dokumentai ieškovo atsakovei buvo pateikti dar 2023 m. spalio mėn. Į bylą pateiktas N. (N.) L. susirašinėjimas dėl Automobilio pastarosioms aplinkybėms nustatyti nėra pakankamas. Jame tik netiesiogiai nurodoma, kad dalis (ne visi) iš Sutarties 6.3 punkte nurodytų dokumentų (Automobilio registracijos liudijimo ieškovo vardu priekinė dalis) buvo siųsti atsakovės vadovui, tačiau ir šią aplinkybę patvirtinantys tiesioginiai to įrodymai nėra pateikti. Kita vertus, į bylą pateikta ieškovo 2024 m. vasario 27 d. pretenzija, teismo vertinimu, vienareikšmiškai liudija, kad vėliausiai 2024 m. vasario 27 d. ieškovas atsakovei pateikė visus Sutarties 6.3 punkte nurodytus dokumentus – Baltarusijoje ieškovui išduoto Automobilio registracijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) priekinę ir galinę dalį, 2023 m. rugsėjo 27 d. Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto pažymėjimą Nr. 266892 dėl Automobilio įvežimo į Baltarusijos Respublikos teritoriją (2024 m. vasario 29 d. elektroniniame laiške atsakovė pripažįsta, kad muitinės deklaracija ieškovo buvo pateikta dar 2024 m. sausio mėn., kuo remiantis Automobilis buvo išregistruotas Lietuvos Respublikoje). Todėl atsakovei 2024 m. vasario 27 d. jau buvo kilusi pareiga grąžinti užstatą ieškovui per 25 darbo dienas (Sutarties 6.4 punktas). Byloje nėra duomenų, kad šią pareigą atsakovė ieškovui per 25 darbo dienas ar vėliau įvykdė (CPK 178 straipsnis). CK 6.213 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra. Kadangi atsakovė nevykdo jai tenkančios pareigos grąžinti užstatą ieškovui, ieškovo reikalavimas tenkinamas ir jam iš atsakovės priteisiama 24 950 Eur negrąžino užstato suma.

Atsiliepime, triplike, teismo posėdžio metu atsakovė išdėstė ir kitas aplinkybes, kurios, atsakovės manymu, liudija ieškovo jai reiškiamo reikalavimo grąžinti užstatą nepagrįstumą ir neteisėtumą. Dėl dalies jų teismas trumpai toliau pasisako sprendime, tačiau pažymi, kad vertinant Sutartyje įtvirtintą atsakovės prievolę grąžinti užstatą ieškovei, jos turinį (sąlygas, terminą) teismas mano, kad kitos atsakovės nurodytos aplinkybės šiam ginčui teisingai išnagrinėti esminės reikšmės neturi.

Atsakovė bylos nagrinėjimo teisme metu itin akcentavo tai, kad ieškovo vardu santykiuose su atsakove veikė N. L., kuri ieškovo vardu atliko ir mokėjimus pagal Sutartį. Dėl to atsakovei apskritai nėra aišku, kas yra Sutarties tikroji šalis, kas ją pasirašė, jeigu pasirašė, nes teismui pateiktoje Sutartyje nėra ieškovo ar jo atstovės parašo. Teismas pažymi, kad į bylą yra pateiktas 2023 m. liepos 3 d. ieškovo N. (N.) L. išduotas įgaliojimas veikti jo vardu sudarant Automobilio pirkimo-paradavimo sandorį, jame numatyta ieškovo atstovės įgaliojimų apimtis. Pačioje Sutartyje tiesiogiai aptarta, kad mokėjimus pagal Sutartį gali atlikti N. L. (Sutarties 2.1 punktas). Taigi N. L. turėjo įgaliojimus veikti ieškovo vardu Sutarties sudarymo ir vykdymo metu ir apie tai atsakovei, pačiai esančiai jos sudarytos ir jau iš esmės abiejų šalių įvykdytos (Automobilis atsakovės ieškovui buvo perduotas, o ieškovas už Automobilį atsakovei sumokėjo) Sutarties šalimi, buvo (turėjo būti) žinoma. Šioje byloje atsakovė nereiškė reikalavimų dėl Sutarties nesudarymo fakto, jos negaliojimo ar kita, todėl teikiami argumentai, kad Sutarties tikrąja šalimi buvo ne ieškovas, o N. (N.) L., teismo vertinimu, nesant pareikštų jokių su tuo susijusių materialinių teisinių reikalavimų, šiam ginčui nereikšmingi.

