Civilinė byla Nr. 2-522-267/2013

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00653-2012-7

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.2.; 21.4.2.1.; 35.6.1.; 116.1.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 12 d.

Šiauliai

              Šiaulių apygardos teismo teisėja Danutė Burbulienė,

sekretoriaujant Irenai Dominauskienei,

dalyvaujant ieškovės BUAB „Lisela“ administratoriaus UAB „Valdsita“ įgaliotam asmeniui S. G., 

atsakovo V. S. atstovui advokatui Dariui Matulevičiui,

tretiesiems asmenims L. S., M. J., S. K. ir A. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios UAB „Lisela“ ieškinį atsakovui V. S., tretiesiems asmenims L. S., M. J., S. K., K. S. ir A. S. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė ir šalių paaiškinimai

Ieškovė bankrutavusi UAB „Lisela“, atstovaujama administratoriaus UAB „Valdsita“, 2012-11-23 ieškiniu ir 2013-06-21 patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2006 m. spalio 20 d. pirkėjo UAB „Lisela“ ir pardavėjo V. S. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė iš atsakovo nupirko du žemės sklypus: 9,4000 ha bendro ploto miško paskirties žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 3,9000 ha bendro ploto miško paskirties žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją, priteisiant ieškovei iš atsakovo 316800 Lt. Bankroto administratoriaus įsitikinimu, byloje yra pagrindas, vadovaujantis LR CK 1.81 straipsnio ir 1.82 straipsnio nuostatomis, pripažinti negaliojančiu 2006 m. spalio 20 d. sandorį ir taikyti restituciją, priteisiant ieškovei iš atsakovo 316800 Lt. Nurodė, kad ginčo sandorio kaina beveik 24 kartus viršijo rinkos kainą, nes sandorio sudarymo metu vidutinė sklypų rinkos kaina buvo 14627 Lt, o jų pardavimo kaina – 350000 Lt. Prašydama taikyti restituciją pinigais ir priteisti iš atsakovo V. S. dalį pagal ginčijamą sutartį gautų pinigų t. y. 316800 Lt, paaiškino, kad bankroto administratorius, vykdydamas bankroto procedūras, 2011-06-14 ir 2011-06-15 ginčo žemės sklypus pardavė trečiajam asmeniui ir gavo 33200 Lt pajamas, todėl šių sklypų grąžinimas natūra atsakovui yra neįmanomas. (1 t., 1–3 b. l., 47–49 b. l.).

Teismo posėdyje ieškovės atstovė, bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“ įgaliotas asmuo S. G. ieškinį palaikė jame nurodytais pagrindais, akcentavo, kad sutartis ginčijama CK 1.81 ir 1.82 straipsniuose numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, o ne CK 6.66 straipsnyje reglamentuotu actio Pauliana.

Atsakovo V. S. atstovas advokatas Darius Matulevičius atsiliepimu į pareikštą ieškinį su V. S. pareikštais reikalavimais nesutiko, prašė taikyti vienerių metų ieškinio senatį ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškinyje nenurodytos ir neįrodinėjamos įstatyme nustatytos sąlygos, būtinos ginčo sandorio pripažinimui negaliojančiu pagal CK 1.81 str. 1 d., todėl savo atsikirtimų dėl šios pareikšto reikalavimo dalies atsakovo atstovas neteikė. Pagal CK 1.82 straipsnio nuostatas sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams, o ieškovė tokių aplinkybių neįrodė. Atsakovo atstovas pasisakė ir dėl CK 6.66 straipsnio nuostatų taikymo sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą. Nurodė, kad byloje nepateikti įrodymai, jog ginčijamas sandoris pažeidė UAB „Lisela“ kreditorių teises, taip pat neįrodyta, kad sudarant ginčijamą sandorį, atsakovas buvo nesąžiningas. Ginčo sklypai buvo perkami turint tikslą juose esančią medieną naudoti ieškovės UAB „Lisela“ parduotuvių šildymui. Apskaičiavus ir įvertinus galimas būtinąsias išlaidas 21 parduotuvės šildymui buvo nuspręsta ne pirkti medieną, o įsigyti žemės sklypus ir juose esančią medieną naudoti patalpų šildymui. Po ginčijamo sandorio sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo (2010 m. vasario 19 d.) ieškovė nuomojamas patalpas šildė būtent nupirktuose žemės sklypuose gaunama mediena, o finansinė naudos išraiška – 374693 Lt, vertinant, kad per keturis šildymo sezonus buvo sunaudoti apie 5924 kietmetriai medienos, o vieno kietmetrio kaina 2006-2009 metais – apie 63,2 Lt. Atsakovo atstovo teigimu, ginčijamo sandorio sudarymas neįtakojo ieškovės finansinės padėties pablogėjimo ir kreditorių teisių nepažeidė (1 t., 90–95 b. l.).

