Civilinė byla Nr. 2A-1191/2014 (S)

              Proceso Nr. 2-55-3-02153-2013-2

              Procesinio sprendimo kategorija 45.5

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1028-661/2014 pagal ieškovo B. Ž. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl karšto vandens skaitiklių keitimo ir mokesčio už sunaudotą karštą vandenį perskaičiavimo; išvadą duodanti institucija – Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovas B. Ž., vadovaudamasis Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalimi, pareiškė atsakovui UAB „Vilniaus energija“ ieškinį, juo prašė: 1) pastatuose, pastatytuose iki 2000 m., įrengtų techniškai tvarkingų karšto vandens skaitiklių atsakovo priverstinį keitimą apmokestintais skaitikliais su nuotoliniu valdymu pripažinti neteisėtu, o mokestį už sunaudotą karštą vandenį skaičiuoti pagal esamų skaitiklių rodmenis; 2) už ginčo laikotarpį nuo 2013 m. vasario mėnesio iki sprendimo priėmimo tarp atsakovo (tiekėjo) ir ieškovo (karšto vandens varotojo) mokestį už suvartotą vandenį skaičiuoti pagal faktinius vandens skaitiklių rodmenis.

              Ieškovo teigimu, ginčo esmė yra tai, kad atsakovas atsisako perimti savo priežiūrai ieškovui nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius, kaip tai numato Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 181 punktas, pagal kurį, įsigaliojus šioms taisyklėms (2010 m. lapkričio 1 d.), karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius prižiūri karšto vandens tiekėjai. Atsakovas reikalauja leisti įrengti karšto vandens skaitiklius, priklausančius atsakovui. Atsisakymą motyvuoja tuo, kad karšto vandens skaitikliai neturi galiojančios metrologinės patikros, nors įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendime nurodyta, kad bet kokiu atveju karšto vandens skaitiklis, įrengiamas naujas ar jau buvo įrengtas, turi būti su galiojančia patikra, už kurios organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas. Atsakovas atsisakymą dar motyvuoja tuo, kad nuo 2000 m. galiojančiuose teisės aktuose (Ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 424 patvirtintos Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklės ir kt.) yra reikalavimas, jog naujai statomų arba rekonstruojamų namų butuose įrengiami šilumos ir karšto vandens skaitikliai privalo turėti įtaisus, vienodus visam namui, kuriais būtų galima duomenis perduoti į namo ar laiptinės duomenų surinkimo sistemą. Kadangi namas (duomenys neskelbtini), pastatytas 1988 m., ieškovo manymu, nurodyti reikalavimai netaikytini iki namo renovacijos. Ieškovo teigimu, atsakovas, norėdamas priversti ieškovą leisti pakeisti skaitiklius, pažeisdamas Taisyklių 174 punkto nuostatas, už 2013 m. kovo mėnesį pateikė sąskaitą, kurioje už karšto vandens faktinį suvartojimą (2 kub. m) paskaičiavo 177,66 Lt, nors 2012 m. birželio 18 d. skaitikliai atsakovo atstovo buvo patikrinti ir surašytas patikros aktas su išvada, kad mokesčius už karštą vandenį skaičiuoti pagal skaitiklio rodmenis. Vilniaus miesto savivaldybės 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1514 „Dėl atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ 1 punkte yra nustatytas skaitiklio aptarnavimo mokestis - 3,82 Lt/mėn. Šio sprendimo 4 punkte nurodyta, kad apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis taikomas, kai apskaitos prietaisai yra įrengti ir nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui. Ieškovo nuomone, tai irgi gali sąlygoti atsakovo norą primygtinai įrengti savo skaitiklius. Kadangi bute yra du karšto vandens skaitikliai, o per mėnesį ieškovas suvartoja apie 2 kub. m karšto vandens, tai skaitiklių mokestis padidina karšto vandens kainą apie 4 Lt. už kub. m, o tai prieštarauja Taisyklių 171 punktui, pagal kurį karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą. Karšto vandens tiekėjas gali įrengti ir naudoti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, jei tokių skaitiklių įrengimas yra ekonomiškai pagrįstas ir nedidina karšto vandens kainos vartotojams. Atsakovas, įgyvendinęs skaitiklių įrengimo planą, turės metinį 7 741 688 Lt pelną vartotojų sąskaita. Ieškovo nuomone, akivaizdu, kad nustatytas skaitiklių aptarnavimo mokestis yra per didelis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – įpareigojo atsakovą UAB „Vilniaus energija“ taikyti ieškovui mokestį už sunaudotą karštą vandenį skaičiuojant pagal esamų skaitiklių rodmenis, už ginčo laikotarpį nuo 2013 m. vasario mėnesio iki sprendimo priėmimo tarp atsakovo ir ieškovo mokestį už suvartotą vandenį skaičiuoti pagal faktinius vandens skaitiklių rodmenis; atmetė kitą ieškinio dalį.