Atsakovė atsiliepime, triplike nurodė neturinti pareigos grąžinti užstato ieškovui, nes ieškovas nėra atsiskaitęs su atsakove pagal jos ieškovui išrašytą 2023 m. lapkričio 20 d. sąskaitą faktūrą Nr. IN18_151. Šiame sprendime teismas jau nurodė, kad atsakovės prievolė grąžinti ieškovo sumokėtą užstatą šalių rašytine Sutartimi niekaip nebuvo susieta su atsakovės vykdytu Automobilio registravimu Lietuvos Respublikoje, jo technine apžiūra, civilinės atsakomybės draudimu, su tuo susijusiomis išlaidomis. Todėl ši sąskaita, jeigu ji ir buvo apskaityta atsakovės apskaitoje (pagal iš VMI išreikalautus i.SAF sistemos duomenis ji nebuvo apskaityta pačios atsakovės apskaitoje), negali būti pagrindu atsakovei atsisakyti vykdyti Sutarties 6.4 punkte įtvirtintą atsakovės prievolę, be kita ko, atsiradusią anksčiau nei 2023 m. lapkričio 20 d. Reikalavimo priteisti 2023 m. lapkričio 20 d. sąskaitoje faktūroje Nr. IN18_151 nurodytas sumas atsakovė šioje byloje nereiškė, todėl plačiau dėl jos turinio teismas nepasisako. Teismas tik trumpai pažymi, kad atsakovės su UAB „Prime Auto“ sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. PA-ATP23-498, pagal kurią Automobilį už 168 944 Eur sumą, įskaitant 29 320,86 Eur PVM, įsigijo pati atsakovė (su šia sutartimi atsakovė sieja 2023 m. lapkričio 20 d. sąskaitoje minimą PVM kompensaciją už Automobilio pardavimą su lietuviškais valstybiniais numeriais), nepatenka į ieškovo ir atsakovės santykių ribas, nes ieškovas, ją atsakovei sudarant su UAB „Prime Auto“, nedalyvavo, jokios prievolės joje ieškovui nebuvo nustatytos, tokios ieškovo prievolės, susijusios su šia sutartimi, nebuvo nurodytos ir Sutartyje (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Teisės aktuose įtvirtintos PVM mokėtojo galimybės sudengti pirkimo ir pardavimo PVM, ką paaiškino trečiojo asmens VMI atstovas teismo posėdžio metu, pasisakydamas dėl atsakovės teiktų PVM deklaracijų, ir atsakovei atsiradusios kliūtys šia galimybe pasinaudoti dėl banko sąskaitų Lietuvos Respublikoje neturėjimo (uždarymo) negali įtakoti atsakovės ir ieškovo prievolių, tiesiogiai įtvirtintų Sutartyje.

Atsakovė su ieškovo ieškiniu nesutiko ir dėl to, kad ieškovė PVM grąžinimo nepagrįstai reikalauja iš atsakovės. Jos teigimu, atsakovė PVM jau sumokėjo valstybei, todėl ieškovas, išvežęs Automobilį iš Europos Sąjungos teritorijos, jo sumokėto PVM turi teisę reikalauti iš jį gavusios valstybės, o ne atsakovės. Pastarosios atsakovės nurodytos aplinkybės ne tik prieštarauja Sutarčiai, bet ir neatitinka tikrovės, yra melagingos. Nors atsakovė procesiniuose dokumentuose įnirtingai teigė, jog Automobilio sandoriui VMI pritaikė 21 proc. PVM, kurį atsakovė valstybei jau sumokėjo, šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė absoliučiai jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Byloje surinkti įrodymai liudija, kad atsakovė, kuri pagal teisės aktus parduodamai prekei taikytiną PVM pati ir turi pritaikyti, jį nurodydama PVM sąskaitoje faktūroje, jį 2023 m. rugsėjo 20 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. IN18_148 nurodė 0 proc. ir tokį PVM deklaravo VMI, teikdama 2023 m. rugsėjo 1 d. – 2023 m. rugsėjo 30 d. PVM deklaraciją. Tik ši sąskaita dėl Automobilio pardavimo ieškovui buvo apskaityta atsakovės apskaitoje, ką liudija i.SAF duomenys. Duomenų, kad ji būtų keista, tikslinta, VMI būtų pareikalavusi pagrįsti 0 proc. PVM taikymą Automobilio sandoriui, byloje nėra.

Atsakovės procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžių metu nurodytos aplinkybės dėl jos patirtų nuostolių uždarius jos turimą sąskaitą Lietuvos Respublikoje veikiančiame banke neturi jokios reikšmės svarstant ieškovo pareikštą reikalavimą šioje byloje. Atsakovė, manydama, kad dėl tokių nuostolių kilimo atsakomybė tenka ieškovui, ji galimai pažeistas jos teises gali ginti teisme, įstatymų nustatyta tvarka teikdama atitinkamą pareiškimą (CPK 5 straipsnis). Toks pareiškimas šioje byloje atsakovės nėra pareikštas.