Teismo posėdyje atsakovo atstovas advokatas Darius Matulevičius prašė ieškinį atmesti kaip neįrodytą, nes ieškovė ginčijamą sandorį sudarė, kad galėtų ruošti kietą kurą patalpoms šildyti.

Tretieji asmenys S. K., L. S., M. J. ir A. S. ieškinį prašė atmesti ir paaiškino, kad žemės sklypai buvo nupirkti akcininkų sprendimu, atlikus kuro sąnaudų paskaičiavimus.

              II. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas

Ieškinys atmestinas.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovės bankrutavusios UAB „Lisela“, kuriai 2010 m. vasario 19 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla, ir atsakovo V. S. 2006 m. spalio 26 d. sudarytos dviejų žemės sklypų, t. y. 9,4000 ha bendro ploto miško paskirties žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 3,9000 ha bendro ploto miško paskirties žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. 2-8937) teisėtumo ir restitucijos taikymo.

              Savo reikalavimą dėl šio sandorio negaliojimo bankrutavusią UAB „Lisela“ atstovaujantis administratorius grindžia CK 1.81 ir 1.82 straipsnių nuostatomis, o atsakovo V. S. atstovas mano, kad sprendžiant kilusį ginčą turi būti taikomos CK 6.66 straipsnio nuostatos ir taikoma actio Pauliana institutui nustatyta vienerių metų ieškinio senatis.  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymas neįpareigoja ieškovo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011). Tai reiškia, kad teismas nagrinėdamas bylą turi nustatyti, kokį reikalavimą reiškia ieškovas, ir pagal tai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką.

Atsižvelgiant į reiškiamus ieškininius reikalavimus, bylos faktines aplinkybes bei nurodytų teisės normų turinį, teismas, sprendžia, kad nagrinėjant ginčo sutarties teisėtumo klausimą, nagrinėjimo dalyku yra CK straipsniuose įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančiuose sandorių negaliojimą, taikymo aplinkybių nustatymas.

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2012).

Nagrinėjamu atveju ginčijamas sandoris, sudarytas privataus juridinio asmens – UAB „Lisela“, kurio akcininkai sandorio sudarymo metu buvo byloje dalyvaujantys tretieji asmenys. Kita ginčo sandorio šalis – artimais giminystės ryšiais su bendrovės dalyviais ir jos vadovu susijęs asmuo – atsakovas V. S..

Bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Lisela“ iki bankroto bylos iškėlimo vykdė ūkinę veiklą, kuri apėmė maisto produktų gamybą, prekybą nespecializuotose mažmeninėse parduotuvėse maisto ir ūkinėmis prekėmis, taip pat buvo teikiamos viešojo maitinimo ir transporto paslaugos. Ieškovę atstovaujantis administratorius neginčija, kad UAB „Lisela“ turėjo patirti išlaidas parduotuvių patalpų šildymui, tačiau nurodo, kad šios išlaidos nebuvo apskaitytos įmonės finansinėje apskaitoje. Atsakovo atsikirtimai į pareikštą ieškinį grindžiami paskaičiavimais, kad 21 parduotuvės patalpų šildymui nuo ginčo sandorio sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo buvo sunaudota 5924 kietmetriai medienos, o sunaudotos medienos kaina – 374693 Lt (5924 kietmetriai X 63,2 Lt/1 kietmetrį 2006-2009 metų kainomis) viršija ginčo sandorio kainą (350000 Lt).