Spręsdamas dėl skaitiklių priverstinio keitimo teismas nustatė, kad atsakovas, vykdydamas Šilumos ūkio įstatymo ir Taisyklių 364 ir 366 punktų nuostatas, viešai ir individualiai su siunčiamomis sąskaitomis siūlė Vilniaus miesto buitiniams karšto vandens vartotojams, nepasirinkusiems 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo arba kito karšto vandens tiekėjo, perduoti (parduoti) jam, kaip pradedančiam veiklą karšto vandens tiekėjui, vartotojams nuosavybės teise priklausančius atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus. Kadangi (duomenys neskelbtini) namo (toliau – Namas) vartotojai, įskaitant ir ieškovą, sutikimo dėl karšto vandens skaitiklių pardavimo nepateikė, atsakovas, vykdydamas Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies normas, 2012 m. rugpjūčio mėnesį pradėjo įrenginėti Namo butuose naujus, metrologiškai patikrintus ir teisės aktų reikalavimus atitinkančius karšto vandens skaitiklius, priklausančius atsakovui. Atsakovas Name jau įrenginėja naujus jam priklausančius karšto vandens skaitiklius. Teismo įsitikinimu, tokiu atveju galiojantys teisės aktai nei vartotojui, nei tiekėjui nenumato galimybės atsisakyti leisti įrengti tokius skaitiklius. Pagal Taisyklių 183 punktą, vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo skaitiklį. Keičiant vartotojui priklausantį karšto vandens skaitiklį su pasibaigusia metrologine patikra, nuimtasis skaitiklis grąžinamas vartotojui. Pagal Ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 424 patvirtintų Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių 10.2 ir 10.4 punktus naujai statomų ar rekonstruojamų namų butuose įrengiami skaitikliai privalo turėti įtaisus, vienodus visam namui, kuriais būtų galima duomenis perduoti į vieną duomenų surinkimo sistemą. Taigi nuo 2000 m. galiojančiuose teisės aktuose yra įtvirtinta pareiga naujai visam namui įrengiant šilumos ar karšto vandens skaitiklius kartu su vienodais apskaitos prietaisais įrengti ir rodmenų perdavimo sistemas, t. y. nepriklausomai, ar karšto vandens tiekėjui perduodamas arba neperduodamas vartotojams priklausęs karšto vandens skaitiklis, karšto vandens tiekėjas visais atvejais įrengs jam priklausančius karšto vandens skaitiklius, vienodus visam namui pagal tipinę schemą, suderintą su Valstybine energetikos inspekcija (Taisyklių 173 p.). Nors namas, kuriame gyvena ieškovas, nėra nei naujas, nei renovuojamas, jame pradėti diegti tiekėjo nauji karšto vandens apskaitos prietaisai. Teismo vertinimu, tokiu atveju atsakovo (tiekėjo) veiksmai keičiant apskaitos prietaisus, atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, yra teisėti, todėl ieškovo reikalavimas pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais yra nepagrįstas.