Atsakovė ieškinio prašė netenkinti ir dėl tos priežasties, jog ieškovas nepagrįstai ieškinį grindė nepagrįsto parturtėjimo institutu. Teismas sutinka su atsakove, kad ieškovas ieškinyje nurodė netinkamą teisės normą.

CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. CK 6.237-6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2020 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020 19 punktas).

Aiškindamas nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021). Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).

Nagrinėjamu atveju šalis saistė Sutartis, todėl remtis nepagrįsto praturtėjimo institutu ieškovas neturėjo pagrindo. Tačiau tai nesudaro pagrindo ieškovo ieškinį pripažinti nepagrįstu, jo netenkinti. Pagal CPK 2 straipsnį tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civilines bylas yra vienas iš civilinio proceso tikslų. Tinkamas įstatymo taikymas yra pasiekiamas tik tuo atveju, jeigu teismai tinkamai teisiškai kvalifikuoja tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Teisinė šalių santykių kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. CPK nenustato ieškovo pareigos nurodyti ieškinio teisinį pagrindą ar atsakovo pareigos, atsikertant į ieškovo reikalavimus, nurodyti atsikirtimo teisinį pagrindą. Kitaip tariant, šalys neturi pareigos nurodyti, kaip turėtų būti teisiškai kvalifikuojamas šalių teisinis santykis ar kokia teisės norma turėtų būti taikoma nagrinėjant civilinį ginčą. Šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024).

Atsakovė savo atsikirtimus į ieškinį grindė ir tuo, kad pagal Sutartį ieškovas turėjo pateikti legalizuotus dokumentus, nurodytus Sutarties 6.3 punkte.

Teismas sutinka su atsakove, kad Baltarusijos Respublika yra 1961 m. Hagos konvencijos dėl dokumentų legalizavimo panaikinimo narė, todėl Konvencijoje nurodyti dokumentai turi būti patvirtinti joje nustatyta tvarka. Teismų praktikoje, aiškinant Konvencijos nuostatas, nurodyta, kad Konvencija buvo pasirašyta siekiant panaikinti užsienio valstybėse išduotų dokumentų diplomatinį ir konsulinį legalizavimą tam, kad būtų supaprastintas dokumentų, išduotų vienoje valstybėje, autentiškumo patvirtinimas kitoje valstybėje, kurioje tas dokumentas turės būti naudojamas. Valstybėse – Konvencijos narėse dokumento autentiškumo nustatymas yra supaprastintas iki vienos procedūros – pažymos Apostille gavimo; šias pažymas išduoda įgaliotos kiekvienos valstybės institucijos, kurios valstybės – Konvencijos narės paskiria pagal 3 straipsnio nuostatas. Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta, kokie dokumentai gali būti tvirtinami Apostille pažyma: a) valstybės jurisdikcijai priklausančių valstybinių institucijų arba pareigūnų išduodami dokumentai, įskaitant ir tuos, kuriuos išduoda prokuroras, teismo pareigūnas ar teismo vykdytojas, b) administraciniai dokumentai; c) notariniai aktai ir d) fizinių asmenų pasirašytų dokumentų oficialūs patvirtinimai: dokumentų registracijos arba jų buvimo tam tikrą dieną patvirtinimai; parašų oficialūs ir notariniai paliudijimai.