Byloje nustatyta, kad 2006-10-17 UAB „Lisela“ visuotinis akcininkų susirinkimas nutarė pirkti du žemės sklypus (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 13,3 ha, o vertė – 350000 Lt, o 2006-10-20 bendrovės vadovas, direktorius L. S., sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su atsakovu V. S. (savo tėvu) ir pasirašė turto perdavimo-priėmimo aktą (1 t., 14–19 b. l., 2 t., 96 b. l.; pridėta bankroto byla Nr. B2-139-124/2013, 2 t., 82 b. l.).

Bylos medžiaga leidžia teismui spręsti, kad nagrinėjamu atveju ieškovę atstovaujantis administratorius neįrodė, jog bendrovės valdymo organai, sudarydami ginčo sandorį, pažeidė bendrovės steigimo dokumentus, o sandoris yra priešingas bendrovės veiklos tikslams, ar buvo akivaizdžiai nenaudingas ar nuostolingas, nes nebuvo paneigti atsakovo ir trečiųjų asmenų argumentai dėl UAB „Lisela“ per ketverius metus iki bankroto bylos iškėlimo iš ginčo sandorio gautos 374693 Lt finansinės naudos.

Teismas atmeta ieškovės atstovės argumentus, susijusius su Šiaulių apygardos teismo 2011-10-14 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012-03-01 nutartyse konstatuotais tyčinio bankroto požymiais vertinant 2006-10-20 sandorį, nes minėtose nutartyse nebuvo analizuojami bankroto byloje nedalyvavusio asmens, atsakovo V. S., pateikti argumentai, susiję su medienos panaudojimu UAB „Lisela“ ūkinėje-komercinėje veikloje. 

Be to, bankroto byloje Nr. B2-92-124/2013 yra duomenys, kad BUAB „Lisela“ kreditorių ir kreditorių komiteto susirinkimuose jau 2010, 2011 metais keletą kartų buvo svarstomas ginčo sandorio teisėtumo klausimas ir administratoriaus UAB „Valdsita“ įgaliotas asmuo, atlikęs įgyto turto vertinimus, teikė išvadas, kad 2006-10-20 sudarytas žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoris neprieštarauja kreditorių interesams ir nėra priešingas įmonės veiklos tikslams, šias išvadas tvirtino kreditorių komitetas. 2011-01-25 ir 2011-04-18 kreditorių komiteto susirinkimuose buvo nustatyta minėtų žemės sklypų pardavimo tvarka, o 2011-06-14 ir 2011-06-15 žemės sklypai buvo parduoti be varžytinių, jų pardavimo kaina atitinkamai – 9700 Lt ir 23500 Lt. Tik pardavus žemės sklypus 2012-09-27 kreditorių komiteto posėdyje buvo nutarta įpareigoti administratorių pateikti ieškinį dėl žemės sklypų pirkimo sandorio pripažinimo negaliojančiu (2 t., 50, 5, 62–164 b. l.; pridėta bankroto byla Nr. B2-139-124/2013, 2 t. 2–4, 23–42, 94–95, 184–201 b. l., 3 t., 5–6, 31–41, 42–53, 107–120 b. l. , 5 t., 116–121 b. l.).

              Kaip minėta, CK 1.82 straipsnio pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams. Bylos aplinkybės leidžia teismui spręsti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas V. S., sudarydamas ginčijamą sandorį, veikė sąžiningai, nes byloje nebuvo pateikti įrodymai, paneigiantys atsakovo ir trečiųjų asmenų paskaičiavimus, susijusius su pirktuose sklypuose pagamintos medienos, kuri buvo sunaudota bendrovės parduotuvių šildymui, verte. Šios bylos kontekste, sprendžiant atsakovo sąžiningumo klausimą, teismo vertinimu, svarbios yra aplinkybės, kad ginčo žemės sklypų vertinimas buvo atliktas tik 2010 m. rugpjūčio 10 d., t. y. beveik po penkerių metų nuo sandorio sudarymo ir buvo nustatyta ginčo sklypų bendra retrospektyvinė vertė– 61000 Lt, kiekvieno sklypo vertė – atitinkamai 18000 Lt ir 43000 Lt (1 t., 26 – 50 b. l.). Bylai reikšminga aplinkybė, kad Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-07-02 patikrinimo akte Nr. 35-90 yra duomenys, jog vidutinė ginčo sklypų kaina pardavimo metu galėjo būti ir 133000 Lt (1 t., 51–65 b. l.). Apibendrindamas tai, kas pasakyta teismas sutinka su atsakovo atstovo advokato Dariaus Matulevičiaus teismui pateiktais argumentais, kad nagrinėjamu atveju CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija yra paneigta ir ieškinio reikalavimą pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu pagal LR CK 1.82 straipsnio 1 dalį atmeta kaip neįrodytą ir nepagrįstą (CPK 178 str.).

Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė ginčijo ir CK 1.81 straipsnio pagrindu. Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžiama įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2009). Bendrąja prasme viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančiais sandoriais gali būti pripažįstami sandoriai, kuriais yra pažeidžiamas viešas interesas. Ieškovė, ieškinio pagrindu nurodydamas ir CK 1.81 straipsnį, nurodė tas pačias jau minėtas aplinkybes, t. y. kad ginčijamas sandoris ieškovei buvo nenaudingas, todėl prieštaraujantis ir gerai moralei. Iš byloje nustatytų aplinkybių, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, kad įstatymas draudė šalims sudaryti ginčijamą sandorį ar sudarant šį sandorį būtų pažeistas viešasis interesas arba sandoris prieštarauja moralės normoms  (CPK 178 str., 185 str.). Todėl darytina išvada, kad nėra pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti prieštaraujančia viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str.), o juo labiau, faktiškai iš esmės tais pačiais ieškovo nurodytais motyvais, kurie nurodomi ieškinyje dėl sandorio prieštaravimo jo veiklos tikslams dėl ypatingo ekonominio jo nenaudingumo ieškovei.

Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, pagal kurio 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnyje numatytu actio Pauliana pagrindu.

Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011 ir kt.).

Bylos medžiaga leidžia teismui spręsti, kad BUAB „Lisela“ administratorius ir bendrovės kreditoriai praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui dėl 2006-10-20 sandorio pripažinimo negaliojančiu reikšti, nes jau 2010 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimas patvirtino administratoriaus ataskaitą, kurioje buvo pateikta išvada, kad ginčo sandoris nepažeidė kreditorių interesų (2 t., 62 – 64 b. l.). Be to, byloje pakanka įrodymų, paneigiančių atsakovų nesąžiningumą sudarant ginčo sandorį (CK 6.66 str., 6.67 str.).

Nenustačius actio Pauliana instituto taikymui būtinų sąlygų viseto, ieškinys atmestinas (CPK 178 ir 179 str.).

Atmesdamas byloje pareikštą ieškinį dėl 2006-10-20 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia teismas neanalizuoja ieškinio argumentų, susijusių su restitucijos taikymu, tik atkreipia dėmesį, kad ieškovės elgesys, kai byla dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo teisme iškeliama po to, kai ginčo sandoriu įgyti sklypai buvo parduoti vykdant bankroto procedūras, dėl ko atsakovas V. S. netenka įstatymu garantuotos teisės po sandorio panaikinimo būti grąžintas į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, neatitinka bendrųjų civilinėje teisėje įtvirtintų civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų, t. y. subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.2 str., 1.5 str., 1.80 str. 2 d., 3 d.).   

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso  150 str., 259 str., 270 str., teismas

n u s p r e n d ž i a :

            Ieškinį atmesti.

            Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.               

Teisėja                                                                                                    Danutė Burbulienė