              Spręsdamas dėl mokesčio už sunaudotą karštą vandenį teismas nurodė, kad Taisyklių 227.1 punkte įtvirtinta šilumos tiekėjo teisė ne vėliau kaip prieš 24 valandas pateikus raštišką prašymą netrukdomai apžiūrėti vartotojams priklausančių karšto vandens įrenginių. Taisyklių 235.5 punktas nustato, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis karšto vandens vartotojas privalo leisti karšto vandens tiekėjo atstovui iš anksto ne vėliau kaip prieš 24 valandas raštu įspėjus arba suderinus atvykimo laiką, įrengti karšto vandens skaitiklius. Teismas nustatė, kad atsakovas 2013 m. vasario 14 d. raštu prašė iki 2013 m. vasario 25 d. sudaryti sąlygas įrengti/pakeisti karšto vandens skaitiklius, suderinti laiką ir susiekti su atsakovo vadybininku-šilumininku. Ieškovui nesudarius galimybės įrengti/pakeisti karšto vandens skaitiklius, atsakovas tokį elgesį traktavo kaip Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalies ir Taisyklių 227.1 punkto pažeidimą, todėl 2013 m. vasario 25 d. sudarė komisiją pažeidimams nustatyti (Taisyklių 236 p.). Nesudarius galimybės įrengti/pakeisti karšto vandens skaitiklius, atsakovas taikė ieškovui karšto vandens suvartojimo normatyvus, patvirtintus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 „Dėl šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų atstovus, metodikos patvirtinimo“ (toliau – Metodika). Ši metodika taikoma, kai butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įsileisti šilumos tiekėjo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas bei pagal Taisykles įforminus savininkų atsisakymą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas įsileido atsakovo įgaliotus atstovus ir nesudarė jokių kliūčių apžiūrėti apskaitos prietaisus. Tai patvirtina karšto vandens skaitiklių patikrinimo aktas. Apžiūrėję ieškovo karšto vandens apskaitos prietaisą, įgaliotieji atstovai nurodė, kad jis yra tvarkingas. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ieškovas nepažeidę Taisyklių 227.1 ir 235.5 punktų nuostatų. Teismas, išanalizavęs Šilumos ūkio įstatymo ir Taisyklių nuostatas, vadovaudamasis viešosios teisės principu, pagal kurį leidžiama tai, kas tiesiogiai nurodyta, o kitus veiksmus atlikti draudžiama, sprendė, kad ieškovui nebuvo pagrindo taikyti karšto vandens suvartojimo normatyvus, nurodytus Metodikoje, nes nei minėtas įstatymas, nei poįstatyminis norminis aktas, nenumato tokios sankcijos buto savininkui, atsisakančiam keisti karšto vandens tiekėjo pasiūlytą karšto vandens apskaitos prietaisą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Vilniaus energija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo dalį dėl karšto vandens normatyvo ir pripažinti normatyvo taikymą karšto vandens vartotojo pareigas pažeidusiam vartotojui pagrįstu. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Dėl Metodikos taikymo. Teismas nusprendė, kad Metodika, kurioje numatyta karšto vandens normatyvo skaičiavimo tvarka, gali būti taikoma tik tuo atveju, jei patalpų savininkai atsisako įsileisti karšto vandens tiekėjo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą. Atitinkamai, teismo nuomone, kadangi ieškovas neatsisakė įleisti karšto vandens tiekėjo atstovo į butą, tačiau, įsileidęs, neleido/nesudarė galimybės jam įvykdyti įstatymo numatytas pareigas pakeičiant/įrengiant naujus, metrologiškai patikrintus ir karšto vandens tiekėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius, tai Metodika konkrečių atveju negali būti taikoma. Tačiau teisės aktai turi būti aiškinami sistemiškai. Taisyklėse įtvirtinta, kad karšto vandens tiekėjo teisė patekti į vartotojo butą nėra savitikslė, t. y. karšto vandens tiekėjai į vartotojo butą turi patekti ne tik tam, kad pastovėtų ir išeitų negalėdami dėl vartotojo kliudymų atlikti savo pareigų. Pagal Taisyklių 235.5 punktą vartotojas privalo leisti karšto vandens tiekėjo atstovams įrengti skaitiklius. Nėra visiškai jokio skirtumo pagal galutinį rezultatą, ar vartotojas neleidžia karšto vandens tiekėjo atstovui įeiti į jo butą (pareigoms atlikti), ar, nors ir įsileidęs į butą, toliau neleidžia vykdyti konkrečių karšto vandens tiekėjo pareigų (nagrinėjamu atveju – įrengti karšto vandens skaitiklių, priklausančių karšto vandens tiekėjui, pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, Taisyklių 235.5 ir 183 punktus). Atitinkamai, jeigu vartotojai, nesutinkantys leisti karšto vandens tiekėjui įrengti naujus skaitiklius, pagal ydingą skundžiamo sprendimo logiką ne neįleistų karšto vandens tiekėjo atstovų į butą, tačiau, įsileidę, neleistų jiems įrengti skaitiklių, tai tokiems atvejams netaikant Metodikos susidarytų situaciją, užkertanti kelią imperatyvioms įstatymo nuostatoms įgyvendinti, kurioms alternatyvų nėra numatyta (Šilumos ūkio įstatymo 16 str. 4 d.). Pagal šią įstatymo nuostatą nėra numatyta situacijų, kai atskiruose daugiabučiuose namuose, kuriems karštą vandenį tiekia karšto vandens tiekėjas, nebūtų įrengiami nauji, karšto vandens tiekėjui priklausantys skaitikliai. Taisyklėse yra aiškiai numatyti ir kiti atvejai, kai karšto vandens tiekėjas privalo taikyti Metodiką. Taisyklių 186.3 punktas numato, kad karšto vandens kiekiai nustatomi skaičiavimo būdu pagal Metodiką, kai nustatoma butų ir kitų patalpų savininkų kaltė pažeidus Taisyklių 185 punkte nurodytus reikalavimus. Pagal 185.4 ir 185.5 punktus, jei karšto vandens skaitiklis naudojamas be patikros ar viršytas naudojimo iki eilinės patikros laikas pagal Valstybinės metrologijos tarnybos nustatytą apskaitos prietaiso patikros periodiškumą ir karšto vandens skaitiklis veikia už gamintojo nustatytų maksimalių ar minimalių matavimo ribų, draudžiama naudotis karšto vandens skaitiklio rodmenimis ir taikoma Metodika, t. y. karštas vanduo apskaičiuojamas pagal normatyvą. Nagrinėjamu atveju karšto vandens skaitiklių patikrinimo 2012 m. birželio 18 d. akte vizualiai nustatyta, kad skaitikliai veikia, tačiau tai nereiškia, kad jie yra metrologiškai patikrinti arba jų metrologinės patikros laikas nėra pasibaigęs. Akte užfiksuoti skaitiklio numeriai leidžia daryti prielaidą, kad jie pagaminti 1998 m. Ieškovas teismo posėdyje patvirtino, kad skaitiklius įsirengė seniai, metrologinės patikros nėra naujai atliktos, o gamyklinės pasibaigusios, jokių įrodymų, kad skaitikliai atitinka apskaitai keliamus reikalavimus, nepateikė. Taigi, priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, teisės aktai numato ir kitus atvejus, kada draudžiama karšto vandens skaitiklių duomenis naudoti apskaitoje ir, vadovaujantis Metodika, karštas vanduo vartotojo pareigas pažeidusiam vartotojui turi būti pradedamas skaičiuoti pagal normatyvą.

              2. Dėl karšto vandens tiekėjo ir vartotojų pareigų. Teismas, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 4 dalies, Taisyklių nuostatomis ir faktinėmis aplinkybėmis, teisingai nustatė, kad, kadangi atsakovas ieškovo name jau įrenginėja naujus, tiekėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius, tokiu atveju galiojantys teisės aktai nei vartotojui, nei tiekėjui nenumato galimybės atsisakyti leisti įrengti tokius skaitiklius; karšto vandens tiekėjas visais atvejais įrengs jam priklausančius karšto vandens skaitiklius, vienodus visam namui pagal tipinę schemą. Teismas patvirtino atsakovo, kaip karšto vandens tiekėjo, pareigą įrengti karšto vandens skaitiklį ieškovui priklausančiame bute, tuo pačiu – koresponduojančią ieškovo pareigą leisti tai atlikti. Nors pripažinęs, kad ieškovas nevykdė savo karšto vandens vartotojo pareigų ir kad skaitikliai turi būti keičiami, teismas nurodę apskaitą vykdyti pagal senų ir metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenis. Akivaizdu, kad ieškovui piktybiškai vengiant vykdyti atsakovo teisėtus reikalavimus leisti įrengti apskaitai tinkamus karšto vandens skaitiklius ir nepradėjus taikyti pagal Metodiką numatyto karšto vandens normatyvo, o karšto vandens suvartojimą ir toliau skaičiuojant pagal ieškovo metrologiškai nepatikrintus skaitiklius, tai padaryti beprasmiu ir neįmanomu Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalies įpareigojimo vykdymą.

              3. Dėl ieškovo nesutikimo keisti karšto vandens skaitiklius. Ieškovas savo nesutikimą keisti karšto vandens skaitiklius motyvuoja tuo, kad nenori mokėti nustatyto skaitiklio aptarnavimo mokesčio. Atkreiptinas dėmesys, kad karšto vandens skaitiklio aptarnavimo mokestis yra numatytas įstatyme (Šilumos ūkio įstatymo 16 str. 4 d.), jo dydis nustatytas pagal šio įstatymo 15 straipsnio 3 dalį vietos savivaldybės, vadovaujantis Komisijos patvirtinta metodika, ir yra taikomas ne tik už skaitiklių pakeitimą, tačiau už visą kompleksą tolesnių veiksmų, susijusių su jų priežiūra ir tinkama apskaita. Atsakovas yra karšto vandens tiekėjas ieškovo name, todėl pats negali pasirinkti kitaip, atsisakyti arba iš dalies vykdyti karšto vandens tiekėjo prievolę, nes atsakovui tokia teisė nesuteikta. Ieškovas, nepageidaudamas, kad atsakovas vykdytų karšto vandens tiekėjo veiklą/pareigas, turi teisę tokios paslaugos atsisakyti CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas B. Ž. prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, įpareigoti atsakovą leisti ieškovui atlikti karšto vandens skaitiklių metrologinę patikrą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių 10.4 punkte aiškiai parašyta, kad naujai statomų arba rekonstruojamų namų butuose įrengimai šilumos ir karšto vandens skaitikliai privalo turėti įtaisus, vienodus visam namui, kuriais būtų galima duomenis perduoti į namo ar laiptinės duomenų surinkimo sistemą. Šios taisyklės įsigaliojo 2000 m. sausio 1 d., o namas (duomenys neskelbtini) pastatytas 1988 m., todėl iki namo renovacijos gyventojams neprivalu keisti esamus skaitiklius, kuriuos karšto vandens tiekėjas pripažino tinkamais ir eilę metų naudojo karšto vandens suvartojimo apskaitai.

              2. Lietuvos valstybinė metrologijos inspekcija, nustačiusi, kad skaitikliams neorganizuota periodinė metrologinę patikra, įpareigojo atsakovą parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų skaitiklių sąrašus, patvirtinti juos vadovo parašu bei sudaryti patikros grafikus. Šį inspekcijos reikalavimą ir patikrinimo aktą atsakovas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris nustatė, kad patikrinimo aktu duoti nurodymai atsakovui yra pagrįsti bei teisėti, todėl atsakovas turi juos vykdyti. Be to, administracinis teismas padarė išvadą, kad bet kokiu atveju karšto vandens skaitiklis (įrengiamas naujas ar jau buvo įrengtas) turi būti su galiojančia metrologine patikra, už kurios organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas. Vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Jeigu atsakovas būtų įvykdęs minėtą reikalavimą, šiuo metu karšto vandens skaitikliai turėtų galiojančią metrologinę patikrą, kurios atlikimą apmokėtų skaitiklių savininkai, o tiekėjas tik kontroliuotų. Ieškovas 2013 m. gegužės 6 d. ir 2014 m. vasario 21 d. kreipėsi į atsakovą dėl metrologinės patikros atlikimo sąlygų sudarymo, tačiau atsakovas tokių sąlygų nesudarė, nors yra atsakingas už metrologinės patikros organizavimą. Atsakovas tuo yra nesuinteresuotas ir stengiasi įgyvendinti savo milijoninius planus vartotojų sąskaita, įrengdamas savo skaitiklius.

              3. Taisyklių 235.5 punktas akcentuoja tik vieną tikslą – leisti įrengti karšto vandens skaitiklius. Kadangi ieškovo bute skaitikliai yra įrengti, atsakovo atstovai gali nuskaityti jų rodmenis ir t. t. Taigi apelianto tvirtinimas, kad įleisti atstovai gali tik pastovėti ir išeiti, yra absurdiškas. Atsakovas turėtų įvertinti, kad karšto vandens tiekėjo pareigas pradėjo ne nuo karšto vandens sistemų įrengimo ir eksploatavimo, o perėmė jau esamą karšto vandens tiekimo ūkį, kuris susiformavo pagal tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas.

              4. Ieškovas 2012 m. birželio 18 d. įsileido atsakovo atstovą apžiūrėti bute įrengtus karšto vandens skaitiklius, nuskaityti jų duomenis. Atsakovas surašė aktą su išvada mokesčius skaičiuoti pagal skaitiklių rodmenis, tačiau neužsiminė apie skaitiklių metrologinę patikrą, nors jau buvo įsigaliojęs minėtas administracinio teismo sprendimas. Atsakovas 2013 m. balandžio 29 d. raštu atsiuntė pažeidimo aktą, nors 2013 m. vasario 25 d. ieškovas buvo namuose ir tikėjosi su komisijos nariais išsiaiškinti šį klausimą, bet komisija nebuvo atėjusi. Kadangi ieškovas niekada nebuvo sudaręs kliūčių atsakovo atstovui pateikti į butą skaitiklių priežiūrai, todėl Metodikos taikymas yra nepagrįstas.

              5. Apeliantas remiasi Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostata, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, tačiau neįvertina šio nuorodos tęsinio, t. y. jeigu iki šios įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju ieškovo bute skaitikliai yra įrengti. Pagal Taisyklių 173 punktą, įsigaliojus Taisyklėms, karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius prižiūri karšto vandens tiekėjai. Ieškovas nori atlikti skaitiklių metrologinę patikrą ir juos perduoti karšto vandens tiekėjui, kaip numato Taisyklių 173 punktas, bet atsakovas tam nesudaro sąlygų.

              6. Apeliantas neteisingai traktuoja, kad skundžiamu sprendimu teismas patvirtino atsakovo pareigą įrengti karšto vandens skaitiklius ieškovui priklausančiame bute, tuo pačiu – koresponduojančią ieškovo pareigą leisti tai atlikti. Ieškovas sutinka su skundžiamu sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais. Jei gyventojai, nelaukdami namo renovacijos, leidžia keisti skaitiklius, tokius karšto tiekėjo veiksmus negalima laikyti neteisėtais (Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių 10.4 p.), tačiau tai neįpareigoja ar leidžia apeliantui keisti skaitiklius ieškovo bute be jo sutikimo.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą išvadą duodanti institucija Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog Metodikoje nėra numatyta, kad ji taikoma, kai vartotojas įsileidžia tiekėjo atstovus į butą, tačiau neleidžia keisti skaitiklių. Tam tikrų Taisyklių punktų pažeidimo faktai negali būti pretekstu taikyti Metodiką, nes Metodikos 1 punktas nustato, kad ji gali būti taikoma, kai vartotojas atsisako įsileisti tiekėjo atstovus. Negalima dviejų skirtingų atvejų traktuoti vienodai. Apeliantas remiasi ir kitomis Taisyklių nuostatomis (185, 186.3 p.), tačiau nepateikia įrodymų, kad ieškovo karšto vandens skaitiklių metrologinė patikra būtų pasibaigusi.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp ieškovo (karšto vandens vartotojo) ir atsakovo (karšto vandens tiekėjo) kilo ginčas dėl atsakovo reikalavimo leisti įrengti ieškovui priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), karšto vandens skaitiklius, priklausančius atsakovui, ir atsakovo atsisakymo perimti priežiūrai jau įrengtus ir ieškovui priklausančius karšto vandens skaitiklius. Be to, ieškovui atsisakius leisti įrengti jo bute atsakovui priklausančius karšto vandens skaitiklius, atsakovas, skaičiuodamas mokesčius už suvartotą karštą vandenį, pradėjo taikyti ieškovui karšto vandens suvartojimo normatyvus, patvirtintus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 „Dėl šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų atstovus, metodikos patvirtinimo“ (toliau – Metodika), o ne pagal ieškovo bute ieškovo lėšomis įrengtus karšto vandens skaitiklių rodmenis. Ieškovas atsisakymą leisti atsakovui įrengti ieškovo bute atsakovui priklausančius karšto vandens skaitiklius motyvuoja tuo, kad už atsakovo įrengtų karšto vandens skaitiklių aptarnavimą turės mokėti Vilniaus miesto savivaldybės 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1514 „Dėl atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ 1 punkte numatytą mokestį, kuris sudaro 3,82 Lt per mėnesį už vieną skaitiklį. Atsakovas reikalavimą leisti jam įrengti ieškovo bute atsakovui priklausančius karšto vandens skaitiklius motyvuoja Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies, Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės), taip pat Ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 424 patvirtintos Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių nuostatų vykdymu. Metodikoje numatyto karšto vandens suvartojimo normatyvo taikymą ieškovui atsakovas motyvuoja ieškovo elgesiu, nesudarius atsakovui galimybės įrengti/pakeisti ieškovo bute karšto vandens skaitiklius.

              Dėl šio ginčo išsprendimo ieškovas pirmiausia kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kurį ieškovo prašymą persiuntė pagal kompetenciją Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos (toliau – Inspekcija). Ieškovas prašyme nurodė, kad atsakovo reikalavimas leisti įrengti naujus karšto vandens skaitiklius, priklausančius atsakovui, ir už suvartotą karštą vandenį ieškovui taikomas mokestis, apskaičiuojamas pagal karšto vandens suvartojimo normatyvus, patvirtintus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26, yra neteisėti. Inspekcija, išnagrinėjusi ieškovo prašymą išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (Energetikos įstatymo 34 str. 2 d.), nustatė, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo-vartojimo ribos vietoje; šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį; šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams. Šilumos ūkio 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas; karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Pagal Taisyklių 171 punktą karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą; karšto vandens tiekėjas gali įrengti ir naudoti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, jei tokių skaitiklių įrengimas yra ekonomiškai pagrįstas ir nedidina karšto vandens kainos vartotojams. Pagal Taisyklių 183 punktą vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį; karšto vandens skaitiklis įrengiamas prieš vartotojo karšto vandens skaitiklį, karšto vandens tiekėjui priimtinoje vietoje; apskaitai naudojami karšto vandens tiekėjo įrengto skaitiklio rodmenys; keičiant vartotojui priklausantį karšto vandens skaitiklį su pasibaigusia metrologine patikra, nuimtasis skaitiklis grąžinamas vartotojui. Inspekcija nurodė, kad butų gyventojams, nesudariusiems galimybės įrengti/pakeisti karšto vandens skaitiklius, skirtus karšto vandens kiekiui apskaičiuoti, taikomi karšto vandens suvartojimo normatyvai, patvirtinti Metodikoje. Inspekcija, nagrinėdama ieškovo prašymą, kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau – Komisija) dėl išaiškinimo, ar atsakovo vykdomas karšto vandens skaitiklių su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos įrengimas yra ekonomiškai pagrįstas. Komisija 2013 m. birželio 28 d. raštu Nr. R2-1954 pateikė išaiškinimą, kad pagal Metodikos nuostatas nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos sąnaudos laikytinos pagrįstomis ir gali būti įskaičiuojamos į karšto vandens kainą (t. 1, b. l. 5). Inspekcija, vadovaudamasi nurodytomis teisės aktų nuostatomis ir Komisijos išaiškinimu, priėmė sprendimą, įformintą 2013 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 2R-2204, ieškovo prašymą atmesti, nes atsakovo veiksmuose nenustatė pažeidimų, prieštaraujančių teisės aktų reikalavimams (t. 1, b. l. 3–4).

              Ieškovas, vadovaudamasis Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalimi, pagal kurią ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pastatuose, pastatytuose iki 2000 m., įrengtų techniškai tvarkingų karšto vandens skaitiklių atsakovo priverstinį keitimą apmokestintais skaitikliais su nuotoliniu valdymu pripažinti neteisėtu, o mokestį už sunaudotą karštą vandenį skaičiuoti pagal esamų skaitiklių rodmenis; 2) už ginčo laikotarpį nuo 2013 m. vasario mėnesio iki sprendimo priėmimo tarp atsakovo (tiekėjo) ir ieškovo (karšto vandens varotojo) mokestį už suvartotą vandenį skaičiuoti pagal faktinius vandens skaitiklių rodmenis.

              Pirmosios instancijos teismas atsakovo (karšto vandens tiekėjo) veiksmus, keičiant apskaitos prietaisus (karšto vandens skaitiklius), pripažino teisėtais, todėl ieškovo reikalavimą pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais atmetė. Tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti ieškovui karšto vandens suvartojimo normatyvus, nurodytus Metodikoje, tenkino kitą ieškovo reikalavimą ir įpareigojo atsakovą mokesčius už suvartotą karštą vandenį skaičiuoti pagal faktinius karšto vandens skaitiklių rodmenis. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė tik atsakovas, kuris nesutiko su teismo išvada dėl karšto vandens suvartojimo normatyvo netaikymo ieškovui. Ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atsakovo veiksmai, keičiant karšto vandens skaitiklius, pripažinti teisėtais, neskundė. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro aplinkybės, susijusios su Metodikos taikymu ar jos netaikymu, tačiau pirmiausia reikėtų paminėti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmais, keičiant karšto vandens skaitiklius daugiabučiame name, kuriame gyvena ieškovas.

              Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, vykdydamas Šilumos ūkio įstatymo ir Taisyklių nuostatas, viešai ir individualiai su siunčiamomis sąskaitomis siūlė Vilniaus miesto buitiniams karšto vandens vartotojams, nepasirinkusiems 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo arba kito karšto vandens tiekėjo, perduoti (parduoti) jam, kaip pradedančiajam veiklą karšto vandens tiekėjui, vartotojams nuosavybės teise priklausančius atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus. Kadangi daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), vartotojai, įskaitant ir ieškovą, sutikimo dėl karšto vandens skaitiklių pardavimo nepateikė, pradėjęs karšto vandens tiekėjo veiklą, atsakovas, vykdydamas Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies nuostatas, 2012 m. rugpjūčio mėnesį pradėjo įrenginėti šio namo butuose naujus, metrologiškai patikrintus ir teisės aktų reikalavimus atitinkančius karšto vandens skaitiklius, priklausančius atsakovui. Pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, atsakovas pradėjo įrenginėti naujus karšto vandens skaitiklius vadovaudamasis minėtais Šilumos ūkio įstatymo straipsniais ir Taisyklių 167, 171 ir 183 punktų nuostatomis. Pažymėjęs, kad pagal Ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 424 patvirtintų Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių 10.2 ir 10.4 punktus naujai statomų arba rekonstruojamų namų butuose įrengiami šilumos ir karšto vandens skaitikliai privalo turėti įtaisus, vienodus visam namui, kuriais būtų galima duomenis perduoti į namo ar laiptinės duomenų surinkimo sistemą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo 2000 m. galiojančiuose teisės aktuose yra įtvirtina pareiga naujai visam namui įrengiant šilumos ir karšto vandens skaitiklius kartu su vienodais apskaitos prietaisais įrengti ir rodmenų perdavimo sistemas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens tiekėjui perduodamas arba neperduodamas vartotojams priklausęs karšto vandens skaitiklis, karšto vandens tiekėjas visais atvejais įrengs jam priklausančius karšto vandens skaitiklius, vienodus visam namui pagal tipinę schemą, suderintą su Valstybine energetikos inspekcija.

              Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundo nurodo, kad ginčo daugiabutis namas pastatytas 1988 m, todėl iki jo renovacijos gyventojams neprivalu keisti esamus karšto vandens skaitiklius. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu yra padaręs priešingą išvadą, o ieškovas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra padavęs, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl šių ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų. Pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs aukščiau nurodytas faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, nors ginčo daugiabutis namas nėra nei naujas, nei rekonstruojamas, jame pradėti diegti atsakovo (karšto vandens tiekėjo) nauji karšto vandens apskaitos prietaisai, todėl atsakovo veiksmai, keičiant apskaitos prietaisus, yra teisėti. Ši pirmosios instancijos teismo išvada, dėl kurios teisėtumo ir pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako, nes, kaip minėta, ši sprendimo dalis ieškovo nebuvo apskųsta, yra tiesiogiai susijusi su kitais atsakovo veiksmais – karšto vandens suvartojimo normatyvų ieškovui taikymo pagal Metodiką. Būtent pastarųjų atsakovo veiksmų teisinis vertinimas sudaro apeliacijos pagrindą nagrinėjamu atveju.

              Konstatavęs, kad atsakovo veiksmai, ginčo daugiabučiame name keičiant esamus karšto vandens skaitiklius į naujus, priklausančius atsakovui, yra teisėti, pirmosios instancijos teismas išvardijo eilę Taisyklių punktų (227.1, 235.5 p.), kuriais remiantis karšto vandens tiekėjas turi teisę apžiūrėti vartotojo bute esančius karšto vandens skaitiklius, juos pakeisti, įrengti naujus. Atitinkamai vartotojas turi pareigą leisti karšto vandens tiekėjui tai atlikti. Byloje ginčo nėra, kad atsakovas ne vieną kartą prašė ieškovo sudaryti sąlygas įrengti/pakeisti ieškovo bute karšto vandens skaitiklius. Nepaisant to, kad ieškovas įleisdavo atsakovo atstovus į savo butą, tačiau sąlygų įrengti/pakeisti skaitiklius nesudarydavo. Šias faktines aplinkybes patvirtina ir ieškinyje išdėstyta ieškovo kategoriška pozicija šiuo klausimu. Ieškovas prieštarauja, kad atsakovas ieškovo bute įrengtų atsakovui priklausančius karšto vandens skaitiklius, nes tokiu atveju ieškovui už jų aptarnavimą tektų mokėti papildomą mokestį. Atsakovas, siekdamas savo tikslo įrengti ieškovo bute naujus karšto vandens skaitiklius, vienodus visam namui, ieškovui atsisakius leisti jam tai atlikti, nuo 2013 m. kovo mėnesio apskaičiuodamas mokesčius už suvartotą karštą vandenį pradėjo taikyti ieškovui karšto vandens suvartojimo normatyvus, patvirtintus Metodikoje, nors anksčiau mokesčius ieškovui už suvartotą karštą vandenį apskaičiuodavo pagal ieškovo bute esamus karšto vandens skaitiklių rodmenis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas tai darė neteisėtai, nes karšto vandens kiekio nustatymo butų savininkams, atsisakiusiems įsileisti karšto vandens tiekėją bei šios sistemos prižiūrėtojus, Metodika taikoma, kai būtų savininkai atsisako įsileisti karšto vandens tiekėjo atstovus (prižiūrėtojus). Nustatęs, kad nagrinėjamu atveju ieškovas įsileido atsakovo atstovus ir nesudarė jokių kliūčių apžiūrėti karšto vandens skaitiklius, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepažeidė Taisyklių 227.1 ir 235.5 punktų nuostatų, todėl Metodika jam negali būti taikoma. Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

              Apeliantas (atsakovas) teisingai nurodo, kad Taisyklėse įtvirtinta karšto vandens tiekėjo teisė pateikti į vartotojo butą nėra savitikslė. Taisyklių 235.5 punktas įpareigoja vartotoją leisti karšto vandens tiekėjo atstovams įrengti karšto vandens skaitiklius. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, situacija, kai vartotojas įsileidžia karšto vandens tiekėjo atstovus į butą, tačiau neleidžia įrengti/pakeisti karšto vandens skaitiklius, visiškai atitinka situaciją, kai vartotojas apskritai neįsileidžia karšto vandens tiekėjo atstovų į butą. Kadangi pagal Metodikos 1 punktą antroje situacijoje (kai vartotojas apskritai neįsileidžia tiekėjo atstovų į butą) Metodika gali būti taikoma, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad Metodika gali būti taikoma ir minėtoje pirmoje situacijoje (kai vartotojas įsileidžia tiekėjo atstovus į butą, tačiau neleidžia jiems įrengti/pakeisti skaitiklius). Priešingu atveju susidarytų ydinga praktika, pagal kurią vartotojas įsileidžia tiekėjo atstovus į butą, tačiau neleidžia jiems įrengti/pakeisti karšto vandens skaitiklius ir už tai jiems nėra taikoma Metodika. Tokiems atvejams netaikant Metodikos, susidarytų situacija, užkertanti kelią teisėtiems, kaip pirmosios instancijos teismas pats konstatavo, atsakovo veiksmams, įrengiant naujus karšto vandens skaitiklius, atlikti. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo teisę įrengti ieškovo bute naujus atsakovui priklausančius karšto vandens skaitiklius. Tuo pačiu teismas pripažino ir ieškovo pareigą leisti tai atlikti. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad akivaizdu, jog ieškovui vengiant vykdyti atsakovo teisėtus reikalavimus leisti įrengti apskaitai tinkamus atsakovui priklausančius karšto vandens skaitiklius ir nepradėjus taikyti Metodikoje numatyto karšto vandens suvartojimo normatyvo, o karšto vandens suvartojimą ir toliau skaičiuojant pagal esamus karšto vandens skaitiklių rodmenis, tai padarytų beprasmiu ir neįmanomu atsakovo įsipareigojimų pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį vykdymą.

              Dėl ieškovo pozicijos dėl mokesčio už atsakovo įrengtų karšto vandens skaitiklių aptarnavimą mokėjimo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga mokėti aptarnavimo mokestį nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, o jo dydis patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės 2010 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-1514 „Dėl atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“.

              Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

              Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-26 „Dėl Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų atstovus, metodikos patvirtinimo“ ir padarė nepagrįstą išvadą dėl šios metodikos netaikymo nagrinėjimu atveju, todėl skundžiamas sprendimas keistinas – sprendimo dalis, kuria atsakovas įpareigotas mokesčius ieškovui už suvartotą karštą vandenį apskaičiuoti pagal karšto vandens skaitiklių rodmenis, naikintina ir šis ieškinio reikalavimas atmestinas, kita sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria atsakovas UAB „Vilniaus energija“ įpareigotas taikyti ieškovui B. Ž. mokestį už sunaudotą karštą vandenį skaičiuojant pagal esamų skaitiklių rodmenis, už ginčo laikotarpį nuo 2013 m. vasario mėnesio iki sprendimo priėmimo tarp atsakovo ir ieškovo mokestį už suvartotą vandenį skaičiuoti pagal faktinius vandens skaitiklių rodmenis, panaikinti ir šį ieškinio reikalavimą atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.