Tačiau, teismo vertinimu, aplinkybei, kad Apostille patvirtinti Sutarties 6.3 punkte nurodyti dokumentai buvo pateikti ieškovo atsakovei tik bylos nagrinėjimo teisme metu, negali būti teikiamas lemiamas dėmesys. Pirma, ieškovui juos pateikus bylos nagrinėjimo teisme metu, atsakovė jai tenkančios prievolės, numatytos Sutarties 6.4 punkte, vis tiek neįvykdė, kas liudija, kad šios prievolės nevykdymas nebuvo nulemtas aplinkybės, kad ieškovas nepateikė atsakovei Sutarties 6.3 punkte nurodytu dokumentų su Apostille pažyma (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Antra, CK 6.200 straipsnis numato, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji, siekdama užsitikrinti pakankamų, tinkamos formos įrodymų dėl Automobilio išvežimo iš Europos Sąjungos teritorijos turėjimą, nurodė ieškovui, jog jai jau pateiktus dokumentus būtina patvirtinti Apostille pažyma. Sutartyje šio klausimo šalys neaptarė, 2024 m. vasario 27 d. atsakyme į pretenziją atsakovė tokio reikalavimo (prašymo) ieškovui nepateikė. Trečia, tarp šalių nėra ginčo, kad tokios ieškovo pareigos pateikti Sutarties 6.3 punkte nurodytus įrodymus įtvirtinimas Sutartyje buvo nulemtas atsakovės kaip PVM mokėtojos siekio turėti įrodymus, galinčius pagrįsti 0 proc. PVM tarifo taikymą. Kaip paaiškino trečiojo asmens VMI atstovas bylos nagrinėjimo teisme metu, įstatymas reikalauja PVM mokėtojui, pritaikiusiam 0 proc. PVM tarifą, turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos (PVMĮ 56 straipsnis), tačiau PVMĮ šių dokumentų baigtinio sąrašo nenustato.  PVMĮ komentaras, kuris skelbiamas viešai, nurodo, kad tokiais dokumentais gali būti įvairūs dokumentų, tame tarpe užsienio valstybės (ne Europos Sąjungos valstybės narės) įformintas muitinės ar kitos kompetentingos valstybės institucijos dokumentas (ar tos įstaigos patvirtinta dokumento kopija), liudijantis, kad iš Europos Sąjungos teritorijos išgabentoms prekėms toje užsienio valstybėje buvo įforminta muitinės procedūra ar kitas muitinės sankcionuotas veiksmas (šiame dokumente turi būti informacija, kuri leistų identifikuoti iš Europos Sąjungos teritorijos išgabentas prekes). Pažymėtina, kad kartu su 2025 m. vasario 24 d. pretenzija ieškovas pateikė 2023 m. rugsėjo 27 d. Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto pažymėjimą Nr. 266891, kuriame buvo nurodyta, kad Automobilis buvo įvežtas į Baltarusijos Respubliką. Pastarajam dokumentui Konvencija netaikytina, nes pagal jos 1 straipsnį Apostille nėra tvirtinami diplomatinių ir konsulinių pareigūnų išduoti dokumentai, taip pat administracijos dokumentai, tiesiogiai susiję su prekybos arba muitinės operacijomis.

Ieškovas pateiktu ieškiniu taip pat prašo priteisti patirtas 500 Eur išlaidas už 2025 m. vasario 27 d. pretenzijos surašymą. CK 6.245 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.249 straipsnį be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius yra įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu neteismine tvarka (4 dalies 3 punktas). Įvertinęs tai, kad atsakovė pažeidė Sutarties 6.4 punkte įtvirtintą prievolę grąžinti užstatą ir šios prievolės nėra įvykdžiusi iki šiol, teikiama pretenzija ieškovas siekė kilusį ginčą sureguliuoti neteismine tvarka, tam samdė atstovą advokatą, ieškovo dėl to patirtos išlaidos yra protingo dydžio, šį ieškovo reikalavimą taip pat pripažįsta pagrįstu ir jį tenkina, priteisdamas iš atsakovės ieškovo naudai 500 Eur skolos išieškojimo teisinės pagalbos išlaidų (CK 6.247 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnis, 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas, CK 6.248 straipsnis). 

Remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui prašant, teismas iš atsakovės ieškovo naudai priteisia 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 25 450 Eur (24 950 Eur + 500 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2024 m. balandžio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas byloje patyrė 573 Eur žyminio mokesčio išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis), 4 875 Eur išlaidų už advokato pagalbą byloje (procesinių dokumentų parengimą, pasirengimą ir atstovavimą teisme) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas), 344,37 Eur išlaidų už vertimo paslaugas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Šios išlaidos pagrįstos į bylą pateiktais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Advokato išlaidos atitinka jo atliktus veiksmus procese, bylos sudėtingumą, protingumo kriterijus. Teismas nenustatė, kad jos viršytų Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius (CPK 98 straipsnis). Atsakovė patyrė 4 470 Eur advokato pagalbos išlaidų. Kadangi ieškinys patenkintas, ieškovo patirtos išlaidos – 5 792,37 Eur, priteisiamos jo naudai iš atsakovės. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Valstybės patirtos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų siuntimu, neviršija minimalios valstybės naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl jų skirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teisėja

nutaria:

ieškovo T. R. ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovo T. R., gimusio (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Premmier green“, juridinio asmens kodas 304602498, 24 950 Eur (dvidešimt keturių tūkstančių devynių šimtų penkiasdešimties eurų) negrąžintą užstatą, 500 Eur (penkis šimtus eurų) skolos išieškojimo teisinės pagalbos išlaidų, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (25 450 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2024 m. balandžio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 792,37 Eur (penkis tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt du eurus 37 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacinės instancijos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir